Surrealizmas, daiktavardis vyr. g. Grynas psichiškas automatizmas, kuriuo norima išreikšti ar tai žodžiu ar tai raštu, ar kokiu kitokiu būdu realų minties veikimą. Minties diktuotė be jokios proto kontrolės, be jokių estetiškų ar morališkų tendencijų.

       Surrealizmas remiasi tikėjimu į kai kurių asociacijos formų, kuriomis iki šiol nesidomėta, aukštesniąją realybę, į sapno (rėve) visagalybę, į laisvą (nesuinteresuotą) minties žaidimą. Jis siekia galutinai išgriauti visus kitus psichiškus mechanizmus ir užimti jų vietą sprendžiant pamatinius gyvenimo klausimus. Absoliutaus surrealizmo aktą vykino: p. p. Aragon, Baron, Boiffard, Breton, Carrive, Crevel, Delteil, Demos, Eluard, Limbour, Malkine, Morise, Naville, Noll, Peret, Picon, Soupault, Vitrae.

       Kai del kitų rašytojų gyvų ir mirusių tai surrealizmo pėdsakus esą galima rasti pradedant Dante(?), bet visi tie rašytojai buvo surrealistais, tik vienoje kurioje nors krypty, pav.:

       Swift'o surrealizmas pasireiškė piktume;
       Chateaubriand'o — egoizme;
       E. Pol — avantiūroje;
       Ch. Baudelaire'o — moralybėje;
       A. Rimbaud — gyvenimo praktikoje ir kitur;
       V. Hugo yra surrealistas, kada nėra kvailas ir tt.

       Surrealistinių veikalų gaminimo receptas

       „Raskite patogią vietą jūsų minties koncentracijai savyje. Pareikalaukite rašymo įrankių. Pasistengkite sudaryti savyje, kaip galima, pasingesnį arba receptyvinį ūpą, užmirškite apie jūsų genijų, apie jūsų ir visų kitų talentus. Įtikinkit save, kad literatūra yra vienas iš tų liūdniausių kelių, kurie veda į viską. Rašykite greitai be jokio iš anksto apgalvoto siužeto ir pakankamai greitai, kad tas, ką jūs rašote nepaliktų jūsų atmintyje ir, kad neatsirastų pagunda perskaityti ką parašėt. Pirmas sakinys ateis pats savaime; kiekvienu momentu mūsų galvoje yra sakinys svetimas mūsų sąmoningajai minčiai, kuris veržiasi aikštėn. Gana sunku pasakyti ką nors tikro apie sekantį sakinį: jis be abejo yra dalyvis mūsų sąmoningojo ir nesąmoningojo aktiviškumo, jeigu prileisti, kad pirmo sakinio parašymas reikalauja minimumą percepcijos. Pagalios tas jums ir nesvarbu: kaip tik tame ir glūdi surrealistiško veiksmo didžioji dalis. Kaip ten bebūtų, bet skirimo ženklai, kurie be abejo priešinasi absoliučiam, kas mums rūpi tekėjimo nuolatinumui yra tiek reikalingi, kiek reikalingi mazgai virpančiai stygai. Rašykite kiek tik norite. Pasitikėkite neišsiamiamu kuždesio charakteriu. Jeigu tyla grestų užviešpatauti jums padarius klaidą: jeigu taip pasakysime dėmesio stokos klaida, nutraukite nieko nelaukdami perdaug aiškią eilutę. Po žodžio, kurio kilmė jums yra įtartina, pastatykite bet kurią raidę, pav. l, vis ta pačia raide l ir gražinkite pripuolamai imdami tą raide inicialu žodžio, kurs turi sekti“.

       Ką mes gausime rašydami tokiu būdu? Eilę sakinių, vaizdų, anekdotų ir tt., kuriuos galima paskui, jei yra reikalo, patiekti proto kontrolei. Tokiu būdu mes atsipalaidavę nuo geležinės logikos taisyklių įkaltų mums iš mažens ir varžančių mūsų minties procesą surasime vertybes viršesnes už pačią realybę.

       Yra du pasauliu, sako surrealistai: vadinamas realus pasaulis ir vaizduotės pasaulis. Žmonės yra. realaus pasaulio vergai: jie gyvena, dirba, kalba, rašo, elgiasi ne taip, kaip jiems gal norėtųsi, bet pagal tam tikras amžiais nustatytas taisykles ilgainiui virtusias rutina. Jau iš pat mažens mums kalama tam tikras gyvenimo kodeksas, visi, kas jo nesilaiko apšaukiami bepročiais ir uždaromi į tam tikrus namus.

       Nepaisant tų visų varžymų yra žmogaus gyvenime momentų, kada logikos pančiai yra bejėgiai ir žmogaus vaizduotė pasijutusi laisva, kuria savąją, aukštesniąją realybę: tie momentai: sapnas, beprotybė surrealistų reklamuojami pasingumo stoviai. Ligi šiol į tą vaizduotės gyvenimą buvo žiūrima, kaipo į bevertį kliedėjimą. Surrealistai sako, kad tai buvo klaida. Vaizduotės pasaulis yra daug turtingesnis už pilkąją kasdieninę realybę ir jame, o ne kur kitur glūdi tai, ką mes vadiname gyvenimo šaltiniu: poetas, kurs duoda nepaprastą vaizdą, mokslininkas kuris padaro nežinomus iki šiol išradimus yra surrealistai, t. yra žmonės, kurie gali pakilti virš realybės sulaužyti josios taisykles.

       Surrealizmas gali reikštis ir apimti ne tik literatūrą, bet ir visas kitas gyvenimo sritis, tai gi jei jis pavyktų įgyvendinti, tai būtų viso žmogaus gyvenimo revoliucija: revoliucija moralėje, revoliucija moksle, tikyboje ir t. t.

       ¹) Andrė Breton Manifeste du surrealisme. 1924. Paris ed. Kra

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 4. – Kaunas, 1928 m. vasaris