Ir šiandien jį matau; majestotišką, juodą, kaip Edgar Poe juodvarnį...
J. Aistis, A p i e l a i k ą i r ž m o n e s.
Aš Binkio niekad nesu matęs, tačiau kažkodėl tikiu J. Aisčio žodžiams: majestotiškas, juodas, kaip Edgar Poe juodvarnis... Ir gailiuos, jeigu iš viso dera žmogui gailėtis to, kas buvo ne jo gadynėje. Gailiuos jo nematęs ir nepažinęs, nes tai būta tikrai šaunios ir įdomios asmenybės.
Dar jam gyvam esant, sklido apie jį būtos ir nebūtos linksmos istorijos. Štai kad ir tokia, kurią pasakoja J. Aistis (Apie laiką ir žmones. – P. 27). Kartą jis lankėsi Binkio nugyventame ūkyje. Beviešint, „susėdus vakarieniauti, užėjo būrys lietaus ir per lubas pradėjo lašėti ant staltiesės ir į lėkštes. Iš karto jis (Binkis) nekaip pasijuto, bet valgė sau ir nepaisė. O lietus savo: lyja nuo lubų, kaip lauke. Pakėlė jis galvą, pasidairė ir kreipėsi į žmoną: „Zosyte, ar tu nepaieškotum kur kokio skėčio, ar ką?“ Nieks, net vaikai nesijuokė. Ir nuotaika buvo sunki... Galop Binkis atsistojo ir olimpiškai ramiu balsu pasakė: „Paieškokim kur kokios vietos, kur nelaša, ir palaukim, kol lietus praeis“. Sūnus atsiliepė: „Tėte, kad jau lauke nelyja!“ Tas vėl ramiai atsakė: „Tuo geriau – jei lauke nelyja, tai ir troboj greit nustos“.
Tiesa, ne visos tos istorijos patikimos. Šiandien, daug metų nuo Binkio mirties nuriedėjus praeitin, dažnai nežinai, ar iš tikrųjų nutiko taip, kaip pasakojama, ar ne. Tuo labiau kad kai kurias tų istorijų, sakoma, pats Binkis į svietą paleidęs, nes mėgdavęs ir iš savęs pasijuokti. Keista. Juk dar tokie neseni laikai, dar paties Binkio kai kurie pažįstami ir artimi bičiuliai tebėra tarp mūsų, o štai kai kurių istorijų jau ir negali suvest galų.
Žinoma, nėra labai svarbu, ar iš tikrųjų buvo taip, kaip kurioje nors abejotinoje istorijoje pasakojama, nes juk tai tik smulkmenos, tiktai žmogaus gyvenimo akimirkos. Tačiau, antra vertus, vis dėlto reikšminga, kad tokios istorijos – kai kurios tikros, kitos jau sukurtos – apskritai buvo pasakojamos. Reiškia, jog kurio nors nutikimo turinys galėjo būti perdėtas, o gal net ir išgalvotas, tačiau pati istorija buvo vis tiek teisinga ta prasme, kad ji daugiau ar mažiau atitiko Binkio charakterį, jo nuotaikas ir veiksmus.
Žodžiu, linksmo būta Binkio. Linksmo, bet ne vulgaraus. Tiesa, pasitaiko jo plunksnai priskiriamų necenzūriškų posmų, – žmonių lūpose, ne raštu, – kurie gerokai užgautų ne vieną ausį. Tačiau jų maža. Apskritai tariant, nors ir linksmas, Binkis buvo orus, gana išdidus, beveik aristokratiškas. Tad ir jo bohemiškas polinkis buvo gana nuosaikus, neišeinąs į lankas. Nemėgo jis ir kada kiti peržengdavo ribas. Imkim kad ir tokį atvejį. Kaip ir dažnas padorus žmogus, Binkis mėgo išgerti. Tačiau štai kas nutiko, kai jis kartą susidūrė su feljetoniste Liūne Janušyte, kuri, drūčiai stokodama moteriško grožio, paprastai stengdavosi atsigriebti kitomis priemonėmis. J. Aistis pasakoja (Apie laiką ir žmones.– P. 35–36):
Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, atskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūne Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje ji sau viena pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tai nepatiko. Išsikvietė jis ją į koridorių ir, žodžių medvilnėn nevyniodamas, pasakė jai tiesą į akis, tai yra, kad girta kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta ar alkoholio, ar garbės apsvaiginta, jam atkirto: „Aš ne maža mergaitė, o tu ne mano tėvas, ir kas tau darbo – darau, ką noriu“. Binkis pasikvietė mane ir Miškinį ir sako: „Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę – važiuojam namo!“ O mums kas; jei važiuojam, tai važiuojam. Ir išvažiavom.
Taigi Binkis neatlaikė.
Šios istorijos čia pasakojamos ne tam, kad linksma būtų (nors ir tai ne pro šalį), tačiau štai dėl ko. Kiekvieno rašytojo kūryba turi autobiografinį (plačiai jį suprantant) pradą, o kai kurių charakteris ir gyvenimas yra ypač glaudžiai susiję su jų kūriniais. Taip ir su Binkių. Jo giedra nuotaika bei sąmojus ryškiai atsispindi kūriniuose, ypač humoristinėse poemose.
Savo charakteriu ir lakiomis mintimis Binkis paveikė ne vieną to meto, ypač jam artimesnį, pradedantį rašytoją. Kai kuriems jo asmenybė taip imponavo, jog galima net teigti, kad jeigu jis ir nieko nebūtų parašęs, jo svoris ir įtaka mūsų literatūriniam gyvenimui vis tiek būtų jaučiama. Šiuo atveju jis primena tuos prancūzų bohemiškuosius intelektualus, kurie, nors ir turėdami didelių kūrybinių gabumų, patys dažnai beveik nieko nesukuria, bet, apsupti kurioje nors Paryžiaus kavinėje ar restorane jaunųjų gerbėjų būrelio, savo šnekomis juos inspiruoja, uždega ir nejučiom apdalina kūrybinėmis mintimis. Šia prasme Binkis yra labai daug prisidėjęs prie bendrojo mūsų to meto literatūrinio gyvenimo judrumo. Jo įtaka, aišku, turi ir gilesnes šaknis, – jis veikė ir savo kūryba, ypač lyrika. Tad J. Aistis, šiaip jau kitokios krypties poetas negu Binkis, pagrįstai išreiškė ne tik savo, bet ir ne vieno kito tuo metu jauno lyriko mintį, sakydamas, jog jam Binkis „tada buvo patsai Helikonas, pati mūzų buveinė“, Binkis, ne kuris kitas, „buvo ateinančių poetų stabas“ (Apie laiką ir žmones.– P. 14, 20).
Dvidešimt aštuonerių metų Binkis davė štai kokią autobiografiją (Vainikai.– P. 213):
Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau, parovejy ir šilely. Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.
Su vaikais retai tesimušdavau.
Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės.
Be galo mėgdavau gaisrus ir vaidinuoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Užtat iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas.
Sodžiuj turėjau nekokią renomė, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau.
Knygų gaudavau iš tėvelio ir iš Papilio klebono kun. Prialgauskio bibliotekos. Vienažinskio dainos, Robinzonas Kruzo ir Šventųjų Gyvenimas buvo geriausi mano jaunystos draugai.
Kitus 14 metų „mokiaus“... Buvau įvairiose mokyklose, pradedant Papilio liaudies mokykla ir baigiant Berlyno universitetu, bet nė vienos nebaigiau, išskyrus vieną – gyvenimo mokyklą, kurią pasiryžęs esu eit iki grabo, t. y. kol pabaigsiu.
Dalyvavau įvairiuose „judėjimuose“, užiminėjau įvairiausias vietas ir galų gale įsitikinau, kad tėvelis teisingai vieną kart yra pasakęs, kad iš manęs nieko gera neišeisią. Bet, tiek to.
Pirmą kart gimiau 1893 m., mirti, kiek pamenu, nė karto visiškai nenumiriau.
Autobiografija gana manieringa. Tačiau nieko nuostabaus – tokia tada buvo mada: dažnas jaunas rašytojas tuomet kalbėjo, jog gimė per apsirikimą, be jo valios ir sutikimo, dar tebėra gyvas, nes nenumirė, ir t.t. Binkio charakteriui tokia maniera, galima sakyti, net ir tiko.
Jokių mokslų jis iš tiesų nebaigė. Aukščiausiai nusikasė, kaip pats pasisako, iki Berlyno universiteto, kur, gavęs valstybinę stipendiją, 1920–1923 metais klausė su pertraukomis literatūros ir filosofijos paskaitų. Tačiau ir šioji jo mokslų aukštybė nėra visai grynas pinigas. Iš tikrųjų Binkis ne studijavo, o studentavo. V. Krėvė, kuris knygų leidimo reikalais tuo metu dažnai lankydavosi Berlyne, pasakojo, jog Binkį nuolat galėdavai užtikti rusų emigrantų restorane „Medvedj“ („Lokys“). Anot V. Krėvės linksmos, bet ne visai be pagrindo, pastabos, Binkio studijų Berlyne nauda buvusi ta, kad ten, „Medvedj“ restorane, jis geriau negu anksčiau pramokęs rusiškai.
Grįžęs į Lietuvą, iki mirties jis neturėjo jokios nuolatinės tarnybos ir, kaip labai retas kuris mūsų rašytojas, gyveno tik iš rašto.
Rašyti Binkis pradėjo gana anksti. Tačiau kūrybinis jo palikimas, palyginti, mažas. Mat nors rašė jis lengvai ir greitai, tačiau rašyt nemėgo. Antra vertus, kad ir negausiai, jis pasireiškė įvairiuose žanruose. Be to, buvo literatūrinių leidinių redaktorius – paruošė poezijos antologijas Vainikai (1921), Antrieji vainikai (1936), liaudies dainų rinkinį Dainos (1922); taip pat nemaža vertė – išvertė keliolika A. Puškino eilėraščių, jo Mocartą ir Saljerį, Akmeninį svečią ir Puotą maro metu, Eugenijaus Oniegino pradžią, kelis A. Mickevičiaus ir E. A. Poe eilėraščius, pluoštą H. Heinės eilėraščių, Fausto ir Aidos libretus ir kt. Pagaliau ypač daug dirbo publicistikoje – rašė įvairiais klausimais spaudoje, parengė (kartu su P. Taruliu, t. y. J, Petrėnu) monografiją Vilnius (1923), išspausdino knygeles Kaip Vytautas Didysis sutriuškino kryžiuočių galybę (1930), Antanas Smetona (1934), Motiejus Valančius (1935), Naujoji Lietuva (1938) ir kt. Būdinga, kad šie leidiniai sudaro didelę Binkio raštų dalį. Tai gana įdomu, nes juk rašymui jis nebuvo paslankus. Tad kodėl tiek laiko buvo paskirta šiems publicistiniams raštams? – Visų pirma reikia pastebėti, jog vėjavaikiškas, tiesiog bohemiškas Binkis buvo ir plačių visuomeninių polinkių bei interesų žmogus: jis domėjosi įvairiais gyvenimo įvykiais, juos vertino ir pats daug kur dalyvavo. Todėl tokia publicistinė tematika jam, toli gražu, nebuvo svetima. Tačiau vis dėlto pagrindinė minėtų knygų parašymo priežastis buvo, atrodo, noras sugriebti kiek daugiau pinigų. Binkis mėgo plačiai, gana aristokratiškai gyventi. Ypač jį traukė noras šauniai įsikurti ūkyje. Tačiau jokiu būdu ne ūkininkauti! Kartą, įsigijęs vieną ūkį, džiaugėsi J. Aisčiui (Apie laiką ir žmones – P. 27–28), jog, girdi, tai esąs idealus ūkis, apie kurį jis visą gyvenimą svajojęs: „Žemės tik septyniasdešimt hektarų ir visa... nedirbama!“ Tik medžiok, meškeriok ir grybauk! Taip „ūkininkaudamas“, jis nugyvenęs berods tris ar keturis ūkius ir dvarą – su trisdešimt septynių kambarių rūmais ir kelių dešimčių hektarų parku. Tokiai „gaspadorystei“, žinoma, reikėję pinigų, nes antstolis nuolat ant kulnų lipęs. Tad štai, tokių reikalų verčiamas, Binkis ir ėmėsi minėtųjų knygų, kurios, išleistos dideliais tiražais, davė nemažą honorarą. Žodžiu, tai buvo daugiausia raštai, kurie tenkino jo plačiamostes gyvenimo užgaidas.
Literatūrinį Binkio palikimą sudaro lyrika, humoristinės poemos, eiliuoti kūrinėliai vaikams ir kelios dramos.
Pradėjęs kūrybini darbą prozos vaizdeliais (pirmieji buvo išspausdinti Viltyje (1909), Binkis netrukus perėjo į lyriką ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu parašė pluoštą eilėraščių, kurie sudarė pirmąjį jo rinkinį – Eilėraščius (1920). Jame tebuvo tik arti trisdešimties eilėraščių, tačiau kiekvienas apgalvotai atrinktas. Šiame rinkinyje jau skambėjo mūsų poezijoje nauja gaida – estetinio polinkio grynoji, tyroji lyrika. Tiesa, bendras rinkinio veidas buvo dar gana tradicinis, tačiau, kita vertus, Binkis jau ieškojo ir surado naujesnių formų bei poetinės išraiškos priemonių, kūrybiškai panaudodamas liaudies dainų stilistiką:
Aš surinksiu aliai vieno
Visus pievų žiedelius
Iš nupjauto rytą šieno
Ir svirnelio kampelius
Jų galvutėms išdabinsiu.
O kai grįš jis iš lankos
Ir prie kiemo apsistos,
Aš jį tyliai prakalbinsiu
Ir svirnelin pavadinsiu –
Atsikvėpti nuo kaitros.
,,Gėlės iš šieno“
Jo paties žodžiais, tie eilėraščiai ,,gimė sodžiuj, tenai norėtų ir grįžt“. Nors rinkinio skambumui kiek pakenkė gana gausūs bendrinei kalbai svetimi kirčiai, atsiradę dėl Binkio gimtosios tarmės įtakos, tačiau rinkinys vis dėlto yra labai muzikalus, forma grakšti, lankstus ir plastiškas vaizdas ir įvairus ritmas. Beveik kiekviename eilėraštyje jaučiama formos virtuoziškumas, ypač trioletų cikle „Utos“:
Vien tik mėlyna akyse,–
Žemėj, ore ir danguj,
Daugiau nieko nebmatysi,–
Vien tik mėlyna akyse...
Užsimerksi, pamąstysi,
Nusijuoksi... O paskui –
Vien tik mėlyna akyse,–
Žemėj, ore ir danguj...
„Rugiagėlės“
Eilėraščiai užėmė reikšmingą vietą mūsų poezijoje. Tai buvo, šalia Sruogos ir Putino, vienas gaiviausių balsų tuometinėj pomaironinėj lyrikoj. (Reikia pasakyti, kad ir mūsų kompozitoriai, – šiaip jau nepasižymį ypatingu skoniu, pasirenkant poetinius tekstus muzikinei kūrybai, – negalėjo nepastebėti šio rinkinio muzikalumo ir gausiai jį panaudojo savo dainoms, ypač J. Gruodis, V. K. Banaitis ir V. Jakubėnas. Greta Maironio Pavasario balsų, tai yra bene daugiausia kompozitorių dėmesio susilaukęs mūsų lyrikos rinkinys.)
Tačiau, net ir pasiekęs Eilėraščiais nemažų kūrybinių laimėjimų, Binkis toj pačioj vietoj neliko stovėti. Tai, iš dalies, būtų buvę priešinga ir jo charakteriui, nes jis buvo kraštutinumų ir nuotaikos žmogus. Daug nelaukęs, jis padarė savo lyrinėje kūryboje staigų „salto mortale“. Būdamas Berlyne, Binkis arčiau susipažino su moderniąja lyrika ir, užsidegęs jam būdingu entuziazmu, sukėlė visai naujus vėjus ne tik savo, bet ir apskritai lietuvių poezijoje. Tai buvo vadinamasis ,,Keturių vėjų“ sąjūdis, kurio pagrindas – rusiškoji (majakovskinė) futurizmo kryptis ir, iš dalies, ekspresionizmas. Binkis buvo šio sąjūdžio įkvėpėjas ir vadas, jis davė toną:
Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
Ir svarstyt poezijos mirusius atomus.
Metam „sudie“ sušukuotai kompanijai
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.
Kam nenubodo su mūzoms laižytis,
Teverda sau lyriką.
O mums pasaulis daiktais pražydęs
Širdyse mirga.
„Išsirikiavo senatvė“
Binkiui iš paskos sekė kiti keturvėjininkai, puldami nusistojusias kūrybos ir gyvenimo tradicijas, pajuokdami ir atmesdami romantinę, estetinę ir simbolistinę kūrybą ir įvairiausiomis eksperimentinėms priemonėmis „gamindami literatūrą“ apie mašinos bei moderniosios civilizacijos pulsą, kviesdami griauti iš pagrindų senąjį pasaulį ir jo vieton statyti naują ir t.t. ir t.t.
Tokio maždaug turinio ir nuotaikos buvo antrasis Binkio lyrikos rinkinys – 100 pavasarių (1923, antroji laida 1926). Kaip ir pirmasis, jis nedidelis – vos apie dvi dešimtys eilėraščių. Tačiau tai reikšmingiausias keturvėjininkų įnašas mūsų literatūron. Tiesa, šiame rinkinyje gana ryški formali Majakovskio įtaka. Vienok Binkis savo veido, toli gražu, nepraranda – ir futuristinė jo kūryba yra savitai binkiška. Čia, atrodo, turėjo reikšmės ir tai, kad Binkis, ne taip kaip kai kurie kiti keturvėjininkai, išvengė perdėtai nenatūralių, visiškai dirbtinių kraštutinumų ir nepasidavė aklai manierai. Todėl neatsitiktinai randame rinkinyje ir tokių eilėraščių kaip štai populiarusis „Vėjavaikis“:
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.
Gulbės – kelią!
Gervės – kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!
Tai ne tik futuristiški, bet ir šiaip sau „vėjavaikiški“, nerūpestingos ir gaivios nuotaikos posmai.
„Keturių vėjų“ sąjūdis turėjo didelės reikšmės mūsų literatūrai. Nors ypač svarių kūrinių jis nedavė, tačiau, pasipriešinęs tradicijai ir rutinai, gerokai išjudino literatūrinį gyvenimą, įnešė naujų kūrybinių formų, šviežių ekspresyvių poetinių priemonių ir tokiu būdu žymiai prisidėjo prie tolimesnės mūsų poezijos raidos. Binkis, to sąjūdžio įkvėpėjas ir spiritus movens, suvaidino šiuo atveju itin svarbų vaidmenį.
Tačiau Binkis nebūtų Binkis: kaip greitai jis keturvėjiškumu užsidegė, ne mažiau greitai ir perdegė; pats sąjūdį pradėjęs, jis vienas pirmųjų nuo jo ir nutolo. Be jo netrukus nustojo pūtę ir ,,Keturi vėjai“. O Binkis nuėjo dar toliau: 100 pavasarių buvo paskutinis jo lyrikos rinkinys. Galimas daiktas, kad jį paveikė gana šalta (kartais net pajuokianti) 100 pavasarių sutikusi kritika ir, pagaliau, gal ir patį rinkinį lydėjusi nesėkmė. A. Miškinis teigia (Pokalbis su per pusę už mus jaunesniais // Literatūra ir menas.– 1953.– Nr. 42.– P. 2), jog nors 100 pavasarių pasirodė 1926 m., tačiau iš tikrųjų „tai jau buvo antrasis leidimas. Pirmasis buvo išspausdintas prieš kelerius metus [t. y. 1923] ir puošniau, bet leidėjas neturėjo lėšų išpirkti knygos iš spaustuvės. Tada tiražas ir buvo spaustuvininko paleistas makulatūrai – vyniojimui; kurį laiką šį gana gražų 100 pavasarių leidinį buvo galima nusipirkti už centus Šiaulių turguje...“ Antra vertus, šios prielaidos gal neturi jokio pagrindo: būdamas kūrybinis nenuorama, Binkis savaime turėjo griebtis ko nors naujo. Kaip ten bebūtų, išskyrus keletą vėliau parašytų eilėraščių, jis paliko lyriką ir perėjo prie humoristinės poemos.
1927–1931 metų laikotarpyje Binkis, Alijošiaus slapyvardžiu, spausdino periodikoje, ypač Mūsų rytojaus žurnale, humoristinio pobūdžio eiles – dainuškas ir poemas. Jų susidarė nemažas pluoštas, kai kurios išėjo ir atskirais leidiniais: Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928), ir t.t. (1931) ir pagaliau platus pomirtinis rinkinys Kriaučius Motiejus (1947). Stambesnieji šie kūriniai gana įvairiai vadinami: dažniausiai jiems taikoma eiliuotų feljetonų vardas, kiek rečiau jie vadinami satyrinėmis ir tik retkarčiais humoristinėmis poemomis arba tiesiog poemomis. Nors ir pats Binkis pirmąjį rinkinį yra pavadinęs eiliuotais feljetonais, tačiau vis dėlto atrodo, kad geriausiai čia tiktų humoristinės poemos terminas, nes šie ilgesnieji kuriniai yra daugiau negu feljetonai, o kita vertus – ten ne tik satyra, bet ir humoras, o vadinant juos vien tik poemomis, ne viskas pasakoma ir net klaidinama. Be to, dažnai ši Binkio kūryba laikoma jo lyrikos dalimi. Tačiau tai ne visai tikslu, nes ji yra gerokai nutolusi nuo tikrosios lyrikos.
Šių humoristinių poemų meninis lygis yra labai nevienodas. Mat sąmoningai skirtos lengvam, tiesiog pramoginiam, daugiausia kaimo žmonių, pasiskaitymui, jos buvo reguliariai spausdinamos periodikoje maždaug vienodo ilgio dalimis, todėl nelabai paslankiam raštui Binkiui dažnai tekdavo tiesiog galvotrūkčiais skubėti, kad suspėtų. Pasakojama, jog Mūsų Rytojaus redaktorius A. Bružas kartais jį (kartu su pusbuteliu) užrakindavęs šalutiniame redakcijos kambaryje ir neišleisdavęs tol, kol tas reikiamo poemos tęsinio neparašydavęs. Ir ką gi, po valandėlės kitos, žiūrėk, Binkis jau ir beldžiasi į duris: poemos tęsinys gatavas. Todėl nenuostabu, kad tos poemos dažnai padrikos kompozicijos ir apskritai skubotos. Be to, kad patenkintų pilko skaitytojo skonį, įpinta nemaža plikų, lėkštų aktualijų ir tuščių nuotykių. Tačiau, nors ir su trūkumais, kai kurios poemos (ar bent atskiros jų dalys) yra gerokai aukščiau pigios lektūros, ypač Tamošius Bekepuris, Kriaučius Motiejus ir, iš dalies, Jauniausia Lietuva – kandi Maironio Jaunosios Lietuvos parodija.
Be Raulo keliauninko, kur vaizduojama Brazilijon emigravusio išeivio nuotykiai ir vargai, kitose humoristinėse poemose tematikos atžvilgiu Binkis laikėsi tuo metu ypač populiarios ,,juoda – balta“ pažiūros į kaimo ir miesto santykius: jis idealizavo kaimą ir jo žmogų ir lupo pliekė miestą ir miesčionį: arba veltui kaimo duona mintantį, arba sulindusi į visokias raštines, partijas ir valdžias, subiurokratėjusį, karjeristą, be protekcijų nė nepakrutantį, suėdantį dorą kaimo žmogų, kuris (neduok, Dieve!), susigundęs „ponišku“ gyvenimu, apsigyvena mieste, papuola vargšas į jo nelemtą sūkurį, nugrimzta ir, tik po ilgų vargų ir bėdų vėl parėjęs į protą, grįžta į sveiką kaimą, kur ir kūnas, ir dūšia tuoj pat atsigauna.
Štai, pavyzdžiui, Laurynas Kibiras, Lauryno kanceliaristo poemos nelaimingas herojus. Tiesiog beviltiškai jam susisuko galva, išvydus panelę Vandą, išpaikusią raštinės mašininkę. Tačiau, deja, ji abejinga kilniems Lauryno jausmams, nes Laurynas, tik neseniai palikęs kaimą, dar „žalias“, ,,netašytas“ – jis nežino meilės meno, jo plonybių. Panelės Vandos širdis be jokių abejonių linksta prie buhalterio.
Nes jis kavalierius geras:
Pakalbėt linksmai jis moka,
Puikiai groja ant gitaros,
Puikiai ir fokstrotą šoka.
Niekur nieko nepamiršta,
Kad tik palaikyt fasoną,
O, be to, jis vienu pirštu
Groja ant fortepijono...
Taip reikalams susiklosčius, Laurynas, aišku, liko bejėgis, – Vanda atidavė širdį buhalteriui. Ir Laurynas visai palūžo:
„Na, tai viskas, viskas baigta,
Visur tuščia, visur dyka...
Dabar jokio švento daikto
Man širdyje nebeliko...“
Čiupinėja šaltą plieną,–
Šiandien paskutinė diena...
Tik paspaust į šitą vietą,
Ir išlėks baisusis švinas...
Ir išeis iš šito svieto
Nelaimingasai Laurynas...
Tačiau kaimas pagydo giliausias žaizdas. Prisiminė Laurynas sodžių, mamą, tėtę, suprato padaręs klaidą, graudžiai apsiverkė, grįžo į kaimą, kur, stvėręs dalgį paryčiais ir išvaręs šieno pradalgę plačiausią, išprakaitavo miesto raugą, atkuto, netrukus susirado skaisčią sodžiaus Marytę, vedė ir laimingai tartum pasakoj gyveno.
Tai nereiškia, kad kaimas visai be grieko. Štai keletas eilučių iš Tamošiaus Bekepurio, apdainuojančių moterų ,,darbus“ ilgais gūdžiais rudens vakarais:
Rudens vakarus nuobodžius
Po senovei leidžia sodžius.
Moterėlės pas kaiminką
Pasiguosti susirinko.
Ir lig pusnakčio jos guodžias.
Plepa, mala tuščius žodžius:
Šitas toks, o tas kitokis,
O nuo to stačiai žegnokis.
Anas pačią vakar mušė,
Tas pardavęs velniui dūšią.
Moterėlių sutartinėj
Verda pletkai kaip virtiniai.
Užu jų vargingą būvį
Dievas davė joms liežuvį.
O štai ir vyriška idilija:
Vyrai, kortas atsinešę,
Užu stalo durnių tašė.
Jie rimtai, sučiaupę burnas,
Nor žinot, kuris jų durnas.
Prisiuosčius pypkės dūmų,
Sunku rodyt protingumą.
Tad visi, garuos apsvaigę,
Dienai auštant kortas baigė,
Ir, pernakt nieko nepešęs,
Kožnas šimtą durnių nešės.
Jei turėtų bačką proto, –
Jis ir tą pernakt pragrotų.
Tenka čia ir kaimui, tačiau Binkis nepyksta – jis tik pasijuokia su atlaidžia šypsena, nes juk, pagaliau, sodžius, ne miestas, yra šių poemų „geroji dvasia“.
Nors pasitaiko nemaža nelygumų, tačiau šiaip humoristinių poemų eiliavimas, kaip ir ankstyvuose eilėraščiuose, labai lengvas ir lakus. Tiesa, eilėdarai, o kartais net veikėjų paveikslams ir gamtos vaizdams jaučiama Puškino įtaka, kurio kūrybą Binkis ypač mėgęs. Įdomu, kad dažnokai pasitaikąs tarminis kirčiavimas kartais čia, kitaip negu eilėraščiams, ne tik nekenkia, bet derinasi sąskambiu prie humoristinės poemų nuotaikos. Kūrybine prigimtimi lyrikas, Binkis neišvengia lyrinių elementų ir pasakojamojoje poemų formoje:
Rudenį ramu laukuose.
Tik prie kelio šlama uosiai,
Varna tik surėks ar kuosa,
Ir vėl tylu kaip kapuose.
Tyli ir miškai išblyškę,
Sutiksi tik kartais kiškį,
Arba lapė sau pakrūme
Kažkur paskubomis dumia.
Šiaip voratinklių raizgyne,
Rodos, viskas susipynė.
Rods, gamta jėgų pristigo,
Susipynė ir užmigo.
Tai binkiška, švelniu humoru nuspalvinta poezija.
Ankstesnis Binkio noras, kad jo Eilėraščiai, „gimę sodžiuj, tenai norėtų ir grįžt“, neišsipildė, o poemos kaimą tikrai pasiekė. Nors ir perdėtai, tačiau ne visai be pagrindo kartais sakoma, kad jomis Binkis pripratinęs kaimą skaityti. Neliko abejingas ir miestietis: ir jam buvo įdomu pažvelgti pro sąmojaus prizmę į savo tikrąsias ir tariamąsias nuodėmes. Žodžiu, poemos buvo tikrai plačiai skaitomos. Tačiau praėjo nemaža metų, ir šiandien jos, deja, beveik užmirštos. Daug kas jas net laiko tik šiaip sau rašto pasismaginimu, ne literatūra. Čia, iš dalies, kaltas ir Binkis: jis pats joms neskyrė didesnės reikšmės. Pagaliau, atrodo, gerokai kalta ir mūsų lietuviškoji prigimtis: lietuvis nelabai temoka juoktis. O iš tikrųjų kai kurios šios poemos (Tamošius Bekepuris, Kriaučius Motiejus) užima reikšmingą vietą ne tik Binkio kūryboje, bet ir apskritai mūsų literatūroje: tai išskirtinio dėmesio verti mūsų humoristinės literatūros pavyzdžiai, turėję žymios įtakos ir kitiems to žanro autoriams.
Kurdamas humoristines poemas, Binkis maždaug tuo pačiu metu davė ir nemaža eiliuotų kūrinėlių vaikams. Tai ilgesni siužetiniai eilėraščiai, beveik poemėlės. Jos parašytos vaikams aiškia kalba, paprasta poetine forma, dažnai primenančia jo humoristines poemas – daug sąmojaus, švelnaus humoro, guvaus veiksmo. Vienose glūdi subtiliai apdorotas didaktinis pradas – kartais ryškesnis (pvz., Dirbk ir baiki, Meškeriotojas, Atsiskyrėlis Antanėlis), kartais ne taip pabrėžtas (Kiškių sukilimas), kitas sudaro pasaka (Baltasai vilkas) arba tautinis istorinis turinys (Kęstutis pas Gediminą).
Vaikų literatūra yra savaip sunkus žanras, kartais net ir labai pajėgiems rašytojams neįkandamas. Tačiau Binkio kūryba vaikų buvo mėgstama – ne tik dėl lengvo, skambaus eiliavimo ir patrauklaus turinio, bet ir dėl to, kad jis puikiai pažino vaikų psichologiją, jų interesus. Tos poemėlės (ypač Kiškių sukilimas. Baltasai vilkas) turi ne tik auklėjamąją, bet ir literatūrinę meninę vertę, ir jos neabejotinai priklauso mūsų vaikų literatūros viršūnei.
Pagaliau į gyvenimo pabaigą Binkis praplėtė savo kūrybą dar vienu žanru –drama: 1937 m. jis parašė 5 v. pjesę Atžalynas, tuoj pat susilaukusią didelio pasisekimo, kurio ji nėra praradusi ir šiandien. Tai plačiausiai žinomas Binkio kūrinys ir viena populiariausių mūsų dramų. Bet tas populiarumas dar nereiškia, kad tai tikrai labai aukšto meninio lygio scenos kūrinys. Tiesa, nors ir pasirinkęs moralizuojamą temą, Binkis vis dėlto išvengė dirbtinės, įkyrios didaktikos: pjesės veiksmas pagrįstas loginėmis priežastimis, vientisa dramatine įtampa. Tačiau šiaip temos traktavimas ir sprendimas yra paviršutiniškas, stokoja gilesnio kūrybinio užmojo. Be to, dramos meninį lygį gerokai smukdo ir sentimentalumo gaida. Antra vertus, pjesės populiarumas nėra be pagrindo: jis glūdi gyvuose charakteriuose ir lakiame gyvenimo vaizdavime. Pagaliau, Atžalyną vertinant, reikia taip pat atsiminti, kad tai buvo pirmoji Binkio drama. Scenos kūrinys turi specifinius reikalavimus, kurie šiaip prozaikui ir ypač poetui yra dažnai gerokai svetimi ir sunkiai kūrybiškai apdorojami. Turint tai galvoje, Binkio dramos debiutą reikia laikyti nusisekusiu.
Paskatintas Atžalyno pasisekimo, Binkis ėmėsi naujos dramos – Generalinės repeticijos. Ji, deja, liko nebaigta ir, pirmą kartą pastatyta jau išeivijoje – Hanau stovykloje 1948 m., tik 1958 m. buvo išspausdinta Pergalės (Nr. 6) žurnale. (1959 m. pavasari ji pagaliau išvydo scenos šviesą ir Lietuvoje – Kauno Valstybiniame dramos teatre.) Palyginti su Atžalynu, Generalinė repeticija yra visiškai kitokios krypties dramos veikalas: ir kūrybiniai užmojai skirtingi, ir forma, ir kompozicija. Šis griežtas pasikeitimas yra labai panašus į Binkio lyrikos metamorfozę: kaip nuo Eilėraščių jis staigiu šuoliu persimetė į 100 pavasarių, taip ūmai jis peršoko ir nuo Atžalyno į Generalinę repeticiją. Tematikos atžvilgiu tai yra žmogaus, patekusio į košmarišką karo sūkurį, drama, sprendžiama ne tik asmeninėje, bet ir visuotinėje žmogiškoje plotmėje. Veikalo kompozicija labai moderni: sulaužytas veiksmas vystoma keliais „aukštais“, supinama pats gyvenimas su teatriniu veiksmu, veikia ne tik aktoriai, bet ir režisierius, ir autorius. Deja, nors tema ir kompozicija labai įdomiai suplanuota, pati drama laukiamo meninio lygio vis dėlto nepasiekia. Gana dažnai visai aiškiai moralizuojama, kartais pereinama tiesiog į plokščią publicistiką; struktūra padrika. Atrodo, kad, pasirinkęs modernią, gerokai komplikuotą kompoziciją, Binkis nesugebėjo jos tinkamai tvarkyti. Galimas daiktas, kad ir jis pats tai jautė, nes Generalinę repeticiją jis vadina ne drama, bet „prologo ir 6 paveikslų dramatiniu montažu“. Tiesa, ji, kaip sakyta, nėra baigta, ir Binkis, atrodo, ją dar būtų palyginęs, jei ne sunki liga ir mirtis.
Kad ir su rimtais trūkumais, Generalinė repeticija užima reikšmingą vietą mūsų dramos raidoje. Nors jos kompozicija nėra originali, – čia aiškiai pasinaudota tokios krypties dramomis kaip, sakysime, Luigi Pirandello Šeši charakteriai ieško autoriaus, – bet mums ji vis dėlto buvo nauja. Tačiau gal svarbiausias teigiamas šios dramos bruožas yra autoriaus teminė ir kompozicinė drąsa, platus ir gilus kūrybinis mostas, kurio kaip tik stinga Atžalynui. Tiesa, Binkis žada Generalinėje repeticijoje daugiau, negu ištesi, o meninis kūrinys vertinamas ne toks, koks jis galėjo ar turėjo būti, bet koks yra. Vienok, turint net ir tai galvoje, Generalinė repeticija yra labiau imponuojanti drama negu ribotas, seklus ir sentimentalokas Atžalynas. Būdamas kūrybinis nenuorama, Binkis ir dramoje ieškojo naujų, platesnių kelių. Ir nors drama nebuvo jo pajėgiausia sritis, jis ir čia sugebėjo tarti gana svarų žodį.
Tad kurioj tik literatūros šakoj Binkis besireiškė, – ar tai būtų lyrika, ar humoristinės poemos, literatūra vaikams ar, pagaliau, drama, – kiekvienoj jis paliko ryškius pėdsakus, nors ir nedidelį, tačiau įvairų ir, apskritai tariant, stiprų literatūrinį palikimą. Tačiau savo kūrybine prigimtimi jis buvo poetas. Tad reikšmingiausia ir vertingiausia jo kūrybos dalis yra lyrika, ypač pirmasis rinkinys Eilėraščiai. Todėl, tartum simboliškai, jo paskutinysis plunksnos darbas buvo taip pat poezija: paskutinę savo gyvenimo dieną, 1942 m. balandžio 27, gulėdamas mirties patale, jis taisė savo mėgstamo autoriaus, Edgar Alan Poe, vieno eilėraščio vertimą.
Eilėraštį padėjęs, visuomenininkas Binkis atsivertė atlasą ir tarė pas jį atsilankiusiam L Dovydėnui (Kazys Binkis gyvenime // Aidai– 1947.– Nr. 6.–P. 259):
– Rommelis prie Tobruko gavo į kailį... Radijo pranešė. Patinka man Afrikos karas. Ten galima be kelnių kariauti. Kai sumuš vokiečius, nebereikės nė kelnės numauti, kirsk stačiai,– rodė atlase liniją, kur bėgs vokiečių armija.– Visas pasaulis kariauja. Ak, norėčiau dar pamatyti visų diktatorių galą, žmogų be antsnukio ir laisvą Pasvalį... Bet širdis vis ožiuojasi, matyt, ji streikuot sumanė.
Tos dienos vakarą Binkis užgeso.
Jis ilgėjosi pamatyti „žmogų be antsnukio ir laisvą Pasvalį“. Lakiam vėjavaikiui iš tiesų buvo trošku ir sunku.
Ostrauskas, Kostas. Žodžiai ir žmonės: Straipsniai, atsiminimai, laiškai. – Vilnius: Vaga, 1997.