Paskutinė žvaigždė atsidūsta virš Kauno, ir Žaliakalny sužėri pirmasis langas, elektra išgriūva į šviežią naktinį sniegą ir nepalikdama pėdų bėga įžiebti kioskų, kavinių, parduotuvių, oranžinės miesto šlavėjos atranda Laisvės alėjoje tuščią šampano butelį iš „Metropolio“ durininko kolekcijos, apsisapnavusį poetą miesto sode ir ponios Staškevičiūtės koljė, pamestą keturiasdešimtaisiais, užsižiopsojus į bolševikų tankus. Šit jau spiečiamasi prie kavos ir kioskų – ak, tos kasrytinės eilės, kur, belaukiant laikraščių, nors akustiškai prisikelia nudilęs Kaunas it akyse atauganti delčia, tik po to kerta stabdžiai, mėnulis leidžiasi, ir laikraščiais ginkluoti ponai atsirakina darbovietes, kur jau kalbės apžvalgininkų žodžiais. Savaip yra nedirbančiam, neskubančiam – jis lyg turistas matuojasi tą rytą, pirmąkart pakelia akis aukščiau naujamiesčio parterio, ir pusryčių kava suspėja atvėsti jo rankoj. Vis mažiau sniego Alėjoje, jis nuo batų susnigo į įstaigas, bet vis daugiau siluetų, radijo taškų, pirmoji perskaityta „Kauno Tiesa“ lieka ant „Laumės“ palangės, kur G. Patackas jau užsimokėjo už pirmąją kavą. Vilniaus gatve praeina universiteto studentai, ir universiteto studentės juokiasi jų širdyse, o ir galvose – dar ne paskaitos. Išprotėjusi Žaliakalnio senutė, vadinama Naktibalda, nuseka juos opalinėm akim požeminėj perėjoj su bidonėliu gulbės pieno.


            Senamiestį įrėmina griežtas gotikinis trikampis: Kauno pilis – Arkikatedra – Perkūno namai, kartojantis trejetą kastų: kšatrijus – brahmanus – vaišijus, tam trikampy – anot Sruogos – smuklė, bažnyčia ir univerka, o ir visas kitas Kaunas, gi jis ir kilo iš tos mistinės – architektūrinės trigonometrijos ir iš tos pusės, kur leidžiasi saulė. Ten link rieda Kauno diena – absoliučiai ezoteriškas fenomenas, tikras įpročių asambliažas, kurio vidiniai principai (man?) suslėpti kaip gobeleno siūlgaliai. Todėl – pramiegu tądieną ir, pakolei Vytauto Didžiojo šešėlis nenudryksta link Savivaldybės pastato ir geležis neuždaro ekonominio lazareto – lombardo, Žaliakalniui tyliai sapnuojasi Alhambra. Vakarop – nubudimo kava, kelias per medinį Žaliakalnį, visas tas favelas su parabolinėm antenom bei šunų baritonais, nejanoniški funikulieriaus bėgiai, apgirtę Menininkų Namai ir Alėja pravažiuojantis kaubojiškas inkasatorius, sušluojantis visų dienos herojų dienpinigius. Ant suolelių vietiniai hipsteriai, panėrę pirštus kišenių dulkėse, kuria spalvotus apiplėšimo planus, ir šitaip jau daugybę metų. Pro Muzikinį teatrą (po remonto pavadintą „stancija Majakovskaja“) brenda pulkelis dailininkų („Atidarėm parodą, poete!“) į Antinio dirbtuvę su pilnom kišenėm komercinės bei nekomercine jų parodos žvaigžde virš miesto.


            Ir vis juodesni jų pėdsakai – nuo Ąžuolyno leidžiasi vakaras kietais granito laipteliais, neberanda papėdėje draugo Kapsuko, išskridusio Mėnulin steigti komunistų partijos, slysta palei Soborą, šalia kurio sustirę mergaičių pasimatymai nesulaukia savų Romeo, ir – jau zovada – palei liepas, lietuviškais Champs–Elysees, link ten, kur Nemunas ir Neris teka tiesiai į gęstančią saulę. Čia, šitam tuščiam pusiasaly, atkirstam pilies kazematais nuo miesto, yra kitas mistinio Kauno sparnas, pilnas vos juntamų ateivių ir išeivių ir tarsi papildantis Ąžuolyną. Iš vieno į kitą – per visą spurdantį centrą – keliauja esami ir būsimi įsimylėjėliai, poetai, pakaruokliai, klausosi augančių medžių bei melodingai nešamo ižo.


            O toliau – mikčiojančių neonų raidės, vakaris vėjas, vedantis gatve ištuštėjusius cigarečių pakelius bei kompanijas su besibaigiančiom dienotvarkėm ir iškalbėtais pokalbiais, pro „Tulpę“, „Astrą“, šiek tiek dar – „Makaroninėj“ ir „Antyje“, bet ir čia vakaris liūdesys atranda savo liūdinčius, ir girgžda sniegas link dirbtuvių, studijų, kur link išeinama: pas Vaitkūną, Kajoką, Augį Varkulevičių, namopi ar tiesiog po velnių, nes Kauno vakaras atidengia daugybę šulinių, kuriuose baugu regėti nupuolusias savo akis, geriau paslėpt jas delnuos arba vyno taurėj. Dosnus yra miestas, kuris leidžia mums būti svetingiems, kuris mus per naktį vaiko iš vienų pas kitus, priglaudžia mūsų lūpas prie draugo taurelių, o jo pirštus prie mūsų rankenų ir leidžia kartu tylėti, klausantis, kaip Savanorių prospekte tirpsta sniegas. Esama ir mergaičių, nesulaukusių aukščiau minėtų Romeo, kurias vagiame iš nustebusio vakaro, pavydime vienas kitam, tirpiname žvilgsnių žvakėm, ir kurios vis gyvena kur prie „Paparčio“ ar „Saulėtekio“, kur išeina galų gale, ir negi lydėsi į tokį ašigalį, geriau dar išgerkim. Karlais kybo pilnatis kažkur viršum Šančių, sniegas reflektuoja mėnesieną, ir balta norvegiška naktis tiesia kelius namo, pro neseniai nugriautus pastatus, kurie lyg švarplės miesto burnoje, o namie ranka atranda telefoną, ir tolimieji jo rageliai jau kyla prie seniai sugulusių abonentų ausų, tačiau į mūsiškį tesugrįžta nykus įmigusio lokio šnirpštimas. Norisi kalbėti, bet tarp lūpų taip tylu, tik už lango kurtinančiai krinta snaigės.


            Atminties atvirukai: naktis į paskutinį mėnesio šeštadienį senais Vaitkaus/Padegimo laikais, kai nuo vakaro prie teatro trepsėdavo eilė, laukianti bilietų, kiek kartų eita ten, šnekėtasi su studentais, abiturientais, nešta arbata, konjakas, kviestasi namo, kur diskutuota apie Kantą bei kitus estrados artistus. Jauki išaugtinė romantika, kuri nebesikartoja. O kiek lankytasi atokiausiose Kauno mansardose su keisčiausiom nepažįstamom kompanijom, kurias užtekdavę užkalbinti kokiu paradoksu, ir to paradokso šešėlis jau krisdavo keliems mėnesiams, metams į priekį, kol visi išsivažinėdavo, ištekėdavo, sukalkėdavo ir likdavo lyg padūmavusi freska ai secco – gi visa atmintis šitaip išpaišyta. O ir andainykščiai namai su skalbinių vėliavom bei kvapais netrunka išsivaikščioti, pakeisti makijažą ar užleisti vietą monobetoniniams brontozaurams. Atrodo, kad ir gyventojus išsineša.


            Statantis miestą turi galvoti apie geresnį pasaulį, kiekvienam frontone, kiekvienoj stogo čerpėj turi gulėti to pasaulio ilgesys. Tokie yra Hundertwasserhaus Vienoje ar Staatsgalerie Štutgarte, tokia yra Secesija. Vaikštai po Kauną ieškodamas to ilgesio, to, kas primintų žmonėms apie aukštesnę jų tėvynę, ir ilgi, ir nesibaigiantys tie keliai. Gal didžiausias toksai statinys yra Kauno naktis. Erdviose jos salėse – Vaižganto gatvėje, Montvilos alėjoje, aidžiuose senamiesčio kiemeliuose gera rašyti ant sniego, baidytis žvaigždynų šešėlių, stebėti pro užuolaidos kraštą svetimus gyvenimus ir jausti, kaip iš vandenyno kyla Atlantida su marmuro rūmais, kur karaliai sostuose šypsodami skaito Katulą ir moja mūsų pusėn. Kartais užuolaidos plyšy atsiveria knygom nukarstytos sienos ir virš stalo palinkęs vėlyvas skaitytojas, kurio galvą nešasi Milašius bei Rilkė. Kita gatvė turi kitą tokį pat, ir imi tikėti esant savotišką broliją, slapta kaupiančią žinias naktiniam Kauno pogrindy – tie langai kaip pasieniečių užkardos, stovinčios ant dvasingumo ribos, anapus kurios tebesitęsia farsiška firminių treningų kopuliacija. Tebesitęsia ir faustiškas Kauno nuovargis (gal jis ir privilioja komercinį Mefistą?) – atminimuosna panirusi dvasia visados jį liudija, Kaunas atrajoja save, apsistato tarpukario veikėjų biustais, panašėdamas į kenotafų kapinyną. Amžiams gulasi žmonės, atminę jo jaunystę, saugoję sielose jo taurumą bei išmintį: L. Truikys, V. Šiugždinis, J. Grušas... Su kiekviena pavarde griūva po nematomą gotikinę katedrą, sudariusią dalį mūsų – kol kas pasiliekančių – dvasinės architektūros. Statantis miestą turi galvoti apie geresnį pasaulį, o gyventi mieste ir reiškia – statyti miestą.


            Prieš miegą akys pakyla ir sklendžia virš namų: viršum Kalniečių, Eigulių, Šilainių, atgal pro Vilijampolę, Senamiestį, kur baigiasi televizijos programos, dienoraščių puslapiai, kavinių vynas, ir gęsta piliečių langai, kol lieka koks vienas, už kurio miniatiūrinė grafikė skaito Matiso gyvenimą. Ir link to lango lekia dar mažesnė ašara ir dūžta toje šviesoje lyg pasiklydusi krištolinė plaštakė. O miegantis Kaunas krinta į talpią naktį, palikdamas juostą išdegusių sekundžių.

 

            1991 sausio 3

 

            Miestelėnai: „Tauros“ Almanachas. – Vilnius: Taura, 1991