|
<< Atgal
I n m e m o r i a m
POKALBIS, KURIO NEGIRDĖSIME
Gražina Ramoškaitė-Gedienė
1950. V. 182004. XII. 22
Jeigu būčiau toli ir kas nors
papasakotų, nė už ką nepatikėčiau tuo, kas įvyko. Nes Gražina man atrodė
tokia tvirta, kokios niekas negali palaužti.
Bet buvau arti nuo Sigito Gedos žodžių
telefonu apie baisią ligą iki Gražinos nutilusio veido ir pabalusių plaukų karste.
Šįkart nekrologinio kalbėjimo nemoku, kažin kas
priešinasi. Gal ištikusi neteisybė, gal visa, kas mane siejo su Gražina.
Vilniaus universiteto kiemuose ir kaimyninėse
gatvelėse studijų metais susitikdavom. Gražina beveik visad būdavo su Nijole
Miliauskaite. Nepamenu, kad kas būtų supažindinęs, bet sveikindavomės. Abi atrodė
ypatingos. Tas ypatingumas vedė į kūrybą. Dabar sakytume ir į abiejų sąjungą
su poetais: Sigitu Geda, Vytautu Blože. Jodvi ir savo padarė, ir jiems patarnavo.
Nemanykim, kad tai lengva.
1974-aisiais atsisėdome su Gražina vienas prieš
kitą. Penkeriems metams. Tai buvo Literatūros ir meno redakcijos kambarys
dabartinėje Pylimo gatvėje. Iš karto po kariuomenės pradėjau ten dirbti literatūros
kritikos skyriaus vedėju, o vienintelė vedamoji ir buvo Gražina. Kur tu jai
pavadovausi
Jau anksčiau ten pradėjusi dirbti ir pakankamai įgudusi, ji užsakinėjo
ir rengė spaudai knygų recenzijas. Ir pati jų parašydavo. Daugiau apie lietuvių
poeziją. Bet mielai rašydavo ir apie pasaulio rašytojų knygas, išleistas
lietuviškai. Aiškiai matėsi, kad buvo išranki. Apie niekus, konjunktūrinius leidinius
nė už ką nebūtų rašiusi. Mokėjo ramiai pasakyti ne. Pasirinkdama recenzentus
mokėjo pataikyti ir kartu buvo realistė. Visa tai plaukė iš puikaus literatūros
visumos ir esančių kritikos pajėgų išmanymo. Vėliau, kai jau dirbo Pergalės
žurnale (nuo 1985 m.), kurį dabar žinome Metų vardu (taigi ir Metuose),
tais savo gebėjimais dalykiškai naudojosi. Dėl to šio žurnalo recenzijos tebėra
solidžiausios.
Kitas Gražinos talentas pokalbiai su
rašytojais. Kalbintojų buvo ir tebėra, bet prilygti Gražinai būtų sunku. Tai iš jos
pokalbių vis cituojami intymesni poetų kūrybiniai išpažinimai, eilėraščio genezės
paslaptys, meno ir jo terpės sąsajų paliudijimai, kūrybos psichologijos dalykai. Kaip
ji sugebėdavo prakalbinti Dievas žino. Be abejo, jos klausimai (su tiksliais
pastebėjimais) plaukdavo iš įsiskaitymo ir tikro savitumų pajautimo. Patys jos
žodžiai, jų intonavimas būdavo tikslūs. Maniau ir tebemanau, kad kalbinamuosius ji
savaip apstulbindavo maža mergaitė rimtu jaukiu veidu (taip jaunystėj atrodė),
išmananti kūrybos aukštąjį pilotažą.
Džiaugiuosi, kad, jau dirbdamas Vagos
leidykloje, galėjau rūpintis jos Pokalbių apie poeziją (1984) išleidimu.
Padėkite šalin šį rašinį ir atsiverskite tą
knygą.
Atsiverskite ir knygą apie Nijolę Miliauskaitę
Moteris su lauko gėlėmis (2003). Tai Gražina ją parengė. Meilė išėjusiai
draugei čia nėra viską užstojanti meilė ji įkvėpė Gražiną aukščiausio
profesionalumo kūrybiniam darbui, kurio dosnias dovanas žeria kiekvienas tos knygos
puslapis.
Rudenį, jau esanti tarp gyvenimo ir mirties,
paskambino Gražina: Tu nesijaudink, tą knygą apie Henriką Nagį aš parengsiu.
Gal taip ir bus. Ir bus joje tai, ko negalėtų
būti, Gražinos pokalbis su Henriku Nagiu apie tai, ko nežinome.
VALENTINAS SVENTICKAS
2004. XII. 24
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|