Kalbasi:
    DARIUS ŠIMONIS
    RIMVYDAS STANKEVIČIUS
    NIJOLĖ KERŠYTĖ
    ROMUALDA STONKUTĖ
    PENKTASIS (1)

DARIUS. Gerai, tai tu man klausimą užduok. Tą, kur, sakei, norėjai užduoti.

NIJOLĖ. Ne, žinok, aš tau jo dabar neužduosiu. Supranti, kaip tu negali bet kada atsakinėti, taip aš bet kada klausti bet ko negaliu. Man klausimas yra tas pats, kas tau eilėraštis. Tau atrodo kvaila, bet tu neįsivaizduoji, ką man reiškia klausimas.

DARIUS. Eik tu sau!

NIJOLĖ Man klausimai – tarsi kūryba... Kartais jie pavyksta, kartais ne.

ROMUALDA. Man jau senokai kilo klausimas, kodėl po jūsų eilėraščiais niekur nėra datų. Man, pavyzdžiui, būtų įdomu pažiūrėti, kada jie parašyti. Vaizdas kažkaip susidarytų.

RIMVYDAS. Aš tai darau sąmoningai. Aš labai nemėgstu datų.

DARIUS. Aš nematau prasmės. Todėl, kad eilėraštis nepriklauso nuo mėnulio fazių.

RIMVYDAS. Nuo mėnulio priklauso. Mėnulio fazes pažymiu.

DARIUS. O man ir nuo mėnulio fazės nepriklauso. Aš apskritai nematau eilėraščių prasmės. Nematau. Arba datos, arba eilėraščiai. Aš ne formalistas. Geras eilėraštis yra geras – padėsi po juo datą ar nepadėsi.

NIJOLĖ. Dariau, tai nėra tas vienas klausimas, kurį aš tau norėjau užduoti. Aš girdėjau, kad tu anksčiau rašei rusiškus eilėraščius.

DARIUS. Palaukit. (Išsitraukia iš kišenės lapelį ir skaito į „ausį“ Penktajam.)

Не навздыхать, не наглядеться
На мертвые цветы твои,
Ни на твое пустое место,
Где грязнут Блока упыри.

Как вечный голубь я порхаю
На небе – солнечном плоту –
И не взираю я на рая,
Земного рая пестроту.

Не спросит милая, как жив я,
Не спросит мама, жив ль я вовсе,
А я под снег укроюсь живо.
Пиши, повешусъ на вопросе.

Пошлю под ниву солнце глыбо
Поближе к глине, где видней,
Приму Есеня за спасибо
Тех двух распряженных коней.


NIJOLĖ. O žinai, ką aš pagalvojau... Kada nors, technikos amžiuje, aš išleisiu almanachą, įrašiusi į kasetes. Tave pakviesiu. Tu sėdėsi, skaitysi...

DARIUS. Anksčiau taip nebūčiau daręs... Anksčiau nebūčiau garsiai paniekinamai pareiškęs, kad aš rašau eilėraščius...

NIJOLĖ. Dariau, ar tu dainuoji savo poeziją? Rusišką poeziją.

DARIUS. Rusišką? Truputį. Ir lietuvišką truputį. AŠ nesu produktyvus.

NIJOLĖ. Žinai, dėl ko aš labiausiai nustebau: kaip tu, gyvendamas Kaune, šitaip su rusų kalba susidraugavai, jeigu net kurti eilėraščius pradėjai?

DARIUS. Na ką, aš armijoj šnekėjau.

NIJOLĖ. Vadinasi, tai nuo armijos prasidėjo?

DARIUS. Na, taip...

NIJOLĖ. Dariau, o tu neverti eilėraščių?

DARIUS. Aš Maironį į rusų kalbą verčiau.

NIJOLĖ. O iš rusų kalbos ką nors?

RIMVYDAS. Vertė – O. Mandelštamą.

DARIUS. A, nu taip. Bet čia Katino2 įtaka...

NIJOLĖ. Aš žinau, Katinas verčia...

RIMVYDAS. Bet Darius tai verčia kitaip. Supranti, jeigu, pavyzdžiui, O. Mandelštamo eilėraštis prastas, Dariaus vertimas geras. Ne vertimas, o eilėraštis geras. Kartais to O. Mandelštamo ten nedaug ir lieka, bet – jėga.

DARIUS. Ačiū.

NIJOLĖ. O tau, Rimvi, niekad nekilo noras versti ką nors?

RIMVYDAS. Ne, poezijos neversiu niekada.

NIJOLĖ. Kodėl?

RIMVYDAS. Nenoriu.

DARIUS. Ne, čia jo principas – tvarkoj. Jėga, žinok, principas.

<...>

DARIUS. O dabar apie literatūrą...

NIJOLĖ. Sakai, užtenka apie mus kalbėti...

DARIUS. <...> Aš manau, kad literatūra, kaip menas, negali turėti genijų. Tai yra pats dirbtiniausias, neorganiškiausias dalykas. Kai kurie mano draugai sako, kad vis dėlto galima literatūroje išskirti tris genijus, o aš sakau, kad jų nėra. Na, aišku, M. Martinaitis man labai patinka, Just. Marcinkevičius ir S. Geda. Dar O. Baliukonytė patinka ir B. Baltrušaitytės kai kurie eilėraščiai.

RIMVYDAS. O man Lotynų Amerikos mistinis realizmas patinka. Aš turiu omeny G. G. Markesą, Ch. Kortesarą ir K. Fuentesą. Taip pat F. Kafka, R. M. Rilkė, H. Hesė ir dar Dž. Selindžeris, E. Po patinka.

DARIUS. Man tai dar Ch. Dodereris – pats artimiausias dvasiai. Ir S. Beketas patinka.

NIJOLĖ. Dariau, tu sakei, kad literatūroj negali būti genijų. O kur gali būti?

RIMVYDAS ir DARIUS (kartu). Muzikoj.

NIJOLĖ. Muzikoj?

DARIUS. Tiktai! Tiktai! Faktiškai, kaip įrodomas genialumo pavyzdys yra L. van Bethovenas – žmogus, negalėjęs kurti mechaniškai. Mano buvusi muzikos mokytoja į klausimą „kodėl jūs nekuriat?“ atsakė: „Tai daug laiko užima.“ Na, iš tiesų, sėdi ir atrinkinėji, kas tau patinka, kas nepatinka. O ten (L. van Bethoveno atveju) viskas jo – nuo alfos iki omegos.
<...> Aš etiudus rašau. Iki koncertų dar nesu priėjęs, bet etiudus rašau.

RIMVYDAS. Ir kantatą.

DARIUS. Kantatos tai ten vos vos – gabaliukas...

RIMVYDAS. Bet graži... Jo kantata su libretu lotynišku, žinai...

NIJOLĖ. Kai leisim almanachą kasetėmis, tai galėsime įdėti tavo kantatą.

DARIUS. Gerai, man tik choro reikės.
<...> Aš sakau, kad poezija yra pats laikini... temporaliausias dalykas. Greičiausiai nusenstantis.

NIJOLĖ. Kodėl?

DARIUS. Aš nežinau. Man taip atrodo.

NIJOLĖ. O visi kiti gyvena visai priešinga iliuzija – atvirkščiai.

DARIUS. Aš suprantu.

NIJOLĖ. Rimvi, o kaip tau? Aš nežinau, ar tu galėsi atsakinėti į tokį mano klausimą. Man atrodo, tai, ką pasakė Darius, tavo poezijai labai tiktų. Būtent tavo poezijai. Žinai kodėl? Iš tiesų, kiek aš skaičiau, ten fiksuojami patys laikiniausi, kasdieniškiausi dalykai. Tavo poezijoj nėra transcendencijos, nėra amžinybės. Tu apie ją užsimeni, kad jinai kažkur galbūt buvo tau miegant, bet tu iš jos nekuri, tu joje (ar ja) negyveni. Amžinybė – ne tas žodis. Tavo poezijoje tai pavadinta kitu vardu – Angelo, Dievo , bet iš esmės tai tas pats.

RIMVYDAS. Amžinybė, amžinybė, aš nežinau... Matai, viskas galbūt egzistuoja, bet... Nežinau, kaip kiti gyvena, bet aš iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau susimąstau... Pavyzdžiui, sėdi savo namuose. Eini, pavyzdžiui, iš vieno kambario į kitą... Kaip tarp kažkokių žmogaus būklių, pasaulių (graikų mitologijoje) yra Letos upė, taip net eidamas iš vieno kambario į kitą žmogus perbrenda Letos upę. Turi perbristi, jis niekur nuo to nedings, ir jis nieko nežino, jis užmiršta... Amžinybė jam gali būti viskas, o gali būti niekas, nėra jos, arba amžinybė gali būti kaip pinigas – jis labai dažnai keičiasi...

NIJOLĖ. Gali būti, bet kaip tau yra? Juk viskas gali būti...

RIMVYDAS Tai va, čia priklauso nuo momento. Būtent ta Letos upė – ji visą laiką mainosi. Žiūrėk, žengi žingsnį, ir tu ją peržengei, ir užmiršai, kas už nugaros, ir galų gale atsiduri tokioj vietoj, kur prieš tave tiesiog iškyla elementariausi daiktai – kaip nesvarumo būklėj – ir nežinai, kas jie tokie yra. Man labai patiko G. G Markeso romanas „Šimtas metų vienatvės“, kur žmonės pradėjo viską užmiršt. Tada užrašė, pakabino virš savo miesto plakatą „Dievas yra“, kad atsimintų, kai visiškai užmirš. Ateini žmogus be atminties ir perskaitai: „Dievas yra“. Bet tavo reikalas... Jie neprisimena Dievo po to – kaip ir amžinybės. Jie nežino, ar Jis yra, ar Jo nėra. Paprasčiausiai gali svajot sau. Lauki amžinybės, stebuklų visokiausių, bet tik daikteliai aplink tave sukasi, ir ką tu juose pamatai, tą pamatai. Tai tiek.

<...>

ROMUALDA. O iš ko tu jį darai? Kaip, pavyzdžiui, audinį – iš ko tu jį išaudi? Kaip atsiranda tau tas eilėraštis?

RIMVYDAS. Tave domina, kaip vyksta pats kūrimo procesas? Na, kaip. Žmogus gyveni. Lauki kažko. Gali ką nori daryti: geri ten, negeri, įsivaizduoji, dėl ko nerašai... Visų pirma – lauki. Ir vieną rytą pabundi, pasikeli, nueini į balkoną parūkyti, užsidegi cigaretę ir... kad ir, pavyzdžiui, degtukas... Ir tu suvoki, kad čia ne degtukas, o čia – degtukas. Tai yra labai maloni būsena. Rašau iš egoizmo tada, nes norisi išlaikyti kuo ilgiau tai. Prikala prie sienos elementariausi dalykai. O laukimas... Kai žinai, kad tai nėra pirmas kartas, visą laiką bijai, kad jis gali būti paskutinis. Labai baisu... Mano atveju, tai čia egoizmo, fanatizmo – visko čia pilna toj poezijoj.

DARIUS. O man yra taip. Aš žinau, kas yra man gražu, ir klijuoju aplikacijas. Ir viskas...

RIMVYDAS. Tu turbūt taip nedarai?..

DARIUS. Taip darau, taip darau. Tikrai. Iš tikrųjų, kai aš sakiau, kad kopijuoju ten M. Martinaitį... Tai aš prisiskaitau, prisiskaitau – visi žino – prisiskaitau, prisiskaitau – noriu parašyt eilėraštį – prisiskaitau M. Martinaičio, prisipumpuoju, o paskui... Aš galvoju, kad kūryba – tai yra arba visiška kūryba, arba reikia nuosaikiai įvardyti, kiek tai yra ne kūryba. Sakau, aš tai iš M. Martinaičio daug ką paėmiau. Ir daugiau, kas nėra M. Martinaičio, yra mano. Aš ne šiaip sau, ne iš kuklumo sakau, kad aš... iš tikrųjų taip ir yra.

<...>

NIJOLĖ. Dariau, tu turi kaimą?

DARIUS. Turiu, bet niekad nebuvau.

NIJOLĖ. Klausyk, o ką tau reiškia kaimas? Aš apie kaimo daiktus klausiu...

DARIUS. Yra tie patys žodžiai, tie patys žodžiai... Pavyzdžiui, aš skaitau kokį nors man nepatinkantį eilėraštį, nepatinkantį autorių, bet aš matau, kad vienas dalykas, kuris man praeina, tai yra žodžiai, tie patys žodžiai.

NIJOLĖ. Kodėl žodžiai, kodėl ne daiktai?

DARIUS. Todėl, kad žodžiai. Daiktai yra... Pavyzdžiui, aš tau pasakysiu: aš esu tikrai paviršutiniškas, tikrai tikrai...

NIJOLĖ. Žodžiai dar nereiškia paviršiaus.

DARIUS. Nereiškia paviršiaus, kai šnekam šiaip, bet kai šneku aš apie savo poeziją ir kaip aš ją matau... Bet tie daiktai, atsiprašau, tie žodžiai, kurie man patinka, tai – juodai...

NIJOLĖ. Jie tau yra patys daiktai? Žodžiai – kaip daiktai.

DARIUS. Taip, žodžiai – kaip daiktai.

RIMVYDAS. Ne, šiaip tai čia dar yra Zaikauskas, toks žmogus. Mes po tų kaimų visų... Jisai mus išprovokavo dar vienai kūrybinei gyslai tokiai... Supranti, kaip buvo. Mes su Zaikausku susitarėm surinkti patarmės žodžius. Ir kadangi mes nieko tuose kaimuose nepešėm... Pamato mus su Darium pro langą ir...

DARIUS. Aš tokią Gaono kepurę buvau užsidėjęs...

RIMVYDAS, Ir nieks neįleido mūsų į namus. Pernakvojom ant šiaudų ir grįžom. Ir viskas – kūrėm tarmę. Įsivaizduok, sakinys tarmiškas: tata valka, valkesnė negu valta – tai pervalka.

DARIUS. Čia mes giriamės...

NIJOLĖ. Tai girkitės, girkitės, prieš ką gi jūs daugiau galėsite pasigirti, jeigu ne prieš Penktąjį.

RIMVYDAS. Ir, va, įvyko tas darbas. Grįžom mes po atostogų – visai kitas leksikonas. Aš, pavyzdžiui, pusę vasaros sėdėjau ir rašiau noveles tokia sodria lietuviška kalba.

NIJOLĖ. Rimvi, o ką tau reiškia daiktai?

RIMVYDAS. Labai labai daug ką. Viskas juose ir yra. Man pats prisilietimas prie jų – žvėris. Visi jausmai nuo to ir pareina. Visos baimės, visos nuostabos – viskas. Dėl to ir gyveni, dėl to aš ir kuriu, kad daiktai. Geriausi jie būna, žinai, kada? Įsivaizduok, šviesą užgesini naktį – ir ne tavo kambarys, ir nežinai.

NIJOLĖ. Dariau, juk ne tik kalba. Kas be kalbos šitam pasauly tau... Rimvis turi daiktus, o ką tu turi?

DARIUS. Man be kalbos dar – muzika. Aš mėgstu muziką. Viskas. Aš noriu ramaus gyvenimo. Viskas.

<...>

NIJOLĖ. Dariau, norėčiau tavęs paklausti apie politiką. Tu ja domiesi?

DARIUS. Aha.

NIJOLĖ. O kodėl? Rimvi, o tu domiesi politika?

RIMVYDAS. Ne. Kiek tai įmanoma nesidomėti, tiek nesidomiu. Dariui (aš taip manau) visų pirma tai yra Kauno aristokratijos bruožas – domėtis politika. Žmogus turi ją išmanyti, nes nenori būti durnas žmogus.

NIJOLĖ. Tu taip irgi galvoji?

DARIUS. Taip. Aš žinau, aš žinau... dėl kai kurių dalykų, reiškia... netgi vos ne tai, kad kraują atiduočiau... Pavyzdžiui, dėl airių, dėl Bosnijos ir, supranti... na, ir dėl Lietuvos <...> Politikos galbūt ir pačioj politikoj yra labai nedaug. Čia viskas vis tiek ne vien dėl, supranti... ne vien Kauno žydras kraujas.

RIMVYDAS. Tai ne, Dariau, ne tai. Aš žiūrėjau paprasčiausiai į menininkus. Koks yra daugumos menininkų santykis su politika? Pavyzdžiui, vilniečiai – tai bijo jos, netgi nori, kad jos išvis nebūtų, kad apie ją kuo mažiau girdėtų.

NIJOLĖ. Taip, ignoruoja. Paprasčiausia jos nėra – jiems nėra.

RIMVYDAS. Taip, bet to maža, kad nėra. Va, būtent, jie negali visiškai nuo jos pabėgt, nes jie bijo jos, bijo klausytis tų visų dalykų. Jie tiesiog jos nekenčia. O, pavyzdžiui, Kauno menininkai – kiek aš esu bendravęs, kiek pažinojęs – jiems nėra ko bijot, jie stengiasi išmanyt. Aš nesakau, kad tai dėl Kauno, kad tai sąmoningai daroma, bet kažkas panašaus yra. Ir jie aktyviai stengiasi...

NIJOLĖ. O tau atrodo, tai būtina – išmanyt politiką? Tau pačiam kaip atrodo?

RIMVYDAS. Na, aš, baik tu... Na, bet man tai, žinok, čia kas kita. Man tai, žinok, daug kas atrodo nebūtina. Aš iš viso labai siauras žmogus esu. Aš nekuriu savęs iš viso..

NIJOLĖ. Dariau, tau tai atrodo būtina?

DARIUS. Aš manau, kad politika turi užsiiminėti tikri politikai ir teisininkai.

NIJOLĖ. O paprasti žmonės?

DARIUS. O paprasti žmonės – ne. Normaliom sąlygom.

NIJOLĖ. Bet juk demokratija... Tai, ką tu pasakei, yra ne demokratija.

DARIUS. Ne demokratija... Prisimindamas graikus, aš, pavyzdžiui, tuos, kurie nesidomi politika, laikau vergais. Jie yra toj pačioj situacijoj kaip, pavyzdžiui, vergų neprileisdavo prie politikos, tai dabar jie yra pačios savo sąmonės neprileidžiami. <...> Lietuvių tauta... Aš nemėgstu lietuvių.

NIJOLĖ. Nemėgsti lietuvių? Kažkuris iš poetų lygiai taip pat sakė... Prisiminiau – V. Kukulas.

DARIUS. Lietuvių ekonomika, ta pramonė – prasimanymas, supranti, yra paralyžuojama. Tai čia greičiau politika. Kai mes šnekam apie politiką, tai ne politika užsiiminėjam. O kai bus šnekama apie mane, tai aš norėčiau, kad apie mane sakytų: jis nemėgsta bolševikų. <...> Na, čia, aišku, šneku iš pagiežos... Liūdna... aš nenoriu šnekėt. <...> Aš labai noriu, kad trečiu asmeniu būtų parašyta viskas. Apie mane... Aš noriu būti kaip Just. Marcinkevičius – kuklus.

NIJOLĖ. Tau trečias asmuo labiau patinka negu pirmas?

DARIUS. Be jokios abejonės.

NIJOLĖ. Taip, aš tai irgi pastebėjau.

DARIUS. Klausyk, dar ką noriu pasakyt. Aš labai norėčiau, kad tik poezija kalbėtų apie mane. Jeigu poezija nieko nepasako, tai viskas, tai dingsiu ir aš kaip toksai ir reikšiuosi kur nors kitur. O kad šalia kas nors būtų... Aš nemėgstu įvairių įmantrumų, verlibriškų visokių...

NIJOLĖ. O kodėl tu verlibro taip nemėgsti?

DARIUS. Man tai nenatūralu – grafinės pauzės visokios.

RIMVYDAS. Ta prasme, kad grafinis vaizdas neturi būti sutvarkytas, jis koks yra – toks.

DARIUS. Ne, jis turi būti sutvarkytas, bet pagal bendrus poezijos principus.

RIMVYDAS. Formalizmų jokių nėra?

DARIUS. Jokių. Jokių.

RIMVYDAS. Teisingai, nes, Dieve mano... Bet buvo – žaidei ar nebuvo?

DARIUS. Vienas dalykas, aš tokią neritmuotą, nerimuotą poeziją pradėjau rašyti labai neseniai.

NIJOLĖ. O kada tas neseniai?

DARIUS. Aną „Poezijos pavasarį“ naktiniuose skaitymuose pirmą kartą skaičiau pirmuosius savo nerimuotus ir neritmuotus eilėraščius. Ten patiko... Toks Sventickas buvo – ot tam tai patiko.
..
<...>

NIJOLĖ. Yra toks irgi labai banalus pasakymas: rašau eilėraščius sau.

DARIUS. Mh... Tai visų pirmiausia.

NIJOLĖ. H. Radauskas, beje, apie tai eilėraštį parašė. Taip ir baigiasi paskutinė eilutė: „Ir sau laiškus–eiles rašau.“

RIMVYDAS. Tai jis daug kur taip yra parašęs. Kad ir tame pačiame įžymiajame, kur jis B. Brazdžioniui užtvoja: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos...“

NIJOLĖ. Nors tu taip negalėtum sakyti, ar galėtum? Nors ne, tu žinai, prisiminiau, kaip viena mano pažįstama palygino tavo eilėraščius su dienoraščio fragmentais. Toks įspūdis, kad žmogus dienoraštį rašo, tiktai eiliuotai...

RIMVYDAS. Tai aš taip suprantu. O kaip kitaip gali būti? Darius, ką jis bešnekėtų, jis irgi taip daro. O jeigu aš kam nors rodau tuos eilėraščius, aš iš karto numanau – gal aš ir klystu, žinai, – kam ko iš jų reikia, ir kam ką iš tų eilėraščių duodu. Nors, kaip tu pasakei, baisiai daug ten manęs. Gediminas manęs, tarp kitko, kartą paklausė: kas tu toks, kad visi tavim turi domėtis? Tu duodi savo eilėraščius kitiems skaityt, kad jie sužinotų, kas tu per paukštis. Sako, tai kuo tu save laikai? Sako, negalima šitaip su savo asmeniškumais visais eiti. Aš ilgam susimąsčiau, bet neatsakiau į tą klausimą pats sau, nes nenoriu į jį atsakinėti.

DARIUS. <...> esu bjaurus, šlykštus, pošlas(3) – leidžiu sau. Galvoju, kad tai mano skonio nesugadins. Bet kurdamas darau, kas geriausia. Tikrai nesiekiu asmeniškumo eilėraščiuose. O šiaip pašnekesio metu galima pošlinti, galima, patikėkit manim. O tu nenori pošlinti. Čia va galima pošlinti, o ten nereikia, ten nereikia...

RIMVYDAS. Kur nereikia?

DARIUS. ...ten nereikia kalbėti, kaip ji stovi nuoga ir atvertais plaučiais moteris ieško... kažko...

RIMVYDAS. Kur – ten?

NIJOLĖ. Poezijoje.

RIMVYDAS. Nesupratau. Taip suprast, tu pošlinies čia, ten nesipošlini, o aš darau atvirkščiai? Eik tu...

DARIUS. Tu daugiau koreguoji visą estetiką pašnekesy, o ten lieki toksai, žinai, gana...

NIJOLĖ. Bet, Dariau, tau nuogumas yra neestetiškas? Bet, Dariau, juk graikai... tu prisimink statulas visas. Jos yra nuogos.

DARIUS. Jų skonis buvo toks. Kuo didesnis kūnas, tuo mažesnis, taip sakant, falas. Jie pabrėždavo ne patį nuogumą, ne kūną, o grožį. Graikai vengė bjaurumo. Bjaurumą jie stengėsi sumažinti. Graikai buvo natūralūs, bet jie sumažindavo visus tuos dalykus. Ir tikrai nebuvo proporcingai tie dalykai padaryti. Va taip. Išliekant graiku iki galo. Bet taigi, Dieve mano...

RIMVYDAS. Ne, tai tu, Dariau, pasakyk iki galo.

DARIUS. Ką pasakyt? Pasakyt, kodėl aš manau, kad eilėraščiuose tu esi visoks, o čia stengiesi atsirinki, kas geriausia. Taip? Todėl, kad aš taip nemoku.

RIMVYDAS. Čia aš stengiuosi atsirinkt, kas geriausia, o ten... O tai kaip kitaip galima?

DARIUS. Aš manau, kad kaip tik čia reikia būti visokiam, gyvenimiškam...

RIMVYDAS. Poezijoje nebūti atviram?

DARIUS. Poezijoj būti atviram, bet reikia... Na, aš sakau, kad didelis atvirumas galbūt kažkuo patrauklus, bet reikėtų tai išmest.

NIJOLĖ. Kodėl? Jeigu tu rašai sau, tai kam mesti?

DARIUS. Todėl, kad man visa tai yra gražu.

NIJOLĖ. Aš nenoriu būti Rimvio advokatu, bet tu nepagalvoji, kad tai, kas jam gražu, tau gali būti negražu?

DARIUS. Pagalvoju. Aš ir sakau, pagal tai ir sprendžiu apie Rimvio eilėraščius, pagal tai, ar man jie patinka, ar ne, ar jie gražūs, ar ne. Kaip eilėraštyje būna... nukapoti visi negražūs (ne tik kad nereikalingi, bet ir negražus) dalykai. Tą pačią skulptūrą padarai, o paskui dar nukapoji, kas negražu.

RIMVYDAS. Aš tai galvoju šitaip. Eilėraščiuose aš nebijau nusišnekėti – nieko, išvis nieko nebijau. Poezijoje rašau viską, kas yra, kaip yra. Jokių ribų. Tai mane gniuždytų, jeigu atsirastų, pavyzdžiui, tema, kurios aš negalėčiau rašyti.

DARIUS. Eik tu... Aš tai iš viso mažai apie ką galiu rašyti. Mažai žodžių, netgi kuriuos aš galiu vartoti. Nes yra žodžių, kurie visiškai nieko nereiškia, nors šiaipjau įdomūs, ir kombinuojant galina rašyt, bet aš net nepradedu kombinuot...

RIMVYDAS. Nes, supranti, ten aš daugiau gyvenu, o čia, va, aš bijau nusišnekėt. Nemėgstu tokių dalykų, kada man reikia kažkaip pateisinti savo poeziją. Tokie, va, interviu, esė, recenzijos – tai tam tikra menininkų politika. Aš jos niekuomet nemokėjau. Aš esu tikras tuomet, kai rašau. Kada kalbu, aš bijau, nes negaliu visiškai atsakyti už save. Kai kalbu, aš galiu ir nusišnekėti, ir primeluoti, ir išsigalvoti to, ko nėra. Aš nepasitikiu savimi, kuomet kalbu. Ir čia (t. y. dabar) nesu atviras. Aš visą laiką pagalvoju, ar man verta tai pasakyti...

DARIUS. O aš atvirkščiai, aš atvirkščiai...

RIMVYDAS. ... ar neverta pasakyt.

DARIUS. ... o aš atvirkščiai.

NIJOLĖ. Tu čia gyveni daugiau negu ten...

DARIUS. Taip, ten aš kuriu. Vienintelė funkcija, kurią ten atlieku, tai – išsigalvojinėju. Pagal tai, kaip man atrodo gražu arba negražu.

NIJOLĖ. Dariau, kodėl kai kurie žodžiai bereikšmiai? Juk taip nebūna. Juk taip negali būti kalboje.

DARIUS. Mano kūrybos leksikone jie yra bereikšmiai. Aš jų negaliu vartot. Pavyzdžiui, koks... valkata, vynas(!)... Man tai patinka, kai kiti rašo tuos žodžius, bet aš kalbu apie patį save. Jokiais būdais! Man net į galvą nešauna. Labai siauras dalykas. M. Martinaičio kūryboj pasakyta: neliko žodžių. Ne tik temos, bet net ir linksniai...

NIJOLĖ. Rimvi, tu sakai, kad visą laiką žinai, kam duodi skaityt savo poeziją...

RIMVYDAS. Eilėraštis – jis nesikeičia, jis yra toks, koks yra. Bet tuos eilėraščius aš rašau tikrai sau, daugiau apie nieką negalvodamas... Gediminas, tarp kitko, tada pasakė, kad poezijoje turi būti kažkokio bendrakultūriško miltelio, nes juk vis tiek yra kultūra...

DARIUS. Bet tau tai nesava?

RIMVYDAS. Mh... Aš gi, Dieve, aš gi nekultūringas... Iš poeto labai daug reikalaujama. Jis turi sugebėti rašyti recenzijas, įvairius straipsnius – aš to nemoku. <...> Bet man atrodo, aš žinau, ko noriu iš kiekvieno, kas susiduria su tuo mano eilėraščiu. Žinau ne tiek, ko noriu, kiek... kaip bus, ką tu pasiimsi iš jo, ką jis pasiims...

NIJOLĖ. O kai neši spausdinti, tu juk nieko nežinai – anonimui neši.

RIMVYDAS. Tai čia spausdinimas – kitas dalykas. Aš nešu, kad jie pasirodytų laikrašty – man tai svarbu, man suteikia daug jėgų. Būna periodai, kai aš noriu nešti eilėraščius ir kai nenoriu nešti. O kada nešu, tai labai noriu, kad juos išspausdintų.

DARIUS. Aš tai linkęs iš viso nespausdinti.

NIJOLĖ. Bet tu juos skaitai.

DARIUS. Nu taip, skaitau.

NIJOLĖ. O kodėl tau atrodo geriau skaityti negu spausdinti?

DARIUS. Ne, man neatrodo. Manau, kad geriau surast žmonių, su kuriais galima rašyt. Aš garantuoju, aš žinau, kas aš esu, žinau, kad iš manęs nieko nėra. Ir poezija, ir muzika va – kiek aš prirašęs – ir aš žinau – nei ten, nei ten, nei ten nėra. O, va, jeigu sukurtum ką nors, kad tikrai būtų antra dalis manęs. Tada būtų iš manęs prasmė. O dabar nėra...

RIMVYDAS. Betgi taip nebūna, Dariau... Ta antra dalis..: Niekada nebūna kartu, visą laiką būna atskirai.

DARIUS. Žinau, kad nebūna, žinau. Dėl to esu depresijoj.

NIJOLĖ. Rimvi, ar tavęs niekada negniuždo, kad tai, ką tu parašai, yra visai ne tai, ką išgyvenai, pavyzdžiui, išjungęs šviesą naktį arba ryte, rūkydamas cigaretę? Ne tai, ką tu norėjai iš tiesų pasakyti.

RIMVYDAS. Paprasčiausiai žinau, kad taip bus. Netgi rašydamas žinau, kad taip bus, kad visada prasilenkia... Tik aš tai pamatau ne kitą dieną, parašęs eilėraštį. Tik daug vėliau atsiveria visas tas neatitikimas. Bet žmogus gyveni, turi viltį, turi kažkokį, žinai... Ir viskas. Sėdi ir tarsi eskizus darai: „išsėminėji“ tą patį. Kad ir, pavyzdžiui, žydintis sodas. Ir tu nori pagauti tą sodą. Vieną kartą padarei – nepagavai. Bandai dar kartą – ir vėl prašauni. Ir taip, kol neфtsibosta. Aš niekada nedirbu prie savo eilėraščių, niekada netaisau jokių tekstų, nes jeigu taisyti, tai reikia nubraukti ir parašyti kitą, nes nė vienas žodis nesutampa.

NIJOLĖ. Tu gerai pasakei – eilėraščiai kaip eskizai. Bet tau niekada nepavyko – čia aš klausiu, kaip tau atrodo – kažką daugiau nei eskizą padaryti?

RIMVYDAS. Aš ir nesistengiu to daryti. Ačiū Dievui, kad nepavyksta. Priešingu atveju vis tiek tokį eilėraštį paversčiau eskizu. Man tai – normalus vyksmas. Pirmiausia rašai eilėraštį – patiri žvėrišką malonumą tai darydamas. Aš turiu omeny rašymą ne kaip sėdėjimą prie rašomojo stalo, bet patį virpėjimą. Paskui yra tam tikras laiko tarpas, kai tau tas eilėraštis patinka, atrodo, kad jis tobulas, kol nematai nieko. Ir paskui palaipsniui jis pradeda... ir tai sutampa su jo padėjimu į šalį, jis pats nutolsta, tas lapas, ir atsigula. O čia eina nauja, ir visa kita... Viskas, žodžiu, reikalinga, kad gyventum taip, kaip tu nori, ir viskas.

_____________________________________
(1) Penktuoju buvo pavadintas mūsų diktofonas.
(2) Katinas – tai vieno mūsų bendrakursio Mindaugo Paulavičiaus, taip pat rašančio ir verčiančio eilėraščius, pravardė.
(3) Pošlas (pošlinti) – žargon. (rus. „пошлый“) vulgarus, nešvankus.

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.