|
<< Atgal
Autsaideriai
Jie išskiriami jau mokykloje, neklystančiu
aršaus kolektyvo instinktu. Kvanktelėję, mikniai, storuliai, užsidarėliai,
mąstūnai. Kolektyvas ar klasė leidžia būti pirmūnu arba atsilikėliu. Nes ir vienas,
ir kitas žaidžia kolektyvui įprastą žaidimą: elitas nevykėliai. Nevykėlis yra
socialus, tad jis reikalingas visai grupei. Elitas žino, kad be nevykėlių jis negali
identifikuotis, o nevykėliai džiaugiasi, kad apskritai yra priimami į žaidimą ir
serga už kolektyvą taip, kad patys pirmieji puola aršiausią jo priešą. Šį priešą
kolektyvas atskiria puikia, sveika nuojauta. Tai autsaideris, tikrasis pavojus
kolektyvui.
Bet kurioje grupėje būna slampinėjančių
nuošaly, nesijungiančių ar nemokančių įsijungti į bendrus žaidimus, kultūrinių
asocialų. Jie yra baudžiami už savo egzistavimą, apspardomi, kenčia pašaipas. Iš
jų išauga einšteinai, samdomi žudikai, dailininkai, rašytojai, valkatos,
savižudžiai ir filosofai. Įdomi grupė. Autsaideriai yra už ribos, ir kolektyvas,
sveikas ir nuoširdus, tą jaučia ir negali pakęsti. Net ir nedidelė socialinė grupė
(mokyklos klasė) tai visuomenės atspindys. Pati visuomenė, atsisakiusi apsauginių
mantrų, iškart pajunta autsaiderio pavojų (jis nežaidžia, vadinasi, kažką slepia
užanty) ir nenuspėjamumą. Grupė autsaiderio nemėgsta, nes bijo. Mat autsaideris ne
tik atmeta kolektyvą (ir tuo pat metu yra iš jo demonstratyviai išvaromas), bet ir
pasirenka atvirą likimą.
Autsaideris tai rizikos zona. Visą Europos
modernią kultūrą sukūrė autsaideriai. Tik dažniausiai jie pripažįstami mirę ar
jau galutinai išprotėję, arba būna akademinių sluoksnių atrandami po šimtmečio.
Išimtis tai dvaro poetai ir J. W. Goethe, bet dvaro poetai būdavo parenkami iš
autsaiderių smuklėse, o vokiečių klasikas sukūrė Jaunąjį Verterį ir
Daktarą Faustą kūrinius apie didžiuosius meilės ir mokslo autsaiderius.
Kaip tik todėl ir vienam, ir kitam pavyko išsemti abu dalykus iki galo: meilę iki
savižudybės, mokslą iki šėtono.
Autsaideriai visada lieka šalia universitetų,
akademinių sluoksnių, dailėje ar poezijoje šalia premijų ir akademijų. Vėliau,
pasimirę, žuvę, išprotėję, jie tampa mitalu katedroms, disertacijoms ir savo
mirusiais kūnais išlaiko akademinius sluoksnius. Išjudina naujas sroves, mokyklas,
stilistikas.
Šiuo metu tradicinės Europos šalys, ypač
socialdemokratinės, autsaiderius išlaiko ir peni. Net bando jų užsiauginti
kūrybinėse mokyklose. Žinoma, tai dirbtinis šio tipo kūrimas. Niujorke, Londone,
Berlyne autsaideriai aukštai vertinami netgi dar gyvi. Jie, net nepripažinti (t. y.
tikri), Europos Sąjungoje dažnai gauna išlaikymą, jų kūriniai perkami. Jie tampa
socialiniais išlaikytiniais, nors viliamasi, kad jie prasimuš, prasirašys. Jiems
išlaikomi šimto egzempliorių tiražo žurnalai, tokiu pačiu tiražu leidžiamos jų
poezijos knygos. Būti autsaideriu ima apsimokėti. Amerikoje nėra jokios valstybinės
paramos, bet aibė įvairiakrypčių galerijų bei fondų. Ten galima tikėtis išlošti,
nors didžiuma vis tiek pralošia ir miršta nežinioje. Didesnė rizika, tad didesnis ir
atlygis.
Europoje greta fondų veikia ir valstybės parama.
Loši loterijoje, valstybės apdraustas pralaimėjimo atveju. Nieko sau. Autsaiderių
nykimo metas?
Mes, žinoma, esame Europa. Mūsų valstybės
politikoje yra socialinio rūpesčio ženklų, kad ir ne politikų veiduose, bet nors
retorikoje. Yra valstybinės (tiesą sakant, vyriausybinės) stipendijos, ir tai, žinoma,
nuostabu. Tačiau nėra privačių rėmimo fondų. O privatūs fondai jei ir pasitaiko,
tai tik politizuoti, partiniai. Tokių paramos židinių, koks kadaise buvo Atviros
Lietuvos fondas, dabar neregėti. Tačiau šiuo metu tik privatus fondas gali generuoti
nepriklausomą idėjų sklaidą. Pas mus tokie (reti) fondai, priešingai, kala vienos ar
kitos krypties ideologus. Ar literatūrinio fronto karius. O visos kitos stipendijos ir
premijos yra skirtos vadybininkams arba svetimų valstybių įtakos transliatoriams
politikoje, politologijoje, žiniasklaidoje. Šioje finansavimo zonoje, suprantama,
vyrauja JAV ir per savo nepripažintas aukštąsias mokyklas Rusija. Vokietija po
susijungimo kultūrtrėgeriškai šiandien dar per mažai pajėgi, Prancūzijai mes per
mažai pajėgūs (be to, iš prancūzų paramą nusimelžia lenkai, ties kuriais šios
šalies interesai ir sustoja). Skandinavų dėmesys jaučiamas, bet jis daug didesnis
Latvijai ir Estijai, kur jų įtaka realesnė ir tikresnė.
Pradėjau nuo autsaiderių, priėjau prie fondų, bet
tai logiška. Fondus irgi kuria buvę autsaideriai. Kitiems, normaliems, tų fondų
nereikia.
Kur dabar mūsų autsaideriai?
Dalis, žinoma, lieka čia, dalis keliauja į Europą
ir JAV (kaip kad anksčiau į Piterį, į Maskvą ar Lvovą). Būsimieji dabar snaudžia
Briuselio ar Prahos parkuose arba trina džinsus Tiubingene. Tie, kurie yra čia, pasirodo
tai laisvuose interneto tinklapiuose, tai kyšteli nosį Literatūros ir meno
jaunimo puslapyje ar Šiaurės Atėnuose, tai undergrounde, rūsiuose groja
ir komponuoja nekomercinę muziką, neišlaiko stojamųjų, dirba dieną, naktį kuria ir
t. t. Dėl jų man pakankamai ramu. Jie alkani ir neturi savo pastogės tai
autsaiderio bruožas. Jie turi kurti ne pragyvenimui tada bent jau kūrybos laisvė
šviečia. Šiuolaikiniai autsaideriai turi kur publikuoti savo darbus, priešingai, nei
mes kadaise. Internetas puiki vieta jų publikacijoms. Dailininkai blogiausiu atveju
gali eksponuoti kūrybą kur kiemuose. Tai irgi laisvė. O kultūrinė spauda trokšte
trokšta ko nors tokio. Tiesa, už jos honorarą autorius gali nusipirkti nebent
kokią nestorą knygą. Knutas Hamsunas irgi nuo to pradėjo. Nuo bado.
Yra tų bręstančių autsaiderių, ir dabar daug kam
iš jų ateina laikas, kai reiktų kabintis į kokią nors neformalaus fondelio pagalbą
ar jauno kūrėjo pensiją. Nėra tokių. Nei fondelių, nei pensijų.
Mūsiškiams autsaideriams bado kelias garantuotas,
manau, dar dešimtmetį. Valstybiniu mastu jie neegzistuoja, kultūrinė politika
geriausiu atveju remia žinomus vardus (tiesa, net ir žinomi kūrėjai lieka finansiniais
autsaideriais), arba užsiima pokazuchos finansavimu. Jei nori ko nors griebtis iš
ES fondų, išvysi ten atviras duris: finansuojamas feminizmas, homoseksualizmas ir
tautinės mažumos. Bet ne kiekvienam tos temos prie kūno...
Tų autsaiderių, kurie užjūryje, man gaila. Jie
didžiausios rizikos grupė. Jiems kyla pavojus prarasti autsaiderio mentalitetą,
įsilieti į kitą kultūrą, netyčia susituokti užsienyje ar staiga rasti gerą darbą
ir gerus pinigus. Pinigai autsaiderį žudo, ir tada, kai jų yra, ir tada, kai jų nėra.
Geriausia būtų apsitrinti, užmegzti kontaktus su tokiais pačiais ir nieko nelaukus
grįžti.
Pas mus autsaideriams blogiau, vadinasi, viskas
gerai. Čia jiems vieta garantuota.
Mano nuomone, Lietuvoje yra susiformavę ne du, o
trys pagrindiniai socialiniai sluoksniai: elitas, skurstantieji ir autsaideriai. Tam tikra
mūsų visuomenės dalis nežaidžia socialinių žaidimų, spjauna į visuomeninį
angažuotumą, tad iš jų galima tikėtis visko. Ir kūrybos protrūkio, ir abejingos
tylos, ir apkiautimo, ir netikėto įsiveržimo į visuomeninę sferą, tarkime, priėmus
antiglobalizmo doktriną.
Kaip tik antiglobalistai savo sekėjų ir rėmėjų
randa ne skurstančių masėje (šie nesupranta, apie ką kalbama), o dalyje elito (kuris
gali susidomėti antiglobalizmu iš snobizmo ir nuobodulio) ir, be abejo, autsaiderių
aplinkoje. Antiglobalizmo akcijos ir yra autsaiderių saviraiška. Mums tik reikia dar jų
pasiauginti. Iki kritinės masės.
Kiek tai truks? Nežinau, bet aš optimistas, tad
manau, kad mūsų autsaideriai kaip antiglobalistai gali subręsti ir pradėti aktyvią
veiklą per dvejus trejus metus.
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|