Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Kelionė į Eldoradą: Alfonso Nykos-Niliūno poezijos žmogus (1992) (2)

       Tęsinys. Skaitykite pradžią.

       III

       Bendras įspūdis, kuris susidaro perskaičius „Orfėjaus medį“ ir „Balandžio vigilijas“, yra savotiškas poeto kūrybinės sąmonės blaivėjimas, susijęs su kūrybinio akiračio plitimu: Tremtis ir jos sukeltos dvasinės problemos jau nebėra vienintelė tema, turinti ryšį su egzistencijos prasme. Ypač „Orfėjaus medis“ yra margas kilimas, ką parodo jau ir eilėraščių datos – nuo 1937 iki 1953 m. O tarp tų dviejų datų įsiterpia ir „Praradimo simfonijos“, ir tai, man regis, yra labai reikšmingas faktas, nes jų griežtai išlaikytas emocinis vientisumas tuo būdu tampa sąmoningai poeto padarytos atrankos rezultatu. Atranka, žinoma, reiškia ir kontrolę; vadinasi, ta knyga nebuvo vien tik gaivališkas, nesulaikomas jausmo išsiliejimas, kada poetas apie nieką kita negalėjo galvoti. Būta ir kitokių įkvėpimų bei minčių, bet autorius rūpestingai parinko tik tuos eilėraščius, kurie sudarytų vientisiausią, įtemptą ir efektingiausią „Praradimo simfonijų“ dramą. Išeina, kad pirmosios knygos poeto „aš“ ir Alfonsas Nyka-Niliūnas nėra tas pats žmogus. Poeto „aš“ yra lyg ir iš jo širdies išaugęs medis, turįs savo atskirą gyvybę. Jeigu jis stovi prieš nebūtį, tai dar nereiškia, kad pats poetas irgi prieš ją stovi. Dar daugiau – tas medis minta širdies krauju, poetas gali kiekvienu metu tą maistą nutraukti, ir medis nuvys. Vadinasi, autoriaus sąmonėje visą laiką tūnojo aiškus supratimas, kad jis yra ne tik savo pasaulio kankinys, bet ir galingas magikas, kuris gali tą pasaulį kaip nori pakeisti ar net sunaikinti. Šitą supratimą jis ir išreiškia „Dainos“ eilėraštyje:

       Šitoks poeto ir jo kūrybos santykis, nors jis gali kartais įžeisti naivius „jausmų kankinius“, kurie gal pradės skųstis, kad poetas melavo, iš tikrųjų parodo, kad tam tikras atstumas tarp menininko ir jo kūrybos yra būtina, esminė kūrybos sąlyga. Kai kurie kritikai net ir apibrėžia meną, sakydami, kad art is passion recollected in tranquility; nors toks apibrėžimas nėra visiškai tikslus, jis išsako bent dalį meno esmės.

       Tačiau „Orfėjaus medyje“ yra ir tęstinumas, jungtis su „Praradimo simfonijų“ problemomis, – tęstinumas, kuris ypač jaučiamas knygos daly, pavadintoj „Inferno“. Tai nužengimas į pragarą, lyg ir savotiška imitatio Christi, be kurio negali būti prisikėlimo. Įdomus yra „Inferno“ tonas – daugiau filosofinis negu emocinis. Autorius, atrodo, suprato, kad iš „Praradimo simfonijų“ paskutinės nakties neišeisi vien tik desperatišku jausmų įtempimu, kad reikia pergalvoti, išsiaiškinti vėl viską nuo pradžios. Pagrindinės problemos čia yra pažinimas, ištikimybė ir instinktas. Pažinimas, laikomas prasilaužimu pro tradicinių vertybių kiautą, gali nuvesti į dvasios sutemas, nes dangus dažnai užsirūstina, išgirdęs klausimą „kodėl“, ir niekados neatsako. Todėl matome autoriaus pirmus bandymus išeiti iš tamsos, atsisakant pažinimo. Gal tokiu būdu bus galima grįžti į gimtuosius namus, kurie pasidarė svetimi.

       Gimtųjų namų žmonės, jie pažinimo neturi, bet jaučia ryšį su dangum ir žeme, įprasminantį jų gyvenimą, ir kas dar svarbiau – jų mirtį, nes mirtis ir yra, kaip Hamletui, svarbiausia problema. Ką ieškančiam poetui pasakytų tėviškės žmogus? Eilėraštyje (tarp kitko, labai reikšminga, kad jis parašytas proza), skaitome: „Aš taip norėjau juos paguosti, bet, atsiminęs vieno seno ūkininko skundą: „Mes kenčiame ir juntame nežinomą jums Dievą, tai kam jūs norite mums prarają atverti“, neištariau nė žodžio. Paskutiniai jų žodžiai buvo fantastinė žingsnių ir durų kalba, kurios klausydamas aš viską supratau“. Ką suprato poetas? Kad yra gili lietuviško kaimo mistika, įprasminanti kasdienybę:

       Ir poetas jau nebenori būti „liguistas palaidūnas, kurs liūdėdamas atsiminimų klauso“; jis pats stato sau naujus dvasios namus ant kasdienybės žemės:

       Su atsisakymu nuo pažinimo ir su kasdienybės priėmimu atsiveria lyg ir nauja didelė tiesa – gyventi reikia ne protu ir ne žodžiais, bet instinktu, kuris taip pat yra ir kūrybos versmė. Reikia instinktyviai suprasti ir priimti gyvenimo ir mirties ratą; gyvenimą, žinoma, nesunku priimti, bet reikia susitaikyti su mirtimi. Tada:

       Todėl žmogus–gamtovaizdis atsisako metafizinio Kristaus ir jo prisikėlimo, kuris gi reikalauja neprisirišti prie to, kas laikina. Gana keista ir įdomu, kad jo žodžiai skamba panašiai į Ivano Karamazovo žodžius Dostojevskio romane, kada šis „grąžina bilietą“ į dangaus harmoniją. Tik niliūniškojo žmogaus priežastys yra kitokios:

       Ir šitas priėmimas mirties ir kasdienybės pagimdo ištikimybę žemei iki mirties, priimant mirtį kaip neišvengiamą pralaimėjimą, bet jos metafizinės prasmės nepripažįstant. Poetas sako medžiui:

       Šitame nusistatyme, šitame „sunkiame patriotizme žemei“ yra kažkas pagoniško, kas sieja Niliūną šiuo atveju su, pavyzdžiui, Škėmos „senuoju, muzikaliuoju aisčiu“, kuris irgi mokėjo tik „gimti, gyventi, mirti“, bet taip pat ir su tuo, kas yra pagoniška Graikijos legendoje bei renesanso dvasioje:

       Bet ką tai reiškia sugrįžti? Ištirpti žemėje, supūti ir pavirsti gėlių žiedu, šaknų sula. Ir netekti sąmonės? Ar amžinybė yra tas pats, kas nebūtis?

       Ir žaizda atsiveria kartu su naujo nerimo nubudimu, su nauju troškimu nugalėti mirtį. Vėl reikia leistis į žemę, kaip sielą sukrečiančiame eilėraštyje „Inferno“, kur gimtoji žemė pavirsta Sodoma ir ištikimybė jai groteskišku „danse macabre“, ir nepažinimas, instinktas ir ištikimybė žemei pasirodo esąs paskutinis velnio žodis. Ir vėl grįžta amžių švytuoklė, ir poetas vėl iškeliauja po šito paskutinio šiurpaus grįžimo į namus.

       Naujon kelionėn poetas išeina kažkaip ramiai, iš lėto, atidžiai įsiklausydamas į ilgesį ir į gamtą, jau ne tam, kad pats gamta pavirstų, bet kad išskaitytų joje, taip sakant, ženklus ir stebuklus, vedančius į paskutinį, gal tikrąjį eldoradą:

       Taigi naujas Niliūno poetinis „aš“ yra mokinys, iš mirties ir iš gyvybės semiąs sau naują supratimą. Gal likimas ir begalybė buvo iššaukti kovon per anksti, gal pirma reikia pagilinti savo dvasios turinį. Ir trečioje knygoje „Balandžio vigilijose“ prasideda nauji ieškojimai pasauliuose, į kuriuos aistringas Niliūno tremtinys dar nebuvo įžengęs. Vienas tų pasaulių yra moters kūnas:

       Kitas pasaulis yra moters siela, galima net sakyti, amžinasis moteriškumas, kuris turi jėgos išvesti iš tamsybių:

       Abu tie pasauliai priklauso prie antrojo poetiškos tikrovės rato, kartu su visam pasauly menininkų sukurtomis formomis, spalvomis ir žodžiais. Tikrasis antrojo rato turinys yra sielų bendravimas. Taip panaikinama vienatvė, ir individo būtis nepasibaigia jame, bet tęsiasi per šimtmečius, nepabaigiama žmogaus sąmonės ryškėjimo srove. Dabar poetas gali visiškai naujais žodžiais kreiptis į žemę:

       Talita kumi – Kristaus stebuklas, prikėlęs iš numirusių mergaitę. Ties juo numiršta ankstesni ieškojimai ir prasideda didžioji transformacija. Kandis pakyla nuo knygos drugeliu. Šitokios nuotaikos Niliūno žmogus – ne žmogus–gamtovaizdis, bet žmogus–mokinys, – pradeda suvokti Kristaus prasmę. Tuo būdu kelionė į eldoradą nuveda į mistiškus krikščionybės takus. Gal kam iš mūsų tai yra tik dar vienas akligatvis, bet Niliūnui, bent dabar, bent gal tik šioje stadijoje, tai ir yra eldoradas – nuolatinis dvasios šviesėjimas sielų bendravime per Kristų. Vienuolis ir poetas, ėję skirtingais keliais, susitiko mistiška šviesa žėrinčiam Golgotos kalne. Ir nuo šio momento jo kūryboje pradeda skambėti intymus monologas – malda:

       Šitoks Kristus yra renesanso pilnakūnis Kristus, matomas Michelangelo paveiksluose. Asketiška krikščionybė ištraukė iš žemės gyvybės sultis ir paliko tik sudžiūvusias šventųjų figūras auksiniame dangaus ilgesio fone, o Niliūno suvokiamas Kristus – „pagoniškas“, kupinas žemės ir žiedų, ir kūnų šilumos – suteikia naują prasmę Biblijos žodžiams, kad Dievas sukūrė visatą ir matė, kad viskas joje buvo gera. Taigi paskutinėse Niliūno kūrybos stadijose jaučiama lyg ir pagoniškų, ir krikščioniškų tradicijų jungtis. Ar tokia jungtis vis dėlto įmanoma ir ar poetas ją yra visai suvokęs – gali parodyti tik ateitis.

       Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.