|
<< Atgal
ŽINOMAS IR NEŽINOMAS I. MERAS
2004 m. spalio 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje
įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuota mokslinė konferencija
Žinomas ir nežinomas meistras, skirta Icchoko Mero septyniasdešimtmečiui
paminėti. Konferenciją atidariusi L. Mačianskaitė priminė I. Mero biografiją,
kūrybos faktus ir laimėjimus, pažymėdama, kad kūrėjas labiau žinomas pasaulyje (jo
kūriniai išversti į dvidešimt pasaulio kalbų!) nei Lietuvoje. Įvadines konferencijos
organizatorės mintis savitai pratęsė I. Mero ir V. Kelertienės pokalbio įrašo
perklausa. I. Meras kalbėjo apie savo gyvenimo ir kūrybos trajektorijas, atėjimą į
literatūrą, kai kurių kūrinių genezę, romanų cenzūrą. Iš įdomaus pokalbio
paaiškėjo, kad rašytojo kūrybą inspiravo ir gyvenimiškas patyrimas, ir žydų tautos
istorija, ir siekis parodyti kasdieninį žydų didvyriškumą. Pokalbio pabaigoje
savitai nuskambėjo rašytojo mintis, kad sovietmečiu jis jautęsis laisvas, o šis
pojūtis jam leidęs parašyti tai, ką jis yra parašęs.
Rašytojo biografijos ir kūrybos diskursai tapo ir
visų pranešimų tema. Konferenciją pradėjusi doc. D. Šakavičiūtė (ŠU) pranešime
I. Mero kūrybos iššūkiai ir riboženkliai aptarė rašytojo kūrybą pagal
aštuntojo dešimtmečio politikos, kultūros kontekstą. Anot prelegentės, rašytoją
išskiria pilietinė drąsa, išėjimas iš ideologiškai angažuotos prozos, gebėjimas
paneigti visus socialistinės literatūros kanonus, ypatingas eksperimentavimas,
žydiškojo stiliaus ir mentaliteto neafišavimas. Kita vertus, I. Mero kūriniuose viskas
apskaičiuota ir norisi kreivos linijos.
I. Mero tapsmą rašytoju autentiškai reflektavo
doc. dr. V. Martinkus (VPU). Pranešime Keletas štrichų septintojo dešimtmečio
literatūriniam I. Mero portretui kalbėjo apie I. Merą kaip rašytojas apie
rašytoją, prisiminė literatūrinę veiklą Kauno politechnikos institute, sakė, kad
rašytojas jauniems literatams buvęs ženklu, nurodančiu pasaulinę paradigmą.
Priminęs septintajame dešimtmetyje vykusį ginčą tarp fizikų ir lyrikų, V. Martinkus
teigė, jog Meras buvo įveikęs fizikos trauką. Vis dėlto inžinerinės studijos
paliko pėdsaką jo prozoje, o struktūrinis mąstymas buvo Mero sėkmės didžioji
lygtis.
Doc. dr. D. Striogaitė (LLTI) pranešime
Didžioji Icchoko Mero kūrybos tema aptarė įvairius rašytojo tekstus. Anot jos,
nacių holokaustas pagrindinė I. Mero kūrybos tema. Kiek išradingas ir paveikus
yra tos pačios temos eksploatavimas? Į šį klausimą netiesiogiai ji pati ir
atsakė, aptardama meninės fikcijos kūrimo būdus, Biblijos, mitologijos vietą I. Mero
tekstuose. Kultūringas, korektiškas rašymas, siekiantis tiesos, taip
rašytojo kūrybą apibūdino D. Striogaitė, pabrėždama, kad I. Mero kūrybos tema
tai žmogaus buvimas žemėje.
G. Sabaitienė (VDU) pranešime Menininkas ir
valdžia: Striptizo publikavimo aplinkybės pamėgino rekonstruoti Tarybų
Lietuvos laikotarpį ir sudėlioti 19711972 m. dėlionę. Iš jaunosios kartos
pozicijų aptarusi istorinę, politinę, literatūrinę to meto situaciją, pranešėja
priėjo išvadą, kad Striptize reflektuojamas valdžios ir kūrėjo santykis.
I. Mero romanų santykis su lietuvių romanistika
tapo svarbiausia prof. habil. dr. A. Kalėdos (LLTI) pranešimo I. Mero prozos
žanrinės modifikacijos tema. Prelegentas perskaitė I. Mero prozą žanro plačiąja
prasme, literatūrinės formos kodu. Autorius teigė, kad I. Merui būdingas totalus
literatūriškumas, žanrų sinkretiškumas, ypatinga empatija, angažuotumas etiniam
pradui. Meras yra laisvas nuo žanro, apibendrino savo mintis A. Kalėda.
Kad I. Meras nėra laisvas nuo savo romanų
struktūravimo modelio, mėgino parodyti N. Brazauskas (LLTI) pranešime Pasakojimo
struktūravimas I. Mero romanuose. Jis analizavo įvairius I. Mero romanus ir priėjo
išvadą, kad fragmentiškas pasakojimo skaidymas ir jo vidinis jungimas pasitelkiant
dažnai ritmišką veiksmo elementų (Lygiosios trunka akimirką), sakinių (Ant
ko laikosi pasaulis), intertekstų (Ties gatvės žibintu), giesmės
(Striptizas), pasąmonės vaizdinių (Sara) pakartojimą esminė rašytojo
pasakojimo struktūravimo formulė.
N. Brazausko įžvalgas netikėtai patvirtino S.
Valiulis (VU žurnalistikos institutas), analizavęs I. Mero kino scenarijus: Kai aš
mažas buvau (1968), Birželis, vasaros pradžia (1969), Mažoji
išpažintis (1970). Jis pažymėjo, kad I. Meras kartu su režisieriais kūrė
naują filmų struktūrą. Tradicinio naratyvo atsisakymas, potekstės, niuansai,
minimalus veiksmas, vis dar daugoka personažų, įterptiniai momentai, vizualinė
ženklų sistema svarbiausi meniniai sprendimai. Visi aptarti filmai, anot
pranešėjo, žymi mūsų sąlygiškai gero filmo pabaigą.
Kad I. Mero romanai išsiskiria lietuvių
romanistikos kontekste savo intertekstualumu, įtikinamai aptarė dr. L. Mačianskaitė
(LLTI) pranešime Intertekstinės romanų sąsajos (Ties gatvės žibintu ir
Lygiosios trunka akimirką). Iš pradžių prelegentė, patikslinusi, kad kalbės
tik apie romaną Ties gatvės žibintu, pažymėjo, jog intertekstualumo aspektas
leidžia romanus perskaityti nauja dvasia. Literatūrologė atskleidė, kaip I. Mero
romane funkcionuoja J. Swifto, R. Raspe's, A. de Saint-Exupéry tekstai. Pranešėja
aiškino ir interpretavo įvairias reikšmes, semantines ir stilistines sąsajas,
atkreipė dėmesį į įvairias detales ir simbolius. Jos analizė parodė, kad I. Meras
kūrybiškai ir modernistiškai kuria tekstų dialogą, kuris pagrindžia esmines
kūrinių idėjas.
Intertekstualumo diskursą kalbos diskursu pakeitė
R. Vaitkevičiūtė (VDU) pranešime Poetinės kalbos raiška ir vaidmuo Icchoko Mero
prozoje. Ji gilinosi į tai, kokios kalbos ieško Meras savo patirčiai
išsakyti, ir teigė, kad rašytojas surado savitą kalbą, nepaisančią žanrinių
apibrėžčių (ši idėja priminė A. Kalėdos pranešimą). Prozinė kalba yra
praturtinama poetinės kalbos priemonėmis. Ritmas, pauzė, loginiai kirčiai, inversija,
retorinės figūros būdingos I. Mero romanų kalbai, ir tai buvo pademonstruota
analizuojant konkrečią ištrauką. Poetinė kalba, anot prelegentės, leidžia autoriui
užtikrinti tiesioginį emocinį ryšį su skaitytoju.
Habil. dr. J. Sprindytė (LLTI) analizavo I. Mero
novelistiką. Anot jos, Meras kaip novelistas beveik nežinomas. Ji ir pamėgino
užpildyti šią spragą, aptardama keturis novelių rinkinius: Geltonas lopas
(1960), Žemė visada gyva (1963), Senas fontanas (1971), Stotelė
vidukelėj (2004). Išgryninta struktūra, vertybiškumas, tylusis psichologizmas
tai tik kelios iš daugelio literatūrologės išskirtų novelių savybių. Kiekvienas
rinkinys turi savitą veidą, kritinę refleksiją, skaitymo kodą, bet visuose juose
atpažįstama rusų novelistikos įtaka. Pirmas rinkinys žymi trauminę vaikystės
patirtį, paskutinysis I. Mero grįžimą į lietuvių novelistiką. Daugiau laiko
buvo skirta Stotelei vidukelėj, kur kritiškai analizuoti rinkinio privalumai ir
trūkumai. Mero novelistika bus žinoma, jei bus skaitoma, tiksliai situaciją
apibendrino J. Sprindytė.
Šis teiginys tinka visai I. Mero kūrybai, kuri,
mano nuomone, ir po konferencijos pasidarė žinomesnė, bet ne žinoma. Tokia ją
padaryti turėtų perskaityti pranešimai, kurie galbūt liudija mūsų, skaitytojų ir
literatūros tyrinėtojų, grįžimą prie savitų ir modernistiškai skaudžių I. Mero
tekstų, vis dar tebelaukiančių vidukelės stotelėje.
N. BRAZAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|