Meksikos rašytojas   J u a n a s    R u l f a s   (1917 (18?) – 1986) dar būdamas gyvas tapo legenda, nors išleido tik dvi knygas: 1953 m. novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ („El Llano en llamas“) ir 1955 m. romaną „Pedras Paramas“ („Pedro Paramo“). „Pedras Paramas“ – Lotynų Amerikos literatūros klasika; tai ne tik vienas XX a. pasaulinės literatūros šedevrų, bet ir viena įtakingiausių šio amžiaus knygų. Ji padarė didžiulę įtaką įžymiems Lotynų Amerikos autoriams – Gabrieliui Garciai Marquezui, Carlosui Fuentesui, Mario Vargas Llosai ir kt.
       „Pedras Paramas“ sulaužė realistinio Lotynų Amerikos romano tradiciją ir padėjo pamatus „magiškajam realizmui“. Pasakojime tikrovė neatskiriama nuo fantazijos, išlaikoma beveik detektyvinė tėvo ieškojimo intriga, skleidžiasi autentiška vieno žmogaus gyvenimo ir naujai atrastos keistų žmonių bendruomenės istorija. Tai – pribloškiantis siurrealistine dvasia parašytas kūrinys apie neįprastą savo šaknų ieškojimą.
       Už šį romaną 1970 m. autoriui buvo paskirta Meksikos Nacionalinė literatūros premija.

 
       JUAN RULFO

 
       Pedras Paramas

 
       R o m a n o   f r a g m e n t a s

 
       Iš ispanų k. vertė JURGA KATKUVIENĖ

 
       Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jai rankas. Ji buvo prie mirties ir aš būčiau jai pažadėjęs bet ką. „Būtinai jį aplankyk, – patarė ji. – Vieni jį vadina vienaip, kiti – kitaip. Aš esu tikra, kad jis norės su tavim susipažinti.“ Tuo metu negalėjau padaryti nieko kito, kaip tik pažadėti, kad išpildysiu jos norą. Nuolat šitai tvirtindamas, kartojau pažadą net po to, kai didelėmis pastangomis išlaisvinau savo rankas iš mirusių jos rankų.
       Dar anksčiau ji man pasakė:
       – Nieko jo neprašyk. Reikalauk to, kas priklauso mums. Ką privalėjo man duoti ir ko niekada nedavė… Tegu brangiai sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.
       – Gerai, motin.
       Tačiau aš nė negalvojau vykdyti savo pažado. Kol netrukus mane pradėjo lankyti sapnai ir savo sparnus išskleidė vaizduotė. Taip pamažu aplink viltį, kurios centre buvo senjoras Pedras Paramas, mano motinos vyras, pradėjau kurti naują pasaulį. Štai kodėl atvykau į Komalą.
       Buvo vasaros karštymetis, kai pučia karštas, supuvusių putoklių tvaiku užnuodytas rugpjūčio vėjas.
       Kelias kilo ir leidosi. „Jis kyla arba leidžiasi, priklausomai nuo to, atvykstama ar išvykstama. Tam, kuris išvyksta, – kyla; tam, kuris atvyksta, – leidžiasi.“
       – Kaip, sakot, vadinasi miestelis, kuris matyti apačioj?
       – Komala, senjore.
       – Ar jūs tikras, kad tai Komala?
       – Tikras, senjore.
       – O kodėl jis taip liūdnai atrodo?
       – Tokie laikai, senjore.
       Aš tikėjausi pamatyti motinos atsiminimų, jos atodūsių persunktos nostalgijos miestelį. Visą savo gyvenimą ji praleido dūsaudama dėl Komalos, dėl noro į ją sugrįžti. Bet ji niekada į ją nesugrįžo. Dabar aš vykstu vietoj jos. Į viską žiūriu jos akimis, nes ji man davė savo akis, kad matyčiau. „Tik perkirtus Los Kolimoteso perėją, atsiveria labai graži žalia, prinokusių kukurūzų geltonio nuspalvinta lyguma. Nuo tos vietos matosi Komala, baltai nudažanti žemę ir apšviečianti ją naktį.“ Jos balsas buvo paslaptingas, duslus, lyg ji kalbėtųsi pati su savimi… Mano motina.
       – Gal galėčiau sužinot, ko jūs vykstat į Komalą? – išgirdau manęs klausiant.
       – Vykstu susitikt su savo tėvu, – atsakiau.
       – A! – pratarė jis.
       Ir vėl nutilome.
       Mes leidomės pakalnėn klausydamiesi asilų risnojimo. Snaudulio išvargintos akys rugpjūčio karštymety.
       – Ištaisys jums tikrą šventę, – vėl išgirdau šalia manęs einančiojo balsą. – Jis bus laimingas pamatęs ką nors po tiekos metų, kai niekas čia nesilanko. – Paskui pridūrė: – Kad ir kas būtumėt, jis džiaugs jus pamatęs.
       Saulės atspindžiuose lyguma buvo panaši į skaidrią lagūną, kuri skendo migloje, pro kurią prasišvietė apniukęs horizontas. Už jos driekėsi kalnų linija. O už jos – tolių toliai.
       – Gal galėčiau paklaust, kaip atrodo jūsų tėvas?
       – Aš jo nepažįstu, – atsakiau jam. – Tik žinau, kad jis vardu Pedras Paramas.
       – Ak štai kaip!
       – Taip. Toks, sakė, jo vardas.
       Dar kartą iš varovo išgirdau „ak!“
       Sutikau jį Los Enkuentrose, kur kryžiavosi įvairiausi keliai. Aš ten laukiau, kol pagaliau pasirodė šis žmogus.
       – Kur jūs einat? – paklausiau jo.
       – Žemyn, senjore.
       – Ar žinot vietovę, vadinamą Komala?
       – Kaip tik ten ir einu.
       Ir aš patraukiau kartu su juo. Ėjau iš paskos, stengdamasis pataikyti į jo žingsnius, kol jis, atrodo, suprato, kad jį seku, ir sulėtino tempą. Paskui abu ėjome taip arti vienas kito, kad beveik lietėmės pečiais.
       – Aš taip pat esu Pedro Paramo sūnus, – pasakė jis.
       Kar kar kar per tuščią dangų kranksėdamas praskrido varnų~ būrys.
       Įveikę kalvas, mes leidomės vis žemiau. Kažkur aukštai palikome karštą vėją ir pamažu grimzdome į tikrą beorę kaitrą. Viskas aplinkui atrodė taip, lyg kažko lauktų.
       – Čia karšta, – pasakiau.
       – Taip, bet tai dar niekis, – atsakė anas. – Nurimkit. Kai nuvyksim į Komalą, bus dar karščiau. Miestelis stovi ant žemės žarijų, pačiuose Pragaro nasruose. Sakoma, kad ten mirę žmonės, patekę į Pragarą, sugrįžta pasiimti savo apkloto.
       – Ar jūs pažįstat Pedrą Paramą? – paklausiau jo.
       Aš išdrįsau paklausti, nes jo akyse pamačiau pasitikėjimo blyksnį.
       – Kas jis? – dar paklausiau.
       – Gyva pagieža, – atsakė jis.
       Ir be jokios priežasties pliaukštelėjo botagu asilams, nors šie, vedami besileidžiančio kelio, ramiai risnojo prieš mus.
       Jutau, kaip marškinių kišenėje saugomas motinos portretas kaitino širdį, ir atrodė, tarsi ir ji prakaituotų. Tai buvo sena, apgraužtais kraštais nuotrauka, bet vienintelė jos fotografija, kurią buvau matęs. Radau ją virtuvės spintoje, prikaistuvyje, pilname žolių: melisos lapų, Kastilijos gėlių, rūtos šakelių. Nuo to laiko ją nešiojuosi su savimi. Tai buvo vienintelė jos nuotrauka. Motina nemėgo fotografuotis. Sakydavo, kad nuotraukos naudojamos raganavimui. Panašu, kad taip ir buvo, nes jos atvaizdas buvo išvarpytas adatos dydžio skylutėmis, o ties širdim žiojėjo didžiulė skylė, kurioje puikiausiai galėjo tilpti didysis rankos pirštas.
       Štai šią nuotrauką nešuosi čionai tikėdamasis, kad ji padės tėvui mane atpažinti.
       – Žiūrėkit, – sako man varovas sustodamas.– Matote tą aukštumą, panašią į kiaulės pūslę? Už jos – Medija Luna. Dabar pasisukite čia. Matote tos kalvos kraštą? Gerai įsižiūrėkit. O dabar pasisukite į šią keterą. Ar matot kitą viršukalnę? Ji taip toli, kad jos beveik nematyti. Taigi visa tai nuo pradžios iki galo yra Medija Luna. Kaip sako žmonės, tai žemė, kurią galima aprėpti žvilgsniu. Ir kiekviena šios žemės pėda priklauso jam. Taip jau yra, kad motinos mus pagimdė ant demblio, nors buvome Pedro Paramo sūnūs. O juokingiausia, kad jis mus nunešė krikštyti. Ar ir jums taip atsitiko?
       – Neprisimenu.
       – Po velnių!
       – Ką sakot?
       – Kad jau atvykom, senjore.
       – Taip, jau matau. Kas čia atsitiko?
       – Pralėkė correcaminos, senjore. Taip vadina šiuos paukščius.
       – Ne, klausiau apie miestelį, kuris stovi toks vienišas, lyg būtų apleistas. Atrodo, kad niekas jame negyvena.
       – Taip ne atrodo, taip yra. Čia niekas negyvena.
       – O Pedras Paramas?
       – Pedras Paramas numirė prieš daugelį metų.

       Buvo dienos metas, kai visų kaimų gatvėse žaidžia vaikai, pripildydami popietę savo šūkavimais. Metas, kai net tamsios sienos atspindi geltoną saulės šviesą.
       Dar vakar tuo pačiu laiku šį vaizdą regėjau Sajuloje. Dar mačiau, kaip ramų orą skraidydami drumsčia balandžiai. Jie plakė sparnais, tarsi norėdami nusikratyti dienos. Balandžiai skraidžiojo aukštyn, žemyn palei čerpių stogus, o vaikų šūksmai plazdėjo ore ir atrodė, kad nusidažė mėlynai vakarėjančiame danguje.
       O dabar buvau čia, šiame tyliame miestelyje. Girdėjau savo žingsnius apvaliais akmenimis grįstoje gatvėje. Mano skardūs žingsniai, skambantys vakarėjančios saulės nudažytų sienų aidesy.
       Kaip tik šiuo paros metu ėjau pagrindine gatve. Žiūrėjau į tuščius namus, žole apaugusius tarpdurius. Kaip, anot to žmogaus, vadinasi šita žolė? „Kapitonienė, senjore. Tikras maras, kuris tik ir laukia, kad žmonės išeitų, ir ji galėtų užimti jų namus. Jūs pats pamatysit.“
       Kirsdamas gatvės kampą, pamačiau į skarą įsisupusią senjorą, kuri išnyko taip staiga, lyg jos nė nebūtų buvę. Žingsniavau toliau, spoksodamas į tuščias durų angas. Visai netikėtai priešais mane vėl išdygo moteris su skara.
       – Labas vakaras! – pasisveikino ji.
       Palydėjau ją žvilgsniu. Šūktelėjau jai:
       – Kur gyvena donja Eduviches?
       Ir ji parodė pirštu:
       – Tenai. Namas šalia tilto.
       Aš pastebėjau, kad ji kalbėjo žmogaus balsu, burna buvo pilna dantų ir jai kalbant judėjo liežuvis, o akys – tokios pačios kaip ir kitų žemėje gyvenančių žmonių.
       Jau buvo tamsu.
       Ji dar kartą palinkėjo man gero vakaro. Ir nors gatvėse nebuvo nei žaidžiančių vaikų, nei balandžių, nei mėlynų čerpių stogų, jaučiau, kad kaimas gyvas. O aš girdėjau tylą tik todėl, kad dar nebuvau prie jos pripratęs; gal dar todėl, kad mano galva buvo pilna triukšmo ir balsų.
       Taip, balsų. Ir čia, kur praretėjęs oras, balsai girdėjosi geriau. Jie tūnojo viens šalia kito tokie apsunkę. Prisiminiau, ką man sakė motina. „Tenai mane girdėsi geriau. Būsiu žymiai arčiau tavęs. Girdėsi mano prisiminimų balsą garsiau už mano mirties balsą, jeigu mirtis apskritai jį kada nors turėjo.“ Mano motina… Tokia gyva.
       Norėčiau jai pasakyti: „Tu apsirikai dėl vietos. Nurodei ne tą kryptį. Pasiuntei mane į „pasaulio kraštą“, į apleistą miestelį ieškoti to, kurio nėra“.
       Orientuodamasis pagal upės šniokštimą prie tilto radau namą. Pabeldžiau į duris, bet apsigavau. Mano ranka prasmego ore, ir atrodė, kad jas atidarė oras.
       Viduje stovėjo moteris. Ji pakvietė mane:
       – Įeikit.
       Ir aš įėjau.

       Pasilikau Komaloje. Varovas, kuris keliavo toliau, prieš mums išsiskiriant pasakė:
       – Aš keliauju toliau, ten, kur matosi kalvų sandūra. Tenai mano namai. Jeigu norėsit atvykti, visad būsit laukiamas. Dabar, jeigu norit čia pasilikt, taip ir padarykit; nieko neprarasit, jei apsižvalgysit miestelyje, gal dar sutiksit kokį gyvą čionykštį.
       Ir aš pasilikau. Dėl to ir atvykau.

       – Kur galėčiau gauti pastogę? – jau beveik šaukdamas paklausiau varovo.
       – Ieškokit donjos Eduviches, jeigu ji dar gyva. Pasakykit jai, kad aš jus siunčiau.
       – O kuo jūs vardu?
       – Abundijas, – atsakė jis. Bet pavardės jau neišgirdau.

       – Esu Eduviches Dijada. Užeikit.
       Atrodė, lyg ji būtų manęs laukusi. Viskas paruošta, kaip ji sakė, vesdamasi mane pro daugelį tamsių, iš pirmo žvilgsnio, rodės, tuščių kambarių. Bet ne, taip tik atrodė, nes kai pripratau prie tamsos ir siauro mus sekančio šviesos ruoželio, pamačiau iš abiejų pusių kylančius šešėlius ir supratau, kad žingsniuojame siauru, tarp ryšulių atsiveriančiu koridoriumi.
       – Kas čia? – paklausiau.
       – Visokie daiktai, – atsakė ji. – Šie namai pilni visokių daiktų. Žmonės, kurie išvyko, mano name paliko savo šlamštą, kad jį saugočiau. Tačiau nė vienas negrįžo jo pasiimt. Jums skirtas kambarys yra namo gale. Laikau jį visada sutvarkytą, tam atvejui, jeigu kas nors atvyktų. Taigi esate jos sūnus?
       – Kieno? – atsiliepiau.
       – Doloritos.
       – Taip. Bet kaip sužinojote?
       – Ji man pranešė, kad atvyksit. Būtent šiandien. Kad atvyksite šiandien.
       – Kas? Mano motina?
       – Taip. Ji.
       Aš nežinojau nė ką galvoti. Be ji man neleido apie tai pamąstyti:
       – Štai jūsų kambarys, – pasakė.
       Jame nebuvo jokių kitų durų, išskyrus tas, pro kurias įėjome. Ji uždegė žvakę, ir aš pamačiau, kad kambarys tuščias.
       – Čia nėra kur atsigulti, – pasakiau.
       – Dėl to nesirūpinkit. Jūs pavargęs po kelionės, o miegas yra pats geriausias čiužinys poilsiui. Jau rytoj paruošiu jums lovą. Kaip žinot, nelengva viens du ir viską sutvarkyti. Žmogui reikia pasiruošti, o jūsų motina mane perspėjo tik dabar.
       – Mano motina? – nustebau. – Mano motina jau mirusi.
       – Tai štai kodėl jos balsas skambėjo taip silpnai, lyg būtų turėjęs įveikti ilgą nuotolį iki čia. Dabar aš suprantu. Prieš kiek laiko ji mirė?
       – Prieš septynias dienas.
       – Vargšelė. Ji turėjo jaustis apleista. Mes viena kitai buvom pasižadėjusios numirti drauge. Kartu išeiti, kad viena kitą padrąsintume paskutinėje kelionėje, – jei prireiktų, jei iškiltų kokių sunkumų. Mes buvome geriausios draugės. Ji niekada apie mane nepasakojo?
       – Ne, niekada.
       – Man tai atrodo keista. Žinoma, tada buvome jaunutės. Ji buvo ką tik ištekėjusi. Bet mes labai mylėjom viena kitą. Tavo motina buvo tokia graži, tokia, na kaip čia pasakius, miela, kad ją mylėti buvo tiesiog malonu. Norėjosi ją mylėti. Taigi ji mane pralenkė, ar ne? Bet būk tikras, aš ją pasivysiu. Nors geriau už kitus suprantu, kaip toli nuo mūsų Dangus, bet aš žinau, kaip sutrumpinti kelius į jį. Svarbiausia yra numirti su Dievo pagalba tada, kai tu nori, o ne tada, kai Jis pašaukia. Arba, jei nori, – priversti Jį pašaukti pas save dar neatėjus laikui. Atleisk, kad tau tai pasakoju; sakau tai, nes laikau tave kaip ir savo sūnum. Taip, aš daug kartų kartojau: „Doloresos sūnus turėjo būti mano“. Vėliau paaiškinsiu kodėl. Dabar tik noriu pasakyt, kad pasivysiu tavo motiną viename iš amžinybės kelių.
       Aš pamaniau, kad ta moteris išprotėjusi. Paskui jau nieko nebemaniau. Tik jaučiau, kad esu tolimame pasaulyje ir leidausi į jį įtraukiamas. Pirmiausia pasidavė mano kūnas, kuris, regis, sugniužo: jis atleido savo pančius ir bet kas galėjo žaisti su juo kaip su kokiu skuduru.
       – Aš pavargęs, – pasakiau jai.
       – Prieš eidamas miegoti ką nors suvalgyk. Kokį kąsnelį. Nors ką.
       – Užkąsiu. Užkąsiu vėliau.

       Nuo stogų lašantis vanduo vidinio kiemo smėlyje formavo duobę. Pakšt pakšt ir dar kartą pakšt ant lauro lapo, kuris plazdėjo įstrigęs plytų įtrūkime. Audra jau buvo praūžusi. Tik kartkartėm lengvas vėjelis papurtydavo granato šakas, nuo kurių pliūpteldavo smarkus vandens gūsis, kuris spindinčiais lašais krisdavo ant žemės ir tuoj pat į ją susigerdavo. Vištos, kurios atrodė jau susispietusios miegoti, staiga suplakė sparnais ir išlėkė į kiemą paskubomis lesiodamos ir gaudydamos lietaus nuplautus sliekus. Išsisklaidžius debesims, saulė apšvietė akmenis, viską ryškiai nuspalvino, gėrė iš žemės vandenį, išdykavo su vėju suteikdama spindesį su juo žaidžiantiems lapams.
       – Ką taip ilgai veiki išvietėje, vaike?
       – Nieko, mama.
       – Jei dar ten būsi, atšliauš gyvatė ir tau įkąs.
       – Taip, mama.
       „Galvojau apie tave, Suzana. Apie žalias kalvas. Apie tai, kaip vėjui pučiant leisdavome aitvarus. Ten, apačioje, girdėdavome kunkuliuojantį kaimo šurmulį, o patys tuo metu būdavome virš jo, kalvos viršūnėje, ir vyniodavome vėjo plaikstomą kanapinę virvę. „Padėk man, Suzana.“ Ir mano rankas suspausdavo švelnios rankos. „Atleisk dar galelį virvės.“
       Vėjas mus prajuokindavo. Kai pro mūsų pirštus paskui vėją slysdavo virvė, kol galiausiai lengvai trakštelėdama nutrūkdavo, lyg ją sparnais būtų perkirtęs paukštis, tada mūsų žvilgsniai susidurdavo. O popierinis paukštis, vartaliodamasis ir tempdamas paskui save virvinę uodegą, krisdavo žemyn, kol pradingdavo žemės žalumoje.
       Tavo lūpos šlapios, lyg jas būtų bučiavusi rasa.“
       – Liepiau tau išeit iš išvietės, vaike.
       – Taip, mama. Jau einu.
       „Galvojau apie tave. Apie tai, kaip žiūrėdavai į mane savo akvamarino spalvos akimis.“
       Pakėlęs akis, jis pamatė duryse stovinčią motiną.
       – Kodėl taip ilgai neišeini? Ką čia veiki?
       – Galvoju.
       – Negali to daryti kitur? Nesveika ilgai kiurksoti išvietėje. Be to, turi kuo nors užsiimti. Kodėl neini pas senelę aižyti kukurūzų?
       – Jau einu, mama. Jau einu.

       – Senele, atėjau padėti jums aižyti kukurūzų.
       – Mes jau baigiam, bet tuoj gaminsim šokoladą. Kur buvai įlindęs? Ieškojome tavęs per visą audrą.
       – Buvau galiniam kieme.
       – Ir ką ten veikei? Meldeisi?
       – Ne, senele, tik žiūrėjau, kaip lyja.
       Senelė pažvelgė į jį pilkšvai gelsvomis akimis, kurios, rodės, kiaurai matė, kas dedasi žmogaus viduje.
       – Na eik valyti grūstuvės.
       „Už tūkstančio mylių, už visų debesų, toli, daug toliau už visko tu slepiesi, Suzana. Slepiesi Dievo didybėje, už jo dieviškos apvaizdos, kur negaliu tavęs nei paliesti, nei pamatyti, kur tavęs nepasiekia mano žodžiai.“
       – Senele, grūstuvė netinka, sulūžo jos grūstuvėlis.
       – Ta Mikaela tikriausiai juo trynė kukurūzų burbuoles. Ji niekaip neatsikrato šio blogo įpročio, bet dabar jau per vėlu – nebepataisysi.
       – Kodėl nenusiperkame kitos? Šita tokia sena, kad jau nebetinka naudoti.
       – Tu teisus, tačiau palaidojus tavo senelį ir atidavus dešimtinę, kurią mokame Bažnyčiai, mums neliko nei sentavo. Na gerai, ko nors atsisakysim ir nusipirksim naują grūstuvę. Būtų gerai, kad aplankytum donją Inesą Vijalpando ir paprašytum, kad parduotų mums ją skolon iki spalio. Užmokėsime už ją, kai nuimsim derlių.
       – Taip, senele.
       – Ir, kad nereikėtų eiti du kartus, paprašyk jos, jog paskolintų sijoklį ir žirkles. Tos žolės taip greitai auga, kad netrukus jose patys paskęsime. Jei turėčiau, kaip kadaise, didelius namus su dideliais daržais, nesiskųsčiau. Bet tavo senelis čionai atvykdamas prašovė pro šalį. Viskas Dievo valioj: niekas nevyksta pagal žmogaus norus. Pasakyk donjai Inesai, kad nuėmę derlių už viską sumokėsime.
       – Gerai, senele.
       Buvo kolibrių metas. Tarp nusvirusių jazmino žiedų girdėjosi jų sparnų dūzgesys.
       Jis stabtelėjo prie lentynėlės su Švenčiausiosios Širdies atvaizdu ir surado dvidešimt keturis sentavus. Keturis sentavus paliko, o dvidešimt paėmė.
       Prieš išeinant sustabdė motina:
       – Kur eini?
       – Pas donją Inesą Vijalpando pirkti naujos grūstuvės. Ta, kurią turėjom, sulūžo.
       – Paprašyk jos, kad duotų metrą juodos taftos, kaip ši, – ir padavė jam pavyzdį. – Tegu įrašo ją į mūsų sąskaitą.
       – Gerai, mama.
       – Grįždamas nupirk man aspirino. Koridoriaus vazone rasi pinigų.
       Ten jis rado vieną pesą. Paliko dvidešimt sentavų ir čiupo pesą.
       „Dabar liks pinigų ir kai kam kitam“, – pagalvojo jis.
       – Pedrai! – šaukė jį. – Pedrai!
       Bet jis jau negirdėjo. Buvo labai toli.

       Naktį vėl lijo. Jis ilgai klausėsi vandens barbenimo. Vėliau turbūt užmigo, nes atsibudęs girdėjo tik ramią dulksną. Lango stiklai buvo aprasoję, o kita jų puse plačiomis srovelėmis tarsi ašaros riedėjo lašai. „Žiūrėjau į srovenančius, žaibų nutviekstus lašus, ir kiekvienąkart, kai įkvėpdavau, iškvėpdavau, ir kiekvienąkart, kai pagalvodavau, galvodavau apie tave, Suzana.“
       Lietus virto lengvu vėjeliu. Jis išgirdo: „…nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą. Amen“. Žodžiai sklido iš namo vidaus, kur moterys baigė kalbėti rožančių. Jos pakilo, uždarė paukščius, užsklendė duris, užgesino šviesą.
       Liko tik nakties šviesa ir svirplių griežimą primenantis lietus.
       – Kodėl neatėjai kalbėti rožančiaus? Esame tavo velionio senelio minėjime*.
       Ant durų slenksčio su žvake rankoje stovėjo motina. Jos ilgas, išlinkęs šešėlis driekėsi iki lubų, o lubų sijos atkartojo jį suskaidydamos į atskirus lopinėlius.
       – Man liūdna, – tarė jis.
       Tada ji apsisuko. Užpūtė žvakę. Uždarė duris ir pradėjo raudoti. Jis dar ilgai girdėjo su lietaus garsais susimaišiusią jos raudą.
       Bažnyčios laikrodis mušė valandas vieną po kitos, vieną po kitos, tarytum laikas būtų susitraukęs.

       – Taigi aš vos netapau tavo motina. Ji niekada nieko apie tai nepasakojo?
       – Ne, pasakojo tik gerus dalykus. Apie jus sužinojau iš varovo, kuris mane čia atvedė, tokio Abundijo.
       – Geras žmogus tas Abundijas. Jis vis dar prisimena mane? Už kiekvieną keliautoją, kuriam parodydavo mano namus, aš jam sumokėdavau. Tai buvo naudinga mums abiem. Nelaimei, viskas pasikeitė, ir kai kaimui atėjo sunkūs laikai, mūsų jau niekas nebeaplanko. Taigi jis tau patarė mane susirasti?
       – Liepė jūsų ieškoti.
       – Galiu jam tik padėkot. Jis buvo geras ir labai malonus žmogus. Mums atnešdavo paštą. Pristatydavo jį net ir tada, kai apkurto. Atsimenu tą nelaimingą dieną, kai jam atsitiko ši nelaimė. Visi buvome sukrėsti, nes visi jį mylėjom. Jis mums atveždavo ir išveždavo laiškus. Pasakodavo, kaip žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, o jiems turbūt pasakodavo, kaip sekasi mums. Buvo geras pasakotojas. Žinoma, po to, kas atsitiko, jau ne. Jis nustojo kalbėti. Sakė, kad nėra prasmės pasakoti to, ko negirdi, kas nebeturi skambesio, ko negali pajusti. Tai atsitiko, kai pro pat jo galvą pralėkė vienas iš tų sprogstamųjų užtaisų, kuriuos čia naudojam vandens gyvatėms išbaidyti. Nuo to laiko jis nebepasakė nė žodžio, nors nebuvo nebylys. Tačiau dėl to, kas atsitiko, jis nenustojo būti geras žmogus.
       – Tai, ką jam sakiau, girdėjo gerai.
       – Vadinasi, tai buvo ne jis. Be to, Abundijas jau miręs. Esu tikra, kad miręs. Dabar matai? Tai negalėjo būti jis.
       – Veikiausiai taip ir yra.
       – O dėl tavo motinos… Aš tau sakiau…
       Jos klausydamasis, stebėjau prieš mane kalbančią moterį. Pamaniau, kad gyvenimas jai turėjo būti nelengvas. Jos permatomas veidas atrodė lyg bekraujis, o rankos buvo suvytusios – suvytusios ir susiraukšlėjusios. Akyse – negyvas žvilgsnis. Ji dėvėjo labai seną baltą, kutais papuoštą drabužį, o ant kaklo, užvertas ant virvutės, kabėjo Švenčiausiosios Marijos Gynėjos medalikėlis su užrašu „Nusidėjėlių gynėja“.
       – Tas tipas, apie kurį kalbu, Medija Lunoj dirbo „išjodinėtoju“. Sakė, kad jo vardas Inosensijas Osorijas. Nors visi pažinojome jį Dagio pravarde, nes vikriai užšokęs ant arklio prie jo tarsi prilipdavo. Mano krikštatėvis Pedras sakė, kad kai reikėdavo sutramdyti kumeliukus, jis buvo nepamainomas. Tačiau jis turėjo ir kitą pašaukimą – buvo „kurstytojas“. Jis kurstydavo svajones. Štai kas iš tikrųjų jis buvo. Pagavo į savo tinklus ir tavo motiną, kaip ir daugelį kitų moterų. Tarp jų – ir mane. Kartą, kai blogai jaučiausi, jis atėjo ir pasakė: „Tuoj tave įtrinsiu, kad pasijustum geriau“. Gydydamas jis pradėdavo tave minkyti: iš pradžių trindavo tavo pirštų galiukus, tada delnus, paskui rankas ir galiausiai pereidavo prie kojų. Trindavo taip stipriai, kad netrukus tave imdavo krėsti karštis. Ir visą tą laiką, kol dirbdavo rankomis, pranašaudavo tavo ateitį. Jis įeidavo į transą, melsdamasis ir užkalbėdamas vartaliodavo akis ir apspjaudydavo tave kaip koks čigonas. Kartais likdavo nuogas, ir sakydavo, kad mes pačios to norėjom. Ir kartais jam pasisekdavo išgydyt. Jis šaudavo išsyk į tiek daug taikinių, kad kartais ir pataikydavo.
       Reikalas tas, kad kai tavo motina nuėjo pas Osoriją, jis pasakė, jog „šią naktį ji neturėtų susidėti su jokiu vyru, nes nepalankus mėnulis“.
       Doloresa sutrikusi atėjo pas mane ir pasakė, kad negali. Kad ji tiesiog negali šią naktį sugulti su Pedru Paramu. Tai buvo jų vestuvių naktis. Aš bandžiau ją įtikinti, kad netikėtų Osoriju, kuris buvo tik sukčius ir melagis.
       – Negaliu, – kartojo ji man. – Nueik tu už mane. Jis to nesupras.
       Aišku, aš buvau žymiai už ją jaunesnė. Ir truputį šviesesnė. Bet tamsoje to nematyti.
       – Taip negalima, Doloresa, eiti turi tu.
       – Padaryk man šią paslaugą. Aš neliksiu skolinga.
       Tuo laiku tavo motina buvo mergaičiukė nuolankiomis akimis. Jeigu tavo motina ir turėjo ką gražaus, tai – akis. Ir jos mokėjo įtikinti.
       – Nueik vietoj manęs, – prašė ji.
       Ir aš nuėjau.
       Man padėjo tamsa ir tai, ko tavo motina nežinojo, – kad man taip pat patiko Pedras Paramas.
       Aš su juo suguliau to norėdama, laiminga. Prisiglaudžiau prie jo kūno, tačiau nuvargintas dienos linksmybių jis visą naktį praknarkė. Tik įspraudė savo kojas tarp mano kojų, ir viskas.
       Prieš išauštant atsikėliau ir nuėjau pas Doloresą. Pasakiau jai:
       – Dabar eik tu. Išaušo nauja diena.
       – Ką jis tau padarė? – paklausė ji manęs.
       – Dar nežinau, – atsakiau jai.
       Kitais metais gimei tu, bet ne iš manęs, nors tik per plauką netapai mano sūnum.
       Galbūt motina tau to nepasakojo iš gėdos.
       „…Žalios lygumos. Pro vėjo šiurenamas varpas matyti kylantis ir besileidžiantis horizontas, sūkuringu lietumi vilnijantis vakaras. Žemės spalva, liucernos ir duonos kvapas. Varvančiu medum kvepiantis kaimas…“
       Ji visą laiką nekentė Pedro Paramo. „Dolorita! Ar jau liepėt paruošti man pusryčius?“ Tavo motina keldavosi prieš aušrą. Pakurdavo krosnį. Nuo ugnies kvapo atsibusdavo katinai. Ji plušo po namus sekiojama kačių būrio. „Donja Dolorita!“
       Kiek kartų tavo motina girdėjo taip šaukiant? „Donja Dolorita, jau atšalęs. Nebetinka.“ Kiek kartų? Ir nors buvo pratusi prie sunkumų, jos nuolankių akių žvilgsnis tapdavo atšiaurus.
       „…Nejusti nieko kito, tik apelsinmedžio žiedų skonį vasaros šilumoje.“
       Tada ji pradėjo dūsauti.
       – Kodėl jūs dūsaujat, Dolorita?
       Tą popietę aš buvau kartu su jais. Stovėjome lauko viduryje žiūrėdami į praskrendančių strazdų pulkus. Danguj sūpavosi vienišas peslys.
       – Kodėl dūsaujat, Dolorita?
       – Norėčiau būti peslys, tada galėčiau nuskristi ten, kur gyvena mano sesuo.
       – Tik to betrūko, donja Dolorita. Tučtuojau iškeliaujat pas savo seserį. Grįžtam namo ir galit susikraut savo lagaminus. Mano kantrybė trūko!
       Ir tavo motina išvyko.
       – Iki pasimatymo, donai Pedrai.
       – Sudie, Dolorita!
       Ji niekada nebegrįžo į Medija Luną. Po daugelio mėnesių pasiteiravau apie ją Pedro Paramo.
       – Savo seserį ji mylėjo labiau už mane. Tikriausiai tenai ji laiminga. Be to, ji man įgriso. Nė nemanau ką nors apie ją sužinoti, jeigu tau tai rūpi.
       – Bet kaip jie gyvens?
       – Tegu Dievas jais pasirūpina.
       „…Tegu brangiai jis sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.“
       Nuo to laiko iki šiol, kai ji pranešė, kad tu pas mane atvyksi, nieko daugiau apie ją negirdėjom.“
       – Per tą laiką daug kas atsitiko, – pasakiau jai. – Gyvenome Kolimoje, prisiglaudę pas tetą Gertrūdą, kuri tiesiai šviesiai tėkšdavo mums į akis, kad esame jai našta. Ir vis sakydavo mano motinai: „Kodėl negrįžti pas savo vyrą?“
       „Ar jis teiravosi apie mane? Nevažiuosiu, kol jis manęs nepakvies. Atvykau, nes norėjau tave pamatyt, nes tave mylėjau, štai kodėl atvykau.
       – Aš suprantu. Bet tau jau laikas išvykti.
       – Jei tai nuo manęs priklausytų.“
       Maniau, kad ta moteris mane girdi, bet pastebėjau, jog ji laikė pakreipusi galvą tarsi klausydamasi tolimo triukšmo. Paskui paklausė:
       – Kada eisi pailsėti?

       „Tą dieną, kai išėjai, supratau, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Ėjai popiečio saulės raudonai nuspalvinta, apšviesta kruvino saulėlydžio dangaus. Šypsojaisi. Apie paliekamą kaimą man dažnai sakydavai: „Myliu jį dėl tavęs, bet dėl visko kitko, netgi dėl to, kad jame gimiau, nekenčiu jo“. Pagalvojau: „Ji niekada nebesugrįš. Niekada“.
       – Ką čia veiki tokiu laiku? Ar tau nereikia dirbti?
       – Ne, senele. Rochelijas nori, kad prižiūrėčiau vaiką. Tai ir vaikštau paskui jį. Turiu tuo pat metu prižiūrėti: vaiką ir telegrafą, kol Rochelijas biliardinėje geria alų. O už tai jis man nieko nemoka.
       – Tu čia ne tam, kad uždirbtum pinigus, o tam, kad pasimokytum; kai jau šį tą žinosi, tada ir galėsi ko nors reikalauti. Dabar esi tik mokinys. Galbūt ryt ar poryt ir būsi viršininkas, bet tam reikia kantrybės, o dar labiau – nuolankumo. Jeigu liepia prižiūrėti vaiką, taip ir daryk, dėl Dievo meilės. Reikia su tuo susitaikyti.
       – Tegu kiti taikosi, senele, aš ne tam gimiau, kad paklusčiau.
       – Tu ir tie tavo prasimanymai! Jaučiu, kad tavęs laukia sunkus kelias, Pedrai Paramai.

       – Kas atsitiko, donja Eduviches?
       Ji papurtė galvą, lyg pabusdama iš sapno.
       – Tai Migelio Paramo žirgas, kuris šuoliuoja keliu į Medija Luną.
       – Vis dėlto kažkas gyvena Medija Lunoj?
       – Ne, ten niekas negyvena.
       – Tada?
       – Tai tik besiblaškantis žirgas. Jie buvo neišskiriami. Žirgas klaidžioja po apylinkes jo ieškodamas ir visada šiuo laiku sugrįžta. Ko gero, vargšelį graužia sąžinė. Net gyvūnai suvokia, kad padarė nusikaltimą, ar ne?
       – Nesuprantu. Ir negirdžiu jokio žirgo.
       – Negirdi?
       – Ne.
       – Vadinasi, tai mano šeštasis pojūtis. Dievo man duota dovana, o gal prakeikimas. Aš tik žinau, kiek dėl to kentėjau.
       Ji trumpam nutilo, o vėliau tęsė:
       – Viskas prasidėjo nuo Migelio Paramo. Tik aš viena žinojau, kas atsitiko tą naktį, kai jis mirė. Jau buvau atsigulus, kai išgirdau į Medija Luną parlekiantį žirgą. Nustebau, nes Migelis niekada negrįždavo tokiu laiku. Visada parjodavo su aušra. Jis jodavo pasikalbėti su savo sužadėtine į kaimą, kuris vadinasi Kontla ir yra gana toli nuo čia. Išjodavo anksti ir vėlai sugrįždavo. Bet tą naktį negrįžo… Ar dabar jį girdi? Aiškiai girdėti. Parjoja.
       – Aš nieko negirdžiu.
       – Vadinasi, tik aš girdžiu. Taigi, kaip tau pasakojau, jis negrįžo. Bet tai dar ne viskas. Nespėjo prajoti jo žirgas, kai išgirdau, kaip kažkas beldžia į mano langą. Pats spręsk, ar tai buvo tik mano vaizduotė. Tik žinau, kad kažkas mane privertė nueit ir pažiūrėt, kas ten. Ten buvo jis, Migelis Paramas. Nenustebau jį pamačius, kadangi buvo laikas, kai jis leisdavo naktis mano namuose, miegodamas su manim, kol sutiko tą mergaitę, kuri susuko jam protą.
       – Kas atsitiko? – paklausiau Migelio Paramo. – Ji tave pavarė?
       – Ne. Ji vis dar mane myli, – atsakė jis. – Bėda ta, kad aš negalėjau su ja susieiti. Neberadau kaimo. Buvo tirštas rūkas, o gal migla, pats nežinau kas, bet tikrai žinau, kad Kontlos daugiau nebėra. Nujojau ten, kur pagal mano apskaičiavimus ji turėtų būt, bet nieko neradau. Atėjau tau papasakot, nes tu mane suprasi. Jeigu kam nors kitam Komaloje apie tai prasitarčiau, pasakytų, kad išprotėjau, – daugelis visada manė, kad man galvoj maišos.
       – Ne, tu neišprotėjai, Migeli. Greičiausiai esi miręs. Prisimink, visi tau sakė, kad vieną dieną šis žirgas atneš tau mirtį. Prisimink, Migeli Paramai. Galbūt tu ir prikrėtei kokių nors kvailysčių, bet šįkart atsitiko visai kas kita.
       – Aš tik peršokau akmeninę užtvarą, kurią įsakė pastatyti mano tėvas. Priverčiau Koloradą ją peršokti, kad nedaryčiau tokio ilgo lanksto aplinkui, kaip kad reikėdavo daryt norint pasiekti kelią. Žinau, kad ją peršokau ir šuoliavau toliau. Bet, kaip sakiau, aplinkui nebuvo nieko daugiau – tik rūkas ir rūkas, ir rūkas.
       – Rytoj tavo tėvas palūš iš sielvarto, – tariau jam. – Man jo gaila. Dabar eik ir ilsėkis ramybėje, Migeli. Dėkoju, kad atėjai su manim atsisveikinti.
       Ir aš uždariau langą.
       Prieš auštant iš Medija Lunos atvyko rančos darbininkas ir pranešė:
       – Jus kviečia šeimininkas donas Pedras. Mirė jaunasis Migelis. Jis prašo pabūti drauge.
       – Jau žinau, – pasakiau jam. – Ar tavęs prašė, kad verktum?
       – Taip, donas Fulgoras liepė man, kad praneščiau tai verkdamas.
       – Gerai. Perduok donui Pedrui, kad ateisiu. Prieš kiek laiko jį parnešė?
       – Ne daugiau kaip prieš pusvalandį. Jei būtų parnešę anksčiau, gal dar būtų galėję išgelbėti. Nors, kaip sakė jį apžiūrėjęs daktaras, jis jau senokai miręs. Mes tai jau žinojome, nes Koloradas grįžo vienas ir taip blaškėsi, kad niekas negalėjo miegoti. Žinote, kaip jie – jis ir jo žirgas – viens kitą mylėjo, ir aš net manau, kad gyvūnas kenčia labiau už doną Pedrą. Jis nei ėda, nei miega, tik suka ir suka ratu. Lyg žinotų, suprantat? Lyg jį kas draskytų ir graužtų iš vidaus.
       – Neužmiršk išeidamas uždaryti durų.
       Ir rančos darbininkas iš Medija Lunos išėjo.
       – Ar kada nors girdėjai mirusiojo aimaną? – paklausė ji manęs.
       – Ne, donja Eduviches.
       – Tau pasisekė.

       Iš akmeninio latako vienas paskui kitą kapsi lašai. Jis girdi, kaip prasiskverbęs pro akmenis į ąsotį varva tyras vanduo. Jis girdi. Aiškiai girdi garsus: aslą brūžinančių, tipenančių, ateinančių ir išeinančių kojų. Lašai kapsi nesustodami. Vanduo iš ąsočio liejasi per kraštus ant šlapios aslos.
       „Kelkis“, – kažkas žadina.
       Jis girdi balsą. Bando atspėti, kieno jis, bet kūnas atsileidžia ir prislėgtas miego svorio, jis vėl užsnūsta. Rankos tempia tvirtai laikomus apklotus, kurių šilumoje ieškodamas ramybės slepiasi kūnas.
       „Kelkis“, – vėl kažkas jį ragina.
       Balsas supurto pečius. Priverčia atsisėsti. Jis pramerkia akis. Girdi iš latako į sklidiną ąsotį kapsinčius vandens lašus. Girdi pažeme velkamų kojų žingsnius… Ir raudą.
       Jis išgirdo raudą. Štai kas jį pažadino: švelni, širdį verianti rauda, kuri dėl savo skvarbumo galėjo įsismelkti į sapno tankmę ir pasiekti giliausius pasąmonės užkampius, kur tūno visos baimės.
       Iš lėto atsikėlė ir pamatė į durų rėmą atsišliejusios moters veidą, vis dar slepiamą nakties. Moteris verkė.
       – Kodėl verki, mama? – paklausė jis. Nuleidęs kojas ant aslos, jis atpažino savo motiną.
       – Mirė tavo tėvas, – tarė ji.
       Ir staiga tarsi būtų nutrūkusios visos sielvarto gijos, ji ėmė suktis ir vis sukosi, ir sukosi ratu, kol kažkieno rankos suėmė jos pečius ir sustabdė besiblaškantį kūną.
       Pro duris matėsi auštantis dangus. Be žvaigždžių. Švininis, pilkas, dar saulės šviesos nenuskaidrintas dangus. Besiskleidžianti blanki šviesa pranašavo greičiau ne prasidedančią dieną, o pamažu užslenkančios nakties pradžią.
       Vidiniame kieme – tarsi ratu sukančių žmonių žingsniai. Prislopinti garsai. O čia ta ant slenksčio stovinti, savo kūnu ateinančios dienos šviesą užstojanti moteris: pro jos rankas skverbėsi dangaus lopinėliai, o pro kojas – šviesos srautai. Šviesos nutvieksta asla po jos kojomis atrodė lyg užtvindyta ašarom. Ir vėl kūkčiojimas. Vėl švelni, bet skvarbi rauda ir jos kūną sukaustanti širdgėla.
       – Nužudė tavo tėvą.
       – O tave, kas nužudė tave, motin?

       „Vėjas, saulė ir debesys. Aukštai mėlynas dangus, o jo gilybėj galbūt skamba giedamos giesmės, galbūt nuostabiausi balsai… Žodžiu, viltis. Viltis mums ir mūsų sielvartui.
       Bet ne tau, Migeli Paramai, kuris numirei be atleidimo ir nesulauksi jokios malonės.“
       Tėvas Renterija ėjo aplink kūną aukodamas mišias už mirusįjį. Skubėjo kuo greičiau jas baigti ir išėjo nesuteikęs palaiminimo bažnyčioje susirinkusiems žmonėms.
       – Tėve, norime, kad jį palaimintumėt!
       – Ne! – atsakė purtydamas galvą. – Nelaiminsiu. Jis buvo blogas žmogus, todėl neįžengs į Dangaus Karalystę. Dievui nepatiks, jei užtarsiu šį žmogų.
       Tai sakydamas stengėsi suturėti savo rankas, kad šios neišduotų jo drebulio. Bet palaimino.
       Velionis sunkiai slėgė visų dvasią. Jis gulėjo viduryje bažnyčios ant pakylos, apstatytos naujomis vaškinėmis žvakėmis ir gėlėmis. Šalia pakylos stovėjo vienišas šermenų pabaigos laukiantis tėvas.
       Tėvas Renterija praėjo pro Pedrą Paramą stengdamasis nesusiliesti pečiais. Atsargiai mojuodamas pakėlė šlakstyklę ir pašlakstė šventintu vandeniu karsto viršų, apačią, puse lūpų murmėdamas kažką panašaus į maldą. Paskui atsiklaupė, su juo atsiklaupė ir visi kiti:
       – Pasigailėk savo tarno, Viešpatie.
       – Tegu ilsisi ramybėje. Amen, – atsiliepė balsai.
       Kai jam vėl pradėjo kilti įtūžis, tėvas Renterija pamatė, kad žmonės apleidžia bažnyčią, kartu su savimi išsinešdami Migelio Paramo kūną.
       Prie jo priėjo Pedras Paramas ir atsiklaupė šalia:
       – Žinau, kad jūs jo nekentėt, tėve. Ir pagrįstai. Kalbama, kad mano sūnus nužudė jūsų brolį, be to, jūs įsitikinęs, kad jis išniekino jūsų dukterėčią Aną. Įžeidinėjimų ir nepagarbos, kurios iš jo kartais sulaukdavot, – bet kam pakaktų. Tačiau dabar užmirškit tai, tėve. Priimkite jį ir atleiskite jam, kaip galbūt Dievas jam atleido.
       Jis padėjo ant klaupto saują auksinių monetų ir atsistojo:
       – Paimkite jas kaip auką bažnyčiai.
       Bažnyčia jau buvo tuščia. Prie durų Pedro Paramo laukė du vyrai. Jam išėjus, jie kartu nusekė paskui karstą, kuris laukė jų pakeltas ant pečių keturių kapralų iš Medija Lunos.
       Tėvas Renterija vieną po kitos surinko monetas ir priėjo prie altoriaus.
       – Jos tavo, – tarė. – Jis gali nusipirkt išganymą. Tik tu žinai, ar tokia yra kaina. Aš, Viešpatie, klaupiuosi prie tavo kojų prašydamas teisingumo arba neteisingumo, kurio kiekvienas mūsų galime prašyti… Dėl manęs pasmerk jį amžinoms kančioms, Viešpatie.
       Jis uždarė koplyčią.
       Įėjęs į zakristiją, susigūžė kampe ir verkė iš širdgėlos bei liūdesio, kol baigėsi ašaros.
       Tada tarė: „Gerai, Viešpatie, tavo valia“.

       Per vakarienę, kaip ir kiekvieną vakarą, jis išgėrė savo šokoladą. Jautėsi ramus.
       – Klausyk, Anita, ar žinai, ką šiandien palaidojo?
       – Ne, dėde.
       – Ar prisimeni Migelį Paramą?
       – Taip, dėde.
       – Taigi jį.
       Ana nuleido galvą.
       – Tu juk tikra, kad tai buvo jis, ar ne?
       – Nesu tikra, dėde. Nemačiau jo veido. Mane užklupo naktį, kai buvo tamsu.
       – Tad iš kur žinai, kad tai buvo Migelis Paramas?
       – Todėl, kad jis pats man pasakė: „Aš Migelis Paramas, Ana. Nebijok“. Taip jis man pasakė.
       – Bet tu žinojai, kad jis buvo kaltas dėl tavo tėvo mirties, ar ne?
       – Taip, dėde.
       – Tai ką tu darei, kad jo išvengtum?
       – Nieko.
       Abu trumpam nutilo. Girdėjosi, kaip tarp mirtos lapų šiurena vėjelis.
       – Jis man sakė, jog kaip tik dėl to ir atvyko: prašyti atleidimo, kad aš jam atleisčiau. Nepakildama iš lovos pasakiau jam: „Langas atidarytas“. Ir jis įlipo. Apkabino mane, tarsi taip norėdamas atsiprašyti už tai, ką padarė. Ir aš jam nusišypsojau. Prisiminiau, ko mane mokėt: kad niekada nieko nereikia nekęsti. Nusišypsojau norėdama jam tai parodyti, bet supratau, kad jis nemato mano šypsenos, nes buvo taip tamsu, kad aš pati jo nemačiau. Tik jutau, kad jis virš manęs ir kad pradėjo daryti man kažką blogo.
       Pamaniau, kad jis ruošiasi mane užmušti. Štai ką pamaniau, dėde. Ir aš visai nustojau galvoti, kad numirčiau dar prieš tai, kol jis mane užmuš. Bet turbūt jis neišdrįso to padaryti.
       Tai supratau, kai atmerkiau akis ir pamačiau, kaip pro atvirą langą skverbiasi ryto šviesa. Iki tos akimirkos jaučiausi taip, lyg būčiau nustojusi gyventi.
       – Bet tu privalai turėti kokių nors įrodymų. Balsas. Nepažinai jo iš balso?
       – Aš jo iš nieko negalėjau pažinti. Aš tik žinojau, kad jis nužudė mano tėvą. Niekada nebuvau jo mačiusi ir po to daugiau jo nemačiau. Nebūčiau galėjusi, dėde.
       – Bet žinojai, kas jis buvo.
       – Taip. Ir koks jis buvo. Žinau, kad dabar jis turėtų būti pačioje Pragaro gelmėje, nes to iš visos širdies maldavau visų šventųjų.
       – Nebūk tokia tikra dėl to, dukra. Kas žino, kiek žmonių už jį dabar meldžiasi! Tu – viena. Viena malda prieš tūkstančius maldų. O tarp jų kelios dar karštesnės nei tavo, kaip antai – jo tėvo.
       Jis dar ketino pridurti: „Be to, aš jam suteikiau nuodėmių atleidimą“. Tačiau tik pagalvojo. Nenorėjo skaudinti šios mergaitės ir taip palūžusios sielos. Priešingai – paėmė ją už rankos ir pasakė:
       – Padėkokime Viešpačiui Dievui už tai, kad pasiėmė jį iš šios žemės, kur jis padarė tiek blogo, ir visai nesvarbu, jei jis dabar yra Danguje.

