Tai atsitiko senajam Europos Vilniui. Mes visi labai mylėjome Vilnių.

       – Tik pajuskit... Dvasia... Kokia... Nepaprasta... Muzika... Liejasi... Gamta... Pati... Dievas... – dūsavo mūsų mergaitės, į kurias mes nebekreipėm dėmesio, nes mylėjom Vilnių. Jos irgi mylėjo Vilnių.

       Graži ir siaubinga buvo toji visų mūsų meilė. O, dingęs Vilniau, kaip klaiku ir gera mylėti tave, mieste.

       Dar prisimenu tvankias, kvepiančias liepos naktis, kai visas miestas išeidavo į gatves, kai moterys trindavo užpakalius į baltas šaligatvio plyteles, čiuožė lietvamzdžiais ir žindo fontanų vamzdžius, galėjo pasigerti nuo menkiausios čiurkšlės. Jau tos moterys...

       – Siaubūne! – šaukė jos Vilniui. – Besoti, dar... Mes norime dar. Negana... Suryk, suvalgyk mus arba tilpk mumyse.

       Ir visos kaip viena puldavo prie varpinės, apglėbdavo ją tūkstančiais mažų rankučių ir lipdavo aukštyn, viena per kitą, viena ant kitos į patį viršų, į smaigalį. Varpinės sienos palikdavo rausvos nuo moterų bučinių, nuo lūpų ir dažų.

       Mes vyrai santūresni ir drovūs, palikę moteris spiegti Katedros aikštėje, kopdavome į Gedimino kalną, tvirtomis vyriškomis rankomis glostėme vėsias pilies sienas, kėlėme savo vėliavą ir leidomės žemyn, iki pat pirmųjų gaidžių lankėme senojo Vilniaus akligatvius.

       O, Vilniau, kodėl netapai mums dievu, būtume galėję garbinti tave ir melstis? Bet tu pasirinkai kitą meilę, manei, jog tai stipriau, ir iš tikrųjų tai buvo stipru, be galo stipru, visa drebėjo nuo įtampos, kaito.

       Kaip mes mylėjome Vilnių! Ir tai augo mumyse, vos betilpo ir veržėsi lauk. Mes kentėjome sukandę dantis, kad nepratrūktų, bijojom netekti.

       Tai įvyko vieną popietę, kai visas miestas gėrė už Vilnių, linkėjo jam sėkmės ir ilgo amžiaus. Pamenu, kaip Aušros vartuose išniro baltas garvežio snukis. Pajutom tik vėją, daugiau nieko nespėjom sužiūrėt. Kvailai žvelgėme kits į kitą ir kartojome:

       – Ne, ne... netiesa... nebūna... negalėjo...

       Tik kažkas smeigė pirštu į grindinį ir suklykė. Mes palinkome ir išvydome bėgius. Nematytus, neliestus tikro betono bėgius. Pasileidome bėgiais. Pro „Arką“ ir Rotušę pasiekėme Pilies gatvę. Užpakaly mūsų pasigirdo tas pats klyksmas, ir atsisukę prasiskyrime, nes pamatėme garvežį. Garvežys puškėjo ir vietoj dūmų apačioje leido ilgą seilę, kuri, įsirėžusi į tašytus grindinio akmenis, virto baltais betoniniais bėgiais. Garvežys tempė du vaiduokliškai baltus keleivinius vagonus ir judėjo nepaprastai greitai.

       Antrą kartą prašvilpęs Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, tądien traukinys nebegrįžo. Dvi poros bėgių puikavosi Pilies, Didžiojoje, Aušros vartų gatvėse.

       Kitą rytą visi susirinkome Katedros aikštėje. Visa begalinė Vilniaus minia, visas miestas, vaikai ir žmonos, seniai. Laukėme traukinio. Radijas pranešė, kad naujieji Vilniaus rajonai sugriuvo. Tikriau, buvo išniekinti garvežio, siaubingai suniokoti ir palaidoti po baltais betoniniais bėgiais. O pats traukinys, išaugęs keliais šimtais keleivinių vagonų, švilpė į senąjį miestą.

       Minia paklaiko. Puolė į Pilgatvį ardyti dviejų porų baltų betoninių bėgių. Kai kirviais, kūjais ir laužtuvais nepavyko sutrupinti jų, bandė išrauti. Ardė grindinį ir kasė. Bet nebuvo galo tiems bėgiams žemėje: storos betoninės šaknys skleidėsi į šalis, lindo po kavinių, knygynų, blyninių mūrais.

       Sustingę laukėme traukinio. Po to Pilies gatve pamažėle kopėme į viršų, į Didžiąją. Pirmųjų gretos, išgirdę gūdų švilpesį, sustojo prie bulkinės.

       Jis nėrė iš Vokiečių gatvės ir smogė į Rotušę. Nelyginant sunkus, krumplėtas kumštis, pramušęs skylę duryse to kambario, kuriame mes slėpėmės išgąsdinti.

       Rotušė dribo žemėn, o mes aiktelėjome visi, net seniai ir vaikai. Bijojome savęs, nes buvo mums gera. Norėjosi klykti ir trypti kojomis. Apkabinti geidžiamą Vilnių ir panėšėti iki dangaus. Iki sapnų.

       O traukinys suko ratą po rato aplink Rotušės griuvėsius. Ir tįso, jau nebegalėjai suskaičiuoti galybės baltų, vaiduokliškų vagonų. Paskui pasuko į mus, ir mes pajutome artėjantį galą, nes trauktis nebebuvo kur. Ir vis tiek dėkojome šmėklai už tą mažytę, paskutinę palaimos akimirką.

       Garvežys sustojo prie mūsų pirmųjų eilių. Įtraukė seilę ir nutilo.

       Pažvelgėme į garvežio langą ir viską supratome. Vieni per kitus puolėme į vagonus, nesuskaičiuojama daugybė vilniečių grūdosi į senąją Turgaus aikštę ir lipo į traukinį.

       Kada visi turėjome savo vietas, traukinys krustelėjo. Išleido ilgą betoninę seilę ir smigo į Jonų bažnytėlę, laužydamas altorių ir klausyklas, išlindo Universiteto kieme ir nėrė per šaltas auditorijas, per suolus ir lentas, skaityklas, išvietes ir valgyklas.

       Klykėm, kai griuvo Menininkų rūmai ir aukštos šunparkio sienos, bankai ir paštas, Dailės akademija ir Onos bažnytėlė. Spausdami kumščius ir lenkdami kojų pirštus šaukėme:

       – Darrrr!..

       Sutrypę Gedimino bokštą merkėme akis, o nukirtę varpinę laikėme už rankų savo moteris ir mergaites, kad neplėštų iš laimės plaukų ir drabužių.

       – Besoti, pagaliau, jau... – dūsavo jos.

       Išsekę skriejome traukiniu. Traukiniu savo beribės meilės Vilniui, mūsų didžiojo geismo miestui.

       Eilės baltų betoninių bėgių augo virš dingusio miesto. Žemai pasiliko Neris ir Vilnelė, vos besimatė.

       Krito pirmasis lapkričio sniegas.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.