BRIGITA SPEIČYTĖ

 
       Kas užsodino Poškos „darželį“?

 
       Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų žemdirbiškojo etoso išraiška: D. Poška buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų nedirbti sunkaus žemės darbo, ir kita vertus, nebuvo aristokratas, nutolęs nuo savo ūkio rūpesčių bei gyvenimą kaime laikęs trumpu sezoniniu atokvėpiu. Rašytojas skaitančiajai Lietuvos ir Lenkijos bendruomenei yra prisistatęs kaip „wieśniak rolnik“ – „kaimietis artojas“, ūkininko žemvaldžio gyvenseną siejąs su platesniais kultūriniais-pilietiniais rūpesčiais. Tokio bajorų žemdirbiškojo etoso – tam tikros kaime gyvenančių žemvaldžių bajorų vertybinės laikysenos ir gyvensenos – šerdis ir pagrindinė atrama, suprantama, yra kaimiška rezidencija, dvaras, bajoriškosios kultūrinės idilės vieta, kurioje galima suderinti kasdienius ūkinius rūpesčius su kūrybiniais ir moksliniais interesais, iš dirbamų nuosavos žemės laukų nesunkiai persikelti į rašto dirvonus. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lenkijos ir Lietuvos kultūroje ryškus simbolinis judesys, kai bajoro riteriškasis kardas pakeičiamas į plunksną: pvz., Simonas Daukantas „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ pratarmėje teigė, kad herojinė karinė šlovė nėra vienintelis būdas istorijai kurti ir išlikti joje, o nemažiau reikšminga ir rašto šlovė. D. Poška savo programinėje odėje „Pas Kuniga Xawera Bohusza Lietuwi, yr Jokima Leleweli Mozura“ kaip artimas vertybes sujungė žemės ir rašto darbą. Dirvos ir rašto kokybei atpažinti reikalingi tie patys sugebėjimai: „Asz artois Pażinstu ysz Ijo Nagu Lewa, / ysz Jawu Giera Dyrwa, o ysz Żoles Piewa, / teyp Żiemaytey Pazinkiet Iszmintingas Knigas, / Kures Raszi Mozuras yr muņu Kunigas“¹. Į lietuvių literatūrą atėjęs iš savojo Bardžių-Bijotų dvaro, D. Poška vienintelis sukūrė lietuvišką žemdirbiškojo bajorų etoso literatūrinę išraišką – aprašomosios parkų poezijos eilėraštį, idilę „Mana darżelis“² (lenkiškų rankraštinių šio žanro tekstų yra palikęs A. Klementas: „Żądza przyśpiechu wiosny dla miłości ogródka“ („Troškimas paspartinti pavasarį iš meilės sodeliui“); J. Čečiotas: „Nowa Sofiówka“ („Naujoji Sofijuvka“).
       Parkas, sodas buvo svarbi bajoriškosios kaizmo sodybos dalis, turėjusi ne tik utilitarinę funkciją. Tai tam tikras biografinis, meninis, kultūrinis tekstas, išreiškiantis savininko charakterį, polinkius, savivoką. Parkas – tai būdas, kuriuo bajoras įsiterpia į savojo krašto kultūrinį žemėlapį, asmeniškai ir kūrybiškai įsismelkia į gyvenamą kraštovaizdį, palieka jame, tarsi knygoje, individualų pėdsaką. Parko kaip teksto simbolinis provaizdis, kaip žinoma, biblinis – tai žmonijos tėvams Adomui ir Ievai Dievo sukurtas Rojaus sodas. Kaip tik taip parko idėją nusako D. Poškos laikais ypač populiarus prancūzų klasicizmo poetas J. Delille'is poemoje „Les Jardins“ („Sodai“, 1782), prisiminęs „pirmųjų sutuoktinių“ laimę Rojuje: „O szcęście niewymówne! o małżeństwo jedyne! spokojne w ogrodach swoich! Jakże szczęśliwy, kto jak wy, żyłby daleki od ucisków pychy, a bogaty tylko w owoce, kwiaty, radość i niewinność!“ („O neišpasakytoji laime! O vienintele šeima! Rami savuose soduose! Kaipgi laimingas [būtų] tasai, kuris kaip jūs gyventų toli nuo puikybės priespaudos, turtingas tik vaisių, gėlių, džiaugsmo ir nekaltybės!“³). Šeimyninės laimės atminimą D. Poška įrašė ir į savojo parko tekstą, santuokai atminti pasodino klevą: „Tikt jo źiema, wasara regikłaj kitoki, / O musu śzirdies mejlé wisados wienoki“. Taigi parkas išreiškė namų kaip pirminės laimės vietos idėją. Tačiau tos idėjos išraiškos forma kaip tik D. Poškos gyventu laiku keitėsi – taisyklingų „itališkųjų“ parkų stilių amžių sandūroje keitė romantinio kraštovaizdinio parko forma, kuri akcentavo natūralaus kraštovaizdžio savybes ir individualų savininko ryšį su jo gyvenamąja vieta. Aiškinantis, kokia simbolinė forma buvo suteikta D. Poškos „darželiui“, kokios reikšmės ir vertybės buvo įrašytos jo tekste, verta atsižvelgti į jo dvaro istoriją.
       Rašytojas idilę „Mana darżelis“ pradeda nuo kraštovaizdinio akcento – kaip tik taip interpretuotina pirmoje strofoje aptarta parko kultūrinė identifikacija: „Toksaj mana darźelis, kajp Melibeusza, / Bet ne toks kajpo buwa pas Horacijusza“. Kaip žinoma, užuomina apie Melibėją, Vergilijaus eklogų herojų, nurodo romėnų poeto idilinę Arkadiją – natūralų kaimo kraštovaizdį, t. y. kraštovaizdinio parko stilistines ištakas. Vergilijaus „Bukolikose“ nėra brėžiama kokios nors ribos tarp sukultūrintos ir laukinės gamtos. Arkadija – tai „mielieji laukai ir gimtoji šalis“, „pažįstama upė“, „varganos lūšnos velėna dengtasis stogas“⁴. Kraštovaizdiniuose parkuose, kaip pabrėžia viena jų teoretikių Izabela Czartoryska 1805 m. traktate „Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów“ („Įvairios mintys apie parkų veisimo būdą“), svarbu išreikšti emocinį ryšį su savo kraštu, prisirišimą prie individualios vietovės, neatskirti ribomis artimiausios namų erdvės ir tolimesnės apylinkės, nepanaikinti organiško jų ryšio kaip estetiškai vertingos savybės⁵. Savasties ir natūralaus kraštovaizdžio akcentavimas romantinių parkų stilių darė ypač demokratišką. Šis stilius atrodė savaime, netgi specialiai nesiorientuojant į kokias nors išankstines normas, priimtinas daugeliui kaime gyvenančių bajorų, kuriems prisirišimas prie gyvenamosios vietovės buvo per amžius susiklosčiusi kultūrinės tapatybės dalis. D. Poškai buvo svarbi ir kita su kraštovaizdinių parkų veisimu susijusi ypatybė – tai, kad jis nereikalavo didelių išlaidų, o tai atitiko tradicinio bajorų žemdirbiškojo etoso pagrindinę – saiko – vertybę. Kad šių parkų veisimas „nesugriauna ūkio“, pabrėžė ir I. Czartoryska⁶. D. Poška į savąją „Bitelę Baublyje“ įrašė epigramą, skirtą minėtam didaktinės poemos „Sodai“ autoriui J. Delille'iui, kurioje saikingo parkų puošimo vertybę iškėlė kaip pilietinę ir kultūrinę pareigą gyventi taupiai, kad išlaikytum ūkį savosiose rankose: „Słusznie gniewa Delila Praca bez użytku, / i Panicze co wioņkę swą z przepychem kraszą / a która wystrojona pięknie aż do zbytku, / szkoda tylko, że wkrótce przestała być naszą“⁷ („Teisingai rūstina Delilį nenaudingas darbas / ir ponaičiai, kurie savo kaimą su ištaiga puošia; / išdabina net per puikiai, / tiktai gaila, kad greitai jis tampa nebe mūsų“). Epigramoje svarbi įtampa tarp „mano“ ir „mūsų“, ženklinanti pilietinę žemės valdytojo pareigą išlaikyti tėvynės žemę savose rankose. Tai pareiga, išliksianti aktuali per visą XIX a. Simboliška, kad estetinė dvaro aplinka liudija ir šį bajorų savivokos aspektą: privačią nuosavybę susieja su įsipareigojimu tėvynei.
       D. Poškos idilė atskleidžia dar vieną svarbų „darželio“ bruožą, būdingą kraštovaizdinių parkų stilistikai: tai yra tam tikras atminties žemėlapis. Atmintis, istorija yra pagrindinis kraštovaizdinio parko kaip simbolinio teksto stilistinis principas, pakeitęs taisyklingųjų parkų „geometrinę dvasią“, liudijančią ne asmens ar krašto istoriją, unikalų likimą, o reprezentuojančią pirmiausia savininko galią ir turtą. Ši stilistinė ypatybė, beje, yra glaudžiai susijusi ir su I. Czartoryskos ypač kritikuojamu stereotipu, paveldėtu iš taisyklingųjų parkų epochos, kad parkas yra prabangos ženklas, tik pasiturinčių savininkų, didelių dvarų privilegija⁸. D. Poškos tekste kasdienio laiko erdvė „darželyje“ yra simboliškai apgaubta sustojusio atminties laiko, pažymėta šeimininko atminties ženklais, šeimyninio, bendruomeninio gyvenimo momentus įprasminančiais paminklais – medžiais. Atmintis yra idilinio pasaulio – sau pakankamo, uždaro, visa, ko reikia, turinčio, darbą, poilsį, pramogą, vienijančio – pastovumą užtikrinanti „siena“. Pagal parkų poetiką, tie atminimo medžiai, kaip galima įsivaizduoti, ir turėjo sudaryti šios sienos struktūrą.
       Į akis krenta tai, kad D. Poškos idilėje, rašytoje dar iki Baublio pastatymo parke, atminties ženklai apima šeimininko artimiausių pažįstamų, šeimos narių ratą, tik jo biografinį laiką. Išskyrus vieną išimtį – Sarbievijaus paminėjimą, kuris pačiame parke nebuvo paženklintas – eilėraštyje atmintis nesileidžia giliau nei į šeimos genealogiją, nei į krašto istoriją. Šią ypatybę lemia tai, kad Bardžiai-Bijotai buvo D. Poškos ne paveldėtas iš šeimos, o įsigytas dvaras, negalėjęs liudyti asmeninės šeimininko giminės istorijos, kuri tradicinėje bajorų savimonėje tiesiogiai siejosi su platesne krašto, valstybės istorija. Iš Vytauto Vanago rekonstruotos rašytojo biografijos sužinome, kad Bardžius-Bijotus jis įsigijo per kelis kartus, nuosekliai kaupė kelių savininkų rankose buvusias dvaro žemes. Tad D. Poška ir savąjį „darželį“ perėmė iš ankstesnių savininkų. Tačiau iš kurių? Nuo kur buvo pradėtas supirkti dvaras – ar nuo dirvų, ar nuo sodybos?
       Bandydami išsiaiškinti Bardžių-Bijotų pirkimo pradžią, galime šiandien patikslinti ir D. Poškos biografinius duomenis. Prof. Viktorija Daujotytė nurodė vieną iki šiol D. Poškos biografų nežinotą dokumentą iš savosios giminės istorijos archyvo. Tai Raseinių žemės teismo knygose išlikusi 1788 m. kovo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuri rodo, jog D. Poškos akys, kaip rašo V. Vanagas, į Bardžius-Bijotus nukrypo metais anksčiau nei jo paminėtas pirmasis šio dvaro žemės įsigijimas (1789. VI. 3). Tad viena iš tikrintinų prielaidų būtų ta, jog jei D. Poška Bardžius-Bijotus įsigijo nuo „centro“, sodybos, o paskui susipirko aplinkines žemes, tai anksčiau „darželio“ savininkai galėjo būti sutartyje minimi Jurgis ir Ona iš Zdanavičių Daujočiai. Pardavėjas Jurgis Daujotis sutartyje pabrėžia, kad jis parduoda savo tėvoninius dvarus. Svarbu tai, kad nors sutartyje išvardijami keli D. Poškos įsigyti dvarai, Bardžiai-Bijotai figūruoja kaip svarbiausia nuosavybės dalis, šis vietovardis sutartyje pavartotas ir kaip visos parduodamos teritorijos metonimas, apimantis ir kitus dvarus. Pateiksime tik trumpą vertimą iš lenkų kalbos:

       Mes, sutuoktiniai Jurgis ir Ona iš Zdanavičių Daujočiai, įsipareigodami vykdyti visas žemiau išdėstytas sąlygas ir teisines nuostatas, šia amžinąja nuosavybės pardavimo Maloningajam Ponui Dionizui Paškevičiui, Žemaičių kunigaikštystės Karšuvos pavieto vėliavininkui, sutartimi paskelbiame, kad aš, Jurgis Daujotis, turimus Bijotų, Bardžių, Poškiškių, Milmontiškių, Gaiževiškių ir Vitartiškių dvarus, esančius Karšuvos ir Kražių pavietuose, kuriuos paveldėjau iš savo tėvų maloningųjų ponų Motiejaus ir Onos iš Milmontų Daujočių, bei įsigijau iš savo brolių Juozapo bei Rapolo Daujočių, ir aš, Ona iš Zdanavičių Daujotienė, gavusi juos užrašius minėtajam Maloningajam Ponui Jurgiui Daujočiui, mano vyrui, naudodamiesi krašto teisės suteikiama laisve disponuoti nekilnojamuoju turtu pagal savo įsitikinimus, minėtus Bardžių ir Bijotų dvarus amžinai Dauggaliui Paškevičiui parduoti nusprendėme⁹ (išskirta B. S.).

       Palyginus šią sutartį su tyrinėtojo V. Vanago nurodytais vėlesniais Bardžių-Bijotų dvaro žemės pirkimo dokumentais iš savininkų Petro Pacevičiaus¹⁰ bei Bartolomėjaus ir Konstancijos iš Blinstrubų Ščefanavičių¹¹ į akis krenta tai, kad aptariamoje, šiuo metu žinomoje ankstyviausioje sutartyje, labai smulkiai nurodomos parduodamos žemės ribos:

       Šį sprendimą įtvirtindami šio laisvai sudaromo dokumento galia, minėtus Bijotų, Bardžių, Poškiškių, Milmontiškių, Vitartiškių dvarus su žemėmis, pievomis, miškais ir kitais naudmenimis, kurie taip vadinami: su Parebiškių, Kudralės, Adoties, Sargų Kalno, Uždambės, Užizdrės, Atkočiškės, Kreivos Antplikės, Poškiškių, Pustynės, Pakajaus dirbama žeme; su Paliepių, Paaukšniškio, Kvošiškių, Akmeninės lankos, Antupelės, Kuguldos, Kanklių, Kastynės prie Sargų kalno, Didžiojo Akmens (nuo Didis Akmuo), Uzbiždynės, Vejoskojės ir Kermynės šienaujamomis pievomis; Pašilės jaunuolynu, Giralės, Žadvainių miškais, Užsienio traku abipus Pelos upės, Kalnalio, Deksnies arba Ponetikšės Iždago miškais kartu su kitais priklausiniais ir pavaldiniais, iki pat tos vietos, kur Urniežius gyvena, taip pat ganyklomis bei gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, nieko neaplenkdami ir neišskirdami už penkis šimtus muštų talerių sumą, iškart mums į rankas atskaičiuotą ir atiduotą, amžinai Dauggaliui MP Paškevičiui perleidžiame, atsisakydami Pono [D. Paškevičiaus] naudai nuosavybės ir paveldėjimo teisių, ir nuo dabar per vaznį į šio turto valdymą Poną [D. Paškevičių] įvesdiname ir visus dokumentus, minėtiesiems Bijotų ir Bardžių dvarams priklausančius, į Pono rankas atiduodame.

       Kitose sutartyse pasitenkinama standartiniais ir bendrais apibrėžimais, pavyzdžiui: „<...> kartu su visais jų [dvarų] priklausiniais ir pavaldiniais, <...> su visais juose esančiais pastatais, žemėmis, pievomis, miškais, ganyklomis, giria, akalicomis, daržais ir sodais, tvenkiniais, upėmis, žodžiu, su visais priklausiniais“, „su visomis žemėmis, pievomis, jaunuolynais, <...>, žodžiu, su visais priklausiniais ir pavaldiniais“¹². Galbūt galima daryti prielaidą, kad toks smulkus vietovardžių nusakymas yra kažkaip susijęs su spėjamu faktu, kad tai buvo pirmasis D. Poškos Bardžių-Bijotų dvaro žemės įsigijimas. Peršasi mintis, kad tai gali būti specifinis naujo savininko įvesdinimo į dvaro sodybą būdas: nuoseklus supažindinimas su dvaro topografija ir su unikaliais, tradiciškai kartu su nuosavybe perduodamais vietovardžiais. Įspūdinga tai, kad tokia smulki dvaro topografija standartinį lenkišką dokumentą pripildo žemaitiškų vietovardžių autentika, žemaitiška tarmiška rašyba, atspindinčia jų žodinę vartoseną, plg.: „<...> z Gruntami niwami Porebjyszki, Kudrale, Adotys Sargu Kałnas, Użdambie, Uzzyzdre, Akoņzyszkie, Kreywa Antplikie, Paņzkiski, Pustynie, Pakajus z Łąkami sianożęciami Palipie, Paauksniszkis, Kwoņzyszki łąka Akmeninie, Antupele, Kugułdy, Kankle, Koņtynie pod Sargu Kałnami wielki Kamien od Dydys Akmo – Uzbiżdyni, Wejoskoje y Kierminie z Lasami Mysznikami Paszyles, Girale Żadwayniu Miņzkas Użsienie trakas zobuņtron rzeki Peły Kałnale Deksnies albo Jżdagas Ponietyksze“ (išskirta B. S.). Manytina, jog tada, kai D. Poška, jau įsigijęs dalį dvaro žemių, susiperka aplinkines, tokio smulkaus nusakymo neprisireikia.
       Sutartyje minimi ir gyvenamieji bei ūkiniai pastatai – tad jei manysime, kad jie priklauso ir visos teritorijos metonimu laikytiems Bardžiams-Bijotams, tai galime galvoti, kad ir „darželis“ buvo užsodintas šių pirmųjų savininkų – Jurgio ir Onos Daujočių. Būtent iš jų D. Poška galėjo paveldėti ir svarbiausiąjį kraštovaizdinį savojo parko akcentą – „ąžuolą viensodį“. Atskiri akcentuoti, ypač seni medžiai I. Czartoryskos įvardijami kaip didžiausias parko estetinis turtas, už kurį parko šeimininkai turi būti dėkingi savo pirmtakams, juos sodinusiems¹³. Kad ąžuolas buvo pasodintas anksčiau ir galbūt rašytojo paveldėtas iš ankstesnių dvaro savininkų, rodytų tai, jog jis apibūdinamas kaip išsiskiriantis visuose Žemaičiuose, Kražių Sarbievijaus ąžuolo įpėdinis. Dvidešimties metų ąžuoliukas (tiek amžiaus jis būtų turėjęs, jei D. Poška jį būtų pasisodinęs pats), kažin ar galėtų nusipelnyti tokios – visos Žemaitijos ąžuolų ąžuolo – garbės. Šis medis sudaro svarbų D. Poškos parko vertybinį polių. Jis labiausiai liudija kitų buvimą D. Poškos pasaulyje, – išrašytas draugų vardais, jis vienintelis visame parke išplečia atmintį į platesnę kultūrinę bendruomenę, su juo tekste, kaip minėta, susiejamas Sarbievijaus vardas. Ąžuolas tiesiogiai liudijo ir čia gyvenusias kitų žmonių kartas, nors su šeimininku nesusijusias tiesioginiais giminystės ar pažinties ryšiais. Atrodo, kad šį netiesiogiai parke egzistavusį ryšį su platesne tautine-kultūrine bendruomene D. Poška galutinai įprasmino ties šiuo ąžuolu pastatęs Baublį, savotišką šlovės-atminties šventovę, I. Czartoryskos Pulavų dvaro parko „Sibilės šventovės“ atitikmenį. Tai visiškai atitinka kraštovaizdinių parkų estetikos taisykles – I. Czartoryska traktate pamini, kad parke ties ąžuolu tinka statyti herojinės atminties monumentus¹⁴. D. Poškos kraštovaizdinio parko stilistika, kaip matyti, iš tiesų yra subtiliai motyvuojama savininko individualaus ryšio su vietove. Baublys paveldėtus parko elementus leido padaryti simboliniu slenksčiu, atveriančiu uždarą idilės namų pasaulį į platesnę krašto ir tėvynės teritoriją, o bajoro sodybą paversti, anot V. Daujotytės, savotišku graikų poliu lietuvių kultūroje.

 
       Straipsnis parašytas pagal pranešimą, skaitytą 2004 m. spalio 8 d. Žemalėje, D. Poškos gimimo sukakčiai skirtoje konferencijoje.

 
       ¹ P o š k a   D. Raštai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 48. (Atgal>>>)
       ² Ten pat. – P. 26–31. (Atgal>>>)
       ³ 1783 m. F. Karpińskis poemą išvertė į lenkų kalbą proza ir eilėmis. Dzieła Franciszka Karpińskiego wierszem i prozą. – W Wrocławiu: u Wilhelma Bogumiła Korna, 1826. – T. 3. – S. 27. (Atgal>>>)
       ⁴ Vergilijus. Bukolikos. Georgikos. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 7–11. (Atgal>>>)
       ⁵ [Izabela Czartoryska]. Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów przez I. C. – W Wrocławiu: Drukiem Wilhelma Bogumiła Korna, Roku 1805. – S. VII, IX–X, 42. (Atgal>>>)
       ⁶ Ten pat. – P. VI, 39. (Atgal>>>)
       ⁷ Pszczółka w Baublu. – Lenkijos Mokslų akademijos bibliotekos Krokuvoje rankraštynas, Rps. 1864. – S. 6. (Atgal>>>)
       ⁸ [I. Czartoryska]. Min. veik. – S. IV, 55. (Atgal>>>)
       ⁹ LVIA SA Nr. 14795. – L. 496–498. (Atgal>>>)
       ¹⁰ 1789. VI. 3 sutartis, LVIA SA Nr. 14796. – L. 1261. (Atgal>>>)
       ¹¹ 1792. IV. 23 sutartis, LVIA SA Nr. 14798. – L. 512–515. (Atgal>>>)
       ¹² 1789. VI. 3 ir 1792. IV. 23 sutartys. – Ten pat. (Atgal>>>)
       ¹³ [I. Czartoryska]. Min. veik. – S. 3. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Ten pat. – S. 53. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt