STRAIPSNIS DISKUSINIS

       „Trečio Fronto“ N-ry 1 mes suminėjome patį faktą, kad realizmas grįžta. Suminėjome, kad mes, keldami literatūrinėn plotmėn naują literatūros srovę ir vadindami ją neorealizmu, negalime gėdintis nei Žemaitės, bei Biliūno. Tačiau jeigu ir reikia grįžti prie šių rašytojų, tai tik tam, kad ties jais kiek sustotume ir įsistebėtume, ir kad prie jų visai nebegrįžtume ir nepamėgdžiotume.

       Visų kraštų literatūra šiandien smarkiai persisukusi realizman. Juk visi karo romanai: Georg von der Vringo „Kareivis Suhren“, E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, John Dos Passos „Trys kareiviai“, H. Barbusso „Ugnis“, R. Dorgelèso „Mediniai kryžiai“, R. Graves „Sudie visam tam“ ir daugybė kt. yra realistiškai parašyti. Net mūsų Vydūnas, tas nenumaldomas „aukštesnių prasmių“ gaudytojas ir visokių „simbolų“ vartotojas, ir tas „Pasaulio gaisrą“ stengėsi realistiškai parašyti.

       Bet mum ne taip svarbu čia rankioti faktus iš pasaulinės literatūros, kurie kalbėtų už realizmo grįžimo tikrumą. Mes esame priešininkai tokio realizmo, kurį vartojo Žemaitė. Žemaitė, visai nesirūpindama sakinių stilizavimu, aprašinėjo peizažus, daiktus ir veiksmus taip, kaip jie tuo kartu jai atrodė. Ji iš savo reališkojo aprašinėjimo daug kur pereidavo net iki naturalizmo. Tokiam aprašinėjimui mes dabar priešinamės.

       Po ekspresionistiškųjų eksperimentų mūsų sąmonė tuo pačiu momentu išmoko vertikališkai ir horizontališkai protauti ir vaizduotis. Net kai kur mūsų sąmonės koeficientas vienu ir tuo pačiu momentu įgijo visų trijų matavimų kūrybinę koncepciją. Taigi senasis, vientisumu formališkai jokiu būdu nebegalimas.

       Trumpai formuluojant neorealizmo formalinę pusę, galima pasakyti, kad ji susidaro iš ekspresionizmo ir paprastojo realizmo elementų sintezės.

       Ekspresionizmas, reiškęsis visokių kitų moderniškų „izmų“ faktais, buvo toks griežtas bent kokio realizmo priešas, kad iš visų reališkų elementų jame bebuvo likusi vos pati medžiaga (molis, popieris, dažai, raidės), iš kurios buvo daromi visoki (nežemiški) irracionališki daiktai. Tokiu būdu buvo sudarytas naujas daiktiškumas (objektingumas, neue Sachlichkeit).

       Ekspresionizmas, savo esmėj būdamas simbolizmu, sukūrė simbolius — daiktus, kuriem suprasti reikėjo aplandyti senąją, realistiškąją sąmonę. Bet vis dėlto kad ir kaip tie nauji daiktai nutolę nuo mūsų seno, įprasto galvojimo, bet vis dėlto jie savyje turėjo to paprasto realizmo pačius pagrindinius bruožus ir primityviškąjį, paprasto, laukinio žmogaus įsivaizdavimo objektyvumą. Dėl šios priežasties buvo griebtasi visokių „juodųjų meno“ primityvų ir schematiškumo.

       Bet kartu su ekspresionizmo kūriniais Vakarų Europoj ir Rusijoj smarkiai ėmė tobulėti fotografijos menas. Ekspresionizmas savo begaline drąsa pripratino mus prie visokių netikėtumų. Į žmogų visumet buvo žiūrima iš auksinio vidurio. Ekspresionistai savo sąmonės objektyvą nukėlė žmogui visai prie kulnų ir iš šios vietos pažiūrėjo į žmogų. Bet sudaryto naujo matymo įspūdžio, išreikšto schematiniu būdu, veik niekas nesuprato. Nesuprato ir nepriprato.

       Tai buvo garbingi išradimai be jokio praktinio tikslo.

       Šiais visais ekspresionistų išradimais pasinaudojo fotografijos menas. Į ekspresionistų sąmonės objektyvo vietą buvo pastatytas paprasto fotografo aparato objektyvas. Ir štai visi nustebo. Buvo pagautas žmogaus vaizdas, bet visai kitoks, negu pripratę buvome matyti. Tai taip pat buvo mene Sachlichkeit, tik su realizmo elementais.

       Fotografija surastą paslaptį plėtojo ir plėtojo. Ši paslaptis persimetė į filmas, ir štai mum teko išvysti tokių filmų, kaip Sovkino „Audra ties Azija“, „Žmogus žmogui — žvėris“, „Žemė nelaisvėje“, kur tiek daug tų objektyvo perkėlinėjimų ir reališkų faktų visai kitaip atrodančių, negu iki šiol kad buvome įpratę matyti.

       Jeigu seniau būtų kas norėjęs atvaizduoti priverstinai šokančio, išvargusio žmogaus kančias, jis būtų tuoj atvaizdavęs jo veido nuvargusią išraišką, jo sielos (literatūroj) būklę. Šiuo nauju atveju visai nebuvo parodyta veido. Tik kojos. Tik klumpiai ant tų kojų. Ir vis dėlto kaip aiškiai matyti, kad tie klumpiai ir tos kojos sunkiai kilnojasi, slysta, kraiposi ir pagaliau iš nuovargio nugriūva. Arba tokia banališka scena, kaip bučiavimasis. Nebebuvo parodyta besibučiuojančių įsimylėjusių lūpų. Užteko rankų. Nes aistrai užėjus konvulsija sugniaužia rankas kartu su šokoladu toj rankoj. Ir kada palengva pirštai ima tiestis, ir iš rankų iškrinta šokoladas, labai suprantama, kad moters aistra perėjo į pasyvų pasidavimą, kad momentas persilaužė vyro naudai.

       Šitokių faktų galima tūkstančiais atpasakoti. Kiekvienam labai aišku, kad šioks vaizdas yra realistiškas, bet ne toks, kaip seniau tekdavo matyti.

       Taigi, palyginus senąjį realizmą su šiuo nauju faktu, matyti, kad realus daiktas buvo išdrįsta apsukti aukštielninkas ir pažiūrėta į jį visai naturališku objektyvu. Vadinasi, dalijant formą į dvi dalis — į jos konstrukciją ir turinį — pastarasis buvo paimtas iš realizmo arsenalo, o pirmasis — iš ekspresionizmo. Šiuodu elementu susintetinę, gavome pilną, naują formą, kurią mes ir vadiname neorealizmu.

       Čia kalbėti dalykai daugiausia priklauso filmai. Sunku pasakyti, kas pirmiau pasuko neorealizmo kryptim: filma ar literatūra.

       Mum svarbu, kad tas neorealizmas reiškiasi mūsų jaunojoj literatūroj. [Kadangi šis straipsnis nėra pilnas ir visą formalinę pusę neišsemiąs (kas bekalbėti apie turinį), todėl ilgainiui, kuriantis didesniem šios literatūrinės krypties pavyzdžiam, teks dar daug ką papildyti, o gal net kitaip aiškinti ir nusakyti]. Štai, Petras Cvirka savo novelėj „Paukščiai skrenda“ (atspausta „Liet. Žin. 1930 m. Nr. Nr. 31, 32), norėdamas atvaizduoti dviejų kareivių vedamą berną per snieguotus laukus, neaprašinėja pačių žmonių, jų ėjimo. Jis atidžiai aprašo tik sniege įspaudžiamas pėdų žymes, jų visą vilkstinę, kol jos išnyksta bendrame kelyje. Kitoj tos pačios novelės vietoj (pačiame gale), norėdamas atvaizduoti pavasarį, jis jo neparašinėja, tik keliais sakiniais nubrėžia, kad nušautojo Kazio išverstose akyse buvo sustingę žydru dangum lekią iš šiltųjų šalių paukščiai. Jis pažiūrėjo ne į dangų su paukščiais, kaip visi realistai būtų padarę, bet į akis. Tai yra tas pats objektyvo perkėlimas į visai naują vietą. Tokių ir panašių pavyzdžių galima sutikti pas Kazį Borutą, Joną Šimkų ir kai kuriuos kitus.

       Pirmame „Trečio Fonto“ numeryje mes suminėjome populizmą, iškeldami neorealizmo mintį, tik todėl, kad kai kuriem „dūmotojam“ būtų ne taip baisus mūsų neorealizmo propagavimas. Kad būtų aiškiau, jog nuo ekspresionizmo važiuojama tolyn (ne tiek svarbu, kuria kryptim). Su populistais mes jau vien dėl to nenorime turėti nieko bendro, kad jų visą grupę sudaro perdėm katalikiški, atžagareiviški buržua, dėl didelio miesto persisotinimo pasiilgę kaimo gyvenimo. Tai lygu idilių rašymo laikotarpio grįžimui. Gyvenimo ir literatūros progresyviškumas iš populistų neturi ko laukti.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis