Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (Taura, 1995). Šis almanachas – antroji „Miestelėnų“ knyga. Jis tęsia jau pirmajame leidinyje nubrėžtas trajektorijas ir kartu renkasi naujus kirčius. Miestas kaip kultūrinių ir civilizacinių įtampų centras verčia mus mąstyti globalinėmis, universaliomis kategorijomis, bet miestas kaip mūsų egzistencijos, mūsų kasdienybės bei švenčių vieta skatina ir intuityvias įžvalgas, įkvepia kūrybai. Šių orientacijų sąskambiai ir toliau lieka „Miestelėnų“ svarbiausia gairė. Kita vertus, mes žengiame į pasaulinio miesto epochą, miestas tampa mūsų alfa ir omega, fizinio ir dvasinio būvio fonu. Nebesusiduriame su miestu, bet gyvename pačiose jo įsčiose ar žiotyse. Todėl visos mūsų mąstymo ir gyvenimo lytys įgauna „miesčioniškumo“ atspalvį. Ir šia prasme mūsų pastangos susivokti, surasti vietą šiame erdvėlaikyje (ir už jo) tampa miesto problema. Todėl šį almanachą styguojančios keturios – iš pirmo žvilgsnio nesusijusios – sąvokos: miestas–postmodernizmas–Rytai–religija gana lengvai tampa viena kitos metonimijomis, kai prabylama apie dabartį, apie dvidešimtojo amžiaus pabaigos kultūrą. Tai nereiškia, kad surandamas koks vienas atsakymas, greičiau išryškėja požiūrių įvairovė, turinti vieną rūpestį. Vis dėlto tarp minėtųjų keturių sąvokų daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį „įžūliai jauną“, anot I. Hassano, kultūros ar epochos darinį. Postmodernizmas čia aiškinamas ir kaip visuotinė–istorinė kategorija, ir kaip naują epochą, „pradžią“ žyminti sąvoka, ir kaip kultūros „pabaigos pabaiga“. Svarstoma apie postmodernizmą teoriniuose moksluose ir literatūroje, apie jo pirmtakus ir jo istoriją, apie jo bruožus ir ženklus. Akcentuojami kiti, ne mažiau svarbūs dalykai, ryškėjantys postmodernizmo fone – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso prasmenys etc. Šia prasme almanachas atsiduria prolegomenų į postmoderniąją kultūrą vaidmenyje. Kita vertus, T. S. Elioto žodžiais: Ką vadinam pradžia, dažnai yra galas, / O užbaigti lygu pradėti. / Pabaiga yra ten, kur mes pradedam.