Žvelgiant „romantiškai“, poetas privalo būti susikuitęs, netvarkingas, pasimetęs, užuomarša, nepraktiškas, nerūpestingas ir, žinoma, tankiai kilnojantis čerką arba bent vyno taurę. Jeigu tikrai taip, Algimantas Mackus nebuvo poetas. Tiesa, stiklelį, taip pat ir alaus butelį jis kilnojo nesikuklindamas. (Su vynu, rodos, nesiterliojo.) Toli gražu nevengė ir karčemos. Kartą, mudviejų bičiulystės pradžioje, bene pirmą kartą pas jį ilgiau buvojant, ėmė jis neatlaidžiai tempti mane į smuklę „atsigaut“. Šiaip gėrimo nesikratęs, tačiau niekad neturėjęs entuziazmo smuklėms, bandžiau spyriuotis. Veltui – teko pasiduoti. Jo žmona Dalia diskretiškai mane įspėjo: Būk atsargus – su Algimantu tokia išvyka viena smukle nesibaigs... Taip ir buvo – ėjome mudu per jas tarytum stacijas. Ir bala žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu ne vienoj, mano laimei, netikėtai sutiktas bičiulis, – išgirdęs ir išklausęs mano pagalbos šauksmą, Algimantui protestuojant prieš visą pasaulį, jis parvežė mudu paryčiais namo.
Išgėręs Algimantas tapdavo kartais gana nekalbus, net niūrus. Tačiau kur kas dažniau atvirkščiai – labai šnekus, tiesiog plepus, linkęs prieštarauti, ginčytis, karingai kautis dėl tuščio nieko. Sykį, Santaros–Šviesos suvažiavimo metu, jau užmynęs ant kamščio, taip pristojo viešai kažkokiu klausimu prie svečio, būsimojo Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo, jog kaimynams teko gerokai pasidarbuoti, kad atstotų ir užsirauktų. Tačiau tai buvo bene vienintelis Algimanto tos „romantiškosios“ poeto sampratos bruožas. Net ir tie jo išgėrimai buvo, galima sakyt, „su razumu“ – kažkaip lyg ir netrukdė tinkamai funkcionuoti jo įsipareigojimams ir darbams. Atmenu, kaip jis piktinosi ir kartu apgailestavo, kad vienas aktorius – teilsis jis ramybėje, – turėjęs vaidinti mano ,,Kanarėlės“ premjeroje, ėmęs dėl nugėrimų vėluotis, o vėliau ir iš viso nebeateiti į repeticijas. Teatlieka, kalbėjo režisieriaus padėjėjo pareigas einąs Algimantas, pirma ką įsipareigojo, o paskui, jei nori, tegirtuokliauja.
Šiaip Algimantas buvo visiška priešingybė anam „romantiškajam“ poetui – jis buvo ir nesusikuitęs, ir tvarkingas, nepasimetęs ir ne užuomarša, gana praktiškas (tik automobilio neturėjo ir nemokėjo vairuoti – gal čia ir buvo jo nelaimė?) ii rūpestingas, ir pareigingas, – vadinasi, vis dėlto joks poetas.
Nežinau nė vieno, kuris būtų leidęs tiek daug laiko atlikdamas savo rytmetinį „tualetą“ – lyg dama: jis skutosi, prausėsi, maudėsi, šnirpštė ir šnypštė, krenkštė, kosėjo ir gargaliavo (tarp kitko, turėjo gerą tenoro balsą) – atrodė, niekada nebaigs. Kai pagaliau išeidavo iš anos vietos, net blizgėjo – švariausiai nusiskutęs, dvelkia odekolonu, apkirpti juodi – lyg varnos švarkas – plaukai rūpestingai sušukuoti, kone sulaižyti. O kai apsirengdavo – švarūs švarutėliai balti marškiniai (kartą pas mane juos keitėsi tą pačią dieną bent du kartus – iš ryto ir pavakare), kelnių kantas tartum skustuvas, o juodi batai lyg veidrodis – pasižiūrėk, ir save išvysi.
Sėdim keliese po Škėmos laidotuvių, apgailestaujam jo mirtį, o mūsų šeimininkas – jis, sako, neva didelis „originalas“ – nei iš šio, nei iš to parodo į Algimantą ir – neva juokais – maždaug šitaip taria: Nesuprantu, kaip Dalia Juknevičiūtė – Romualdo Juknevičiaus – Juknevičiaus! – duktė – galėjusi ištekėti štai už šitokios išvaizdos personos! Tik pažiūrėkit, kaip jis atrodo. Net briliantinas varva. Negi tai poetas? O Algimantas sėdi ir tyli. Tada, rodos, stebėjaus ir gailėjaus, kad jis tylėjo. Šiandien galvoju: gal ta jo tyla buvo iškalbingesnė negu tariamas sąmojus šeimininko, – užmiršusiu, kad jis šeimininkas, – kuris neabejotinai supainiojo originalumą ir tikrą sąmojų su palaidu liežuviu ir skonio stoka.
Kur švara, ten ir tvarka. Algimanto darbo kambarys (tikriau, kambarėlis) – nieko, ko nereikia, viskas savo vietoj. Rašomasis stalas neužverstas nei popieriais, nei knygom – tik keletas lapų, pieštukas, plunksna. Knygos keliose lentynose dailiai sudėliotos, nedidelėj spintoj už stiklinių durų tvarkingai išrikiuotos. Jų nedaug. Kokios? Neatsimenu. Išskyrus vieną – jis tada užgulęs skaitė Martino Esslino „The theatre of the absurd“ (1961).
O kur tvarka, ten dažnai ir kitos – labai „nepoetiškos“ – dorybės, kurių Algimantas tikrai nestokojo.
Argi tai poetas?
Taip jau viskas susiklostė, kad Santaros (vėliau Santaros–Šviesos) knygų leidyboje pirmąja knyga tapo mano „Kanarėlė“, o Algimantas – neoficialiu jos techniniu redaktoriumi. Laimingas tasai autorius, kurio rankraštį per visas teksto rinkimo ir laužymo kalvarijas tarsi už rankos vedė Algimantas. Žiūrėk skambina beveik vidurnaktį, jau po visų dienos darbų – mudu skyrė apie 800 mylių – ir klausia: Sakyk, ar šitam sakiny čia kartais ne klaida? Gal neapsižiūrėjai? O kitą vėlų vakarą: Klausyk, sulaužius šitą teksto vietą, labai neestetiškai atrodo va to puslapio pati pirmoji eilutė – vos vienas žodis tartum girtas kybo ant bedugnės krašto. Ar negalima būtų tą sakinį šiek tiek praplėsti arba sutrumpint? Žodžiu, rūpinosi beveik iki pedantiškumo, negailėjo nei laiko, nei triūso – tartum tai būtų jo paties knyga. Kiek žinau, lygiai taip pat kruopščiai ir sąžiningai jis palydėjo per spaustuvę ir kitas tos leidyklos knygas. Jau vien dėl to Santaros–Šviesos knygų leidimo fondas vertas jo vardo. Nė kiek ne mažiau rūpesčio ir nedėkingo darbo jis įdėjo ir ruošiant tos pačios „Kanarėlės“ premjerą, talkininkaudamas kaip ,,režisieriaus padėjėjas“ (šiuo atveju kur kas per iškilmingas titulas) – bėgiojo, lakstė po visus kampus, atlikdamas įvairius „juodus“ darbus. O juk nebuvo jam jokio reikalo imtis tų darbų. Tačiau kartą įsipareigojęs, pažadėjęs, laikėsi žodžio, stengėsi ištesėti pažadą kaip galima geriau.
Aišku, ne poetas.
Bene ryškiausiai tos dorybės pasireiškė darbuojantis „Margutyje“ – redaguojant žurnalą ir ypač ruošiant bei vedant radijo programą. Čia kaip tik reikėjo tvarkos bei organizuotumo, išradingumo ir skonio, reikėjo griežtai ribotam laike tiksliai sudurti visus galus ir sugebėti viską preciziškai, skubiai, laiku atlikti. Teko kartą su juo nukakti į stotį programos pokalbiui. Jis ten jautės lyg žuvis vandeny: programą vedė laisvai, kone gracingai – čia kalbėjo, čia skaitė, čia suko plokštelę, – kartais tuo pačiu metu suspėdamas dar ir dūmą truktelti, – kažkokius signalus mostu už stiklo sėdinčiam stoties inžinieriui siuntė... – kaip tikras profesionalas. Viskas ėjo kaip laikrodis – buvo pasiruošęs iki paskutinio sakinio, iki paskutinio taško. O kai programą baigė, atsipūtęs tarė: Tai va. Akivaizdu buvo jo neslepiamas pasitenkinimas, beveik pasididžiavimas.
Joks poetas.
Šiandien vėl prisimenu, kaip mudu tada grįžome iš radijo stoties po to pokalbio ir plepėjome, gerai nusiteikę, apie viską ir apie nieką. O po kelerių metų... – tas pats Lilijos Vanagaitienės vairuojamas automobilis, tas pats kelias... – ir staiga – tavęs nėra – taip beprasmiškai, taip skaudžiai ir taip makabriškai. Absurdas. Tikriausiai ir tada tu buvai švariai nusiskutęs, dailiai susišukavęs, balti baltutėliai marškiniai...
O vis dėlto Tu, Algimantai, poetas – neblogas poetas.
P. S. Beje, sakyk: ar Tau „neišėjo į naudą“, kad Škėma žuvo? Ir žuvo taip, o ne kitaip. (Tikiuosi, šis klausimas mažiau akiplėšiškas negu anas, po Škėmos laidotuvių Tau tėkštas, – atsimeni? – manau, mudviejų bičiulystė duoda man šiokią tokią teisę kreiptis į Tave kartais ir pernelyg atvirai, net nemandagiai.) Juk be Škėmos mirties nebūtų buvę ir Tavo „Chapel B“. Pagaliau ar Tu nemanai, kad jūsų abiejų makabriška mirtis – iš tokių gyvenimo netikusių išdaigų, kaip žinai, kuriama mitai ir legendos – nepadėjo judviejų „reputacijai“? Kaip Tau, Algimantai, atrodo, žvelgiant iš Amžinybės, t. y. iš tobulos perspektyvos?
Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.