|
||
|
nenumiršta |
|
|
|
miršta |
|
nu |
|
|
|
miršta... |
***
lašššai...
iš prakiurusių
dangaus stigmų
lig krantų
privarvina
mano akiduobes
ir aš nebegaliu
užsimerkti
nuo laiko
ištįsusios rankos
paskutinį sykį
bando
įsišaknyt
į sutryptą
praeities aslą...
mano akys
užželia meldais
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
judesys sustingsta
lietuje
nebėra žmonių
nesuprantama
giesmė
išdygus užvakar
su smilga
užriša akis
skylėtos nakties
rankovės
pasiklydę šešėliai
prisėda pailsėti
ir numiršta
nebėra žmonių
giedančių
nesuprantamas giesmes
seni apkurtę stogai
ir dvylikto
juodvarnio plunksna
ant mylimojo kaklo
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
frakuoti laikrodžio
pėdsakai
aptemdo tavo svajonę
kaip mirštančios varnos
nevilties vidurnakty
bus įteikti
du trupiniai
kančios ir paguodos
užmerktom akim
dūžtančios taurės
prisipildo prakeiksmo
ir užstrigus diena
nebesisuka
aplink savo ašį
išgertas laikas
drasko gerklę
bet ne mums
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
išblukęs kvapas ne tavo
laikini sapnai
laikiniems praeiviams
dalina žodžius
pamokslininko lūpos
išgerkime lietų
dar negimusį iš
Dievo akių
belskis
belskis
ir tau bus
atidaryyyta
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
I
vienatvės
pritvinkusios
kojos
velka
paskui save
eilėraštį
pradėtą
belaukiant
ir
mirusį...
II
kaip
išverkti
be tvaiko
savo kentėjimo
graudulį
tėve mūsų
kurs esi danguje
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
nakties paakiuos
išsiuvinėti sapnai
išmaldos prašantys
skersgatviai
suglamžo pusdykes
skrybėles
kur pasidėsime kai
ištįs
rytmečio
kaklas
?
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
pakabinta nuorūka
dangui
iš lėto užmerkia
vienatinę akį
atokvėpiai mūsų
užbalzamuoti nakty
ilgai dar klaidžios
be vietos
ir gąsdins
mes iškirpome skylę
užuolaidoj –
norėjai sugauti
paklydusį paukštį
tylėk ir žegnokis
užpraeitą rudenį
nudžiūvusiom rankom
aš išskrisiu su tais
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
aš – angelas
iškritęs iš lizdo
o jie
mindo man kojas
akli praeiviai
jie blaškos ir skuba
o aš baltas
kūdikio rankom
bandau įsitverti
į dangų
kaip į motinos
plaukus
kodėl visi tyli
mane priglaudė
varnos –
žmonių durys
atsivers tik išlydint
mano varnos
moka vogti
o aš verkiu
ir jos nesupranta
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
rankų darbo tyla
klipatėlės
išmainyta į duoną
pabūkime
medžiais spygliuočiais
rudenį ir žiemą
taip nesinori
nutilti
|
suskilusioj geldoj |
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.
***
nelaimingi
ogi myli
kvepėjimą
žmogaus
žmogumi
išmėtyti
akmenys
dvokia
legendom
kaip suvert
sunkiasvorius
sapnus
ant tavo
plauko
užmigusio
?
Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.