Paribiai ir užribiai arba mokslingas traktatas apie tai, kaip, turint noro ir palankiai aplinkybėms klostantis, galima pasiekti tokių rezultatų, apie kuriuos traktatą pradedant visiškai nebuvo galvojama, kas, be jokios abejonės, byloja apie apreiškimo galią bei autoriaus kuklumą, būdingą kūrėjui.


       I. Apie substanciją


       Jeigu poezija yra, net Buridano asilui absoliučiai aišku, kad ją galima pačiupinėti, kitaip tariant, apčiuopti jos ribas, atskiriančias ją (poeziją) nuo kitų noumenų ir apskritai (...), nes juk empirinė patirtis mums kužda, kad nieko negalima pačiupinėti, liaudiškai tariant, „iš vidaus“ (...). Įkiškit ranką, pavyzdžiui, į akmenį ar medį („ko verkia lotynas miške...“ – Vergilijus). Na kaip? Nieko nepavyko. To ir reikėjo tikėtis. Šis paprastas, atėjęs pas mus iš aisčių, pavyzdys (praktinis) ne tik parodo šios tautos teorinio mąstymo lygį, bet įrodo ir mums, kad poezija turi ribas, o kadangi tų ribų suardyti paprastu rankos prisilietimu neįmanoma, vadinasi, poezijos substancija – kieta.


       Tačiau gaji ir kita literatūros žmonių nuomonė: esą poezija turi gelmę ir plotį. Šie du dydžiai ypač būdingi vandens telkinių matavimui. Tai mums įrodė dar Plinijus ir Ptolemėjas. Juos propaguojantys literatūros žmonės gyvena dažniausiai prie jūros, ežero arba upės, blogiausiu (geriausiu!?) atveju jie namuose turi nemažę kubilą su vandeniu. Jeigu patikėsime jais ir pritarsime teiginiui, jog poezija turi „gylį“ ir „plotį“, turėsime pripažinti, kad poezijos agregatinė būsena – skysta. Čia taipogi esama dviejų nuomonių: vieni, kilę iš žvejų, mano, jog tai – vanduo, kiti, kilę iš žemdirbių ir namie teturintys minėtąjį kubilą, yra įsitikinę, kad tai - pienas. Didysis galų-aisčių genijus Versengetoriksas Petraitis dar imperatoriaus Konstantino laikais teigė, jog skystoji poezija panaši į mėtų arbata, atskiesta „Liberty Rum“ bei užplikytą lyrinių čiobrelių lauke Tauro kalno papėdėje.

       Tarp kitko, vis dar pasitaiko naivuolių, kurie propaguoja eretišką mintį, kad poezija yra beribė, kad ji – „pats gyvenimas“. Tačiau atrodo, kad šis teiginys ne tik iš piršto laužtas, bet ir alogiškas. Juk dar iš vidurinės mokyklos fizikos kurso tvirtai žinoma, kad ribų neturi tik dujos. Jos nuolat plečiasi į visas puses, jas apriboti galima tik sugrūdus (su(į)siurbus) į kokį nors indą. Kuo indas mažesnis, tuo jame esančių dujų (poezijos) tankis didesnis, ir atvirkščiai. Remiantis šiuo dėsniu galima padaryti išvadą, kad kuo poezija „bekraštiškesnė“, tuo ji retesnė (maždaug kokia 1 strofa/km3), ir atvirkščiai, kuo ji tankesnė, tuo „siaurakraštiškesnė“. Čia, tiesą sakant, ir iškyla pati didžiausia nūdienos problema: pasirodo, kad bekraštė poezija yra be galo reta, o tuo tarpu itin tankios poezijos ribos gali būti lengvai žvilgsniu aprėpiamos ir sutilpti jeigu ne į kišenę, tai bent jau į portfelį ar sekreterą. Kadangi beribiškumo, retumo, lakumo sąvokos iš principo nepriimtinos, norom nenorom tenka sutikti su tuo, kad poezija yra ribota, kitaip tariant – ji turi ribas. Priėję šios išvados mes atsidūrėme ten pat („Bizonų slėnyje“), kur ir pradėjome savo samprotavimus apie substanciją, kurie mus pačius nustebino savo mokslingumu ir kurių, regis, negalima buvo sukurti paprasto mirtingojo jėgomis, kas, žinoma, byloja apie Apvaizdos pagalbą kiekvienam kuriančiajam...

       KOMENTARAS. Šis tekstas mus pasiekė iš gūdžių viduramžių, kada buvo deginamos raganos ir keliami teismo procesai kiaulėms. Jame yra keletas įdomių momentų, iš kurių galima susidaryti vaizdą apie ano meto Europos kultūrą bei tarptautinius ryšius. Iš karto krinta į akis tai, kad nežinomasis traktato, tiksliau – fragmentų autorius gausiai remiasi aistiškąja liurikos tradicija bei literatūros žmonių ir žmonų sapnais, o tokie žmonės, kaip žinia, sutinkami tik tarp Birutės kalno ir Šventaragio slėnio. Visa tai liudija, kad baltiškoji poezijos samprata buvo ne svetima ir racionaliesiems vakarams ir kad daugelis modernių vakariečių idėjų yra tik senųjų pagoniškosios Lietuvos idėjų profanavimas. Kalba netaisyta. Tuo buvo siekiama išsaugoti senovės koloritą, ir tai, manau, pavyko.

 

       Balys Bukelis
       lyrikologas


       Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

       Nutarimas. Dėl literatūros ūpinamojo darbo

       Siekiant suaktyvinti literatūros procesą, iškepti pėsčią paukštį, padaryti tautos žodžio lemtį filosofine, pakeisti žanrus bei juos susintetinti, išleisti į laisvę paukštelį bei propaguoti nemirtingas Balio BUKELIO idėjas, nutariame: įlieti žibalo į lyrikos būtį, išlaužti poezijos namų duris bei priklijuoti keturiems portretams barzdas.

 

       Svetimi
       Vilnius, 1992/3 vasaris/kovas

 

       Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.


 

DAINIUS DIRGĖLA


Įkyrios mintys

turiu gulėti ramus
aš esu tiktai dekoracija
šitame liūdname spektaklyje
neprivalau atsakinėti
į susirinkusių retorinius klausimus
reaguoti į ašaringas
raudas

spragsi fotoaparatai ir žvakės
gailus nuskintų gėlių
nuvytusios gyvybės kvapas o vainikai
kvepia kalėdom

per dideli mano batai
jų snapai prikimšti pernykščio
lietuvos aido
kaip jais girgždančiais vaikščioti
po šviesius dangaus prospektus
trikdant tylą

ir barzda dar vis tebedygsta
iš kažkokių velniškų sėklų
kaip atrodysiu trečiąją dieną
mygdamas dangaus durų
skambutį

kaip gražiai jie šiandien visi
kalba apie gyvenimą
apie mažą šio rudenio derlių
apie mano vaikystę ir mano
staiga susenusią moterį

skersvėjo duok man viešpatie
dažnai varstomų durų
kad pakeltų nuo veidrodžio
juodos skaros kampą
ir pro blogai užspaustų
akių plyšį išvydęs
mano galvūgaly mirtį
aš įsitikinčiau jog
ji gražiausia pasaulyje
moteris

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

lietus, rytas, vilnius

plakas vėjas į langą
lietaus prikaltas
prie stiklo

pro skaidrius
vėjo vidurius aš
regiu shit'ą miestą kuris
pagiringas plaukia pro šalį
užsivilkęs išvirkščius
savo vaizdus

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Atvirlaiškis

tau siųsdavau
oro paštu
registruotus oro bučinius

ir septintą valandą ryto
lygiai septintą valandą ryto
arba pusę penkių popiet
paštininkas mygdavo
tavo durų skambutį
ir įteikdavo tau į rankas
vėjo perpūstą mano alsavimą

dabar lauksiu tavo laiškų
visad lauksiu tavo atsakymų
adresu centrinis viešpaties paštas
box 666
sielai, iki pareikalavimo

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Nekropolis

kokia kalba man paklausti
atsitiktinio praeivio
kad jisai atsakytų
kaip surasti nekropolį
ar dar toli ir per kiek
laiko aš jį pasieksiu
ar sekmą dieną
dirba tenai kūno taros
supirktuvė
ar joje priima
įskilusią kūno tarą ir kiek
ji brangesnė už konvertuojamą
tuščią butelį
ar sekmą dieną ten dirba
būtinio aptarnavimo įmonė
išvalanti išnešiotos
sielos dėmes
ir žiebtuvėliams įstatanti
naujus liepsnos liežuvius:
lyžt – nebėra cigaretės
lyžt – sudegęs degtukas
lyžt – pasibaigė mano
garantinis laikas: jau seniai
prašau iš praeivių ugnies

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Iš susirašinėjimų*


„Dievas mirė!“
Pasirašo: Friedrich Nietzsche
„Nietzsche mirė!“
Pasirašo: Dievas

* Nurašyta nuo stalo 110-ojoje VU filologijos fakulteto auditorijoje.

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Nematomoji tamsos pusė

kur baigiasi mano ranka
kur baigiasi mano koja
kur prasideda šalia per miegus
murkianti moteris
fiat lux saulele motule
užtekėk užtekėk ir tamsa
bus nugalėta iljičiaus lemputė
nutupėta musių tačiau
ir saulės veidas rauplėtas
sakydavo senelis kai statė
trobą iškirto langą
žiūrintį vakaro pusėn
sakydavo jeigu ilgai
prisimerkęs žiūrėsi turėtų
matytis europa jis buvo
jau pusiau aklas tamsa
stebėdavo per jo petį saulėlydį
ir mąstė kur paslėpti
saulės saugikliai

kada
perdegs volframo siūlelis
jo viduje ir mirtis
bus nugalėtoja mąstė
atsišliejęs į tamsą senelis

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.




 

VALDAS GEDGAUDAS


Gegužio pašvaistė

Virš byrančių kūno kaladžių
pateka drumzlinas kumštis
ir smegenis plauna ugnis
Virš byrančių kūno kaladžių
srūva muilo pakrantė ir sunkūs
pagalvių dugnai ją skalauja
plūsta švino miškai ir atplyšta
Virš byrančių kūno kaladžių
dėmėtos krūmokšnių paklodės
į nevaisingąją šiaurę
šniokščia kraujosruvų dūžiais
blyškiais sutemų ratilais
Virš byrančių kūno kaladžių
akmeninėm griaustinių pakopom
būtojo laiko grimasos
su blėstančiais nuovargio herbais
tebeieško šįvakar nakvynės
po srauniom šalavijų šaknim

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Nuotakos kapas

Mylimoji pastojus
virš Pylimo gatvės
rauda kirvarpom
tolstantiems žingsniams
byrant iš mano akių
tyliai pasvyra krantinės
ir plyštantis miestas
užveržia kylančią
juostančio mėnesio
kilpą

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.

 

Kovo golgota I

Mano broli – mes gulėm ir kėlėm kartu
ir kartu praliūdėjome daugelį metų
tarp dienų pagiringų naktų pragertų
ir teisiųjų melu nutaškytų citatų

tiktai šiąnakt pakirdęs ūmai pajutau
jog sapnavome mudu tą laiką ir budint
dabar nebereikia neverta – verkiau
apkabinęs tave springstant kovo gegutei

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Cezario pjūvis

Staiga į dangų šovė kregždžių pulkas
tarsi šaka atplyšo mano balsas
nuo purvino senos pušies kamieno
skalaujamo vidurnakčio srovės

plazdėjo vėjy tvinksinčios žvaigždynų urnos
iš lėto per rasotą sapno slenkstį
sroveno nukraujavus mėnesiena
pilna lengvos nebesuvaldomos mirties

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Ugnies užkalbėjimas

Patinęs veidrodis apžergia
kruviną dantų šepetėlį
prakiurusiai šypsenai
graužiant svaigstantį
žadintuvą girgždančios
sienos gręžia
netikrą rytą mano
antrininkui perplėštu
veidu verdant kiaušinį
virtuvėj ir klausiant
nudvėsusio sapno:
„Kiek metų šiąnakt prabėgo?
Kiek kartų šiąnakt miriau?
Kiek motinų apverkiau?
Kiek dukrų išskyniau?
Kiek sūnelių pradėjau?“
perplėštu veidu manęs
nepažįstantis antrininkas
klausia nudvėsusio sapno
bet sapnas negirdi o aš
neatsiliepiu nors ir žinau
jog šimtmetis šiąnakt prabėgo
šimtmetį šiąnakt miriau
šimtmetį motinų apverkiau
šimtmetį dukrų išskyniau
bet tik vieną sūnelį pradėjau
kiaušinį virtuvėje verdu
o ragana eglė rangosi
į odines mano smegenis
pragaro rūmų šešėlis
nuslenka perplėštu veidu
bandau apsimesti aklu
kvaišeliu bet ragana eglė
klubais suveržusi smilkinius
varva iš šnervių
rėkiu:
„Salamandra!
Nukirsk mano ąžuolo širdį!
Išdurk mano uosio akis!
Išplėšk mano beržo liežuvį!
Nurėžk mano drebulę atmintį!
vanduo katile kiek parausta
prasimuša žalias trynys
o su juo baltymai geltonieji
neišviręs kartoju
Karmen
kodėl tavo krūtys odinės
su kepenų įkapėm
inkstų urvuos pašarvotos
kodėl tavo akys odinės
užspaustos vainikais ir smėliu
manęs po žeme nesuranda
kodėl tavo iltys odinės
mano vidurius mala į purvą
kraujo puta užsimoju
plieno puta surinku:
„Salamandra!
Grąžink mano pavogtą laiką!
Grąžink mano meilės naktis!
Paversk jas odinėm kempinėm
kuriomis tuščiose lavoninėse
veliones aušras numazgoja
ligotos landynių mergaitės“
kalaitė Karmen repetuoja
languotus trečiadienių vakarus
taksistas Chose žaidžia kėgliais
o už viską sumoka poetas
ar galima daugint
pasaulį iš tylinčio
durų skambučio
iš jungtuko tarp
šiugždančių nuosakų
„Neišeik – Nebesugrįžk“
ar galima vėją užpūsti
užtraukt jį tarytum
užuolaidą
ir klausyti kaip žliaugia
tamsa
kojom rankom kaklu ir pečiais
pamoti nuo molo tėvynei
žydrom steriliom nosinaitėm
atsidust ir dainingai atleisti
prabėgusio kovo žvaigždėms
prakiurusiai šypsenai gaudžiant
vanduo katile pažaliuoja
pajuosta geltonas trynys
o su juo baltymai raudonieji
perplėštas veidas pavirsta
kruvinu dantų šepetėliu
nudvėsusiam veidrodžiui
apžergiant girgždančias sienas
apžiojęs patinusį sapną
rėkiu:
„Salamandra!
Nukirsk mano ąžuolo širdį!
Išdurk mano uosio akis!
Išplėšk mano beržo liežuvį!
Nurėžk mano drebulę atmintį!“
Tebūna atleista – sudie
„Salamandra –
meldžiu išrišimo
daugiau nebepamenu
nieko
aš vienas
man šiandien
vis tiek...“

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Rezus minus

Žiojėjančiose dantų
Kiaurymėse
trisdešimt trys
angelai
užplombuotus sparnus
dešifruoja

pasaulis nestebina
nieko

(net pranokęs save
neįstengsi nustebinti
kiaulės)

sargybos bokštely
Adomas
kumščiu traiškydams
nuograužas
Ievą išžagina


kas išvarys jį
iš Zonos?

(sulaužyti šonkauliai
barška spygliuotų
vielų tankmėje)

viskas lengvai
atpažįstama:
nuskuręs dangus
klampūs tiltai
pažliugę sapnai
užšalusios smegens

tik nuovargis
tvinksi
tik pirštai saldžiai
atitirpsta
tik medų raudoną
ant sniego
palieja
prakiurus širdis
plyšus arterijoms
rūkas kaipmat išsisklaido
švinta pulsas
spaudimas aštrėja
biografijų apimtys
kinta
salsvi rezus minus
kūneliai
brėkšta baltam
kambary

(sulaužyti šonkauliai
barška spygliuotų
vielų tankmėje)

išvaškuotos abstrakcijos
tampa
konkretesnės už
šovinį kumštį
degtukus šepetėlį
peiliuką
už purvinas panages
jos tuomet nebėra
reikšmingesnės
ir lygybės ženklai
tarsi lūpos išsilenkia
bučiniui
grąžtas zvimbteli
dantys pabyra
į kriauklę
sargybos bokštely
trisdešimt trys
angelai kleketuoja
stiklinėj pageltę protezai
sulaužytas kūdikis
šonkauliai sniegas
Adomai

anuomet tikrai neištverčiau
pragysčiau ir visa
pradingtų –
dabar jau vėlu
laikas tvardytis
aš Zonoj

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

EVALDAS IGNATAVIČIUS


Diptikas apie dangaus šviesulius


I
akmenys sugėrę
skurdžią žolynų raudą
saulės vėlyvą šviesą
kai ji ritas nuo mūsų
kas vakarą
kaip paskutinįkart


II
...regėdamas
liūdnus mėnulio vandenis
srūvančius
į kitą krantą
kuriame
manęs jau nebus

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



  

ALVYDAS ŠLEPIKAS


Manifestas

Belaikėj tamsoj aš keliu kraujo taurę
Ir geriu už visus nugalėtus
Už medžius šakomis nugenėtom
Už mergaitę randuotą ir bjaurią!

O sudegintos knygos išniekintos eilės
Baltaplunksnės sukruvintos paukštės
O eilėraščių tylą sugėrusios raukšlės
Jūsų pragaro dienos čia baigsis

Šitas popierius baltas šitas popieriaus sniegas
Šitos raidės tepraneša žinią
Apie žydinčią skausmo tėvynę
Apie laimę užmigt pralaimėjusio miegu!

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.

 


Ego

aš indas pilnas nuodų –
tai Gralio taurė
pilna degančio kraujo

aš ietis įsmigus
į savo dar rėkiančią sielą

paukštis peilių sparnais
dalinantis duoną dangaus
į didelius šildančius
kąsnius

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.


 

DONATAS VALANČIAUSKAS


***
štai jau keliasi mano
nelaisvėj valia
ji kaip džiugesio svaigūs
purslai

štai jau vanago žuvęs
mirtim
raudonajame ledo
kadre

tyliu ir
tęsiasi kraujo
puota


Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Vanduo I

šis tiltas terakina vieną krantą
rievėti poliai tręšta lentos pūva
abuojas vėjas velka keistą naštą
ir almančion srovėn kas kartą griūva

čia taisyklingi žvėrys lyras valo
stygas tų lyrų medžių šakos žeidžia
padangėm irstosi bebarzdžiai asonansai
ir varnų pašiepti bematant įsižeidžia

cinkuotom plokštėm ir betono luitais
akli kariai pakrantės smėlį keičia
kažkokie paukščiai sulesioja ritmą
ir užsimezgęs tekstas nesiskleidžia

visais takais dangais laikais ir jūrom
keliauja taikios ir vienodos smiltys
o kalnas po senovei nesupiltas
tik poliai tręšta vienas krantas pūva


Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.



 

Vanduo II

porfyro kolonos marmuro gėlės liemuo
svaigiai pasviręs ties kalno papėde
vanduo almančiom juostom pro seną
altaną žemyn takas nubėga ir slepiasi
po akmenim

rožė jurginas švilpynė apsvaigęs
piemuo sunkiai lekuodamas bėga
šalin senas šuo dulkės po kojom
pakyla ir takas staiga tartum
atgyja nors šuns jau kada
nebėra

vakaras saulė najadės nusvirus
galva žvilgsnį pagauna akis voro
giją šviesa mirga po medžiais tarp
pirštų šešėlių ir čia šaltas upelio
vanduo lyg lietus lapija

 

Poezijos pavasaris'93: poezijos almanachas. – Vilnius: Vaga, 1993.