„...neturėdamas ką veikti mėtinėjo akmenukus“. J. Basanavičius. „Liet. Pasakos Įvairios“.

       J. Savickis —  autorius knygų: „Šventadienio Sonetai“ ir „Ties Aukštu Sostu“. Mėgsta Savickis prašmatniais vardais savo knygas krikštyti (1).

       Skaitai „Šventadienio Sonetus“ ar „Ties Aukštu Sostu“ ir matai: iš palengvo lakierkų galais eina skrupulingai pasirėdęs ponas. Kelias purvo, pelkių ir kitoniškų nepatogumų pertekęs. Nelengva karts nuo karto elegantiškai skrybėlę kilstelėjančiam ponui laviruoti retai kur pasitaikančiais akmenukais, plytgaliais, lentom. Lengva ar nelengva, bet ponas mandagiai šypsos. Mat, tur būt, tos pažangios filosofijos: brudna ir perdėm liūdna, bet duok pakajų! Tiesa, prie iš svetur atgabentų kaip vien tik reikiant blizgančių lakierkų ne per daugiausia lietuviškos tikrovės brudas limpa. Todėl tai prašmatnus ponas ir gali taip mandagiai ir nuolankiai šypsotis. Chlorodontu valytų dantų eilė ir, taip sakant, kultūringai jaukus žvilgsnis, vienas kitą papildydami, nušviečia Lietuvos pilkas padanges, niūrius laukus ir pievas truputį artistišku šypsniu. Tokiu šypsniu ir tokiu žvilgsniu paprastai šypsos tėtė savo nenusisekusiem vaikam.

       Maloniam ponui ramsčio pareigas eina lazda su keistu užrašu „Flirt“. Ant tos lazdos yra kitas parašas, būtent: „Kultūra“, ir taip iš viso susidaro „Flirtas su Kultūra“. Menkutė, prancūziškai lengvutė, daniškai padori ir kukli lazdutė nedrįsta būti rimtu mūsų malonaus pono ramentu. Todėl ir su lietuviška, protarpiais liūdna, protarpiais brudna tikrove išeina irgi tik lengvas flirtas.

       „Kelias mano, — tvirtina mūsų malonus ponas, — nesiliauja niekuomet. Aš nežinau, kaip pasaulis sutvertas, kaip ir nieks to nežino ir nežinos (koks išmintingas nepasitikėjimas gamtos mokslais! V. D.). Aš keliauju, o tas vabalas, kurio vardas: „laikas per daug ilgas“, nuolat man širdį ėda. Ten, kur kelias sunkesnis, man taką padeda praskinti mano lazda su keistu parašu „Flirt“ ir t. t.“

       J. Savickis pamažu, nesiskubindamas, ir ne tikslą turėdamas eina per Lietuvos liūdną ir brudną dabartį, bet taip sau nieko dėtas, nonšelantiškai, truputį nuobodžiaudamas se promène. Ponas Jurgis Savickis pirmas aiškus ir atviras „bezdielnikas“ mūsų literatūroj.

       I

       Žodis — priemonė. Yra žodžių, kurie kalnus judina, yra žodžių, kurie nesveria nė drachmos. Kiekvienas žodis vertinamas net plunksnos galu. Čia mistikos nėr. Tai Savickis žino, bent turėtų žinoti. Todėl navatna, kad Savickio žodis plunksnos svorio. Iš lengvų žodžių Savickis nori sukurti literatūros daiktus. Čia be mistikos sunku. Darbininkas iš sunkių plytų stato trobesius. Masyviškume patvarumas. Tačiau apie tai paskui.

       O dabar apie tai, kad Savickis moka valdyti lietuvišką žodį. Žino visus lietuvių kalbos išteklius ir perteklius. Rieškučiom semias žodžių iš mūsų kalbos šaltinių: tautosakos, Daukanto, Valančiaus, Žemaitės raštų. Taipos atrodo, kad Savickio domiai skaitomi ir mūsų kalbininkų koneveikiami laikraščiai. Jis perdėm šnekamosios kalbos meistras, bet tik tos šnekamosios kalvos, kuri nugis vartojama mūsų suburžuazėjusios, nuo liaudies nutolusios inteligentijos.

       Savickio žodis realizman linkęs tik protarpiais. Pas jį dažniausiai žodžių prasmę perdėm retušuoja koloritingumas. Jo žodis, ne prasmės, bet nuotaikos: vos nuvokiamo lūkuriavimo, tam tikro nūdnumo, neaiškaus liūdesio kupinas. Savickis lietuvišką žodį valdo kaip impresionistas ir estetas.

       Dar ne taip seniai mūsų įsiveisiančios buržuazijos apaštalai vardan liaudies žuvo, ir po raštus, ir po senovę su aistrumu ieškodami „didžių ir šventų idėjų“. Įžengus nepriklausoman gyveniman, dedas kitoniškai: buržua ir jo, taip sakant, intelektualinės pajėgos — visokiariopa inteligentija, o jos tarpe ir rašytojai — idėjų ir nebeturi, ir nebereikalingi. Nugis mūsų įsigalėjusios buržuazijos obalsis — mes turim ramiai tukti. Aiškus daiktas, kad ir šio obalsio su mūsų buržuazine visuomene giminingai susijęs rašytojas kibirkščių išskelti, jei jam ir užeitų ukvata, negali. Kiti obalsiai ir kitos idėjos mūsų rašytojam, kaip mūsų tunkančios buržuazijos dvasios vaikam, ir neįmanomi, ir svetimi, ir nepakenčiami. Iš čia nūdienis persimetimas į impresionizmą ir estetizmą. Kadaise Lietuvos rašytojo žodis buvo „širdim uždegti“, nugis svarbu, kad tas žodis kutentų mūsų miesčionies papilvę. Žodžio prasmė, jei taip galima išsireikšti, daros vis labiau nereikalingas balastas. Iškeliami aikštėn, likviduojant prasmę, žodžio estetiniai ir emociniai prašmatnumai.

       Pastangos paverst prasmės žodžius nieko nereiškiančiais produktingos. Prirašyti šimtai puslapių, pasiliekant ištikimu aukštam literatūros snobų obalsiui: „menas menui“. Pasiekimai žymūs. Savickio knygos — tų pasiekimų liudijimas. Tuščiaviduris riešutas, kiekvienos knygos puslapis. Fe tam, kurs kalba ar drįstų kalbėt apie kokią nors ideologiją. Ją gali turėti kaminkrėtis, koks nors komunistas ar anarchistas, bet ne Dievo pateptas rašytojas. „Ideologijos“ dar neseniai galima buvo išgirsti nuo bačkų, bet nuo pat 18-tų metų netenka ieškot bent kokios ideologijos buržuazinės literatūros knygose. Ten grynas menas! Ten aukštas menas! Ten nutukusios miesčionijos aiškus bankroto dokumentas. Mūsų miesčionijos reikalas kalbėt ir nieko nepasakyt, ir Savickis patenkintas. Ten nėr drąsios svajonės, nebėr „drąsiai aukštai pakils balsai“. Visur tuščiavidurės varpos. Tūkstančiai žodžių nieko nekalba, tik beprasmiškai truputį bovindami aidi.

       Iki šiol buvo abejotinas lietuviškos saloninės literatūros galimumas. Savickis susirūpinęs užpildyti šitą „trūkumą“ — varo mūsų literatūros suaristokratinimo darbą. Ir galime džiaugtis. Pasirodo, ir iš lietuviškų žodžių galima parašyt nieko nekalbą saloniniai daiktai.

       II

       Rašytojas mąsto vaizdais. Taip buvo manoma. Rašytojas stebina triukais. Taip dabar manoma. O galutinai įsitikinama paskaičius Savickį.

       Savickis perdėm prašmatnus, ne paprastas, bet ceremoniškas, su uodegaitėm ir su panašiai blogo tono padarais. Dažnai nesupranti, su kuo turi reikalą: ar su menininku, ar su komedijontu. Perdėm palinkimas prie butaforiško, prie navatno, prie nenatūralaus. Vietoj kraujo burokų rasalas. Savickis didis tik suktumu. Pagal Moskarilio ir Moljero komedijas Savickis bus: „un esprit chaussé tout à rebours“. Ir visa tai dėl pikantiškumo. Toks Savickis ir kitoniškas būt negali. Knygoj „Ties Aukštu Sostu“ matyti noro prastėti, bet paprastumo tačiau nėr. Savickio bandymas nusiimt šposininko kaukę nuėjo niekais. Ir reikia pripažint, jei galima kalbėt apie Savickį, kaip menininką, tai tik ten, kur jis suktas. Kur paprastas ir realistinis, vertas pasigailėjimo. Sukčiausias Savickio daiktas — „komedijontai“ — geriausias daiktas. Nepaprastumų ir netikėtinumų kupina tos humoreskos perdėm pesimistinė nuotaika. Čia viskas: ir lietuvio kaimiečio palyginimas su besiblaškančia Tosca, ir „grakšti parafino rankutė su mėlynom gyslom ir mėlynu krauju“, ir panašus rafinuotumas.

       Savickio ir jam panašių dėka pastaru laiku Lietuvoj ima reikštis didis ir nemalonus nesusipratimas. Kai kas, apglušinti savickiško sakinio ir vaizduotės bombastika ima „giliai įsitikint“, kad Valančius joks menininkas, kad Žemaitė tik fotografė. O tačiau padoriam Lietuvos piliečiui „Antano Tretininko pasakojimai“ ir „Marti“ suteikia kur kas daugiau estetinio pasigėrėjimo, kaip kad Savickio šventadieniškiausias sonetas. Paprasta ir nesukta Žemaitės ir Valančiaus: — šiem turint tam tikrą dūšios kapitalą nereikėjo dvasios ubagystės, tartum figos lapeliais, dengti stiliaus suktumais.

       Dabar svarbiausia — išmislumas. Bet kokios „mintys“ šios gadynės buržuaziniam menininkui nebeprivalomos. Dabar būtinas ne formos ir turinio sinkretizmas, bet formos dominavimas. Nesvarbu „kas“, bet svarbu „kaip“. Tegu bus ir brudas, bet tik reikia pagaminti taip, kaip kad Paryžiuj prie Bois de Boulogne restorane „Au Chapon Fin“ dažnai iš dvėselienos, pagaminamas „dieviško kvapo kotletas“ (le gigot de mouton pigué au divin Parfum), ir bus menas. Mąstymo amatui neva esą skirti filosofai, ekonomistai, sociologai ir panašūs eiliniai žmonės. Menininkui svarbu ne daikto esmė, bet forma. Todėl menininkui būtinas tik išmislumas.

       Paprastumui priešpastatomas rafinuotumas. Gražu, kas prašmatnu: puiku, kas pikantiška. Nėra nieko gražesnio už dirbtines ugnis, — taip mano nutukęs lietuviškas buržua. Tą žino elegantiškas Savickis. Nors pigu, bet efektinga, ir todėl daugiau dirbtinės šviesos! To reikalauja mūsų miesčionijos „geras skonis“.

       III

       Amatas komedijonto — liūdnas. Dažnai tragiškas. Juokdario „ličinos“ dengiamas sopulingas veidas. Atitrūkę nuo liaudies, proletariato nepriaugę menininkai, — šių dienų buržuazinėj visuomenėj dažniausiai komedijontai, — jaučiasi vieniši ir visų apleisti. Ir noris paguodos, ir nėr kur dėtis. Bovint nutukusią, namų statymo ir automobilių pirkimo interesuose paskendusią miesčioniją nubosta. Tuomet griebiamasi „neapsakomos žemės mistikos“.

       Noras ištrūkti iš supančios aplinkos — aršus noras. Kad nors retkarčiais persimest į anapus ribos — pasaulin šiltesnin, neg mūsų žemė“. „Ties Aukštu Sostu“ autorius iš viso vieko jaukia vaizdus ir stengiasi pasivyt Andrej Belyj, dėdamas rimtas pastangas atmest realistinius apmatus idealistiniais ataudais. Andrej Belyj, vienas iš garsiosios rusų simbolistų traicės, laikomas rusų simbolistinės prozos tėvu, kurios pagrinde yra supynimas realaus pasaulio su irrealiniu pirmojo nenaudai. Savickio asmeny Andrej Belyj turi Lietuvoj simbolistinės prozos lietuviško masto atstovą. Ir „Šventadienio Sonetai“, ir „Ties Aukštu Sostu“ perdėm ta pati „impresionističeskaja razdroblennost‘ realističeskich tem, prenizannych povtoriajuščeisia temoj irreal‘nosti (I. Joffe „Kultūra i stil“), kaip ir Andrej Belyj romane „Peterburg“. Ieškojimas navatno ir kartu neapsakomo — toks Savickio užsimojimas ir kelias.

       Neturėdama aiškių perspektyvų ateičiai ir laikydamosi tik ant dievo žodžio, mūsų buržuazija linkus drauge su savo menininkais, ypač rūpesčių valandom, pagyvent „kraštuose, šiltesniuose, negu mūsų žemė“. Lietuvoj, berods, tylu, ramu be sukrėtimų, gyvenimo miesčioniškumas lyg ir patvarus, bet iš anapus sienų atskrenda dažnas gandas, nieko gero nežadąs. Realus pasaulis, o dar labiau mūsų miesčionijai, atrodą realūs ir amžini santykiai tarp žmonių pradeda atrodyti nebe taip jau įtikinamai pastovūs. Nerasdama savo istorinio buvimo pateisinimo objektingoj tikrumoj, mūsų buržuazija ir jos menininkai ieško nusiraminimo ir atsparos, „kur dangiškos ganyklos dėl žmogaus“. Ne lietuvio ūkininko, o juo labiau darbininko sielą, bet mūsų miesčionies nebesuvokiančią durų dūšią galima ir tenka palyginti su besiblaškančia Tosca.

       Menininkai, iškeldami „šiltesnius pasaulius negu mūsų žemė“, stengiasi tuose šiltesniuose pasauliuose sušildyti namus bestatant, pinigus bekalant, automobilius beperkant, sušalusias miesčionių dūšias. Šios mielaširdingos menininkų pastangos vertos pagarbos ir pasigailėjimo.

       IV

       Prie to viso dar prisideda: — nebeaišku, kas gera ir kas bloga. Vienodai šaltai sutinkamas ir tiesos žvilgsnis, ir melo nusišypsojimas. Atsistojama „Ties Aukštu Sostu“, vadinas, užimama padėtis „anapus gero ir blogo“. Visur kur ir visame kame atidengiama tik menkysta. Gyvenimas negeras ir neblogas, bet tik mizernas. Ginčyti, kad Savickio miesčioniškas gyvenimas bent ko nors vertas, netenka.

       Gyvenimo anekdotai ir triukai, buities šposai ir nonsensai dabar literatūros objektas. Ir tik į tuos gyvenimo momentus tekreipiamas dėmesys, iš kurių gal ir galima sarkastiškai ar bent artistiškai nusišypsot. Gyvenimas perdėm nonsensas arba „tref“ — tvirtina Savickis. „Tad kokie jau gali būti himnai tekančiai saulei!“.

       Visos dirbtinės šviesos, kuriom Savickis apšviečia gyvenimą, visos fejerverkiškos ugnys, kurios kibirkštim išsipila Savickio knygų puslapiuos, eikvojamos tik tam, kad kiek galint labiau pabrėžtų visokiariopą gyvenimo menkystą. Didis skirtumas tarp Žemaitės ir Biliūno gyvenime matomo vargo ir skurdo ir tarp pono Savickio suvokiamos gyvenimo mizerijos. Ten vargas ir skurdas dėl to, kad trūksta duonos, kad tamsu, kad sunku vargšui žmogui rast ant svieto teisybė. Čia miesčioniškas perteklius, čia noras poniško laiko leidimo ir todėl čia ir menkysta, ir mizerija. Nes čia nematyti kovos už bet kokias žmogaus teises, nes čia nieks nebeieško bet kokios teisybės. Taip, kol vaikas mažas, jis dar stengiasi tėvo sukruvintą ir suspardytą vagį paliuosuot, bet palaukit, vaikas paaugs, pajus „šventos nuosavybės teises“, ir nebebus vagies šmotui mielaširdystės. Viskas, kas gražu, kas kilnu, kas žmoniška, randama buržuazinėj visuomenėj tik vaikų svajojimuose ir dar neva ten toli, — „pasauly, šiltesniam, negu mūsų žemė“. Su dideliu pasišventimu Savickis stengiasi likviduot „pavasario balsų“ nuotaiką iš mūsų buržuazinės literatūros. Tai nėra Savickio kūrybos tikslas, bet tokios tos kūrybos išdavos.

       Praeitis liūdna, dabartis brūdna, ateities jokios — toks slaptas vidujinis kiekvieno miesčionies įsitikinimas. Taip ir Savickiui rodos. Kiekvienas Savickio knygų puslapis kalba: — nieko gero nėra ir negali būti, ir todėl gal liūdna, bet duok pakajų!

       V

       Gyvenimas viešas, ir slaptas, ir visuotinis nesusipratimas, be žymių pasiekimų, vien menkų, nė skatiko nevertų užsimojimų kupinas. Toks gyvenimas Savickio „iškelto pasaulio“ piliečių gyvenimas. Visi ir kiekvienas gyvena ir kenčia, ir džiaugias, ir žūva beprasmiškai. Liūdnai baigia savo gyvenimo dienas operos fleitistas. Žiogas, nereikalingai, kaimiečių batų suspardytas, miršta vagis, banališkai skęsta įstumtas į eketę Dalbos šuo. Toks pat beprasmiškas gyvenimas ir likimas linksmo vyro V. Pridotko, dirvonų dulkintojo K. Smilgos, gyvenimu patenkinto kapitono Burbos ir visų kitų. Visur ir perdėm aiški, bet didvyrių individuališkai nesuvokiama gyvenimo „nikčemnost“. Jei protarpiais ir pasitaiko koks gilesnis ir nuoširdesnis užsimojimas, tai tas užsimojimas skubiai žūva niekam nei naudos, nei džiaugsmo neatnešęs.

       Gyvenimui ir žmonėm metamas kaltinimas visa ko pigumas. Viskas, nėra to, kas būtų negalima, Savickio nuomone, nupirkti už pusbutelį geros maderos. Ginčytis netenka, Smilgos svajonės šokti valsą — pigus daiktas. Niekam nereikalingas ir pono Eimučio, „mėgusio pasijuokt ir žmonėm, ir poezija“ neva labdariškas darbas — prostitutės vedimas su povestuvine kelione Paryžiun, kur rasta reikalo aplankyti Palais de Venus. Labai praktiški, bet lyg ir mažos vertės ponios Janinos Suchodolskienės gyvenimiški sumetimai. Viskas perdėm pigu ir „ersatz“. Tačiau, rodos, čia bus ne pro šalį klausimas: ar toks gyvenimas ir žmonės, kokius Savickis mato, ar tik tokį gyvenimą ir žmones Savickis temato? Atrodo, kad buržuazinėj visuomenėj krinta į akis tik brudas ir tik atsitiktiniai, niekam nereikalingi ir nežinia kuo savo buvimą pateisiną žmonės.

       „Jaunasis Mr. Kriukas buvo nusistovėjusių gyvenimo pažiūrų — rašo Savickis. — Pavyzdžiui, jis adoravo tik blondines. Ir jokių kitų! Jis temėgo moteris, vilkinčias juodo šilko skalbiniais, — (buvo tokia mada). Juodo ir jokio kito. Tarytum jam teegzistavo moterys, vilkinčios juodai dažyto šilko skalbiniais, — viena kategorija, ir tokiais nevilkinčios — antra kategorija“.

       Toki žmonės, o tokios ir į šias panašios „nusistovėjusios gyvenimo pažiūros“ ir pono kapitono Burbos, ir „moteriškumo, elegancijos ir didžiausio jaukumo pavyzdžio“ ponios de Savigny ir besimokančio „stebėtino valso“ dirvonų dulkintojo Kajetono Smilgos, ir visų kitų Savickio apysakaičių gyventojų beveik imtinai. Keisti ir navatni svečiai Savickio apysakaičių didvyriai mūsų buržuazinėj literatūroj, bet ne netikėtini. Įgyvendinus mūsų buržuazijai vadinamąsias tautiškas idėjas „svarbiausiuose momentuose“, turėjo išsibaigti mūsų buržuazinėj literatūroj ir vadinamosios tautiškos idėjos skelbėjas, apaštalas ir kankinys — Rainiai, Gintautai, Sutkai, kurių „nusistovėjusios gyvenimo pažiūros“ buvo:

       Tėvynei skolą išmokėt!

       Dėl jos gyventi ir kentėt!

       ir kurie iš pertvinkusios patriotiškais jausmais širdies šaukė gimstančiai buržuazinei Lietuvai:

       Tik į darbą greičiau!

       Tik mylėkim karščiau!

       Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

       išsigimė į Mr. Kriukus, ponus Albertus, Smilgas, Pridotkus, kapitonus Burbas ir panašius „didvyrius“. Tai žmonės, kurie neturi jokio gyvenimo tikslo, kurį kadaise nesisarmatijo turėt ir būtinai turėjo kiekvienas Rainys, Gintautas, Sutkus ir kurį dabar būtinai turi kiekvienas savo istorinį vaidmenį nuvokiąs proletaras. Žmonės patekinti ar nepatenkinti savim ir tuo, kas apsukui, bet perdėm be tendencijos peržengti per gyvenimo pilkumas, nūdnumus, per pačius save. Gyvenimas liūdnas, beprasmiškas, brudnas, bet niekas neranda reikalo pareikšti, kad tas miesčioniškas gyvenimas niekam vertas ir todėl kruštinas perdėm. Ir juo labiau niekas neranda jėgų gyvenimo neteisybes ir klastas nugalėti. Savickio apysakų pilietis arba miesčionis, kurs, atrodo, gyvena išimtinai seksualinių užuogaidų tenkinimu, arba žmogus menkysta, kurs nedaug nori, bet dar mažiau gali. Šios rūšies tipažo pavydėt netenka.

       Dažnai mūsų buržuazinėj literatūroj ir didvyriai atrodė ir atrodo mizerijos, bet žmonių aiškių menkystų ir žmonių „į gyvenimo reiškinius žiūrinčių blaiviai“ ten dar trūko. Savickis tarp kitų lygiai garbingų spragų užkišo ir šią spragą. Vietoj „tėvynės darbininkų“ vadinamosios idealistų kartos Savickis įveisė, vadovaudamasis dabartinės mūsų buržuazijos aukštais idealais, ponios de Savigny, ponus Žiogus, ponus Eimučius ir panašius menkystas ir rakalius.

       „Tautos atgimimo“ laikotarpio didvyris mūsų tautiškos buržuazijos literatūroj (vadinas, ir gyvenime) padarė evoliuciją, kuri labai primena „evoliuciją“ žmogaus iš šešto aukšto lekiančio žemyngalviais.

       VI

       Iš viso išeina keistas, bet nuolat ir perdėm pasikartojąs vaizdas: menininkas buržuazinėj visuomenėj nemato ir neberanda individualybės. Vadinas, jos nėr. Žmonės be būtinos pareigos dabarčiai ir be žadančios perspektyvos ateičiai gyvenimo centre. Ir nieko čia nepadarysi. Sunkiai sekasi, bet Savickis skrupulingai stengiasi tuos prieš nieką neatsakingus ir niekam nereikalingus žmones parodyti. Pastangos, galimas daiktas, vertos pagarbos.

       Savickio tipažas — „kaip negyvos lėlės šoka“. Tai nėra žmonės, bent kuria to žodžio prasme, bet artistai, statistai, o dar dažniau užsukami automatai ir skiriasi viens nuo kito tik savo numeriais. „Pasuk rankeną kairėn, visi pasisuks, pasuk dešinėn, visi atsigręš“. Šitų manekenų veiksmai mechaniški, beprasmiški, vadinas, komiški. Savickis „mėgsta pasijuokt ir žmonėm ir poezija“.

       Žinoma, Smilgos, Burbos, Žiogai — nepadorūs gaivalai, navatni sutvėrimai, bet jiem ir reiktų turėt mielaširdystės ar bent pasibjaurėjimo bent už ditkę ar bent už grašį. Bet Savickis perdėm objektingas, prasmėj šaltas. Smilgos, Burbos, Žiogai neįstengia išnarplioti susivėlusios būties: visur klumpa, nuolat atsimuša į gyvenimo kietumas arba vėl verčias laimės mirksniais, „sukuriamais su pusbuteliu geros maderos“. Todėl ne pro šalį būtų truputį susirūpinti. Bet Savickiui visa šita didi menkysta teduoda progos „visokiom aplinkybėm gražiai šypsotis“. Toks ir panašus priėjimas ir pažiūra į žmogų įmanoma tik rafinuotam miesčioniui.

       „Gyvenimo manekenai“, artistai ir statistai, „žengdami plačiais manieruotais žingsniais taktan“, nuolat ir perdėm daro nešvankius „pas“, bet Savickis kantrus baletmeisteris ir nepasipiktina, nes tur būt to kilnaus įsitikinimo: „ekstravagantiškumas ir elegancija — tai idilija atitinkanti paskutiniems reikalavimams progreso, žmonijos ir kultūros“. Atrodo, kad „žmonės leisti vien tik tam, kad pavaidintų nonšelantiškai (m. p. V. D.) suaugusių žmonių roles“. Savickis iš viso labai abejingai žiūri į žmones ir tik retkarčiais gal tai tikro etiketo sumetimais sau leidžia „la cordialité théatrale“. Rodos, iš susigraužimo ir susirūpinimo reiktų galvą apsibarstyti pelenais. Alaslyvai ir drąsiai pareikšti: trokšta žmogus miesčionijos srutose, todėl už naują gyvenimą ir naują žmogų! Tačiau Savickis perdėm ištikimas pats sau, o juo labiau savo klasei. Būtų gyvas stebuklas, jei toks perdėm suktai prašmatnus ir elegantiškai nonšelantiškas miesčionis drįstų „rebelieren“.

       Vispusiškas ir visokiariopas nusigyvenimas. Buvo gadynės, kada menininkas ir pranašas buvo viens ir tas pats. Tarti žodį, kurio pagalba būtų galima nugalėti dabartis vardant ateities buvo menininko garbės reikalas. Dabar „virto kita gadynė“. Dabar buržuazinio menininko kūrybos centre „individualybė“ ir jos priepuoliai. Vadinas, savo aukštas „kūrybiškas“ žodis tesiteikiama tarti tik tokiais „individualiniais“ ir intimiškais klausimais, kaip kad nusigyvenusių tipų širdies ir pilvo tragedijos. O kad būtų skanu, tos tragedijos patiekiamos prašmatniai: — kaip šventadienio sonetai ir būtinai ties aukštu sostu.

       VII

       Gražu pažiūrėt, kaip mūsų miesčionija, tiek laiko muilinusi buržuazine kultūra savo priešam akis, bankrutuoja. Kiekvienas naujas mūsų buržuazijos žygis kultūros srity — papildomasis bankroto dokumentas. Kaip aiškus ir neabejotinas mūsų buržuazinės kultūros bankroto dokumentas, J. Savickis tenka vartyt su dideliu pasimėgimu: Savickis savo „kūryba“ teisingai rodo, kad pamažu, bet nuosekliai išplėtodamas tempą virsta nuo cokolio buržuazinės kultūros balvonas.

       (1) Redakcija, pradėdama nuo šio Nr-io, dės ir toliau straipsnius apie „stambius“ mūsų buržuazinės literatūros atstovus, nes yra reikalo nustatyti naujai kylančios literatūros santykius ir tikrą pažiūrą į tuos šulus, ant kurių rymo mūsų buržuazinės literatūros daržinė.

       ___________________      

       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris