|
<< Atgal
LEONARDAS GUTAUSKAS
Musės
S t u d i j a
Pabaiga. Pradžia 2005, Nr. 2
Mėsėdės
Cukrinukės smaližės
Kandiklės
Musca domestica
Maitmusės
Musca ir muzika
Musių vilkas
Voratinklių šalis
Epilogas
Į viršų
Mėsėdės
1
Ilga stiklinėmis lubomis, stikliorius čia pat,
už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros
lapu uždengtas, aukštomis niūriomis sienomis, primenančiomis liūdnai
pagarsėjusių Lukiškių sienas, akmeninėmis grindimis kaip senosios Mino
Kretos skerdyklos, kur prieš tūkstančius metų buvo aukojami buliai ir viena kita
su jais susidėjusi gašlūnė, ilgais beveik nesibaigiančiais akmeniniais prekystaliais
papuošta menė. Kasdienine vilniečių kalba vadinama Hale arba Halės
turgaviete. O dar konkrečiau pod Hale.
Ir nė vieno m u s g a u d ž i o. Nors
mėsėdžių musių debesys užstoja saulę. Kas gi rizikuos kopti į pačią padangę,
kad pririštų tą lipnią musių sūpynę? Niekas. Nei Halės direktorius, nei
kišenvagis. Ir tikrai jau ne ubagėlis nuo netoliese dunksančių Aušros Vartų
jam dangaus ir jo maldose gana, jis žino, kad aukštosiomis kopėčiomis laipioja tik
angelai, ir tai tik Jokūbo sapne. O turėtų kabėt ilgi, kaip tautiškų švenčių
kaspinai, medumi tvaskantys musiogaudžiai menė visada būtų pasipuošus.
Beribė erdvė ir laisvė musėms mėsėdėms.
Ir pasirinkimas taip pat beribis: nuo šventų
avinėlių galvų iki nešvaraus gyvulio kiaulės uodegų. Ir galvos, ir uodegos
apsvilintos, anglimi ir suodžiais apėjusios, jų gramdymo žymės eina skersai per aklas
akiduobes, išilgai per uodegų slankstelius. Čia rūkyta produkcija. Jai reikia
mėgėjų, ne visos mėsėdės prie tokio maisto puola. Be to, virš baroniukų
galvelių ir skeltanagių uodegų apkūnios moterys palmės šakomis mojuoja, muses vaiko,
kad šios pirkėjų neatbaidytų. Graži, labai teatrinė scena, arba moderni
instaliacija. Trūksta tik avinėlių bliovimo ir kiaulių žviegimo.
O štai ir šviežia šio ryto produkcija. Veršiena
aukščiausios klasės. Veršiukų galvos taip pat pirmos klasės tiesiai nuo
trinkos Paryžiaus aikštėje priešais Dievo Motinos Arkikatedrą. Ir pardavėjai
beveik vieni vyrai, mėsininkai, budeliai su kirviais ir ilgais peiliais kruvinose
rankose. O ponios pirkėjos tokios jau gražios, tokios mandagios, nekaltos, nuo kraujo
alpstančios, nosinaitėmis besivėduojančios. Nors sykiu ir didžiai išrankios: ne, ne,
šita galva truputėlį per daug apsvilinta, o štai šitas gabaliukas ar tik ne su sunkiu
kaulu? Klausia, teiraujasi, renkasi, išsirinkt negalėdamos per tokią veršienos gausą.
Dažnai neišsirinkusios grakščiais žingsneliais nutipena prie vištų ir taria: kuhičkų,
što li. Nesuprasi rusė ar lenkė, o gal ir iš Viduržemio jūros pakrantės
kilusi, tik viduramžių vėjų atpūsta kaip pūkelis į šiaurę ir čia pasilikus, ir
karo žiaurumų išvengus. Nes lietuvė ir po pusšimčio rusinimo metų mėsininko
rusiškai neprakalbins. Dažnai ji lietuvių kalba mėsos kilą renkasi, o
pardavėjas rusiškai siūlo ir įsiūlyti negali. Bet svarbu, kad susišneka, vertėjo
nereikia nei tuteišui, nei lietuvaitei. Tokia jau ta Halė, mėsėdžių
musių karalija. Tiesa, musės niekada nė už bryzelį nesumoka. Užtat dažnai galvą
padeda, gyvybę mėsėdžių veislės pratęsimo labui paaukoja. Bet kas musėms
viena kita auka milijonai keičia trilijonus, nes ir aviniukų galvas nepaliaujamai
keičia veršiukų ilgaausės galvelės arba kiaulaičių riestos uodegėlės maisto
užteks keliems amžiams į priekį. Tik stenkis nepersiryti. Tad dauguma mėsėdžių
išsiugdžiusios pavyzdinį taupumo jausmą. Nusileidžia ant šviežienos, pačiulpia
sekundę kitą ir vėl pakyla, stiklinėmis lubomis ropinėja, stiklus teršia iš vidaus,
kaip balandžiai iš išorės.
Iš garsiakalbio ruskoje radio. Iš
gerklių saldūs pasiūlymai. O virš viso to šurmulio musių orkestrėlis, anot
rusų bardo, nadeždy malen'kij orkestrik
Ne turgavietė, o karnavalas, kaip Karvalano
sąmokslas Čilėje. Bet žmonija mandagi, nes ir prekė aukščiausios rūšies, ne iš
po skverno, kaip anais pertekliaus laikais būdavo. Užsimanė žmogus gabalėlio rūkytos
nugarinės, atėjo į Halę, vaikšto, stypinėja lyg muses skaičiuodamas, tuo pat
metu viena akimi pardavėjos akį seka pamerks ar nepamerks? Štai koks klausimas
iškildavo. Ir jeigu pamerkė kaip pavartės merga, tai gali pamažu jai iš paskos link
viešojo tualeto, rūsyje, po žeme įrengto, slinkti. Slinkti ir nesijaudinti, kad
moteris už moterų pusės durų išnyko ženk drąsiai, ir gausi. Pakeltas sijonas,
nugarinė ištraukta, delnas atkištas mokėk. Susimoki, mėsgalį kelnių raukšlėse
paslepi ir iškopi tarsi iš antikos kapo į XX amžiaus dienos šviesą. Netgi
savotišką erotinį jaudulį patyręs
Šiandien, suprantama, nebesislepiama visa
atvira, laisva, prieinama net ir vidury skverelio ant suoliuko su alaus buteliu rankoj.
Kartais žmogų dėl tų deficitinių laikų žūties netgi graudulys suima. Juk kiek
pažinčių, kiek kyšių, kiek sutarčių ranka ranką plauna nugarmėjo
negrįžtamai. Kiek išnyko kombinavimo paslapčių, tarytum jų nė būti negalėjo. O
jų tikrai buvo. Net mėsėdės musės neleis sumeluoti. O ir meluoti nėra
reikalo, kai melas jau nebeuždraustas, o paleistas nuo grandinės kaip vilkšunis ar pitbulis.
Tik Halė dunkso kaip dunksojusi, karus marus
trėmimus atlaikiusi. Juk kad ir ką kalbėtum Pilvo Šventovė su akmeniniais
aukurais ir su šviežiu krauju. Tiesą sakant, naujoviški šaldymo aparatai kiek
aptemdė buvusią Halės šlovę. Ir mėsinių musių apmažėjo. Nes joms
paliktos tik tos trumpos sekundės tarp mėsgalio išėmimo iš šaldytuvo, pasvėrimo ir
suvyniojimo. Per tokį laiko akimirksnį net didžiai įgudusi senbuvė vos ne vos
siurbtelti kraujo spėja, vos ne vos lašelytį šviežienos nugvelbti sugeba. Žodžiu,
kiti laikai, kiti ir mėsininkų papročiai. Juk maro metu gatvėse mėsėdės
puotaudavo, o štai dabar priverstos kaip kišenvagės mėsos dulkę vogti. Musių
atžvilgiu didi neteisybė. Bet žemė žmonių planeta, ne musių ir ne šėtono
pasiuntinių velnių raguotų. Musės privalo žinoti joms skirtą vietą, ypač viešose
maisto prekyvietėse, kur tiek daug įvairiakalbių turistų iš Europos Sąjungos
apsilanko, tėvų ir senelių takais vaikštinėja, vaikystės namus ir kiemų
balkonėlius mėgina atrasti, nors patys žino, jog dauguma tų namelių ir kiemelių su
dūmais į rojų pakilo, išnyko, net gatvikių pavadinimų nepalikę. Bet vis tiek
vaikšto, dairosi ir į Halę užsuka norėdami įsitikinti, ar lig šiol gyvas
vištas kaimiečiai ir priemiesčių žmonės į turgų neša. Ir nuliūsta supratę, kad
gyvų vištų laikas pradingo kaip ir rieznikų ką gi jie pjautų, jeigu gyvos
vištos ir su žvake pasišviesdamas nerastum nei Halėj, nei buvusioj Dzeržynkėj,
mūsiškai Kalvarijų turgavietėje. Įdomu būtų panagrinėti, kaip ši prekyvietė
gavo geležinio revoliucijos karžygio vardą? Nejaugi čia jo laikais žmonių galvomis
ant akmeninių prekystalių targavojo? Atsakymo nėra, nes visi atsakovai nebyliai,
tyli it kiaulių uodegas įsikandę.
O mes prieikime prie aviniuko gatvelės,
atsiprašykime už armėnus, kurie lig šiolei aviniukus aukoja ir už tokias aukas
neišvengiamai bus nubausti, nes prieš tūkstančius metų Jėzus uždraudė baronėlius
aukoti. Atsiprašykim tų aklų išdegintų akelių, tų apsvilintų garbanėlių gal
ir atleis.
O mėsėdes muses palikime likimo valiai. Ne
mes jas į Nojaus laivą įleidom, ne mes jas ir iš Halės išvarysim. Yra kam ir
be mūsų tuo pasirūpinti. Angelai budi, kol kas leidžia muselėms siautėti, bet ateis
diena, kai tie melsvi tuntai su savo valdovu nugarmės žymiai giliau, nei pragaro
grindinys glūdi, tiesiai į verdančią nerimstančią magmą.
2
Veterinaras atvyko anksti, vos praaušus. Darbo
turėtų užtekti iki pavakarių visas kaimas vienu gaistu nutarė išromyti visus
kuilius ir kuiliukus. Buvo, tiesa, ir savas romytojas, vietinis, tačiau aklai
prasigėrė, kuilio pautų nebeįžiūri, tik gyvulį žaloja. Tad ir buvo nutarta
kviestis specialistą, kad viską tvarkingai, kaip reikia, sutvarkytų.
Mažas toks žmogelis, neišvaizdus. Ne vienas kaimo
vyras tokį, atsiprašant, bezdalių išvydęs, tik ranka numojo, suprask, nebus iš jo
naudos.
Tik moteriškės tylėjo.
Ir ne veltui, nes, anot Čechovo, sataninskoje
plemia iš anksto suvokia, kur vyras, o kur tik mėsos ar pilvo kalnas. Jos skradžiai
kelnes tiesiai į klyną žvelgia ir viską regi. Tad jos tylėjo. Laukė. Ir sulaukė.
Greičiau nei šešką vyrelis kuilį pargriauna,
užpakalines kojas pakelia ir tik čirkšt, čiaukšt peiliu, ir pautai jau geldoj. Veskit
kitą. Vyrai vos spėjo paršus vedžioti. Pautų krūva akyse augo. Suprantama, ir mėsėdžių
musių proporcingai pautams gausėjo. Nereikėjo ir vakaro laukti. Moteriškės vos
susigaudė specialisto paklausti, kokios vakarienės pageidautų, bet tas tik numojo ranka
ir paprašė kuo daugiau arielkos, o dėl užkandos tegu nekvaršina sau galvelių.
Štai ir vakarienės metas. Susėdo vyrai
didžiausioj kaimo pirkioj, butelaitį atkimšo, balso stygas sumirkė kaip volungėlės
lietaus lašais ar kaip kuolingos angelo ašaromis. Laukia. O daktariuko kaip nėr, taip
nėr. Net nejauku žmonėms pasidarė gal nepasivaišinęs žmogelis išvyko. Tai
būtų sarmata prieš kitus kaimus juk gandas greičiau nei žaibo šviesa šilus
aplėktų.
Nepastebėjo vyrai, kad moteriškių taip pat nė
vienos prie stalo. Ir štai atsidaro durys, ir įžengia vyras. Ant ištiestų rankų
didžiausia, kokią tik kaime rado, keptuvė, o joje mėsos kalnas garuoja. Vyrams net
seilės nutįso. Greitai stalo vidury palaisvino vietos ir visi visom rankom tą atneštą
dovaną priėmė, ant stalo lentų pastatė. Ir jau statydami, dar nenuleidę, akis
išsprogino keptuvėje kaip kokie karališki didžkukuliai kuilių pautai riebaluose
pleškenos, vartės ir spirgėjo iš juoko, nes suprato mėsgaliai, kad vyrai lyg per
momenis trenkti stovi.
O moteriškės lyg niekur nieko priešais vyrus deda
lėkšteles ir šakutes su peiliais ir prašo skanauti. Ir prakeiktas šundaktaris
kviečia neatsilikti, pats pirmas dideliausią pautą šakute pasmeigęs, į lėkštelę
įsitėškęs jau pjauna, jau į gerklę grūda. Kad tave perkūnas su velniais ir pačiu
Belzebubu! Silpnesnių kinkų vyreliai kaipmat pro duris į kiemą išpuolė ir išpylė
į Rygą. Kiti, senesni, daugiau svieto matę, atsargiai kaip kokią gyvatę
pautuką šakute smeigia ir patys netiki, kad išdrįso, nes dar niekada niekam jų kaime
nebuvo į galvą atėję pautus ant žmonių stalo su visa keptuve statyti, o ne šunims
išmesti.
Tačiau vyrų daug, o pautų gal tik po pusę
kiekvienam. Tad pirmiesiems drąsiausiems didesni kąsniai ir atiteko, o jau iš Rygos
sugrįžę tegalėjo seilę varvinti ir savo kinkų silpnumą keiksnoti.
Tokia tad ši trumpa šviežios mėsos pasaka.
Trūksta tik mėsėdžių musių. Mat velnio perai suprato, jog dėl pautų
trūkumo tarp vyrų kils nesutarimų, tad pasiliko atšlaime šalia tvarto ir ramiai sau
siurbčiojo kraują su kiaulės riebalais. Tai bent maistelis paties šėtono puotos
vertas.
O moteriškėms nė prisiliesti prie pautų
nepasisekė visi vyrų ryklėse išnyko. Dėl to jos, daktarėliui išvykus, suėmė
į nagą savo prisiegėlas, kad tie įrodytų taip pat turį pautus tarp kojų, o
ne tuščias be vieno cento mašnas
Į viršų
Cukrinukės smaližės
1
Kai žmogus nebegali apsikęsti cukraus
smaližės neleidžia ramiai prie stalo pasėdėti, pasistiprinti, nors laukia keli arai
pievos, prižėlusios, kambliais susimetusios, o musės limpa prie lūpų, tupia ant
saldžia uogiene suteptos riekės, tuomet belieka pasiųsti vaiką į mišką, kad
parneštų musiomirį. Geriausia raudoną. Bet tinka ir auksinis su baltais
taškeliais. Motina žinos, ką su šiuo šungrybiu veikti.
Švarus stalas. Stiklinis, senoviškas, gal net
senelės laikais gudriai sumeistruotas indas. Siauras, kamšteliu uždarytas kaklelis. Į
apačią išplatėjantis it kokia vazelė. Stiklainio dugnas įlenktas į viršų, kaip
būdavo įlenkti didžiųjų butelių dugnai, tik čia tas įlenkimas baigiasi kiauryme.
Visas indas pakeltas ant stiklinių kojelių, tad tarp dugno ir stalo lieka gana erdvi
tuštuma. Ištirpdyto cukraus įpilama į stiklainį tiek, kad skystis siektų to įdubimo
vidurį. Paskui musiomirio galva supjaustoma smulkiais gabalėliais, kurie
suberiami į skystą cukrų.
Musgaudis paruoštas. Belieka laukti. Motina, aišku,
neturi laiko laukti, bet sūnus, penkiametis Antaniukas, atsisės stalo gale, pasidės
galvelę ant sulenktų rankų ir stebės.
Smaližės cukrinukės iš pradžių aptūps
stiklainio viršų ir kruopščiai, kantriai ims ieškoti kelio prie cukraus. Po
valandėlės gudriausia iš visų atlėkusių musių nutūps ant stalo ir nuropos po
indeliu, kur mama bus paptelėjus skysto cukraus lašą. Kaipmat jos pavyzdžiu paseks ir
kitos stiklasparnės, anot tėvo, velnio išperos, nuo kurių net miegant nėra ramybės.
Dėl to lašelio kils nemenkas musių mūšis, nes
dėl saldumo šis vabzdys gali galvą pamesti. Tad lašelis netrukus išseks. Tuomet
musės ims kilti stačiai į tą dugno kiaurymę. Ir koks bus jų džiaugsmas, kai aptiks
cukraus jūrą, siurbk į šėtono sveikatą, kol pilvas išsipūs ir sparnai lipniu
saldumu permirks. Viena kita musė po valandėlės jau aukštielninka zys cukraus
klijuose, suksis ratu, bet po kiek laiko nurims ir susitaikys su saldžia mirtimi. Gal
prieš pabaigą dar spės pagalvoti, jog retai stiklasparnei tokia puiki mirtelė
stikliniame karste išpuola.
Stipresnės, o gal gudresnės, smaližės šiaip taip
išbris iš saldžiosios jūros ir pamažu ims ropoti stiklu aukštyn, niekaip
negalėdamos suprasti, kaip čia yra oras tarsi laisvas, kilk ir skrisk, bet kažkas
nematomas, stiprus ir kietas, kelią į laisvę užstoja. Musė kantri. Nepasiduoda,
ieško ir ieško išėjimo, tad dauguma jų susigrūda prie kamštelio apačios. Štai per
tą grūstį ir sąmyšį stiklasparnės netenka jėgų, ir šešios šepetėliais
padengtos kojelės jau nebeišlaiko atitrūksta nuo slidaus stiklo sienelių ir krinta
į tą patį skystą cukrų, kad po valandėlės sustingtų, nes ir cukrus pamažu
stingsta, įtraukia musių sparnus, galvas ir išvirtusias akytas akis
Saldi smaližių žūtis. Mirtis saldžioji. Tai ne
kokiame mėšle kiaulės nagų prispaustai nusigaluoti ar pagaliau ne pliauške prie
sienos rąsto pritrėkštai apleisti šį mielą, saulėtą pasaulį. Pavydėtina
saldžioji mirtis.
Tačiau musiomiris šiuose spąstuose tik
priedas prie cukraus, tik raudonos spalvos vilionė. Šis šungrybis sugeba ir be gudraus
stiklinio įtaiso museles galabyti. Tiesa, ir čia be cukraus niekaip neapsieisi. Paguldai
musiomirio galvą taškeliais į viršų ant lėkštelės ir apibarstai cukrumi.
Viskas. Pasiruošta. Lieka laukti. Neilgai, ne tiek, kiek stiklainyje žūstančiųjų. Musiomirio
ir vardas pasako, kas jis yra: musių mirtis, arba musėms mirtis. Anot
amžiną atilsį senelės, šis grybas net žmogų gali į kapus nuvaryti, jeigu per
klaidą pusę kepurės suvalgytų, nesvarbu, keptos ar virtos. Tad ko gi norėt iš
muselių, kiekgi joms to musmirės nuodo reikia mažytis lašeliukas, ir nebėr
smaližės. Tik vinkst ant nugaros, ir baigta. Viena vinkst, antra vinkst, trečia. Taip
visos, kiek jų ant grybo kepurės sutūpė, kiek naudingo saldumo ragavo, viena po kitos
pas velnių karalių į svečius iškeliauja. Ten joms ir vieta, pasak amžinai musėms
pikto linkinčio tėvo, iš pragaro atskridusios pragaran tesugrįžta. Čia jau
tėvas į jokias kalbas nesileidžia. Kokiam vorui, per klaidą ant nosies ar į sriubą
nusileidusiam, net pagalbos ranką ištiesia, matyt, suprasdamas, kad vorai didžiausi
musių priešai. Bet velnio veislei tik mirtis. Nesvarbu, saldi ji ar karti kaip musiomirio
nuodas.
Vaikui tik viena ne visai aišku. Kodėl kuri nors
netyčia išsigelbėjusi pasitaiko ir tokių cukrinukė nepraneša kitoms,
kad nelįstų į stiklinio indo vidų, nes ten spąstai. Kodėl nepašnabžda nors
prieš žūtį: sesės, netūpkit ant šio gražuolio grybo kepurės, visų laukia mirtis.
Ne. Musės tyli. Gal likusios laisvėje kaip tik ir siekia, kad kuo daugiau nusibaigtų. O
gal net įspėjamo žodelyčio ištarti nespėja? O iš anapus pragaro vartų juk
neatskrisi kitoms pranešti, kokią baisią žūtį žmogus joms ruošia. Bet argi ne tas
pats ir su žmogumi? Tarkim, senelė ar senelis, ar jie kada nors sugrįžo bent keliais
žodžiais apie gyvenimą po mirties apsakyti? Ne. Matyt, ne taip jau paprasta iš
aukštybių, iš rojaus, taką į žemę surasti. Gal dieną tas takas visai nematomas, o
naktį taip blyškiai šviečia, kad menkos senelės akys jo ir nepastebi, o skraidyt kaip
angelai dar neišmoko, juk nedaug dar ir laiko nuo karsto kapan nuleidimo praėjo
Kad ir kaip ten būtų, tačiau per cukraus saldumą
vien šioje pirkioje galybė musių galą gavo. Tas pats ir kitose pirkiose, nors ir ne
visose. Antai Kiestos namai. Juose per musių debesis žmogaus veido nematyti, ant
aplūžusio stalo saldaus vynelio balose musės kaip karvės Merkio brastoje braido, tik
piemens nėra, nes labai jau ploną botagėlį tektų nusivyti. Bet Kiestai tas musių
velniavimas nė motais. Žiūrėk, sykiais vyno stiklinę prikritusių musių
išmaukia iki dugno ir pasako: na matai, Antaniuk, ir u ž k a n d o s
nereikia, riebbbiii muselė
Gal ir nekūda, bet, tfu, jeigu aš kada nors
ir įprasčiau prie saldaus vynelio, jeigu aš kada nors bent musės koją nuryčiau, tfu,
bjaurybės, velnio perai, arba, anot tėvo, įkyrios velnių mergos patvirkėlės, tfu
Vaikui tik neaišku, kaip voras musę prisivilioja,
juk voratinklis, kad ir lipnus, bet tikrai ne cukrinis? Tai vienas neaiškus klausimas. O
kitas gal dar neaiškesnis. Iš kur voras sužino musių skrydžio taką? Juk jis tikrai
kurčias, zyzimo niekaip išgirsti negali. Be to, voras beveik ir aklas tiesi
pirštą, jau visai prie nugaros kryželio priglaudi, o jis nė krust. Tik papūtus
vorelis sujuda, mažais nageliais tinklo gijas patikrina gal jau kokia velnio patelė
į jį pateko. Kas vorui pataria, kur geriausia tinklą mesti? Gal velnio priešas
angelas? Gali ir taip būti. Juk ir velnio, ir angelo šiaip jau niekad nepamatysi.
Antaniukas nelabai tiki seno bitininko Petrošiaus pasakojimais apie velnių ir raganų
šokius Pakapių raiste, nes kiek jis paraistėj su tėvu ežere bežuvavo, niekad velnio
net rago smaigalio nepastebėjo, o ir raganos šluotos, tarp juodalksnių lakiojančios.
Pasakos. Nerimta kalba. Bet senis jau gerokai iškvošęs, pasak tėvo, išpindėjęs,
tik su bitėmis ir susišneka
Taip vaikui besvarstant, virš jo galvelės kad
suzvimbs į voratinklį patekus musė, kad pakels triukšmą, gerai, kad mama tvarte, prie
avelių, perbrauktų šluotos šepečiu, būtų ir po musės, ir po voro. O tu
pamėgink tokį gražų, tamprų, lengvesnį už pūką tinklelį nunerti, oho, į tokį
visos ežero žuvys kaip aklos sulįstų.
Ir ūmai girdi: Antaniuk, ištrauk mane iš voro
tinko atsidėkosiu, skolinga neliksiu, gelbėk. Pakelia vaikas akis, ogi mato, jog
čia musė smaližė į bėdą patekus. Nenustebo Antaniukas musės žodžius
supratęs, juk tereikia gerai ausis ištempti, tai ne tik musės kalbą perprasi, bet ir
paties velnio, jeigu kada kelią pastotų. Žmogus viską arba iš baisios baimės į
protą suima, arba iš smalsumo. Dabar tai tikrai iš smalsumo. O musė pajuto, kad jam
smalsu, kaip tas voras darbuojasi, tad ir prabilo zyziančiais plonais, velnių kalvėj
paplonintais balseliais: geeelbėėėk
Galėtų, aišku, cukrinukę ir
ištraukti tėvo nėra, šienauja pamerkiuos, bet ar verta? Kiek pamąstęs ir
klausia: o ką, smaliže, man už tai, kad išgelbėsiu, duosi? Musė zyzia: zyyy,
ką gi aš, tokia bedalė ir skurdi, tokiam vyrui galiu pasiūlyt, nieko, galiu tik
pragaro kraštelį parodyti, kad žinotum, kaip jis atrodo, kokie jo aukšti mūrai, kokie
bokštai, kokios šviesios liepsnos po skliautais plevena, tik tiek tegaliu, zyyy
Antaniukui ir smalsu, ir baugu, be to, gal vorelis
dar nepusryčiavęs, gal kelias dieneles musės užklydėlės laukęs, kaipgi galima
grobį atimti, bet ir į pragarą akies krašteliu žvilgtelėt smalsu ką daryti?
Ir tuomet išgirsta kitą, kiek pakimusį, sodresnį
balselį: nebūk, vaike, durnas, neklausyk velnio mergos žodelių, apgaus, pames
pusiaukelėj į pragarą, kaip namo parsirasi? argi nežinai, kad musėms įsakyta nė
mirties pavojuj niekam niekada pragaro nerodyt? negirdėjai apie tokį Musių Valdovo
įsakymą? ne? o aš, brolyti, jau tūkstančius metų šią tiesą žinau, nekalbus
būdamas, tau pirmą kartą prasitariu, tad paklausyk seno šilkinių tinklų pynėjo,
neliesk musės, ji mano, aš jau savaitėlę nieko burnoj neturėjau, kažkas bus
musėms pakuždėjęs, kur mano spąstai paspęsti, tai ne kitaip kaip kinivarpos
darbelis, nieko, ateis diena, kai jai teks iš sienojų lįsti, tuomet jau aš
atsigriebsiu, nebus medžio graužikei pasigailėjimo, nekišk nagų, kur ne tavo
reikalas, mūsų su muse senos sąskaitos, čia ne žmogaus ir ne kinivarpos galvos
skausmas, kilk, vaike, nuo stalo, nešk stiklainį su nudvėsusiomis smaližėmis
ir iškratyk ant skiedryno gaidys su vištelėmis laukia ir sulaukti negali, tik
nesugalvok man į tinklą dvėsenų mesti, o ypač tų musiomirio nuodų
prisisiurbusių, nes labai užpyksiu, per sapnus ateisiu vaiduokliu pasivertęs,
gąsdinsiu
Antaniukas, nors ir penkiametis, bet tikrai jau
nekvailas, neprasidės su voru, kurio dar prieš metus kitus kaip velnias kryžiaus
bijodavo, grynas kryžiuotis iš spalvotos knygelės, senovėj Lietuvą užpuolęs,
žmogelius kardu kirtęs, nė vaikų negailėjęs. Tegu jį bala, nesikiš į musės ir
voro reikalus. Geriau iš tikrųjų išneš stiklainį ir iškratys nudvėsusias muses
gaidžiui tegu ir jis lašelį cukraus saldumo pajunta. Kaži ar pašauks vištas? O
musiomirines teks į būdelę nunešti, ten joms ir vieta su tomis baisiomis
ropojančiomis kirmėlėmis, juk, pasak Petriuko, didžio žvejo, iš tų balsvų
bjaurybių ir išsirita velnių mergos šūdmusės, kurias mama nuo naminių
kaipmat atskiria ir, kad ant kojų atsineštų nešvarumų ant maisto nepaliktų, taikosi
pritrėkšti
Atlikęs pareigą kas gaidžio gaidžiui, kas
tupiko tupikėliui, vaikas kažkaip netyčia pakėlė akis ir žvilgsniu kliudė
nuo balkio karantį siūlą. Ir staiga prisiminė, kad prie šio siūlelio pernai
vasarą buvo pakabintos, anot tėvo, musių sūpynės. Ohoho, kiek jų supdavos
tuntai, musgaudis toks buvo lipnaus ilgo popierėlio vardas net išsitiesdavo nuo cukrinukių
ir kitokių smaližių svorio. Musynas kaip velnynas, būtų pasakęs tėvas, jei
būtų jo pasiklausęs. Tą vasarą nereikėjo musiomirių rinkti, nes juostelė
lipni, kaip medum patepta ar sakais, gal iš tikrųjų pušies sakais, traukė muses it
magnetas vinukes. Priskrido musiukė per arti, ir tik kapt juostelė, ir sparnai prilipę.
Kitai, matyt, smalsu, ko gi ana taip zyzia, tai ir ta arčiau skrenda, ir tą tik kapt
musgaudis. Vorui su tokiu žmogaus išradimu nesusilyginti, kur jau ten. Tik neaišku,
kodėl šią vasarą juostelė nepakabinta? Reikės mamos paklausti. Gal jau nebeparduoda,
gal pritrūko klijų tie, kas tokias juosteles karpė? Mama žinos. O siūlelis tegu sau
kabo, vis šioks toks prisiminimas, kaip musių tuntai palubėje savose sūpynėse
suposi
Dar ilgai Antaniukas būtų apie muses, vorus ir
velnius mąstęs, bet mamos balsas tarsi pabudino iš svajonių sapno teko paklusti,
nes šį rytą, galvą musėmis smaližėmis cukrinukėmis užėmęs, visai
pamiršo pareigą į lauko virtuvę prinešti žabų. Liūdnas darbas, bet būtinas,
juk negali mama vienu metu kukulius minkyti ir žabus nešioti. Tėvas šienauja, tad
namuose jis vienas vyras ir belikęs
Į viršų
Kandiklės
1
Musei kandiklei kraujas ar ašaros tas
pats, kas ir medus. Dvisparnė, plokščia, beveik neįžiūrima, nes vis pažemiais
lakiojanti, puolanti staiga kaip pasiutus ir susyk gelianti, kandanti, lašą kraujo
pagriebus vėl išnyksta, išgaruoja kaip kamparas. Tokia yra kandiklių veislė.
Puola visus žmogų, moterį, vaiką, gyvulį ar
šunį.
Pažvelkit, kokios nukandžiotos Topo ausys.
Kažkada buvusios stačios kaip zuikio ir ilgos, šiandien jos kažkokios nelygios, viena
trumpesnė už kitą. Pakraštėliai išvarpyti, kraujais aptekę. Pūliais. Šuva juk
niekaip dantimis savos ausies nepasieks. Beje, ir dėl savo mandagumo nepaprašys
šeimininko, kad ausims kapšelius iš drobės pasiūtų. Jeigu gražiai, kaip tik Topas
moka, paprašytų, Agotėlė tikrai nepagailėtų laiko. Čirkšt žirklėmis, klepu klepu
mašinike, ir ausinės gatavos tik užmauk ant šunies ausų ir surišk virvele po
kaklu.
Tačiau neteko žmogui niekur, net laisvoje Europoje
ar dar laisvesnėje Amerikoje, šunų ausinių matyti. Visokius švarkus, frakus, kelnes
ar sijonus tai kas antras miestelis kokiame nors Teksase gali kompiuteriu
skaičiuoti, nes pirštų tam tikrai neužteks. Net šunų kapinynas kaip žmonių
kapinės antkapiai, angelai (matyt, keturkojai), epitafijos, graudžios eilės ir
kitokie pasigraudenimai, gėlės, aukso smiltimis nubarstyti takeliai. Bet ausinių tikrai
dar neteko pastebėti. Gal anuose kraštuose su velnio mergomis jau seniai protestantai ir
mormonai, ir judėjai susidorojo? Juk ten velnias pažįstamas neblogiau nei čia, mūsų
krašte ant Baltijos krantų.
Mokėtų žmogus Zingerio pedalu klepetuoti, Topui
tikrai porą ausinių pasiūtų. Bet nemoka. Kaimo moteriškei net prasitarti apie ausines
nedrąsu, nes šuva kaime tai kaip svetimas čigonas gali ir žodį tarti, bet
geriausia paspirti, kad nesipainiotų po kojomis, o laikui atėjus, kaimo kvailiui įduoti
tegu už virvės į mišką nuveda ir pakaria. Negaila. Štai kalė Mirta vėl
devynis šuniukus atsivedė. Teks pusę skandinti.
Kaip greitai ta pati moteriškė ausines pasisiūtų,
jeigu musės kandiklės jos ausis imtų kandžioti ir graužti iki kraujo ir
pūlių. Pasisiūtų žaibiškai. Savų ausų gaila, o šunies auselių
Et, bus dar tų
šuns ausų, kad tik ėdrus nebūtų ir stropiai kiemą saugotų.
O žmogus, Topą pasikvietęs, žmonėms
skirtu tepalu tuos ausų galus teplioja, mėgina bent truputį šunies skausmą
apmažinti. Šuo net cypia iš laimės, nesuvokdamas, kad žmonių giminėj ir tokių
pusšunių pasitaiko, kurie šuns nelaimėj nepalieka.
Tačiau visi tepalai perniek. Musėms kandiklėms
toks tepaliuko sluoksnelis kaip ir niekas nutūpė, išleido geluonį ir siurbia
kraują, pamažu ir mėsos trupinėlius susiurbdama. Taip auselės ir kenčia, o per jas
ir šuns širdis. Gal pati švenčiausia iš visų keturkojų naminių ir lauko
gyvūnų. Gal tik vilko širdis moka panašiai giliai jausti ir susigraudinti.
Paklausykit, kaip vilkas iš baisaus ilgesio į pilnatį kaukia, patys suprasit, kokia
vilko širdis. Beje, ne vieno raštininko jau ir aprašyta. Pašlovinta. Nemeluojanti yra
vilko ir iš jo kilusio šuns širdis.
Tik musėms kandiklėms velnioniškai linksma,
kad šuva taip kenčia. Nes kankynių tarnybai šėtonas ir atsiuntė kraugeres.
Pamėgintų jos šuns ar arklio ausų negraužti, tai Musių Valdovas tokias dvisparnes
tingines nuo žemės ir dangaus paviršiaus šluote raganos šluota nušluotų. Dėl savo
gyvasties stengiasi velnio mergos, raganų utėlės. Jos jau nežino, kas yra gailestis.
Žiūrėkit, kaip Topas geromis akimis į aplink jo protingą galvą ratus
sukančias kandikles žiūri atlaidžiai, bičiuliškai, gal jos susimylės ir
negrauš taip skaudžiai, nes nuo jų zyzimo ausyse ir klausa apsilpo, o tai nieko gero
nežada užteks jam bent kartelį neaplot vežimu per kaimą skriejančio čigono su
čigoniukais ir stora burtininke pašonėj, tik vieną kartą užteks neišgirst
atidardančių ratų, ir baigta, virvė jau paruošta, ir kvailys laukia lituko, nes už
tokio didelio šuns kaip Topas pakorimą litas, nė centu mažiau.
Sakytum, inkšdamas prašo: kandikle, gal jau
gana, gal jau atsigėrei, žiūrėk, į ką gi mano stačiosios auselės pavirto, į
kerplėšas kruvinais galais, argi tau nesuspaudžia širdelės matant, kaip kreivai į
mano ausis rytais šeimininkas žiūri? pati supranti, ką tai reiškia, tad ar tau
negaila Topo, kuris niekada tavęs dantimis net nebandė sugriebti, tik akimis
palydi, tavo lenktu skrydžiu pasigroži, tad argi tau ne sarmata?
Bet kandiklei tokie šuns aimanavimai,
pagraudenimai kaip medum jos juodą, pragaro liepsnose apskrudintą, užgrūdintą širdį
tepa. Jai nuo tokio šuns inkštimo tik kraugeriškas apetitas sukyla, nes kiekvienas
siurbtelėjimas taurė į Belzebubo sveikatą ir živatą.
Dėl to žmogaus pirštais tepamas tepalėlis taip
glosto šuns širdį. Per visus dvylika savo gyvenimo metų dar niekada nebuvo patyręs,
kaip švelniai gali lytėti žmogaus pirštai, koks šilkinis jo delnas, prigludęs prie
kaktos ir viršugalvio. Koks raminantis. Koks saugus. Gal tik labai seniai kažką
panašaus buvo pajutęs, kai šeimininko sūnelis, dar trimetis pyplys, paimdavo mažą
šuniuką ant kelių ir glostydavo, švelnius žodelius į sveikas stačias budrias ausis
kalbėdamas. Gal tik kažkada
neatmenamą vasarą, kai pirmą kartą pramerkęs akis
jis išvydo visą pasaulio grožybę ir saldžiausių kvapų gausa plūstelėjo į nosį.
Tada ir pravirko šuns ašaromis, pirmą ir paskutinį kartą. Nes tai, kas šiandien
srūva iš kandiklių išgraužtų akių, nėra ašaros, tai tik paskutiniai
gyvybės syvai, kaip sakai iš šile kirsti pasmerktos pušies šono
Tokie tad yra Topo ir musės kandiklės
santykiai. Šuns gerumas ir velnio mergos negailestingumas.
Tačiau kandiklės negailestingos ne tik
šuniui. O ne. Arklys tas amžinai supančiotas, grandine prie plieninio kuolo
prirakintas išdidus gyvulys kenčia nemažiau už Topą. Galėtume netgi
tarti: Šyvio ir Topo kančia. Tokia pati, nė per krislelį kraujo, nė per
lašelį pūlių nemažesnė. Gal net didesnė, nes abi Topo akelės laisvai
sutilptų į vieną Šyvio akį tokios didelės, atviros pasauliui ir žmogui, ir
lauko gyvūnams yra arklio akys. Arklio, kuris atėjo į svietą kumeliuku, su gražiais
kiaušeliais, labai kumelaičių lauktas, gal net išsvajotas, kumeliškų sapnų
išsapnuotas, bet laikui bėgant buvo parverstas ir sugadintas, brangios sėklos
maišeliai išmesti varnams sulesti, o jam paliktas tik niekam nereikalingas vamzdelis
šlapimui iš pilvo išleisti.
Suvokiantis savąją bejėgystę Šyvis, gal
truputėlį netgi pavydintis Topui, nuo kurio daugelis kaimo kalių šunyčius
atsiveda. Dėl to toks neramus, nesusitaikęs su sava būsimo kuino dalia. Bet širdis ir
akys liko t o s p a č i o s. Ir kančia ta pati kandiklės net
žiemą nemiega, šiltame tvarte akis susiranda, užuodžia, kraugerės, ir patamsy,
pajunta arklio ašaras, nepalieka ramybėje, siurbia ir siurbia kaip sparnuotosios
dėlės, kur Merkio dumble kartais į kojas virš kanopų įsisiurbia. Bet pripampusios
dėlės pačios nukrinta, tik turėk kantrybės, juk vis tiek viso kraujo neišsiurbs,
o kandiklės niekada nenukris pačios, savo noru, nes jos apsvaigsta nuo kraujo
ir arklio kaip ir šuns ašarų, jos gerdamos kraują svajoja, kokios bus gražios, kai
ateis laikas sugrįžti į pragarą ir stot tarnaut Musių Valdovo haremui. Musės
į musulmonišką šėtono tarnystę, į sultoniškų pomėgių vergystę
Taigi kenčia šuva, kenčia arklys, milijonus kartų
didesnis už musę kandiklę. Taip dramblys kaip ugnies bijo pelės, nes ji
prakanda galiūno tarpupirščių plėves.
Ir vis dėlto šuva arkliui nelygus. Arklio joks
kvailys už virvės nenusives, kad pakartų. Tokia mintis net kvailiui atrodytų per
kvaila. Pasiųstų po velnių ir akmenširdį arklio poną, ir patį arklį. Nes mūsų
kraštuose šunienos niekas neragauja, o daugelis turkų ir mongolų arklieną vartoja
maistui, ypač dešroms, į vokiečius nusižiūrėję. Nors šiais sumaišties laikais,
kas žino, gal koks vienas kitas šuva ir sumalamas kartu su kuino gyslomis. Niekas
netikrina dingo šunėkas, ir gerai, kad dingo, bus kitas, drąsiau praeiviui į
kinkas kibs, mėšliną, kriuksintį tvartų turtą geriau gins
Tačiau ne apie mėšlą ir mėšlinas tarpupirštes
šiame skyrelyje kalbama. Čia pasakojama apie muses kandikles, apie žiauriausią
musių rūšį iš visos tų dvisparnių vabzdžių genties. Apie kraugeriškiausią.
Nepasotinamą. Apsvaigstančią nuo gyvulio ašarų. Tad metas būtų grįžti prie
a u s i n i ų. Nes arkliui pasiūt ausų apsaugą netgi
privalu. Ypač mūsų dienomis, kai olandiški paltai uždengė karvių nugaras iki paties
kaklo. Juk mūsų žemdirbys negali olandams nusileisti. Paltui medžiagos gaila, bet
ausims kelių sprindžių šiurkštaus lino ne. Tad Šyviui jo ponia ir pasiuvo
ausines. Arklio plaukas rusvas, o ausinės beveik baltos, na pilkšvai švytinčios,
kaip ir pridera linui.
Pirmomis dienomis musės kandiklės buvo net
į paniką puolusios priskrenda tiesiai iš pragaro ir jau tūps kraujo palakti, o
čia, žiū, ne švelni, jautri arklio ausies kriauklė, o kažkoks neprakertamas audinys.
Tūkstančius metų negirdėta naujovė. Tad nesistebėkim kandiklių išgąsčiu
ir sumaištimi.
Kad ir ką kalbėsi, su tomis ilgomis, gal keliais
centimetrais už ausis ilgesnėmis ausinėmis juk nematuos moteriškė arklio ausų
kaip savų Šyvis tapo keistai panašus į briedį, tik be ragų. Nors pirmą
vakarą iš toli keistą gyvulį išvydęs žmogus net sustojo abejodamas naminis
padaras ten gale pievos taip akylai į jį žiūri ar koks laukinis?
Matyt, ir pačiam Šyviui tas jo išvaizdos
pokytis neatrodė labai vykęs, dėl to ir sužvengė tarsi tardamas: ponuli, čia juk
aš, jūsų kaimyno Juozo Šyvis, nejaugi nepažįstat?
Susisarmatijo žmogus, prirovė sodresnės žolės ir
prisiartino prie kelis žingsnelius pašokavusio supančioto arklio. Padavė žolę, o
pats apžiūrinėjo niekada anksčiau nematytus daiktus kitaip jų ir nepavadinsi. Juk
nesakysi, kaip rusai sako: apžiūrinėjo Šyvio golovnoj ubor. Nei šis, nei tas.
Taigi apžiūrinėjo ir stebėjosi Agotėlės sumanumu. Taip tu man sukirpk, taip susiūk,
taip užapvalink. Ir nė plyšelio musėms kandiklėms įsiskverbti. Tokius daiktus
moteriškė galėtų siūti ir į išlikusius kolchozus vežti gal pirktų? Privatūs
ūkiai, ko gero, jau senokai tokias ausines iš olandų ar danų nusižiūrėjo, bet kad
čia, Dainavos šiluose, moteris arkliui ausines pramanytų, ir dar sava galva, tai
jau bemaž stebuklas.
Suprantama, Šyviui tai joks stebuklas. Jam
gera, kad ir jo kančią žmogus prisiminė, jeigu nuo gylių negali apginti, tai nors
kandikles nuo ausų pamėgino atpratinti.
Ir žiūri Topas į Šyvį ir
nesuvokia, kokie gi ten balsvi ragai ne ragai po nakties iš jo aukštos, gyslom
išvagotos galvos išdygo? O gal ir supranta šuva, kad čia visai ne ragai, o patogios,
saugios ausinės, niekaip jau neįveikiamos musėms kandiklėms. Ir kas žino, gal
suspaudžia šuniui širdį graužatis dėl baisios neteisybės. Juk Šyvis
tarnauja vos antra ar trečia vasara, o jis jau dvylika metelių dieną naktį be
poilsio tvarto gale ir prie karvių miškuose, ir pelkynuose, ir vis dar piemenų
apšaukiamas, botagu pašventinamas ir už ką? ar už tai, kad savaitę badavęs,
ūmai zuikio pėdsaką aptikęs, nusivijo mėselės maišelį? argi už tai šuva
baudžiamas?
Žiūri ir pro liną regi saugias Šyvio auseles,
ramiai sau želiančius plaukelius, gražiai užsitraukiančias žaizdeles ausų galuose.
Mato, bet nepavydi, nes žino, kokia nepavydėtina yra šuns dalia. Juk argi nesakoma
šuns gyvenimas, suprask, labai jau prastas, varganas gyvenimėlis. Tad nieko čia
nepakeisi kaip Dievulis nusprendė pasaulio pradžioje, taip ir liks iki jo pabaigos.
Arklys, o ypač kumelys, visada bus pagerbtas ir išaukštintas, o šuva paniekintas.
Neteisybė. Skriauda, kurios neišmesi kaip kokio nulaižyto kaulapalaikio
Ir visgi musių kandiklių puotavimas
tęsiasi. Na ir kas, kad kraujo nėra, užtatai Šyvio ašarų jūros, ne
ežerai. Tik siurbk sūrų vandenėlį, tik džiaukis gyvenimu ir šlovink šėtoną, nes
nežinai, ar jam ašaros nebrangesnės už gyvulio kraują. Juk Jo Tamsybės toks keistas
savitas skonis. O žmogus pagalvoja: reiktų tą kandiklių veislę, visas muses
iki paskutinės, prie Druskos arba Mirties jūros stikliniame narve nugabenti, kad ten, to
mirtino sūrymo prisilakusiuos, visos išstiptų
Su tomis ausinėmis panašus į briedį Šyvis
išverktomis išgraužtomis akimis dar liūdnesnis. Ir čia net geriausias siuvėjas
bejėgis. Tik akių daktaras galėtų pagelbėti. Bet arkliams nėra akinių, tik
pelėdoms
Tai šitaip baisingai musės kandiklės engia
gyvulėlius. Ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Kaip nėra išeities ir nuo Belzebubo
įtakos ir prievartos gal? suktis kaip sukutis ant Dievo delno, ir vis vien šėtonas
suspės tave nustverti, spės pasiųsti musę kandiklę, kad nematoma priskristų
ir įkąstų į kulkšnį, kaip angis į moteriškės kulną po pirmos iš rojaus sodo
išvarymo dienos
Tad ir nenuostabu, kad, anot med. dr. Dipako
Čopros, cheminė laimės ašarų sudėtis labai skiriasi nuo cheminės liūdesio
ašarų sudėties. Juk kur chemija, Mendelejevas, ten ir pasaulio sandaros ir tvarkos
pagrindų paaiškinimas. O tai, kas chemiškai paaiškinta, neturėtų mums kelti nei
abejonių, nei kvailo noro viską paneigti. Gal dėl šios priežasties nei Šyvis,
nei Topas nieko ir neneigia priima ir Kūrėjo įsakymą, ir Belzebubo
prakeikimą
Į viršų
Musca domestica
1
Įkyri, erzinanti savo nuolatiniu lindimu. Tarsi
šeimos narė. Bet nepagimdyta ir neįsivaikinta, neįsidukrinta. Prieš tūkstančius
metų įsiskverbusi į pirmykščio žmogaus urvą, kad suterštų dieviškus jo
piešinius ant uolų, tuos raganosius, auksines antilopes, dėmėtąsias ilgakakles
žirafas, kardailčius tigrus, mamutus. Išlikę šių paveikslų trupiniai niekais
paverčia milijonų menininkų triūsą, tą aklą savo kompleksų demonstravimą vis
labiau nutolstant nuo Dievo mums dovanoto pirmavaizdžio.
Dar po tūkstančio metų musca domestica
įsibrovė į menką belangę dūminę pirkelę. Tačiau aitrūs dūmai jai neišgraužė
akių ji tiesiog prisitaikė. Nuo tada ji pradėta vadinti kambarine muse.
Žmonės įprato gyventi taip, tarytum šios įkyruolės nė nebūtų. O jai kaip tik
šito ir reikėjo, nes toks buvo jos valdovo šėtono įsakymas įsibrauk ir pavirsk
nematoma ir neįkyrėk. Bet musė, kaip daugelis velnio dukrų, pasielgė priešingai
pirmą dienos rytą atsitūpė žmogui ant veido. Naktį židinio šviesoj užropojo ant
miegančiojo akių. Įlindo į šnerves. Į ausis. Šeimininkavo be baimės ir ryžtingai.
Štai tuomet ji ir įsigijo amžiną priešą žmogų. O šalia jo dar vieną
vorą. Karta³ keitė kartą, tačiau muscos domesticos ir žmogaus bei voro kova
tebesitęsia ir tęsis iki Armagedono mūšio
Tiesą sakant, apibūdinti, o juo labiau aprašyti musca
domestica neužtektų nei šiai knygelei skirto popieriaus, nei žmogaus kantrybės.
Nes ji uoliai teršia balčiausius, dar skaisčius, nė vienos raidės nepaliestus lapus,
tuo savo ropinėjimu labai apsunkindama pasakotojo darbą. Dažnai jis jau silpnų
akių, akiniuotas, greitai pavargstantis tupinčią musę palaiko paties prieš
mirksnį užrašyta raide, tad tuokart ir praleidžia reikalingą raidę. Musei nuskridus,
tiksliau, persikėlus į kitą popieriaus lapo vietą, atsiranda balta dėmelė, tokia
ryški tarp juodų žodžių. O žmogus jau būna pamiršęs, kokią raidę šioje vietoje
reikėjo parašyti.
Dėl tos musės rašymas tampa kankyne. Be to, ji
nuolat dergia akinių stiklus, ir akyse ima mirgėti smulkūs taškelyčiai, kurie
rašančiojo sąmonėj pavirsta į neįmanomas įveikti kliūtis. O jeigu pasinaudojus
šėtono pažinimo metodu, musca perprastų, kad žmogus stengiasi apibūdinti ir
aprašyti kaip tik ją, musca domestica, tai visai pasiustų. Sukviestų seseris ir
kitas raganas ir tiesiog apsėstų žmogų. Tačiau iš apsėstojo gero nelauk
pasipils kliedesiai, burtažodžiai, astrologinės formulės, parapsichologinės mįslės,
ir realusis musės pasaulis išnyks kaip dūmas, blaškomas vėjo, anot Maironio.
Ir vis dėlto šios knygos rašymo principas
įsakmiai reikalauja nepalikti kambarinės musės be ją įamžinančio rašto
žodžių ir vaizdų. Tad mums belieka pasikliauti kiek tik įmanoma realistiškesniais
pavyzdžiais. Nes tik šitaip mes bent apytikriai nupiešime muscos domesticos
portretą.
Negaišdami kibkim į pirmą gyvenimišką pavyzdį.
Štai senutė, nuo ankstyvo ryto miške kasus
plonąsias pušų šakneles, mažu peiliuku jas valius, gramdžius nuo jų plonas
oranžines žieveles, lanksčiąsias medelių gyslas sukus į ritinėlius, kaupus,
gražiai virvike rišus į ryšulėlius. Sunkus senatvę alinantis darbas. Kas valandėlę
priverčiantis senučiukę prisėsti ant kelmo. Va, matot, sėdi ir glostydama šaknelę,
paskutines žievės skiauteles nuo jos pirštais braukdama poteriauja. Tyliu, skaisčiu
paukštytės balsu Marijos litaniją pati sau gieda. Nes per daugybę metų nuo
ankstyvos jaunystės prie Kryžiaus kelio įpratus, ten giesmių išmokus, vėliau jau
pati pulką maldininkų vesdama, visų priekyje giesmę kaip laukinių erškėčių
glėbelį nešdama, vis kartodama tuos pačius žodžius, tą pačią skaudžiąją
gaidą, metams bėgant nepastebėjus, kaip giesmelės su jos kraujagyslėmis suaugo,
neatskiriamai su jos esybe susijungė, tad ir šį rytą viena miške jau sunkiai su
lazdele bepaeinanti, bet vis dar giedanti tas gyvenimo ir gyvenimo po mirties pasakėles,
kuriose keliai ašaromis kaip perlais nukloti, vėjuose ošia palmių šakos, saulėje
tvaska plokšti, suplūkti namelių stogai ir Erodo rūmų bokštai, o kryžiaus
medis vis auga, stiebiasi į dangų, o Betliejaus žvaigždė veda ir veda Tris
karalius, kad, atnešę aukso, miros ir smilkalų, pagarbintų naujai užgimusį
pasaulio karalių. Ji, ant kuprelės nešdama surištus pušų šaknelių ryšulėlius,
keliauja namo ir mintimis klajoja po Marijos ir Juozapo, ir Jėzaus, ir dvylikos
apaštalų žemę, išplaukia su jais į Genezareto jūrą. Nemokanti skaityti ji
tiek daug žino ir prisimena. Ji neužmiršo, kaip Jėzus pirmą ir antrą kartą suklupo
po kryžiumi, ir jai Jo labai gaila, Jo žaizdos tai ir jos žaizdos. Keliauja ilgą
kelionę į namelius, sykiu apeidama ir giesmių žodžiuose paslėptąjį, per
tūkstančius metų nutolusį, gyvenimą. Pro mažą grotuotą langelį ji stebi Paskutinės
vakarienės apeigas, mato, kaip Judas mirko duoną tame pačiame inde, kuriame mirko
ir Išganytojas, ji supranta, jog vyksta kažkas baisaus, ko negali išvengti Žmogaus
Sūnus, ji norėtų Jėzų įspėti, kad apaštalas, mirkantis duoną Jo taurėje, Jį
išduos, bet neįspėja, nes giesmėje n ė r a įspėjamųjų žodžių, yra
tik Judo klausimas ir Jėzaus atsakymas: Argi ašen, Judas klausia, tujen, sako
Meilingiausias. Ji supranta, kad vien iš šių žodžių galima atpažinti Dievo
Sūnų, nes paprastas žmogus juk išmestų Judą už durų arba net nubaustų už
išdavystę, tik Jėzus galėjo atleisti ir netgi įsakyti išdavystę vykdyti greičiau,
nedelsti. Ir senutės skruostais sausos kaip miežio grūdeliai byra ašaros. Kaži kada
jau praradusios tą saldųjį ašarų sūrumą, gyvybingumą, dabar jos sausesnės už
dulkeles po basomis senutės pėdomis.
Beraštė, o mokytesnė už kleboną, nes giesmelių
mintinai Dievo tarnas nemoka, jam būtina žvelgti į giesmių knygelę, o jai tik į
savą širdį, kurioje, susisukusios dangaus sparnuočių lizdelius, nakvoja visos visos
šios žemės giesmės tereikia praverti sausas sukepusias lūpas, ir žodžiai patys
pakils į vėsią miškų erdvę, plevens tarp rausvų pušų šakų, kils aukščiau į
rytmečio dangų, kur nematomi sklando angelai, karpo debesis čiurliai ir kregždės, o
pačioje aukščiausioje aukštybėje tvaska baltas balandis Šventoji Dvasia, kuri
nusileis ant Jordano vandenų, ir Jonas Krikštytojas, strėnas persijuosęs
kupranugario kailiu, ant Jėzaus galvos išpils švęsto vandens dubenėlį.
Gieda, dažnai pertraukdama giesmę kokiu kasdieniu
rūpesčiu, kaip štai dabar, ji sprendžia sunkų klausimą: ar nusigers jos
vyriausias sūnus, ar atsilaikys? jos sukaupti pinigėliai jau baigia išsekti, tad iš ko
gi jis gaus rublį arielkai? gal taip ir apsiramins? juk jis iš visų penkių
sūnų pats geriausias, argi ne jis, kai jai užeina silpnumo dienos ir negali iš
lovelės pasikelti, kas rytą vakarą atneša ir išneša kibirėlį, jis, tik jis jos nesibrydija,
vargu ar kiti sūnūs atlaikytų jos senatvės reiklumą? nors kiek čia jai reikia
putros šaukšto, saldžiam vandeny išmirkytų duonos plutelių, nes kaplūnas jai
skanesnis už giesmėse paminėtą dangiškąją maną
Ir va jau namai, mažas kitapus priemenės
vienalangis kambarėlis. Tai čia ji pamažu padžiaus tas pušų šaknelių ripkeles,
kad patamsy išdžiūtų, saulėj nevalia, nes šaknelės taps kietos ir iš jų netgi
bulvėms kašės nenupinsi. Tegu džiūsta, ji jų neskubins, nes dar turi atsargų
iš pernai vasaros, tik pirštai vis mažiau beklauso ir sopa.
Iš lėto atsigula poilsio. Užmerkia akis, ant akių
užsitraukia baltą mėlynais taškeliais skarytę, kad musės nelįstų
O vaikas, anūkas, jau sėdi ant žemo suolelio ir
beržo šakele mojuoja virš senelės veido, velnio tarnaites baido. Gerai, kad berniukas
šį kartą namuose, neišbėgęs žvejoti, visas į dėdę, didį žveją. Sėdi
vaikelis ir nekantrauja, nes žuvelės laukia nesulaukia, ir vandens malūno ratas dusliai
giedodamas laukia, tad pavaikys, pavaikys ir skuos prie vandens senelė bus jau giliai
įmigus, nepajus, jeigu kokia muspalaikė ir nutūps ant noselės
Viena ji miega, o gal tik snaudžia, o už lango
alyvų darželis ošia, ir ji jau girdi ošiančius alyvmedžius Getsemanės sode,
jau klausosi Jėzaus maldos žodžių, girdi: Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi,
Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite, Aba, Tėve, tau
viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę. Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu,
bet ko tu
Senelės veidu perbėga skausmo traukuliai, užmerkti
akių vokai suvirpa, sutrukčioja tarsi norėdami išleisti žvilgsnį, kad įsitikintų
Jėzaus žodžių teisingumu, kad suprastų, jog niekas šiuose žodžiuose neišgalvota,
nes ir malda tikra, ir artėjanti kančia tikra, ir mokinių mokytinių snaudulys,
nebudėjimas tikras
Ir štai pasirodo pirmoji velnio sugulovė. Ji
nusklendžia nuo virš lango kabančio mažo abrozdėlio stiklo ten jos pastovi
buveinė ir be garso kaip šmėklelė tupia senutei ant akies voko. Neryžtingas
pirštų judesys, noras nubaidyti įkyruolę. Tačiau miegas jau per gilus, jau per toli
į Palestinos akmenynus ji nukeliavus, jau perbridus Cedroną, tolumoje jau dunkso Golgotos
uolos, renkasi juodi debesys kaip dideli juodi vabalai, kurie netrukus atšliauš gerti
švenčiausiojo kraujo. Dabar musca domestica laisva daryti, ką tik užsigeidus. O
geidžia ji daug: aštriais šešių kojyčių nageliais nori iš smulkių odos
raukšlelyčių numegzti šilkinį tinklą ir pralenkti savo didžiausią priešą vorą
tegu pasižiūri, kaip muselė moka austi, be to, voratinklį didesnis gylys suplėšo
kaip nieką, o jos išausto tinklo nesutraukios net mirtis; jai rūpi palįsti po
skarytės kraštu ir patikrinti blyškios kaktos griovelius, nes ir juose slypi
devyniasdešimties metelių senumas, vargelių ženklai ir žymės, rūpesčių vagelės;
jai būtina taip įsakė Musių Valdovas įsitikinti, kad senutė jau priartėjo
prie gyvenimo slenksčio į anapus, tik štai šis gilus miegas popiet vis dar palaiko jos
gyvastį, vis dar sukaupia sveikatos rytojaus dieną nukeliauti į netoliese, už tūkstančio
mylių dunksančią girelę, kad vėl pasikastų pušies šaknelių, tų žemės
gyslelių, iš kurių jos pirštai pamažu supins gražiausius visoje apylinkėje kašikėlius;
musė mena dvaro laikus, kai dvaro panaitės brikele atvykdavo į atšlaimą ir už zlotus
ar caro rublius pirkdavo senutės, tuomet dar jaunos bevaikės dvaro ūkvedžio
žmonos, nupintas puošniausias kašeles su lenktomis rankenėlėmis šie kašikėliai
labai tiko žemuogėms ar avietėms rinkti, o didesni ir rožių žiedams
Musca domestica nuodugniai ir pareigingai
atlieka šėtono jai pavestą darbą patikrinti, ar senutė jau pasiruošus, ar dar
jai liko ši vasarėlė. Iš raukšlelių gylio, iš odos vėsos ar šilumos, iš pirštų
padėties ar jie jau atleisti, išsitiesę, ar vis dar sugniaužę rožinio karoliukus
musė nustatys tikslesnę datą ir praneš Belzebubui, kad šis imtųsi visų būtinų
priemonių išvesti senutę iš Kryžiaus kelio į pykčio ir nuoskaudų šunkelį, kuris
veda tiesiai į požemį, prie pragaro vartų
Iš musės nekantrumo, iš ūmai kilusio jos neramaus
rėplinėjimo darosi aišku, kad senutė dar tvirtai su giesmelėmis lūpose, su Jo
žaizdomis rankose ir kojose keliauja Kryžiaus keliu, nenukrypdama į šoną netgi
rakšties iš basos pėdos išsitraukti, nes pulkas laukia, tiki, kad ji nesuklups,
ištesės visą kelią nuo Paskutinės vakarienės koplyčios iki Prisikėlimo
stoties, kurioje iš miego nubudę romėnų kariai stengiasi delnais prisidengti akis,
kad neapaktų nuo nežemiškos šviesos, nuo baltesnio už saulę Jėzaus veido, nes jau
nuristas kapo akmuo ir pulkelis maldininkų gali lengviau atsikvėpti bent laikinai
jų nuodėmės atleistos
Musca domestica, sakytumėm, pasiunta: lenda
tarp senutės lūpų, į ausis, bėgioja ir įkyriai erzina pirštus, kad jie atsileistų,
išmestų rožinio šniūrelį, bet pajutus, kad jos pastangos neduoda vaisių,
pradeda pekliškai zystiiiiiiiiii
zyyyyyyyyyysti
gręžti senutės galvelę.
Tad po valandėlės matome, kaip lėtai pakyla akių vokai, o kojelės pačios
nusileidžia nuo lovos, vienintelis langas, viena tamsi, sunki užuolaida, telieka ją
užtraukti, kad musė a p a k t ų. Mat tamsa musei mirtis. Prie pragaro
liepsnų gimus ir paūgėjus, ji tik dienos šviesoje na gal dar stipresnės
žibalinės lempos švieselėje gali lakioti, įkyrėti ir kenkti.
Ir štai kambarėlyje tamsu. Musca domestica
apsimeta išnykusia, tūno ant sunkios užuolaidos krašto, tarytum norėdama ją
atitraukti, bet audinys jos plonoms kojelėms per sunkus, tad laukia, kol senelės sūnus
ar pilvotoji marti įeis į kambarėlį ir, ištarus Mama, gana, kelkis, atitrauks
užuolaidą
Bet dabar kambary prieblanda, vakaro valanda, kai
musės pabūgsta šikšnosparnių ir slepiasi apsimesdamos išdvėsusiomis. Tad senelės
miegas sugrįžta ir dabar jis tikrai jau gilus, poilsinis, gaivinantis menkąsias galias,
tiesinantis pavargusius kaulelius, atleidžiantis į mazgus susimezgusias gysleles.
Šventas giesmių giedotojos poilsis, kurio metu šėtono veislei nėra ką veikti
Bet musė tik apsimeta padvėsusia. Ji rezga planus,
piktus kėslus ir kai tik atitrauks užuolaidą (greičiausiai tai atliks sūnaus
žmona, nes ją labiausiai erzina senutės miegas vidurdienį, kai ji pati priversta
kuistis tvarte neapsiklausydama šūdmusių zyzimo ir kiaulių žviegimo), ji
žaibiškai kris į senutės akį kaip aštri dulkė ar akuoto nuolaužėlė kuo
skaudžiau, kuo nuožmiau kirs į akelės stiklą, kad jis sudužtų ir pagaliau
pasibaigtų šėtono prisakytas nuolatinis budėjimas, nes ir ji sparnuota, ir jai gal
retkarčiais norėtųsi išskristi pro langą ir pasikelti į aukštybes, kur jau kelios
valandos čirena vyturys, iš žemai žiūrint net panašus į Šventąją Dvasią,
tik dvasia balta, o vieversys auksinis
Ir senelė priversta busti, keltis, sėsti už
stalelio, atraišioti šaknelių ryšulėlius ir pinti, pinti, pinti tuos nepabaigiamus kašikus
ir kašikėlius kitų metų Velykoms ar šių metų bulviakasiui. Bet ir dabar
musė kerštauja už tai, kad senelė pamažu artėja prie lygaus skaičiaus šimto kašelių,
šimto metų, teliko vos ketverius pabaigti...
O musca domestica širsta, kad jos amželis
tarsi rasos lašelis ant vystančio lauko žolyno, pasak gamtą garbinančių japonų,
čia ji zyyzia, išdykauja, kojeles kiloja, šėtono vaikus vilioja, gundo, o čia jau ir
išnyko. Plykstelėjo stikliniai sparneliai ryto saulėj ir su vakaro saule į gūdžias
nebūties tamsas nugrimzdo. Poezija, ne musės gyvenimas
Tai toks buvo mūsų pasirinktas pirmas pavyzdys iš
gyvenimo, iš realios vienos senutės kasdienybės, nors, tiesą`sakant, ši kasdienybė
seniai pavirto dulkėmis, nes senutė mirė 1963 metų žiemą, kai musės miegojo ir
niekas netrukdė susirinkusiai giminei poteriauti, niekas nelindo į graudžias ašarotas
moterėlių akis, ir niekas netrukdė senutei įmigti giliu amžinu miegeliu. Tačiau
pavyzdys tikras, neišsapnuotas ir nesukurtas, kaip koks dažais nutepliotas
paveikslas.
Bet šiuo pavyzdžiu mes tik pravėrėme plyšį į muscos
domesticos slaptąją būtį. Tad imkimės kitos temos, gal mažiau iškalbingos, bet
taip pat tiksliai atskleidžiančios musės gyvenimą ir mirtį. Ir žmogaus protui
nesuvokiamą v i s l u m ą
2
Jaunavedžiai per pačius liepos karščius sumanė
povestuvinę tvankiai svaigią naktį praleisti tėvų sode, nedideliame namelyje netoli
nuo sostinės, ties pačia tuteišų lenkų ir lietuvių žemių riba. Pasienyje.
Tad ir musca domestica bus neaiškios tautybės. Ana, senutės miegą
trikdžiusioji, buvo tikra aukštaitė nuo Ukmergės. O šita galbūt šiaurinę namelio
pusę laiko lietuvių teritorija, o pietinę, saulėtąją, lenkų tuteišų.
Musės juk nepasiklausi. Bet mums nesvarbu, kokios musės čia, žemėje, tautybės, mums
svarbu įrodyti, kad ji išsiperėjo pragare ant suodino katilo šono, o gal netgi
šėtono išmatose, kaip, tarkim, šūdmusės išsiperi lauko išviečių pavėsyje
ir maitos smarvėje.
Taigi šiaip ne taip atsikratę giminaičių ir kaip
musės įkyrių bičiulių, atvyko jaunavedžiai vieni du kaip laisvi paukšteliai,
dangaus sparnuočiai į mažą namelį ant ežero kranto. Ir štai mūsų ausyse jau
skamba, aidi primirštos jaunystės dainos žodžiai: Ant melsvo ežero bangų laivelis
supos be irklų, o tu sėdėjai prie manęs, pynei vandens lelijas. Dėjai vainiką ant
galvos savos mergaitės mylimos ir apie meilę jai sakei, akis melsvąsias bučiavai
Tolesni žodžiai mūsų pasakojimui netiktų, nes kalba apie bernelio neištikimybę, o
šio vakaro jaunavedžiai tikrai dar apie tokius nemalonius dalykus nė nesusimąsto
jiems svarbu patirti pirmosios nakties svaigulį, nors kas žino, juk tokia neįžvelgiama
yra trečią kartą tekančios jaunosios sąžinė
Namelis pušyne. Oras Edenu kvepia,
girdisi keturių šaltinių čiurlenimas, stirnų, briedžių ir liūtų, ir kitų
plėšrūnų taikus sugyvenimas, kraujai neplūsta, kaip jie plūsta žemėje nuo šumerų
laikų iki paskutinės karo lėktuvo katastrofos Vakarų Ukrainoje. Ramu, taiku, gera. Ir
putojantis vynas gražiai galveles pasroviui plukdo tik imk ir užsiimk dosnia, tauria
teisėtų sutuoktinių kūniška meile.
Ir kaip jums atrodo, leis musca domestica
jaunuoliams pasimylėti ar šią povestuvinę naktį pavers irzliu nepasitenkinimu, kuris,
sykį tarp sutuoktinių įsispraudęs, gali iki gyvenimo pabaigos trukdyti gyvenimo
džiaugsmui ir laimei, ir aistrai? Nespręskim iš anksto. Palaukim. Stebėkim. Turėkim
kantrybės, bent jau tiek, kiek turėjo musė, vienui viena šioje atkampioje žemės
vietoje stovinčiame namelyje, alkana, pikta, nelaiminga, prakeikusi savąją muscos
domesticos dalią, ilgai laukusi šios jaunavedžių poros, kad pasisotintų prakaitu,
ašaromis ir kitokiais skystais musių maisteliais. Kantri kaip pats Belzebubas, laukęs
šimtus tūkstančių metų progos, kad galėtų sukilti prieš Kūrėją, iš anksto
suplanavęs pralaimėjimą ir tremtį į žmonių apgyventą žemę. Juk kantrybė
dorybė. O mums teks labai nedorybingus vaizdelius stebėti sekant musės elgesį ir
negalint atsistebėti jos įkyrumu ir muzikaliu zyzimu. Nors dėl to muzikalumo galėtume
ir suabejoti. Ne vienas įžymus kompozitorius kūrė mišias, rekviemus, himnus ir dvarų
muziką nusiklausęs devynbalsių, liepsnelių, strazdų, juodųjų strazdų, volungių
ir lakštingalų giesmelių, bet kad kas būtų kūręs pagal musių skleidžiamus
monotoniškiausius garsus neteko nei girdėti, nei skaityti. Tiesa, gal tik
vadinamieji m i n i m a l i s t a i, naudojantys vos kelias natas ir vis jas
kartojantys Berlyno ar Vienos muzikos festivalyje ir gaunantys premijas už negirdėtą
išradingumą, neatsisako ir muscos domesticos paslaugų
Tačiau grįžkime prie jaunos poros. Štai jie, jau
išsimaudę liepos karščio pašildytame ežero vandeny, žengia per namelio slenkstį
basi, nuogi kaip Adomas ir Ieva, kai žengė link uždrausto Pažinimo medžio
anais neatmenamais, mitologizuotais laikais kažkur tarp Tigro ir Eufrato upių. Žengia,
vienas kitą per liemenį ir sėdmenis suėmę, kad aistra pamažu įsiliepsnotų. Žengia
negaišdami brangaus pirmosios nakties laiko, kuris kaip visada prašvilps kaip sapnas
Tačiau ir musė jau pasiruošus. Visą taktiką
ir strategiją apmąsčius, veiksmų seką apgalvojus, tik laukianti, kada jaunuoliai
įžiebs šviesą, nes šėtono buvo iš anksto pranešta, jog jaunoji yra meilės
ryškioje šviesoje mėgėja, nes ši pirmoji naktis iš tikrųjų jai gal jau ir šimtoji
vis su kitu kvaileliu, įsivaizduojančiu, kad jo išsirinktoji pati jos šventenybė
Dorybė Nekaltybė
Jaunuolis, suprantama, nustemba dėl tokio jaunosios
šviesos pomėgio, jam patiktų vėsi tamsa, vėsios blyškios paklodės, gaivinantis
Tichės skystis po ranka, lengva patamsių muzikėlė. Nustemba, bet išgirsta
įtikinamą paaiškinimą: noriu matyti, kaip tavo kūnas milimetras po milimetro pereis
mano priklausomybėn, ir noriu, kad tu stebėtum, kaip manasis paklūsta aistrai
Ką gi, su tokiais argumentais nepasiginčysi
tenka nuo lempos netgi ką tik užmestą lengvą audeklėlį nuplėšti ir mesti ant
grindų lentų
Pirma, tarsi nedrąsi, poza klasikinė. Ir pirmas
kiek drąsesnis muscos domesticos puolimas. Staigi ataka. Nusileidimas ant
jaunuolio gaublio, nelyg ant vyriškos lyties pasaulio rutulio, tik be salų ir salynų.
Išties užtakių ir slėnių netrūksta. Tad musė, neišsigandus jaunosios
pliaukštelėjimo per dešinį jaunikio gaubliuką, mandagiai nurėplioja pagrioviu,
pagrioviu žemyn į slaptų slapčiausiąją vietelę, kur net lempos šviesoj tvyro
prietema, nes musca sumanė ten ilgėliau pabūti artimas musės širdžiai
aromatas ir prakaitėlis, tad ilsėkis ir siurbk į savo, velnio sugulovės, sveikatą.
Įkyrus šešių kojyčių kutenimas, skrebenimas
pačiame pamašnyje. Kas tokią intervenciją atlaikytų? Tad mėgina jaunuolis dešinės
rankos smiliumi musca domestica iš jai nepriklausančios vietelės nuvyti, kad
susikauptų, vien apie aistrą galvotų, kad nuo trikdžių ponas pimpalas neimtų geibti,
vysti lyg palaužta obelėlės šaka. Bet musė išsisuka, išvengia piršto prievartos.
Ji išvengia ir į pagalbą jaunojo pirštui atskubėjusio jaunosios lakuotu nagu
ginkluoto pirštelio. Abu mėgina musca domestica iškrapštyti ir abiem nesiseka.
Tenka ant šono virsti, tikintis tokiu būdu musę gaubliukais suimti ir suknežinti.
Tačiau musė gudri. Vos tik jaunuolis pasvyra į šoną, ji plast ant jaunosios pilvo,
tiksliau, ant papilvės.
Ir vėl beviltiška kova su įkyruole. Tuo metu vyras
jau iš šono mandagiai spraudžiasi, nes pajunta, kad jo galingumas, ketvirtadalio arklio
jėgos spaudimas viską gali. Bet dabar jaunoji nenori ir negali, nes musca
rėplioja ten, kur jai tikrai netiktų ropoti. Jauna moteris pirmą kartą per šimtus
meilės naktų su nuožmia musės prievarta susidūrus sutrinka, ne apie už nugaros
šnopuojantį jaunikį galvoja, o užmiršus sėdynę pakelti mėgina musca nuvyti.
Suprantama, musė drąsi tik iki nepavojingos ribos. Juk neapsižiūrėjus galėtų būti
įstumta į kiaurymę kartu su pulsuojančiu lokomotyvo stūmokliu. Tad pasitraukia į
lovos kojūgalį ir šaiposi iš pirmosios nakties didvyrio vargo ir nepatogumų.
Viena musė, o rūpesčių per ją pusei nakties.
Ir nė vienam iš besimylinčiųjų netopteli į karštus momenėlius, kad užgesinus
lempą pasibaigtų ir jų kančios. O gal jaunajai tiesiog yra būtina šviesoje vyro
kūną patirti, kad nė vienas judesėlis nepraslystų nepastebėtas, kad į kiekvieną,
vos įžvelgiamą, krustelėjimą ten, slaptų slapčiausioje, būtų laiku atsiliepta
panašiu krustelėjimu.
Musei nuskridus, aistra įsiplieskia iš naujo. O kur
vidurnaktinė tvankios liepos nakties aistra, ten ir prakaitas, tas sūrymas, tas muscos
eliksyras. Ne paslaptis kur prakaitas aitriausias, ten skutamuoju naikintuvo sklendimu
musė ir sklendžia. Ir nutūpia, net pačiuoždama prakaito ledu. Jaunuoliams ir vėl
visos pastangos šuniui ant uodegos, o vyrukui ant nulinkusios šaknies. Ir jaunoji
nebeišlaiko. Sušnypščia ir stveria tarp krūtų rėplinėjantį aštriasparnį
vabzdį. Bet pastveria ne musę, o jaunikio plaukų kuodelį. Pastveria gyvaplaukius, su muscos
kojomis supainiojus, ir trukteli. Irzlus vyriškas nepasitenkinimo kupinas urzgimėlis. Ir
jos atsiliepiantis šnypštimas. Jau jie pamažu žvėrėja ir gyvulėja. Jau vyrelis
pritrėkštas prie sujauktos šlapios paklodės, o nekalta jaunoji sau įprastu, labai
pamėgtu būdu savo prisiegėlę jodo, šokdina.
Musė tuo metu niekur netupia, ratus apie jojikus
suka laukdama mažiausios progelės vėl ant įkaitusių kūnų nusileisti. Tik niekaip
negali apsispręsti, į kurią vietą tūpti visos jau kvepia sūrymu, riebaliniu
tepaliuku pateptos. Dar kiek palakioja ir nusitaikiusi staiga krinta ant per klaidą ar
per neapsižiūrėjimą išsprūdusio varpos galo. Juodai melsva sagikė. Zyzianti.
Siurbianti.
To tikrai per daug. Koks įžūlumas savintis tai,
kas tau nepriklauso, nutaria nekaltoji nuotaka ir giliai į jos pasąmonę įaugusiu
įpročiu stveria viršutinėmis lūpomis musę, lyg norėdama jai galvą nukąsti.
Suprantama, musė švyst, ir papūsk jai į sparną. O kenčia vyrelio galvelė. Dantys
aštrūs, vestuvių nakčiai pagaląsti. Krioksmas ir prakeiksmas išsprūsta iš apgauto
jaunojo gerklės, nes jis tą pačią sekundės dalį suvokia, kokia jo išrinktosios
nekaltybė ir kam jai duota tokia plačialūpė it rupūžės gerklė. Nieko
nelaukęs, nieko neklausinėdamas, tėškia solidų vyrišką antausį net jaunosios
laimės išraiška pavirsta į paprasčiausios gatvės kekšės iškreiptą šypsnį:
Na ką gi, jei jau taip nori, tai galime ir ausis pasiskaldyti, pradėjai tu, ne
aš. Ir pila jaunikiui tiesiai į tarpuakį. Vėl baisus įsiūčio pliūpsnis, vėl
antausis, vėl į tarpuakį, tik dabar aštriu nagu arčiau akies, vėlei antausis, o
pudra jau su sūriu prakaitėliu srovena žemyn, atidengdama jaunosios taip kruopščiai
ir ilgai slėptas raukšles, randus ir karpas
Jaunikį lyg kas būtų karštu vandeniu perliejęs
pašoka, surinka ir, metęs bereikšmį sudie, išnyksta už mažo, jaukaus sodo
namelio durų. Pasigirsta vandens pūkštelėjimas. Tik neišsigąskim. Jaunuolis
nenusiskandino, jis tiesiog šoko į nakties ežerą, kad apgavikės raganos seiles ir
prakaitą nuplautų. O jaunoji tuo metu ieško musės, nes supranta, kas meilę
pavertė griuvėsiais, gal net visą likusį gyvenimą Jericho griuvenom,
kurių nelemta nei atstatyti, nei, po plytą išrinkus, į kito jaunikio namelio pamatus
kloti. Pasiutus. Nagais sau veidelį draskanti ir šėtono sugulovę rusiškais
laisvais ir nepriklausomais keiksmais keikianti. Girdi, tai ji, sparnuota ved'ma,
užsigeidė jos jaunikio paragauti, bet ne tut to bylo, aš tave surasiu,
sutraiškysiu, sukramtysiu, nurysiu ir išstumsiu per tą galą, kurio tu, Belzebubo
kurva, man pavydėjai.
Žodžiu, iš svajingos pirmosios povestuvinės
nakties per muscos domesticos intervenciją ant sujauktų šlapių paklodžių
beliko keli gyvybės lašai, nedidelė kitokio skysčio balelė ir kruvinomis ašaromis
raudanti apgavikė, labai jau įtartinai supanašėjus su muse, ypač su ta, kurią mes
kaip Belzebubo personifikaciją esame ant knygos viršelio pateikę
Štai jums tik du pavyzdžiai iš tūkstančių, ką
gali mažas dvisparnis vabzdys, jeigu laiku jam nepastosi kelio, neišrausi jo siurbliuko,
nenurausi kojų ir neįkiši į subinę smilgos, ir nepaleisi, kad pažeme, pažeme, vis
žemesne trajektorija lėktų pas savąjį Musių Valdovą ieškoti pagalbos ir užtarimo.
Bet argi pragare ją užtars?..
Dabar pasvarstykime: ar dar reikia kokio nors
pavyzdėlio, ar šių dviejų pakanka? Vieni sako, kad būtinas dar vienas, tik kitoks,
iš kitos operos, o kiti, vyresnio amžiaus kalendorių skaitytojai, tvirtina, kad pakaks
ir šio pastarojo nuotykio povestuvinės nakties lovoje. Štai jums ir muscos
domesticos klausimas: Būti ar išnykti?
Ir vis dėlto būtų gaila taip staiga nukirsti visus
ryšius su musės gentimi. Nieko jai nepranešus. Nepasitarus su ja pačia, juk kad ir
kaip žiūrėtume, šios knygos pagrindinis herojus yra ji, musca domestica, ir jos
sesės šūdmusės, kraugerės, alkoholikės, cukrinukės, smaližės, mėsėdės
ir kitos, vienu kitu žodeliu prisimintos ir užrašytos. Dėl to pasakotojo širdis ir
pilna abejonių. O kad visas jas išsklaidytume, ar nevertėtų į šį dvisparnį vabzdį
iš kasdienybės pažvelgti? Ką? Negirdžiu, ką sakot. Būtų neblogai? Na tai ką gi,
jūsų norai man įsakymas.
Į viršų
Maitmusės
Skaistus liepos rytas. Pušynų viršūnes jau
nuauksino homeriški saulės pirštai. Spinduliai čiurlioniškai braukia per medžių
stygas. Kaimas bunda. Anksčiausiai į dienos darbus kimba piemuo. Štai jis eina kaimo
gatvės viduriu ir renka galvijus. Šalia jo ištikimasis keturkojis Brisius, taip pat
piemuo, Jono Biliūno aprašyto šuns bendravardis, tik ganantis bandą po gero šimto
metų nuo biliūniškų Liūdnos pasakos laikų.
Visa Brisiaus giminė, pradedant seniai į smėlį
atgulusiu genties pradininku Sargiu, buvo
p i e m e n y s. Laisva ir nepriklausoma profesija, ir
Brisius tai žino. Dėl to taip brangina kiekvieną karvę, veršį, avį ar ožką.
Aršus galvijų vaikymasis po kadagynus tik tobula vaidyba, toks paupių ir miškų
klojimo teatrėlis, kuriame piemuo šuva tarsi Hamletas, piemuo žmogus Hamleto
tėvo šmėkla, o banda riteriai ir smulkesni pavaldiniai. Bėginėja, vaikštinėja
auksaplaukis Brisius kaip toje lietuvių pasakoje: Čiūūūžinėja laputaitė po
žalią giraitę
Vertėtų įterpti kelis žodžius apie su pagrindine
tarnyste nesusijusį slaptą Brisiaus pomėgį šimtelį kitą žingsnių pabėgėti
paskui riedantį tekinį, tarsi mėginant jį sustabdyti. Šis pomėgis labai senoviškas,
menantis laikus, kai čigonų ir krėviški žydų vežimai, keldami čigoniškus dulkių
debesis ir skleisdami graudžius žydiškus aimanavimus, kaimus skersai išilgai
raižydavo. Tiesa, jų ratai jau senokai į užmarštį nudardėjo, tad šiandien Brisius
Hamletas skuodžia paskui guminius mašinėlių ratus, į tekinio sukutį akylą
žvilgsnį įsmeigęs, užmiršęs net amtelt. Tik pailsęs stabteli, tris kartus suloja
savo vardą ir kaimo pavadinimą ir užpakalinėmis kojomis įnirtingai pakapsto samanas.
Rausia labai įtikinamai, kad užklydę miestų valkatos neįsivaizduotų senovišką
šilų kaimą užgrobę ir pavertę privačia valda, suprask, važinės čia visokie
naujieji čigonai ir aguonų galvelių skynėjai, aukso grandinėmis kaklus apjuosę, lyg
pasikarti norėdami. O reikia pasakyti, kad užpakalinės Brisiaus nagainos
nenusileistų ir vilko letenoms.
Kaip tik per tas užpakalines tą rytą Brisiui ir
kliuvo. Viena telyčia, mašinikės išgąsdinta, metėsi šalin, o šunukas, suprantama,
mėgstantis tvarką, puolė jai už akių norėdamas į bandą sugrąžinti. Puolė nieko
pasaulyje daugiau nematydamas tik telyčios uodegą ir nagas. Puolė
ir prapuolė.
Kaimas nustebo išgirdęs tokią žmogišką aimaną,
dejavimą, savęs apgailėjimą. Net pamanė vilkus į pakaimio šilus sugrįžus ir
šunuką užklupus. Ne, Brisius nekaukė. Kaip žmogus, o gal netgi kaip vaikas aimanavo,
dejavo, skundėsi ir meldė pagalbos. Bet piemuo žmogus, vardu Kuprelis, tik patraukė
Brisių nuo vieškelio arčiau gudobelių šešėlio, kad taip saulė nekepintų, ir
paliko, nes karvės nerimavo, reikalavo greičiau jas prie Merkio ginti, joms jau laikas
įsibridus sodrius dugno maurelius rauti, palengvėle kramtyti ir gromuliuoti. Piemuo ir
nužygiavo, kas keli žingsniai dar atsigręždamas, tarsi kokio stebuklo tikėdamasis
ims Brisius ir pakils, atbėgs uodegą vizgindamas, atsiprašinėdamas už netyčia
suteiktą nemalonumą.
Bet stebuklo neįvyko. Brisius nepakilo, tik giliau
šliaužte įšliaužė į krūmų lapiją, ištiesė kaklą, padėjo graudžią galvelę
ant priekinių letenų ir užsimerkė
Sapnavo Brisius, kad jis dar saulei nepatekėjus
bėga per kabantį Merkio lieptą, iš tiiiį in tiiiiį, taip žmonės pasako, jog
iš vieno Merkio kranto į kitą lieptu perėjo. Bėga, skuba, lieptas sūpaujas,
vandenėlis gurgia, čiurlena, taip pat skuba, tik kiton pusėn, nė vienas kaimo šuva
nežino, kur jis skuba, bet supranta, jog vandeniui reikia kažkur skubėti, nes gal ten,
kažkur, kažkas vandens laukia labai išsiilgęs, kaip ir sugrįžtančio Brisiaus laukia
Antaniukas, jau paruošęs užslėptą skanesnį kaulelį. Bėga liepto lentomis, skuba,
nes jam reikia šeimininką namo parvesti, prižiūrėti, kad į vandenį neįpultų, kai
žengs siauro liepto pagaliais, tarp kurių daug plyšių. Brisius bus pono vedlys,
girtas jo šeimininkas beveik kaip ir aklas, neregys, gali kad ir kakta į liepto lyną
atsitrenkti. Skuba, tankiai letenėlėmis lentas plaka, tipena, ir staiga nežinia iš kur
į medį tokia skaudžiai aštri liepsna trenkia, sminga, iš abiejų liepto galų, tik
per vidurį, virš giliausio vandens ugnies dar nėra. Brisius sustoja. Pirma mintis:
kaipgi ponas per Merkį pereis, jei lieptas sudegs? Antra mintis: gal šokt į vandenį ir
plaukte kitą krantą pasiekti, į aukštą skardį užsiropšti ir poną įspėti, kad
lieptas sudegė? Ir trečioji: nereikia skubėti, gal per tą šunišką mano skubėjimą
liepsna į lentas įsimetė, geriau palaukti, gal ugnis pati pašnypš, pašnypš ir
užges
Bet liepsna nenutilo. Priešingai vėl puolė.
Štai jau Brisiaus uodegos galą nustvėrė, vaje, kaip karšta, kaip svilina, kitas
liepsnos liežuvis prie amžinai šlapios ir šaltos nosies galo artėja, jau laižo, visi
pasaulio kvapai prapuola, išnyksta, ugnis siaubia, apglėbia, ir nebėra jau jėgų net
į Merkio vandenį pulti
Taip sapnavo Brisius vieškelio šalikelėj, tankioje
gudobelių lapijoje atsigulęs. Tik kartą sulenkė priekines kojas, pasistūmė ir
pakėlė galvą saulė degino stipriau nei liepto lentos, net spygliai šile
traškėjo. Tad vėlei paguldė pavargusią galvelę ir užsimerkė.
Ir štai tuomet pasirodė p i r m o j i
Musių Valdovo žvalgė. Ratu apskrido Brisių, patikrino, katra jo kudloto kūno dalis
pažeista, kraujuoja, ir išnyko. Bet po valandėlės sugrįžo atsivesdama debesį,
mėlyną ir piktai zyyyyyyziantį, kraujo ir pūlių ištroškusį. Brisius dar spėjo
sumesti: tegu, man kraujo negaila, be to, kažkoks tingulys strėnas apėmęs, et, tegu
Slinko liepos karščiu alsuojančios valandos. Degė
žemė, smėlis, svilo žolės, kapučiuose traškėjo senių kauleliai, seni kryžiai
varvino per stebuklą jų medyje užsilikusius paskutinius sakų lašelius. Matai,
toptelėjo Brisiui, ir k r y ž i u s ašaroja.
Saulei persiritus per vidurdienio keterą, Brisiaus
kraujas išseko gal didesnė dalis į smėlį susisunkė, gal kitą dalį musės
išsiurbė. Tačiau jos nepasitraukė. Priešingai suskrido, sulėkė kitokių spalvų
velnio sugulovių, kai kurios tvaskėjo egiptietiško skarabėjaus izumrudu, lyg
dykumos saulėje ištirpusiu mėlynai žaliu emaliu.
Bet Brisius jau nieko nematė, nejautė ir
neužuodė. O jei būtų užuodęs, tikrai būtų sutrikęs, nes stiprus gendančios
mėsos dvokas jam išsyk būtų priminęs aną kartą, kai iš tolybių užuodė bulvių
duobėn įmestą ir gerokai apgedusį veršiuką, taip pat tūpte nutūptą musių tunto,
kuris kėlė tokį čigonišką triukšmą, kad paukštyčiai nuo šakelių žemėn krito,
skruzdėlės skruzdėlynuose pasislėpė, kad negirdėtų
Prie snukio musės nelindo. Vadinasi, Brisius dar
buvo gyvas, gyvybė dar ruseno, tik pasturgalis ir sutraiškyti kojų kaulai jau pradėjo
saulėje gesti. Tačiau praėjo dar kelios valandos, ilgos kaip visas Brisiaus gyvenimas,
beveik jau užmirštas, po laukus ir pievas išmėtytas, pamestas per tą jaunystės
nerūpestingumą, kai, atrodė, pavyti čigono vežimo ratą juokų darbas, o
sugrąžinti į bandą bulių, tankynėj baubiantį, tik vienas ar du uodegos
mostelėjimai, ir bulius vėl tarp karvių tvarkingai jų subines apžiūri, tikrina,
gal katrai jau ir jo paslaugų reikia.
Viskas praėjo. Liko tik musės. Tas dangų ir
žemę, ir degančius vidurius skrodžiantis zyyyyyyzimas, kaip medkirčių pielelės
žviegimas
Bet atėjo akimirka, kai dvokas, iki šiol sklidęs
tik iš pasturgalio, dvelktelėjo pro šnerves. Tuojau dalis musių persimetė prie
snukio, prie užmerktų akių, prie paskutinių šuns ašarų
Vakare Brisiaus ponas, gindamas namo bandą, priėjo
prie gerojo ganytojo, pažvelgė į jo žaizdas, į pūlius, į sukrešusį kraują, į
musių debesį kaip į pragarišką apsiaustą, kaip į šėtono drabužį, nusispjovė ir
nuėjo paskui karves ir ožkas
Tik musės niekur nei nuropojo, nei nuskrido
dirbo savo šėtonišką darbelį, skverbėsi į Brisiaus vidų, kad iki nakties spėtų
padėti kiaušinėlius, tuos velnių perus, nes musių lervoms šuniena labai patinka, mat
yra maistinga, laisvės ore subrendus, prinokus
Dar po dienos, po nakties jau niekas, pažvelgęs į
gudobelės krūmą, kur taip neseniai ilsėjosi šuva piemuo, jau nebeatpažino, kieno ten
kauleliai guli gal lapės? Nes iš Brisiaus nebeliko net plaukų kuokštelio
šarkos juos surinko lizdams papuošti; neliko nė šviesių Brisiaus akelių du
varnai nusinešė jas į aukštuosius girios medžius, kad parodytų pelėdai, kokius
akinius šuva nešioja.
Paskutinį, duobkasio, darbelį atliko vėjas jis
nešė ir nešė Dainavos šalies smiltis ir klojo jomis it paklodėmis baltus lenktus
Brisiaus kaulelius, sykiu užžerdamas ir gausybę musių lervų, tų gelsvų, puvinio
spalvos kirmėlių, kad ir jos smėlio ugny sudegtų
Ir liko kaime Brisiaus Būda kaip rūmas, į
kurią vasarai baigiantis šeimininkas atneš kito plauko ir kitos genties šunuką, kad
jis palengva imtų pratintis prie bandos piemenio darbo, pamažu imtų skirti karvės
nagas nuo ožkų nagelių, arklio kanopas nuo žmogaus batų
Ir šiandien niekas negalėtų pasakyti, nuspėti,
kaip seksis Brisių pakeitusiam kitokio plauko šuniui pasiseks jam ganymo paslaptis
perprasti ar ne? pasiseks žmogaus kalbą suprasti ar ne? pasiseks vis dažniau į šilų
kaimą atburzgiančių ratuotų padarų smūgių išvengti ar ne?
O mes dažną vasaros vakarą žvelgdami į šile
pranykstančią vieškelio juostą ir prisimindami geras Brisiaus akis tikėkimės, kad
naujam šuniui šunų dievybė skyrė laimingesnę dalią ir jis, valandai išmušus,
nugaiš pono kieme, gal netgi ant slenksčio, visų pagerbtas ir vaikelių apraudotas.
Į viršų
Musca ir muzika
Klausimas: ar gali musca tapti kūrėjo
įkvėpimo šaltiniu? tarkim, taip kaip paukščiai Olivjė Mesianui?
Perskaičius tokį klausimą, žinoma, gali kilti
daugybė abejonių, pradedant nuo to, kad menas ir šėtonas (hebrajiškas Ba'al-Zebub)
yra tarsi nesuderinami poliai vienas palaiko dangų, o kitas pragaro skliautus, ir
baigiant abejone, ar atsirastų pasaulyje tokios tobulos klausos kompozitorius, kuris
sugebėtų musių zyzimą padalyti, išskirstyti į atskiras natas, kaip padarė Mesianas
su paukščių balsynu?
Vargu. Tačiau kas neįmanoma paprastam operečių
muzikantui, tas visiškai įmanoma šiuolaikinės muzikos stilistikos kūrėjui. Ir kad
nebūtume apkaltinti tuščiažodžiavimu, pateiksime rimtą pavyzdį.
Įeiname į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC).
Vaikštinėjame, stebime ir stebimės mūsų kūrėjų išradingumu daiktai ir garsai,
ir šviesa liejasi į vienovę. Čia žiūrėk, klausyk, ekranas senus raukšlėtus
suomių užpakalius pirtyje rodo, o už kadro čiulba, gieda šiaurės krašto
paukšteliai. Čia vėl kažkokioje stiklinėje kolboje pamerkta gyva moteris tarsi savo
pačios įsčiose leidžia Ievos garsus, o aplink tą stiklinę talpą vyriški
priežodžiai virpa. Štai ten, salės kampe, į seno grėblio kotą įsprausta ir
iškelta apvali medinė saulė, prismaigstyta vinių ir pavadinta Ražienų saule, o
iš po salės grindų sklinda degančių šiaudų traškesys. Vidury salės ant ilgų
kanapinių virvių sūpaujas trys mediniai loveliai lopšeliai, kuriuose guli į žmogaus
galvą panašūs titnago akmenys, užlieti tikru kvapniu bičių medumi. Darbo pavadinimas
Laumukai. Beje, šiame kūrinyje nėra muzikos.
Pagaliau mūsų akis užkliūva už salės centre
dunksančio aukšto juodo kubo, kažkuo panašaus į Kaabos Akmenį Mekoje, kubas,
aišku, ne akmeninis, o tiesiog iš storo kartono sukaltas, juodais dažais nudažytas.
Vienas kubo šonas uždengtas aksomine, taip pat juoda, užuolaida, nepraleidžiančia nei
garso, nei švieselės pluošto. Smalsumo ir meilės menui vedami, praskleidžiam šią
iliuzionistišką uždangą ir patenkam į pilkšvą erdvę.
Iš pradžių akys beveik nieko nemato. Tačiau
neskubėkime išeiti. Palaukime. Pastovėkime. Įsiklausykime. Ir po valandėlės i š g i
r s i m e ir i š v y s i m e puikią Mozės tikėjimo autoriaus sukurtą
instaliaciją.
Sidabru švytinti dėžė, joje po stiklu natų
popierius su partitūra. Tačiau orkestrantų nėra. Ir jokio instrumento, kuriuo pats
lankytojas galėtų iš natų pagroti, taip pat nė kvapo. Tik iš juoduojančių
aukštybių žemyn leidžiasi vos įžiūrimi, plonesni už plauką siūleliai, ant jų
supasi musių debesis. Patyrinėję matom, jog musės muliažai be galo tikroviški
patekę į upę, jie būtų kaipmat žuvies ar kokio vandens paukščio praryti.
Kruopštus darbas, matyt, iš autoriaus pareikalavo ne vieno mėnesio dienų ir naktų
triūso su lupa prie akies, o gal net prie mikroskopo. Tobula imitacija. Imitacijos
amžiaus stebuklas. Juk ar neimituojamas medis? o geležis? o stiklas argi nepakeičiamas
slidžia plastmase? Imitacijos pavyzdžių galėtume aptikti kiekviename XX ir XXI a.
sandūros žingsnyje. Imituojama aistra, imituojama meilė, imituojama tėvynės meilė,
imituojama meilė žmonijai ir visiems skurstantiesiems
Nesiplėsdami grįžkime į juodąjį kubą.
Musių debesis lėtai sukiojasi, tarsi virpa, mirga blyškioje, vaiduokliškoje
musulmoniškos nakties prieblandoje. Ir išgirstame muzikos garsus. Tai ne į juostelę
įrašytas musių zyzimas. Ne. Tai į m u z i k o s kalbą įvesti, smulkiausiomis
natomis išskaidyti to zyyyyyyzimo garsyčiai, kaip tame poeto eilėraštyje: Bus tyla
be svirplio smuiko / Be tyliųjų jo garsyčių / Tik sekundžių skaičiai smulkūs /
Kris sėklelėmis garstyčių
Paukščio snapu sulesamos natos. Galbūt net
perskeltos kaip piktžolių sėklos tokios beveik neišgirstamai smulkios. Tuomet
suvokiame: regime ir girdime m u s c o s ir m u z i k o s sąskambius. Ir mums
aišku, kad nėra pasaulyje garso, kuris neslėptų savo gelmėj muzikos daigo. Jei jau
musės garsynas tinka šiuolaikinės muzikos išraiškai, tai, tarkim, kokio svirplio
griežynėlės skleidžiama muzikėlė tikrai neprastesnė už Klodo Debiusi pasinaudota
jūros mūšos giesme.
Tik čia nederėtų klausti ir klausinėti, kaipgi
šėtono garsynas sugebėjo pavirsti širdį jaudinančia senųjų airių epuose
skambėjusių sidabralapių medžių muzika, dėl kurios ne vienas karžygys padėjo
galvą, nes tas dainuojantis medelis keliavo iš rankų į rankas niekur ilgiau
neapsistodamas užmigdo giesme kokį karalių, palaukia, kol geidžiantysis medelį
pagrobti nukirs savo valdovui galvą, ir skrenda į kitą karalystę.
Bet argi ne taip pat iš rankų į rankas s k r e n d
a musca?
Ne tik iš rankų į rankas, nesvarbu, kad
kruvinapirštes, bet tiesiog iš niekšo širdies į dar didesnio niekšelio širdį. Toks
musių kelelis. Nuo juodos rožės prie juodos lelijos.
Nereikėtų išleisti iš akių, ko gero, esminio
šio kūrinio bruožo autorius priklauso kalbai, kuri ir aptiko šėtono slaptąjį
vardą Ba'al-Zebub. Vadinasi, autoriui nebuvo sunku ir musės garsyną išskaidyti
atrenkant muzikinius garsus nuo sumaištinių, grynai pragariškų. Ir turime pripažinti,
jog kūrėjui pasisekė sukurti įspūdingą vaizduojamojo meno ir muzikos ansamblį.
Galėtume pridurti: ir šviesos.
Tai, ką mes tapatinome su dvėseliena, su gyvulio
krauju, su jaučio krauju pavadintu vynu, su arklių ir šunų ašaromis, ūmai kūrėjo
lazdelei mostelėjus, tai bent dirigentas! tapo švelnia, migdančia, svaiginama
muzika. Ir šis kūrinys teisėtai buvo vertas pagrindinio parodos prizo, nors, kaip
dažnai atsitinka, apdovanotas buvo nebylus, kurčias, bespalvis, bet įprastomis meno
priemonėmis pagamintas darbas. Tačiau visiems aišku, kas tuos apdovanojimus skiria ir
už ką.
Šio teksto autorius galėtų prisiminti ir musės
muzikėlę iš seniai į nebūtį pasitraukusių pelėsiais ir puviniais padengtų
vaikystės dienų.
Tuomet liepos būdavo taip pat karštos, tvankios, ir
musių buvo tikrai nemažiau, gal netgi kiek ir daugiau, nes ir tvartų buvo daugiau,
neskaitant tų fantasmagoriškų baltažvynių kaip nustipę ant Australijos kranto
banginiai fermų, skleidusių tokį dvoką, kad jose dirbančios moterys net
persirengtuose drabužiuose tą smarvę atsinešdavo į namus ir šie jau nesiskirdavo nuo
visuomeninių kiaulidžių. Žodžiu, musių užteko. Ir tvankos. Tad dažnai lauke
nusilakstęs berniukas įlėkdavo į pirkią, užtraukdavo tamsią lango užuolaidą ir
griūdavo į lovą, retai kada pagalvodavęs apie karvašūdžiuose ištepliotus kojų
pirštus ir tarpupirštes.
Prieblanda. Musės niekaip neranda vaiko veidelio.
Nei užmerktų vokų. Prietemoje jos beveik aklos. Tad ropinėja ir nedrįsdamos pakilti
virpina stiklinius sparnelius. Zyyyyyyzia
zyyyyyyzeeeeena
sssssvirbia, it lubose
labai plonu grąžteliu gręžtų skylę, norėdamos žūtbūt ištrūkti iš tamsos į
tvaskančią saulę mat koks pragaro liepsnų ilgesys, nenumaldomas, musės kraujuje
slypintis.
O vaikas jau s v a i g s t a, grimzta į ežero
dugną, kur atbuli rėplinėja vėžiai ir Vėžio žvaigždynas, tarsi nežinomas skubiai
riedančių lenktų raidžių žodynas v i n g u r i u o j a žali žaliaakiai
unguriai, tos vandenų gyvatės, kurias nuo amžių draudžia vartoti maistui Jėzaus
gimtinės Betliejaus įstatymai, nors čia, Ukmergės apylinkėse, už ungurį gali gauti
tris raudonus ir kaip aitvaras didelius červoncus. Tokia svaigi, nereikalaujanti nei
smuiko, nei armonikėlės pritarimo muzika. Dangiška. Nors pati musė velnio peras,
šėtono kirmėlė, raganos sesuo
Ir per tvankios dienos sapną vaikas maldauja:
muselės, pabūkit, pazyyyyskit, man taip geeeera, taip lengva, taip svaigsta širdis
Ir musės išpildydavo berniuko prašymą
pasilikdavo prieblandoje iki pavakarių. O vakare staiga visos kažkur išnykdavo. Ir
tikriausiai ne pragare, nes iki pragaro ne vienos nakties kelias
Tikrai ne pragare. Žiūrėkit ir klausykit. Matot
atšlaimo pakrašty vilkšunio Argano būdą? Prieikit arčiau. Nebijokit
grandinė tvirta, nenusiraus, kad ir kaip daužytųsi. Ir ne į šunį žiūrėkit, nes,
kaip ir kiti vilkšuniai, jis, karui su rusais baigiantis, už butelį išmainytas. Nėra
ko spėlioti vokiškas ar rusiškas šuo, ar iš vokiečių atimtas ir pervadintas Rekso
vardą pakeičiant į Arganą, į labiau mongolišką ar Altajaus kraštui
būdingą. Žiūrėkit ne į stačias šunies akis, o žemiau, štai ten, kur baigiasi
vilko ištryptas puslankis griovys, šiapus, ne anapus, nes anapus pats šuns ponas bijo
žingsnį žengti atkąs kulkšnį kaip runkelio galą.
Matot šalmą? Kieno kariuomenei jis priklausė?
Sakot, gal rusų? Ne, mielieji istorijos mėgėjai. Rusų bliūdeliai tokiam
kryžiuočių šalmui neprilygs. Žvelkit, ausis ir sprandą dengia, ne tik viršugalvį
kaip anglų šalmai. Gilus kaip tik tokiam jovalo kiekiui, kokio Arganui
reikia. O reikia jam pusės kibiro. Vadinasi, tuščias vokiškas šalmelis vertas pusės
kibiro jovalo. Gražus skaičiavimas, jau pokarinis. Ne pirmą karo rytą, kai panašūs
šalmai saulėj tvaskėjo, o riterių pulkai kaip sparnai debesies į Lietuvą traukė,
pasak tautos dainiaus Maironio žodžių, gal ir ne tiksliai čia pavartotų.
Šalmas pakaušiu į žemę. O į kurgi daugiau
galėtų būti? Žvelkit, kokia skylė šone tiesiai į vokišką smilkinį, ir kaput,
nebematyt tau Vaterlando nei Memelando
Arganui, suprantama, ne visos karo smulkmenos
paaiškintos, nes ir laiko šunų mokykloj neužteko, tad šuva gal net nežino, jog iš
geležinės vokiečio kaukolės jovalą srebia jam kad tik to kiaulių skanėsto (tik
prašom be arkliašūdžių, būkite maloni, ponia) užtektų bedugniui pilvui prikimšti.
O srėbti reikia labai skubant, nes prakeiktosios velnių sugulovės iš pirkios į lauką
išsirovusios jau aplipo šalmo kraštus, jau straubliukus siurbėlės atvyniojo.
Neapsižiūrėsi pusę šalmo išsiurbs.
Ir iš tikrųjų ant šalmo kraštų pilkai mėlynų
musių sparnynas net verda, kunkuliuoja, tarsi pats jovalas dar ant ugnies virtų, niekaip
negalėdamas arklio obuolių suminkštinti. Tad skuba Arganas, šiuo mongolišku
vardu pervadintas, vokietis aviganis nuo Bavarijos nuokalnių, net iltimis kaukši,
gal šitaip muses baidydamas?
Bet kas musei Argano iltys, jeigu šėtono
ilčių išvengė, kai iš besočio velniško pilvo jas į pasaulį pro ilčių
spygliuotą tvorą varė. Siurbia, ryja, o sykiu iš didelės sočios laimės pojūčio
gieda, tiksliau, zyyyyzia. Nors gal visgi gieda. Juk ar gaidys negieda? Ir jam ne gėda
nei prieš lakštingalą, nei prieš devynbalsę. Taip ir musėms jų giesmelė joms
ir Belzebubui pati gražiausia, ir nereikia jokių smuikelių, čigoniškų čirpynių bei
būgnelių su kanaanietiškais pagoniškais cimbolais
Tad į kiemą išėjęs vaikas sėdi ant kulbės ir
delnais galvelę parėmęs kad klauso, kad klauso aukštos musių gaidos, net momenėlis
kaista
Po valandėlės šalmas jau išlaižytas. Sykiu su
dešimtimis jovale nuskendusių dvisparnių velnio perų, nugarmėjusių į Argano
pilvą. Surūdijusi geležis tuščia kaip geležinė kokio mutanto kaukolė su skurliu
užkimšta apvalia skylute šone, rytų pusėj.
Ir dabar vaikui jau graudu, jau gaila nežinomo
kareivėlio ruso ar vokiečio, kas gi atskirtų nežinia, kur jo šonkaulėliai
baltieji guli, gal bulvių duobėse po arklių kaulais? gal vaikėzai jau seniai visus
kaulučius permaišę žydeliui pardavė, o šis tik pasvėrė, apgaudamas sumokėjo, ir
po kareivio. O juk jo gal kažkur toli motulė ilgai laukė ir nesulaukus nuo aukšto
upės skardžio Dunojaus sietuvėlėje nusiskandino ir gal jau seniai tapo žuvelių
sesute ar slaugute? Ėjo kareivis, žygiavo, daineles dainavo, kol kulka jo smilkinio
nesurado, kol šalmo neprakiurdė, kol karštas kraujas į molio žemę nesusisunkė. Ir
pasibaigė dainos, ir nutilo kaustytų batų pasagėlių kaukšėjimas į miestelių
grindinį, tik aidas dar kurį laiką kulkos kirčio ir pasagėlių garsus po miškus
nešiojo, kol varnai jų neišgaudė ir nesurijo, o likučius skruzdės skruzdėlynuose
paslėpė
Graudus būdavo Argano kauksmas į mėnulį.
Graudi musių muzikėlė ant šalmo krašto. Liūdna kareivio mirtis nežinomam krašte,
pasaulio gale.
Bet ir tai dar ne visi prisiminimai. O ne.
Nusprendė kartą berniukas muses mušti už tai, kad
Šyvio ašaras siurbia, už tai, kad senelei miegot neleidžia ir jam tenka sėdėt
ant žemo suolelio ir obelies šakele tą velnio perą nuo brangiausio veido ir nuo akių,
ir nuo baltų kaip kauleliai pirštų baidyti, o sparnuotosios raganos nebijo, išsisuka
ir vėl tupia. Už daug ką vaikas nusprendė muses nubausti. Ir ne tik bausti, bet ir
suskaičiuoti, kiek nubaudė šimtą ar visą tūkstantį.
Tad, pasiglemžęs kalkių, susimaišė baltos
košelės, nutepliojo ant kluono durų tokį stačiakampį. Paskui susirado surūdijusios
vielos t r o s ą, gal dar nuo tankų laikų užsilikusį, atvyniojo ploną gijelę,
kirviu sukapojo, pasigamindamas daug šimtų trumpų, labai plonų adatėlių ar
smeigtukų, kad turėtų kuo muses prie to balto stačiakampio prismeigti.
Medžiojo ne dieną ir ne dvi pusę vasaros vargo
medžiotojas: ir negyvas, jau po musiomirio, rinko, ir tas, kurios stiklainy
cukraus tyrelėj nugrimzdo, ir tas, kur ant šalmo dugno per Argano
neapsižiūrėjimą pasilikdavo leisgyvės, visas ir visur saujom gaudė,
paukštiškai lesiojo, kad didesnį skaičių velnio dukterų prismeigtų. Tuomet vaikui
ne musės muzika rūpėjo. Dėl jo musė galėtų būti net besparnė. Juk vis vien jos
įkyrumas nesumažėtų, su sparnais ar be sparnų senelės veidu rėplinėtų. Tad
medžiojo kaip tikras indėnas, net už galvajuostės gaidžio plunksną užsikišęs.
Ir ką jūs manot? Vidurvasarį visas stačiakampis
kaip tikras paveikslas ar abrozdas buvo įvairių musių ir muselių, ir netgi
gylių su varmais išmargintas. Kelis žingsnius atsitraukęs, galėtum tą
margumyną nežinomos kalbos raidėmis palaikyti eilutės, tiesa, nelabai lygios, bet
visgi ilgos, tvarkingos nuo viršaus iki baltosios dėmės apačios.
Netyčia šį abrozdą pamačius mama vaiką
subarė: tai štai kuo tu per dienas užimtas, štai dėl ko neturi laiko žabų atnešti,
dabar žinosiu ir tėvui pasakysiu parodys jis tau, iš kur musės į svietą lenda.
Puolė vaikelis mamos prašyti, kad nuslėptų jo paslaptį, tėvui neatskleistų.
Gražiai pavargusias rankeles bučiavo. Tik niekaip negalėjo pasižadėti daugiau musių
nebemedžiosiąs, nes iki tūkstančio trūko vienos vienintelės eilutės, ši tebebuvo neprimusyta,
neprirašyta. Tik sukuždėjo: baigsiu, ką esu numatęs, ir sunaikinsiu, dabar
negaliu
Mamos širdis visada atsileidžia, ypač jei rankeles
pabučiuoji, nes rankelėms labai jau šilumos trūksta, švelnumo, nes per tuos
nepabaigiamus darbus jai nėra kada rankelių šiltame vandeny pamerkti, palaikyti, kad
nuovargis su tvarto purvais išeitų, kaip tas pašalas pavasarį iš žemės po pirmo
griausmo
Nuėjo mama į pirkią ir tikrai niekada tėvui
neprasitarė, kad sūnus gal kiek kvankštelėjo, nes gaudo muses ir jas vielelėmis prie
kluono durų smaigsto, kreida jų skaičių užsirašydamas. Ačiū mamelei. Ir dabar po
penkiasdešimties metelių dar kartą ačiū, nors ir nežinia, ar šiandien ji pasenusio
savo sūnaus žodžius girdi, jeigu danguj, tai tikrai girdi, bet jeigu skaistykloj,
tai kas žino, gal ir ne
Pagaliau tūkstantis musių kaip ant delno
skaičiuok nuo viršaus į apačią ar iš kairės į dešinę, ar priešingai vis
vien išeis lygiai tūkstantis. O kad taip bent jų kaimo visi vaikai po
tūkstantėlį, tai musių tikrai apmažtų, nespėtų velnio sėkla taip greitai
pasisėti, o jeigu visos Lietuvos vaikai po tūkstantį šūdmusių ir cukrinukių,
smaližių ir kambarinių, ir kandiklių, ir šiukšlynų, ir dvėselienos
mėgėjų prismeigtų, tai tektų nežinia kokio dydžio stačiakampį nežinia ant
kokios sienos ar ant pragaro vartų nuteplioti, kad visos tilptų ir būtų iš tolo
matomos. Bet žinojo vaikas, jog kiti jų kaimo vaikai iš tokių jo svaičiojimų ir
medžioklių, atsiprašant, aplink šūdo būdelę nuo ankstyvo ryto sukiojantis, tik
pasijuoktų, tad niekam ir neprasitarė nuramino sąžinę, kad muses už jų nedorus
darbus nubaudė ir, ištraukiojęs adatėles, sausas kaip parakas muses į lauželį
sumetęs, nešė vandenį ir plovė kluono duris, pasiraudamas žolių šveitė, kaip
niekada nebuvo nė pats pirtelėj prieš didžiąsias šventes šveitęsis taip
šveitė, brūžavo, vandenį kibirais pildamas, negailėdamas, nes jų šulinys visame
kaime gal pats giliausias, gal kažkokiais požemių takeliais net su upės dugnu
susisiekiantis, kad ir per didžiausius karščius jo vanduo toks šaltas.
Taip ir išnyko nuo kluono durų, ir išnyko iš
pasaulio akių tas gražus, niekada jau nebepakartotas, tiesa, ne šventas, bet vis dėlto
abrozdas uždėtum auksinius, bažnyčioje švytinčius rėmus, tai iš toliau
atrodytų kaip votom nusagstytas šventas paveikslas, atleisk Dievuli čia rašančiajam
ir prisimenančiajam, nes jis tikrai nežino, ką su jo jausmais ir skystu proteliu
lietuvių ir tuteišų, ir rusų kalba išdarinėja
Šit vienas iš kalbos triukų.
Musė, mus'ulmonas, Mozė, muzika, mužikas ir
mūsų. Mūsų musės. Musulmonų kariauna, Mozės pyktis ir lentos, tvarto musių brolis
mužikas. Tai tiesiog Rubiko kubas ne kalba, ne žodžiai. Ir žmogus tikrai
nekaltas, kad jo klausa kalbai taip nuolankiai paklūsta, kaip sąmonė, minios
valdžiai ar slaptosioms tarnyboms. Nėra tokio teismo, kuris už kalbos girdėjimą
nuteistų. Ir advokato nėra, kuris už tokias paikystes imtųsi žmogų ginti. Štai už
kelis neteisėtai nuslėptus milijonus keli advokatai stos ginti vagį galės kuilio
snukis rinktis. Beje, ir už kurtumą kalbai niekas nenubaus. Blogiausiu atveju paskirs
dešimties litų baudelytėlaitę. Į ją piktybiškam kalbos darkytojui nusispjaut, nes
jam ir šiandien vis tiek pat, kokią vėliavą prie savo aplūžusio, prasmirdusio būsto
Nepriklausomybės dienos rytą iškelti kūjį su pjautuvu ar svastiką. Kad tik
niekas nepriverstų trispalvės iš rūsio šiukšlyno ištraukti
Patys matote, kaip tos mintys blusos šokinėja. Nuo Tuko
uodegos ant premjero pakaušio, nuo pakaušio ant nekaltai prieš pusšimtį metų
pralieto kraujo dėmelės, nuo tos dėmelės vėl ant seimo pirmininko akinių
stiklų, nuo jų ant apsimetėlės jaunosios gražiai apžėlusios salelės
Bermudų trikampyje, kurio gelmėj jau ne vienas toks asilėlis jaunikis į dugną
nugarmėjo ir niekas lig šiol jų neranda, nes netgi jų motinos savo sūnų neieško.
Bet mintims neįsakysi jos tikrai kaip musės. Gal? nusilaužta beržo šakele
vaikiškai mojuoti, gali vyriškai kūju ant arklio galvos skerdykloje prigludusią velnio
sugulovę pritrėkšti. Gal? kaip nori vis vien nieko neišeis. Geriausiu ir
laimingiausiu atveju užmuši vieną tūkstantį musių, prismeigsi jas visas prie kluono
durų, pasižiūrėsi, niekam iš pašalies nerodydamas, ir
sunaikinsi kelių
savaičių triūso vaisių.
Tai viskas, ką kovoje su m u s c a, mirusia lotynų
kalba rašant, gali laimėti. Tačiau tokia pergalė greičiau panaši į Vaterlo
mūšio padarinius Napoleonui siela liks dar tuštesnė suvokus, jog prieš Musių
Valdovą, Ba'al-Zebubą, prieš žemės kunigaikštį nepakovosi, per silpnos tavo galios,
per plonos kinkos, per baugi širdis ir per ilgas tavo liežuvis jis visada
pasiruošęs išduoti
O pabaigai palikome patį smagiausią laisvo laiko
leidimo būdą.
Kelias dienas neplauni kojų, kad tarpupirščių
kvapas pasklistų po visą kiemą, perkoptų strikolių tvorą, pasiektų
pamiškę, kaimo šiukšlyną ir sukviestų muses. Ne visas iš karto. Po kelias,
daugiausia po tris keturias.
Sėdi sau iš tėvo paveldėtoj supamoj kėdėj
atsilošęs, kojas ištiesęs, pirštus judini, kad kvapas geriau sklistų. Ir lauki, prie
lazdelės pritvirtintą šikšnogalį paslėpęs. Gali net akis užmerkti oda pati
praneš, kada musca nutūps ir apsvaigs nuo tarpupirščių prakaito, kvepiančio
lyg olandišku sūriu, lyg neplautom kojinėm.
Vienu šikšnogalio smūgiu pritrėkši tik vieną muscą
kitos pakils, apsuks ratą ir vėl kaip vagilės sugrįš į nusikaltimo vietą. Antru
smūgiu nudėsi antrą. Galiausiai ir paskutinę. Kita musių partija atskris po
valandėlės, tad ramiai gali užsirūkyti dūmas vis vien nenustelbs prakaito
kvapelio, ir musės atskris. Tad kiek laisvo laiko nuo rašto darbų, darbelių sutaupysi,
tiek jo ir galėsi paskirti linksmiausiam ir smagiausiam musių naikinimui prie lazdelės
pritvirtintu šikšnogaliu.
Į viršų
Musių vilkas
Rašant knygą apie muses, velnius, žmones ir jų
nuodėmingą kūnišką meilę, nepastebimai
s u m u s ė j a ir pati kalba. Pamažu ir ji
tampa kiek įkyria, neatstojančia, tarsi zyziančia, sekinančia rašančiojo kantrybę
ir dvasios galias. Mintys taip pat tarytum susparnėja, sustiklėja ir tampa perregimos
kaip musės sparnas. Ir tuomet tai, kas atrodė jau išbaigta iki paskutinio taško, ūmai
suvirpa, zvimbteli ir prašosi dar vieno rašto voratinklio kad įklimptų į atmintį
lyg į medų ir knygoje pasiliktų amžiams.
Pažvelkit, kas gi ten ryto saulės nušviestu šilo
taku priešais mus atskraidžioja pakyla be garso, paskrenda žingsnį ir staigiu
grįžtamuoju nusileidimu krinta ant šūdmusės?
Tai angelų velnių priešų bičiulis m u s
i ų v i l k a s.
Iš pirmo žvilgsnio net panašus į didelę
mėšlamusę, kurių apstu šilo takuose ir keleliuose, nes kaip tik ant tų pušų
spygliais išklotų takų ankstyvais rytais arkliai išsikrauna, kitaip tariant,
nusišika, palikdami įspūdingas garuojančias žalių su aukso atspalviu obuolių
krūvas šūdmusių skanėstą, kaip kokiam žmogeliui skanėstas yra aukštas
auksinis pyragas š a k o t i s.
Tokiose atkampiose vietelėse ir darbuojasi
sparnuotasis musių naikintojas.
Žvelkim: eina sau moterėlė ar pusbernis į tolimą
raistą uogauti. Ir, žinoma, eina takais ir keleliais, nes nerėplios žmogus tiesiai per
kelmų sąvartynus ir tankmes, nors kelias dvigubai sutrumpėtų. Eina takais. Kas
pusšimtį žingsnių pakeldamas šūdmusių debesį. Musės pakyla, pakrikusios
netvarkingai vėl nutupia ant tako. Ir štai dabar tarsi iš po žemių pasirodo
m u s i ų v i l k a s. Musių spalvos,
tik tarsi tigriškai dryžuotas. O kur tik skersi dryžiai ten jau ir plėšrūnas.
Prisiminkim širšes ar dryžuotaspalvius gylius.
Šūdmusė labai greita ir atsargi nuo
menkiausio sujudėjusio šešėlio į kerpių patalus sprunka. Bet m u s i ų v i l
k a s dar greitesnis. Be to, jis už musę gudresnis. Kai žmogaus žingsnių
pabaidyta musė nutupia ant tako spyglių ir pradeda trinti priekines kojeles, taip
išreikšdama pasitenkinimą arklio krūvų gausa, nuo žemės pakyla ir v i l k a s.
Apsimetęs, kad musės nė nepastebėjo, skrieja virš jos į tolį musė užmeta akį
į virš jos galvos lekiantį plėšrūną ir nusprendžia, kad jis turi kitų reikalų, o
v i l k a s žaibiškai apsigręžia, ore padaro mirties kilpą ir grįžtamuoju
lankstu krinta ant musės. Velnio perui nelieka nė menkiausios galimybės išnešti
sveiką šėtono kailį.
Niekas niekada nesuskaičiavo, kiek vienas m u s i ų
v i l k a s per vieną dieną nuo ankstyvo ryto, kai tik saulės
spinduliai pasiekia garuojančias kvapnias arklio krūvas, iki tamsos suryja tų šūdmusių.
Šimtą? Tūkstantį? Juk kovoje su musės gentimi m u s i ų v i l k a i darbuojasi
tobulai pasiskirstę šilo takais ir keleliais. Vienam vilkui priklauso takas nuo
pamiškės iki pirmos takų kryžkelės. Nuo šio taško į abi puses bėgančius takelius
jau kontroliuoja kiti v i l k a i, kaip du medaus lašai
panašūs į mūsų aprašytąjį. O kadangi visas kaimas taip pat kas rytą atskirais
vežimais išvažiuoja į paraistėse išsimėčiusius juodesnės riebesnės žemelės
sklypelius tokia jau yra šilų žemdirbių žemdirbystė, beveik kaip drevininkystė
ar grybininkystė, tad ir šviežio arklių mėšlo visiems keleliams pakanka.
Žodžiu, šį musių naikinimo arba medžioklės būdą galėtume pavadinti kooperatiniu,
o senesnį žodį pavartoję, kolektyviniu arba kolchoziniu, taigi anų laikų
reliktu, juo laikytina ir kažkaip ant naujųjų prekybos centrų prekystalių vėl
išlindusi tarybinė šlapia dešra, kad prisimintume, kuo ji kvepia.
Na o žygiuojančiam ankstų rytą į tolimiausias
pelkes žmogui tas m u s i ų v i l k o virpėjimas prieš akis, tie jo
neįtikėtini kūliavirsčiai ore, tos įspūdingos, musei galą nešančios mirties
kilpos suteikia didį širdies pasitenkinimą vis ne vienas žmogus, liūdnų minčių
prislėgtas, atkampiais paraisčiais brenda, o su p a l y d o v u, su ištikimiausiu
sparnuočiu, niekada nekliudančiu žmogaus, nes jis nesiurbia žmogaus prakaito, ašarų
ar kraujo. Šėtono sugulovių naikintojas lydi žmogų iki paskutinės prieš raistą
garuojančios šio ryto krūvos, dvelkiančios kažkokia užmiršta senove,
nesmirdančios, o tiesiog kvepiančios kaip ir prakaitas, atsklindantis nuo ristele
bėgančio ir smagiai vežimėlį traukiančio arklio pasturgalio. O jeigu žirgelis
prieš neaukštą kalnelį dar ir bumbteli tai gražesnio vasaros ryto nė
įsivaizduoti negalima.
Nuo m u s i o m i r i o musė gali pasprukti,
kad ir kaip jis cukrum viliotų, nes jis nejuda, tik laukia, nerodo iniciatyvos. Tačiau m
u s i ų v i l k e l i s nuo saulės patekėjimo iki laidos, kai ima burkuoti
pilkieji karveliai ir iš pušynų pasklinda aitrus, bet labai skanus sakų, t. y.
terpentino, vaistinis, reumatus gydantis kvapelis, darbuojasi sparnų nesuglausdamas, kaip
žmogus rankų nesudėdamas. Dėl to ir rezultatas puikus. Vilkas visada vilkas, kaip
Pariž vsegda Pariž
Tad pirmą kartą į šilų takus pakliuvę ir m u s
i ų v i l k e l i o mirties kilpas išvydę nesugalvokite šio panašaus į musę
musių naikintojo bausti. Jis žmonių giminės draugas, bičiulis mieliausias, tarsi
koks labai labai mažas, už egzotiškąjį kolibrį šimtus kartų mažesnis
skrajūnas. Mažas, bet labai naudingas, kaip kitame žemės pakraštyje naudingas yra
didžiulis Tailando dramblys
Į viršų
Voratinklių šalis
Tai šalis, kuri plonu, lipniu voro siūlu
apglėbia pušų jūroje dunksančius kaimus, upeliukus ir šalcinius, ir draves,
ir skruzdėlynus, ir baravykynus, ir partizanų žemines nuo Kazimieraičio pulkininko J.
Vitkausko ir Mardasavo slėptuvių iki Lietuvos partizanų kapų šalia Marcinkonių,
Musteikos kryžiaus ir stalinizmo aukų kapinių tarp Pirmųjų ir Antrųjų
Kabelių. Toks tobulai paprastas, kaip žvaigždynas, voratinklėlis, Belzebubo
veislės naikintojėlis, ne kartą suplėšytas ir išardytas, tačiau vis iš naujo
atsikuriantis, gal dar tankesnėm tinklo akelėm ir r e t e k i a i s žmonių
širdyse sutvaskantis.
Pasižiūri iš juodojo genio meletos skrydžio
aukščio į tuos kabančius Semiramidžių sodus, į tuos sidabrus, ir
užgniaužia gerklę kartais rauda dėl pražudytos pirmos gimnazistiškos meilės,
dėl sudegintų nekaltų meilės laiškelių, menkų popierėlių, dėl negestančios
ištikimybės ir meilės Aukščiausiajam, o kartais ir tik dėl širdies dubury
gimstančios dainos:
|
Povinėj povelė
Po dvarų,
Šilkeliais kojalės
Panciuotos.Kad aš tų povely
Sugautau,
Nuo kojų šilkelius
Nurištau.
Nuo kojų šilkelius
Nurištau,
Jaunan jaunimėlin
Nueitau. |
Ir rasų perlai karoliai kaip angelo ar žmogaus
ašaros tai tokia yra plonais vorų šilkais sujungta Dainavos šalis, sakytum,
Dainavos šalies padavimas, pasak tos pačios šalies žvirblio Mickelio Vincės
Krėvės
Ir vis dėlto ne pasaką ir ne padavimą čia norime
aprašyti. Juos ir be mūsų daugelis dainių apdainavo. Ne. Norime pašlovinti tuos net
Dievo akimi neaprėpiamus voratinklynus kabančius, besisupančius, ant samanų it
dangaus kilimėliai patiestus, sidabrais ryto saulėj tvaskančius. Ir ne dėl žmogui
taip artimo grožio čia esančius, o su neišnaikinama musių velnio sugulovių paderme
sunkią kovą kovojančius.
Ištiestum visus Dainavos krašte virpančius vorų
tinklus į vieną siūlą, tai kelis kartus Žemės gaublį apjuostum, šilkais
apvyniotum. Siūlų kamuoliu Žemė taptų. Ploniausių visatoje siūlelių. Plonesnių
už ploniausią mergelės kasos plauką. Malonybiniais žodeliais aprašomų kabančių
lieptelių, kuriais ir mirtis atėjo, ir laisvė atbėgo, ir nuliūdimas prisiartino,
širdį dėl neteisybės gniauždamas.
Milijonai milijardų su trilijonais. Per šventą
Joną rasų karoliais jo kaklą išpuošiantys. Subtilesni už ploniausias Bacho gaideles,
gal net šventesni, šie kabantys žvaigždynai skirti vienam vieninteliam tikslui
Ba'al-Zebubo veislei naikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tie liepteliai
nekabėtų musės mums akis išėstų, kraują išsiurbtų, ašaras išlaktų kaip
sparnuoti mitologiniai šunys.
Bet džiaugias širdis matydama, kaip narsiai
mažieji karžygėliai tą prakeiktą, nuožmią, negailestingą veislę naikina kur
tik pasižvalgysi po Krėvės kraštą, visur pamatysi džiūstančias, į dulkes
virstančias, nelyg tylia liepsna liepsnojančias muses. Nuo jų spalvos ta liepsna darosi
melsva, panaši į šaltųjų ugnių kalėdinę liepsną. Ir šiltas nuovargis apsemia dūšią
nuo minties, kad ne vienas yra žmogus kovoje su velniu, kuris tiksliai Šventajame Rašte
pažymėtais metais per Nojaus neapsižiūrėjimą ar per skubėjimą mat lietus be
perstojo pliaupė ir pliaupė ir vis mažiau neapsemtos žemės beliko, tad seniui
reikėjo skubėti įsileido velnią į laivą ir taip išgelbėjo nuo žūties
vandenų gelmėse.
Ir šiandien dar niekas nežino, kuo pasibaigs musių
ir mažųjų vorelių kova. Mes tegirdime ausis ir širdis gręžiantį
zyyyyyyziiiiimąąąąą, ir, atrodo, nebus jam pabaigos. Nors platūs šilai nenustoja
tvaskėję nuo kabančių lieptelių, nuo voratinklių šilko, nuo perlais nusagstytų
vorų kryželių. Toks miniatiūrinis Dainavos šalies Kryžių kalnelis, smėlio
kauburėlis, iš pasaulio aukštybių neįžiūrimas, tarsi jo nė nebūtų. Bet jis yra,
tas kalnelis. Ir jis auga. Nes pastaruoju laiku išpuolus vaisingiems musių lervoms
metams kaip priešnuodis, kaip musiomirių taškeliai išplito ir vorų
prižiūrimos erdvės. Taip pat yra ir kitose Lietuvos vietovėse, nors ten vieni eglynai
ir žemė sunki kaip molio grumstai į karsto dangtį rudenį, vos spėjus nukasti bulbes
Tad ir vilties pagaliau vieną šventą sekmadienį
įveikti m u s c o s padermę nepraraskime, nes be vilties neišgyventų net voras,
tas atkakliausias šėtono, Musių Valdovo, priešas
Tik tegu iki pasaulio pabaigos neišnyksta tie vadų
ir paprastų girios kareivėlių žemines sujungę šventi voro tinkleliai, tie naktimis
švytintys pasakų ratužėliai, it žėrinčių naktižiedžių vainikai ant nekaltai
pražuvusiųjų galvelių. Ir tegu volungė liepoms pražydus čiulba:
|
Ir tik nukritęs koks klevo lapas
Bus mano kapas tylioj nakty
|
Į viršų
Epilogas
Kaip jau patyrėm, musė nėra gerbiama,
priešingai ji priklauso įnirtingiausiai persekiojamiems vabzdžiams. Ir vis dėlto
retai kam žinomas faktas, kad senaisiais laikais m u s i ų m e
d ž i o k l ė buvo valdovų pasilinksminimo būdas.
Iškiliame Mufe kūrinyje Insectorum sive
minimorum animalium theatrum randame įdomų pasakojimą:
Mes neturime stebėtis tuo, kaip nuosekliai
žvejai ir žuvys persekioja muses. Juk pats imperatorius Domicianas nelaikė musių
medžioklės žeminančiu užsiėmimu. Didžiai susikaupęs ir užsidegęs jis geležine
adata perverdavo visas ant jo kambario sienų ir lubų tupinčias muses. Tad jo vergams į
klausimą Kas yra pas imperatorių? būdavo nesunku atsakyti: Nieko nėra, netgi
musės.
Žiemos metas musėms panašus į marą jų
pasaulis tarsi užgęsta, išnyksta. Ir vis dėlto viena kita musė, suradus kokį
šiltesnį plyšį, peržiemoja. Ir štai šitos žieminės musės atšilus orams
pradeda naują kartą.
Neįtikėtinu greitumu šie musių likučiai ima
daugintis. Nors viena musė vienu sykiu padeda apie 200 kiaušinėlių, tačiau vada
keičia vadą, ir vienos musės palikuonių per vienerius metus, tiksliau kalbant, per
šiltąjį metų laiką, susidaro astronominis skaičius 120 000 000 (šimtas
dvidešimt milijonų).
Tad jeigu ne žmogus, ne žuvys, ne paukščiai ir ne
vorai, ne širšės, ne cukrum pabarstytos musmirės, ne stikliniai spąstai, musės
veikiai taptų baisia žmonijos rykšte.
Nereikėtų išleisti iš akių ir plika akimi
neįžiūrimo grybelio E m p u s a m u s c a e, kuris (ypač rudenį) sunaikina
didžiąją šios šėtono veislės dalį. Ant langų stiklų ar sienų matomos
sustingusios, išpampusios, balta miglele padengtos musės šio mikroskopinio didžiai
naudingo grybelio triūso vaisiai.
Ir vis dėlto netgi įkyrioji, visur esančioji m u s
c a, o tiksliau, jos lerva gelsvas vikšras, nepaprastai greitai naikinanti
pūvančius organizmus, grynina orą, o juk kaip tik švarus oras yra visų mūsų ir
rusų, ir lenkų, ir gudų, ir latvių, ir vokiečių, ir kitų žmonių gyvasties ir
išlikimo pagrindas. Be vandens ir be duonos mes pajėgiame ištverti žiauriausius
konclagerius, net be miego mes išgyvename tardymo rūsiuose. Ir tik be oro ne. Dvi
minutės be deguonies daugeliui mūsų yra riba, už kurios jau prasideda mirties savanos,
pampos, dykvietės ir pati Sachara tik be oro mes esam bejėgiai prieš mirtį.
Tad ir paaiškėja, jog ir Belzebubas, Musių
Valdovas, kad ir koks šlykštus, nuožmus ir negailestingas būtų, retkarčiais savoms
sugulovėms suteikia teisę bent šiek tiek pasitarnauti žmogui. Nes juk ir velniui
aišku, jog be žmogaus gyvastingumo, sykiu ir be jo nuodėmingumo, pats pragaro buvimas
netektų prasmės. Dėl šunų ar krokodilų, ar gyvačių nuodėmių niekas ten,
aukštybėse, nebūtų apie pragaro liepsnas nė pagalvojęs visi prietaisai, katilai
ir automatiškos šakės skirti tik žmogaus d ū š e l e i
Na o dabar, baigdami musės istoriją, pažvelkime,
kaip šventoji lietuvių kalba, daugelio kalbų pramotė, nuo senų senovės mėgina
apibūdinti musę. Kaip bando atskleisti velnišką jos prigimtį smalsumą,
įkyrumą, apgavikiškumą, gudrumą, suktą vikrumą, besotiškumą, rajumą, nuožmumą,
negailestingumą, kraugeriškumą, jos ryšį su ligomis, su maitomis, su puviniu, su
atmatomis. Ir su mirtimi. Ir kaži, kaži ar šventos kalbos raidės per visus tuos
tūkstantmečius bus aptikusios b e n t v i e n ą n e p a n e i g i a m ą
m u s ė s d o r y b ę?
2002, Mardasavas
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|