Didžiųjų literatūrų kritikai turi paprotį suvesdami metų gale literatūros darbų balansą pažymėti veikalą, kuris jų nuomone užima pirmąją vietą tų metų knygų tarpe.

       Aš nesiimčiau to siūlyti mūsų kritikams, nes atvirai kalbant, dažniausia per ištisus metus nepasirodo nė vienos vertesnės knygos.

       Aš sakyčiau, kad mums gal reikėtų panašius balansus daryti kas dešimts metų. Gal tada ir mes rastum šį tą vertą didesnio dėmesio.

       Turint galvoje mūsų literatūros skurdą, tenka dažniausia džiaugtis vienu kitu šį tą žadančiu rašiniu, bet kiek yra knygų, kur autoriai būtų ištesėję savo pažadus?

       Jeigu būtų užduota klausimas: kokia knyga iš paskutinių mūsų literatūros metų ištesėjo arba gali ištesėt, tai neabejojamai tektu nurodyti į P. Tarulio „Mėlynas Kelnes“.

       Jei paklausit, kodel?

       Atsakymas: P. Tarulio „Mėlynos Kelnės“ tai pirmutinis mūsų naujosios prozos rinkinys. Mums gal kartais pasitaikydavo perskaityti vieną, kitą eilėraščių knygutę, bet ligi šiol mes neturėjome nė vienos naujosios prozos knygos. P. Tarulio knygą tai ne koks nors jaunojo vos pradedančio rašytojo bandymas, bet rimtas, išlaikytas, vieningas darbas. Kalba, stilius, konstrukcija viskas čia savita. P. Tarulio stiliaus pagrindo reikėtų ieškoti ne kokio nors autoriaus stiliuje tik pačioje mūsų gyvojoje kalboje, gal būt mūsų pasakose.

       Bet apie tokį darbą nekalbama keliolikos eilučių straipsny. Turėdami progos pranešti apie P. Tarulio knygos greitą pasirodymą, mes artimiausiam „Keturių Vėjų“ numeryje pasikalbėsime apie ją plačiau.

       A.Šimėnas      

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis