tekstai.lt

literatūros srovės
Pirmieji modernistai
Pirmieji_lietuviu_modernistaiPIRMIEJI MODERNISTAI – tai XIX a. pabaigoje gimę bei XX a. pradžioje subrendę lietuvių rašytojai, kurie atsisakė tradicinės realizmo bei idealistinės literatūros normų ir pradėjo eiti modernių saviraiškos priemonių keliu. Didysis tokios saviraiškos ideologas, kūrėjas, kurį galima pavadinti lietuviškuoju Lautreamont‘u, buvo Juozapas Albinas Herbačiauskas.  Anot literatūros tyrinėtojo Ramučio Karmalavičiaus, šis poetinės prozos meistras pirmasis suabejojo konservatyvios Maironio-Jakšto kartos įtvirtintais estetiniais akademinio grožio principais, supriešindamas juos su metafizinės žodžio sintezės ir vidinio kalbos muzikalumo idėja. Jis atmetė konvencinį menininko vaidmens tautinėje bendruomenėje supratimą, protegavo demonizmą, okultinį atvirumą sau, pasauliui ir transcendencijai, lietuvių meninę refleksiją pastūmėjo siurrealistinės formos laisvės, haliucinacinės vaizduotės, dvasios neurozės link. Modernizmo teoretikė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė savo knygoje „Lietuvoje“ (1910) išreiškė mintį, kad literatūra jokiu būdu nėra tikrovės imitacija ir rašytojas neturi siekti natūralumo iliuzijos. Tokiu būdu rašytojai ėmė kalbėti apie kūrėją ir žmogų ne kaip apie aiškų ir socialiai determinuotą personą, o kaip apie beribę paslaptį, kurioje veši daugiasluoksnė psichika, vidinės prieštaros ir emocinių impulsų maišatis. Vienaip ar kitaip tokio pobūdžio kūrybines tendencijas perteikė ir kiti kūrėjai – poetai Zigmas Gėlė, Adomas Lastas, Kleopas Jurgelionis, prozininkai Ignas Šeinius, Julijonas Lindė-Dobilas, Kazys Puida ir kt. 1915 m. išleistas žurnalas „Pirmasai baras“ paženklino, kad modernizmas lietuvių literatūroje tapo gana svariu reiškiniu. Vis dėlto jame netrūko ir senųjų idealistinių bei neoromantinių atributų, dėl kurių šis novatoriškas judėjimas neapsibrėžė aiškia ir išskirtine trajektorija.

APIE PIRMUOSIUS MODERNISTUS IR JŲ KŪRYBĄ

ZIGMAS GĖLĖ (1894-1912)

ADOMAS LASTAS (1887-1961)

KLEOPAS JURGELIONIS (1886-1963)

SOFIJA KYMANTAITĖ-ČIURLIONIENĖ (
1886–1958)

KAZYS PUIDA (1883-1945)

JULIJONAS LINDĖ-DOBILAS (1872-1934)

IGNAS ŠEINIUS (1889-1959)
Simbolistai

SIMBOLISTAI – tai autoriai, kurių filosofinės ir meninės tendencijos vystėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bei jo metu ir buvo veikiamos rusų simbolistinės lyrikos. Lietuvoje simbolizmas nesudarė vientiso judėjimo ir reiškėsi pavėlavęs, turint omeny, kad šio tipo poezija Prancūzijoje ir Rusijoje susiformavo ir įsigalėjo XIX a. pabaigoje. Chronologiškai lietuviškojo simbolizmo ribas galima būtų nubrėžti nuo kultūrinių žurnalų Vaivorykštė (1914) ir Pirmasai baras (1915) pasirodymo iki V. M. Putino poezijos rinkinio Tarp dviejų aušrų (1927), nors ištakų yra ir J. A. Herbačiausko Erškėčių vainike (1908) bei S. Kymantaitės-Čiurlionienės Lietuvoje (1910). Kaip pastaroji rašė, „randasi troškimas ko nors gilesnio negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neaiškinamo, aukštesnio, mistiško“. Jaunajai lietuvių poetų kartai dievišku naujų neapčiuopiamų pasaulių pranašu, pasak B. Sruogos, tapo M. K. Čiurlionis, kuris įteisino mąstymo universaliomis kategorijomis poetinį grožį. Tokiu būdu simbolistinis eilėraštis kuriamas pakylėtoje meditacinėje būklėje, kur sąlytis su išoriniu materialiu ar socialiai apibrėžiamu pasauliu nustumiamas į antrąjį planą, to pasaulio kontūrai išsitrina, nublanksta, o pirmajame plane iškyla poeto vidinių būsenų simboliai bei išgrynintos idėjos. Vidinės būsenos imtos matuoti metafiziniais kriterijais. Jas lydėjo nuolatinis veržimasis į kažką nepasiekiama, kosmiška. Simbolistai, tęsdami romantizmo tradiciją, norėjo nutrinti ribas tarp poezijos ir muzikos. Taip reiškėsi jų troškimas siekti tobulybės. Tokiu būdu simbolistinė lyrika – tai lietuvių poezijos „aukštasis stilius“, būtinas kiekvienai nacionalinei poetikai, jos „liturginė kalba“, pasak V. Kubiliaus.  Tokio pobūdžio poetiką Lietuvoje skleidė tokie autoriai kaip Motiejus Gustaitis, tapęs vienu iš lietuvių simbolistų pirmtakų, Mykolas Vaitkus, žodžių dariniuose ieškojęs dieviškos harmonijos, Jurgis Baltrušaitis, dvikalbis poetas, buvęs ištikimas simbolizmo estetikai iki paskutinio savo kūrinio, Faustas Kirša, kuriam simbolizmas buvo lyg  prometėjiškas menas, Balys Sruoga,  užmezgęs intymumo, virpulingo nuotakos piešinio, fragmentiškos kompozicijos ir simbolizacijos linijas, Vincas Mykolaitis-Putinas, kuriam svarbiausi buvo ne atspindėti esama, o veržtis į nepasiekiama.

 

APIE SIMBOLISTUS IR JŲ KŪRYBĄ

Juozas Brazaitis. Naujosios lietuvių literatūros linkmės (1936)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. Lietuviškasis simbolizmas (1982)

Albertas Zalatorius. Estetinės sąmonės lūžis XX a. pradžioje (1994)

Vytautas Kubilius. Simbolizmo raida (1996)

Giedrius Viliūnas. Modernizmo ištakos (2003)

Aušra Martišiutė. Literatūros modernėjimo procesai XX a. I pusėje (2004)

 

EDMUNDAS STEPONAITIS (1892–1908)

Edmundas Steponaitis. Eilėraščiai iš knygos „E. Steponaičio raštai“ (1912)

Edmundas Steponaitis. Novelės iš knygos „E. Steponaičio raštai“ (1912)

Liudas Gira. Edmundas Steponaitis (1892–1908 m.)

Edmundas Steponaitis. Poezija (Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI, 1921)

Edmundas Steponaitis. Biografija (Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI, 1921)

 

MOTIEJUS GUSTAITIS (1870–1927)

Motiejus Gustaitis. Ištrauka iš oratorijos „Aureolė“ (1914)

Motiejus Gustaitis. Gedulių rauda (iš poemos „Meilė“, 1914)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Motiejus Gustaitis. Autobiografija

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Motiejus Gustaitis. Poezija

Vincas Mykolaitis. Motiejus Gustaitis ir jo kūryba (1940)

Ona Tijūnėlienė. Motiejus Gustaitis – kunigas, švietėjas, pedagogas (2002)

Algimantas Liekis. Motiejaus Gustaičio kūrybinis palikimas (2009) 

 

JURGIS BALTRUŠAITIS (1873–1944)

Jurgis Baltrušaitis. Poema-pasakėčia „ĮKURTUVĖS“ (1941)

Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AŠARŲ VAINIKAS“ (pirmoji dalis, 1942)

Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AŠARŲ VAINIKAS“ (antroji dalis, 1948)

Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AUKURO DŪMAI“ (1948)

Balys Sruoga. Baltrušaičio vainikas (1941)

Juozas Brazaitis. Baltrušaičio kūrybinis palikimas (1948)

Bronius Vaškelis. Jurgio Baltrušaičio kolizijos kelyje į lietuvių literatūrą (1973)

Vincas Natkevičius. Idėjos Jurgio Baltrušaičio poezijoje (1978)

Elina Naujokaitienė. Nauja modernizmo dvasia: Jurgio Baltrušaičio „Lelija ir pjautuvas“ (2003)

Gediminas Mikelaitis. Jurgio Baltrušaičio kūrybos vertybių vertikalė (2004)

Viktorija Daujotytė. Jurgio Baltrušaičio metaforos–simboliai (2005)

 

FAUSTAS KIRŠA (1891–1964)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Faustas Kirša. Autobiografija

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Faustas Kirša. Poezija

Faustas Kirša. Ištrauka iš poemos „Pelenai“ (1930)

Faustas Kirša. Ištrauka iš poemos „Pelenai. Antroji knyga“ (1938)

Faustas Kirša. Pluoštas eilėraščių iš palikimo („Aštuntoji pradalgė“, 1972)

Juozas Brazaitis. Faustas Kirša save suranda (1940)

Juozas Brazaitis. Fausto Kiršos „Tolumos“ (1948) 

Antanas Vaičiulaitis. Žvilgsnis į Fausto Kiršos kūrybą (1961)

Juozas Keliuotis. Gyvenimo vingiuose (apie Faustą Kiršą, 2007) 

 

BALYS SRUOGA (1896–1947)

Balys Sruoga. Eilėraščiai iš rinkinio „SAULĖ IR SMILTYS“ (1920)

Balys Sruoga. Autobiografija (1921)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Balys Sruoga. Poezija (1)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Balys Sruoga. Poezija (2)

Balys Sruoga. Ištrauka iš dramos „Milžino paunksmė“ (1932)

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo I (1943)

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo II (1943–1944)

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo III (1944)

Balys Sruoga. Ištrauka iš romano „Dievų miškas“ (1957)

Jurgis Blekaitis. Balys Sruoga: asmuo ir teatro kūrėjas (1948)

Jurgis Blekaitis. Balys Sruoga: keli kūrybos bruožai (1958)

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Balys Sruoga: atsiminimų nuotrupos (1972)

Rimvydas Šilbajoris. Balys Sruoga ir simbolistai (1976)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika: Balys Sruoga (1982)

Gabija Sereikienė. Balio Sruogos lyrika simbolizmo kontekste (2002)

Rita Tūtlytė. Lietuviškasis jugendas. Balio Sruogos ir Kazio Binkio gamtiškoji vaizduotė (2005)

Gabija Bankauskaitė-Sereikienė. Soliarinė Balio Sruogos tekstų poetika (2006)

Dalia Striogaitė. Balys Sruoga: nuo „Sanvartos“ į „Dievų mišką“ (2006)

Neringa Markevičienė. „Esu įkaitas už savo tautą…“ (2013)

Neringa Markevičienė. „Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo" (2014)

 

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893–1967)

Vincas Mykolaitis-Putinas. AUTOBIOGRAFIJA (1920)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Putinas. Poezija

Vincas Mykolaitis Putinas. Eilėraščiai iš knygos „Putino raštai“ (1921)

Vincas Mykolaitis-Putinas. PESIMIZMO HIMNAI (1925)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščių rinktinė „Tarp dviejų aušrų“ (1927)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Altorių šešėly“ (1933)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščiai iš rinktinės „Keliai ir kryžkeliai“ (1936)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Krizė“ (1937)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Poema „Vivos plango, mortuos voco“ (1943–1944)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščiai iš rinkinio „Būties valanda“ (1965)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščių rinkinys „Langas“ (1966)

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Putinas gyvenimo ir kūrybos prieštarose (1964–1967)

Marija Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas okupacinėj gūdumoj (1967)

Jonas Grinius. Vinco Mykolaičio-Putino išsivadavimas (1968)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika: Vincas Mykolaitis-Putinas (1982)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Vincas Mykolaitis-Putinas (1996)

Eugenijus Žmuida. Vinco Mykolaičio-Putino meilės lyrika (2006)

Viktorija Daujotytė. Vincas Mykolaitis-Putinas: estetiniai meno esmės akcentai (2007)

Juozas Keliuotis. Gyvenimo vingiuose (apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 2008) 

Vigmantas Butkus. Vinco Mykolaičio-Putino „Viršūnės ir gelmės“: pabaigos poetika (2010)

 

STASYS SANTVARAS (1902–1991)

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Stasys Santvaras. Autobiografija

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Stasys Santvaras. Poezija

Stasys Santvaras. RUBAJATAI (1980)

Juozas Brazaitis. Stasys Santvaras perkopė 70 metų slenkstį (1972)

Juozas Brazaitis. Stasio Santvaro „Atidari langai“ (1981)

Jurgis Jankus. Dvi dienos pas Santvarą (1982)

Kazimieras Barėnas. Stasio Santvaro „Buvimo pėdsakai“ (1984)

Alė Rūta. Neužmirštamas Stasys Santvaras (1992)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Stasys Santvaras (1996)

Vytautas Kubilius. Stasys Santvaras (2003)

Robertas Keturakis. Išsipildęs gyvenimas ir išsipildžiusi mirtis (apie Stasį Santvarą, 2004)

Pirmieji avangardistai

PIRMIEJI AVANGARDISTAI – tai XX a. 3-4 dešimtmetyje kūrę lietuvių rašytojai, kurie siekė nustumti į šalį tiek romantinius tautos mitus, tiek simbolistinį kosminį peizažą ir sukurti šiuolaikinio miesto urbanistinę bei industrinę panoramą. Idealizuotą dvasingumą jie užsimojo pakeisti brutalia žmogaus, tikro nervingos mėsos gabalo, jausena, filosofuojančią rezignaciją – atakuojančia energija, o rafinuotą užuominų ir niuansų kalbą – gaivalingu primityvumu. Vokiečių ekspresionizmo ir rusų simbolizmo skersvėjuose gimusi nauja literatūros srovė, vadinama vienu avangardizmo terminu, savo vėliavoje įrašė maišto, drąsos, aktyvumo, kuriančio subjekto savivalės šūkius. Avangardizmas su visomis savo tėkmėmis ir srovelėmis (kubizmu, dadaizmu, siurrealizmu ir pan.) meną suprato kaip agresyvią drąsą, kumščio smūgį, įsiutusį riksmą, didžiulį vidinį įkarštį, begalinį troškimą pakeisti visą pasaulį, sukilimą prieš „harmonijos ir gero skonio“ tironiją, prieš akademinį pedantizmą ir praeities meno kultą. Tokių užmojų kupini buvo lietuvių kūrėjai, 1922 m. išleidę „Keturių vėjų pranašo“ manifestą ir netrukus pradėję leisti žurnalą „Keturi vėjai“. Kita avangardistų grupuotė, susibūrusi iš įkalintų ar emigravusių autokratinio A. Smetonos režimo priešininkų, 1930 m. pradėjo leisti žurnalą „Trečias frontas“. Tačiau šių dviejų literatūros sąjūdžių proveržiai toli gražu nesuformuoja išbaigto pirmųjų avangardistų kūrybos vaizdo. Jį galime susidaryti tik susipažinę su individualia, prieštaringa, viena kitą neigiančia bei papildančia lietuviškojo avangardizmo pionierių – K. Binkio, S. Šemerio, J. Žengės, T. Tilvyčio, J. Tysliavos, P. Morkūno, K. Borutos, L. Skabeikos – kūryba. Lietuvių literatūroje ji sukėlė didelių pozityvių pokyčių: 1) sugriovė lyrikos žanro hermetiškumą ir poetinės leksikos uždarumą, 2) reabilitavo spontanišką jausmo tikrumą, 3) įteisino literatūros novatoriškumo kultą, 4) kūryboje įtvirtino kritišką santykį su socialine ir politine tikrove, 5) išardė ir perkonstravo tradicinį literatūrinės kalbos kanoną.

 

APIE PIRMUOSIUS AVANGARDISTUS IR JŲ KŪRYBĄ

„Keturiems vėjams“ bemirštant („Kibirkštis“, 1925)

Vincas Mykolaitis-Putinas. Mūsų futuristai (1926)

Juozas Brazaitis. Naujosios lietuvių literatūros linkmės (1936)

Juozas Žengė. „Keturių vėjų“ kūrybos nagrinėjimai (1940)

Alfonsas Nyka-Niliūnas. „Keturi vėjai“ ir keturvėjininkai (1949)

Bronys Raila. Sušukuota kompanija – „senieji“ ir „jaunieji“ (1967)

Bronys Raila. Šaunaus maišto pabaiga (1974)

Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse (1982)

Dalia Striogaitė. Avangardizmas kaip pervartos doktrina (1998)

Dalia Striogaitė. „Keturi vėjai“ – lietuviško avangardizmo šerdis (1998)

Christoph Zürcher. Apie lietuviško avangardo recepciją (1998)

Christoph Zürcher. Lietuvių avangardo etika ir „optimali projekcija“ (1998)

S. Keturakis. Susidvejinusios sąmonės fenomenas XX a. pradžios lietuvių avangardistinėje poezijoje (2003)

Giedrius Viliūnas. Avangardizmo samprata ir srovės (2003)

Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2003)

Aušra Martišiutė. Literatūros modernėjimo procesai XX a. I pusėje (2004)

Vygantas Šiukščius. „Keturių vėjų“ aura. Akcijos (2004)

Vygantas Šiukščius. XX amžiaus lietuvių poezijos avangardizmo studija (2005)

Leonas Gudaitis. „Trečio fronto“ agonija. Paskutinio numerio paieškos (2007)

Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai (2009)

Jovita Jankauskienė. Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste 1919–1940 m. (2012)

Kęstutis Raškauskas. Rašytojai maksimalizmo šešėlyje 1932-1935 m. (2014)

 

KAZYS BINKIS (18931942)

Kazio Binkio „Eilėraščiai“. Poezijos bandymų sąsiuvinys (1920)

Kazys Binkis. Autobiografija (1921)

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI. Kazys Binkis. Poezija (1921)

Kazys Binkis. „Keturių vėjų“ kurijos manifestas (1922)

Kazys Binkis. Vasaris vėjas (1922)

Kazys Binkis. Eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“ (1923)

Kazys Binkis. Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus, poėziją, poėtus ir kitokius daiktus (1924)

Kazys Binkis. Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928)

Kazys Binkis. Eilėraščiai, neįėję į rinkinius (1919-1930)

Kazys Binkis. Kodėl aš nekenčiau poetų (iš atsiminimų, 1937)

Kazys Binkis. Ištrauka iš pjesės „Atžalynas“ (1938)

Petras Janeliūnas. Kazio Binkio pavasaris (1924)

Algirdas Julius Greimas. Binkis – vėliauninkas (1942)

Birutė Ciplijauskaitė. Kazys Binkis ir 1920-tųjų metų poetinės tradicijos (1971)

Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Kazys Binkis (1982)

Vytautas Kubilius. Kazys Binkis lietuvių poezijos kryžkelėse (1986)

Algirdas Julius Greimas Kazimieras Binkis. Įnašas į „literatūrologiją“ (1988)

Sigitas Geda. Kazys Binkis visu ūgiu (1989)

Kostas Ostrauskas. Kazys Binkis. Literatūrinis portretas (1997)

Adolfas Juršėnas. Keturvėjininkų maestro (Kazys Binkis, 1999)

Elena Darbutaitė. Vaizduotė ir temperamentas: žaidybos elementai Kazio Binkio poezijoje (2003)

Rita Tūtlytė. Lietuviškasis jugendas. Balio Sruogos ir Kazio Binkio gamtiškoji vaizduotė (2005)

 

PETRAS TARULIS (JUOZAS PETRĖNAS, 1896-1980)

Petras Tarulis „Staiga pražilo kudlota žemės barzda...“ (1922)

Petras Tarulis. Nuovakarių skiauterys (1924)

Petras Tarulis. Trejos devynerios (1926–1928)

Petras Tarulis. Mėlynos kelnės (1927)

Petras Tarulis. Peizažas (1927)

Petras Tarulis. Vilko galas (1927)

Petras Tarulis. Ką pasakojo merginos dienoraštis. Vienų batukų istorija (1928)

A. Gražumas. Petro Tarulio „Žirgeliai padebesiais“ (1948)

Algirdas Titus Antanaitis. Romanas apie didelį miestą ir nedidelį žmogų („Vilniaus rūbas“, 1968)

Albertas Zalatorius. Ar skaitysime Tarulį? Keletas pasvarstymų tradicinio įvado vietoje (1991)

Aušra Martišiūtė. Petro Tarulio apeliacija 1993-ųjų teismui (1993)

Dalia Striogaitė. Avangardizmo estetinės sistemos katekizmas (P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“, 1998)

Vygandas Šiukščius. Ar skaitysime Tarulį? (1999)

Agnė Jurčiukonytė. Keturvėjiška trauktinė: teatriškas Petro Tarulio eksperimentas (2003)

 

SALYS ŠEMERYS (18981981)

Salys Šemerys. Mirties mirtis (1924)

Salys Šemerys. Eilėraščiai iš rinkinio „Granata krūtinėj“ (1924)

Escecha. Apie naujus daiktus (naujojo meno apžvalga) (1924)

Salys Šemerys. Eilėraščiai iš rinkinio „Liepsnosvaidis širdims deginti“ (1926)

Salys Šemerys. Iš rankraščių. 12 įsakymų sau (1961)

Salys Šemerys. Iš rankraščių. Atsiminimai ir samprotavimai apie „4 vėjus“ (1964)

Salys Šemerys. Iš rankraščių. Autocharakteristika (1972)

A. G. Šitokios „poezijos“ turėtų būti konfiskuojamos (apie Salį Šemerį, 1924)

Juozas Tumas-Vaižgantas. Mūsų naujaautoriai (apie Salį Šemerį, 1924)

O. Pl. Puidienė. Naujoji kūryba su „Granata krūtinėj“ (1924)

V. Gelažis. Besiblaškančios buržuazinės inteligentijos poetas (1925)

Petras Panavas. Kartą vasarą tarp keturių vėjų (apie Salį Šemerį, 2009)

Salys Šemerys: įsimylėjęs savo miestą, jūrą ir gyvenimą (2013)

 

JUOZAS ŽLABYS-ŽENGĖ (18991992)

Juozas Žlabys-Žengė. Autobiografija (1928)

Juozas Žengė. Baltoji litanija (1928)

Juozas Žlabys-Žengė. Nervuota poema „Anykščių šilelis“ (1930)

Juozas Žengė. Kalbos imago (1934)

Juozas Žengė. Kaip „Keturi Vėjai“ užėmė radio stotį (1936)

Juozas Žengė. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Autobiografija „My lady“ (1936)

Juozas Žengė. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Poezija (1936)

Juozas Žengė. Kas buvo „Keturių vėjų“ padielnikai (1939)

Juozas Žengė. „Keturių vėjų“ kūrybos nagrinėjimai (1940)

Juozas Žlabys-Žengė. Apsakymai iš rinkinio „Gyvenimo novelės“ (1940)

Juozas Žlabys-Žengė. Eilėraščiai iš rinktinės „Pavasarių grmatikos“ (1992)

Christoph Zürcher. Juozo Žlabio-Žengės pavasario gramatika (1998)

Jurgita Bernotaitė. Maištautojo dalia. Juozo Žlabio-Žengės pėdomis (2003)

Aurelija Mikolaitytė. Žagarės strazdelis Juozas Žlabys-Žengė (2009)

 

PRANAS MORKŪNAS (19001941)

Pranas Morkūnas. Šaipėrantas (1930)

Pranas Morkūnas. Eilėraščiai iš rinkinio „Dainuoja degeneratas“ (1993)

Leonas Gudaitis. Keistuolio likimas (Pranas Morkūnas, 1993)

Dalia Striogaitė. Vizualioji (figūrinė) Prano Morkūno poezija (1998)

Kęstutis Raškauskas. Prano Morkūno biograma ir stilistikos metmenys (2014)

 

JUOZAS TYSLIAVA (19021961)

Juozas Tysliava. Eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“ (1922)

Juozas Tysliava. Eilėraščių rinkinys „Auksu lyta“ (1925)

Juozas Tysliava. Eilėraščių rinkinys „Poezija“ (1935)

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Juozas Tysliava. Poezija (1936)

K. Linas [Kazys Boruta]. Tysliavos „Nemuno rankose” (1924)

Antanas Vaičiulaitis. In memoriam Juozui Tysliavai (1962)

Christoph Zürcher. Juozas Tysliava: žodinių vertybių meistras (1998)

Deimantė Juozilaitytė. Ypatingo nerimo poetas. Žmogus ir pasaulis Juozo Tysliavos kūryboje (2003)

 

LEONAS SKABEIKA (19041936)

Leonas Skabeika. Eilėraščių rinkinys „Po juodo angelo sparnais“ (1928)

Leonas Skabeika. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Biografija (1936)

Leonas Skabeika. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Poezija (1936)

Leonas Skabeika. Autobiografija (1964)

Leonas Skabeika. Eilėraščiai iš rinktinės „Vidurnakčių aikštėse“ (1964)

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Leonas Skabeika (1996)

 

TEOFILIS TILVYTIS (19041969)

Teofilis Tilvytis. Radio poema „3 grenadieriai“ (1926)

Teofilis Tilvytis. 7 veiksmų simbolinė opera „Chamizmas“ (1926)

Teofilis Tilvytis. Simfonija „Hamletas“ ir už demarkacijos... (1926)

Teofilis Tilvytis. Šienas iš gėlių (1926)

Teofilis Tilvytis. Eilėraščiai (Keturi vėjai Nr. 3, 1927)

Teofilis Tilvytis. Laiškas į vienuolyną (1928)

Teofilis Tilvytis. Poema „Išpardavimas dūšios“ (1928)

Teofilis Tilvytis. Parodijų rinkinys „13. Nuo Maironies iki manęs“ (1929)

Teofilis Tilvytis. Poema „Artojėliai“ (1930)

Teofilis Tilvytis. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Autobiografija (1936)

Teofilis Tilvytis. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI. Poezija(1936)

Teofilis Tilvytis. Ištrauka iš romano „Kelionė aplink stalą“ (1936)

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Keturi vėjai ir keturvėjininkai: Teofilis Tilvytis (1949)

Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Teofilis Tilvytis (1982)

Algimantas Stanaitis. Teofilis Tilvytis skirtingose epochose (foto, 2013)

 

KAZYS BORUTA (19051965)

Kazys Boruta. Eilėraščių rinkinys „A-lo!“ (1925)

Kazys Boruta. Poema „Artojų maištas“ (1927)

Kazys Boruta. Poema apie berną (1927)

Kazys Boruta. Apysakų rinkinys „Drumstas arimų vėjas“ (1928)

Kazys Boruta. Eilėraščių rinkinys „Duona kasdieninė“ (1934)

Kazys Boruta. Autobiografija (1936)

Kazys Boruta. Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936)

Kazys Boruta. Ištrauka iš romano „Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“ (1945)

Kazys Boruta. Fragmentai iš atsiminimų knygos „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999)

Alvydas Surblys. Kazio Borutos „Namas Nr. 13“ (1928)

Jonas Radžvilas. Bernas literatūroj (1930)

Jonas Radžvilas. Duonos kasdieninės poetas (1934)

L. Miškinas. Kazys Boruta arba revoliucinis romantizmas (1953)

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba (1980)

Antanas Gustaitis. Kaimynas prie Dovinės upės. Kazį Borutą prisimenant (1981)

Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Kazys Boruta (1982)

Vytautas Kubilius. Laisvės idėja Kazio Borutos kūryboje (1985)

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. „Kryžių Lietuva“ (1985)

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. Nelemtas būdas ir nerami širdis (1985)

Rimvydas Šilbajoris. Rūstybės šviesa Kazio Borutos poezijoje (1992)

Nerijus Brazauskas. Kazio Borutos „Namas Nr. 13“ kaip avangardistinio romano bandymas (2005)

Loreta Jakonytė. Poeto vaizdinys Kazio Borutos lyrikoje (2005)

Bronius Lazdynas. Tragiško likimo rašytojas (2005)

Dalia Striogaitė. Ar susitikome su Kaziu Boruta? (2005)

Mykolas Sluckis. Mėnuo su Kaziu Boruta (2005)

Viktorija Šeina. Ankstyvoji Kazio Borutos poezija: minorinis ir mažorinis urbanizmo variantai (2005)

Vygantas Šiukščius. Kazio Borutos lyrinis herojus (2005)

Grotesko ir absurdo dramaturgai

Grotesko ir absurdo dramaturgaiGrotesko ir absurdo dramaturgija – tai XX a. II pusėje užgimusi dramaturginė kūryba, kuriai susiformuoti sąlygas sudarė tiek iš Vakarų atklystančios postmodernistinės literatūros tendencijos, tiek sovietinės okupacijos sąlygotas žodžio laisvės suvaržymas bei absurdo kupinos sovietinės realijos. Todėl autoriai atsisakė realistinio vaizdavimo principų, rimto ar pakilaus kalbėjimo manierų ir sukūrė visiškai kitokį, grotesko poetika pagrįstą dramos pasaulį, kuriame išnyko riba tarp komizmo ir tragizmo, kur veiksmą motyvuoja alogiškos jungtys, o individuali būtis, netekusi bet kokios reikšmės, yra valdoma nepakeičiamų kvailystės, valdžios ir bjaurasties modelių. Sovietų okupuotoje Lietuvoje groteskas plito kaip ironiško santykio su esama santvarka išraiška. Tokiu būdu bene ryškiausias grotesko dramaturgas Kazys Saja kūrė parabolės tipo pjeses, išryškindamas komiškomis hiperbolėmis totalitarizmo užguitų žmogelių kvailumą ir bejėgiškumą. Grotesko elementų apstu ir Sauliaus Šaltenio (pjesė „Giljotina“), Juozo Glinskio (drama „Grasos namai“), Juozo Grušo („Pijus nebuvo protingas“) bei išeivijos autorių Kosto Ostrausko („Žaliojoj lankelėj“, „Gyveno kartą senelis ir senelė“) ir Algirdo Landsbergio („Meilės mokykla“) kūriniuose. Ironiškai atverdama būties prieštaravimų neišsprendžiamumą, grotesko poetika ardė socialistinio realizmo didaktizmą bei patosą, įteisino sąlygiškumo erdvę, išplėtojusi tikroviškumo logiką ad absurdum.

 

 APIE GROTESKO IR ABSURDO DRAMATURGUS BEI JŲ KŪRYBĄ

Liūtas Mockūnas. Absurdo teatras lietuviškoj scenoj (1965)

Algirdas Landsbergis. Avangardizmas Lietuvos scenoje (1972)

Algirdas Landsbergis. Blogio veidai trijose lietuvių dramose (1973)

Jonas Lankutis. Realistinių dramaturgijos principų atnaujinimas (1979)

Vytautas Kubilius. Groteskas – tragiškas juokas (1986)

Vaidonė Kučinskienė. Laikina ar išliekama? Kazio Sajos ir Juozo Glinskio groteskas (2002)

Skirmantė Černiauskaitė. Absurdo teatro estetika. Trys „Godo“ Lietuvos scenoje (2005)

Andrius Jevsejevas. Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje (2009)

Ginta Čingaitė. Kosto Ostrausko ir Kazio Sajos politinio teatro ypatumai (2012)

Viktorija Šeina. Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė (2012)

 

JUOZAS GRUŠAS (1901–1986)

Juozas Grušas. Meilė, džiazas ir velnias (1967)

Juozas Grušas. Cirkas (1976)

Juozas Grušas. Pijus nebuvo protingas (1976)

Juozas Grušas apie pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967–1968)

Jeronimas Žemkalnis. Kryžkelinė drama, naujoviškas velnias (1969)

Jonas Grinius. Meilė, džiazas ir velnias (1971)

Jonas Lankutis. Tragizmas ir heroika Juozo Grušo veikaluose (1983)

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu 1 (2009)

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu 2 (2009)

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį (2011)

Augustė Žičkytė. Riba tarp tikrovės ir fikcijos J. Grušo „Cirke“ (2015)

 

ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924–2004)

Algirdas Landsbergis. Meilės mokykla (1963)

Algirdas Landsbergis. Barzda (1966)

Algirdas Landsbergis. Penki stulpai turgaus aikštėje (1966)

Algirdas Landsbergis. Paskutinis piknikas (1971)

Algirdas Landsbergis. Onos veidas (1985)

Marija Stankus-Saulaitė. Trys Algirdo Landsbergio dramos (1982)

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Algirdas Landsbergis (1992)

Rimvydas Šilbajoris. Algirdas Landsbergis: prasmė ir struktūra (1992)

Jonas Lankutis. Ironiškas ir lyriškas Algirdo Landsbergio teatras (1995)

Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Algirdas Landsbergis (1996)

Ingrida Ruchlevičienė. Neoavangardistiniai ir postmodernistiniai raiškos principai A. Landsbergio dramose (2005)

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė: Algirdas Landsbergis „tarpinėje stotelėje“ (2013)

 

KOSTAS OSTRAUSKAS (1926–2012)

Kostas Ostrauskas. Pypkė (1951) 1

Kostas Ostrauskas. Pypkė (1951) 2

Kostas Ostrauskas. Gyveno kartą senelis ir senelė (1963, 1969)

Kostas Ostrauskas. Lozorius (1971)

Kostas Ostrauskas. Jūratė ir Kastytis (1976)

Kostas Ostrauskas. Žodžiai, žodžiai, žodžiai... (1990)

Kostas Ostrauskas. Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas. Post mortem 1 (2004)

Kostas Ostrauskas. Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas. Post mortem 2 (2004)

Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na ne visai) 1 (2005)

Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na ne visai) 2 (2005)

Kostas Ostrauskas. Žemaitė sutinka Šekspyrą 1 (2006)

Kostas Ostrauskas. Žemaitė sutinka Šekspyrą 2 (2006)

Kostas Ostrauskas. Ofelija, Hamletas... ir Veronika? (2009)

„Pypkės“ pastatymas Santaros suvažiavime (1961)

Jurgis Blekaitis. Kostas Ostrauskas ieško savo teatro (1965–1966)

Kostas Ostrauskas: „Realistinis Čičinskas man nerūpi“ (1975)

Vincas Trumpa. Drama istorijoje ir istorinė drama (Kostas Ostrauskas, 1979)

Živilė Bilaišytė. Kosto Ostrausko vėlesnioji dramaturgija (1984)

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Kostas Ostrauskas (1992)

Jonas Lankutis. Kosto Ostrausko avangardizmas (1995)

Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Kostas Ostrauskas (1996)

Kostas Ostrauskas, „Esu turbūt homo ludens“ (2000)

Aušra Martišiūtė. Žaidimo peripetijos Kosto Ostrausko jubiliejaus puotoje (2006)

Aušra Martišiūtė. Paradokso poetika Kosto Ostrausko dramose (2007)

Raminta Važgėlaitė. Sąlyginės figūros Kosto Ostrausko dramose (2013)

 

KAZYS SAJA (g. 1932)

Kazys Saja. Pranašas Jona (1963)

Kazys Saja. Mamutų medžioklė (1967)

Kazys Saja. Meškos liga 1 (2006)

Kazys Saja. Meškos liga 2 (2006)

Kazys Saja. Volas (2012)

Kazys Saja. Anapilin (2013)

Jeronimas Žemkalnis. Sajos mažosios pjesės (1969)

Jonas Lankutis. Kazys Saja: tarp komedijos ir dramos (1983)

Ginta Čingaitė. Kazio Sajos dramaturgija iš recepcinės istorijos perspektyvos (2009)

Vitas Areška. Norėjęs gimti dvidešimčia metų vėliau (2011)

Apie gyvenimo vaidmenis (interviu su Kaziu Saja, 2012)

Ginta Čingaitė. Parabolės schemos Kazio Sajos dramoje „Mamutų medžioklė“ (2013)

 

JUOZAS GLINSKIS (g. 1933)

Juozas Glinskis. Grasos namai (1971)

Juozas Glinskis. Kingas (1978)

Juozas Glinskis. Amoralitetas (2007)

Algirdas Landsbergis. „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ ir antiutopinė tradicija Rytų Europoje (1979)

Jonas Lankutis. Juozo Glinskio „Žiaurumo teatras“ (1983)

Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Juozo Glinskio dramaturgija ir žiaurumo teatras (1988)

Gražina Mareckaitė. Juozas Glinskis ir modernioji drama (2004)

Kaip jaučiasi dramaturgas, kai jam 75-eri? (2008)

 

SAULIUS ŠALTENIS (g. 1945)

Saulius Šaltenis. Henrikas Montė (1972)

Saulius Šaltenis. Jasonas (1978)

Saulius Šaltenis. Škac, mirtie, visados škac! (1978)

Jonas Lankutis. Mitologizuota realybė Sauliaus Šaltenio pjesėse (1983)

Jūratė Sprindytė. Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“, „Duokiškis“, „Lituanica“ (1996)

Powered by SectionEx for Joomla!