MENO PARODOS

 

       Pastaruoju laiku Kaune buvo atidarytos trys meno parodos: dvi kolektyvinės ir viena savamokslio, meno mėgėjo, matyt prie pastarųjų nepritapusio (Borkevičiaus paroda). Apie šį „chudožniką“ plačiau neteks kalbėti. Bortkevičius, afišuodamas save savamoksliu, gudriu būdu nori paimti žiūrovą ir kritiką. Matyt, jam žinoma versija, kad mokykla ir akademija gadina talentus, pražudo juos sąmoningai. Nesiginčysime.

       Vis dėlto Bortkevičiaus darbai rodo jų autorių esant ne tik be minimalinio akademinio išsiprusinimo, bet rodo ir gyvenimiško menininko įgudimo stoką. Jei plastinis menas ir bendrai menas eina prie formos prastinimo, jei šių laikų menas darosi savo forma primityviškas, — tai vis dėlto per didelę dailininko dvasios kultūrą. Tuo tarpu nemokšos primityviškumas, — toks ir paliks.

       Viena gera p. Borkevičiaus savybė, — neblogas paveikslų įrėminimas.

       Kitoje vad. Nepriklausomų Dailininkų Dr-jos parodoje imtinai dalyvauja jauni, plačiau nežinomi vardai. Viens kits jų matė Paryžiaus, Berlyno meno gyvenimą, ir specifinis, vyravęs senosios impresionistinės mokyklos bruožas lyg ir pakitėjo...

       Vizgirdos ir Samulevičiaus darbuose esama kažkokio protesto prieš vadinamąjį tautišką motyvą ir „valstybinį“ žanrą mūsų tapyboje. Justi kažkoks ilgesys ir nepasitenkinimas nudėvėtais „tautinės“ tapybos atributais bei visa šia butaforija: bakūžėm, piliakalniais, kryžiukais, lietuvaitėm, kunigaikščiais ir t. t. Vizgirdos ir Samulevičiaus kelias — kelias turėtų būti kur kas toliau.

       Kiti, — Kalpokas, Valeška, Kazakevičius — mažiau imponuoja. Šių turinys nors reikiamos mūsų gyvenimui akcijos neduoda, tai nors jaučiamas ilgesys, stengimasis būti geresniais ir susirast savaimingus vieškelius, kelius — platesnėn auditorijon. Baugu, kad vienas kitas čia minėtų nedingtų.

       Visi kiti — perdėm silpni. Žilinskas savo „prabočių milžinų“ alegorijom tiesiog juokina. Jaučiama, kaip per dideles pastangas padirbti rimtą darbą išėjo „vapsviškos“ karikatūros.

       Lietuvių ir latvių žydų sujungtoji paroda žiūrovą imponuoja kur kas stipriau negu mūsiškių dailininkų. Jie savo išeitom arba einamom mokyklom skiriasi nuo viens kito kaip koloritu, kompozicija, taip žanru bei įgytu prityrimu. Tačiau yra vardų, kurie galima atsiminti: M. Dembo, Školnikas, Markusas, Kazlauskas. Vienas iš jų skiriasi savo turiniu, tema — kauniškis Becheris. Jis vaizduoja žydų proletariatą. Nekalbant apie piešinio silpnumą, kolorito vienodumą — būtų išsinešamas iš šios parodos tik perdaug liūdni, paliegę, melancholiški, nusivylę rachitikai jo žmonės. Jo proletariate nėra pasiryžimo, akcijos ir pastangos kovoti bei geriau gyventi. Jie veikia daugiau nuotaika ir sentimentališkumu.

       Išėjus iš parodos, man atsitiktinai kilo vienas tikras ir gal būt tikslus, analogiškas kitai meno rūšiai visų tų parodų reikalingumo išsprendimas. Išėjus viskas išgaruoja, užmirštama.

       Tapyba nedekoratyviška, nepritaikomasis menas šiandie lieka nereikalingu luxusu. Meno mėgėjas žiūrovas nyksta, — nyks ir mėgėjam meną kurią žmonės. Štai, reikalas ir problema, kuri vakaruose seniai aktuali ir seniai pradedama įgyvendinti praktiškiem tikslam.

       Ta proga norėtųsi atsiminti du parodos dalyvius — Šepetį ir Jonyną, kurie išstatę savo grafiškus darbus (vynui etiketes, knygom viršelius, įvairias vinjetes) atrodo praktiškai juos pritaikę gyvenimui. Dar „praktiškiau“ šiuodu dalyviai savo darbus gal būt pritaikė V. D. metam, nes iš įvairių jų karalių ir karalienių „dvelkte dvelkia“ anie romantiškieji, galingieji laikai...

       Vis dėlto, jei ir nuoširdžiai tenka mum pripažinti jauniesiem tam tikrų nuopelnų, kaip reakcionieriam prieš „senius“, — bet mūsų kolektyvas, labai gyvai sekąs politinio, visuomeninio ir meno gyvenimo reiškinius, negalės kol kas nuoširdžiai jų pasveikinti...

       Jie, einą impresionistinės, tegu ekspresionistinės mokyklos pėdom ir vaizduoją mūsų dienų gyvenimą, imant objektu kaip teigiamą tąją dabarties tautinę kultūrą... Be jokio protesto šiam gyvenimui ir griežtesnės paralėlės kitam gyvenimui...

       Puodynėm, obuoliais, lėlėm, mergelėm su lietuviškais sijonais, smūtkeliais, sopulingom Marijom, ir kitais darbais toliau nenuvažiuosim, vyrai, kaip iki Čiurlionies galerijos, to mūsų meno kapinyno, kurį taip saugo savo mistiška, pūvančia, nesveika dvasia visų aukštinamas Čiurlionis.

       Gyvenimas ir jo raida neša savo. Gal masių sąmonėjimas, gal tai atmosfera, visuomeninės ir visos kitos būtinos sąlygos pakreips jaunų meno darbininkų kadrą kita vaga, radikališkai kitoniška tėkme.

       Tada mes tegalėtume juos tik sveikinti.

 

       Petr. Cvirka

 

 

       „JAUNATVĖS KLAIDOS“ IR „SENATVĖS GRIEKAI“

 

       Mūsų buržuazinė literatūros kritika, čia nuneigdama, čia pripažindama literatūros krizį, vis dažniau ir dažniau tuo reikalu kalba. Net ima rodytis, kad tom apačiai tuščiom kalbom nebebus galo. Iš viso gražus vaizdas: p. L. Gira, „kurs kaip tik atsako Europos Vakarų kritikos supratimui“ (taip bent p. Krėvė mano), savo „kritikos pavyzdžiais“ (to paties Krėvės Girą vainikuojąs terminas), iš viso neigia bent kokį krizį mūsų buržuazinėj literatūroj. P. Bičiūnas ir mūsų buržuazinės kritikos nauja pajėga p. Juodelis kitokios nuomonės. Tas toks griežtas buržuazinės literatūros kritikų nuomonių skirtumas tarp kitko rodo, kad mūsų buržuazinėj visuomenėj blogai organizuotas ir kritikos ūkis.

       Šiuo metu mūsų buržuazinės literatūros krizio reikalu rimtai susirūpino rekordinis miesčioniškumo žurnalas „Gaisai“. P. Bičiūnas „Gaisų“ 8 nr. „išsitarė“ (15 „Gaisų“ puslapių!) įvairiausiais reikalais. Visa tai, Bičiūno nuomone, tiesiog ar bent artimai liečia mūsų buržuazinės literatūros negalavimus. Iš pono Bičiūno apstaus straipsnio sužinom įvairiausių daiktų, būtent: apie dvigubo atstumo dėsnį iš perspektyvos mokslo, apie „skirtumą vokiečių ir prancūzų dailės“, iš „kartą girdėjau“, apie tai, kad Bičiūnas esąs buvęs „tolimam pavolgio mieste Kazaniuj“ ir tarp kitko dar ir apie tai, kad be „Puškino nebūtų buvę proletarinio Majakovskio“ (koks gilus literatūros plėtotės supratimas!). Visa tai labai įdomu ir visa tai akla teisybė. Tenka pripažinti: — didelis malonumas turėt reikalas su tokios gilios erudicijos žmogum.

       Tačiau liūdnas žmogaus likimas. Anot patarlės: amžių gyvenk, amžių mokykis, o betgi kvailas mirsi. P. Bičiūno erudicija, pasižymėdama nepaprastais privalumais, ne be spragų. Labai gerai atsimindamas smulkmenas iš savo biografijos, Bičiūnas sunkiai atsimena faktus iš mūsų buržuazinės skurdžios literatūros istorijos. Tvirtindamas, kad „naujos meninės kryptys mūsų poezijoje, dėka drąsiai Keturių Vėjų pradžiai, nepaprastai lengvai iš svetur atnešamos ir asimiliuojamos“, Bičiūnas paneigia Herbačiauskų, Vidūnų, Krėvių ir aplamai senųjų barininkų, o dabartinių gaisininkų nuopelnus. Užtenka paskaityti Čiurlionienės „Lietuvoje“ ir bent truputį A. Jakšto „Mūsų naujoji literatūra“, kad nebebūtų mažiausių abejonių dėl importinio pobūdžio mūsų „lietuviškos“, „tautiškos“ barininkų ir gaisininkų „kūrybos“. Vadinas, ir ponai gaisininkai ne be „apgailėtinų jaunatvės klaidų“. Tačiau nieko nepadarysi, tokia jau tvarka, kad seniai, savo laiku ne mažiau griešiję už jaunuosius, senatvėj, impotencijos pakirsti, piktinas jaunosios kartos „jaunatvės klaidom“. Kai ponai iš „Gaisų“ ėjo į lietuviškos literatūros dirvonus, A. Jakšto nesiklausė, ar galima importuot lietuviškon literatūron simbolizmas, estetizmas, individualizmas ir panašus miesčioniškai psichologijai artimas izmas. Tačiau dabar mano turį teisę rodyt savo nepasitenkinimą, kada „Trečias Frontas“ be ponų ir „Gaisų“ palaiminimo bando duot Lietuvos darbo žmonėm aktingą konstruktyvišką literatūrą. Navatna tų ponų iš „Gaisų“ logika!

       Ypač p. Bičiūnui „Trečio Fronto“ „importas“ daug susirūpinimo ir nerimo teikia. Neaiškus jam lietuviško „barbaro riksmas“, nesuprantamas „Trečio Fronto“ aktyvizmas. P. Bičiūnas pripažįsta (koks drąsumas!), kad Majakovskio žodžiuose „buvo jausti artėjimas kažkokio „kosminio“ (!) momento“, bet tuo pat metu jis nenori tikėti, kad aktyvizmas Lietuvoj užkariautų sau ateitį. Čia nieko nuostabaus nėra, nes ponas Bičiūnas, būdamas ponas Bičiūnas, neturi mažiausio pagrindo manyti, kad Dievo malūnai mala mūsų naudai.

       Protarpiais Bičiūnas stato geniališkus klausimus. Jam neaišku, ką iškėlė aikštėn „nuosavą, ryškų, savaimingą naujoji mūsų poezija“. Atsakymo vietoj tegu bus leista pasiųst tą patį klausimą truputį kitu adresu: „ką iškėlė aikštėn nuosavą, ryškų, savaimingą“ simbolistinė „Gaisų“ poezija? Kol bus gautas atsakymas, mes drįsim manyt, kad simbolistinė poezija „iškėlė aikštėn“ liaudies dainų „aiškų, ryškų, savaimingą“ žaginimą. Nėr kas sakyti, kilnus tų ponų „Gaisų“ poetų amatas, tai tau ne koks nors „socialinis uždavinys“!

       Iš viso „objektyviškai imant“ mes prašytume ponus iš „Gaisų“ à la Bičiūnas prie tvarkos: užuot apgailestavę mūsų „jaunatvės klaidas“, tegu susirūpina savo pačių griekais. Tuomet, reikia manyt, tie ponai darytų mažiau „apgailėtinų senatvės klaidų“.

       Viena tokių „apgailėtinų klaidų“ — tai Bičiūno straipsnis. Galima buvo laukti, kad jis „iškels aikštėn“ mūsų buržuazinės literatūros literatūrinių temų pasenimą, literatūrinio siužeto nebuvimą, literatūrinės kalbos štampuotumą. Galima buvo tikėtis, kad Bičiūnas, kurs taip mėgsta vartoti posakį „objektyviai imant“, įstengs įvertint „Trečio Fronto“ pastangas surast naujas temas, naujus siužetus, atsikratyt mūsų buržuazinės, inteligentinės kalbos štampų. Galima buvo laukt, — galima buvo tikėtis, bet mes nei laukėm, nei tikėjomės. Per daug jau gerai mum ponas Bičiūnas pažįstamas.

       Bičiūno nuomone, „atliekamųjų rašytojų ir raštų daugėjimas už vis daugiau sudaro kliūčių tikrom kūrybinėm pajėgom tarpti“. Todėl Bičiūnas siūlo „paskelbti griežtą ir atvirą kovą visom abejotinom vertybėm, visiem literatūriniam prisitaikėliam“. Šia proga Bičiūnas prisimena net prieš dešimtį metų Liudo Giros — Radzikausko mestą paraginimą (fenomenališka to Bičiūno atmintis!) varyt rašytojus „per kritikos ugnį“, daryt „senųjų reviziją“. Su panašiais sumanymais negalima nesutikt. Tačiau jei Liudas Gira — Radzikauskas („kurs kaip tik atsako Europos Vakarų kritikos supratimui“ — anot Krėvės) ir Bičiūnas ir toliau tenkinsis vien paraginimais (viens antram) ir ketinimais ir tokiu pat tempu darys „reviziją“, tai gali atsitikt, kad jaunųjų, o ypač „senųjų revizijos“ iniciatyva pateks į „Trečio Fronto“ rankas, ir tuomet nė vienas Bičiūnui ir Radzikauskui mielas „Gaisų“ ponas gali atsidurti „atliekamųjų rašytojų“ skaičiuj.

       Berods, liūdną Bičiūnų, Radzikauskų ir aplamai „Gaisų“ padėtį bent kiek stengiasi išgelbėt jauna „Gaisų“ pajėga — Juodelis. Atrodo, kad Juodelis tos nuomonės: jei jis jau iš tikrųjų nulis, tai jo vienintelė prasmė stovėt užpakaly vieneto. „Gaisų“ 9-10 Nr. Juodelis aiškina toliau (pradžia žiūrėk „Piūvio“ dviejų nr. komplekte) lietuviškos literatūros ir kultūros krizį. Kadangi dar ateity numatomos tų „aiškinimų“ įvairios variacijos, tai kol kas tenka nuo jų vertinimo susilaikyt.

       Baigiant prisimena dar maža smulkmena iš Bičiūno straipsnio. Bičiūnas tvirtina, kad futurizmas sutapo su bolševikų valdžios politika dėl to, kad bado metu Rusijoj proletarų poetam buvo „patogi būklė“. Vadinas, poemą „150.000.000“ poetas Majakovskis parašė eidamas pilvo sumetimais. Be to, Bičiūnas tvirtina, kad Kazio Binkio „Tamošius Bekepuris“ — „ne kūrybos vaisius, bet pinigo reikalas“. Visa tai, kaip paprastai pas Bičiūną, labai įdomu ir visą tai akla teisybė. Pasirodo, p. Bičiūnas, kad „ekonominio materializmo“ pagalba labai lengva išaiškint literatūros faktus. Bet, p. Bičiūnas, taip „materialistiškai“ samprotaujant, tamstos straipsnio ilgumo paaiškinimo tektų ieškot „Vokiečių Komercijos Banke“ „Gaisų“ einamojoj sąskaitoj. P. Bičiūnai, „ekonominis materializmas“ — lazda su dviem galais.

 

       V. Drazdauskas

 

 

       LIETUVIŠKI SLUNKIAI IR PELĖDOS

 

       Pereitais metais mes buvom įdomių reiškinių liudininkai. Apvaikštinėjome p. V. Bičiūno, E. Škliaro, A. Jakšto, K. Puidos ir kitokius jubiliejus. Daug gražių žodžių teko išgirsti apie gerb. jubiliatus. Daug nupelnytų ir nenupelnytų komplimentų malonūs jubiliatai prisiklausė, daug būto ir nebūto apie save prikalbėjo laikraščių reporteriam, o reporteriai, be abejo, neblogai uždirbo ir... išsigėrė. Viskas praėjo kultūringai, gražiai, elegantiškai.

       Tik vienas jubiliatas, didysis „chamas“ ir „cinikas“ buvo užmirštas. Tas „chamas“ ir „cinikas“, kuris buvo toli nuo mūsų ponų rašytojų mėgiamo simbolizmo ir estetizmo, kuris, būdamas ne mažesnis nepraustaburnis už „Trečią Frontą“, be abejo, netiko mūsų malonių ponų kompanijoj, nes galėjo juos savo rėžiančiu atvirumu šokiruoti, yra Kristijonas Duonelaitis. Jam pernai nuo mirties sukako 150 metų. Mes atsidėję sekėm mūsų ponų jubiliejus, aiškiai nujausdami, kad mūsų ponai neras laiko Duonelaičiui paminėti. Ir iš tikrųjų neatsiminė jo nei Bičiūnas, nei Puida, nei Jakštas, nei kiti mūsų „patentuoti“ kritikai bei literatūros mokovai laikraščiuose bei universitete.

       Liūdnas tikrųjų Lietuvos kultūros darbininkų likimas: — užtenka visokių žmogystų, kurių jubiliejus bešvenčiant, tostus bekeliant ir panegyrikas berašant linksmai prabirbina metai, anot Duonelaičio.

       Matyt, liet. tautiškai rafinuotai kultūrai tas „nepraustaburnis“ svetimas ir nereikalingas. Todėl „Trečias Frontas“, pats taip pat būdamas, anot tų ponų „genijų, ne mažiau „ciniškas“ ir „chamiškas“ už Duonelaitį, drįsta manyti, kad apie Duonelaitį teks kalbėti tik „Trečiam Frontui“.

 

 

       BUKIETAS JUBILIEJAUS PROGA

 

       Pereitais metais „Trečias Frontas“ nesuskubo paminėti gerb. Jakšto 70 m. jubiliejaus. Tebus mum atleista, jei mes tik dabar teatliksime šią malonią pareigą.

       1930 m. išėjusioje jubiliejinėj Jakšto „Lyrikoj“ greta „Šv. Pranciškaus himno“ (25 p.), greta „Himno šv. Elzbietos mirties sukakčiai“ (64 p.), greta „Šen eikit, krikščionys“ (41 p.), „Giesmės Jėzui kūdikėliui“ (44 p.) ir k. yra himnas ir... „Trečiam Frontui“ bei aktyvistam. Manome, kad gerb. jubiliatą  k a i p  p o e t ą,  k r i t i k ą  ir  k a i p  ž m o g ų  geriausiai charakterizuos žemiau cituojamos jo paties nupinto poezijos bukieto eilutės:

 

       ... nesat echistai, nei konstruktyvistai,

       Bet turit naują vardą, esate... šunistai.

       Jis (tas vardas. Red.) publikai pateisint bus visai lengvoka,

       Skelbkit tik: mūs poezei šuneilės tetinka...

       Taip pat, kad jau ir vertė šunprozės pašoko...

       ... pritars daug kas ir šūktels: valio, mūs‘ šunistai!

       Gera taip pat pradžioje rašinio paklausti:

       — Vyrai, kuo būt geriau man: šunim ar poetu...

       ir t. t. ir t. t.

 

       Rodos, prie pacituotų žodžių nėra kas pridėti: taip ir matai tą gerą, pilną doros ir krikščioniškos artimo meilės kunigą, gero skonio poetą ir kritiką. Iš tikrųjų, visais atžvilgiais sektiną pavyzdį parodai mum, gerb. jubiliate!

 

 

       KONKURENTAI

 

       Gerb. dailininkas A. Žmuidzinavičius-Žemaitis, nežinia, ar norėdamas padidinti savo nuopelnų, ar Lietuvos grafomanų skaičių, surinko per kelias dešimtis metų rašytus eilėraščius ir išleido knygą  „G y v e n i m o  t a k a i s“, neabejotinai užimdamas garbingą vietą šalia Gilbonio, Arėjo Vitkausko ir kitų žymių patriotiškų vyrų. Kad būtų stipriau, pridėjo savo fotografiją, o geraširdis Liudas Gira parašė ilgą įvadą ir uždėjo autoriui laurų vainiką. Mum nieko nelieka, kaip tik lenkti galvą prieš urną, kurioje ilsisi galutinis bankrotas, ir užgiedoti „Requiem aeternam“.

       Taip pat su gilia godone lenkiame galvą prieš a. a. futuristą Kazį Binkį, kuris ne taip seniai išvertė į lietuvių kalbą Internacionalą, o dabar... Mutantur tempora, ponas Binki, ne pravda li?

 

 

       KRAUJO PERPYLIMAS IR KITOS MEDICINIŠKOS OPERACIJOS

 

       „Gaisai“, pagauti didelės anemijos, kurios savo skystimu nestengia pašalinti nė p. Bičiūnas, perpildinėja kraują į save iš Miškinio, Kossu-Aleksandravičiaus, Salomėjos Nėries, Juodelio ir k. Jei mokama, visada atsiras norinčių būti operuojamais...

       Matyti, „Gaisuose“ nuolat reikalingi ir dezinfektoriai, ypač „Trečio Fronto“ bacilom užmušti. Šias garbingas pareigas iš pradžių ėjo ponas Puida, paskui ponas Herbačiauskas, ponas Bičiūnas, o pastaruoju laiku (žiūr. „Gaisų“ N 9—10) visus juos, pavargusius sunkiame darbe, sutiko pavaduoti jaunutis ponas Juodelis, kurio gražus straipsnis apie „Permanentinį krizį“ savo „aukštu skoniu“ ir „didele išmintim“ drąsiai gali varžytis su kuriuo nors minėtų ponų skoniu ir išmintim.

       Tarp kitko, įdomu konstatuoti, kad „Gaisai“ pumpuoja sau kraują ir iš kitų versmių: spausdina iš „Ryto“ jau anksčiau spausdintą T. Manno „Mažojo pono Fridemanno“ vertimą (žiūr. 1930 m. „Ryto“ N N 182—184), ima straipsniukus iš vok. vaikam skiriamo žurnaliuko „Weltstimmen“ ir iš kitur. Duok dangau, kad bent šios operacijos išgelbėtų mūsų gerb. ponų žurnalą nuo mirties, nes be jo būtų liūdna ne tik jiem, bet ir mes netektume linksmo pasiskaitymo.

 

 

       GYVENIMAS KAIP PASAKA

 

       Ir nusileido išganymas į mūsų šalį. Toks didelis, kaip soboras. Kasdien mūsų Parnasan kopia nauji talentų būriai, vieni smarkiai spardydamiesi, kiti paklusniai Aukščiausiajam giesmes triūbydami. Bet džiaukimės! Nes tas viskas kopia į mūsų Parnasą.

       Ir nusileido darbas į mūsų šalį. Pilna įvairiausių laikraščių, — ūkiškų, bulvariškų, tautiškų, liberališkų ir klerikališkų. Ir visi jie visada prirašyti. Visuose reiškiasi lietuviškas genijus, kuris kada nors nušvies mūsų krašto vardą visame pasauly.

       Ir nusileido geras gyvenimas į mūsų šalį. Nes kurie rašo naudingus eilėraščius — uždirba po pusantro lito už eilutę, kurie rašo naudingą prozą, taip pat ne mažiau gauna, idant prasižyvytų patys ir šeimos niekuomet nebūtų alkanos.

       Todėl džiaukitės! Džiaukitės visa širdimi ir visais penkiais kūno pajautimais. Tie, kurie spardosi, tie susipras kada nors, nes juk ir jiem reiks prasižyvyti! Tada tik mokėkime prie jų šviežios odos atitinkamus popierius priklijuoti. Tai jūsų, senių, darbas. O dabar... dabar dar arbata ne visa išgerta...

       ___________________      

       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 4. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1931 m. vasaris