■

       

 

       Gimė sūnus beržyne

       rugių rinkėjai.

       Ten, kur dangaus mėlynę

       draiko vėjai.

 

       Vaiko riksmas

       —  peiliu į širdį.

       Apsižvalgė

       — ar nieks negirdi...

 

       Dantis sukandus

       skausmą iškentėjo.

       Tik vaiko balsą

       pagavo vėjas,

       ir nustojo

       paukščiai čiulbėję.

 

       —  Vai kam tu gimei

       tėvo nemylimas,

       mano nelaukiamas,

       senelių keikiamas,

       kam gimei?

 

       Vai, kam tu gimei

       skurdui ir vargui,

       mano negarbei,

       daliai sunkiai.

 

       Akyse

       dangus atsispindi,

       didumo — visas,

       kaip sprindis.

 

       —  Kaip tave auginsiu

       viena vargdama,

       po svetimus žmones

       tarnaudama.

 

       Laukuose jau skamba

       —  Mare, kur dingai?

       Reik iki vakarui

       baigti kirst rugiai.

 

       —  Suvyniosiu Tave

       į prijuostę,

       pagulėk iki tamsai

       po uosiu.

 

       Varpų auksinių

       pilną glėbi surinko.

       Kaip vaiko akys —

       rugiuose vosilkos.

 

       Surišus pėdą

       numetė į šalį.

       Nejau ir sūnų

       gimdė — tokiai daliai?

 

       Lyg šimtas peilių

       įsmeigtų į strėnas —

       skausmai.

       O jai i glėbį —

       vis krinta ir krinta

       — rugiai.

 

       Tamsu akyse.

       Kojų nepavelka.

       Ak, jau vakaras

       vėsuma dvelkia.

 

       Surišo

       paskutini pėdą.

       Prakaitas, ašaros

       per veidą rieda.

 

       Žmonės iš lauko

       grįžo dainuodami.

       Miškan ji ėjo

       sūnaus ieškodama.

 

       Klaiku beržyne.

       Saukia pelėda.

       —  Kur gi padėsiu

       brangiausią pėdą?

 

       — Bernui palaidūnui

       nunešt mėginsiu.

       —  Kaip ugnis, bučiavai,

       kaip saulelė mylavai,

       dabar — viena auginsiu?

 

       Bet žingsnį palaužė

       skausmas.

       —  Bernas

       ar priglaus mus?

       Ant kryžkelės

       suklupo.

       Krūtį surado

       vaiko lūpos.

 

       —Sūneli mano,

       ugnele mano,

       grįšim namo!

       Tegu loja bobos

       —  gyvensime du.

       Visus mano rūpestėlis

       — Tu!

 

       Mano Tu būsi

       sveikas ar paliegęs,

       kovoj ar prie plūgo,

       stiprus ar bejėgis

       —  mylimas sūnus!

 

       Viena užauginsiu

       mylėdama.

       Tėvo vardo niekados

       neminėdama.

 

       Ką darysi, reik dviese

       vargą vargti:

        mažas eisi ganyti,

       bernu — žemę arti.

 

       Nebūsi Tu kunigu,

       nei teisėju,

       Tik pavargusių ir nuskriaustųjų

       gynėju.

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.