Iš naujos knygos

MEDŽIAGA LITERATŪROS METRAŠČIUI

O, rodosi, vakar tik plaukėm.
Plaukėm.
Praėjom.
Kaip bandos praeina palaukėm
ar vėjas alėjom.

Numynėme pienes geltonas.
Balandas.
Ir laužėm nulaužėm alyvas.
Nuėjom ne vienas, kaip Ibseno Brandas,
bet visas draugų kolektyvas.

Vandeniu sriautą pravarėme ilgą,
ir ilgą vagą kranto pakraščiu.
Ot, eikit, piliečiai, rašalu pirštus suvilgę,
ir užrašykite viską į metraščius.

Rašykit:
kad atsitiko tas viskas
pavasarį.
Žydint alyvom.
Ir dėl aiškumo tegu dar pridės kas,
kad metais tokio ir tokio kolektyvo.

KAI ŽIOGAI IR VARLĖS EINA

Iš žolės artilerija kyla
su rasa, su varlėm, su giedančiom smilgom.
Eina žiogai, smilkydami ryto kodylą
ir nešdami žole saulės spindulį ilgą.

Saulė vis sugeria rasą.
Garas vis garą.
Tu kaip varlė, kaip žiogas,
alkanas,
nuogas,
ir basas,
didis šalies proletare.

Kad taip su varlėm.
Ar žiogais
Surrealistiškai!
Apsiginkluoti spinduliai ilgais
ir užeiti į priekį.
Užeiti ir atsargiai prie kaklo,
parišti juokais.
Ir tegu rėkia!

Mes turime badą.
Mes turim ir rankas nuogas.
O tie:
tegu patys save išbado,
kuriem gyventi nebloga.

Ir ta nesąmonė iš tikro didelė!
O gal ir aviete mes per nesąmonę?
Tas paprastas vargas ateina ir įgelia,
kaip juoda lietuviškų pievų kamanė.

KAI JOKIA FILOSOFIJA NIEKO NEPADEDA

Vienoda. Vienoda. Vienoda.
Langas. Padangė. Dvi slyvos.
Tas dangus į galvą kala ir duoda
savo pilkumą negyvą.

Todėl ir paputi kartais netikrąją dūdą.
Ir trumelį mušį prakiurusį.
Sušunki – palaiko pablūdusiu.
Sako, liežuvį privėręs duryse.

O gal iš viso poeziją visokią
paleist iš varžytynių?
Juk įkvėpimu kartais kaip šeškas dvoki,
o norėtųsi dvokti plytine.

Ir nors netikiu į velnią katalikišką,
bet religija kartais pašėlusiai smaugia.
Esu susipratęs ir tautiškai ir lytiškai,
tik per nelaimę miesčionį praaugęs.

MENAS PIEVOJ

Rytas,
Pievoje menas.
Rafaelis, Rubensas ir Picasso.
Demokratiškų ožkų familija ganos,
ir kiekvienos ožkos barzdoj ½ litro rasos.

Tik ožys pražilo be laiko
ir be galo rūpinas bei klapatijas.
Nepripažįsta nei žmonos savo, nei vaiko,
kurie jam reiškia visokias simpatijas.

Kažkur ožiui utopijos matos.
Valdymo formos į rutulį susisuka.
O ožkos liūdnos sušneka kartais:
bloga, kai ožys psichopatas
su savo barzda ir sąmone dvišaka.

Ir niekas talento nepripažįsta.
Už diplomatiją ordeno niekas neduoda.
Ir Sezanas toj vietoj padarė kiaulystę,
t. y.
paliko tik tašką juodą.

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis