Accessibility Tools


       Vidury Žemaitijos, Šarnelės kaime, yra sena Mačernių sodyba. Kieme – šimtametės liepos. Tanki eglių siena supa sodą ir užžėlusį tvenkinį. O liepų pavėsyje, ant kalnelio, stūkso storų sienojų namas, papilkėjęs ir įdubęs nuo laiko. Šitame name gimė ir mirė kelios Mačernių kartos. Ir niekas nebežinojo, kada buvo statytas ilgas ir žemas namas su dviem galais, keliomis kamaromis ir priemenėmis, kaip niekas nebeprisiminė, kas pasodino liepas.

       Sodybos praeitis skendo legendoje. Vienas bočius iškasęs lauke tokį lobį, kad jaučių jungas nepavilkęs. Norėjęs pirkti dvarą, bet ponas nepardavęs. Užėjus badmečiui, šėręs visą apylinkę už atodirbį... Žemaitiška genealogija, apipinta pasakomis, bylojo tik apie žemdirbio atkaklumą ir žemę, kaip svarbiausią visos egzistencijos ir giminės išlikimo pagrindą. Šitoje sodyboje, netoli Žemaičių Kalvarijos (dabar Varduva), 1921 m. birželio 5 d. gimė Vytautas Mačernis.
Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antras vaikas. (1) Motina laukė dukters, tad, gimus antram berniukui, jo nemylėjo. „Bet motina akies jam neturėjo. Ir be meilumo vystė jį priėjus“, – pasakojo vėliau poetas. Augino senolė. Ji čiūčiavo jį, kėlėsi naktimis, paaugusiam sekė pasakas, apkuldavo net dukterį, kai ta pakišdavo saldainį ne jam, o vyresniajam. Senolė mirė 1934 m., išgyvenusi 80 metų. V.Mačerniui jos meilė liko šviesiausias ir gražiausias vaikystės prisiminimas.

       Vytauto Mačernio tėvai valdė beveik dvarelį Žarnelės kaime (buvusiame karališkųjų valstiečių kaime tokių ūkių išliko keletas). Ir vis dėlto septynerių metų berniukas gano 20 karvių ir 60 avių bandą, visą rudenį kasa bulves. Mat, tikrasis piemuo varomas prie lauko darbų. Į pradžios mokyklą Vytauto neleido: buvo samdoma prasilavinusi mergina, kuri mokė skaityti ir rašyti. „Kai lankė Sedos progimnaziją, statėm maistą ir medį“, – prisimena Elžbieta Mačernienė. „O įstojęs į Telšių gimnaziją, jis jau pats mokė dvarininkų ir tarnautojų vaikus, gaudamas už tai butą ir išlaikymą“, – pasakoja Valerija Šilinskienė, poeto sesuo.
„Žinai, gyvenu pas Kelpšukus [...]. Jiems [dviem berniukam] padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai“ (2), – rašė V.Mačernis draugui viename laiške. Kai 1939 m., baigęs gimnaziją, V.Mačernis išvažiavo studijuoti į Kauną, o vėliau į Vilnių, tai ten, pasak motinos, „jau grynai vertėsi pats per save, nebent kada nupirkdavome garnitorių“.

       Stambus Mačernių vienkiemis – 120 ha žemės, 14 ha miško buvo smarkiai praskolintas. Poeto senelis turėjo didelę šeimą – iš pirmos santuokos 24 vaikus (daug mirė vaikystėje arba sulaukę 17 – 18 metų), iš antros santuokos – 6. Visiems reikėjo išmokėti stambias dalis ar turtingas pasogas. Vladas Mačernis, poeto tėvas, paveldėjęs ūkį, tuoj pat išgrūdo savo pamotę su jos vaikais iš namų, davęs žemės gabalą, bet nemokėdamas dalių, dėl ko turėjo bylinėtis net 7 metus. Vesdamas vienturtę Elžbietą Vičiulytę (gim. 1899 m.) iš Kruopių kaimo, Barstyčių parapijos, jis tikėjosi užkaišyti skolas pasoga. Jos neužteko. Tada žmonos tėvai pardavė savo ūkelį, o patys persikėlė į Šarnelę. Ir vis tiek skolų dar buvo likę 10 000 litų. Vladas Mačernis, visada linksmas ir šnekus, gana draugiškas savo bernams ir mergoms, kurių kasmet samdydavo keturis, buvo karštas medžiotojas, mėgo išgerti ir paūžti (po medžioklės į Šarnelę suvažiuodavo daugybė apskrities ponų). Mirė jis 1938 m. vasarą, subadytas jaučio, išgyvenęs 48 metus. Likusi su dviem paaugliais ir penkiais mažyčiais, Elžbieta Mačernienė kaip įmanydama sukosi po ūkį. Ji buvo stipri moteris. „Bet kokį vyrą galėjau numesti. Porinį šieno vežimą išversdavau“, – pasakoja ji. Tačiau laisvo pinigo, matyt, ir dabar nebūdavo namuose.

       Prisirišimą prie žemės, pagarbą buvusioms giminės kartoms ir „atkaklią, žemaitišką dvasią“, kuri neleido ištežti ir pasiduoti, išsinešė būsimasis poetas iš senosios sodybos kaip vienintelį kraitį.

       „Mes prasti kaimiečiai, mužikai, – iš kur jis toks išėjo?“ – stebisi Elžbieta Mačernienė. Per dienų dienas tūnodavo įsikniaubęs į knygas, susimąstęs, užsidaręs savyje, kažko susikrimtęs. „Mes visi sėdim, šnekam apie savo reikalus, – prisimena motina. – Užeina Vytautas, pasilabina ir išeina. Kaimynai sakydavo – mat, koks fanabernas. Aš klausinėdavau – ar ne į kunigus eisi?“ Vasarą dažnai tupėdavo „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs miške, aukščiausioje pušyje. Ten įsikoręs, jis žiūrėdavo į tolimą horizontą, darydavo kažkokius ženklus, tarytum laimintų aplinkinius laukus, mišką, raistą.

       Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos.
„Aš esu didelis svajotojas ir fantastas [...], – rašė V.Mačernis viename laiške. – Vizija – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“ (3) Staiga į kambarį įžengia mirusi senolė su maldaknyge rankoje ir prašneka į jį lipšniais žodžiais, kaip kitados, paskui ištirpsta lyg dūmas. Haliucinacijos, matyt, būdavo pakankamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo jo kūrybinis gyvenimas. Viename savo pirmųjų vaizdelių jis aprašė tokį pergyvenimą: „Pagaliau pamažėle nusiraminau ir lyg prisnūdau. Kažkoks grįžtelėjimas mane pabudino, ir aš pamačiau aukštą, tvirtą būtybę, ramiai ir lėtu žingsniu besiartinančią į mane. Aš neišsigandau, bet, labai nustebintas, atsisėdau ant lovos krašto.“ (4)

       Vytautas Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautrią reakciją į abstrakčiausius dalykus. Per filosofijos egzaminus prof. V. Sezemanas jo neklausinėdavo, o tik laisvai pasišnekėdavo filosofinėmis temomis, įrašydamas po kiekvieno tokio pašnekesio pažymį „labai gerai“. Net šiokiadieniškuose pokalbiuose su draugais jis mėgdavo nardyti po gilumas. Linksmai šviesiaplaukei, pas kurią ateidavo vakarais, jis – toks rimtas, išdidus, gilių akių ir įkvėpto veido – atrodė tikras filosofas, kuriam terūpi esmės.
Jis iš tiesų turėdavo labai stiprių minties išgyvenimų, kurie apimdavo visą jo būtybę ir stačiai svaigindavo savo galia, „Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų, – rašo jis Br. Vildžiūnaitei. – Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga...“ (5)

       Pradėjęs studijuoti anglų kalbą Kauno universiteto Teologijos–filosofijos fakultete, V.Mačernis 1940 m. rudenį persikėlė į Vilniaus universitetą. Čia, išklausęs dar du anglų kalbos semestrus, pasirinko filosofiją pagrindine specialybe. Kartu V.Mačernis lankė ir lituanistikos paskaitas: V. Krėvės (kursas – „Lietuvių literatūros XIX a. srovės“), V.Mykolaičio (kursai – „Naujoji lietuvių literatūra“, „Lietuvių lyrikos raida“), K. Korsako (kursas – „Marksistinis požiūris į literatūrą“). Dalyvavo B. Sruogos teatro seminaruose. Prof. V. Sezemanas tikėjosi jį, savo geriausią studentą, net karo metu išsiųsti toliau studijuoti filosofijos į Sorbonos universitetą.

       V.Mačerniui bebuvo likę keli baigiamieji egzaminai, kai 1943 m. pradžioj okupacinė vokiečių valdžia išvaikė universitetą. Gyventi Vilniuje pasidarė pavojinga: esesininkai gatvėse, kino teatruose ir bažnyčiose, gaudė buvusius studentus, o Dailės muziejaus ir Gedimino pilies gido tarnyba, šelpusi jį studijų metais, negalėjo apsaugoti nuo šitų gaudynių. Pasiskolinęs svetimą pažymėjimą, V.Mačernis 1943 m. kovo mėnesį išvyko į tėviškę, tikėdamasis, kad vyresnysis brolis, tebetarnavęs policijoje, parūpins išganingus dokumentus.
Bet motina pasakė: „Už tau gudresni žūna“, o brolis pridėjo: „Nuo likimo neišsisuksi. (6)

       Su baime V.Mačernis dabar gyveno dideliame savo senolių name. Net dienoraščius (filosofinį ir literatūrinį) užkasė po šienu, o septyniolikametės sesers priprašė globoti jo kitus rankraščius, jei jį sučiuptų vokiečiai. Ir vis dėlto dirbdavo nuo ryto iki vakaro, tarytum egzaminai kabėtų ant nosies.
„Man dar neužtenka laiko, o darbų begalės“ (7), – skundžiasi. Skaito astronomijos ir fizikos veikalus, F. Ničės ir K. Jasperso filosofiją, F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus romanus. Susipažįsta su A. Bloko ir B. Pasternako kūryba. Verčia į lietuvių kalbą savo mylimąjį poetą O. Milašių. Atkakliai ruošiasi būsimoms studijoms Sorbonoje – „kala“ prancūzų kalbą; jam padeda Sedos gydytojas žydas I. Sauchatas, slapstęsis Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne. Kai 1944 m. vasarą jų sodyboje prisiglaudžia sužeistas tarybinis lakūnas D. Moisejevas, pašautas ties Liepoja, jis per tris mėnesius išmoksta rusiškai. Dvidešimt trejų metų jaunuolis jau moka septynias kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. „Dar išmoksiu hebrajų, ir gana“, – sakė motinai. O sužadėtinei guodėsi, kad tokiu baisiu laiku negalįs dirbti, kad visa, ką jis rašąs, esąs tik vaikiškas žaidimas, kad vienintelis jo troškimas – pergyventi karą.

       1944 m. spalio 7 dienos rytą V.Mačernis rašė „Songs of Myself“ fragmentą, kai iš Žemaičių Kalvarijos Paulius Jurkus, jo gimnazijos ir studijų draugas, atsiuntė žinią, kad traukiasi į Vakarus, „Aš čia gimiau ir mirsiu – niekur iš Lietuvos nenoriu važiuoti“, – kalbėjo V.Mačernis tomis sąmyšio dienomis savo seseriai Valei. Bet pasikinkė arklį, susikrovė į lagaminą eilėraščių sąsiuvinius ir išvažiavo. „Man nieko nesakė, kad toliau keliaus, – pasakoja motina. – Kas gi būtų arklį grąžinęs? O ir drabužių nebuvo pasiėmęs.“ Sesuo įsitikinusi, kad brolis ketinęs tik parsigabenti draugą į ramų savo tėviškės kampelį, kur, ieškodami užuovėjos nuo karo, jau buvo apsistoję Panevėžio teatralai. Teta Striaupienė, pas kurią buvo sustojęs ir paliko lagaminą, prisimena, kad jis sakęs, jog iš tėvynės niekur nesitrauksiąs, nes jai visada būsią reikalingi poetai.

       Paskutinės V.Mačernio kelionės draugas D. Banionis pasakoja: „Mes abu su Vytautu išvažiavome iš Šarnelės į Žemaičių Kalvariją. Koks penketas kilometrų. Pravažiavom pusę kelio. Skraido lėktuvai. Kažkur bumpsi. Sutikom kareivius, einančius iš miestelio. „Ar galvos jums nebe mielos – kur lendat?“ – perspėjo mus. Vytautas sako: „Žinai, iškraukim daiktus pas mano tetą, aš vienas greičiau suvažinėsiu.“ Aš pasilikau. Sėdžiu valandą, dvi, tris. Jo nėra. Einu į Žemaičių Kalvariją. Ten kaip iššluota. Sutinku pažįstamą. „Ar nematei Vytauto?“ – „Jis užmuštas.“ Negalėjau patikėti. Nulėkiau į Jurkuvienės kiemą. Matau – stovi arklys išdrėkstu šonu. Vežime sėdi sukniubęs Vytautas. Veidas ir rankos, kruvinos. Aš bijau ir prieiti, Jurkuvienė renka ruselyje bulves.
Aš klausiu: „Ar Vytautas gyvas?“ – „Negyvas, vaikeli, negyvas. (8)

       Miestelyje, apimtame karo panikos, mažai kas pastebėjo Vytauto Mačernio mirtį. Vieni pasakojo, kad, įvažiavęs į miestelį, jis susitiko pienininką, tarėsi abu važiuoti į paštą, bet tuo metu ėmė miestelį apšaudyti šrapneliniais sviediniais, pienininkas įšoko į griovį, o Vytautą galvon kliudė skeveldra. Kiti pasakoja, kad Mačerniukas jau važiavęs iš miestelio namų link pro kapines, kai nukrito į St. Urbono daržą vienui vienas sviedinys, iššautas kažkur nuo Sedos. Ties pereinamąja koplyčia jis sukniubo vežime, o arklys jau pats įsuko pas Jurkuvienę, kuri maniusi, kad kruša užėjo – taip tankiai daužėsi skeveldros į stogą.

       Tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai, sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti Vytauto Mačernio. Bet į miestelį vėl krito sviediniai, ir jie paskubomis išsivežė jį atgal į Šarnelę. Palaidojo tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo pamėgęs, prie upeliūkščio, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.

       „Tarybų Žemaitija“, išspausdinusi nekrologą (1944, Nr. 6), tragišką poeto mirtį nusakė vienu lakonišku sakiniu: „Žemaitijos atvadavimo išvakarėse, š. m. spalio mėn. 7 d. savo tėviškėje, Žem. Kalvarijoje, važiuodamas arkliu, netoli kritusio sviedinio buvo užmuštas poetas Vytautas Mačernis.“

       Po juodu karo debesiu ištryško ir nutilo Vytauto Mačernio poetinis žodis. Karas jau stovėjo prie Lietuvos slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Vokiečių tankai dar tebedraskė Žemaitijos laukus, kai jis paliko neužbaigtą paskutinį kūrinį.

       Šitas sutryptų žmogiškų vertybių, netikrumo ir siaubo laikas atkirto V.Mačernio kūrybą nuo įprasto jaunystės lyrikai lengvabūdiško entuziazmo ir rausvos romantikos. Ją iškart užgulė abejonės ir nerimas.
„Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau perdaug rimtas savo metams, – rašė jis. – Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus liūdnesnis ir liūdnesnis.“ (9)

       V.Mačernis nebandė ieškoti atramos Lietuvos socializacijos procese, su kuriuo surišo savo likimą jo vienaamžiai, išauklėti pogrindinės komunistų kovos. Jis tylėjo 1940 – 41 metais, nepaliestas socializmo idėjų, nepriėmęs tarybų valdžios programos, ir jo talento tikrasis debiutas įvyko tik hitlerinės okupacijos metais, kai į skurdų literatūrinį gyvenimą vėl buvo desperatiškai grąžinamos žlugusios buržuazinės valstybės ideologinės normos ir meniniai etalonai.

       Poetų karta, nepriėmusi socializmo idealų ir staiga įtraukta į pasaulinio karo sūkurį, vis dėlto suabejojo visomis institucijomis ir normomis, kurias buvo sukūrusi taikos meto buržuazinė visuomenė. Nuo karo griausmo subyrėjo idealizuojančių frazių tinkas. Nebeliko paradinio patriotizmo raminančios žydrumos. Išbluko gražaus tobulėjimo ir nuoseklios pažangos iliuziniai piešinėliai, ir netikėtai atsivėrė tuštuma, kur nebebuvo į ką atsiremti.
„Mes matome, kaip viskas pro mūsų akis praeina ir išnyksta, kaip visa tai dingsta į tamsą ir kaip visa tai nepalieka amžinos vertės“ (10), – deklaravo L. Švedas, dabar žinomas socialistinės Lenkijos rašytojas. Abejonė tapo svarbiausiu poetiniu pergyvenimu, nerimas – pastovia eilėraščio įtampa, o mirtis – pagrindiniu motyvu. Šitos kartos politiniai idealai, aišku, neprašoko buržuazinio valstybingumo ribų, bet savo pasaulėjauta ir kūryba ji jautėsi atskilusi nuo prieškarinio laikotarpio psichologinės ir literatūrinės rutinos, svetima hitlerinės okupacinės valdžios reikalaujamai „pozityvių idealų“ propagandai, todėl jos žingsnius kartkartėmis lydėjo piktoki spaudos aprėkimai (11).

      
„Mes sutverti tam, kad bylotumėm apie tiesą“ (12), – rašė V.Mačernis, pradėdamas savo kūrybinį kelią. Bet šiurpiame karo ekrane kiekviena tiesa jam virto skausminga abejone, o tikėjimas – netikėjimu. Tik kopkim į kalnų viršūnes, kur dega amžinojo pažinimo saulė! Šitaip su džiaugsmu ir viltim šaukė savo pirmuosiuose eilėraščiuose jaunas poetas, tada karštas ateitininkas idealistas. O 1942 m. jau prisipažino, kad jis pavargęs ir nusiminęs stovi „po nežinios dangum“. Nebėra jokių iliuzijų. Šito paklaikusio pasaulio neįmanoma pataisyti. „Amžinybės pasaka“ taip pat sudužo – miršta visa, kas gyva; žmogus ateina iš nebūties ir vėl į ją sugrįžta; gyvenimas praslenka kaip šešėlis, ir po mirties tu jau „nelauki nieko“. Dievas, gal būt, yra, bet jis neužpildo žmogaus nebūties, nepakeičia jo egzistencijos niekio, todėl lieka beprasmis. Žmogus visada trokšta tikėti, dievinti, prisiglausti už kokios nors tiesos monumento. Reikia pagaliau išbusti iš „melo malonaus“, ištrūkti iš laikinų tiesų apgaulės ir atviromis akimis pažvelgti į nebūties tuštumą, pajusti „visatos šaltį dygų“. Reikia išdrįsti gyventi be vilties, be dogmų, be amžinybės. Tai nėra beprasmė egzistencija. Praeidamas „iš anapus į anapus“, tu ieškosi laimės, jos nerasi, bet jau pats ieškojimas bus prasmė. Tu klausinėsi daiktų esmės, dėl visko abejosi, nesužinosi nieko tikro ir absoliutaus, bet jau pats klausinėjimas ir abejojimas bus prasmė.

       Skeptiškumo banga atplėšė V.Mačernį nuo buržuazinės visuomenės lėkštų vertybių, trumpalaikių iliuzijų ir pragmatiško pozityvizmo, pastatė į abejonės, ironijos ir liūdesio nuošalę, kurioje jis skausmingai ieškojo aukštesnių ir visuotinesnių būties aspektų, prašokančių baisųjį karo metą. Ši banga suformavo antitezišką jo mąstymą, nepasitikintį jokiais aprioriniais postulatais, išgliaudantį kiekvieną tiesą iki tuštumos, bandantį viską išsiaiškinti nuo pat pradžių pradžios („Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,/ Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir .šypsaus“).

       Šita didelė pažinimo aistra, abejonė ir nerimas V.Mačerniui buvo ne literatūrinė poza ar graži vaidyba, o neišvengiama ir nepataisoma vidinė situacija ar net lemtis („Man neramu. Aš savo nerimą bandau/ Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“). Jo lyrika pagauna stipriu autentiškumo akcentu, jaudinančiu sielos atvirumu ir trapumu, žemu emociniu tembru, kuris girdimas iš kiekvienos eilutės kaip „gaida, kaskart vis krintanti žemyn“.

       Žmogaus padėtį V.Mačernis suvokia ne konkretaus istorinio laiko rėmuose, o iškart projektuoja ją į begalinę visos būties erdvę. Todėl kiekvienas blogis jam yra ne laikinas reiškinys, bet amžinas dėsnis. Jam svetimi socialiniai ir politiniai kriterijai. Viską jis suvokia metafiziniais buvimo ir nebuvimo, amžinybės ir niekio matais, prieidamas neretai niūrių ir slegiančių išvadų, suabsoliutindamas neviltį kaip pastovią žmogaus egzistencijos būseną. Priėmęs antiistorinę egzistencionalizmo filosofiją, jis nežinojo savo vietos ir vaidmens realioje laiko situacijoje, nesiūlė žmonijai, įtrauktai į karo verpetą, jokių išsigelbėjimo receptų.
Šitokia skeptiško filosofo pozicija, artima lietuvių buržuazinės inteligentijos „neutralistinei“ daliai, besistengiančiai pasyviai pralaukti karą, nekišant galvos į ugnį, tik iš šalies viską stebint ir dvejojant, kirtosi su jo ugningos („Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies“ (16)) ir morališkai užangažuotos kūrybos estetika, kurią jis buvo susiformavęs dar gimnazijoje, leisdamas šapirografuotą laikraštėlį „6 žaros“, ir visada liko jai ištikimas. „Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti, – rašė jis vienam „6 žarų“ bendradarbiui. – O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias – tai vizionierių kelias: pirmyn ir aukštyn. [...] Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė.“ (14)

      
Nuo būties absurdiškumo ir katastrofizmo išvadų, būdingų Vakarų Europos karo meto literatūrai (15), V.Mačernį, kaip ir daugelį lietuvių poetų, gelbėjo žemė, žemė – maitintoja, gyvybės saugotoja, prie kurios jis pripuldavo, kaip stiprybės šaltinio („Pasilenkiu prie žemės ir, stebiu“; „Aš pažvelgiau į tėviškės laukus“). Jo maištinga neviltis nusigiedrindavo, paliesta tėviškės laukų tylos. Nerimas atslūgdavo, apibrėžtas saulėto peizažo brūkšniu. Lietuviška gamta (vasaros vidurdienis, šilta vasaros naktis, miško tyluma) švelniai priglausdavo išgąsdintą ir nusiminusį savo vaiką, jį suramindavo.

       Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
       Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
       Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
       Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.


       Gimtoji žemė, netekusi karo ugnyje panteistinio šydo ir amžinojo gyvybingumo garantijų (šitaip ją buvo išpuošę simbolistai ir neoromantikai), ištisai pajungta žmogiškos egzistencijos logikai ir stebima akylu kaimiečio žvilgsniu („Kai kur matyti: žmonės bulves kasa,/ Įgulę ir palinkę ežiose,/ Pasklidę laukuose, gagena žąsys“), tebuvo vienas iš V.Mačernio atramos taškų. Kita jo užuovėja – tautos šaknys, giliai suleistos į šitą molingą žemę ir neišraunamos. Tai nėra poetizuota mitologija ar istorinis rekvizitas. Tautos likimas V.Mačernio lyrikoje regimas tarytum žemdirbio akimis – tai kartų kaita: viena ateina, užsėja lauką, surenčia namus ir užleidžia vietą kitai. Tu taip pat priklausai šitai nenutrūkstamai grandinei, ir protėvių šešėliai, sustoję aplinkui, teisia kiekvieną tavo darbą („Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,/ Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury“). Siaučiančioje karo vėtroje V.Mačernis nesijautė blaškoma dulke ar tremtiniu kosmopolitu – jis turėjo namus („aš grįšiu vėl į protėvių namus“), kuriems jautė meilę ir pareigą. Jo dvasinėje sandaroje tvirtai tebesilaikė tradiciniai lietuviškos pasaulėjautos ir etikos pradmenys: artimumas žemei, darbo būtinybė, ramybės troškimas, santūrus liūdesys mirties akivaizdoje (tai tik kartų kaita) ir kažkoks lėtas, graudus gerumas. Todėl V.Mačernio lyrikoje pro nerimą ir nusiminimą, kaip skaidrūs pavasariniai upeliūkščiai, šlamena tikrų, karo nesudarkytų, žmogiškų santykių ir vertybių ilgesys, drovi svajonė apie meilę, apie taikų, gražų ir prasmingą gyvenimą.

       Kūrybinis V.Mačernio gyvenimas buvo nepaprastai intensyvus, bet labai trumpas (pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., o paskutinįjį parašė 1944 m. spalyje). Jis užbaigė savo kūrybinę biografiją tokiame amžiuje, kai mūsų ramaus būvio dienomis daugelis ją tik pradeda. Todėl nespėjo iki galo suformuoti nei savo filosofinės, nei poetinės sistemos, palikdamas daugiau jos fragmentus, užuomazgas, atskiras linijas – tai talentingiau, tai blankiau išplėtotas.
Jo lyrikos evoliucijoje galima įžiūrėti net kelių skirtingų poetinių programų ir poetinių kultūrų pėdsakus: „žaliojo sodžiaus“ apdainavimo tradiciją („Takai pro klėtį bus užžėlę,/ Duris svetainės ten užgrios,/ Žydės prie vartų ramunėlės,/ O svėrės, usnys palangiuos“ (16); simbolizmo estetiką („Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,/ Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis“); klasicizmo stilistiką, atgaivintą Vakarų Europos egzistencionalistų (A.Kamiu); vizionistinio vaizdo, spontaniško išsiliejimo, laisvųjų eilių poetiką, perimtą iš moderniosios anglų ir prancūzų lyrikos. Nuo jausminės išpažinties, subtilaus ir plastiško vaizdo, smulkaus metaforiškumo V.Mačernio kūryba slinko dramatizmo ir filosofiškumo link, išsaugodama geriausiuose kūriniuose įtaigią emocinio pasakojimo intonaciją, kuri lietuvių lyrikoje išsilaikė nuo Maironio iki pat šių dienų.

       1939 – 1942 m. V.Mačernis parašė „Vizijas“. Tai vienintelis ciklas, kurį poetas spėjo užbaigti. Pagrindinis jo kūrinys, kur žmogaus padėtis tebėra stipriai įstrigusi, suspausta ir užstota lietuviškos žemės klodų, kur ji taip aiškiai surišta su ankstyvesnių kartų gyvenimu ir tautos išlikimu. Bundantis egzistencinis nerimas, brėkštanti nelemties ir sudužimo nuojauta čia atsiremia į tėviškės laukų ramybę, senos sodybos saulėtą rimtį ir pastovumą. Taip gimsta šviesiai graudus šio kūrinio lyrizmas, kurį būtų galima pavadinti vizionistiniu lyrizmu.

       V.Mačernio poetinis suvokimas kurčias daiktams, kurie greta jo šią akimirką, kuriuos galima paliesti plika ranka. „Žiūrėjau praeitin“, – sako poetas. Jis kalba apie daiktus, įvykius ir žmones, kurių jau nėra, kurie išplaukia iš atsiminimų, sapnų ir vizijų. Jie panašūs į save ir keistai nebe panašūs, kaip būna tik sapne. Jie išausti iš efemeriškos medžiagos, labai skaidrios, bet čia pat plyštančios ir išgaruojančios („Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo“). Jie ateina kaip vienkartiniai regėjimai, labai ryškus, kondensuoti ir poetiški, nes kiekvienas įspūdis yra ilgai išgulėjęs sąmonės kloduose. Juos lydi plonai virpantys džiaugsmo ir liūdesio balsai, potekstėje likusi filosofinio apmąstymo įtampa, todėl šitie „regėjimo vaizdai“ dar kartą keičiasi, virsdami būties suvokimo ir vertinimo kategorijomis („Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“), daugiaprasmiais simboliais, kaip ta senolė, atėjusi iš nebūties paguosti nuliūdusio anūko, kaip tas piemenukas, pučiantis meldą auštančios dienos sambrėškoje, kaip ta džiaugsminga šiaurės genčių puota senolių namuose.

      
Praeities vizijos V.Mačerniui buvo ne tik „šviesus saulės langas“, į kurį jis įšokdavo, kaip į stebuklingą ratą, vejamas skaudžių amžiaus abejonių. „Regėjimų liepsna liepsnot“ buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo ir kūrybos tikslų, panašiai kaip O.Milašiui, kurio „Rugsėjo simfonija“, „Lapkričio simfonija“, „Nemiga“ jam padėjo nusistatyti žanrinę „Vizijų“ formą (vėliau jis net pats ketino rašyti Rudens, Žiemos, Pavasario simfonijas (17). „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje, – rašė jis viename laiške. – Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. [...] Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą.“ (18)

       „Aukštosios akimirkos“, suplėšydamos „kasdienybės pančius ir varžtus“, keista atsiminimų logika, šokinėjanti iš šviesos į tamsą, panardinanti viską į naivią ir graudžią intymumo šilumą, suformavo naują pasakojimo intonaciją. Pirmose „Vizijose“, ypač ankstyvosiose jų redakcijose, dar jautėsi gražaus poetinio kalbėjimo tradicija su būdingomis jai pigiomis metaforomis („Rasotom pievom atbrenda pavakarys“), melodingais pakartojimais („skaisčiom, skaisčiom akim, tarsi du ežerėliai gilūs“), jausmingu balso pastatymu („Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai“). Netrukus išorinis frazės blizgesys užgeso, frazė supaprastėjo, ėmė tekėti ilgais ir lėtais periodais, plačiai išsišakodama laisvojo eiliavimo strofose. Susidarė natūrali pasipasakojimo – pašnekesio intonacija, perkrauta masyvios reginių plastikos ir vidinės įtampos, tačiau labai intensyvi ir lengva, tiesiog pavergianti savo geliančiu nuoširdumu. Tokia pasakojimo intonacija, atrasta V.Bleiko, V.Vitmeno, O.Milašiaus lyrikos poveikyje, buvo svarbiausias V.Mačernio įnašas į lietuvių poetikos meną.

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė
miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai, tartum svajonės vienišos, per lygumas beribėn
tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.


       Baigęs „Vizijas“, V.Mačernis puolė rašyti naujų ciklų, kurie turėjo išaugti į milžiniškas poetines freskas.
„Tai baisus ir milžiniškas darbas, kuris atims kokių 30 darbo metų. Jei tą ištesėčiau, būčiau nepralenktas pasaulyje patvarumu, siekiančiu iki idiotiškumo – rašė jis laiške. – Labai sunku nusakyti, kas tai bus, bet jame bus surašyta visa žmogaus istorija nuo Adomo iki Tavęs, atseit viskas.“ (19) Per dvejus metus V.Mačernis parašė 81 „Metų“ ciklo sonetą (ciklas buvo sumanytas iš 4 dalių, kiekviena dalis iš 24 sonetų). Sukūrė 14 „Songs of Myself“ (Dainos apie save) giesmių. Apmetė filosofinės–siužetinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią. Įsivarė į „Žmogiškąją komediją“ – plačių filosofinių svarstymų ciklą.

       Šiuose cikluose ėmė ryškėti nauja V.Mačernio stilistinė orientacija. Jis kategoriškai atsižada plonyčio metaforų voratinklio, jausmingo frazės gležnumo, žiogelių, šlamančių liepų, samanotų stogų atributikos, lyrinio padrikumo, kai šnekama tik virpančiais ir šokinėjančiais niuansais, – šitų charakteringų lietuviškojo emocingojo lyrizmo pradmenų. Dabar jis vengia miniatiūriškai išgrakštintų žodžių, „išaugintų šiltadaržyje“. Bijo skambaus grakštumo ir elegantiškumo. Savo frazę nuplikina ir apnuogina, kad ji būtų tiksli ir asketiška, kaip aforizmas, įveda griežtas logines jungtis („Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam“), o tradicinius poetizmus (klajojantis vėjas, mėlynas vakaras) pakeičia abstrakčiomis sąvokomis (prasmė, tikslas, siela, tiesa, tuštuma). Skrupulingai apskaičiuoja paraštėse, kiek sonete daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, norėdamas palikti tik maksimalaus prasminio svorio žodžius. Nebėra glostančių diminutyvų ir šnabždančio tono. Poetas nori iš karto atidengti esmes, be jokių nutylėjimų ir subtilaus žaismo, todėl architektonikos linijos yra tiesios ir aiškios, o dikcija būna net pranašiškai rimta ir pakili.

       Vakarų modernioji lyrika V.Mačerniui nebuvo vienintelė literatūrinė vertybė ir sekimo modelis, kaip daugeliui jo kartos poetų. Jis susižavėjęs skaitė Renesanso ir klasicizmo poetus („Šekspyru esu apverstas“). Vertė Petrarkos sonetus. Parafrazavo Šekspyrą („Ar liūdnesnio kas būti galėtų/ Už likimą žmogaus šioj nakty?“). Pradėdamas „Žiemos sonetus“, jis visai aiškiai užsibrėžė klasicistinę programą: „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,/ Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.“

       Į V.Mačernio lyriką, kaip žuvusios pasaulio harmonijos prisiminimai, įeina antikos reginiai (Panas, Venera, Pegasas, susėdę dievai, nimfos, fėjos). Iš klasicizmo jis perima alegorinių įvaizdžių patetiką („aukštas ramybės dangus“, „purpuriniai tiesos spinduliai“, „sopulio vynas“), išmoningų kreipinių puošnumą („O amžinasis nuodėmių šaltini!/ Poetų įkvėpimui groži tyras!/ Prisilietimu lūpų purpurinių/ Gaivinki sielos degančiuosius tyrus“). Perkuria nusistovėjusius literatūrinius tipažus ir siužetus, paversdamas juos visuotinės prasmės simboliais („Donkichotas“, „Zancho Panza“, „Don Juan“). Paklūsta kanoniškų klasicizmo formų – soneto, trioleto, rondo – disciplinai. Tik jo sonetuose nėra nei harmonijos, nei žaismingumo, nes psichologinio įvykio slinktis čia neturi laimingos atomazgos, svarstyta dilema neužsibaigia ramybės tašku, nerimas neatslūgsta gale. Grakščios formos ir tragiško jutimo samplaika suteikia V.Mačernio sonetams šekspyriško atspalvio.

       V.Mačernis stengėsi išpuoselėti naują poetiškumo normą, surištą tik su esminėmis žmogaus buvimo problemomis („Išspręst gyvybės ir mirties lygtis/ Su begale nežinomųjų“). Jam atrodė pernelyg menkas ir tuščias užsiėmimas ieškoti poetiškumo širdies atodūsiuose, vienkartinėse būsenose, jausmingoje individualios sąmonės išpažintyje. Karas išblaškė egocentrišką iliuziją, kad tavo „aš“ stovi pasaulio centre, o tuo pačiu nuvertino ir smulkios psichologinės analitikos reikšmę. Poetas dabar nori pamatyti tai, kas bendra, visuotina, kas sieja jo vienkartinę būtį su visų žmonių būtimi, suvokti savo vietą visatos sandaroje.
„Sunkiausia pasakyti bendrus dalykus, sakydavo Horacijus. Ir tik tas rašytojas didelis, kurs moka pasakyti bendrus dalykus, bet taip, kokie jie yra“ (20), – rašė jisai laiške. V.Mačernis grįžta prie V.Mykolaičio-Putino poetikos – lakoniško brėžinio, logiško sąryšingumo, klasiškos sandaros, neryškios simbolikos, dramatiško minties rutuliojimo. Jis stengiasi supoetinti filosofinį rečitatyvą – abstrakčių kategorijų judėjimą, šuolį nuo tezės iki išvados, lėtą tiesos brendimą, nors neretai šitas filosofinis rečitatyvas (jo studijų pasėka) virsta tik užgesusia samprotavimų lava („Trioletai“, „Skeptikai“, „Distancijos jausmas“), šalta ir puošnia retorika („Aš paliksiu bemiegančią Jus/ Ir, suradęs kitur skausmo daigus,/ Vėlei tęsiu kančios žaidimus“), kur jau nebėra giluminės įtampos, laisvo išsiliejimo, o bado akis racionalistinė schema ir proziškas frazės sunkumas. Į poetinį suvokimą jis įveda skeptiškos ironijos smūgį, degraduojantį vertybes, išblaškantį emocinį vienaspalviškumą, nes jautėsi stovįs ne vidury vaizduojamų įvykių, o tarsi šalia jų, atskirtas nuo to, kas vyksta, bejėgis katastrofiškos dabarties akivaizdoje. Geriausiuose V.Mačernio kūriniuose filosofinis rečitatyvas ir skaudi ironija susilieja su svaiginančiu ūmaus praregėjimo – vizijos karščiu, lyrinio jausmo tyru paprastumu. Tai ir sudaro tą naują poetiškumo normą, kurią V.Mačernis nešė lietuvių lyrikai.

       Pasišovęs, atnaujinti, lietuvių poetiką, V.Mačernis neskubėjo spausdintis. Jis tik siųsdavo draugams naujai parašytų eilėraščių nuorašus, reikalaudamas atviros kritikos. Beveik nespausdinta hitlerinės okupacijos metais, jo kūryba sklido po Lietuvą gausybe nuorašų, kuriuos pasidarydavo jo draugai ir studijų kolegos, ir iš tiesų funkcionavo kaip gyvas literatūrinis reiškinys. Pirmasis jo talentą autoritetingai pripažino V.Mykolaitis-Putinas, išgirdęs 1942 m. skaitant jį „Vizijas“ universiteto literatų būrelyje.

       Šiandien dar sunku apibrėžti V.Mačernio kūrybos vietą ir vaidmenį lietuvių lyrikos raidoje. Jo poetinė sistema tebesiformavo, jungdama prieštaringas lytis – griežtą intelektualinę architektoniką ir iš pasąmonės kylančių vizijų netikėtumą, realistinę vaizdo plastiką ir giluminius lyrinio jausmo impulsus. Jo kūryboje savotiškai grumiasi klasikinė formos precizija su lyrine ekstaze, o spekuliatyvinis mąstymas su labai paprasta ir tyra poetine pagava. V.Mačernis ieškojo tikslios, aiškios ir prasmingos poetinės formos, nepakęsdamas nei lėkštos poetizacijos, nei dirbtinio eksperimentavimo.
Jo kūryba vedė į susikaupimą ir natūralumą, atmesdama prieškarinės poetų kartos profesionalizmo rutiną, atgyvenusią naujoje laiko situacijoje estetizmo ir epigonizmo inerciją, demonstratyviai teigdama, kad tiesos ieškojimas yra svarbesnis už grožio ieškojimą, kad tikroji lyrika yra tik ta, kurioje „nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo“ (21)

       V.Mačernio lyrika priklauso humanistinei lietuvių literatūros tradicijai. Tai didelių vertybių ieškančios, abejojančios ir besikankinančios sielos istorija. Jon įrašytas žmogiškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui, šitai aukščiausiai ir vienintelei vertybei, nes, anot poeto, „Mes nežinome kam, bet gyventi, kurt ir juoktis pasauly – puiku.“

______________

  

       1 Visa biografinė medžiaga gauta iš pokalbių su Vytaufo Mačernio motina Elžbieta Mačerniene, jo seserim Valerija Šilinskiene, sužadėtine Brone Vildžiūnaite, jo tėvo seserim Elvyra Mačernyte, giminaičių ir buvusiu kaimynu J.Striaupiu, iš poeto laiškų sužadėtinei bei draugams, iš varduviškio K.Bružo surinktos atsiminimų medžiagos. Pokalbių užrašai, o taip pat K.Bružo surinktoji medžiaga perduota Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynui (F 1, Nr. 3702).
       2 Laiškas P.Jurkui 1936 lapkričio 18. –TKM Nr. 14532.
       3 Laiškas D.Jackevičiūtei 1939 kovo 6. – LKLI BR F 1, Nr. 3702.
       4 V .   M a č e r n i s .  Aš atnešiau jums saulės patekėjimą. – „Ateitis“, 1938 – 39, Nr. 7.
       5 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1942 gegužės 27. – Br. V. r.
       6 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1943 balandžio 6. – Br. V. r.
       7 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. – Br. V. r.
       8 D.Banionio pasakojimas 1969 balandžio 4.
       9 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1943 kovo 8. – Br. V. r.
       10 L .   Š v e d a s .  Tiems, kurie mūsų nepažįsta. – „Naujoji Lietuva“, 1944, sausio 30.
       11 „Kūrėjas juk ne tik eina per pasaulį, bet su savim jis veda ir kitus. Ir jei jis, nenorėdamas rasti nieko šviesesnio, prieš kitus skleidžia tamsą, neviltį ir nusiminimą – tai yra nuodijimas tų sielų, kurios minta jų kūryba.“ (J .  S a k a l a s .  Modernioji mūsų poezija. – „Ateitis“, 1944, liepos 4.)
       12 V .   M a č e r n i s .  Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai. – „Ateitis“, 1938 – 39, Nr. 5.
       13 Laiškas P.Jurkui 1939 kovo 18. – TKM Nr. 14532.
       14 Laiškas P.Jurkui 1939 rugpiūčio 19. – TKM Nr. 14532.
       15 Žr. J.Sławinski. Kr.K.Baczyński: Historia. – Liryka polska. Interpretacja. Kraków, 1966, p. 360 – 370.
       16 V .   M a č e r n i s .  Mergaitei. – „Ateitis“, 1938 – 39, Nr. 2.
       17 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. – Br. V. r.
       18 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1942 liepos 12. – Br. V. r.
       19 Ldiškas Br.Vildžiūnaitei 1942 birželio 7. – Br. V. r.
       20 Laiškas Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. – Br. V. r.
       21 Laiškas P.Jurkui 1939 kovo 18. – TKM Nr. 14532.

       Mačernis, Vytautas. Žmogaus apnuoginta širdis: Poezija. – Vilnius: Vaga, 1970.