Laukai sustatė keistas kupras. Pagaliai, lentgaliai, seniai nusibaigusių šunų kaulai staipėsi pagrioviais. Ten, kur šimtai gaidžių per nakties dvylika rėkė, ten dabar riktelėjo vienas. Nedrąsiai. Atsargiai.
       Buvo užginta gaidžiam giedoti. Ir loti šunim.
       Pelkės pasiliejo po visas platumas. Ilgi vandeniniai liežuviai laižė šlapias dirvas. O naktį žibėjo prieš mėnulį. Ir kai buvo tamsu, juodi debesys braukė pirštais juodu vandeniu.
       Kažkur šiaurėj spragino armota į armotą, žmogus į žmogų. Kažkur virto karalius po karaliaus, stiepėsi ant šono buržujai, ir proletarai palociuose ruošė išeinamąsias vietas.
       Tik per visokias viršūnes pūtė pilkas vėjas, gulė ant šono miškai, o kurie dar laikėsi stati, tie vaikščiojo iš vietos į vietą, slėpdamiesi nuo kirvių ir piūklų.

       1

       Nusiuto Daugnora. Išsibaigė. Ir paskiau kažko negera pasidarė. Gaila ir to Petro. Ir ant klebono truputį pikta. O kai pradėjo vaikščioti gandai kažkoki nešvarūs, Daugnora puolė į kelius ties žmonos lova:
       — Viešpatie, argi savo senatvėje tokią neteisybę leistum man išgirsti.
       — Ir jis ilgai mislijo: kodėl gi neteisybė? Gal nė už nieką čia žemėj galvos guldyti negalima?
       — Viešpatie, kodėl nenusukai tos nelaimės? Juk tu viską gali!
       Ir vėl mislijo: Dievas toks geras. Kodėl jis leido tokią gėdą ir nelabumą. Leiskim, kad jis norėjo būti teisingas, bet ir blogiem už blogą dovanojama. Taip Dešimdievo pasakyta. Tai kaip čia dabar su jo tuo gerumu? Bet Daugnora staiga išsigando savo mislijimo ir ėmė daužyti kumštim galvą, kad išvarytų iš galvos tokią durną mintį.
       Prasidaužė mėnesį. Kitą. Ir pusę metų.
       Tik staiga per vidurvasarį pratrydo du mažieji sūnai.
       Iš balų, šulnių ir upelių vanduo buvo į padebesius iškeliavęs. Kažkur Afrikos padangėm vaikščiojo lietuviškas vanduo.
       Sužinojo kaimynai. Slėpė Daugnorai savo vaikus, kaip viščiukus nuo vokiečių. Bet kaimynų liežuviai nuėjo iki Amtsvorsteherio, ir berniukus išvežė į valdišką ligoninę. Paskutinį kartą nusišvirkštė kraujais už sienojų ir parovė cholera.
       Po dviejų savaičių tuo pačiu keliu Daugnora du grabu nugabeno. Norėjo pilnus parsivežti. Bet vokiečiai neleido. Užkrės.
       Tik du mediniai kryžiukai su vokišku parašu išdygo prie mūrinės tvoros apskrities miesto kapinėse. Šermukšnis į abu kryžiuku pasviręs. Keletas kekių apyžalių uogų.

       2

       Kažkas Daugnorą su Daugnoriene prievakarį keliais apie bažnyčią einant. Slinko, kaip du stati maišai, truputį į priekį linkdami. Kaip du šešėliai vienas po kito. Ir žydelkos, ir žydukai per šventoriaus sieną žiūrėjo į šliaužiančius. Nejauku darėsi. Paskiau Daugnora prašliaužė pro didįjį altorių. Sustojo ir sugrįžo vėl į tą pačią vietą.
       Išsigando žmona. Ką gi tas senis sumislijo?
       Jis atsiklaupė ir, žilą galvą įbedęs į tako žvyrus, ėmė verkti.
       Bet senis pakėlė žvyriną galvą ir greit nušluostęs ašaras tarė žmonai:
       — Morta, į namus skubinamės. Be ne mūsų Kotrė šį vakarą turi atsivesti.
       Nuostabiai Daugnora nujautė. Tik ne viską.
       Kotrė gimdė ėriukus, ir nė vienas nesijudino. Gulėjo, kaip paskandinti kačiukai.
       Iš kamaros atsiliepė kažkas. Įbėgo kamaron, ir štai:
       Elzė taipogi baigė mūčytis. Gimė sutvėrimėlis, bet taip pat nesijudino, kaip ėriukai.
       Subėgusios kaiminkos tarėsi:
       — Avį kas nors paspyrė. Vot, todėl ir negyvi. Bet kas Elzę paspyrė?
       — Sakyk sakydami, ale ta Elzė tikrai paleistuvė buvusi. Ir dar su tokiu!
       — Jau tur būt ši liks amžinai prakeikta? — pasiinteresavo viena kaiminka.
       — Ir šnekėti nėra ko.
       Į švęstus kapus mažučio numirėliuko nepriėmė.
       Pirma beržyne į žemę sukišo negyvus ėriukus, o paskiau, visai netoli nuo jų, Elzė pakasdino savo bevardį mažiuką.
       Ir senis Daugnora tą vakarą, kai palaidojo Elzės mažiuką, nuėjo pas kleboną ir stačiai paklausė:
       — Sakyk, klebonėli, kodėl tiek nalaimių mano namuose atsirado, kai Petro nebliko?
       Sumišo klebonas. Supyko. Atsakyti nenorėjo. Bet:
       — Velnias keršija, sūnau mano, už Petrą.
       — Tai kodėl Dievas nesuvaldo velnio, jeigu jis viską gali? — naiviai teiravosi.
       — Nutilk ir šitaip apie Dievą nešnekėk, — paskiau švelniau pratarė:
       — Ką ji, sūnau, suprasi Dievo begalinę išmintį. Ne mum.
       — Gal ir ne mum, — mislijo pargrįžęs Daugnora. Bet ėmė ir pamiršo poterius tą vakarą. Kažkaip laiko pritrūko.

       3

       Pašėlusi audra buvo į kleboną įsikabinusi. Susvyravo. Susisupė. Bet paliko stovėti. Ir dar tvirčiau. Visi raiščiai trūko.
       Klebonas pavirto į šventą plieną. Kiekvieną pasiųsti į pragarą ar dangų jam nieko nereiškė. Jis tą suprato. Ir ties miegamąja lova ant staliuko iš nedidelių rėmų per dieną ir naktį žiūrėjo susiraukęs, plieninis Torkvemada. Giminingos sielos.
       Tuo tarpu atvažiavo daug vokiškų matininkų. Prašneko, kad geležinkelį pro miestelį vesią. Klebono laukais nubrido matininkai ir stulpus buvo pradėję kalinėti. Bet po dvejeto nakčių visus stulpiukus išrovinėjo ir matininkai jau visai kitu plotu tęsė virvę ir kalė kuolus. Tęsė. Kalė. Ir pritęsė iki Daugnoros beržyno. Per beržyną. Į girią. Tolyn.
       Ir kaip nutaikyta išilgai beržyną. Išilgai tokį liekną ir balstuomenį.
       Daugnora iš pradžių tik stebėjosi. Net apsidžiaugė, kad mašina švilps netoli pro langus. Juodas baisybė su raudonom akim. Bet atsitiko baisus dalykas. Vieną popietį kuopa belaisvių ir kelios dešimtys vokiečių kareivių dulkėtu keliu atslinko. Jie visi sulindo į beržyną. Drebėjo beržai ir virto. Ir virto. Ir virto. Vis toki ilgi. Vis toki tiesūs. Stuomenim baltais.
       Kas rytą kitaip atrodė aplinka. Saulė vėlai iš beržyno išlįsdavo. Dabar, anksti, vos patekėjus įsigrūdo. Daugnoros langan, nes beržai buvo išvirtę, ir niekas nebeišdrįso saulės sulaikyti.
       Po baltųjų kelnių išėjo anksti Daugnora. Aidėjo virsdami balti stuobriai. O toliau, per lauką, jau būriai kasė ir pylė pylimus. Ilgai stovėjo prie kertės žilas senis. Ankstyvi pusryčiai — stovėjo. Vėlybi — stovėjo.
       Paskiau, kai susirado žmona, Daugnora priėjęs tylom tarė žmonai:
       — Atnešk mano ir savo kukavinį rožančių. Dievas per daug beržų varto. Per daug Dievas įsivaizduoti ima.
       Žmona išsigando vyro šnekos. Niekada negirdėtos. Surado rožančių. Paslėpė. Vėl ištraukė. Ir vėl paslėpė.
       Daugnora ilgai kasėsi pastogės šiauduose. Pagaliau surado. Ištraukė aprūdijusį šautuvą. Nušluostė į baltąsias kelnes. Pasistatė ir nuėjo į trobą.
       Gyniojos žmona rožančių neradusi. Bet mušimu įgązdinta atidavė. Susirado Daugnora parako, užtaisė šautuvą ir vietoj šratų į šautuvo tūtą supylė rožančiaus karoliukus. Užkalė popieriu.
       Beržai vis virto ir virto. Juos, kaip numirėlius, klojo vieną prie kito, vieną ant kito. Paskiau prasidėjo kelmų sprogdinimas. Dulkėjo. Dundėjo. Dūsavo.

       4

       Kelias dienas Daugnora laikė pastatęs šautuvą kertėj užtaisytą. Jam atrodė, kad beržyno virtimas — tai tik kažkoki mėginimai, repeticijos. Ot, tuoj visi beržai vėl sustos. Ir taip pat linguos. Ir oš taip pat. Paniuręs vaikščiojo senis. Nusišypsodavo kartais. Ant kažko įpykęs.
       Bet kai suvirtusius beržus ėmė vežti dulkinu keliu, pro išdžiūvusias pelkes, Daugnora įbėgo į kamarą, pačiupęs šautuvą, tekinas, klupdamas pasileido bėgti buvusio beržyno pusėn.
       Kairiajame beržyno gale dar du ilgi, stambūs beržai svyravo. Vienas toks tiesus, kaip nendrė, tik iš pašaknų truputį krumpliuotas. Kitas sviro į šiaurę. Linko perpus.
       Daugnora pribėgo ir, ištiesęs šautuvą į viršų, ties tais dviem beržais paleido šūvį.
       Pribėgę vokiečių kareiviai surišo senį. Subėgo kaimynai. Prakaituotas ir išsižiojęs sėdėjo surištas Daugnora prie beržo. Kaimynai iš tolo stengėsi išgauti iš Daugnoros žinią, į ką jis šovęs.
       Tylėjo senis. Bet kai įkyrėjo klausinėjimas, suriko:
       — Į Dievą šoviau!
       Dievobaimingi kaimynai ėmė kuždėtis. Kažkas neaišku pasidarė. Vokiečiai tarėsi, ką su seniu daryti. Už šautuvo laikymą ir už šaudymą reikėjo smarkiai bausti.
       Žinia iki klebono nuėjo. Atvažiavo. Apklausinėjo senį. Bet Daugnora vos kelius sunkius žodžius su klebonu permetė. Paskiau apvilko geresniais rūbais Daugnorą ir žmonai bei Elzei verkiant kažin kur išvežė.
       Puolė nuskriaustos moterys prie klebono maldaudamos, kad užtartų, kad senį paliktų.
       — Senis iš proto išsikraustė. Jis jum ir mum daug bėdų gali pridirbti, — atsakė klebonas. — Turėkite viltį Aukščiausiame, — klebonas pridėjo, pakeldamas į dangų akis.
       Vežimas su Daugnora pirma ir vežimas su klebonu paskui. Palengva nusisuko ir išnyko už miško.
       O vokiečiai su belaisviais juokdamiesi tapšnojo stačiųjų beržų liemenis ir žiūrėjo į viršų.
       Pagaliau įsakė palinkusįjį beržą papiauti. Daugiau kaip į pusę stuobrio. Ir palikti.
       — Tą palikime. Tegu seniui grabui bus. Ir paliko.
       Vieną prievakarį, kaip užsigrūdo staigus perkūnas, lietus su audringu vėju, papiautasis beržas susvyravo ir nuvirto. Tik kelmas atšerpetojo. Atplyšo.
       Medžiuose dar daug buvo lapų. Dar avižos bei miežiai kai kur baigė, o kai kur tik pradėjo žydėti.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis