Aleliuja
Prieš keletą metų visai skirtingų paskatų vedami įstojome į šią pomarksistinę Alma Mater, kurioje sutikome pražilusį M. Martinaitį, vėl norintį išmokti skaityti. Taip gimė „Literatų kalvė“.
Labiausiai mėgome „Ledainės“ prietemą, „Naručio“ drėgmę, „Rotondos“ priešaušrius ir šakotus vieškelius į „Čiobrelį“, pokalbius apie asilus prie lyros, Žmogų ir Eilėraštį. „Kalvėje“ platinome savo liežuvius, mazochistiškai glamonėjome plunksnas, būrėme lietuvių poezijos ateitį iš šiandieninių grafomanijos tirščių ir mokėmės įstabių dailiojo nusirašinėjimo paslapčių. Visi nuožmiai mylėjome vienintelę senę, išklerusią portatyvinę rašomąją mašinėlę, švelniai vadinamą Sigute (prisiekėme Jos niekados nepragerti). Ypač nenuobodžiai pasišnekėdavome apie tai, kaip pramušti publikaciją į vieną ar kitą leidinį. Apibendrinę kruviną patirtį, bendromis jėgomis nutarėme parašyti „Atmintinę Jaunajam Poetui“, kurią „Caritas“ lėšomis pernai išleido „Literatų kalvės“ leidykla.
Visi troškome Judėjimo, didesnio už mus pačius, bet buvome panašūs į mažyčius suakmenėjusius šūdvabalius, vangiai dūzgiančius ant suvargusių, gyslotų pagiringos Mūzos rankelių. Aišku, Judėjimo nebuvo. Taip ir žiemojome.
Pavasarį Druskininkuose aplankę N. Miliauskaitę, V. Bložę ir K. Platelį, ūgtelėjome, bet Judėjimo vis vien nebuvo. Prabėgo vasara. Artėjo ruduo. Įtampa augo.
Visi karštligiškai rašėme iš baimės nieko neparašyti, daugelis paslapčia ėmė svajoti apie sočią mirtį užmarštyje. Juos pašarvojome ant silabotoninio Baltijos kranto ir plačiai išsisupę palaidojome Birutės kalno papėdėje.
Sostinėn grįžome vieni, moterys aplink „Kalvę“ nesišlaistė. Tačiau nuolat budėjome, nes jautėme, kad jos ateis taip, kaip ateina „Vagos“ išdulkintas Pavasaris, amžinai atplukdantis iki šleikštulio įgrisusius, raukšlėtus lyrikų(ių) veidus. Ir Jis atėjo. „Tada pakirdome ir pajudėjome / iš lėto šliaužėm nudrengta erdve / riaumojom iškastruoti bložiško gegužės vėjo / nuo mūsų trenkė prakaitu, vynu, žeme...“ (V. Gedgaudas. Ištrauka iš užminuoto sonetų vainiko „Fanfaros“).
„Literatų kalvės“ grupinis portretas atrodytų šitaip: devyni Narcizai, sėdintys po gelžbetoninėm Akacijom numelioruoto upelio pakrantėje: žvelgiantys į tolumoje besiganančią lyrikų Tautą ir gromuliuojantys deformuotus ketureilius, atsispindinčius verlibro labirintų fontanuose...
Mes ateinam!
Aleliuja?..
V. Gedgaudas, D. Dirgėla, L. Katkus, D. Valančiauskas, L. Leščinskas
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
DAINIUS DIRGĖLA
Urbi et orbi
Tamsa
tankėjanti viršum
Kazimiero karūnos
vos vos užkliudo varpinių
varpus
ir nakties pulsą po žeme
prasmegusiuose rūmuos
skaičiuoja laikrodis
seniai
šviesa išėjusi
iš miesto pro Aušros
vartus
urbi et orbi
urbi et orbi
urbi et orbi
varpai nebyliai
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Persona grata
Ruduo paskelbia
savo amžinybę
savaitėj visos
dienos ketvirtadieniai
leisgyvis marių vanduo
plauko žuvys pilvais
į dangų
sutūpę kregždės
ant elektros laidų
amžinas re minor
lietaus dulksna
nesibaigianti pilkas akmuo
ant pilko akmens
miestan atvyksta
moteris vardu mirtis
paskelbta persona grata
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Varnėnai broliai mano
Išgenėtos kriaušės viršūnėj
inkile vietinis sodo radijas
be perstojo transliuoja
naktis su lakštingalų trelėm
laukus su vieversių
varpeliais vienkiemius su
gandrų kleketavimu
et cetera
traškanti daugiakalbystė
užgula sirpstančių vaisių
tylą
o žemaitijos vyšnynų razbaininkai
(kovinis slapyvardis špokas)
jau šaudo
į raudonas vyšnias
(svyruoja peršautos vėjo kaliausės)
visa tai
sparnuoti poetai
varnėnai broliai mano
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Skaitymai Brailio raštu
Skaitau tave garsiai
tarsi neregys lytėdamas
pirštų galais tavo kūną boluojantį
nakties tirščiuose
plaukų bangose pirštus skandinu
sakydamas: žydintys sodai
vidurnakčio rūko drėgmė
šilkų plevėsavimas vėjy
sakau akių prisilietęs:
vaivorykštė nuauksinti debesys
šviečiantys miestai neskusto
skruosto atspindys
skaitau ausis: lietaus šnarėjimas
bangų mūša gergždžiantis
miesto kvėpavimas
perlamutrinė jūros kriauklė
per lūpas braukdamas: ugnis
medus liepsnojančios aguonos
mirties čiulptuvai
džokondos šypsena
paimdamas į delnus krūtis:
pienas ir kraujas
baltos prisirpusios kriaušės
ruduo siūbuojantys
javų laukai
klubais ir liemeniu slysdamas:
žemė sūpuoklės dangus
pragaras dangus pradžia
paslaptis
rankas ir kojas lytėdamas: marmuras
sėlinanti katė stirna laukymėj
hipnotizuojanti eisena liūtės
šuolis
skaitau tave garsiai
lytėdamas pirštais
tarsi neregys
mano nakties abėcėle
mano nakties žodyne
mano nakties eilėrašti
perskaitytas Brailio raštu
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
VALDAS GEDGAUDAS
Elizai
(uždaras meilės eilėraštis aklų berniukų chorui ir simfoniniam orkestrui)
Prisimenu –
kaip žalvariniais kovo vakarais
prigludusi prie apspjaudytos ruplėtos
miesto kareivinių sienos tu tykodavai
nekaltų beūsių vaikinukų ir išsirengusi
dusdama iš geismo aukodavai juos
– – – – Pavasariui – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
apgirtusioms sunešiotoms įsčioms
dundant it timpanams pirmapradė sėklos
gyvybė almėdama duždavo fosforinėj
aistrų tamsoje – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
tada aš dar sugebėdavau virsti
žiedadulke sklendžiančia nuo apdegusių
tavo blakstienų bet skausmas raižantis
vidurius ir tuomet neišnykdavo – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
kaip elastingos tavo šlaunys staiga
sustandėdavo pajutusios lengvą rankų
musono dvelktelėjimą ir šiurpas tarsi
akla kruša nebyliai nukrėsdavo ramiai
banguojantį nakties kūną o aš tvirtai
susisupęs į fontanu trykštančią tylą
dar sugebėdavau prasimušti juodu
prakaitu supleišėjusiuose tavo delnuose
bet skausmas raižantis vidurius ir
tuomet neišnykdavo – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
kaip mano vaizduotė nei bepročio
pilotuojamas kosminis laivas be atodairos
skrosdavo tavo užuominų erdves kaip
tarpupirščius ėdančios kurčios sekundės
minkštais epileptiko žingsniais
artėdavo prie vidurnakčio duobės
kurioje priepuolių draiskaluose žalsvuos
traukuliuos apsiputojusi geso sumaitota
sielos dievybė – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
tada aš dar sugebėdavau švytėti
nematomu atspindžiu tavo vyzdžių
katakombose bet skausmas raižantis
vidurius ir tuomet neišnykdavo – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
kaip nėščios valandos tarsi pertemptos
stygos persileisdamos sausai
pokšėdavo plieniniuose praeities
akligatvių gniaužtuose ir pilkšvą
mėnesienos plėvę perverdavo iki
raudonumo įkaitintas nemigos strypas
kurį it gigantiška snūduriuojanti
anakonda apraizgydavo žydras
vijoklis mintantis gelsvom puvenų
granulėm išmetęs milžinišką šaknų
vainiką į klastingą skaidriai
tyvuliuojantį dangų jis pratisai
apgiedodavo žemėn smingantį šimtmetį
lyg paukščio sparnų šlamesy
suribėjusį motinos žvilgsnį
tarytum nukirstą kūdikio galvą
išvoliotą vaivorykščių pelenuos
nei juosvai kraujuojančią žaizdą
mane ir tave tvankų balkšvai apniukusį
vasaros vidurdienį tvinksint žaibams
skersgatvių smilkiniuos abejingai
žvelgiančius kaip ant įkaitusio
grindinio liepsnoja liepžiedžių
medus – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
ir tada aš dar sugebėdavau
pražysti gražuole metafora
suanglėjusiuose tavo lūpų
kampučiuose bet skausmas raižantis
vidurius ir tuomet neišnykdavo – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
kaip lietus lošdamas kortom su
vėju atsainiai atsišliejęs į parko
gilumoje besislapstantį rudenį
atsitiktinai mesdavo bereikšmį
žvilgsnį į tamsius tavo langus ir
sulėtintai žliaugdamas per blėstantį
saulėlydžių mėlį nejučia įsisunkdavo
į šnarančius akmenis merdinčius
stingstančiame pakrantės smėlyje
į dusliai skylančias užguitas
savaites tarsi perkrautus čigonų
vežimus riedančius dulkėtu žvyrkeliu
į klajojančias trečiadienių dvasias
kurios nelyginant violetiniai
šikšnosparniai įsivėlusios į
sidabrinius tavo plaukus aptaškydavo
vėstančias vakaro strėnas rusvuoju
troškimų dumblu – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
jau tada su kiekviena diena
mano atminties reitingas
katastrofiškai krito bet skausmas
raižantis vidurius ir tuomet
neišnykdavo – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
kaip po eilinįkart patirto sunkaus
bevaisio suartėjimo tavo kūnas
tarsi metaliniu virbu užgautas
telegrafo stulpas plento šalikelėj
įkyriai dūzgdamas veržliai
vibruodavo o veidas atsiduodantis
prėsku lengvų pergalių tvaiku
išvarpytas negrabiomis sužvėrėjusių
aušros demonų glamonėmis apsipildavo
sušvinkusiu prakaitu ir ilgais
žiemos mėnesiais be perstojo
pūliuodavo lyg visas rudens vasaros
ir pavasario purvas būtų susitvenkęs
jame viename kol šaltas žalvarinio
kovo vakaro bučinys atmieštas
karčiu smegmos prieskoniu ir
sugedusios varškės aromatu tave
vėlei pasitikdavo prie apspjaudytos
ruplėtos miesto kareivinių sienos
tykančią nekaltų beūsių vaikinukų ir
pasirengusią juos paaukoti Pavasariui
kurs užgiedojęs „Hosana“ pažadindavo
kriokiantį pasąmonės Kentaurą
į neperšaunamą sutemų celės stiklą
ištykštant neišnešiotam Mocarto
embrionui – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
tik tada aš sugebėjau pavirsti
akmeniniu balandžiu iš nuorūkomis
užkniedytų tavo akiduobių mechaniškai
lesinėjančiu nesibaigiančių nakties
orgijų išėdų puvinio likučius bet ir
tuomet jau po daugelio metų
skausmas raižantis vidurius dvidešimt
trečią valandą penkiolika minučių
tuštėjančiame Kazlų Rūdos geležinkelio
stoties perone degant raudonam
šviesoforo signalui tarpmiestinių
pasikalbėjimų punkto operatoriui
ir tarpstotės iešmininkui gurkšnojant
vakarykštį alų neišnykdavo dvidešimt
trečią valandą jau po daugelio
metų penkiolika minučių skausmas
tuštėjančiame Kazlų Rūdos geležinkelio
stoties perone degant raudonam
šviesoforo signalui raižantis vidurius
tarpmiestinių pasikalbėjimų punkto
operatoriui ir tarpstotės iešmininkui
neišnykdavo gurkšnojant vakarykštį
alų raižantis vidurius raudonam
šviesoforo signalui bet tarpmiestinių
pasikalbėjimų punkto operatoriui ir
tuomet tarpstotės iešmininkui Kazlų
Rūdos skausmas dvidešimt trečią
valandą. raižantis penkiolika minučių
vidurius tuštėjančiame geležinkelio
stoties perone neišnykdavo jau po
daugelio metų geriant vakarykštį
alų raudonam šviesoforo signalui
penkiolika minučių dvidešimt skausmas
trečią raižantis valandą vidurius
tarpmiestinių pasikalbėjimų punkto
operatoriui Kazlų perone Rūdos
geležinkelio tarpstotės iešmininkui
gurkšnojant bet ir tuomet vakarykštį
alų jau po daugelio metų neišnykdavo
tarpstotės skausmas raižantis
valandą geležinkelio vidurius jau
neišnykdavo ne – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Prisimenu –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
EVALDAS IGNATAVIČIUS
Nuosprendis
Privalau pralaimėti pasaulį
Apraudodamas
kiekvieną jo daiktą
akmenį rožę mėnulį – –
– – – – – – – – smėlį
trupantį tarp mano pirštų
ir byrantį
ant mano akių
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Liūdesio fuga
kiekvienas daiktas mano namuos
atmena
tavo balso skambesį
ir tavo žingsnių aidą
ir dabar
kai tavęs nebėra
jie man groja
tylią liūdesio fugą
ir grakštus yra solo
kadais pamiršto
tavo plaukų segtuko
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Vaizdelis
kažkur danginasi žmogeliai
apžergę savo žirgelius
aplinkui žvengia spalvos žvalios
kvatojas kuoktelėjęs kelias
laimingas į abu galus
padangėj stumdos debesėliai
žiogeliai čirškia žolėje
o laikrodžiuos srovena smėlis
ir gena žirgus kaip pašėlę
keisti žmogeliai kelyje
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
LIUTAURAS LEŠČINSKAS
***
Trys rudenys,
Penki, septyni rudenys.
Laikas bėga –
Sakytų bobutė.
Jos balse obuoliai
Žemėj pūvantys,
Bulvienojų likimas
Ir raudoni šermukšniai.
Trys, penki, septyni
Nesibaigiantys rudenys.
Ir vasaros, žiemos –
Tik buvo. Ar būsiančios.
Ir lietus paplauna kelius
Į miestą,
Bažnyčion pas kunigą.
Ir lyjant tylėtų bobutė.
Ir temsta.
Ir rankos sugrubę.
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
***
Gal tai nieko nereiškia,
Kad, matai, medžiai auga.
Jiems neskauda,
Juos myli ir laužo,
Ir tręšia,
Dominuoja danguj taikios spalvos,
Restoranuose muzika,
Daržinėj – meilės aktas ir kalbos,
Pasmerkiančios kalbos,
Kandimis sukapojančios
Baltą baltą suknelę,
Sniego pusnį ant ąžuolo sprando,
Metų naštą ir kraują,
Ir nemato: jau kirvį galanda,
Ant ašmens – išsidrėbusi saulė,
Jos pirmagimis buvo be rankų,
Silpnaprotis, jis bandė įspėti,
O dabar viskas išprievartauta,
O žolė pajuodavo,
Gal karas,
Gal skauda.
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
ALVYDAS ŠLEPIKAS
Sentimentalus
nebegaila savęs temstant veidrodžiams
dūžtant kambario alkiui į tamsą
aistroj susigūžę turėklai kvepia rankom
seniai negyvenančiom kvepia vardais
ištartais ir išskridusiais sodų vėson
amžinai nebegrįžtamai dūžtant koplyčių varpams
o aistra kaip angis vis gyva
ja dulkės alsuoja ir klykia
raudona nuo šalčio žolė
nebegaila savęs auštant juodai
šešėlių prigėrusiai žemei
upė murma putodama akmenis daužo
juodus akmenis vieną į kitą
kietas kumščio sunkumo garsas
sunkiai skrenda nulenkdamas krūmus
nendrių stiebus vos palieti rankom
tyliai nuskrenda lingė
ir suklykusi leidžias į tamsą
tartum gęstanti protėvio siela
ji išnyksta ir garsas nutyla
vėl girdžiu nenorėdamas: aidi
keistos liūdnos melodijos žodžiai
negirdėti keisti bet gražūs
tyliai kibirkštys beldžias į dangų
taip graudu lyg reikėtų išeiti
nepamačius sesers ar tėvynės
lyg praradęs žemę stovėčiau
prie duobės
paskutinės
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
***
Pelenus plukdantys Viešpaties luotai
prakiūra virš rūškano Vilniaus ir pilka
ir visiškai pilka regėjime mūsų
virš Vilniaus prakiūra dangus žemažiūris
Ir peršauna garsas paklydusį kėkštą
ir upė Vilnelė pasiima plunksnas
spalvotas skeveldras sudužusio laiko:
raudokite motinos klystantį sūnų
apverkdamos irstant Praamžio šventykloms
Mergaitės spalvotos pilkėja ir miršta
kanopų garsai grindiniuos užrašyti
pabėga iš getto žvaigždė šešiastygė
ir upės dugne amžinatvei užmiega
žiūrėkim į pilkąjį peleno sniegą
su juo gerdami mūsų amžiną gėlą
Išpilkim į upę laimėjimo vyną
žuvis pamylėkim – paklydusius mūsų
skenduolių sapnus pripažinkim: išlydi
į atvirą jūrą žaliuojančią lentą
paklausk ar tave tavo meilė supranta –
iškėliau rankas virš galvos – pasiduodu
save į vergiją vilčių atiduodu
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
***
virš mūsų plaukia vėjo upė
juodi drakono vandenys audrota
tėvynė alkanų erinijų ir forkiadžių
pavirtusių audrapaukščiais raudonagūžiais
šešėliai karpo šviesų kūną pjausto
jo kontūrus chaotiškais betiksliais gestais
žemėlapiai ant trauklapių ir kiaulpienių –
praeinančio dangaus ženklai belaikiai
sutramdyk savo ilgesį ir pyktį
įleisk dantis į savo delną geliantį tamsoj
švytėjimu pirmykštės meilės nesėkmės
atverk save – mane išleisk ir džiaukis:
dar krinta slyvų žiedlapiai ir šalta
kalbėjimui save atidaryti
palauks diena vartus užspaudė žolės
augina upė plaukus iki jūros
peilius galanda rūdys jos nežino
nemirtingumo amžino pasiilgimo
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
***
Didžiulė vasara kaip vėjas draikos
Ir motinos siluetu nutįstančiu
Išnyksta leidžiantis save pažinti laikas
Nuloja šunys vakarą į naktį –
Užmušti norisi bent vieną jų –
Šitų balsų priverčiančių sudegti
Sekundžių laužus nyrančius į žvilgsnį
Bet rankos baltos mirštančios bejėgės
Girdėt alsavimas tylus ir tykūs žingsniai
Artėja rudeniška neišvengiamybė
Akis užspaudžiu užkemšu ausis
Vis tiek girdžiu kaip beldžiasi gyvybė
Į kūno aižinčius ledus
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
DONATAS VALANČIAUSKAS
Byrant
vijoklis rangosi apleisto vienuolyno
siena nupurto paskutinį freskos judesį
tamsoj prabyla nebylusis rožės
žiedas nurieda į prasidedantį rudenį
vaiskus ažūrinis peizažas tyliai
skambteli pajutęs slogų spalio vėjo
liūdesį ir klevo lapai šnara Jums
į delnus ir pasilieka tiktai žodis
buvusieji
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.
Liūtis kaip R
bordiūro šonkauliai ritmingai kaukši
nuo bėgančių žemyn srove ridžių,
briaunuotų tarsi R kristalų pėdų
ritmingais sluoksniais kraujas šiurpios
raidės, išblyškę šniokščiančiam sraute,
tvirtai žinodamos finalą realybės
ramus kaip vėtrungė audrotą dieną
eilėraštin įauga drėgnas rimas
ir kurmio akimis matuoja kelią
riebiais vidurliečio lašais nusėtas
aistringai blaškos išdavikas žodis,
jo rankos plėšia nuo akių žodyno kaukę
ir vangiai ginasi nuo rašalo puolimo,
užliesiančio šaknis, kamienus, o galūnes
nutraukysiančio tarsi svirpliui kojas
graži akim raudonom ropščias saulė
į begalinį skliauto mėlynumą, liūtis,
nuplovus tekstą nuo pasaulio, kaip
nebyli pilis griovin įgriūva
Poezijos pavasaris'92: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1992.