       Žirgas prašuoliavo tą vietą, kur pagrindinė gatvė kerta Kontlos kelią. Niekas jo nematė. Vis dėlto viena moteris, kuri tuo metu kažko laukė miestelio pakrašty, pasakojo, kad matė sulinkusiom kojom, tarsi kniūpsčiomis lekiantį žirgą. Ji atpažino Migelio Paramo sartį. Ji net pagalvojo: „Šis gyvulys nusisuks sprandą“. Paskui pamatė, kaip žirgas išsitiesė ir nelėtindamas tempo nuskriejo vis atsigręždamas atgal, lyg jį staiga būtų išgąsdinęs kažkas, likęs jam už nugaros.
       Šios paskalos pasiekė Medija Luną naktį po laidotuvių, tuo metu, kai žmonės ilsėjosi po ilgo kelio, kurį turėjo įveikti iki kapinių ir atgal.
       Jie kalbėjosi, kaip kad visur žmonės kalbasi prieš išsiskirstydami.
       – Nuo to velionio man visur skauda, – pratarė Terensijas Liubijanesas. – Iki šiol gelia pečius.
       – Man irgi, – atitarė jo brolis Ubiljadas. – Net išlindo pėdų kaulai. Ir vis per tą šeimininką, kuris norėjo, kad avėtume batus. Bet juk buvo ne šventadienis, ar ne, Toribijau?
       – Ką norit, kad pasakyčiau? Manau, kad jis mirė pačiu laiku.
       Netrukus iš Kontlos atsklido daugiau apkalbų. Jas atvežė paskutinis vežimas.
       – Sako, kad tenai aplinkui klaidžioja jo siela. Kažkas matė, kaip ji beldėsi į kažkurios mergužėlės langą. Siela labai panaši į jį. Taip pat puošniai apsirengus.
       – Ir jūs manot, kad donas Pedras, būdamas tokio būdo, leistų, kad jo sūnus ir toliau vaikščiotų pas mergas? Įsivaizduoju, ką jis darytų, jei tai sužinotų: „Na gerai, – pasakytų. – Tu jau miręs. Gulėk ramiai savo kape. O visus reikalus palik mums“. Ir jei pamatytų jį aplinkui slankiojantį, aš beveik lažinuosi, kad nusiųstų jį atgal į kapus.
       – Tu teisus, Izajau. Senis ilgai nesiterlioja.
       Ir vežėjas nuvažiavo savo keliu: „Papasakojau jums, ką girdėjau“.
       Žybčiojo žvaigždės. Jos krito žemyn ir atrodė, jog dangus lyja ugnimi.
       – Tik pažiūrėkit, – pasakė Terensijas, – koks sujudimas viršuj.
       – Tikriausiai švenčia Migelito įžengimą, – įsiterpė Chesusas.
       – Ar tai nėra blogas ženklas?
       – Kam?
       – Gal tavo sesuo laukia jo sugrįžtant.
       – Kam tai sakai?
       – Tau.
       – Geriau, vaikinai, eikim. Daug keliavome, o rytoj reikia anksti keltis.
       Ir jie ištirpo kaip šešėliai.

       Žybčiojo krintančios žvaigždės. Komaloje pamažu geso šviesos.
       Dangų apgaubė naktis.
       Negalėdamas užmigti, Tėvas Renterija vartėsi lovoj. „Viskas įvyko dėl mano kaltės, – galvojo jis. – Aš bijojau įžeisti žmones, kurie mane išlaiko. Nes tiesa ta, kad gyvenu iš jų malonės. Iš vargšų negaunu nieko, o kaip žinoma, maldom sotus nebūsi. Taip buvo iki šiol. O dabar štai kokios pasekmės. Tai aš kaltas. Išdaviau tuos, kurie mane mylėjo, kurie manim pasikliovė ir ateidavo pas mane, kad užtarčiau juos prieš Dievą. Bet ką jie laimėjo savo tikėjimu? Užtarnautą Dangų? Ar savo sielų išganymą? Ir kam tas sielų išganymas, jei paskutinę akimirką… Vis dar matau Marijos Dijados, kuri atėjo manęs prašyti, kad išgelbėčiau jos seserį Eduviches, žvilgsnį.
       – Ji visada tarnavo artimui savo. Atidavė viską, ką turėjo. Net padovanojo sūnų, visiems. Ir parodė jį kiekvienam, kad kuris nors pripažintų jį savo sūnum, tačiau nei vienas nenorėjo to padaryti. Tada pasakė jiems: „Tokiu atveju aš esu jam ir tėvas, nors netyčia tapau jo motina“. Jie pasinaudojo jos svetingumu, kuris kilo iš jos geros širdies, – ji nenorėjo nieko įžeisti nei supykdyti.
       – Bet ji nusižudė. Ji nusižengė Dievo valiai.
       – Ji neturėjo kitos išeities. Taip nusprendė iš savo širdies gerumo.
       – Ji suklupo paskutinę valandą, – štai ką aš pasakiau Marijai Dijadai. – Paskutinę akimirką. Tiek daug gėrio sukaupti išganymui ir taip staiga jį prarasti!
       – Bet ji jo neprarado. Numirė apimta skausmų. O skausmas… Kartą jūs mums kalbėjot kažką apie skausmą, jau neprisimenu ką. Tai dėl to skausmo ji pasitraukė... Ją pribaigė kraujas, kuris uždusino. Iki šiol matau jos veidą – tai buvo pats liūdniausias mano matytas žmogaus veidas.
       – Galbūt daug meldžiantis…
       – Meldžiamės daug, tėve.
       – Sakau, gal, jeigu jau taip, su grigališkom mišiom… Bet tam reikia prašyti kieno nors pagalbos, kad atvežtų kunigų. O tai kainuoja pinigus.
       Regėjau Marijos Dijados, vargšės vaikais apsikrovusios moters, žvilgsnį.
       – Aš neturiu pinigų. Jūs tai žinot, tėve.
       – Palikim viską taip, kaip yra. Pasikliaukime Dievu.
       – Gerai, tėve.
       Kodėl ji taip drąsiai žvelgė būdama nuolanki? Ir kiekgi jam būtų kainavę suteikti jai atleidimą? Juk tereikėjo pasakyti vieną ar du žodžius, kad ir šimtą žodžių, jeigu tiek jų reikia sielai išgelbėti. Ką jis žinojo apie Dangų ir Pragarą? Ir vis dėlto jis, palaidotas šiame bevardžiame miestelyje, žinojo, kas buvo nusipelnę Dangaus. Žinojo jų sąrašą. Jis ėmė vardyti katalikiško panteono šventuosius, pradėdamas nuo šios dienos šventųjų: „Šventoji Nunilona, mergelė ir kankinė; Anersijas, vyskupas; Šventoji Salomėja, našlė, Alodija ar Elodija ir Nulina, mergelės; Kordula ir Donatas“. Tęsė toliau. Jau buvo pradėjęs pamažu snūsti, kai staiga atsisėdo lovoje: „Vardiju tuos šventuosius, tarsi skaičiuočiau avis“.
       Jis išėjo į lauką ir pažiūrėjo į dangų. Lijo žvaigždėmis. Nuliūdo, nes tikėjosi išvysti ramų dangų. Išgirdo, kaip gieda gaidžiai. Pajuto, kaip nakties skraistė pamažu apgaubia žemę. Žemę – „šią ašarų pakalnę“.

       – Tau pasisekė, sūnau. Labai pasisekė, – pasakė man Eduviches Dijada.
       Jau buvo gili naktis. Kampe pamažu blėso deganti lempa. Netrukus ji sumirksėjo ir visai užgeso.
       Aš pajutau, kaip moteris atsikėlė, ir pamaniau, kad ji eina atnešti naują žiburį. Girdėjau, kaip tolsta jos žingsniai. Aš gulėjau ir laukiau.
       Po kurio laiko, matydamas, kad ji negrįžta, taip pat pakilau. Ėjau pamažu, grabinėdamasis tamsoje, kol pasiekiau savo kambarį. Atsiguliau ant aslos tikėdamasis užmigti.
       Miegojau su pertrūkiais.
       Nežinia, kelintą kartą pabudęs išgirdau šauksmą. Tai buvo varganas šauksmas, panašus į girtuoklio rypavimą: „Oiii gyvenime, tu manęs nevertas!“
       Aš staiga pašokau, nes šauksmas skambėjo man prie pat ausų. Toks garsas galėjo sklisti iš gatvės, bet aš jį girdėjau čia, įsigeriantį į mano kambario sienas. Kai atsikėliau, balsas nuščiuvo – liko tik skraidančios kandies garsas ir tylos gausmas.
       Ne, neįmanoma išmatuoti po to šauksmo stojusios tylos gelmės. Tarsi žemė būtų atsidūrusi vakuume. Nesigirdėjo jokio garso: nei šnopavimo, nei širdies plakimo. Tarsi būtų sustojęs pačios sąmonės ūžesys. O kai ši būsena praėjo ir aš atgavau ramybę, vėl pasigirdo riksmas, ir jis dar ilgai skambėjo ausyse: „Palikit man nesurištas kojas, šią teisę turi visi pakaruokliai!“
       Staiga plačiai atsivėrė durys.
       – Ar tai jūs, donja Eduviches? – paklausiau aš. – Kas čia vyksta? Jūs bijot?
       – Mano vardas ne Eduviches. Aš Damijana. Sužinojau, kad esi čia ir atėjau. Noriu pakviest tave miegoti į savo namus. Ten turėsi kur pailsėti.
       – Damijana Sisneros? Ar jūs viena iš tų moterų, kurios gyveno Medija Lunoj?
       – Aš ten gyvenu. Todėl užtrukau, kol čia atėjau.
       – Motina pasakojo apie vieną tokią Damijaną, kuri mane prižiūrėjo, kai gimiau. Ar tai ne jūs?..
       – Taip, tai aš. Pažįstu tave nuo pirmojo tavo atsimerkimo.
       – Eisiu su jumis. Čia visokie šauksmai neleidžia man ilsėtis. Negirdėjot, kas čia vyko? Atrodė, lyg būtų kažką žudę. Nieko negirdėjot?
       – Galbūt tai buvo koks nors šiuose namuose įkalintas aidas. Prieš daugel metų šiame kambaryje buvo pakartas Toribijas Aldretė. Tada užkalė duris, kad jis sudžiūtų ir kad jo kūnas nerastų ramybės. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai čia įeiti, juk nuo šių durų nėra rakto.
       – Jas atidarė donja Eduviches. Ji sakė, kad tai vienintelis gyvenimui tinkamas kambarys.
       – Eduviches Dijada?
       – Ji pati.
       – Vargšė Eduviches. Ji vis dar negali nurimti.

       „Fulgoras Sedanas, 54 metų, nevedęs, iš profesijos prievaizdas, galintis iškelti bylas ir palaikyti kaltinimus, man suteikta galia ir savo paties sprendimu reikalauju ir pareiškiu sekančius dalykus…“
       Štai kas buvo parašyta skunde, kuriuo jis apskundė Toribijo Aldretės veiksmus. O pabaigė taip: „Kaltinu dėl suklastotų žemės ribų“.
       – Niekas negali paneigti jūsų vyriškumo, donai Fulgorai. Žinau, kad galite pats už save pakovoti. Ir ne dėl jus palaikančios valdžios – jūs pats galite tai padaryti.
       Jis prisiminė. Tai buvo pirmieji Aldretės jam pasakyti žodžiai po to, kai jie abu pradėjo gerti, kaip visi manė, dėl to, kad atšvęstų paduotą skundą:
       – Šis popierius mudviem, jums ir man, donai Fulgorai, tiks tik užpakaliui nusišluostyti, niekam kitam jis netinka. Ir jūs tai žinot. Galų gale kas jums priklauso, jūs jau padarėt ir man kai kas paaiškėjo. Todėl, kad jūs vertėt mane nerimauti, kaip kad kiekvienas būtų nerimavęs. Dabar jau žinau, apie ką kalbama, ir mane ima juokas. Tai sakai – „suklastotos ribos“. Jūsų šeimininkui turėtų būti gėda, kad nežino, kam kas priklauso.
       Jis prisiminė. Jie sėdėjo Eduviches užeigoje. Net paklausė jos:
       – Klausyk, Viches, ar negalėtum užleisti man kampinio kambario?
       – Kokio tik pageidaujat, donai Fulgorai. Jei norite, imkit visus. Ar jūsų vyrai liks čia miegoti?
       – Ne, tik vienas. Dėl mūsų nesirūpink ir eik miegoti. Tik palik mums raktą.
       – Taigi, kaip jau sakiau, donai Fulgorai, – kalbėjo Toribijas Aldretė, – niekas neabejoja jūsų vyriškumu, bet man jau iki gyvo kaulo įgriso tas kekšės vaikas – jūsų šeimininko sūnus.
       Jis prisiminė. Tai buvo paskutiniai jo dar su nuovoka išgirsti žodžiai. Paskui jis elgėsi kaip bailys šaukdamas: „Sakai, galia, kuri palaiko mane! Tik jau!“

       Botago galu jis pabeldė į Pedro Paramo namų duris. Prisiminė, kai prieš dvi savaites pirmą kartą pabeldė. Laukė, kaip ir tada, kai turėjo laukti. Kaip ir tada, apžiūrėjo ant durų staktos pakabintą juodą kaspiną. Tačiau dabar jau nebesvarstė kaip anąkart: „Tik pažiūrėk, kabina vieną po kito. Pirmasis jau nubluko, bet naujasis švyti kaip šilkinis, nors yra tik kažkoks nudažytas skuduras“.
       Pirmąjį kartą jis laukė taip ilgai, kad į galvą net šovė mintis, jog galbūt niekas šiame name negyvena. Jis jau ruošėsi eiti, kai pasirodė Pedro Paramo siluetas.
       – Užeik, Fulgorai.
       Tai buvo jų antrasis susitikimas. Pirmą kartą tik jis jį matė, nes Pedritas buvo ką tik gimęs. O dabar – šis. Galima sakyti, pirmas susitikimas. O kalbasi su juo kaip su lygiu. Štai kaip! Jis nusekė iš paskos dideliais žingsniais, pliaukšėdamas botagu sau per kojas: „Greit jis sužinos, kad aš žinau, kas yra kas. Pamatys. Ir supras, dėl ko atėjau“.
       – Sėskis, Fulgorai. Čia ramiai pasišnekėsim.
       Jie buvo aptvare. Pedras Paramas įsitaisė ėdžiose ir laukė:
       – Kodėl nesisėdi?
       – Geriau pastovėsiu, Pedrai.
       – Kaip nori. Bet neužmiršk pridėti „donai“.
       Kuo tas vaikis mano esąs, kad taip su juo kalba? Net jo tėvas donas Lukas Paramas taip akiplėšiškai nesielgė. Ir še tau, nei iš šio, nei iš to šis vaikis, kuris niekada nebuvo įkėlęs kojos į Medija Luną, o apie darbą buvo tik girdėjęs, kalba su juo kaip su kokiu samdiniu. Tik pamanykit!
       – Kokia dabar padėtis?
       Fulgoras suprato, kad dabar jam pasitaikė tinkama proga. „Dabar mano ėjimas“, – pagalvojo jis.
       – Bloga. Nieko neliko. Pardavėm paskutinę bandą.
       Jis pradėjo traukti popierius, kad praneštų Pedrui Paramui, kiek šis dar skolingas. Ir jau ruošėsi sakyti „Skolingi tiek ir tiek“, kai išgirdo:
       – Kam mes skolingi? Man nesvarbu kiek – tik kam?
       Fulgoras padavė jam vardų sąrašą. Ir pridūrė:
       – Nebėra iš kur gauti, kad užmokėtume. Štai kur bėda.
       – O kodėl?
       – Todėl, kad jūsų šeima viską surijo. Jūs ėmėt ir ėmėt skolon nieko negrąžindami. Už tai reikia brangiai mokėti. Aš juk sakydavau: „Laikui bėgant jūs viską išeikvosit“. Ką gi, taip ir atsitiko. Nors aš žinau, kas norėtų pirkti žemes. Ir jie gerai užmokėtų. Tų pinigų užtektų išpirkti neapmokėtiems mokesčių orderiams ir dar šiek tiek liktų; aišku, nedaug.
       – Ar tik ne tu būsi tas pirkėjas?
       – Kaip galit mane įtarinėt?
       – Aš įtariu net savo šešėlį. Rytoj pradėsim tvarkyti reikalus. Pradėsim nuo Presiado moterų. Sakai, joms esame skolingi daugiausia?
       – Taip. Ir joms sumokėjom mažiausiai. Jūsų tėvas visad jas palikdavo paskutines. Kiek suprantu, viena iš jų, Matildė, išvyko gyventi į miestą. Nežinau kur, į Gvadalacharą ar į Kolimą. O Lola, tai yra donja Doloresa, liko viso turto savininkė. Jūs žinot, tos Enmedijo rančos. Tai jai ir turime sumokėti.
       – Rytoj nueisi paprašyti Lolos rankos.
       – Kaip galit pagalvoti, kad ji mane mylėtų; juk aš jau senas.
       – Prašysi jos man. Nepaisant visko, ji turi kažkokio žavesio. Pasakyk jai, kad esu ją labai įsimylėjęs. Ir paklausk, ką ji apie tai mano. Kartu pasakyk tėvui Renterijai, kad viską mums paruoštų. Kiek galėtum jam užmokėti?
       – Nieko, donai Pedrai.
       – Tada prižadėk, kad sumokėsi. Pasakyk jam, kad kai tik turėsiu, sumokėsiu. Aš beveik neabejoju, kad neiškils jokių sunkumų. Padaryk tai rytoj iš pat ryto.
       – O kaip dėl Aldretės?
       – O kuo čia dėtas Aldretė? Tu minėjai Preciadas, Fregososus ir Guzmanesus. Kodėl dabar išlindo Aldretė?
       – Dėl žemės ribų. Jis jau liepė aptverti savo dalį ir dabar prašo, kad pažymėtume likusią dalį, kurios trūksta, kad būtų padalyta nuosavybė.
       – Palik tai vėlesniam laikui. Tu nesirūpink dėl aptvėrimo. Nebus jokio padalijimo. Žemė nedalijama. Pagalvok apie tai, Fulgorai, tik niekam neišduok. Pirmiausia sutvarkyk viską su Lola. Nenori sėstis?
       – Atsisėsiu, donai Pedrai. Man pradeda patikti su jumis tvarkyti reikalus.
       – Papliurpsi Lolai apie šį bei tą ir pasakysi, kad ją myliu. Tai svarbu. Iš tiesų, Sedanai, aš ją myliu. Dėl jos akių, supranti? Tai padarysi ryt iš ryto. Aš atleidžiu tave iš prievaizdo pareigų. Pamiršk Medija Luną.

       „Iš kur, po velnių, tas vaikis išmoko tokių gudrybių? – stebėjosi Fulgoras Sedanas grįždamas į Medija Luną. – Nieko gero iš jo nesitikėjau. „Jis niekam tikęs, – taip jį apibūdino velionis šeimininkas donas Lukas. – Jis iš prigimties silpnavalis.“ Aš su juo nesiginčijau. „Kai numirsiu, pasiieškok kito darbo, Fulgorai“. – “Gerai, donai Lukai“. – „Pasakysiu tau, Fulgorai, kad bandžiau išsiųst jį į seminariją tikėdamasis, kad gal bent ten galės pavalgyti ir išlaikyti motiną, kai aš juos paliksiu. Bet jis net tam nesiryžo“. – „Jūs to nenusipelnėt, donai Lukai“. – „Nepasitikėk juo dėl nieko, net kai reikės mane senatvėje slaugyti. Galit manyt, Fulgorai, kad man nepasisekė“. – „Labai jus užjaučiu, donai Lukai“.
       O dabar štai kas. Jeigu jam taip nerūpėtų Medija Luna, jis nebūtų atėjęs. Nebūtų su juo susitikęs. Būtų išėjęs nieko jam nepranešęs. Bet jis mylėjo šią žemę: tas skurdžias kalvas, kurias tiek kartų įdirbo ir kurios vis dar iškenčia rėžiamą vagą kaskart duodamos vis daugiau… Mylima Medija Luna… Ir nauji prijungti plotai: „Ateik, Enmedijo žemele“. Matė ją, lyg ji jau būtų čia. Ir ką gi po viso to reiškia moteris. „Po velnių, tu teisus!“ – tarė jis. Ir žengdamas pro didžiuosius hasiendos vartus Fulgoras pliaukštelėjo botagu sau per kojas.

       Apmulkinti Doloresą buvo labai lengva. Jai net akys nušvito, o veidas išdavė susijaudinimą.
       – Atleiskit, kad nuraudau, donai Fulgorai. Nesitikėjau, kad donas Pedras mane įsižiūrės.
       – Apie jus galvodamas nemiega naktimis.
       – Betgi jis turi iš ko pasirinkti. Komaloje pilna gražių mergaičių. Ką jos pasakys, kai sužinos?
       – Jis galvoja tik apie jus, Doloresa. Apie nieką kitą, tik apie jus.
       – Nuo jūsų žodžių mane krečia drebulys, donai Fulgorai. Net neįsivaizdavau…
       – Todėl, kad jis uždaras žmogus. Donas Lukas Paramas, tesiilsi ramybėje, pasakė jam, kad jūs netinkama jam pora. Ir iš pagarbos tėvui jis tylėjo. Dabar, kai jo nebėra, nebeliko jokių kliūčių. Tai buvo pirmas jo sprendimas, kurį aš dėl užgriuvusių darbų vis atidėliojau jums pasakyti. Vestuvių datą paskyrėme poryt, ką manot?
       – Ar ne per greitai? Nesu pasiruošusi. Man reikia pasirūpinti kraičiu. Parašysiu savo sesei. Ne, geriau kam nors duosiu laišką, kad jai nuneštų. Bet kuriuo atveju būsiu pasiruošusi ne anksčiau kaip balandžio aštuntąją. Dabar – balandžio pirmoji. Taip, anksčiausiai – aštuntąją. Paprašykit jo, kad palauktų dar kelias dieneles.
       – Jis norėtų vesti tuojau pat. Jei vestuves atidedate tik dėl kraičio, tai mes juo pasirūpinsim. Velionė dono Pedro motina norėjo, kad dėvėtumėt jos drabužius. Toks šeimos paprotys.
       – Bet tų dienų reikia dėl kitų dalykų. Žinote, dėl moteriškų dalykų. Ak, man gėda tai sakyti, donai Fulgorai! Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai mano mėnesio dienos. Ak, kokia gėda!
       – Na ir kas? Vedyboms tas pats, ar tai jūsų dienos, ar ne. Vedyboms svarbiausia mylėti vienas kitą. Jei yra meilė, visa kita neturi reikšmės.
       – Jūs manęs nesuprantat, donai Fulgorai.
       – Suprantu. Vedybos įvyks poryt.
       Ir paliko ją ištiestom rankom prašančią aštuonių dienų, daugiau nieko, tik aštuonių dienų.
       „Kad tik neužmirščiau priminti donui Pedrui, – velniai rautų, kietas vaikis tas Pedras! – kad jis neužmirštų pasakyt teisėjui, jog abiejų turtas yra bendras. Neužmiršk, Fulgorai, pasakyti tai rytoj iš pat ryto.“
       Tuo metu Doloresa, nešina ąsočiu, nubėgo į virtuvę užkaisti vandens: „Padarysiu, kad tai įvyktų greičiau. Kad prasidėtų dar šią naktį. Bet vis tiek man prireiks bent trijų dienų. To neįmanoma išvengti jokiomis priemonėmis. Kokia laimė! Ak, kokia laimė! Ačiū, Dieve, kad davei man doną Pedrą“. Ir pridūrė: „Net jei po to jis manęs ir neapkęs“.

       – Jau paprašiau jos rankos, ir ji sutiko. Klebonas nori šešiasdešimt pesų už tai, kad nepaisytų užsakų. Pasakiau, kad sumokėsit laiku. Jis pasakė, kad jam reikią pinigų altoriui sutaisyti ir kad jo valgomojo stalas vos laikosi. Pažadėjau, kad duosime jam naują stalą. Dar jis priminė, kad jūs niekad neateinat į mišias. Pažadėjau, kad ateisit. Ir dar sakė: nuo to laiko, kai mirė jūsų senelė, niekas nebemoka dešimtinės. Pasakiau, kad tuo nesirūpintų. Ir jis sutiko.
       – Ar nepaprašei trupučio avanso iš Doloresos?
       – Ne, šeimininke. Neišdrįsau. Iš tikrųjų. Ji buvo tokia patenkinta, kad nenorėjau aptemdyti jos entuziazmo.
       – Koks tu vaikas.
       „Ką! Aš vaikas! Penkiasdešimt penkerių metų! Jis dar tik gimė, o aš jau buvau vos keli žingsniai nuo mirties.“
       – Nenorėjau sugadinti jai džiaugsmo.
       – Nepaisant nieko, esi vaikas.
       – Kaip pasakysit, šeimininke.
       – Kitą savaitę nueisi pas Aldretę. Ir pasakysi jam, kad patikrintų savo tvorą. Jis užėmė Medija Lunos žemes.
       – Jis gerai išmatavo. Dedu galvą.
       – Vis tiek pasakyk jam, kad jis suklydo. Kad blogai apskaičiavo. Jei reikės, nugriauk tvorą.
       – O įstatymai?
       – Kokie įstatymai, Fulgorai? Nuo šiol mes leisime įstatymus. Ar turi kokį Medija Lunoj dirbantį mušeiką?
       – Yra keli.
       – Nusiųsk juos, kad susitvarkytų su Aldrete. Apkaltink jį dėl „žemių užgrobimo“ ar dėl ko kitko, kas tik ateis į galvą. Ir primink jam, kad Lukas Paramas jau miręs. O su manim dėl visko reikia susitarti iš naujo.
       Dangus vis dar buvo mėlynas. Jame plaukė keli debesys. Ir nors ten, aukštai, pūtė vėjas, čia, žemai, viešpatavo kaitra.

       Jis dar kartą pabeldė botago galu, bet tik tam, jog ką nors darytų, nes jau žinojo, kad durų niekas neatidarys, kol to nepanorės pats Pedras Paramas. Žiūrėdamas į durų staktą pagalvojo: „Gražūs tie juodi kaspinai, kiekvienas vis kitam mirusiajam“.
       Kaip tik tuo metu atsidarė durys, ir jis įėjo į vidų.
       – Užeik, Fulgorai. Ar pasirūpinai Toribijo Aldretės reikalais?
       – Jau sutvarkyta, šeimininke.
       – Beliko Fregososai. Tai palauks. Dabar aš labai užsiėmęs savo „medaus mėnesiu“.

       – Šis miestelis kupinas aidų. Atrodo, lyg jie būtų įkalinti tarp sienų ar po akmenimis. Kai eini, jauti, kaip kažkas iš paskos seka tavo pėdomis. Girdi traškesius. Juoką. Jau labai seną, tarsi pavargusį nuo juokimosi juoką. Ir nudėvėtus balsus. Visa tai girdi. Manau, kad ateis tokia diena, kai visi tie garsai išnyks.
       Štai ką man sakė Damijana Sisneros, kai ėjome per miestelį.
       – Buvo laikas, kai kiauras naktis girdėdavau šventės šurmulį. Kartą mane pasiekė triukšmas iš pačios Medija Lunos. Nuėjau pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pamačiau tai, ką matome dabar, tai yra nieko. Nė vieno žmogaus. Gatvės tokios tuščios kaip ir dabar.
       Paskui nieko negirdėjau. Žinoma, šventės išvargina. Todėl nenustebau, kad visa tai baigėsi.
       – Taip, – kalbėjo Damijana Sisneros, – šis miestelis pilnas aidų. Manęs jie nebegąsdina. Girdžiu, kaip kaukia šunys, ir tegu sau kaukia. O vėjuotomis dienomis regiu, kaip nuo medžių šakų vėjas plėšia lapus, nors, kaip matai, čia nėra medžių. Bet jie kadaise turėjo čia būti, nes kitaip iš kur atsirado šitie lapai?
       Bet blogiausia, kai girdi besišnekančius žmones. Nors atrodo, kad balsai atsklinda iš kažkokio plyšio, jie tokie aiškūs, kad gali juos atpažinti. Tiesą sakant, čia eidama sutikau šermenų procesiją. Stabtelėjau sukalbėti „Tėve mūsų“. Man besimeldžiant viena moteris atsiskyrė nuo kitų ir priėjusi manęs paprašė:
       – Damijana! Pasimelsk už mane, Damijana!
       Jai nuo galvos nuslinko skara, ir aš atpažinau savo sesers Sikstinos veidą.
       – Ką čia veiki? – paklausiau jos.
       Tada ji nubėgo ir pasislėpė tarp kitų moterų.
       Mano sesuo Sikstina mirė, jei dar nežinai, kai man buvo dvylika metų. Ji buvo vyriausia. Šeimoje mūsų buvo šešiolika, taigi gali paskaičiuoti, kiek laiko ji jau mirusi. O dabar štai pažiūrėk – ji vis dar klaidžioja po šį pasaulį. Todėl neišsigąsk, jeigu išgirsi ir ne tokius senus aidus, Chuanai Presiadai.
       – Ar jums mano motina taip pat pranešė, kad aš atvyksiu? – paklausiau jos.
       – Ne. O beje, kas atsitiko tavo motinai?
       – Ji mirė, – atsakiau.
       – Jau mirė? Nuo ko?
       – Tiksliai nežinau. Galbūt iš liūdesio. Ji labai dūsaudavo.
       – Tai blogai. Kiekvienas atodūsis yra tarsi gurkšnis gyvenimo, be kurio žmogus pamažu nyksta. Tai ji mirė?
       – Taip. Maniau, kad jūs tai žinot.
       – O kodėl turėčiau žinoti? Jau daug metų apie ją nieko negirdėjau.
       – Tad kaip sužinojot apie mane?
       – …
       – Ar jūs gyva, Damijana? Atsakykit man, Damijana!
       Staiga tose tuščiose gatvėse likau vienas. Pro dangun atsivėrusių namų langus laukan lindo aukšti žolių stiebai. Sunykusios tvoros rodė savo sutrupėjusias nedegtas plytas.
       – Damijana! – sušukau. – Damijana Sisneros!
       Aidas man atsakė: „…jana …neros! …jana …neros!“

 
       Versta iš:
       Rulfo J. Pedro Paramo. México:
       Plaza & Juanés, 2000

 
       * El novenario (isp.) – devynių dienų gedulo laikotarpis, per kurį velionio artimiesiems pareiškiama užuojauta ir aukojamos šv. Mišios už mirusįjį. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt