Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Šviesos versmių beieškant: Henriko Nagio poezija (1992)

       „I am real!“ said Alice, and began to cry.
       „You won't make yourself a bit
       remarked: „there's nothing to cry
       about“.
       Lewis Carroll: Through the Looking Glass.

       I

       Henrikas Nagys, kuris nemėgsta „budistiškai kilnių recenzentų bei teisėjų“, yra „nusižengęs“ literatūrinės kritikos žaidimo taisyklėms tuo, kad kartą Santaros suvažiavime pats pakalbėjo apie savo poeziją ir apibūdino jos pagrindinę tematiką bei emocinę įtampą. Pagal Nagį, jo poezijoje svarbu du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ir ieškotojo kūrėjo kova su naktim. Vaiko santykis su pasauliu poetui svarbus todėl, kad vaikas išgyvena tikrovę poetiškai, t. y. tiesiogiai, nežiūrėdamas pro metafizinės nežinios aprūkusį stiklą: „Vaikystės pasaulis yra, mūsų manymu, tikrasai pirminės ir nesuinteresuotos žmogiškosios būsenos šaltinis, poeto dvasios stovis par excellence, kai gebama stebėtis ir išgyventi, kaip pirmąkart žemėn atėjęs žmogus išgyveno pirmąjį kartą vandenį, vėją ir paukščių skridimą. Kai apvalios vaiko akys buvo veidrodis ir indas, sutalpinęs septynių kūrimo dienų nuostabą“.

       Pačioj Nagio poezijoj vaikystės pasaulis atrodo šitaip:

       Bet kai mes šitaip vaikystės rytą prisimenam, visuomet jau būna vakaras, ir nieko sugrąžinti nebegalima; paskutinė saulės laikrodžio šešėlio linija susilieja su nepermaldaujama tamsa. Šitą tamsą Nagys suvokia kaip „žmogaus baimę prieš jam nesuprantamą nykimą“. Baisu yra stovėti veidu prieš naktį ir dar baisiau išeiti paskendusios saulės ieškoti vienam, be draugų ieškotojų, draugų poetų. Iš čia kyla tamsi ir tragiška draugystės heroika, kurią Nagys apibūdina kaip „...aktyvią jaunosios poetų kartos laikyseną nakties atžvilgiu. Nakties, tai yra: nebūties, nežinios, kasdienybės ir praradimų. Taip nusigręžia poetai nuo prarastojo rojaus transfigūracijų ir atsigręžia į patį ieškojimą. Ieškojimą atsakymų į savo būties mįslę. Ieškojimą pačios šviesos versmių“. Tos minties poetinę išraišką, cituojant tiktai vieną pavyzdį, randame eilėraštyje „Naktis“:

 
      Iš tam tikro taško žiūrint, Henriko Nagio poezijos tematiką galima susumuoti dviem žodžiais: būtis ir nebūtis. Vaikas dėl savo nekaltumo ir nežinojimo yra tikras, kaip Alice Lewis Carroll knygoje, savo paties ir visų daiktų buvimu. Laikui einant sužinome, kad esame tik juodojo šachmatų karaliaus sapnas ir maištaujame, protestuojame prieš savo egzistencijos netikrumą ir laikinumą. Tada, papildę prometėjišką tiesos ieškojimo nuodėme, už prarasto rojaus vartų susitinkame belaukiančią nebūtį.

       Tačiau mes šias temas aptinkame toli gražu ne pirmą kartą, ir ne vien tik lietuvių poezijoje. Jos yra visuotinės ir amžinos, ir todėl žinojimas, kad jomis persunkti Nagio eilėraščiai, mažai tepadeda skaitytojui, norinčiam atpažinti jo, kaip poeto, individualų veidą. Poezija susideda ne iš metafizinių ar kitokių problemų, bet iš jų pergyvenimo, arba tikriau, iš to, kaip tas pergyvenimas išreiškiamas. Be to, nuo poetiško apipavidalinimo kokybės priklauso ir pagrindinių temų reikšmingumas skaitytojui, jų tarpusavis santykiavimas, naujos problematikos atvėrimas, naujų žmogaus išgyvenimo gelmių suvokimas – kitaip sakant, poeto originalumas, jo talento vertė. Taigi tenka atkreipti pagrindinį dėmesį į literatūrines priemones – vaizdus, metaforas, emocinę įtampą – į visus poetinės kalbos hieroglifus, kurių kiekvienas ženklas yra ne tik logiškos prasmės simbolis, bet ir langas į naują tikrovės išgyvenimo dimensiją.

       II

       Pirmam „Lapkričio naktų“ rinkiny dėmesį patraukia įvairūs tamsos ir nakties pavidalai, bendras būties „juodumas“. Mus ten pasitinka „juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių /šalti, lediniai atspindžiai“, ten po juodom šakom, už lango, vaikščioja naktis“, ir šitam juodam pasauly matome, kaip centrinę figūrą, patį poetą:

       Tai yra pirmas poetiškas vaizdas, perduodąs tą metafizinę nuotaiką, kurią vadiname stovėjimu prieš nebūtį. Tačiau nebūtis nėra tiktai fonas, kuriame matome tikrovę; ji yra taip pat ir visų daiktų, ir gyvybės, ir pačios žmogaus sąmonės užslėpta esminė savybė. Dėl to Nagiui tas juodumas įsisunkia į vakaro debesį, paversdamas jį į „didelį, juodą karstą“, skverbiasi į kraują: „mano kraujas juodas, ir / mano širdis / plaka vėjuos, kaip medis nakty“ ir žiūri iš žmogaus akių „kaip baisi gelmė“.

       Tarpas, skiriąs mus nuo nebūties, egzistuoja tiktai laiko dimensijoje, tiktai skirtume tarp „šiandien“ ir „rytoj“. Todėl nepaliaujamas laiko ėjimas yra vienas iš labiausiai pasibaisėtinų visatos procesų. Kai kurie poetai, pvz., Archibald MacLeish savo eilėrašty „You, Andrew Marvel“, vaizduoja tą procesą kaip nesustabdomą nakties šešėlio slinkimą per žemės paviršių, kiti, kaip T.S. Eliot, su karčia ironija jį atpažįsta kasdienybės mizerijoj: „I've measured out my life in coffee spoons“. Henrikas Nagys jį mato visuose ritmiškuose pasikartojimuose, kurie nuolatos ir be gailesčio kapoja laiko skydą, saugojantį mus nuo išnykimo. Šitie mirtini smūgiai girdisi paukščio sparnų plazdėjime: „tik juodas paukštis plazda ten sparnais, pavargusiais, kraujuotais“, arba mašinų ūžesy, kaip „skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų“, arba kada visoj žemėj slapčia mūs nebūtin tiksi laikrodžiai: „Mažos metalinės jūsų širdys / plaka miesto kiekvienam pilkam name“. Tada laikrodžio ritmas atsiliepia žmogaus širdy ir staiga išauga į didingą ir baisią mirties apoteozę:

       Nebūtin einančio laiko ritmas jaučiamas ir kituose dviejuose Nagio poezijos rinkiniuose, kur jis pavirsta pagrindine mirties metafora. „Mėlyname sniege“, pavyzdžiui, girdime „alsavimą, kapojantį ritmingai amžinybę / į dabarties smulkias sekundes“ („Mors atomica“, p. 49); kitam eilėrašty „Apokalipsė“ (p. 43): „Naktį ir tylą kapoja dejuodami klaikiai / seno genties kapinyno suaižyti vartai“. Šitoms įvairioms amžinybės ritmo apraiškoms yra giminingi ir organiškos gyvybės sudraskymo arba daiktų sutrupėjimo vaizdai. Kartais jie dalyvauja viso pasaulio laidotuvėse: „Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus / ir sudaužytus saulės gabalus migla užklojo“ („Saulės laikrodžiai“, p. 21), o kartais išreiškia tik vieno individo mirties agoniją: „Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas / per rėkiantį grindinį“ (ten pat, p. 32). Eilėrašty „Akmenys“ („Mėlynas sniegas“, p. 53) tas sutrupėjimas paliečia ir aukščiausias žmogaus nemirtingumo pastangas – religiją ir meną:

       Visi šie vaizdai ir metaforos nejučiom kelia pagundą Nagio poeziją pavadinti pesimizmo himnais, pražūties simfonijomis. Tačiau svarbu atsiminti, kad ta juoda, trupanti amžinybė nėra poeto pergyvenimo pabaiga, paskutinis jo žodis, o tik pradžia – visos kūrybinės įtampos šaltinis. Kalbėdamas apie „ieškojimą atsakymų į savo būties mįslę“ Nagys suvokia jį supančią naktį ne kaip galutinį pralaimėjimą, bet greičiau kaip kovos iššūkį. Tamsios metafizinės kovos nuotaikos aštriai jaučiamos anksčiau cituotoj „prakeiktų ieškotojų“ maldoj iš „Lapkričio naktų“. Tame rinkiny yra ir daugiau panašių minčių, net ir visas skyrelis „Kovos būriai“ skirtas ieškojimo ir draugystės temoms. Yra žemėj kovotojai poetai, vieniši, išdidūs, sujungti brolystėn slaptais ilgesio, maišto, vilties ryšiais. Į tuos savo brolius poetus pirmiausia ir kreipiasi:

       Tarp tų draugų Nagys randa sau poilsį, šilumą ir dvasios gyvybę:

       Tų nuotaikų šviesoj reikia suprasti Nagio pasisakymą, kad „mūsų visa poezija gimė ir mirė prie draugystės ugnies arba jos pelenų“. Tai yra kilnus ir pagarbos verti jausmai, bet skaitytojui jie tenurodo autoriaus įkvėpimo versmę. O pati nerimo, ieškojimo ir maišto poezija „gimsta ir miršta“ kur kitur – poetiškuose vaizduose, kūrybingai apvaldyto žodžio magikoj. Kada poetas kalba apie „skliautų lavono veidą“, mes tikrai suprantame, kai gali žiūrėti sielon nebūtis. Kada medis „grūmoja bevaisiu liemeniu dangun lyg mirusia ranka“, mes pajuntame, kad yra toks pasiryžimas kovai, kurio ir mirtis nesunaikins. Ilgesingo ieškojimo tragiką paliečia skaitytojo dvasią, kada jis ją poeto vizijoj pamato kaip paukštį – gyvą būtybę, kovojančią pakilti nežinion; „Viršūnėse dar plazda spinduliai, / kaip vario paukščiai degančiais sparnais, / kurie į erdvę nebegali pasikelt“. Kitur tie paukščiai „kaip juodos ugnys“, kaip poeto „sielvarto deglai juodi“ neša jo „juodąją ilgesio liepsną širdy“. Šičia parinkti vaizdai emocinės poeto logikos ryšiais sujungia juodumą, ilgesį (paukščiai) ir ugnį, tuo būdu išsakydami tai, ką gali išsakyti tik poezija, būtent – pačią paslaptį, kodėl poeto sieloj pabunda troškimas kovai tik tuo momentu, kada užeina nebūties naktis. Pačioj tamsoj yra kažkas degančio, kažkas skrendančio, kažkokia ypač tragiška poetiškos aistros ugnis, kurios pašvaistė nušviečia visą Nagio poeziją:

       „Lapkričio naktų“ juodosios ekstazės įvairiais aidais nuskamba ir antrajame rinkiny „Saulės laikrodžiai“. Ten gana dažnai poetas kalba ne tiek savo vardu, kiek poetiškai, transfigūruotos tikrovės vardu, ar tai būtų vaikystės prisiminimų pasaulis, ar dabartis. Nuo to praturtėja ir pats išgyvenimas, nes privati poeto vizija daugialypiai pakartoja jį supančiam pasauly, išauga į svarbesnę paslaptį ir didesnę tiesą. Pavyzdžiui, eilėrašty „Tvenkinys“ (P 47) aistringi poeto ilgesio sapnai pavirsta pasakų pilimis, kurias vaikai svajotojai mato giliai tvenkinio dugne, ir laukia, kol žvejai jas išneš į krantą. Bet žvejų laimikis yra šiurpus, juodas nusivylimas:

       Ir vis tiek toje juodoj, ropojančioj; su aštriom žnyplėm tikrovėj glūdi užburta ugnis, kuria dega ir pats poetas. Čia ypač svarbu vaizdo tikroviškumas: jei vėžiai naktį žibintų šviesoj iš tikrųjų neatrodytų taip, kaip jie čia aprašyti, tai mes netikėtume, kad pasauly tikrai egzistuoja Nagio „juodoji ilgesio liepsna“, ir todėl nemylėtume nė jo pasakų karalių „su juodom mantijom ir degančiom karūnom“.

       Antrame rinkinyje būtis vis dažniau įsikūnija vaikystės paveiksluose; o nebūtis pavirsta konkrečiai atpažįstamų žmonių ir daiktų mirtimi. Tie du regėjimai – vaikystės ir mirties – užima svarbią vietą. Jų santykiavime jaučiama keista inversija – anksčiau juoda naktis gyveno ilgesio ugnim, o dabar šviesiose vaikystės vizijose dažnai tyko nyki mirtis. Taip mokinių darbeliai – medžių lapų rinkimas ir džiovinimas – pavirsta laidotuvėmis.

       Kartais mirtis ateina vaikų pasaulin švelniai, nejučiom, kaip ruduo: „statėme miestus vėl; karalystes, pasaulius iš smėlio... / Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais“, o kartais ji, nepermaldaujama, palaidoja vaikus jų pačių svajonių karste:

       Ton mirtin nueina ir Nagio kovos broliai – svajotojai. Tada dažnai būna, kad už sunkaus poeto skundo: „Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega...“ slepiasi vos ne apokalipsinių dimensijų asmeniška katastrofa:

       Viena iš geriausiai pasisekusių temų „Saulės laikrodžiuose“ yra vaikystės prisiminimai, kuriuose tikrovė yra išgyvenama lyg per dvigubą prizmę – per vaiko ir per poeto sąmonę. Nors Nagys ir sakė, kad vaiko dvasios stovis yra „poeto dvasios stovis par excellence“, skirtumai tarp tų dviejų išeities taškų aiškiai jaučiasi. Visų pirma jau minėtas mirties dvelkimas „vaikiškuos“ eilėraščiuose išduoda suaugusio žmogaus susimąstymą, nes vaikas negali įsivaizduoti, kad jo gyvenimas baigtųsi. Antras ir galbūt svarbesnis skirtumas yra tai, kad visuose vaikystės peizažuose jaučiama organizuojanti, poetiškų efektų siekianti autoriaus ranka. Pastangos vaiko svajones ir jausmus perduoti metaforine kalba matosi jau ir „Lapkričio naktyse“, eilėrašty „Kumečio vaikas“ (p. 33):

       Visi mes atsimenam vaikišką norą skristi kartu su debesimis, kurie vaizduotėje įgydavo keistas formas; bet užaugę mes bematome tiktai paprastus debesis, ir reikia būti poetu (ir dar gerokai pažinusiu gyvenimo skausmą), kad aprašytum saulės spindulį kaip „kruvino, ilgo, sunkaus botago virvę“'.

       „Saulės laikrodžiuose“ šis menininko „įsikišimas“ į vaiko pasaulį pasiekia didelio subtilumo tokiuose eilėraščiuose kaip „Dirbtuvių kiemuose“, „Tėvų kiemas“, „Pradžios mokykla kaime“ ir kt. Čia kiek arčiau pasižiūrėsime į „Vasaros dieną“ (p. 41), kur metaforinė kalba taip pakelia ir transformuoja turinį, kad skaitytoją sužavi ne vaikystės prisiminimai kaip tokie, bet poeto meninis laimėjimas. Aprašoma viena vasaros diena, pilna saulės, karščio ir įvairių garsų. Visi šie įspūdžiai normaliai ateitų chaotiškai, kaip papuolė, bet Nagys juos suformuoja į dvi metaforų kategorijas: vandens ir garsų. Vaiką eilėrašty pabudina „saulės potvynis, tvinstantis man į akis“, jį „užlieja“ „saulės, žemės ir žydinčių vyšnių kvapas“, ir „mėlynė visa su šiltais debesim / į užmigusius mano delnus lašas po lašo laša“. Iš kitos pusės, vaikas girdi, kaip „vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary / ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno žydinčioj pievoj“, kaip „čirpia kartu su žiogais geležinkelininko / švilpukas“ ir kaip:

       Abi pagrindinės metaforos susijungia šitam „vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name“, kada: „užgauna šakas obelies skambėdami debesys“ – tie patys, kurie vaikui į delnus laša – ir kada „balandžių sparnų švilpimas“ pažadina vaiką kartu su saulės potvyniu. Galima dar iš šalies pažymėti, kad grasus myrioj einančio laiko ritmas yra ir čia slapčia įpintas: „Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis“.

       Pagaliau šitame rinkiny atsiranda naujų simbolių, kurie iš dalies pakeičia „Lapkričio naktyse“ vyravusius juodą spalvą, naktį, ugnį ir paukščius. Eilėraštis „Sniego balandžiai“ pačiu savo pavadinimu sujungia buvusius „degančius varinius paukščius“ su nauja idėja – baltumu, skaidria šviesa, kuri išreiškia tiek vaikystę, tiek ir slaptai tykančią mirtį. Tuo būdu eilėrašty „Pavasaris užima didmiestį“ matome, kaip jaunutis pavasaris žudo žiemą:

       Tarp kitko, Nagio akimis žiūrint, metų laikų pasikeitimai neretai ateina mirties, žudynių pavidalu. Pavyzdžiui, rudens liepsnojančios spalvos iššaukia vaizdą didžiulio žemę apėmusio gaisro:

       Dar vienas naujas elementas yra mėlyna spalva. Aistringas poeto ilgesys, kuris anksčiau dažniausiai kalbėjo liepsnos, vėjo ir vienišų, grūmojančių medžio šakų paveikslais, dabar lyg sušvelnėja ir apsigaubia mėlynumo skraiste. Tada prisimena Maeterlinck'o Mėlynoji Paukštė – visų poetų, ieškotojų slapčiausių troškimų mistinis įsikūnijimas. Jinai, atrodo, Nagiui reiškia beveik tiek pat, kiek Nykai-Niliūnui reiškė Eldorado. Mėlynas, kaip dangus, ilgesys, balta, kaip sniegas, mirtis, ir žmogaus siela balandis susijungia kartu ir sudaro naująjį Nagio gamtovaizdį:

       Vaikiškos vaizduotės sapnų kūrimas – mėlynųjų sniego balandžių lipdymas – paskutiniame Nagio eilėraščių rinkiny „Mėlynas sniegas“ pavirsta į savotišką kūrėjo credo, į naujos, sukilnintos poetų žemės kūrimą:

       Išrinktieji tos žemės gyventojai maišosi kartu su minia, ir tik poetas mato, kad „kavinėse ir karčiamose“ šoka ne tik „juodi“ bei „balti“, bet ir „mėlyni angelai“ („Los Angeles“, p. 78). O pats tų angelų pasaulis atrodo štai kaip:

       Ant šitos „tuščios lentos“ Nagys parašo du svarbiausius savo žodžius: tikėjimas (į Kristų arba į amžiną šviesos versmę, kurios ieškome) ir poezija (poetiškas tikrovės supratimas):

       Bet kaip tik čia ir iškyla centrinė problema: ką poetas žino apie savo naująjį pasaulį? Ar jo iš tiesų reikia ieškoti kur nors už žmogaus egzistencijos horizonto, ar galbūt jis yra čia pat – kiekvienam žemės grumste, kiekvienoje gyvo organizmo ląstelėje? Kūrėjui gresia didelis pavojus, kad jo įkvėpimo vaisiai nebus kasdieninės tikrovės praturtinimas, o greičiau tik negyvi blizgučiai, tuščia retorika, muilo burbulai. Pats Nagys lyg ir suvokia šitą nuo realybės atitrūkimo pavojų:

       „Mėlynas sniegas“ gal net daugiau negu kiti du rinkiniai aiškiai parodo Nagio pasiryžimą pasilikti konkrečioj, tik poetiškai pergyventoj tikrovėj, užuot nuo jos nusisukus statytis debesų pilis. Kada jam tai pasiseka, jis yra aukšto lygio, visiems (ne tik romantiškiems svajotojams) svarbus poetas. Eilėrašty „Rauda ir vaikystės fuga“ matome ištisą seriją stiprių vaizdų, sujungtų juodžemio, kaip visos gyvybės versmės, buvimu. Tai įvairūs juodžemio persimainymai į geltoną medų, baltus vyšnių žiedus, sniegą, balandžių sparnus. Su tomis metamorfozėmis ateina ir poezijos burtai, ir mes staiga pajuntame, kad viskas, kas yra ir gyvena, sudaro vieną daugialypį, nuostabų organizmą, lyg meno, meniškos kalbos įstatymai ir lemtų tą esminę visatos paslaptį, kurios veltui ieškoma griežtųjų mokslų laboratorijose. Tam pačiam žemės pasauliui priklauso ir žmogaus kūnas, ir jo dvasia:

       Poetas mus paliečia šitoj meno stebuklo atnaujintoj žemėj visuomet, kada jam pasiseka prabilti sparnuotu, bet taip pat ir tiksliu žodžiu, išreiškiančiu tai, kas iš tikrųjų yra, ir tuo pat metu padarančiu tą tikrovę turtingesnę, negu ji buvo prieš poetui ateinant. Mes išgyvename šita „shock of recognition“, kada skaitome, kad Kūčių vakaras „kvepia eglių sakais ir sniegu“, arba kada pilki akmenys eina per pievą, kaip „banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus“, arba vėl kada „gurgėdama/verčias tamsa pro palinkusius kaminus į apledėjusį dangų“. Panašiai gyvų vaizdų yra ir „Saulės laikrodžiuose“. Štai puikus meškeriotojų paveikslas:

       Traukinio švilpukas mums pasidaro keistai poetiškai reikšmingas, kada „tolybėje surinka išgąsdintos traukinio girios“, o vargano žmogaus likimas ypač skaudžiai suprantamas, kada „mūsų klumpės, / kaip sausas kosulys, nuaidi skersgatviais tamsiais“. „Lapkričio naktyse“ taip pat nemaža gyvų, skaitytojo dvasioj pasiliekančių vaizdų; apie kai kuriuos iš jų jau buvo kalbėta.

       Dažnai tie nelauktai ryškūs vaizdai savyje slepia gilų emocinį arba filosofinį išgyvenimą. Tada vidinis turinys pasiekia skaitytojo jausmus ir vaizduotę tik per jį išreiškiančio vaizdo konkretumą. Pavyzdžiui, eilėrašty „Laterna obscura“ („Mėlynas sniegas“, p. 41–42) efektingais kontrapunktais priešpriešinami tylaus, svajojančio ir mylinčio lietuviško kaimo vaizdai ir staigūs, aštrūs istorinės tragedijos klyktelėjimai. Iš vienos pusės: „Mudu piešiame vaiko veidą ant pirmojo sniego. / Po laukinių aviečių šakom supa lėlę sesuo“, o iš kitos:

       Eilėraštis baigiamas kaip tik tuo švelnučiu supamos lėlės vaizdu, tik šį kartą vietoj sesers ateina balta mirtis, o vaiko veidas pavirsta į mums jau pažįstamo „mėlyno angelo“ – svajotojo poeto veidą:

       Panašiai, tik viena detalė sukaupia savy tiek vaikystės dienų mokykloje prisiminimą, tiek ir savo paties jaunystės besiilgstančio, kadaise mylėto mokytojo nuėjimą į praeitį, į mirtį:

       Smėlis ir eglėšakiai ant tako – laidotuvės. O patys savaime jie dar apima ir abu pagrindinius žemės elementus: negyvą, sutrupintą akmenį ir žalią, sudraskytą gyvybę.

       Nagys pajėgia sudaryti gilų įspūdį skaitytojui ne tik pavienių vaizdų bei metaforų blykstelėjimais, bet dažnai ir visa eilėraščio architektūra, sklandžiu ir efektingu pagrindinės minties, vaizdų ir garsų bei ritmo suderinimu. Jau buvo minėti tokios rūšies eilėraščiai: „Vasaros diena“, „Rauda ir vaikystės fuga“ ir „Laterna obscura“. „Lapkričio naktų“ eilėrašty „Vasaros naktis“ (p. 16) stipriai paveikia nuotaikos plėtra. Ten tarp realybės – žvaigždžių ir realybės atspindžio – baltų žiedų tvenkiny – susidaro lyg ir specialus sielos pasaulis, kuris, persunktas tamsa ir liūdesiu, palengva skęsta į juodą mirties paslaptį šakų šešėly. „Ąžuolai“ (p. 65) baugina nepermaldaujamu rūsčios laidotuvių eisenos ritmu, kada vakaras ateina kaip juodas karstas ant ąžuolų rankų:

       „Saulės laikrodžiuose“, eilėrašty „Sūnūs palaidūnai“ (p. 15–16), pasiekiama šiurpaus dramatiško efekto, kada švelnių, džiaugsmingų vaizdų pynė: „Viešpatie, kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras! Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti!“ staiga nutrūksta ir su žiauria, iškrypusia šypsena į mus pasižiūri prostitučių ir skurdo miestas: „Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas. / Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa“. Kitas eilėraštis „Medžiai ateina“ (p. 69) prasideda panašiu, bet kartu ir priešingu vaizdu; ten valkatos užkabina „nekaltą priemiesčio mergaitę, nesančią purienų krepšiukus“. Bet užgauti nekaltybę, jaunystę ir grožį, vadinasi, paniekinti visa, kas švenčiausia žemėj, ir tada pati žemė sukyla ir ateina, kaip „nuostabiai keista“ tylinti medžių minia, kuri užima visą šį valkatų miestą ir paverčia jį stebuklinga šalim, kurioje „žalvario karaliai ir poetai atveria akis“. Eilėraštis baigiasi dramatiška ugnies ekstaze, kada vakaro šviesa padega visą miestą ir „žemės amžinas kraujas“ liepsnoja iš pumpuro sakų. Kitos rūšies dramatiškas įtempimas pasiekiamas „Mėlyno sniego“ eilėrašty „Pastoralė“ (p. 27–28) tuo, kad po kiekvieno idiliško svajonių, muzikos ir sapnų kupino posmelio negailestingai pasikartoja keliais variantais vienas garsas – dalgio plakimas, lyg mirties beldimasis į duris; iš pradžių toli, „už ežero“, „anapus sodo“, o paskui staiga „čia pat už gyvatvorių“. „Epitafija draugystei“ (p. 18–19) vidury eilėraščio staiga persilaužta iš ilgų, turtingais žemės vaizdais žėrinčių posmelių į standžius, simboliais persunktus dvieilius, kuriuose, kaip maldos atodūsiuose, išsakoma visa ankstyvesnių paveikslų prasmė poetui ir visa praėjusio laiko mirties tragedija.

       V

       Poetas, kaip Anteus, tol galingas, kol tvirtai stovi ant žemės, kol visi jo kūrybos polėkiai yra tiktai realybėje glūdinčio stebuklo išsipildymas. Kada poetas, apkartęs ir nusivylęs motina žeme arba jos tikrai nesupratęs, pradeda kurti sau naują, grynai asmenišką pasaulį, jo žodžiai, kad ir kiek jie būtų jam pačiam brangūs, skaitytojui nustoja gyvybės, nes gyva yra tiktai tas, kas mums visiems (ne vien „išrinktiesiems“) priklauso. Kartais nuo tikrovės nutrūkimu nusikalsta ir Nagys. Kai pasiduoda romantiškai pagundai piešti kažkokius didingus, į „žemės kirminus“ nepanašius žmones, per pasaulį einančius kaip Verdi operos herojai:

       Šita melodramatiška figūra nieko bendro neturi su tikru Nagio poetu, kuriam slapčia „šnabžda žemė ir naktis“. Čia prisimena Pasternako pasisakymas, kad poezija visuomet bus žolėj ir kad visuomet reikės pasilenkti tam, kad ją išgirstum. Panašia melodrama dvelkta ir „Ekeby pasaka“ („Lapkričio naktys“, p. 50), tik dabar jau ne operos milžinas, o švelnutė mergaitė bėga („plaukai lietuj ir vėjuj plakės“) per tą scenoj sukurtą „pavasario audringą naktį“.

       Kitą kartą net ir labai vykusiam eilėrašty prasikiša ne visai teisingas, sugalvotas vaizdas. Kyla įtarimas, kad, pavyzdžiui, „Vasaros dienoj“ senelės ratelis taip anksti rytą dūzgia ne todėl, kad tai panašu į tikrovę (ir tuo atkuria mums vasaros dieną), bet todėl, kad būtų daugiau to dūzgimo, kuris Nagiui čia reikalingas kaip svarbi poetinė priemonė. (Senelės, rodos, rytais kosti ir barškina indais virtuvėj, o verpti prieina tik vakare.)

       Galima nusikalsti tikrovei ne tik kasdienybės faktų paniekinimu arba melodramatišku jos prakeikimu, bet ir jos per saldžiu nugražinimu. Kada Nagys pasakoja: „Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį, dainuodami pavasario dainas“, kyla įspūdis ne tikrų vaikystės žaidimų, bet lyg kokio baleto – sugalvoto romantiškos pradžios mokyklos mokytojos „tėveliams pradžiuginti“. Panašiai būna, kai „šoka ėriukų banda nuo akmens ant akmens“. Juk tikriausiai vienas kitas įkristų į vandenį ir pradėtų labai negražiai bliauti, bet tai sugadintų poeto idilę.

       Prapuola įspūdis ir tada, kai tikri vaizdai be tvarkos sumaišomi su išsapnuotais ir tas viskas vadinama „prisiminimais“. Balti bokštai iš „keisto krašto“ ir karštas, rupus žvyras; dardančios vežėčios ir tamsios dvarų alėjos, egzistuojančios tiktai Šatrijos Raganos sename dvare. Iš šitokių nusisukimų nuo realybės iškyla ir patetiškas nesusipratimas tarp poeto ir tikrovės. Paimkime eilėraštį „Vėjai“ („Mėlynas sniegas“, p. 59). Siaučia audra ir sudrasko žvejų kaimą. Lieka tik: „Praūžusio tornado liūdnas nature morte“. Bet poetas, atrodo, lyg ir nežinojo, kad būtent toks ir būna tikras vėjas. Jis manė, kad vėjai, kaip graikiškame mite, gimsta „iš kūdikių pirmo ir nedrąsaus alsavimo“ (tarp kitko, ir tai netiesa – pirmas kūdikių alsavimas būna ausį rėžias piktas riksmas), kad jie, kaip olandiškose turistų kortelėse, „ritmingai ir taikiai suka malūnų sparnus“, ir net jautėsi turįs specialią teisę su tais savo įsivaizduotais vėjais bendrauti: „Vėjai, klajotojų broliai, poetų draugai“. Po tokių nesusipratimų tarp poeto ir tikrovės nėra prasmės kreiptis į vėjus, kad šie pasiaiškintų, kodėl „skaudūs siaubo botagai čaižo žemę“. Tai bergždžias vaitojimas, kurio nei vėjas, nei net sugriauta žvejo lūšna negirdės ir nesupras. Vėjas tik yra. „You won't make yourself a bit realler by crying“, pasakė Tweedledee ir po to pridėjo dar gilesnę išmintį: „there's nothing to cry about“.

       Šitie trūkumai (jeigu juos galima taip pavadinti; gal kitaip nusiteikęs kritikas juos ypač vertintų kaip poetiško jautrumo pasireiškimus) yra apskritai atsitiktiniai ir negali nuo mūsų paslėpti tikros ir didelės Henriko Nagio poeto vertės. Jis yra žmogus, kuris supranta nuostabias ir paprastas tiesas: yra žemė, yra gyvenimas, yra mirtis ir yra skaudus, beribis nemirtingumo troškimas kiekvieno gyvo žmogaus sieloj. Tas tiesas nelengva suprasti, o dar sunkiau poezijos žodžiu kitiems perduoti. Bet Nagys jas perdavė, ir už tai skaitytojai jam visada pasiliks dėkingi.

       Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.