Didžioji Universiteto salė dar prieš aštuntą valandą jau braškėjo. Prielangiai ir visos „stovimos vietos“ kalte prikaltos — tai čia laimingieji. Daug blogiau tiems, kurie tik prieš 15 minučių atėjo. Kurie dar už durų, koridoriuose ir ant laiptų. Nėra jokių žymių, kur čia rūbus atiduoti, kur čia bilietą gauti. Užpakaliniai kelte kelia į viršų pirmutinius. Švelnesnieji, nestatydami rizikon savo šonkaulių, grįžta gatvėn. Pagaliau publika „susitalpina“ salėj ir apylinkėse.

Pirmose kėdėse susėda kaltinamieji — keturvėjininkai. Už žalio teisėjų stalo visa eilė profesorių ir docentų: M. Biržiška, Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, Dubas, Augustaitis, Tumas ir aktingieji teismo nariai studentai. Teismo pirmininkas prof. Biržiška įžanginėj kalboj apibūdino visuomenės teismą, kuris turįs rimtąją ir linksmąją pusę. Šypsenos rodo prasidėsiant jį iš linksmosios pusės. Sekretorius skaito kaltinamąjį aktą.

      Ekspertas doc. Tumas rūsčiu balsu patiekia corpus delicti. Per 6 metus „4 Vėjų“ grupė davė 4 numerius savo žurnalo, suruošė 3 literatūros vakarus ir išleido 6 knygas. Narių turi tryliką, bet sąstatas nepastovus — kai kurie išstoję, kai kurie naujai atėję. Prokuroras išeina kaltinimą argumentuoti ir nuo čia prasidėjo „painiava“, kurion pateko teisėjai ir akademikai. Kalbėjo apie 1½ valandos, bet greičiau gynė „4 Vėjus“, negu kaltino. „Prokuroras“ tarp kitko šitokią kalbą varė:

      1922-II-16 d. atsirado „4 Vėjai“ su obalsiu griaut senąjį atgyvenusį meną ir eiti su tais, kurie dar nepadvėsę. Bet bergždžia yra griauti senąjį meną, kadangi jis pats yra sugriuvęs. Tat prieš miegančius kovoti su tankais esą tuščias darbas. Senieji dainiai apdainavo laisvę, kaipo idealą ir, nepriklausomybę atgavus, jiems neliko apie ką dainuoti. Mūsų keturvėjininkai sutecninę poeziją nedavė menui naujos reikšmės. Aklai atsidavė plakatiškumui, mašinos garbinimui, žodžių ekvilibristikai, kuriems pas mus nėra jokio pamato. Jis pasmerkė pornografiškumą ir neproduktingumą. Galų gale pasisakė, kad apie „4 Vėjus“ jis asmeniškai kiek kitaip manąs, bet jo šios dienos pareigos — reiškia prokuroro, neleidžiančios kitaip kalbėti.

       Gynėjas pareiškė, kad yra labai sunku ginti, atsižvelgiant į teisėjų sąstato šališkumą. Kiekviena epocha turi savo meną ir futurizmas yra dabartinės epochos menas, ir jis negalėjo neatsirasti Lietuvoje. Dabartinė karta žiūri į viską daug paprasčiau, negu senieji, kurie tebekankinasi problemose. „Pragiedrulių“ žmogus visai neatatinka šių dienų žmogui. Maironis, Krėvė ir kiti tautiški dainiai atsidurė vežime, iš kurio arkliai iškinkyti. Veikiant išcentrinei jėgai, negalima likti be svetimų vertybių pasinaudojimo ir gerbimo.

       Antras gynėjas pralinksmino auditoriją savo portfelio storumu. Apsikrovė storais tomais ir ėmė linksniuoti žodžius „materialinis imperializmas ir imperialkapitalizmas“. Teismui pareikalavus grįžti prie temos, „gynėjas“ pareiškė kiekvienam atskiram teisėjui visišką nepasitikėjimą ir „4 Vėjus“ apkaltino neturint jokios ideologijos, kuo ir išpranašavo greitą „4 V.“ žuvimą.

       Visi toki kaltinimai ir „gynimai“ neparodė jokio pasiruošimo. Taip pat ir teismas nesugebėjo savo pareigų atlikti. Kaikurie teismo nariai (Krėvė ir Sruoga) dar gynėjams nekalbėjus pasišalino. Teismo byla nukrypo ne prieš „4 Vėjus“, bet prieš teismą ir bendrai prieš akademikus. Šitokią padėtį „4 V.“ pasistengė išnaudoti ir išnaudojo savo propagandai.

      „4 V.“ vardu išėjo kalbėti Petrėnas ir pareiškė negalįs suprasti, kurie čia kaltina, kuria gina ir bendrai, ko tas teismas norįs. Panašu, sako, į operetinį palyginimą „ar Barbarosa rūkė papirosus“. Tik viena jam aišku, jog į klausimą, kodel čia tiek daug publikos susirinko — bus atsakymas: „4 Vėjai“ kvietė atsiminti nesenai buvusius „jubileušus“(„4 V.“ leksikonas) ir kaip tada tapo iškeikta publika ir studentija del neatsilankymo. Vis kalti „4 Vėjai“.

       Anais metais doc. Tumas vėjininkus vadinęs pamišėliais, kliedėjimu, o šiandien esą labai malonu konstatuoti jo pažangą — jis visą laiką tylįs. Prof. Biržiška duodamas moksleivijai Duonelaitį, taip jį „apipiaustęs“, kad ir pažinti vietomis esą nebegalima. Mes, sako, „4 Vėjai“ nesiduosim apipiaustomi. Ir prašė nuteisti, nes išteisinimas būtų mums pakasynų maišu.

        Publikai plojant „4 Vėjai“ demonstratyviai apleidžia salę.

       Tur būt del „teismo ūpo“ neišklausius liudininkų, nei ekspertų, pirmininkas skelbia 15 minučių pertrauką sprendimui paruošti. Aišku, kad sprendimas nelengvai turėjo eiti, todel publika jo susilaukė tiktai už pusės valandos. Sprendimas operetinio pobūdžio, kuris jau iš laikraščių visiems žinomas

      „7 meno dienos“, 1927 m., gruodžio 24 d., Nr. 7