|
<< Atgal
JONAS JAKŠTAS
Visas mano gyvenimas
rizika
P i r m a s s u s i t i k i m a s
s u K a z i u B o r u t a
Ne kartą man teko eiti pro vieną namą
Antakalnyje, Olandų gatvės pradžioje (Vilniuje), bet vis nedrįsdavau užeiti, nors jis
traukė tarsi koks magnetas. Juk jame gyveno įvairiomis legendomis bei įdomiais
pasakojimais apipinta asmenybė poetas ir prozininkas Kazys Boruta, kuris mano
vaizduotę savo kūryba audrino nuo pat vaikystės, paauglystės metų.
Stovėjau prie rašytojo namo durų (buvo 1958 m.
vasara) ir vis nedrįsau paspausti skambučio mygtuko. Pagaliau ryžausi. Po geros pauzės
duris atvėrė tvirto sudėjimo, aukštas, didele nuplikusia galva vyras. Aš kažką
pralemenau, ir jis, mestelėjęs žodį prašom, pirma manęs ėmė kopti stačiais
laiptais į antrą aukštą. Žvelgdamas į jo krypuojančią eiseną, pagalvojau: tikras
jūrininkas, kaip ir vienos jo knygos herojai, ir nusekiau paskui jį.
Palyginti nedideliame pailgame kambaryje stovėjo
masyvus, knygomis ir popieriais apkrautas rašomasis stalas. K. Boruta, pasiūlęs man
sėsti į krėslą, atsisėdo už to stalo priešais mane, užsidegė užgesusią pypkę
ir tylomis įsmeigė skvarbų, atrodė, kiaurai perveriantį klausiamą žvilgsnį.
Aš atėjau dėl dviejų dalykų: pamatyti iš arti
garsųjį rašytoją ir paprašyti, kad jis papasakotų ką nors apie save, savo kūrybą,
požiūrį į gyvenimą ir pan. Mat tuo metu dirbau viename žurnale ir norėjau jame
išspausdinti interviu su K. Boruta.
Po ilgos pauzės (vis dar svarsčiau, nuo ko
pradėti) pagaliau pasakiau:
Aš iš žurnalo redakcijos. Esu žurnalistas.
Vėl pauzė. Rašytojas vėl įbedė į mane
tiriantį žvilgsnį ir netikėtai šyptelėjęs tarė:
Tardysite? Klausinėsite?
Ką jūs! Aš tardytojas?!
Matot, mane visą gyvenimą kas nors tardė
tai vieni, tai kiti
Aš jau pradėjau nebeatskirti tardytojų nuo normalių žmonių.
Bet jūs nekreipkite dėmesio į mano vapaliones. Toks jau mano charakteris, ką čia
bepadarysi.
Norėtųsi sužinoti, kurį iš savo prozos
kūrinių Jūs labiausiai vertinate? išspaudžiau pirmą klausimą.
Net nežinau, ką ir pasakyti. Man labai artimi
Mediniai stebuklai. Jo pagrindinis herojus Vincas Dovinė maištautojas,
ramybės drumstėjas, o aš irgi toks. Mano nuomone, visi rašytojai turi būti ramybės
drumstėjai. Nuo senų laikų buvo rūmų, dvaro poetų, o visi kiti tikrieji. Aš
sakau, kad tikras rašytojas visada turi stovėti opozicijoje, arčiau liaudies, paprastų
žmonių. Žinoma, kartais rizikinga taip gyventi, bet visas mano gyvenimas rizika
Atleiskit, aš truputėlį nuklydau į šoną
Kur mes buvome sustoję?
Prie Medinių stebuklų.
Aha, romanas, teisingiau, jo veikėjas Dovinė
dvasiškai man yra labai artimas. Pasakodamas jo istoriją, tarsi pasakojau savo vidinę
biografiją. Bet ta knyga pridarė man daug rūpesčių, o gal geriau pasakyti, kad,
rašydamas šį romaną, aš sau prisidariau daug rūpesčių.
Kokie tie rūpesčiai?
Čia bus kaltas nelemtas mano būdas: begalinis
noras vos ne iš naujo perrašyti tai, kas parašyta.
Taisyti, tobulinti?
Va, čia ir yra ta nelemtoji mano bėda. Ką nors
parašau, kurį laiką paguli tas kūrinys ar jo dalis, o aš ir nebeiškenčiu: net nagai
niežti braukinėti, taisinėti, perrašinėti.
O gal tai į naudą? Juk Levas Tolstojus Karą
ir taiką, atrodo, net keletą kartų perrašė, o René Chateaubriand'as apysaką
Atala net septyniolika!
Tarp jų ir mano taisymų yra esminis skirtumas:
jie tikrai patobulino savo kūrinius, o aš, deja, nutobulinu. Parašiau tuos
Medinius stebuklus ir po kiek laiko užėjo noras beveik iš naujo perrašyti. Taip
ir padariau. Bet kai mašinėle perspausdinau du ar tris šimtus puslapių, pamačiau, kad
kažkur ne ten, kur reikia nuklydau, kad rašau visai ne tai, kas mano galvoje,
dūšioje buvo susigulėję; taigi ne patobulinau, o sugadinau. Dėl visa ko daviau
paskaityti Antanui Venclovai, dar vienam kitam visi patvirtino, kad pirmasis variantas
kur kas geresnis. Jį ir palikau. Žinote, aš dar prieš karą pradėjau rašyti
dienoraštį, įsitaisiau kelias visokio formato užrašų knygutes, kurias pavadinau
Pačiam sau. Šitoj savo rašliavoj aš, be viso kito, nuolat kreipiuosi į save,
sau įsakinėju, ką reikia taisyti, perrašyti, ko nereikia judinti, bet kokia
velniava: beveik viską darau atvirkščiai! Taip išeina, kad aš pats sau priešas!
Bet aš netikiu, kad visus taisymus, kalbu apie
visus Jūsų kūrinius, vadintumėte blogais.
Ne, žinoma, ne. Aš tik kalbu apie bendrą
tendenciją. Štai parašiau Baltaragio malūną. Paskui man pasirodė, kad trūksta
dar vieno veikėjo. Įvedžiau. Dėl to kai kas šiek tiek pakito ir romano audinyje. Kaip
jis buvo užsipultas, jūs tikriausiai žinote?
Taip, gerai žinau. Atseit kodėl klasių kovos
metais Boruta nevaizdavo kovos momentų, o parašė kažkokią knygą, nieko bendra
neturinčią su dabartimi. Žinoma, toks požiūris tiesiog kvailas. Bet čia, aš manau,
atsitiko tas pat kaip ir su Balio Sruogos Dievų mišku, nes ši knyga irgi buvo
visaip peikiama, dergiama kaip ir Jūsų romanas. O vėliau jos tapo reprezentacinėmis
lietuvių prozos knygomis.
Dėl tokių ir panašių dalykų aš visada
pasiutusiai pykau, o man primetamą politikavimą aš laikau nesąmone. Dar šiais metais
savo dienoraštyje įrašiau
Kurgi jis
Rašytojas ištraukia vieną, kitą
stalčių, ir jo rankose pamatau storoką sąsiuvinį. A, štai, radau. Taigi cituoju:
Atviras žodis tautai: Joks aš politinis veikėjas nebuvau, tiktai poetas, dažnai
susipainiodavęs laiko prieštaravimuose ir dėl savo tiesaus būdo persekiojamas. Bet
visada buvau ir būsiu su savo tautos pažanga. Va, šituos mano dienoraščio
žodžius būtinai pacituokite savo rašinyje.
Tikrai pacituosiu, nes čia lakoniškai
apibūdinta kone visa Jūsų gyvenimo, kūrybos ir veiklos esmė. Bet aš vis dėlto
grįžtu prie pirmojo savo klausimo
Kuri mano prozos knyga man pačiam labiausiai
patinka?
Taip.
Jau sakiau, kad Mediniai stebuklai
tartum mano paties vidinė biografija, bet aš vis dėlto sutinku su kritikais,
teigiančiais, kad geriausias mano romanas Baltaragio malūnas. Na o pačią
geriausią knygą, manau, dar parašysiu.
O žinote, man nepaprastai patiko Jūsų
dokumentinių apybraižų apie keliautojus knygos Kelionės į šiaurę. Tai buvo
mano paauglystės parankinė knyga. Narsūs keliautojai, nepaprasti jų nuotykiai,
žygdarbiai, pavojai
Visa tai dirgino vaizduotę, ugdė dvasios stiprybę. Beje, ne tik
tada, paauglystės metais, bet ir dabar skaitinėju į vieną tomą sudėtas dvi knygas su
paantrašte: Nuo seniausių laikų iki šių dienų narsiųjų keliauninkų žygiai ir
darbai. Ji, kaip Jūs, be abejo, žinote, išėjo pernai. Tik jos pavadinimas kitoks
Šiaurės kelionės. Taigi ją vis skaitinėju, daugelį jos vietų
pasibraukinėju galvoju, gal tiks mano eilėraščiams
nejučia išsprūdo, ir
mano veidas tikriausiai paraudo: kurių galų atėjęs pas poetą išklojau, kad ir aš su
poezija turiu kažką bendro?..
A, tai tamsta ne tik žurnalistas, bet ir poetas!
Nuo šiol, berneli, į tave kreipsiuosi tu! Gerai?
Man tai būtų didelė garbė. Bet koks ten aš
poetas: gal tiktai po metų galvoju leidyklai įteikti pirmąjį savo poezijos rinkinį.
Kaip žadi pavadinti?
Dar niekam nesakiau.
O man ar gali pasakyti?
Čia ir yra pavadinimas
K. Boruta nuoširdžiai ėmė juoktis:
Cha cha cha! Tai bent pavadinimas! Bet jei tokiu
pavadinimu išleisi knygą, tikriausiai daugelis paklaustų taip, kaip aš ką tik
paklausiau. Gal turi sugalvojęs kitą, atsarginį, pavadinimo variantą?
Turiu: Žalsvieji žirginiai.
Va, šitas man labiau patinka. Ir aiškus, ir
poetiškas.
(Tokiu pavadinimu 1960 m. ir išėjo mano pirmas
rinkinys.)
Dabar norėčiau paklausti, kurių kitų
rašytojų, mūsų ir užsienio, kūryba Jums patinka?
Putino, Vaižganto, Krėvės, Sruogos, Miškinio.
Iš užsienio rašytojų labai vertinu H. Ibseną (išverčiau jo draminę poemą
Brandas, filosofinę dramą Cezaris ir Galilėjietis), A. Tolstojų
(išverčiau jo romaną Petras Pirmasis), F. Schillerį (išverčiau jo dramą
Vilius Telis); iš rusų rašytojų man labiausiai imponuoja V. Korolenka
(išverčiau jo apysaką Giria gaudžia).
Girdėjau, kad Jūs išvertėte ir Romaino
Rollando romaną epopėją Žanas Kristoforas.
Taip, ją išverčiau Kauno sunkiųjų darbų
kalėjime kartu su kameros draugu studentu J. Butkevičiumi 19331935 m. Išėjęs iš
kalėjimo dar taisinėjau, o paskui įteikiau Grožinės literatūros leidyklai
septynis tomus. Ar žinai, kaip baigėsi šio vertimo istorija?
Kažką girdėjau, bet, prisipažinsiu, gerai
nežinau, nei kas, nei kaip.
Papasakosiu. Vertimas leidykloje pragulėjo gal
metus kitus, kol 1941 m. pagaliau buvo išleistas pirmas tomas. Bet vertėjo, tai yra
mano, pavardė nebuvo nurodyta. Tituliniame puslapyje pasirašė specialusis redaktorius
Valys Drazdauskas
Jūsų pavardės nebuvo?
Ne.
Kodėl?
Nežinau. Aš juk dar nebuvau į jokias politines
žabangas patekęs. Suprantu, kad mano pavardės neturėjo būti 1946 metais, kai
išėjo penktasis, paskutinis, tomas
Tai išėjo tik penki tomai? pertraukiau jį.
Juk sakėte, kad įteikėte septynis.
Taip, tik penki. Bet nieko, aš honorarą už
vertimą tai gavau
Vertėjo pavardės nėra, o honoraras jam yra?
Tais laikais ir dar vėliau tai buvo įprastinis
reiškinys. Staiga jis rankomis pasitrynė smilkinius. Pekliškai skauda galvą,
net nežinau, nuo ko
Gal blogai miegojote?
Ką ten blogai! sugriaudėjo K. Boruta.
Aš nežinau, ar iš viso miegojau!
Vadinasi, sergate nemiga?
Taip! Ir dar kokia! Gal jau dvidešimt metų, kai
sergu. Baisia chroniška nemiga!
Įsivaizduokite, ir mane kankina nemiga
Rašytojas net pašoko:
Ir tu? Ir tu? Na tai iš tikro mes geri
prieteliai. Ir ką darai, kai neužmiegi?
Geriu vaistus. Migdomuosius
Kokius? jo akys įsisiurbė į mane.
Visokius
Eleniumą, nembutalą, noxyroną, dar
kažkokius
Minutėlę, aš užsirašysiu.
Nuskambėjo durų skambutis. Rašytojas nukrypavo
laiptais žemyn ir įsileido kažkokį vyrą ir moterį. K. Boruta greitu žingsniu
priėjo prie jau stovinčio manęs ir skubiai pasakė:
Aš labai atsiprašau. Žinau, kad pokalbis dar
nebaigtas. Aš turiu dar daug ką pasakyti, bet
skėstelėjo rankomis, matote
pas mane svečiai
Tik žinai ką, štai čia užrašyk savo telefono numerį: aš
tau netrukus paskambinsiu. Pakišo man užrašų knygutę. Aš užrašiau. Jis
padėkojo, maloniai man šyptelėjo ir palydėjo iki pat durų.
Netrukus sulaukiau K. Borutos skambučio. Jis
skundėsi nemiga ir prašė pasakyti keleto migdomųjų pavadinimus, nes kokius vaistus
jis begeriąs, vis tiek blogai miegąs ir dažniausiai visai neišsimiegąs. Kiek žinojau
tų pavadinimų, visus išvardijau. Paskui jis man skambino dar daug kartų, sakydavo, ne
tik beveik nemiegąs, bet esanti pašlijus jo sveikata, jį kankinanti neurozė,
depresija, sapnuojąs košmariškus sapnus, žodžiu, velniaižin kas jam esą.
Skambindavau ir aš. Teiraudavausi, kokia jo sveikata, primindavau, jog mes dar turime
susitikti dėl nebaigto interviu. Susitardavome, kada aš pas jį užeisiu, bet
dažniausiai jis telefonu atšaukdavo pasimatymus, sakydamas, kad arba negalįs susitikti
dėl skubių, neatidėliotinų reikalų, arba dėl neišmiegotos nakties, nes jam, jo
gero, tučtuojau nulėksianti nuo pečių sutinusi galva, todėl jis dabar kalbąs
gal su Dovinės vėle, o gal su pačiu Pinčuku, tad, pasak jo, aš su juo
nesusikalbėsiąs... Dėl kažkokių rimtų reikalų ir aš gal porą kartų atidėjau
mudviejų susitikimą. Ir vis dėlto mes susitikome. Tačiau tik po penkerių metų.
A n t r a s s u s i t i k i m a s
s u K a z i u B o r u t a
Buvo 1963-ieji. Irgi vasara. Buvome iš anksto
susitarę susitikti kaip tik tą dieną ir valandą. Jis manęs laukė. Irgi Olandų
gatvėje. Aš dar nespėjau paspausti skambučio, o durys jau atsivėrė. Jis manęs
paprašė, kad laiptais pirmas kopčiau aš.
Mane pasodino į tą patį krėslą kaip tada, o jis
irgi atsisėdo į tą pačią kėdę, priešais mane, irgi kaip tada
Ar ne prieš penkerius metus mes buvom susitikę?
paklausė rašytojas.
Taip, prieš penkerius.
Kaip greitai skuodžia tie meteliai! Ir
pridūrė: Kad juos perkūnas!
Ar dar pykstatės su miegu?
Ir dar kaip! Niekaip jis man nepaklūsta! Bet ką
čia tave varginsiu savo bėdomis. Klausk, ko nori, viską pasakysiu. Juk tada mes
nebaigėme pokalbio.
Ačiū Jums už suteiktą galimybę dar kartą
paklausinėti.
Kam čia dėkoti. Reikia ir klausk!
Ką jūs dovanosite skaitytojams artimiausiu
metu?
Dar šiais metais išeina mano humoristinė,
tautosakos medžiaga pagrįsta apysaka Jurgio Paketurio klajonės. Kol kas pirmoji
knyga.
Vadinasi, bus ir daugiau?
Taip. Galvoju apie kelias knygas. Galbūt
išsiteksiu penkiose. Tai bus savotiškas pasakojimas apie lietuviškąjį Ulenšpigelį,
Miunhauzeną arba Pantagriuelį. Mano Paketurio nuotykiai prasideda feodalizmo epochoje, o
baigsis prieškarinėje Lietuvoje. Jis gyvens šimtą ar daugiau metų. (Deja, išėjo tik
pirmoji knyga 1963 m. J. J.)
Aš girdėjau, kad yra šio herojaus prototipas.
Neginčiju, prototipą ir gan gerą
surasti pavyko. Tai vienas senas žmogus, kuris mano gimtinėje vaikštinėjo iš vieno
kaimo į kitą, gyvendavo pas žmones ir buvo didelis pasakorius. Jis taip įdomiai
pasakodavo, kad žmonės iki išnaktų užsisėdėdavo klausydami tų jo pasakų. To
žmogaus vardas buvo Juras, todėl iš pradžių ir knygoje norėjau Paketurį
pakrikštyti Juru. Bet vėliau persigalvojau. Tebūna Jurgis, nutariau. Jeigu
būčiau neatsisakęs Juro, būtų aiški nuoroda į tikrai gyvenusį žmogų.
Ar negalvojate apie savo poezijos knygą?
Noriu skaitytojui pateikti lyg ir savotišką
maždaug keturiasdešimies metų poetinę ataskaitą. Mat eilėraščiais bovinuos turbūt
nuo 1921 metų. Taigi kitais metais pasiūlysiu leidyklai savo poezijos knygą Suversti
arimai, kurią sudarys išėję devyni eilėraščių rinkiniai ir dar nespausdinti
eilėraščiai (Suversti arimai išėjo 1964 m. J. J.)
O gal rengiate spaudai ir apsakymų, novelių
rinktinę?
Norėčiau parengti tokią rinktinę. Ir
pavadinimą sugalvojau Neramios žvaigždės. Ši rinktinė turėtų apimti irgi
keturiasdešimies metų kūrybos laikotarpį.
Gal rengiate savo raštus?
Po truputį krapštinėju. Prašysiu leidyklos,
kad 1965 metais užplanuotų kokius penkis tomukus. (Buvo išleisti jau minėti dešimties
tomų K. Borutos raštai. J. J.)
Žinau, kad per karus keletas Jūsų kūrinių
dingo. Ar nežadate jų atkurti?
Karo metais dingo beveik visa apysaka apie
kaizerinę okupaciją Lietuvoje Sunkūs metai; tik keli fragmentai liko iš pjesės
Skardupių giria, kuri vaizduoja 1918 m. kovas, ir pjesė-poema apie L.
Stuokos-Gucevičiaus gyvenimą Sostinės bokštas. Norėtųsi šiuos kūrinius,
ypač porą pastarųjų, atkurti, bet kada ateis jų eilė dabar nežinau.
Kokių dar turite kūrybinių sumanymų?
Sumanymų netrūksta, kad tik Dievas sveikatos
duotų. Jau kalbėjau apie vieną pagrindinių darbų Jurgio Paketurio klajones.
Senokai guli parašytas romanas Vakarykštė diena. Norėjau pavaizduoti, kaip
suburžuazėjo lietuviškoji inteligentija, kilusi iš liaudies. Turiu parašęs
antifašistinį romaną Pašešupiai. Stalčiuje guli ne visai baigtas romanas
Sūduoniai. Tai XVIII a. mano valsčiaus kronika. Bet prie visų šitų kūrinių
reikia dar gerokai padirbėti, juos taisyti.
Tų darbų, ko gero, užteks vos ne visam
gyvenimui!
O ne, berneli! Dar galvoju rašyti ir biografinę
knygą, bet nelinkęs jos pradėti, kol nesukaks 60 metų. O jeigu sulauksiu Homero
amžiaus, pradėsiu rašyti nacionalinį herojinį epą. Aš jau seniai apie tai galvoju
ir šia linkme šį tą jau bandau daryti, bet kol kas rūpi aktualesni darbai.
Atsisveikinome. Šiltai, nuoširdžiai. Jis
palydėjo mane iki durų. Ar aš galėjau pagalvoti, kad jį matau paskutinį kartą?
Nebuvo net mažiausios minties, kad jis mirs beveik po poros metų nuo kepenų vėžio ir
kad liks neįgyvendinta tiek daug puikių sumanymų. Ko verta vien tik nacionalinio epo
idėja!
Likimas žiaurus. Jis leidžia žmogui žaisti
tik pagal jo taisykles.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|