Mūs vargo ir nelaimių kraštas
įsivynios
į drėgnų pievų ir arimų tonus.
Pumpurais skečias
vyšnių minių minios,
pakelės nubertos visokiais augalais.
Žagrės, plūgai, akėčios išeis į dirvonus,
garuojančius
tirštais ir kvepiančiais
mėžiamo mėšlo garais.

Perkaręs šyvis trauks. Ir sudžiūvęs bus.
Per klampų purvą eis.
Ant galvos dangus gailiai kvatosis.
Eis pabarėm, padirviais
beržai per laukus,
eis uosis.

Ateis pas berną:
            — Tu ari?
            — Tavo broliai nelaisvėj.
            — Mesk plūgą!
Bernas juodą naktį užsitrauks ant akių kepurę
ir išeis į šaltą juodą pūgą.
Paskui jį
             bernas prie berno,
             darbininkas prie darbininko,
eina,
veržiasi,
šnerasi...
Tūkstančiai renkasi,
                             tūkstančiai rinkosi.

Ir traukia laukais,
dirvonais.
Per lietų. Per purvą. Per vėją.
Ant tuščių laukų ateina saulėtekis raudonas,
saulės ratas pro žalią rūką
didėja.
Artėja.

Ir juokias Lietuva užkimusi,
priblėsusi,
ir kažkas keikia ir raukosi,
kai pasipylė bernai
želiančių laukų arimuose,
pasipylė gatvių kryžiaukose.

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis