Tęsinys. Skaityti pradžią.

       Henrikas Nagys atkreipia dėmesį į Bradūno muzikalumą, išgaunamą asonansais, aliteracijomis, garsų tapyba ir t.t. (Nuo žmogaus žemės iki žemės žmogaus. – Literatūros lankai, 1957, Nr. 7). Kritiko pastabos taiklios, tačiau jos pamiršta, kad Bradūnas seka sakytinės literatūros modelį ir todėl savo garsinę instrumentaciją derina su balsu, o ne su melodija. Jis į skaitytoją prabyla viešai ir atvirai, užgaudamas žemesnį registrą nei lyrikai, vienur kiek pasigauna melodijos, kitur nuslysta į prozą, tačiau savo ryškiąja gaida sulydo šnekamosios kalbos ir dainos tonacijas, epiškumą ir lyrinio jausmo proveržius. Sakytinės literatūros tradiciją Bradūnas seka dar ta prasme, kad jis įsiklauso į atmintyje išlikusius garsus (ar balsus), atkuria jų vidinius rezonansus, ne tiek ieško išgauti imitatyvinių balsių ir priebalsių kombinaciją, kiek perteikti paties girdėjimo ar atsiliepimo įspūdį. Juo garsai tolimesni, juo jie stipriau vaizduotę veikia savo neapibrėžtybe, juo didesnis jų vidinis rezonansas, juo savitesnis poeto intonavimas, pavyzdžiui, „Švilpynėje“, kuri aliteracijų, pauzių, pakartojimų būdu sukuria atsiliepimo įspūdį, jį palaipsniui iškeldama į prasmės lygmenį. Garsais atsekęs iki girios aidu virstančio švilpimo, poetas ima Švilpynę ir švilpia ir, taip sutapęs su švilpyne, švilpyne švilpdamas, garsą perduoda kitam: „At tu girdi mane / Vidurnakčio sapne / Grojantį švilpyne?“ {Sidabrinės kamanos, p. 59). Šitoks perduotų, tolyn plintančių garsų žaismas atitinka sakytinės literatūros kontekstą ir ne mažiau paties poeto vaizduotę, orientuotą į garsą ne vien imitatyvine prasme, bet dar todėl, kad ji pasaulį paverčia balsų ir garsų sklidina erdve ir taip jam suteikia išvidinės realybės statusą: „Mano dvasia kupina balsų nuo gyvenimo plausto. / O–o–o! Ū–ū–ū! Jie šaukia mane per laiko siūbuojančią upę, / Kur nei salų, nei krantų akiračiuose nesimato. / Kur tik pameną skalauja vilnys giesmių vakarinių“ (Devynios baladės, p. 20). Nesuklysime, „vilnių giesmėse“ atpažinę Vilniaus varpus. Įgavę naujo skambumo, jie sklidinai pripildo poeto talpią, lanksčią frazę, kuri ne tiek muzikali, kiek perpūsta poeto nuostabiai taiklioj garsinėje atmintyje išlikusiais rezonansais iš kito laiko ir kitos geografijos.

       Atsiliepimo sąvoka padės suprasti Bradūno rėmų techniką, panaudotą, norint suderinti, bet nebūtinai sulydyti, labai įvairią vaizdinę medžiagą. Kartais rėmai esti paprasti, pavyzdžiui, ciklų ar eilėraščių pradžioje duodamos citatos, kitur jie sudėtingesni – disonuojančios eilutės, dviaukščiai vaizdai, pro kuriuos, tarsi pro filtrą, žvelgiame į eilėraščio gelmę, metaforos sukomponuotos, sekant rėmo–paveikslo modelį ar, rėmų technikai išvirtus tema, tiesiogiai išsakomas daiktų ryšys. Devynių baladžių „Vitraže“ rėmų idėja eina visą ciklą jungiančiu ir įprasminančiu kompoziciniu principu ir kartu nuoroda iš keturių dalių, išdėstytų gyvenimo ciklų pagrindu; kiekviena dalis (išskyrus ketvirtą) dar skeliama į tris eilėraščių temines grupes. Pirmoji vysto žemės temą, antroji – motinos, o trečioji, lyriškesnė ir subjektyvesnė – sūnaus ar poeto. „Vitražo“ pabaigoje sūnaus segmentas praleidžiamas: jis tartum nuslysta už užsklandos segmento ar rėmo ir taip įsilieja į didesnę visumą, kuri yra ir „Vitražo“ meninė dimensija, ir poeto pajustas gyvybinis vyksmas pasaulyje, kuris išlieka tik keisdamasis: visa čia yra nuolatinė kaita ir ne mažiau nuolatinė mirtis, tas paskutinio segmento įsijungimas (ar įrėminimas) į meno būdu užgaunamą visumą. Kuriant visada kažkas nuslysta už formos rėmo, kažkas išlieka. „Vitražo“ atveju išlieka žmogaus ir mirties bičiulystė, įmontuota į reto kondensuotumo ir jėgos vitražų grandį.

       Tęstinumo tema pasikartoja Morenų ugnyse, tik ji čia skaidoma žvilgsniu, įaugusiu į tas vaizduotės zonas, kur lyrika susiliečia su istorija, asmeniniai rūpesčiai su tautiniais. Savo visumos struktūra Morenų ugnys bus savotiškas poetinis Lietuvos istorijos apmąstymas, vedantis nuo pirmųjų gyvybę įžiebiančių ugnies kibirkščių iki šių dienų Lietuvos, vaizduojamos kaip naujas ledynų laikotarpis. Rinkinį skaitydami, sekame chronologine tvarka, atpažįstame aliuzijas į pagonišką substratą, poeto atkurtą be galo nuosaikia fraze, kuri užkerta kelią į praeities egzotiką ir dėmesį nukreipia į dvilypį poeto minties judėjimą – į praeitį ir dar iš praeities į esamąjį laiką. Ta prasme Morenų ugnys prieštarauja istorijai. Jos praeitį tiria tęstinumo ieškančio ir jį atpažįstančio ainio žvilgsniu, kuris įvykius apjuosia mitų buvo–dabar–visada dinamika ir taip į praeitį veržiasi ne ją pasiekti, o sukurti. Kai rinkinio pabaigoje minimi šių dienų įvykiai, poeto perspektyva išlieka panašiai dvilypė: ji į dabartį žvelgia pro praeities prizmę, kuri yra ne kas kita, kaip poeto sukurta kalba, perpinta pirmuose Morenų ugnys skyreliuose panaudotais motyvais, skaitytojo sąmonėje sutapusiais su „praeitimi“. Šitaip praeities siūlais ataustas kalbinis ekranas sukuria distancijos įspūdį; kalba ir istorija santykiauja dialektiškai, dabartis pakeliama į mito rangą, o istorinių įvykių grandinė išvirsta dvasine Lietuvos būsena – Lietuvos mitas, į kurį įsijungia pats skaitytojas, pajutęs teksto perėjimus nuo istorijos j istoriją įprasminančią poetinę kalbą.

       Kalbos ir tikrovės dialektika praturtina visą antrąjį žemės poezijos ciklą ta prasme, kad poetas santykiauja su dabartimi ne tiesiogiai, o per tautosaką, kuri vienur daugiau ryški, kitur Bradūno žodyje sutirpdyta; išlieka tas trečiasis elementas – dabartį įprasminantis kalbos ekranas. Vienu ruožtu poetas auga, atsiliepdamas į tradiciją, ir šio atsiliepimo būdu įveikia naujo žodžio neapibrėžtybę, kitu tačiau, į tradiciją atsiliepdamas, jis tradiciją keičia, ją įprasmina, apriboja. Šitokį procesą čia galima įžiūrėti Bradūno trijų posmelių kompozicijose, kur trečiasis pakartoja pirmąjį, jį kiek pakeisdamas. Pirmojo posmelio prasmė atsiveria tik tada, kai jį skaitome pro trečiojo kalbinį filtrą. Ne kitaip, o šio pakartojimo ir pakeitimo prasme Bradūnas suvokia savo santykį su tradicija: poezija jam yra sutartinė, atsiradusi iš kitų sutartinių, naujas, bet į tradiciją giliai įaugęs posmelis, prasmingas savo orientacija į dabarties įvykį ir lygiai į visą įrėminančią, įprasminančią praeities literatūrinę kalbą.

       Trys – vienas svarbiausių Bradūno poetinės konstrukcijos principų, atsiradęs su Maro laiko perėjimais, kiek vėliau persiliejęs į išraiškos planą ir sutapęs su formos dalykais – ritmu, sakinio konstrukcija, leksika, eilėdara. Trys to pat žodžio gramatiniai variantai, trys skirtingų laikų ar nuosakų kategorijos, posmelio semantinį lauką nukreipiančios į tris minties branduolius, trys eilutės organizuojamos į posmelį sakinys sudarytas iš trijų ritminių ar sintaksinių grupių. Kažin ar rastume kitą lygiai įsakmiai pasikartojančią poetinės konstrukcijos formulę kaip ši aritmetinė skaidą, kur dominuoja skaitmuo trys. Ji bus ne ornamentinė detalė, o itin reikšmingas lyrinis dėsningumas, sutampantis su Bradūnui charakteringu laiko pulsu, atpažįstamu savo turtingomis, išviršinių modelių nesaistomomis moduliacijomis, kurios įspūdį atitraukia nuo linearinio laiko. Linearinis laikas Bradūnui nėra svetimas (pavyzdžiui, Morenų ugnių „Elegijoj“), tik jis įrašomas kontrasto gija šalia visiškai kitokio, įvairesnio, natūralesnio, ne tiek abstraktaus, nes glaudžiau susijusio su veiksmu, reguliuojamo minėtos aritmetinės skaidos, su kuria ateina tai momento stabtelėjimas, tai savotiškas judėjimas atgal, tai minties projekcija į stabilumą, atpažįstamą kylančiose kalbos kadencijose; tuo būdu užblokuojama linearinė sekundžių srovė, išvengiamas paskutinis takto dūžis. Kažką panašaus Bradūno poezijoj bus pastebėjęs ir Henrikas Nagys, tačiau jis dėmesį kreipė į žodžių prasmes ir todėl akcentavo Bradūnui charakteringas viltingas užsklandas (Nuo žmogaus žemės iki žemės žmogaus. – Literatūros lankai, 1957, Nr. 7). Šios užsklandos bus ir prasmės, ir formos dalykas. Jos išsirutulioja iš kūrinio vidinės logikos ir perteikia ne vien idėjinį ar retorinį sprendimą, o greičiau giliai kūrinio ritmikoj atsivėrusį laiko pulsą, gyvą tradicija, kuri sąmonę nukreipia į ritualinį veiksmą: „Ramiai raikydami duoną, / (Žiūrėk – skydas ir kirvis!) / Atidengėm didelę paslaptį“ (Sidabrinės kamanos, p. 29) ir taip apėjusi lyrikų akistatą su mirtimi, laiką sukaupia laiko atkarpoje šalia laiko: „Pamiršome saulę, / Laiką, lyg paukštį, laiko pagavus / Balto kaulo ranka“ (Ibid., p. 29).

       Neigiamas būsenas žemės poezija pasiekia, skaidydama erdvės temas, ne laiko, t.y. atsikreipdama į žemę ir žemės vietoje įrašydama žemės nebuvimo sugestiją. Išimtį sudaro tie kūriniai, kur poetas stovi veidu į laikmetį ir, aplenkęs jam charakteringą dialektiką, įspūdį išreiškia atvira, tik neigiamų emocijų valdoma fraze. Kitur mintis vystoma dialektinėmis gyva–negyva pynėmis, tai sugretinant gimimo ir mirties momentus, tai gyvybę kildindinant iš negyvų formų, perteikiamų žemės įvaizdžio zonoje plėtojamomis metaforomis. Su Sidabrinėmis kamanomis keičiasi ne pats dialektinis žaismas, o jo kryptis; tai galima įžiūrėti rinkinio tendencijoj vaizdą stabilizuoti, jam pasiekus neigiamą būseną, ar akcentuoti išcentrinį judėjimą, kuris veda tolyn nuo Žemės („Išneškite sėklas...“ Ibid., p. 26) į periferiją („Tada atsikeliu / Ir einu į miestelį“. Ibid., p. 31) ar iš žemės gelmės į paviršių, pavyzdžiui, „įkapėse“, kur rinkinio pavadinimą davusios kamanos atkeliamos į dangaus sferą: pradžioje jos poetui „įkapių lobis“, o pabaigoje jos blizga tarsi Sietynas (Ibid., p. 21). Šitaip žemės gyvybės simbolius lokalizavus danguje, žemėje atsiveria tuštuma, dar juntama rinkinio avilių, rankų ir t.t. simboliuose, kurie pakartoja su žemės gyvybe siejamą apgaubimo ar apskritimo mintį, bet atvirkščiai nei ankstyvesniuose linkiniuos, gyvybės vietoje parodo tuštumą. Žemės centras virsta tolimu, neįžiūrimu; jis tepasiekiamas geismu, teįvardinamas klausimu „kur“, teatžymimas be galo subtilia nesamos žemės sugestija – pauza, brūkšniu, stabtelėjimu – su kuriuo poeto mintis pasuka į širdies zoną („Ant lapo – ant širdies“. Ibid., p. 11), į elegišką atodūsį, į dainą, kuri įsimena savo lyriniu intonavimu. Minėtos „Įkapės“ kamanas ne tik atkelia į dangaus erdvę, bet dar keičia jų atributiką iš pasidabruotų į sidabrines ir taip kamanas susieja su svajone, kuri savo intensyvumą kildina iš nuotolio nuo žemės – to pat, kurį atpažįstame Mackaus poezijoje („Aš iškelčiau tavo kūną į drėgną drobę danguje“). Neapsiriksime, manydami, kad Sidabrines kamanas grindžia egzilės būsenos, egzilės to, kuris ieško atramos taškų erdvėje ir, jų neradęs, tolsta nuo žemės centro, ir nemažiau tolsta paties poetinio žodžio egzilė ta prasme, kad, kurdamas, Bradūnas nutolsta nuo pirmosios įžvalgos kibirkščių. Sidabrinės kamanos suka į lyrines intonacijas ir tuo būdu užsklendžia antrąjį žemės poezijos ciklą; tai patvirtina tolimesnė poeto plėtotė su Užeigoje prie Vilniaus vieškelio sugrįžusi į žemės problematiką, bet ją sprendusi ne stabilumo ir ne egzilės prasme, o pakartotų išėjimų ir sugrįžimų į vietą, kuri yra „užuovėja, namai, pilis“ (Užeigoje prie Vilnaius vieškelio, p. 95) ir lygiai vidinis pasaulis, lietuviškas ir atviras visiems – nauja poeto minties dialektika, atverianti žmogiškosios egzistencijos gelme anapus troškimo įsikabinti į gimtą žeme.

       Lyg ir toldamas nuo žemės, Bradūnas užmezgė pokalbį su trimis kūrėjais: Čiurlioniu, Donelaičiu ir karalium Gediminu. Trys pokalbiai – trys veikalai. Sonatos ir fugos iš Čiurlionio skolinasi panoramų žavesį, skverbiasi į didžiulį, neaprėpiamą ir vieningą kosminį vyksmą, sukuria transcendentinių vizijų stilių, abstraktesnį nei esame Bradūno kūryboje įpratę matyti, bet ne visada sugeba šiose čiurlioniškose aukštybėse išsilaikyti ir todėl, žvilgsnį sudvejinusios, išskiria transcendentinį regėjimą ir Bradūnui visad mielus sugrįžimus į žemę. Kažkas tačiau iš Sonatų ir fugų Bradūno kūryboje išlieka, gal nuojauta būties kaip dvasinio pakilimo, gal ypačiai intensyvus meninio grožio pergyvenimas, gal šventiška nuotaika, persiliejusi į Donelaičio kapą, kuris nuolat peržengia ribą iš kasdienos į tartum transcendencijos pakuždėtą šventę. Poetinės prasmės lygmenyje rinkinys dar kartą deklaruoja ištikimybę „kieto kranto pakelės“ (Donelaičio kapas, p. 20) poezijai; dangiška poetui per tolima, per daug ji svetima žmogui. Tačiau savo poetiniu apipavidalinimu rinkinys pakyla į tą aukštumą, kai transcendencija suvirpa kasdienybėje, mums nepajutus jokios takoskyros tarp didžiojo ir mažojo pasaulio. Iš kur šis vizijos integralumas? Iš kur poeto galia taip natūraliai suderinti du požiūrius? Čiurlionis, be abejo, puoselėjo transcendentinę gaidą, o Donelaitis įkvėpė rinkinio paprastumą ir ne mažiau visur čia juntamą dvasinę šventę. Donelaičio Metai Bradūnui reiškė gyvą, lietuvišką žodį, gyvą savo galia pabelsti į vaizduotę („Dabar vos atminti galiu, / Kai pabeldei akmenėliu / mano lopšin“. Ibid., p. 84) ir tapti naujos poezijos pradžia, poeto išgyventa kaip nenutrūkstantis kalbos sruvenimas ar kaip senų žodžių atošvaistės, gaubiamos ir saugojamos naujame tekste, negyvos ta prasme, kad jos skaitytoją pasiekia ištirpdytos kito – paties Bradūno – žodyje. Su Donelaičio kapu žemė yra žodis, poetą įkvėpusi literatūrinė tradicija, o žodis – kapas ir karstas, dinamiškiau ir originaliau išmąstytas nei Mallarmė rašytuose tombeaux, nes jis čia išlaiko prancūziškojo paminklo (pagarbos) užuominą, bet kartu nurodo į tą poetinio žodžio genezę, kuri du tekstus ir du poetus sujungia mįslingu gyva–negyva kalbos ryšiu. Ši sąmonė Donelaičio kapo laikotarpyje turėjo būti nepaprastai stipri. Ji bus paskatinusi poetą žemės poezijos sampratą kiek atsieti nuo konkrečios vietos ir ją suartinti su išliekančia poetine tradicija. Iš čia rinkinio šviesa, iš čia jo transcendentinė nuotaika, iš čia poeto ištikimybė lietuvių poezijai ir lietuvių kalbai.

       Pokalbiai su karalium visiškai kitoks veikalas, pamokantis, įspėjantis, vienas nedaugelio lietuvių bandymų užgriebti poezijos šaknis konflikte tarp jėgos, orientuotos į „dabar“ ir nukreiptos prieš kitą, ir poetinės įžvalgos, kuri perveda iš politinės plotmės į dvasinę, iš kasdienos į gilesnį būties ir tautos supratimą, Pokalbiuose įgavusį naujo būtino iš šių dviejų prizmių konflikto, karaliaus ir poeto. Savo forma Pokalbiai su karalium bus drąsiausias Bradūno eksperimentas. Jie sujungia Gedimino laiškų ištraukas ir poeto atoveikį į šiuos karališkus tekstus, tuo būdu aktyviai įjungdami skaitytoją, kuriam atitinka derintojo, tiesos rinkėjo rolė, sutampanti su paties poeto.

       Bradūno poezijos plėtotė nuosekli ir palyginti sudėtinga, nes ji gilina pirmųjų kibirkščių įžvalgą ir vis įjungia naujų elementų. Po 1973 metų jaučiamas atslūgęs intensyvumas, tarsi poetas būtų išrišęs pirmaisiais tremties metais užsimezgusias kalbines ir poetines mįsles, raikalaujančias vėl naujo poetinio instrumento. Todėl Bradūno laimėjimas ir jo įnašas didžiulis: jis leidosi į visiškai naujas lietuvių poetinės kalbos sritis, pajutęs, kad prieškario poezija dar nebuvo atvėrusi nei giliųjų lietuviško žodžio galimybių, nei jo specifikos. Bradūnas pasitikėjo lietuvišku žodžiu ir todėl rado kelią, kuris dar šiandien (Lietuvoje) nėra išsemtas.

       Per paskutinius penkiolika metų Braduno kūryba vystėsi lygiai nuosekliai, atverdama keturis ar penkis temų mazgus. Atpažįstame kaskart ryškėjančią asmeninės poezijos giją (Alkana kelionė, Užeigoje prie Vilniaus vieškelio), kuri vengia pernelyg intymių akcentų ir įjungia žmogaus egzistencijos problematiką (pvz., laiko), kartais pakylančią iki kosminės meditacijos. Ypačiai daug dėmesio skiriama poeto santykiui su poezija; tai reiškia gilėjantį sąmoningumą kūrybiniam procesui. Trečią ir ketvirtą grupę sudaro tautinė ir religinė tema.

       Antanas Jasmantas (Maceina) yra rašęs, kad savo pasąmonėje lietuvis poetas dar nėra priėjęs prie Personalinio Dievo (Patriotų sukilimas, arba poezijos kivirčas su tautybe. – Literatūros lankai, 1955, Nr. 6). Prie šitokių daugiau su pagoniška, nei krikščioniška mąstysena sutapusių poetų Maceina priskiria ir Bradūną, Pėdos arimuos terasdamas žemės mistiką, o ne individualiu būdu pergyventą Dievą. Maceinos pastaba tiks ir vėlesniems Bradūno rinkiniams, nes ir čia poetas savo dvasinį pradą suvokia santykyje su žeme: „Kaip aš būsiu dvasia / Be žemės dvasios“ (Krikšto vanduo Joninių naktį, p. 54), lygiai kaip jis Dievybės mintį tiria žemės subrandinta fraze, palydima geismo kažką išsaugoti iš senojo tikėjimo. Tačiau savo ryškiąja linija Bradūno religinė poezija įjungia kaskart daugiau lietuvio krikščionio balsų: „Girdžiu tėvų intenciją... už visą giminę“ (Morenų ugnys, p. 18), Dievą atsieja nuo gamtos reiškinių ir su Užeigoje prie Vilniaus vieškelio pasiekia sąmonę, kuri išnirusi iš pagoniškos, revizuoja ankstyvesnę medžiagą. Tai galima jausti rinkinio semantiniuose perėjimuose į dangaus zonoje vystomas metaforas ir ne mažiau poeto sąmoningume tam lūžiui, kuris ateina, kai įspūdis įvelkamas į naują poetinį rūbų. Prierašai jau yra biblinių citatų paraštėje vystomas krikščioniškas tekstas. Todėl jis Dievą suvokia kaip antgamtinę Būtybę, kaip Žodį ar įsakymą, kuris žmogų pašaukia būti ir šio pašaukimo būdu Dievą ir žmogų suveda į Aš prieš Tave santykį. Dievą žmogus pajunta iš labai arti; žmogus tiria, skaito jam dar nepažįstamą Dievo Žodžio tekstą ir taip pamažėle įsisąmonina į tą panašus–nepanašus Personalinio Dievo ir žmogaus misteriją. Bradūnas savotiškai seka savo poetinės sielos metamorfozes pakeliui į naują pradžią, skuba žodį atskelti nuo senojo ir Šiais perėjimais iš vienos mąstysenos į kitą atspindi istorinę lietuvio religinės sąmonės raidą.

       Keitėsi religinė poezija, keitėsi ir tautinė, tik ši pastaroji tiek stipriai įaugusi į Bradūno kūrybos visumą, kad neįmanoma nubrėžti kitą jos plėtotės liniją, kaip tą, kurią bandėme įspėti šiame straipsnyje. Svetimoji duona yra lietuviška savo ieškojimais, atsiradusiais, norint suderinti lietuviško gamtovaizdžio brandintą vidinį pasaulį ir svetimo krašto geografiją: tarp šių atsivėręs nuotolis greitino poeto evoliuciją į estetiką, paremtą tęstinumo, o ne reprezentacijos prielaida. Rinkiniai iki Sidabrinių kamanų tautiški savo atsiliepimais į tautosaką ir į senąjį, prieškrikščionišką kultūros sluoksnį: jie lyrinio subjekto „aš“ keičia į kolektyvinio „aš“ atvirumą kitam žmogui. Sidabrinės kamanos poeziją matuoja nuotoliais nuo gimto krašto, o rinkiniai, rašyti po 1964 metų, praturtėja naujais sugrįžimais į gimtą kraštą, įsivaizduotais ir dar tais, kuriuos poetas regi ten nuvykusios dukters akimis: tuo būdu erdvės nuotoliai sumažėja, bet laikas pasistūmėją pirmyn per vieną kartą. Užeigoje prie Vilniaus vieškelio rinkinys įspūdingas savo sinchroniškais šuoliais, kurie sugretina skirtingas epochas ir geografijas ir taip į eilėraštį atkviečia lietuviško gyvenimo įvairovę – istorinius įvykius, jų dalyvius, paprastus žmones. Visa čia žodžiu apjuosiama, integruojama į meninio kūrinio vienybę, rinkinio paskutiniame skyriuje konkretizuojamą ypačiai taiklia ir prasminga užeigos ir užeigos stalo metafora. Užeiga – tai jungties ir aukos (duonos dalinimo ir duonos pakeitimo) vieta, lietuviška ir kartu krikščioniška savo Pasakutinės vakarienės užuominomis, lokalizuojama kažkur prie Vilniaus vieškelio (plg. su Vilniaus varpais ir su poeto vaikystės vieškeliais) ir kartu poeto vidinėje geografijoje, jo širdyje ir jo žodžiuose, kurie, kaip užeiga, visiems atviri, kaip duona – pasistiprinimas, kaip vieškelis – būdas sueiti ir susitikti, momentą pabuvoti pakeliui į tą dvasinę vienybę, kuri yra tautos kūrybinių pastangų visuma. Kažką panašaus galima įžiūrėti Prierašų trečio skyriaus kompozicijoje. Bradūnas cituoja ištraukas iš Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronikos, toliau duoda savo poetinius apmąstymus, kurie bus ne komentaras ar nuoroda į citatoje minimus vardus, adresus, įvykius, o greičiau bandymas Kroniką įjungti į naują kontekstą ir taip ją iškelti į pastovių prasmių zoną, Braduno atveju įtvirtinamą ne tikėjimu meno amžinumu pagal V art pourl'art formulę, o tuo, kuris tiki, kad žodis išlieka gyvas, kai įsilieja j tautos kultūrinį lobyną, „ant poezijos rankų“ (Krikšto vanduo Joninių naktį, p. 88) Šiame savo rinkinyje Bradūnas mini netikėtai rastą jotvingių kalbos žodynėlį, kurio žodžiai atgyja, kai poetas su jais pasikalba: „O aš kalbuosi su jais / Tartum su savimi / Niekam kitamui / Neįsiterpiant / Ir mirusio žodžio širdis / Lygiai kaip mano / Pradeda plakti“ (Ibid., p. 86). Šitaip prikeltas žodis Bradūnui ne retorinė puošmena, o gili tiesa (faktas!), kuri grindžia kultūros ir tautos, be abejo, ir pačios tiesos sąvoką, nes tiesa, lygiai kaip tauta ir kaip kultūra, kaip poezija, savo prasme kildina iš jungties, o ne iš fragmentacijos. Savo poetinę tiesą Bradūnas taria visiems, tikėdamas, kad ji atgims kaip jotvingių žodynėlis, kai bus skaitytojo užkalbinta, gal šiandien, o gal už metų – gal Lietuvoje, į kurią poetas sugrįžta ne savo pranašiškais žodžiais, kurių jis iš tikrųjų yra taręs tik keletą, o visa savo žemės poezija ir vėlesniais ciklais. Tad ir pastarosios Kazio Bradūno knygos išleistos jau Lietuvoje: dvi rinktinės – Išaugom Nemuno upyne (1990) ir Prie vieno stalo (1990), o taipgi ir visai naujas jo poezijos rinkinys Duona ir druska (1992).

       BIBLIOGRAFIJA

       Kazys Bradūnas. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS. Per vienerius metus devyni poezijos rinkiniai, Kazio Bradūno Pokalbiai su karalium. –Akiračiai, 1974, Nr. 6; Aštuonetas poezijos rinkinių. Kazio Bradūno Alkana kelionė. –Akiračiai, 1978, Nr. 3; Brandumą laiduojantys vardai poezijoje. Kazio Bradūno Užeigoje prie Vilniaus vieškelio, –Akiračiai, 1982, Nr. 4; Ant poezijos rankų, Kazio Bradūno Krikšto vanduo Joninių naktį– –Akiračiai, 1988, Nr. 3. BAGDANAVTČIUS VYTAUTAS. Ar poezija yra realybė? Kazio Bradūno Užeigoje prie Vilniaus vieškelio. –Draugo kultūr. priedas, 1985.IX.14. BILAIŠYTĖ ŽIVILĖ. Tauta, istorija ir poetas krikšto ženkle. –Draugo kultūr. priedas, 1988.IV.2; Kazys Bradūnas – atkaklus tremtinys. –Metmenys, 1982, Nr. 44. BRADŪNAS KAZYS. Apie poeziją, konkursus, Literatūros lankus. –Draugo kultūr. priedas, 1955.XII.31. BRAZAITIS JUOZAS. Kazio Bradūno Morenų ugnys. –Kn.: Juozas Brazaitis. Raštai Dl, Čikaga, 1982, p. 186–192; Kazio Bradūno Donelaičio kapas. Ar galima patriotinė poezija mūsų laikais? –Kn.: Juozas Brazaitis, Raštai m, Čikaga, 1982, p. 193–197. DINI PIETRO UMBEKTO. I poeti ,žemininkai': cid che ii viandante non sa (Poetai žemininkai, arba ko nežino keleivis). –Kn.: LaNostalgia dei Terrestri. Cinque Poeti Lituani. Red. Pietro Umberto Dini. Viareggio, 1989, p. 15–20 ir vertimas į lietuvių kalbą p. 237–242. GIRNIUS JUOZAS. Žmogaus prasmės žemėje poezija. –Kn.: Žemė. Red. Kazys Bradūėnas. Los Angeles, 1951, p. 49–54. GRAŽYTĖ-MAZILIAUSKIENĖ ILONA. Kazio Bradūno Prierašai. –Aidai, 1985, Nr. 3; Kazys Bradūnas. Sidabrinės kamanos. –Margutis, 1964, Nr. 6. GRINIUS JONAS. K. Bradūno Apeigų lyrika. –Aidai, 1949, Nr. 25. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Atnaša lietuviškajam genijui. [Kn.: Donelaičio kapas]. –Aidai, 1971, Nr. 3; Kazio Bradūno Pokalbiai su karalium. –Tėviškės žiburiai, 1974.1.3; Kazio Bradūno poezijos rinktinė Lietuvos jaunimui. [Kn.: laugom Nemuno upyne']. –Draugo kultūr. priedas, 1991.1.12. KAIRYS ANATOLIJUS. Pelenų figūra Bradūno kūryboje. –Kn.: Šeštoji pradalgė. Red. K. Barėnas. Londonas, 1969, p. 373–396. KAUPAS JULIUS. Kazio Bradūno Devynios baladės. –Draugo kultūr. priedas, 1956.11.18; (COPPEUUS). Kovojančios žemės poezija. –Naujienos, 1952.IV.19. KAVOLIS VYTAUTAS. Išeivių tikėjimas ir metafizinės grumtynės. –Kn.: Vytautas Kavolis. Sąmoningumo trajektorijos. Lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Čikaga, 1986, p. 115–117. KEBLYS KĘSTUTIS. Nepoetas Bradūnas. –Aidai, 1968, Nr. 5; Saikas ir gelmė Bradūno žodyje. [Kn.: Krikšto vanduo Joninių naktį]. –Draugo kultūr. priedas, 1987,XII.5. MACEINA ANTANAS. Užeigos prasmė. Žvilgsnis j vieną Kazio Bradūno poezijos ciklą. –Draugo kultūr. priedas, 1986X4; Karalius ir poetas. –Kn.: Devintoji pradalgė. Red. K. Barėnas. London, 1976, p. 29–39. MACEINA ANTANAS (ANTANAS JASMANTAS). Patriotų sukilimas arba poezijos kivirčas su tautybe. –Literatūros lankai, 1955, Nr. 6. MARIUNAS VIKTORAS. Tamsybės, kurios šviečia. Kazio Bradūno Morenų ugnys. –Draugo kultūr. priedas, 1959.IV.il. NAGYS HENRIKAS. Nuo žmogaus žemės iki žemės žmogaus. Kazio Bradūno Devynių balandžių proga. –Literatūros lankai, 1957, Nr. 7; NAUJOKAITIS PRANAS. Kazio Bradūno Maras. –Lietuvių žodis, 1948, Nr. 50; Kazio Bradūno Svetimoji duona. –Tėvynės šešėlyje, 1946, Nr. 1; Sidabrinės kamanos. –Tėviškės žiburiai, 1964.VI.11; Kazys Bradūnas. –Kn.; Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 207–215. NYKA-NILIŪNAS ALFONSAS (LEONAS MIŠKINAS). Žeme praradusio žemdirbio poezija. –Tremtinių mokykla, 1946, Nr. 3–4; Kazio Bradūno poema Maras. –Aidai, 1948, Nr. 14 RED. Kalba žemės poetas Kazys Bradūnas. Pasikalbėjimas su Žemės antologijos redaktorium. –Draugo kult. priedas, 1951.XII.1. SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Egzodo poezijos šuoliai. –Kn.: Lietuvių poezija HJ. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1971, p. 23–26; Kazio Bradūno Prierašų proga. –Draugo kultūr. priedas, 1984.VI.30. STANKUS-SAULAITĖ MARIJA. Kazio Bradūno naujus eilėraščius pasitinkant. [Kn.: Užeigoje prie Vilniaus vieškelio]. –Aidai, 1981, Nr. 3; Kazys Bradūnas. Užeigoje prie Vilniaus vieškelio. –Aidai, 1982, Nr. 2; Bradūno sukaktuvinė knyga. [Krikšto vanduo Joninių naktį]. –Aidai, 1987, Nr. 3. ŠALTMIRAS VLADAS. Krikšto vanduo Joninių naktį. Penkioliktoji Kazio Bradūno poezijos knyga. –Tėviškės žiburiai, 1987.X.13. ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS (A. TYRUOUS). Kazio Bradūno Vilniaus varpai. –Žiburiai, 1948.m.20. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Kazio Bradūno poezija – gyvenimo aukos atnašavimas. –Metmenys, 1967, Nr. 14; Bradūno susitikimas su Čiurlioniu: Sonatos ir fugos. –Aidai, 1967, Nr. 4; Keturi poetai, neužmirštą Jeruzalės. Kazio Bradūno Donelaičio kapas. –Metmenys, 1972, Nr. 24; Life as Ritual in the Poetry of Kazys Bradūnas, –Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection ofExile: Fourteen Contemporary Lithuanian VVriters. Norman, 1970, p. 234–251; Kazys Bradūnas. Donelaičio kapas. –Books Abroad, Summer 1971; Pokalbiai su karalium. –Books Abroad, Spring 1974; Alkana kelionė. –World Literature Today, Autumn 1977; Užeigoje prie Vilniaus vieškelio. –World Literature Today, Spring 1982; Prierašai. –World Literature Today, Spring 1985; Krikšto vanduo Joninių naktį. –World Uteratūure Today, Summer, 1987. VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Kazys Bradūnas. Devynios baladės. –Aidai, 1956, Nr. 5; Lietuvių poezija svetur. –Kn. Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 62–66. VYKINTAS STEPAS. Estetiškoji K. Bradūno poezija. –Tėviškės garsas, 1948.111.15. VISVYDAS PRANAS. Keliaujant po savąsias valdas. Kazio Bradūno Alkana kelionė. –Aidai, 1978, Nr. 4; Naujas Kazio Bradūno poezijos ciklas: Pokalbiai su karalium. –Lietuvių dienos, 1973, Nr. 3; Iš Šimtmečių pakelti žodžiai. –Lietuvių dienos, 1978, Nr. 5. ZABORSKAITĖ VANDA. Prie vieno stalo. –Kn.: Kazys Bradūnas. Prie vieno stalo. Poezijos rinktinė. Vilnius, 1990, p. 447–454.

       Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990.Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992