■
Gimė sūnus beržyne
rugių rinkėjai.
Ten, kur dangaus mėlynę
draiko vėjai.
Vaiko riksmas
— peiliu į širdį.
Apsižvalgė
— ar nieks negirdi...
Dantis sukandus
skausmą iškentėjo.
Tik vaiko balsą
pagavo vėjas,
ir nustojo
paukščiai čiulbėję.
— Vai kam tu gimei
tėvo nemylimas,
mano nelaukiamas,
senelių keikiamas,
kam gimei?
Vai, kam tu gimei
skurdui ir vargui,
mano negarbei,
daliai sunkiai.
Akyse
dangus atsispindi,
didumo — visas,
kaip sprindis.
— Kaip tave auginsiu
viena vargdama,
po svetimus žmones
tarnaudama.
Laukuose jau skamba
— Mare, kur dingai?
Reik iki vakarui
baigti kirst rugiai.
— Suvyniosiu Tave
į prijuostę,
pagulėk iki tamsai
po uosiu.
Varpų auksinių
pilną glėbi surinko.
Kaip vaiko akys —
rugiuose vosilkos.
Surišus pėdą
numetė į šalį.
Nejau ir sūnų
gimdė — tokiai daliai?
Lyg šimtas peilių
įsmeigtų į strėnas —
skausmai.
O jai i glėbį —
vis krinta ir krinta
— rugiai.
Tamsu akyse.
Kojų nepavelka.
Ak, jau vakaras
vėsuma dvelkia.
Surišo
paskutini pėdą.
Prakaitas, ašaros
per veidą rieda.
Žmonės iš lauko
grįžo dainuodami.
Miškan ji ėjo
sūnaus ieškodama.
Klaiku beržyne.
Saukia pelėda.
— Kur gi padėsiu
brangiausią pėdą?
— Bernui palaidūnui
nunešt mėginsiu.
— Kaip ugnis, bučiavai,
kaip saulelė mylavai,
dabar — viena auginsiu?
Bet žingsnį palaužė
skausmas.
— Bernas
ar priglaus mus?
Ant kryžkelės
suklupo.
Krūtį surado
vaiko lūpos.
—Sūneli mano,
ugnele mano,
grįšim namo!
Tegu loja bobos
— gyvensime du.
Visus mano rūpestėlis
— Tu!
Mano Tu būsi
sveikas ar paliegęs,
kovoj ar prie plūgo,
stiprus ar bejėgis
— mylimas sūnus!
Viena užauginsiu
mylėdama.
Tėvo vardo niekados
neminėdama.
Ką darysi, reik dviese
vargą vargti:
mažas eisi ganyti,
bernu — žemę arti.
Nebūsi Tu kunigu,
nei teisėju,
Tik pavargusių ir nuskriaustųjų
gynėju.
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.