Juozas Kėkštas – tragiško likimo poetas. Istorijos perversmai jo gyvenimą svaidė iš vieno kontinento į kitą, garantuodami visur benamio teises ir benamio savijautą. Jis perėjo kelių santvarkų – žlungančių ir gimstančių – pakopomis, skelbdamas šviesaus rytojaus viltį ir aktyvaus veiksmo nerimą, bet niekur galutinai nenusiramino. Ir lietuvių literatūroje jis – nepritampanti figūra, pastovaus prieglobsčio neradusi nė viename bendraminčių sambūryje ar viešpataujančios srovės arsenale, pilnas išdidaus antikonformizmo ir vienišumo gėlos. Jis iškrenta kaip vienkartinis dydis iš literatūros proceso tipologinės schemos. Tai reta sėkmė – likti literatūroje nepakartojamam, tegul ir dūžtančio individualaus likimo kaina.

       1

       Literatūrinį kelią J. Kėkštas pradėjo Vilniuje, kaip ir Albinas Žukauskas, Pavergto krašto socialiniai ir tautiniai prieštaravimai, kairiosios jaunuomenės revoliucinis įtūžis, internacionalinės kultūrinio bendravimo tradicijos maitino jų abiejų eilėraščius savo problemų ir vaizdų energija. Tik Alb. Žukausko žodis vertėsi tumulais iš lietuviško kaimo sanklodos, o J. Kėkštas – miesto vaikas, nepaveldėjęs nei daugiaspalvės žemdirbio kalbos, nei jo vidinio artimumo gamtai, nei dainų ar pasakų poetiškumo. Nuo šešerių metų (gimė 1915 m. lapkričio 19 d. Taškente) būsimasis poetas – bendrabučių gyventojas. Literatų gatvėje, senamiesčio mūruose, gimsta ir jo pirmieji eilėraščiai – be medžių žalumos, be šeimos židinio atšvaitų, kieti ir atšiaurūs savo faktūra.

       Poeto motina Ona Adomavičienė, grįžusi 1921 m. iš Taškento su penkiais vaikais, nepajėgė jų išmaitinti siuvėjos adata. Berniukai buvo atiduoti į Lietuvių labdarybės draugijos išlaikomus bendrabučius, kur juos maitino, rengė ir auklėjo „dievo baimėje“. 1926 m. rudenį dešimtmetis Adomavičiukas (Kėkštas – literatūrinis slapyvardis, o vėliau – tikroji pavardė) įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Pažangiųjų mokytojų (B. Untulio, S. Matjošaičio, J. Šlapelio) pamokose dievas buvo išbrauktas iš materijos evoliucijos ir pasaulio tvarkos. Mokinių būreliuose ginčai: kas yra lemiamas istorijos faktorius – klasė ar tauta. Netikrumo ir beteisiškumo savijauta – gal rytoj uždarys ir šį paskutinį lietuvybės židinį, o lenkų ulonų pulkai, sutelkti ties Lyda ir Gardinu, pajudės pagal seniai paruoštą planą – „Marsz na Kowno“. Bedarbių demonstracijos, traukiančios pro lietuviškąją gimnaziją magistrato link. Senamiesčio gatvelių sienos, nuklijuotos įvairiausių politinių partijų plakatais: balsuokite už mus. Grėsmės nuotaika ir priešingybių grumtis, atsivėrusį viename iš daugianacionalinės valstybės pakraščių, paspartintai brandino jaunus protus, versdama vienaip ar kitaip apsispręsti ir veikti. „Gražūs, pakilūs tai buvo laikai! Žinojome, kas buvome ir kur ėjome“, – taip vėliau poetas prisimins savo jaunystę.

       1930 m. ketvirtos klasės gimnazistas, jau parašęs keletą rimtų referatų visuomeniniais klausimais, stoja į pogrindinę komjaunimo organizaciją. Už poros metų jis bus išrinktas komjaunimo kuopelės sekretoriumi ir įeis į Vakarų Baltarusijos komunistinės jaunimo sąjungas Vilniaus miesto rajono komitetą. Platins komunistinius atsišaukimus. Spausdins palėpėje Lietuvių komunistų biuro mėnesinį laikraštį „Barikada“. Pogrindžio spaudoje skelbs revoliucinių dainų vertimus.

       Pirmas areštas – 1932 m. Kratos metu rastas „priešvalstybinių“ eilėraščių sąsiuvinis. Po dviejų mėnesių J. Kėkštas paleidžiamas, bet lieka policijos priežiūroje.

       Antras areštas – 1934 m. Policija užklupo pogrindinį komjaunimo komitetą posėdžio metu. Teismo nuosprendis komunistų grupės byloje – ketveri metai kalėjimo ir, išėjus į laisvę, penkeri metai be pilietinių teisių. Lukiškių kalėjime sėdi vienoje kameroje su baltarusių poetu M. Tanku. Leidžia nelegalų politinių kalinių laikraštėlį „Kraty“ (Grotos), pats savo ranka įrašydamas čia pat gimusius eilėraščius. 1936 m. amnestija trumpam atidaro kalėjimo vartus – vienam „maišto poezijos“ vakarui ir keliems beteisio žmogaus alkanos egzistencijos mėnesiams (atsitiktinis uždarbis grindžiant akmenimis Neries krantinę).

       Trečias areštas – 1937 m. Be kaltinamojo akto išvežamas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą kartu su keliais Vilniaus komunistais. Kasdien sužvėrėję policininkai muša lazdomis per galvą ar nugarą, reikalaudami šaukti: „Daugiau nebūsiu komunistu“ (1). Griežčiausiai uždrausti bet kokie pokalbiai, net pasišnibždėjimai. Nei spaudos, nei laiškų. Vietoj pavardės – numeris 1022, Gainiojimai po aikštę, nualpusių spardymas, drėgnas ir šaltas karceris mažiausiai 7 paroms (du vilniečiai ten mirė). Nebylūs susitikimai su Vilniaus žydų poetu S, Žirmanu, lenkų poetu A. Volica, žurnalistu M. Mirskiu. Iškentėjęs aštuonis barbariškų daužymų ir pasityčiojimų mėnesius, išeina laisvėn. Vilniaus apygardos teismas atmeta jo prašymą grąžinti jam pilietines teises.

       Vėl spausdina eilėraščius ir straipsnius Lietuvių komunistų biuro vienkartiniuose leidiniuose „Vingis“, „Pjūvis“, „Versmė“. Verčia 5 lietuvių kalbą V. Majakovskio poemą „Debesis su kelnėmis“. 1938 m. vasarą pasirodo pirmas eilėraščių rinkinys „Toks gyvenimas“, kurį išleidžia J. Karosas, įžvalgus kritikas ir Lietuvių komunistų biuro sekretorius.

       1938 m. rudenį įstoja laisvu klausytoju į Varšuvos privačios aukštosios mokyklos (Wolna Wszechnica Polska) humanitarini skyrių. Lanko „jaunosios poezijos“ vakarus. Susidraugauja su V. Bronevskiu, traukiamas jo asmenybės „ideologinės švaros ir ugnies“. Karštai gina seminarų metu ir spaudoje lenkų avangardinės poezijos kryptį, verčia į lietuvių kalbą revoliucinius V. Bronevskio, J. Čechovičiaus, J. Pšibosio eilėraščius, Lenkų kairiųjų intelektualų laikysena – įtakingas pavyzdys jo paties elgesiui, mąstymui, kūrybai. Jį įtikina H. Dembinskio, Vilniaus „Intelektualistų klubo“ oratoriaus, argumentai apie buržuazinės demokratijos bejėgiškumą. Jį pagauna katastrofiškos pasaulio kaitos nuojauta, kurią skelbė vilniečių A. Rimkevičiaus ir Č. Milošo eilėraščiai. Jis regi tuos pačius pasaulio kontrastus (Vakaruose deginami kviečiai, kai aplink pilna alkanų, o Rytuose statomas Magnitogorskas), kuriuos piešė Vilniaus antifašistinis dvisavaitinis laikraštis „Po prostu“, ir šventai tiki socializmo sistemos pranašumu – kaip ir J. Putramentas, minėtojo laikraščio poetas ir publicistas (2). Jis taip pat mano, kad nacionalinės Vilniaus krašto literatūros negali atsitverti viena nuo kitos, o privalo glaudžiai bendradarbiauti, kaip įrodinėjo žurnalas „Žagary“, skelbdamas lietuvių poezijos vertimus (Lietuvių komunistų biuro leidinyje „Vienkartinis“ 1938 m. įdėtas J. Kėkšto straipsnis „Lenkų naujausioji poezija“ ir pluoštas vertimų).

       Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J. Kėkštas rašo piktą eilėraštį apie laisvę trypiančius rudus batalionus iš Prūsų. Džiaugsmingai pasitinka Vilniuje Raudonąją Armiją – kaip krašto išvaduotoją ir kapitalistinės sistemos duobkasį. Organizuoja drauge su kitais komunistinio pogrindžio veikėjais sveikinimo mitingus. Tarybinei vyriausybei grąžinus Vilnių Lietuvai, 1939 m. spalio mėnesį pasitraukia į Tarybų Baltarusiją kartu su H. Dembinskiu, J. Putramentu ir kt. nenorėdamas pasilikti kapitalistinės santvarkos zonoje. H. Dembinskis paskiriamas Vileikos vidurinės mokyklos direktoriumi, o J. Kėkštas – mokyklų inspektoriumi metodistu Švenčionių kraštui (tada Baltarusijos TSR teritorija).

       J. Kėkštas, kaip ir kiti Vilniaus krašto lietuvių komunistai, priklausė Vakarų Baltarusijos komunistų partijai, veikusiai Lenkijos komunistų partijos sudėtyje filialo teisėmis. 1938 m. Lenkijos komunistų partija buvo nepagrįstai apkaltinta oportunizmu ir paleista, jos vadovai asmenybės kulto sąlygomis tapo neteisėtų represijų aukomis, o kai kurie nariai įtarinėjami ir skundžiami. (3) Po vieno tokio skundo, susikirtus su mažamoksliu ortodoksu, 1940 m. pradžioje buvo suimtas ir išsiųstas 8 metams į Viatlagą (Kirovo sritis) miško darbams.

       1941 m. rudenį J. Kėkštas amnestuojamas kaip buvusios Lenkijos pilietis ir stoja į lenkų generolo V. Anderso armiją, kuri, suformuota Tarybų Sąjungoje, patraukia per Iraną, Iraką, Egiptą, kad anglų kariuomenės sudėtyje 1944 m. pavasarį šturmuotų prie Montė Kasino įsitvirtinusias feldmaršalo A. Keselringo divizijas ir pergalingai įžengtų į Romą. Kruvinuose mūšiuose (lenkų korpusas neteko 4000 žmonių – sužeistų ar užmuštų) J. Kėkštas du kartus sužeidžiamas. Gydosi pietų Italijoje. Apdovanojamas lenkų ir anglų kariniais ordinais.

       Toliau – benamio klajonės. Dvejus metus glaudžiasi Romoje. 1947 m. išvyksta į Argentiną. Kepinančioje saulėje tiesia Loboso–Saladiljo autostradą. Pradžioj – juodadarbis, vėliau – keliaujantis inspektoriato tarnautojas, kol 1957 m. gale išsilieja kraujas smegenyse ir ištinka dalinis paralyžius.

       Pokario metais, atsidūręs svetimų tautų ir kalbų apsuptyje, J. Kėkštas bando suartėti su naująja lietuvių emigracija, ieškodamas tribūnos savo poetiniam žodžiui. Įeina į manifestinio tipo antologiją „Žemė“ (1951). Romoje redaguoja „Lietuvių laikraštį“, o Buenos Airėse tvarko žurnalo „Literatūros lankai“ (1952–1959) spausdinimą. Žurnalo puslapiuose skelbia ispanų poetų antifašistų F. Garsijos Lorkos, Ch. R. Chimeneso eilėraščių vertimus, rašo apie prancūzų poeziją, kurioje „prasiveržia baisus ontologinis nerimas“ ir „stiprus protesto akcentas prieš skriaudos pasaulį“, apibūdina naujausią vokiečių literatūrą ir pokarinę italų prozą, kurios forma „sunki“, nes ją užvaldė „tragiški mūsų amžiaus įvykiai“. Poetą traukia „egzistencinio nerimo“ asmenybės, vienaip ar kitaip susijusios su pažangiais šio amžiaus judėjimais (italų prozininkas antifašistas V. Pratolinis, prancūzų siurrealistų vadas A. Bretonas). Dėl jo nekrologo P. Eliuarui – „maišto poetui“, atvėrusiam mums „naujus kelius“, žurnalas susilaukė kaltinimų „komunistinės kultūros propaganda“. 1959 m. žurnalo „literatūrinėje anketoje“ jis dėstė oficialią emigracijos politiką reviduojančias pažiūras: „Lietuva niekad nebebus tokia, kokia ji buvo vakar“; Vakaruose atsidūręs lietuvių rašytojas savo likimą turi sieti „ne su emigracijos likimu, bet su Lietuva“, nes tauta liko krašte, o emigracija yra tik mažytis jos fragmentas, vis labiau tolstantis nuo kamieno; būtina palaikyti ryšius su gimtojo krašto gyvenimu, kur „vyksta dabar didelė kūryba“. Kai 1959 m. V. Bronevskio ir J. Putramento rūpesčiu paralyžiuotas poetas randa prieglobstį Lenkijoje, jį palydi pikti emigracinės spaudos šaukaliojimai.

       Varšuvoje J. Kėkštui paskiriama personalinė pensija. Jis slaugomas Revoliucinio judėjimo veteranų namuose. Priimamas į Lenkijos literatų sąjungą ir Lenkijos jungtinę darbininkų partiją. „Visų pirma norėčiau išreikšti savo džiaugsmą, kad mes „susiradome“, išlikome ir vėl atsidūrėme tame pačiame ideologiniame ir geografiniame ilgyje bei plotyje“, – rašo jis 1960 m. savo jaunų dienų kovos bičiuliui J. Karosui. Narsiai pasiryžęs „nekapituliuoti, pasveikti, dirbti ir būti naudingu mūsų Tautai ir jos liaudžiai“, jis rūpinasi talkininkauti Seinuose leidžiamam lietuvių žurnalui „Aušra“. Protarpiais („5–10 minučių pasėdėjus prie stalo, tuoj silpstu ir alpstu“) verčia į lenkų kalbą Argentinos prozininko E. Sabato romaną „Tunelis“, A. Kastiljo dramą „Israfelis“, redaguoja E. Mieželaičio rinkinio „Žmogus“ vertimus ir pats išverčia kelis eilėraščius. Tačiau lenkų literatūriniame pasaulyje jaučiasi pašalietis ir mažai reikalingas.

       Pastovi graužatis, kad, išsitrankęs dvidešimt metų po svetimas žemes, turėjo sustoti „prie slenksčio gimtųjų namų“. Prirakintas prie lovos, kasdien mintyse bastosi Vilniaus gatvėmis: vieną dieną traukia į Lukiškių aikštę Kaziuko mugėn ir grįžta per Žvėryno tiltą, pūsdamas molinius gaidukus, kitą dieną apeina visus miesto kinematografus, įsižiūrėdamas į kadaise garsėjusių komikų Pato ir Patašono nuotraukas... Godžiai skaito vilniškių bičiulių laiškus ir jų prisiųstas naujausias lietuviškas knygas, 1964 m. Vilniuje išleidžiama J. Kėkšto „Lyrika“ – rinktinė jo poetinės kūrybos knyga, sudaryta iš ankstesnių rinkinių – „Toks gyvenimas“ (1938), „Rudens dugnu“ (1946), „Staigus horizontas“ (1946), „Ramybė man“ (1951), „Etapai“ (1953). 1966 m. vasarą poetas atvyksta į Vilnių ir, nešiojamas draugų rankomis, aplanko Katedrą (čia susitinka M. Tanką), Gedimino pilį, Rasų kapines. Tai paskutinis šviesiausias jo gyvenimo taškas.

       Gyvendamas Varšuvoje, J. Kėkštas puoselėjo viltį tapti jungiamuoju tiltu tarp gimtajame krašte kuriamos lietuvių literatūros ir emigracinės lietuvių meninio žodžio atšakos, nes lietuvių literatūra, jo supratimu, yra integrali. Savo eilėraščius siunčia „Poezijos pavasariui“ ir „Aidams“. Rašo laiškus „plunksnuočiams“, gyvenantiems abipus Atlanto, kviesdamas vienus skelbti savo kurinius tarybinėje spaudoje, o kitus ragindamas juos „įpilietinti“ Lietuvoje. Dažnas jo kreipinys, ypač į „Žemės“ antologijos bendražygius, atsimuša į nepasitikėjimo ir priešiškumo sieną. Trokšta aktyviai dalyvauti Tarybų Lietuvos literatūriniame gyvenime, bet stebi jo įvykius iš tam tikros distancijos, jau nebeturėdamas jėgų išreikšti savo naują situaciją meniniais kūriniais („bet kad man eilės nebesirašo, ir gana!“).

       J. Kėkštas niekam nepataikavo. Išsaugojo vyriškos asmenybės orumą ir išdidumą net ligos patale. Nesiskundė savo vargais ir lemties neteisybėmis. Kol dar išgali pasišaipyti iš savęs („Esu kaip tabokas išdegintoj pypkėj“), tol nepriklausai „prarastai kartai“. Išmoko stoiškai žiūrėti į savo beviltišką padėtį ir šiuolaikinio pasaulio paradoksus (istorijos nenustebinsi niekuo). Tačiau nenusigręžė nuo savo jaunystės idealų ir revoliucionieriaus kelio per kalėjimus („Istorija įrodė, kad buvom teisūs“). J. Kėkštas buvo stiprus žmogus, išsaugojęs niveliuojančių kataklizmų aplinkybėmis kritiškai mąstantį intelektą, bekompromisinės veiklos troškimą ir iškentėtą žmogišką tikrumą, svetimą bet kokioms pozoms.

       Mirė poetas 1981 m. balandžio 16 d. Palaidotas greta Varšuvos, naujose kapinėse (Cmentarz Komunalny Północny, E kwartał, – Wó1ka Węglowa). Lietuvišku žodžiu nepalydėtas.

       2

       J. Kėkštas nedaug parašė eilėraščių savo išblaškyto, anksti palūžusio gyvenimo vingiuose. Trukdė ne vien nepalankios išorinės sąlygos. Poezija jam buvo skausmingas vidinis veiksmas, ilgai bręstantis iš dvasios lūžių pasaulio akistatoje ir sunkiai ieškantis atskiram kūriniui vienkartinės įtampos, nepripažįstančios jokio gražbyliavimo.

       Ankstyvoji J. Kėkšto lyrika susijusi su Vilniaus intelektualinio atgimimo banga, kurią ženklino lenkų žurnalas „Żagary“, baltarusių „Kalosse“, neperiodiniai lietuvių literatūriniai leidiniai. Ši banga, maitinama revoliucinių idėjų, nuplovė šalin romantinius miesto praeities ir grožio motyvus. Skriaudžiamas, paniekintas, nelaimingas žmogus – vienintelė vertybė šitame byrančiame pasaulyje, Literatūra – pasipriešinimo aktas neteisybės ir priespaudos sistemai. Tikras eilėraštis, gimstantis kovoje, – tai šuolis į naujas formas, o ne klasikinių konstrukcijų kartojimas ar liaudies dainos (jau mirusios) imitacija. „Didžioji ir vertingoji literatūra išauga kovoje prieš smurtą, nelaisvę ir savo amžiaus gėdą“, – tvirtino J. Kėkštas.

       Pirmoji J. Kėkšto knyga „Toks gyvenimas“ – daugiausia kalėjimo eilėraščiai. Grotuotas kameros langas ir dangaus mėlynė. Grandinės ant rankų ir begalinė laisvės erdvė. Spygliuotomis vielomis aptverta egzistencija ir prasiveržimo įsiūtis širdy. Bejėgiškumo liūdesys ir būsimo gyvenimo –„žydinčio sodo“ – projektas. Kontrastų siūbavimas, draskantis iki ašarų arba valingai prislopintas, – tai visos J. Kėkšto lyrikos branduolys. Pradžioje tuos kontrastus peršviečia vilties spindulys („Mes – laukiam“) ir ištvermės etika („Ant pečių sunkią naštą užritęs“). Paskui išnyksta laukimas ir lieka tik stoiškas ryžtas išstovėti ligi galo kontrastų siautime.

       Kontrastinga ir ankstyvosios J. Kėkšto lyrikos stilistika, veikiama revoliucinio veiksmo estetikos ir poetinės romantinio liūdesio tradicijos.

       Troškimas „svaidyti ugnį“ eilėraščiais (pagal V. Bronevskį) įtvirtina kertantį galutinių sprendimų mostą ir kietą tribūno intonaciją be jokių virptelėjimų: „Einu gyveniman / raut piktžolių, / griaut senrūmių“. Prometėjiško pasiaukojimo patetiški įvaizdžiai ir ryžtinga gaida: „širdį paimtum / ir saulėtu akmeniu / sviestum ją“. Maišto ir laisvės šūksnių mažorinė gradacija, perimta iš K. Borutos eilėraščių: „Ūžkit – vėtros! / Šėlkit – uraganai! / Aš su jumis!“. Pokarinio ekspresionizmo atgarsiai: charakteringi laužiančios jėgos žodžiai – „staugti“, „sprogti“, „trankytis“, „degti“, dekoratyvinė metaforika iš šiuolaikinės civilizacijos elementų („Vakaras nusileido debesų parašiutu“), aštrūs vaizdo kampai („Veltui galąstumei žvilgsnį pakalnėn“). Išardytose strofose eilutė – agresyvus prasiveržimas, viena intensyvaus judėjimo atkarpa, atsiremianti į gilias pauzes. Iš lenkų avangardistų (Č. Milošo, J. Zagurskio) nubyra suprozinto sakinio tvarka ir sulėtinti verlibro impulsai („Žmogau, dar vakar apžėlęs vargo velėna“). J. Kėkšto eilėraštis negula į dainuojančios ritminės melodijos ir vientiso išgyvenimo vėžes, o skaidosi į ekspresyvias kreipinių, dialogų, vaizdų atplaišas, kaip buvo įprasta tuometinėje avangardo lyrikoje.

       Romantinio liūdesio tradicija – poetas yra nelaimingas, besiskundžiantis žmogus – paliko elegišką intonaciją, pradžioje visiškai atvirą, naivią, jausmingą, bet ji jau niekada neišnyks – ta prapulties intonacija. „Pavasari, / kodėl taip greit tu nuvytai / gėlėmis, saulės spinduliais / pralinksminti mano sielos nesuspėjęs?“ Eilėraščio vyksmas uždaromas siauroje sąvokų skalėje („širdis“, „krūtinė“, „meilė“, „kančia“, „jausmas“), kurios nepajėgia išardyti atakuojanti dvasia. Jis pratinamas į abstrahuotą suvokimą. Net gamtos įvaizdžiai įgauna perkeltinę prasmę: drėgna naktis – priespauda, auštantis rytas – išsivadavimas, ateitis. Dar nėra pakankamai išlavintos stilistinės klausos, kuri atstumtų mėgėjiško tipo poetines banalybes: „Tik sieloj audra – / tik verkia širdis“; „Mesk man bent ašarą laimės, gyvenime!“

       Kontrastingas dermes, demonstratyviai išblaškytas teksto paviršiuje, J. Kėkštas suglaudžia į persmelkiantį individualaus ritmo judėsi, į lūžinėjančio išgyvenimo įtampą tik keliuose eilėraščiuose („Jei kartais apie save aš dainuoju“, „Tylus liūdesys“, „Nors ugnys gęsta“). Čia pasigirsta tikrasis jo lyrikos balsas, atsiskyręs nuo avangardistinių šūkavimų ir dainiškos emocinės išpažinties. Tai šiurpulingų katastrofos nuojautų, lemtingų apsisprendimų, vyriško rūstumo energija, suspausta į lakoniškus vaizdo brūkštelėjimus („Ore pakibęs paukštis kaukia“). Tai buvimas pačiame pasaulio kitimo verpete, kur nebėra jokios atsitraukimo ir apsižvalgymo distancijos, kur vidinė teritorija visa išraižyta istorijos horizontalių, kur galima sakyti tik tai, kas tragiškai būtina apokaliptinių sukrėtimų metu („Iš debesų man sukalė karstą, / į karstą gyvenimą šonkauliais grūdo“).

       Pokario eilėraščiuose, sukurtuose benamio klajonių metais, J. Kėkštas išsaugo vyriško rūstumo priegaidę, kuri neįsileidžia sentimentalios elegijos į vienatvės, pralaimėjimo, globalinės tuštumos vaizdus. Išlaiko veržlumo judesį (eik į „tolį neaiškų“; tikėk „rytdienos aušra“, būk ligi galo „laisvės armijos“ kareiviu), besipriešinantį stingdančiai nevilčiai ir statiškoms būsenoms. Įsiūbuoja audros ir vėtros įvaizdžius („Vėtra – gyvenimas mano“), kurie gaubia romantinę poeto – nerimo skelbėjo, sampratą, paveldėtą dar iš K. Borutos. Tai natūralus jaunystės lyrikos tęsinys, įsiliejęs dabar į naują, viską aprėpiantį ir nuspalvinantį leitmotyvą, kurį autorius nusakė žodžiais: „Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą, / skausme ir liūdesy pamatė prasmę gilią“.

       Niekada neturėjęs jaukaus kamerinio interjero, J. Kėkšto eilėraštis, rašomas Romos tavernose, išėjo į grėsmingą juodo dangaus, tylinčių bedugnių, suskilusių akmenų ir lietingo rudens horizontą, atspindintį karo nusiaubtos Europos liūdesį. Griuvėsių sienos. Brolių kapinės – ten žydi raudonos aguonos virš laisvės sapnų. Belapiai medžiai. Nuvytę viltys. Milijonai lavonų renkasi į mirties festivalį. O dangus žiūri nebylio akimis, abejingas ir bejėgis. Niekas negali sustabdyti „kraujo žaros sūkurių“. Nėra tokios jėgos „visame universe“, kuri sutrukdytų žvaigždynams sugroti requiem „nužudytos žemės bedugnėms“. Poetas neša ant pečių „dainą savo palaužtą“, kaip ir žemė neša pati savyje savo „gyvybės mirtį“. Jis – nei guodėjas, nei mokytojas, o tik esamos situacijos liudytojas: „Tragingos epochos tragingą dangų / akyse nešioju“.

       Esi sudužusio laivo jūreivis, kurio niekas nepalydi ir nesutinka. Eini keliu, kuris niekur neveda. Kažko vis lauki stotyje, o traukiniai praeina neatėję. Tai benamio savijauta, kurią išgyveno tūkstančiai karo išblaškytų žmonių visose Europos kertelėse. J. Kėkšto lyrikoje tėvynės netektis virsta nykios tuštumos jausmu: styro medžiai be šakų, karksi juodi paukščiai, bemintis sapnas, neparašytų eilėraščių mirtis. Nuolat kartojamas žodis „palūžo“, atspindintis šitą netekties būseną: „palūžusi krūtinė“, „viltis palūžus“, „visi keliai palūžo“, „lūžta žingsniai“, „palūžo laikas“, „dainą lūžta“. Nostalgija – gimtąją žemę praradusiųjų kančia – gena į užgesusių aušrų, nužudytų pavasarių, sudužusios jaunystės melancholiją, kartais net skausmingai forsuotą. „Šalti lietūs lyja ir lyja / – tavo tėvynė toli – / Ilgesio nešt negali jau / ir verkti nebegali“. Poetas atsižada giedoti tėvynės „buvusį grožį“, kaip įprasta kiekvienoje emigracijoje, šaukiasi į jos „būsimą grožį“, kuriam norėtų ir pats priklausyti. Bet iš tolo, pro tirštėjančią „pasaulio naktį“, neįžiūri nei to grožio, nei naujos istorinės būties kontūrų. Nostalgija atneša tik gamtovaizdį, anksčiau gana svetimą J. Kėkšto lyrikai, ir dabar jis plėtojamas kaip neintelektualizuota gėrio ir grožio paralelė, gaivališka žmogiškų jutimų stiprybė ir poetinė kūrinio gelmė. „Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom / šakom tėvynės mano medžiai ūžia“. Lietuviško peizažo detalės sukonkretina universalias benamiškumo situacijas ir suteikia nepakartojamą atspalvį testamentinėms egzistencijos pabaigos formulėms: „savo mirštančią širdį papuošk / žaliom, lietuviškom rūtom“.

       Išeivio likimas – gyventi be šaknų, jaustis visur svetimam ir nereikalingam, kažko laukti amžino netikrumo laike – J. Kėkšto lyrikoje kristalizuojasi į apibendrintą žmogaus būties vaizdinį. Apibendrinančią prasmę suteikia ne logizuojančios kategorijos ar pastovūs simboliai, o kosmoso tuštumos ir jon ištremto žmogaus laikinumo jutimas, sugestionuotas egzistencializmo filosofijos, nepaprastai įtakingos pokarinėje Europoje. Apokaliptiniai nykos reginiai („Ant medžių šakų negyvų / plasnoja vėjas pašautas“) išeina iš individualios dvasinės istorijos rėmų, įtvirtindami mirties motyvą, kaip galutinę žmogaus benamiškumo situaciją. Klausykis, kaip šaukia tave naktys „į amžino šešėlio karalystę“. Štai stovi juodas angelas – jo kaulai balti ir akiduobės juodos. Iškamuotas keleivis, seniai pamiršęs džiaugsmą, trokšta „eiti nebūtin“. Nereikia patetikos – „mirtis paprasta ir gyvenimas paprastas“. Bet tik mirties, o ne dievo, gamtos ar istorijos akistatoje tu suvoki gyvenimo prasmę. Tik „santaika su mirtimi“ (cituojami A. Kamiu žodžiai) išveda poetą į „erdvę nepriklausomą“, kur jis iš tiesų darosi laisvas, ištrūkęs iš baimės, prisitaikymo, išlikimo instinktų. Dabar jis gali būti absoliučiai autentiškas, nes šitoje plikoje egzistencijoje, be jokių amžinumo puošmenų, nebėra reikalo išpūsti savęs iki reikšmingų dydžių ar ką nors vaidinti. Poetas stebi save „pro skausmo spektrą“, atsisakęs „džiaugsmo dulkėtos didybės“, kurį yra melaginga, kai žvelgi į pasaulį „pro dienų praėjusių kraujuotą debesį“. Tai pats stipriausias jo lyrikos spektras, suformuotas bedugnės jausmo („bedugnės auga nematytos“), kaip ir A. Mackaus eilėraščiuose. Tik J. Kėkštui atrodė, kad kančia vis dėlto iškelia žmogų iš bedugnės kaip svarbiausias apnuogintos egzistencijos patyrimas, pasipriešinimas istorijos neteisybėms ir šviesesnės dienos išpirkimas („Skausmuos tvirtėja dainos ir viltis palūžus, / žiūrėk, diena išauga iš griuvėsių“).

       Autentiškumo kriterijus, nustatęs sielvartingai tamsų poetinio išgyvenimo spektrą, įtakingai reguliavo ir J. Kėkšto lyrikos poetinę išraišką. Kas egzistenciškai reikšminga, autentiška, tas vertinga ir estetiniu požiūriu. Taip galvojo „žemininkų“ karta, įsiskaičiusi į A. Kamiu, Ž. P. Sartrą, M. Heidegerį, neigdama poezijoje patriotinės retorikos gestus, jausmingą teatrališkumą, šaltą formos blizgesį. Apie savo eiles J. Kėkštas sako: „jų forma sunki ir nelygi“. Jam imponuoja lakoniškas žodžio statumas, staigus vaizdo sprūdis, aštrus prasmių susikirtimas, o ne glotnus tekėjimas ar smulkus trypčiojimas vietoje. Tačiau J. Kėkšto eilės nėra tik naivus lyrinis išsiliejimas, o moderniškos struktūros, pagrįstos priebalsių garsaraščiu (anksčiau nežinomu), dinamiška regėjimo taškų kaita ir maksimaliu lyrinio vyksmo suspaudimu. Mažiausioje teksto atkarpoje – keli vaizdų klodai, sąvokų kontradikcijos, peršokimai iš vienos plotmės į kitą, intensyvus judėjimas – kaip ir jo mylimų poetų A. Rembo ar D. Tomaso lyrikoje. Nėra sprendimų – tik įniršusios nevilties ir maištingo nerimo kirčiai, trykštantys iš drebančių egistencijos pagrindų („požemių dundėjimas aistringas“). Srauto poetika – ilgos daiktavardžių virtinės, perkėlimais riedantys sakiniai, atvira strofika, ryškiai intonuotas verlibras – kažkokio būties išsiskaidymo, tęstinumo, sunkumo ženklai („Dangoraižiai juodi užgesusiais langais ir purvini / namai isteriško letargo griaučiais“). Lėta vizinio lyrizmo intonacija, jungianti svajonę, sapną ir nusiminimą, primenanti minorinį V. Mačernio balsą („Aš gyvenu dabar tokiam vaiduokliškam name, / kurio visi langai žvaigždynų šviesai / ir pasaulio džiaugsmui uždaryti“). Tik tos išsišakojusios, apsunkusios eilutės nepereina į prozišką slinktį, o pleišėja ir dūžta aukštoje priešingybių įtampoje. Abstrahavimo polėkis, glūdįs šitų skeldėjimo situacijų dugne, asketiškai užspaustas, veržiasi į viršų su galinga ekspresija. Ne pasakojimas ar vaizdingumas (minimalus, pripažįstantis tik juodos ir baltos spalvos grafiką), o šita mąslumo tonacija, kupina tragiško nerimo, yra J. Kėkšto lyrikos jėga.

Koks pasaulio ūžimas nakty vandenyno –
koks bangų, koks sunkumas dangaus – –
Plaukia salos nematomos, plaukia žemynai
pro mus, o mes klausiam savęs:
ar rūdys sūriąja banga
pėdas mūsų žemėj pridengs ir nuplaus
nežinion?


       J. Kėkšto eilėraštis dabar ištisai formuojasi lyrizmo sferoje, atsisakąs oratorinės stilistikos. Gaivališkas išgyvenimo pulsavimas be apriorinių tezių, Vidinio intensyvumo prasiveržimas į žodį, kuris darosi nepakeičiamas ir neatšaukiamas kaip egzistencijos būtinybė. Judėjimas iškart keliomis kryptimis – nutrūkstančius linijos, aptrupėję vaizdai, šuoliuojanti eiga, o to improvizacinio judrumo (būdingo lyrikai) gilumoje – rūstaus susikaupimo įtampa. Ispanų poezija, kurią pamilo J. Kėkštas (Ch. R. Chimeneso, F. Garsijos Lorkos, R. Alberčio kūrinių vertimai), matyt, padėjo jam išgryninti lyrinę apercepciją, išplėtoti aštriai tvinkčiojantį melodingumą kaip jungiančią jėgą, įtvirtinti žmogaus ir gamtos paralelizmą kaip simetrinę pasaulio ir kūrinio visumos struktūrą. Taip gimė keliolika gražiausių naujosios lietuvių lyrikos kūrinių – „Maioli žydi aguonom“, „Stotis ir žibintai“, „Keleivis ir rūtos“, „Žemės užtekėjimas“, „Bernanos“, „Los rinde ei sueno“, „Pavasaris“, „Upė“, „Avelengo“, „Tėvynė“, „Naktis be rimų“, „Argentinai“, „Tolimosios skundas“, „Jeigu ateitų pas tave“, „Negyvos žemės romansas“, „Ramybė man“, „Prieraštė“, „Nu au soleil noir“, „Dostojevskio ir mano Betanija“.

       J. Kėkšto kūryba, maitinta skirtingiausių geografinių platumų reginiais ir literatūriniais šaltiniais (pvz., iš ispanų baroko atklydęs lekiančio į bedugnę pasaulio vaizdas), nėra svetimkūnis lietuvių poezijos nacionalinių tradicijų audinyje. Savo antikonformistine laikysena ir maištingo nerimo motyvais poetas artimas K. Borutai („Aš esu jam už daug ką dėkingas“), vyrišku jausenos ir žodžio statumu primena V. Montvilą, o kančios – kaip kūrybos pagrindo – apoteoze susiliečia su V. Mykolaičiu-Putinu. Tik J. Kėkštas nesijautė suvaržytas lietuvių poetinės tradicijos, jos atminties ir galimybių. Jis drąsiai jungė lietuvių eiliuotąjį žodį į XX a. antrosios pusės kontekstą. Toks svarbiausias J. Kėkšto lyrikos nuopelnas. Paskutiniaisiais dviem dešimtmečiais ji skatinamai veikė jaunuosius Tarybų Lietuvos poetus autentiškumo priesaku ir dramatiško eilėraščio sandara.

       _______________________________
       1 Bereziacy. Warszawa, 1965, p. 93.
       2 J. Putrament. Poł wieku. Młodość. Warszawa, 1964, p. 230.
       3 J. Karosas. Audringi pavasariai. T. 1. V., 1978, p. 362.

       Kėkštas, Juozas. Dega vėjai: Rinktinė (Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai) – Vilnius: Vaga, 1986.

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1