Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau pradedama kalbėti apie mūs literatūros susmukimą. Ir labai gerai, nes, norint pasitaisyti, pirmiausia reikia suprusti savo menkumas, atrasti susmukimo priežastis, jas pašalinti ir tik tada augti užsibrėžta kryptim.

       Kartu su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu žuvo ir rašytojai, kurie už tą nepriklausomybę kovojo. Ir veltui kai kurie iš jų dar ir šiaudien stengiasi sužibėti praeities šviesa. Nieko nebus, nes istorijoje nebuvo atsitikimo, kad grįžtų tai, kas pražuvo. Tiesa, kartais lyg kad jo nereiktų nei taisyti, nei ieškoti jam naujų kelių.

       Lietuva maža šalis, todėl ją galima paversti gražiai žydinčiu sodu. Tik reikia noro, reikia pasišventimo! Tas noras ir pasišventimas pirmiausiai turi atsirasti rašytojų širdyse, o paskui plėstis toliau. Toki rašytojai t u r i  p a s i r o d y t i.

       Atėjo laikas rimtai susimąstyti, pervertinti save ir paklausti: nejaugi aš esu toks mažytis, kad mano balsas panašus į gyvatės šnypštimą, o akys nemato toliau katlieto? Nejaugi aš, rašytojas, rašau, užsimerkęs ir nepajėgiu įžvelgti giliau į gyvenimą, kuris yra visa ko pradžia ir pabaiga?

       Nors rašytojas ir dalyvauja gyvenimo ermyderyje, bučiuoja moteris ir geria alų, bet jis neprivalo virsti visa to vergu. Rašytojo individualybės neturi uždusinti nei gatvės triukšmas, nei kabaretų muzika, nei moterų žvilgsniai. Jeigu rašytojas, įsitraukęs į gyvenimo sūkurius, susmulkėja ir kartais net visai dingsta, tai jis nebuvo rašytojas, o paprastas girtuoklis ar paleistuvis.

       [čia tekstas nutrūksta]

       ir grįžta, bet jau visai kitokioje formoje, ir tas grįžtantis balsas — mirštančio balsas.
       Atėjo nauji laikai, gimė nauji rašytojai. Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos, todėl naujųjų rašytojų uždavinys yra imtis r i m t o  k ū r y b o s  d a r b o. Bet šie naujagimiai nežino nuo ko pradėti. Žvalgosi į šalis, kaip katinai, ir nesupranta, kurion pusėn kreipti savo tautą.

       Jeigu jie turėtų aiškų idealą, tai jie žinotų apie ką ir rašyti, o dabar tik kopijuoja savo smulkučius pergyvenimus ir tuo didžiuojasi. Jokios gilesnės minties, jokio sąmojaus, jokios ugnies! Tarytum mūs gyvenimas toks kuklus ir nekaltas,

       Didelė blogybė, kad mes neturime tvirto pagrindo, ant kurio, atsistoję galėtume drąsiau prabilti. Pagrindas, prieškarinių rašytojų padėtas, mums per silpnas, nes anie laikai griežtai skiriasi nuo šių laikų. Tada visas dėmesys buvo suspiestas, galima sakyti, į išorinį priešą— Rusiją, o dabar jau reikia pradėti kovoti su savo ydomis ir ieškoti kelių, kurie mus vestų į kultūrą. Kitaip sakant, r e i k i a  d ė t i  p a g r i n d a s  b ū s i m a j a i  m ū s  k u l t ū r a i.

       Didelę pagarbą atiduotų būsimosios kartos mūs dabartiniams jauniems rašytojams, jeigu jie sugebėtų orientuotis gyvenime ir įdiegti jame būsimosios kultūros pradmenis. Juk tai pirmosios mūs literatūros žvigždės! Tai pirmieji miško kirtėjai ir naujų kelių grindėjai! Tai pirmieji literatūros jūrininkai, nuo kurių daug priklausys busimųjų rašytojų kryptis!

       Prieš kokias mūs gyvenimo blogybes reikia atkreipti visas jėgas, gudresniejie žino, o tiems, kurie tų ydų nemato, galima palinkėti saldžių sapnų, nes jie, tur būt, jų ir nepamatys.

       Literatūros istorija rodo, kad didieji rašytojai daug galvojo.

       Pagalvokime ir mes! Tada suprasime, ko reikalauja iš mūs mūs tėvai.

       C.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Raketa. Vienkartinis meno leidinys. Redaktorius Vytautas Montvila. – Kaunas, 1929.