...dainų nerūpestingų nedainavo
       ir nerašė poemų, saule žydinčių.
                                       Užrašas

       1953 metais išėjusi suvestinė Juozo Kėkšto poezijos knyga Etapai (Juozas Kėkštas, Etapai: poezija, 1933/1953, Nördlingen: Venta, 1953) apimanti dvidešimties metų laikotarpį, kurioje šalia jau atskiruose rinkiniuose paskelbtos poezijos yra ir visiškai naujų dalykų, duoda išsamų šio poeto ir žmogaus vaizdą. Poeto ir žmogaus, nes Juozo Kėkšto poezijoje, nežiūrint vėlesniuosiuose eilėraščiuose pastebimo linkimo į abstrakciją ir nesuinteresuotumą, poetas ir žmogus, giesmė ir kova ėjo ir šiandien tebeina toje pačioje gretoje.

       Kaip poetas ir kaip žmogus, Juozas Kėkštas už viską mokėjo grynu pinigu, t.y. pačiu savim. Jo kova nebuvo tik akinanti metafora, skirta kitus uždegti: jis kovojo realiai. Kalėjimas ir laisvės ilgesys buvo jo realybė. Jis ir plaukė tikrais, ne poetinės butaforijos laivais, išgyveno realų jų sudužimą ir naujos žemės užtekėjimo viziją, paties poeto žodžius parafrazuojant. Tad jo liudijimai yra autentiški, išgyventi žmogiškai ir poetiškai, dideli savo pilkumu – kaip kraujo dėmės, kurios kalba tiems, kurie jas paliko.

       Kaip poetas, Juozas Kėkštas išaugo naujausios lenkų poezijos sociališkai ir literatūriškai „revoliucinio“ sparno (Broniewski, Przyboś, Brzękowski, Gałczyński, Ważyk) poveikyje. Tad jo beveik niekas neriša su tradicine poezija. Tačiau atsistojimas šalia tradicijos Juozo Kėkšto poezijoje reiškėsi ne jos griovimu (jis norėjo griauti tik skurdo ir kalėjimų sistemos tradiciją), bet visišku pripažinimu ir pakartojimo bei atnaujinimo neįmanomybe. Tiesa, būtų galima bandyti surasti šiokių tokių saitų su ugninga Słowackio poezija, bet ir tai tik ideologinėje plotmėje. Juozas Kėkštas formališkai brendo įtakojamas kovojančios poezijos, kurios žodis norėjo tapti ginklu, kurios adeptai žengė milžiniškose laimės žiburio ieškotojų miniose. Pirmajame savo rinkinyje Toks gyvenimas (1938) Juozas Kėkštas stovi idėjiškai angažuotos, kovojančios poezijos ir revoliucinės kultūros tradicijoje. Jame dar pastebima giminystė su Boruta. Bet Kėkšto patosas artimesnis Mickevičiui, be revoliucinės butaforijos (kurios pilna pas Borutą), gilesnis ir esmingiau angažuotas. Italijos periodu jis pasuks daugiau estetiškai angažuotos poezijos kryptimi. Rinkinys Rudens dugnu (1946) šia prasme yra pereinamojo laikotarpio gairė. Staigiame horizonte (1946) Kėkštas, italų hermetistų (Ungaretti, Quasimodo, Montale etc.) paveiktas, žengia visiškai nauju keliu. Šis rinkinys žymi jo artėjimą prie klasiškos Vakarų tradicijos ir nusisukimą nuo vadinamosios proletariato kultūros, nuo miniai suprantamo žodžio prie individualistinės ir estetiniais motyvais pagrįstos formos. Bet jo santykis su tikrove ir toliau lieka „objektyvus“, industrinis, urbanistiškai abstrahuotas, – kaip Morandi tapyboje.

       Juozo Kėkšto poezija yra veiksmažodžio, ne būdvardžio poezija. Idėjų ir kalbinių elementų dinamika, ne vaizdas, yra jos centre. Ji yra nuoga, be papuošalų, nuoga kaip ugnikalnio žemė, Henri Michaux žodžiais išsireiškiant, – kovos kietumo ir nepermaldaujamumo liudininkas. Tai – juõda–bálta poezija, Frans Masereel literatūroje. Ji dažnai yra kaip nuogas ir rūstus kalnynas, matomas čia pat, bet nepasiekiamas ir tolimas. Aukščiausios jos viršūnės – „Anapus upės“, „Maioli žydi aguonom“, „Diena naktin“, „Tolimosios skundas“, „Negyvo angelo daina“ etc. – imponuoja savo šalta ir išdidžia jėga:

       Tik labai retais atvejais poetas susigundo spalva ir tikrovės forma, duodamas tokių stiprių ir išbaigtų posmų, kaip:

       Savo žmogiška ir poetine laikysena (aišku, ne asmeniniame gyvenime, bet poezijoje) Juozas Kėkštas yra esmingai romantikas. Romantikas savo idealizmu, kovojančio žmogaus absoliutinimu. Pradėjęs revoliucinio romantizmo dvasia, išgyvenęs daugelį lūžių, vėliau Kėkštas savo poezijoje nueis
intelektuališkai nulemtos kovos keliu, žmogiškoje plotmėje užimdamas humanistinio romantiko poziciją.
       Čia dar norėtųsi paliesti vieną opų klausimą – Juozo Kėkšto ryšio su nepriklausomos Lietuvos poezija problemą. Šį klausimą laikome opiu dėl to, kad ir pats poetas yra pasisakęs šiuo klausimu savo atvirame laiške lietuvių rašytojams. Tad ir mes čia norėtume akcentuoti jo vienišumą ir specifinę poziciją nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusių ir pasireiškusių poetų tarpe.

       Nepamirština, kad Juozas Kėkštas (rinkiniu debiutavęs 1938 metais) brendo visiškai kitokioje tautinėje, politinėje, kultūrinėje ir net ekonominėje atmosferoje. Jo komunikacija su Vakarų kultūra ėjo visiškai kitais keliais ir turėjo kitokią prasmę. Ir kelias į Vakarus jam buvo nepalyginamai trumpesnis, nes Vilnius ir Varšuva stovėjo visomis prasmėmis arčiau Vakarų kultūros židinių negu Kaunas. Sunku jį būtų įrikiuoti (su pirmojo periodo eilėraščiais) net ir į mūsų revoliucinių romantikų gretas, nes ir šiuo atveju susidarytų milžiniški perspektyviniai skirtumai. Neturėjimas beveik jokio ryšio su liaudies tradicija ir gimtojo krašto gamtovaizdžiu, taip būdingo nepriklausomybės periodo poetams, taip pat būtų vienas iš argumentų šiai tezei pagrįsti. Ta pačia proga galima pažymėti, kad Juozo Kėkšto poezijos gamtovaizdis yra internacionalinis: nomadiškas Argentinos peizažas, Italija etc.

       Faktiškas Juozo Kėkšto įsiliejimas į bendrą lietuviškos poezijos upę įvyko jau emigracijoje. Jis įsiliejo į ją kaip platus intakas, atnešdamas naujų verpetų ir naujos jėgos.

       1954

       Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.