Temo.
Gatvėj buvo nachališkai nuobodu. Juodai pilkos padangių aukštumos, kosėdamos nejaukiais rudens vakaro sielvartais, sijojo žemėn skystas miglas, kuriose tingiai teliuskavosi susinarpliojusios pilnos šešėlių miesto gatvės.
Ėjome dviese: aš ir šaltos drėgmės pritrenktas nuobodulys. Nuobodulys, atšipusiais geiduliais knaisiodamas moterų kojas, slinko pirma manęs. Kelią jis žinojo. Jis gerai žinojo tuos tamsius tarpugatvius, kur už menkus užsimiršimo šlakus tiek daug kartų naktim pardavinėjau savo dūšią ir mėčiau purvinon aslon likimo suskaitytus širdies tvaksėjimus.
Didžiųjų gatvių toluma alsavo sunkiu nervingu nuovargiu.
Staiga nuobodulys atsilošė atgal ir, įsivyniojęs į beformius skystų miglų glėbius, dingo. Sustojau. Prie pat manęs, tarpuvartėj, stovėjo J i s a i. Nuliūdęs ir nelaimingas. Aš Jį pažinau pirmu pažvelgimu, nors paskutinį kartą su Juo buvau matęsis tik vaiko dienom. Anuo metu Jisai buvo kitoks. Kai vakarais, motinai kugždant maldas, Jisai prieidavo prie mano lovos, Jam pečius dengdavo gražiai iškedenti juodbruvi plaukai, o atlapotoj krūtinėj švitėdama liepsnodavo širdis. Dabar Jisai stovėjo nuliūdęs ir nelaimingas. Basas Jo kojas dilgino drėgnas purvas, sunešiotuose Jo rūbuose braidžiojo šaltos miglos, o per sustyrusius plaukus ir barzdą ropojo drumzloto vandens lašai.
— Tai Tu? Tai Tavęs kadaise šaukdavosi mano motina nakties maldose? Tai Tave motina, būdama nekalta, pradėjo?
Jisai, atsirėmęs šiurkščių plytų sienos, liūdnai šypsojosi.
— Kogi Tu tyli? Kogi Tu čia stovi, sušlapęs, basas, susdriskęs? Juk ar ne Tavo gi namų didybė užmetė savo šešėliais aukščiausias pasaulio bokštų viršūnes? Juk ar ne Tavo gi kiekvieną atminimą išnešioja po visą žemę kvepiančių smilkylų bangos, nuskardina amžinai gyva malda?
Jisai šypsojosi.
— Tu nuliūdęs ir nelaimingas? Juk ar ne Tavo gi veido alkanos milijonų akys? Juk ar ne Tavo gi širdin suplaukia milijonų meilė ir viltys? Juk...
— Man šalta... — sudrebėjo pamėlynavusios Jo lūpos.
Per du tūkstančiu metų nenumiręs balsas užgniaužė mano gyslose kraują.
— Man šalta... — pakartojo tas pats balsas, kurio prieš du tūkstančiu metų klausėsi tolimųjų pietų mėlynasis dangus ir melsvose tolumose dingstančios tyrumos.
— Man šalta...
Aš tirpau. Veidą man dilgino gėda, o iš akių košėsi ūkanoton vakaro tamson nusiminimas. Juk ir aš kalbėjau Jam tą patį, ką kalba milijonai, gal būt, Jį mylėdami ir Juo pasitikėdami, bet užmiršdami, kad Jam šalta...
Tarpugatvy plevėsavo iš greta ūžiančio restorano langų išsinėrę blankios šviesos kaspinai. Pažvelgiau į vis liūdnai besišypsantį Jį. Man pagailo. Pirmą kartą man pagailo — Jo.
— Einam. Sušilk nors ten, kur už menkus užsimiršimo šlakus aš pardaviau savo dūšią.
Jisai linktelėjo.
Mūsų atėjimo restorane niekas nepastebėjo. Restorane buvo nakties nuotaika: salės gale iš po storo rausvos pudros sluoksnio rangėsi kažin koks keistas šokis, kurio keisti zigzagai įgudusiai aštrino atšipusius geidulius ir budino liguistą nakties vaizduotę.
Atsisėdome nuo visų kiek atokiau, vienas priešais antrą. Jisai pirštais nušukavo nuo nusvirusių plaukų vandens lašus ir peržvelgė restoraną tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo laimino pasaulį nuo kryžiaus tada, kai plyšo uolos ir saulė užtemo.
Ant stalo putojo du bokalai. Vieną jų stumtelėjau Jam.
— Išgerk. Jeigu Tu, žmoniją atpirkdamas, gėrei tulžį, tai išgerk dabar su tuo žmogum, kurio Tu vis tik nesi atpirkęs, o jeigu ir buvai kada atpirkęs, tai žinok, jog jis nūn vėl kažin kieno ir kažin kam parduotas.
Jisai pakėlė rankas ir suvilgė sutrūkusias savo lūpas bokale. Tuo metu šlubčiodami šviesos šešėliai nuslydo nuo tų vietų, kuriose tebesėtrijo prieš du tūkstančiu metų vinim išgręžtos ir dar neužgijusios Jo rankų žaizdos.
Išgąstis padūzgeno mano sąmonėn. Restorane parduota dūšia rėkė. Rėkė baisiai ir klaikiai, kad po dviejų tūkstančių metų iš žaizdų tebesikošia pakraujavęs vanduo, ir Jisai dar nemirė.
Jisai suprato. Jisai žiūrėjo iš širdies širdin.
— Dar neužgijo... — Jo balsas priminė nuostabią ir tylią tyrumos palmių kalbą.
— Juk Tave gi, rodos, užmušo? Tai kam gi Tavo žaizdos tebesėtrija, ir Tu gyveni?
— Mane ir užmuša tam, kad aš tūkstančius metų gyvenčiau.
— Gyventum? Kam? Ne gyvenimo Tavo, bet mirties yra alkanos praeities ir šių dienų nuodėmės. Juk Tave gi ir užmušo tam, kad Tu atpirktum jas.
— Aš niekumet ir nieko neatpirkau.
— Tai kam gi apie Tavo atpirkimą skelbia?
— Aš neskelbiau ir neskelbiu. Aš tik žiruoju...
— Ką?
— Jūsų vekselius... — Jo balsas sudrebo. — O gyvenu tūkstančius metų tam, kad jūs turėtumėt ką užmušinėti; kad jūs turėtumėt žirantą, kuris išpirkinėtų iš jum pelningų bankų savo mirtim žiruotus jūsų vekselius.
Jisai nutilo. Restorane moderniška muzika skleidė apsiblausimą.
Staiga Jo žvilgsnis pakilo iš gyvenimo pakalnių:
— Jūs maldaujate mano žiro meilei, o supirkinėjat neapykantą; reikalaujate mano žiro taikai, o prekiaujat karais; vagiate mano vardą teisybei, o globojat ir keliat neteisybės pramonę; afišuojate mano širdį atleidimui ir pasigailėjimui, o gaminat kasdien milijonus bausmių; išsėmėte mano veidą šviesai, o žliaukiančia tamsa apipurkštę sąžinei akis, skelbiate atpirkimą... Ne, aš jūs neatpirkau! Aš tik žiruoju jūsų vekselius ir nauja mirtim juos išpirkinėju. Prieš du tūkstančiu metų aš viską dovanojau. Bet dabar, kada išėmėte iš mano širdies dovanojimą, aš jus — kaltinu! Aš kaltinu, kad visose kryžkelėse mane užmušinėdami, tūkstančius metų neleidžiat man numirt! Aš kaltinu, kad visose kryžkelėse pristeigę žiravimo biurų, netikrų savo vekselių reklamas apraudėte mano kančiom! Aš kaltinu, kad jūs gyvi esate ne mano gyvenimu, bet mirtim!...
Jisai nutilo ir mąstė tol, kol Jo išblyškusiu veidu nusiyrė dvi ašaros. — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kai pakėliau galvą, Jo jau nebebuvo. Aš verkiau. Man pagailo. Pirmą kartą man pagailo — Jo, užmušto, bet tūkstančius metų gyvenančio ir žiruojančio mūsų vekselius...
O restorane draskėsi ir plėšė smagenis keistas šokis.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis