Žemininkai. Mielas atpildas. „Tėvynės balso“ žurnalisto pokalbis su Varšuvoje gyvenančiu Juozu Kėkštu (1966)

       „Tėvynės balso“ redakcija kreipėsi su keliais klausimais į Varšuvoje gyvenantį poetą Juozą Kėkštą. Spausdiname šį interviu.

       Kokia dabar jūsų sveikata, kokia jos leidžiama kūrybinė veikla ir kokie planai?

       Liga mane vis laiko sukausčius, lyg įkalinus keturiose kambario sienose, tuo labai apribodama gyvenimo ir kūrybos galimybes. Nelinksmas toks žmogaus buvimas (sąmoningai sakau –„buvimas“, nes tokioj situacijoj vargu bau ar galima kalbėti apie GYVENIMĄ be kabučių). O juk tokios būklės jau ne dienas ar savaites, o ištisus kelerius metus tenka skaičiuoti. Lova – krėslas – stalas –šykštus vaizdelis už lango – štai ir visas apčiuopiamas horizontas. Gelbsti gera knyga, laikraštis, popieriaus lakštas, plunksna, kartais (deja, retai) pasitaikanti kokia įdomesnė televizijos ar radijo programa. Teisingai lenkų liaudis tokiais atvejais sako – „Trzeba mieć końskie zdrowie, aby tak chorować“I (lietuviškai maždaug – „Reikia turėti geležinę sveikatą, idant galėtum taip sirgti“). Geležine ar arklio sveikata pavadinsime, tai jau mažiau svarbu, tą patį juk reiškia. O toji „geležystė“ ar „arklystė“ tai ne kas kita kaip stoicizmas, sugebėjimas apsišarvuoti kantrybe, o jei reikia, tai ir humoro jausmu. Tada nelemti smūgiai ir bandymai tampa lengviau pakeliami, dažnu atveju tai yra net būtina sąlyga, akstinanti žmogų iš nelemtų, tamsių šunkelių grįžti į tiesų, saulėtą vieškelį, iš nakties į dienos šviesą, iš rudens – pavasarin.

       Taigi, kai dėl planų, – tai didžiausias mano rūpestis bus išsilaikyti kiek galint ilgiau toje stoiškoje būklėje, daryti visa, kad sparnai vis tarnautų lekiant, kad nesutirptų pirm laiko.

       Mano atvykimas Lenkijon 1959 m. ir buvo toks mėginimas išsiveržti iš ūkanų, žingsnis pavasario linkui, priartinantis mane prie tėvų žemės arba, kaip tai yra pasakę net keli mano „Lyrikos“ recenzentai, grąžinantis mane tarybinei lietuvių literatūrai. Šie kritikų žodžiai man buvo mielas atpildas, sakyčiau – ordinas, apie kurį svajojau, klajodamas po atšiaurų pasaulį.

       Kokius ryšius palaikote su Tarybų Lietuvos rašytojais, ką skaitote iš nūdienės lietuvių literatūros?

       Būdamas už Atlanto, ryšių su Lietuvos rašytojais kaip ir neturėjau. Šiandien jie – gana gyvi. Bendrauju su jais ir korespondenciškai, ir per kūrybą, kurios man Vilniaus kolgos nešykštėdami gana gausiai prisiunčia. Tai tikrai didelis džiaugsmas būti netoli gimtojo krašto, sekti jo augimą, kultūrinį klestėjimą. Betgi nėra džiaugsmo be liūdesio šešėlių, nėra rožių be erškėčių. Antai labai stirpriai visuomet pergyvenu kurio nors kolegos atsisveikinimą su šia „ašarų pakalne“, pasitraukimą iš gyvųjų tarpo. Toks smūgis mus ištiko, „Vilniaus etiudų“ autoriui Vladui Mozūriūnui mirus, ne mažesniu liūdesiu pribloškė Kazio Borutos mirtis. Čia mus guodžia tik tvirta viltis kad jaunoji poetų karta neišsižadės savo Mokytojo, puoselės jo liaudinės–revoliucinės poezijos tradiciją.

       Kalbant apie džiaugsmus ir liūdesius, man taip ir knieti pacituoti šią puikią G. Ošerovičiaus poetinę–filosofinę miniatiūrą:

       Ta pačia proga labai norėčiau pagirti „Vagą“ už G. Ošerovičiaus „Pažinimo medaus“ išleidimą. Tai tikrai įdomus, originalus, netrafaretinis poetas. Juo labiau mūsuose bus sukuriama tokios poezijos, tuo daugiau bus vilčių jos ateičiai.

       Nors ir ribotas, ne akivaizdinis, o tik korespondencinis bei kūrybinis, bendravimas su Lietuvos rašytojais teiki daug džiaugsmo.

       Kokias mintis ir nuotaikas sukėlė jums „Lyrikos“ išspausdinimas Vilniuje ir atsiliepimai apie ją?

       Mano „Lyrikos“ išspausdinimas Vilniuje buvo man neprastai malonus ir džiugus, ne mažiau mieli buvo ir recenzentų šilti rašiniai apie mane ir mano poeziją. Jei išeivijoje lietuvio rašytojo (ypač poeto) knyga tegali išeiti mikroskopiniu vos poros šimtų egz[empliorių] tiražu, tai mano „Lyrikos“ Vilniuje tapo juk atspausdinta 6 tūkstančiai egzempliorių ir visas tiražas, draugų vilniečių tvirtinimu, iš knygynų lentynų „išnyko“ per kelias dienas. Ar tai nepakankama priežastis džiaugsmui ir satisfakcijai, kurių rašytojui toli nuo tėvynės pergyventi netenka?

       Ar bendraujate su kūrybos draugais emigrantais, ar sekate jų kūrybą?

       Taip. Be abejo. Juk Atlanto kūdra negali būti nenugalima kliūtimi pasidalyti mintimis, kūrybiniu žodžiu. Išeivijoje yra nemaža taurių, talentingų lietuvių rašytojų, menininkų, kurių dažnas atsidūrė svetur nebūtinai dėl savo kaltės. Išskyrus tuos, kurie iš antikomunizmo yra pasidarę pelningą profesiją, visi kiti yra šilto dėmesio verti kūrėjai, kurių nieku būdu nevalia nurašyti į tautos nuostolius. Ypač artimi mums vidutiniosios ir jaunesniosios kartos rašytojai, kurių širdyse ir protuose meilė tėvų kraštui ir lietuviškam kūrybos žodžiui neišblėso. Tai vad. „žemininkai“ (nuo poezijos antologijos „Žemė“) ir „lankininkai“ (nuo žurnalo „Literatūros lankai“). Nelengvomis sąlygomis, sunkiai dirbdami, vogdami poilsio valandas ir šventadienius, jie rašo ir, reikia tai pripažinti, sugeba sukurti gerų, aukšto meninio lygio, pastovios vertės dalykų. Pakaks, jei paminėsime čia tik H. Radauską, K. Bradūną H. Nagį, Alf. Nyką-Niliūną, J. Meką, Vl. Šlaitą, Alg. Landsbergį, K. Ostrauską. Džiugu, kad „Tėvynės balsas“ skiria jiems dėmesio ir karts nuo karto spausdina jų kūrybos. Tuo būdu stiprinamas ryšys su tais, kurie žino, jog ištikimybė tėvų žemei ir kalbai yra aukščiausias lietuvio rašytojo postulatas. Kad lietuvių tauta gyvena ne prie Temzės, Potomako ar La Platos, bet nuo amžių ji gyveno ir tebegyvena prie Nemuno, Neries ir Šventosios, kur plačiai šakodamas, žaliuoja ir šlama, vis naujais lapais apsidengdamas, nemirtingas donelaitiškas ąžuolas.

       Čia man ir vėl „per jėgą“ spraudžiasi kitas gražus Ošerovičiaus posmas:

       [1966]

       Kėkštas, Juozas. Dega vėjai: Rinktinė (Eilėraščiai, vertimai, straipsniai, laiškai) – Vilnius: Vaga, 1986.