|
<< Atgal
Nunykti ar atgimti?
Įprasta sakyti, jog kartais iš toliau geriau
matyti nei iš arčiau. Nežinau, kiek fizikinės tiesos yra tokiame pasakyme, bet
psichologinė ir filosofinė tokio pasakymo tiesa – akivaizdi. O jos pagrindą sudaro
kontrastas, iš kurio kyla visos prasmės. Turiu galvoje tai, kad nuotolis, atstumas
padeda pastebėti kontrastą, kurio gali ir neįžvelgti, kai esi pernelyg arti stebimo
dalyko.
Fizinis atstumas tarp Vilniaus ir Briuselio šiandien
– labai nedidelis, vos kelios valandos skrydžio. Tačiau kur kas didesnis dvasinis
atstumas. Štai apie jį, dvasinį atstumą, ir norėčiau pasidalyti su Jumis keliais
samprotavimais. Kitaip tariant, pasidalyti mintimis apie tai, ką, kaip man atrodo,
derėtų daryti, kad tas dvasinis nuotolis bent jau nedidėtų, o geriau – mažėtų.
Kad Lietuva nevirstų, jeigu dar nevirto, savotiška dvasios provincija, Europos dvasios
provincija.
Kai kalbu apie dvasią, žinoma, turiu galvoje kur
kas konkretesnį dalyką nei Lietuvoje neseniai atrastas fenomenas, pavadintas
Konstitucijos dvasia. Kalbėdamas apie dvasią turiu galvoje visų pirma tam tikrą
visuomenės, tautos intelekto būvį, kurį lemia švietimo, mokslo, apskritai
kultūros padėtis ir ypač valstybės galias turinčiųjų požiūris į švietimą,
mokslą, kultūrą.
Plačiąja ir tikrąja prasme kultūra apima ir
mokslą, ir švietimą – kaip mūsų buvimo ir veikimo šiame pasaulyje būdą, kaip gyvenimo
kultūrą. Tačiau kultūros atskyrimas nuo mokslo ir švietimo yra įsitvirtinęs
mūsų sąmonėje kaip dogma, esą kultūra – tai išimtinai menų sfera. Ši kultūros
atskirtis nuo švietimo ir mokslo valstybės valdymo struktūroje yra įgavusi net
biurokratinį atskirų ministerijų pavidalą. Nors iš tikrųjų kultūros turinys yra
vienas – žmogaus akiratis, jo dvasios pasaulis, jo gyvenimo kultūra, apimanti žinias
ir nuomones, ir gebėjimą kurti, t. y. tai, ką graikai kadaise vadino išsilavinimu. Ir
didžiavosi ne savo tautybe, o išsilavinimu, nes išsilavinimas, jų manymu, suteikdavęs
tautybei turinį. Kaip sakė vienas filosofas: esu graikas ne todėl, kad esu kilęs iš
graikų, ne todėl, kad mano tėvai graikai, o todėl, kad esu išsilavinęs.
Išsilavinimas kaip graikiškumo sinonimas ir
šiandien išlieka nepamainomas tautiškumo idealas. Tačiau ar nebūtų keista šiandien
išgirsti Lietuvoje: esu lietuvis ne todėl, kad mano tėvai – lietuviai, bet todėl,
kad esu išsilavinęs. Esu lietuvis todėl, kad sąmoningai puoselėju savo dvasią kaip
tautos dvasios dalį. Todėl, kad sąmoningai lavinu savo dvasią, ją turtinu ir žinau,
kad šitaip turtinu tautos dvasią. O jeigu taip, jei mano kultūra, mano gyvenimo
kultūra yra mano kaip individo orumo pagrindas, tuomet ir tautos kultūra, jos gyvenimo
kultūra yra tautos orumo pamatas.
Atkreipkime dėmesį į svarbią aplinkybę: šitoks
tautiškumo supratimas yra platesnis už etninį, jis peržengia arba, kaip pasakytų
filosofai, transcenduoja etninį supratimą: galiu būti lietuvis, nebūdamas etninis
lietuvis, jei ir tik jei mano dvasia yra lietuvių tautos dvasios dalis; lygiai taip
neetninis prancūzas yra prancūzas, jei ir tik jei jo dvasia yra to, ką prancūzai
vadina esprit français, dalis.
Kad individo ar tautos kultūra skleistųsi kaip
individo ar tautos dvasia, turi būti patenkintos iš esmės dvi sąlygos. Pirma:
kultūros atvirumas. Tik atvira kultūra, prieinama kitam ir kitiems, kitoms kultūroms,
gali turtinti kitas kultūras ir pati turtėti susitikdama su kitomis. Tik šitaip,
atsiverdama kitoms kultūroms, kontrastuodama su kitomis kultūromis, gali būti
identifikuota ir savoji. Tik skirtybėse išryškėja, atsiskleidžia tapatumas. Uždara
kultūra yra kultūros mirtis. Uždara kultūra yra ne gyvenimo, o mirties kultūra –
nesvarbu, ar kalbėtume apie individo ar apie tautos kultūrą, apie individo ar apie
tautos dvasią.
Šią atvirumo sąlygą garantuoja pati kultūros, t.
y. menų, mokslų, švietimo prigimtis. Jų uždarumas būtų jų mirtis. Šviesa, kuri
nešviečia, kuri nesklinda, yra tamsa. Nežinau, ar tai teisinga fizine prasme, tačiau
tikiu, jog tai teisinga metafiziniu požiūriu. Tai – teisinga ir kalbant apie politinį
šių dienų gyvenimą, apie jo kultūrą.
Šiandien jau sakome, kad esame ne tik lietuviai, bet
lietuviai europiečiai. Ir todėl, jeigu norime būti nuoseklūs, turime europietiškumui
pritaikyti tai, ką taikėme ir lietuviškumui: esame lietuviai europiečiai ne todėl,
kad kilę iš lietuvių europiečių, bet todėl, kad esame europietiškai išsilavinę,
turime europietišką akiratį, esame dalis Europos dvasios, kuri ne tik apima ir
toleruoja, bet ir puoselėja Europos kultūrų įvairovę, ir kaip tik todėl, Jacko
Delorso žodžiais, yra apibrėžiama kaip Europos dvasia. Išsaugoti, puoselėti ir
turtinti Europos dvasią, kaip Europos kultūrą, yra pamatinis siekis, toli
peržengiantis ekonominį ir politinį Europos vienijimąsi ir prieštaraujantis Europos
vienodinimo projektui.
Tai jau antroji sąlyga, lemianti individo ir tautos
kultūros sklaidą: politinių institucijų, arba, trumpiau tariant, valdžios ir
kultūros, t. y. valdžios ir menų, mokslo, švietimo, santykis. Visa Europos istorija, o
pastaraisiais dešimtmečiais Europos Sąjungos istorija liudija tai, jog šio santykio
kokybė, jo turinys lemia visų Europos Sąjungos šalių kultūros padėtį. Iš čia ir
esminiai Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kaip kultūrų bendruomenių
skirtumai. Nors tiek Europoje, tiek Amerikoje – Amerikoje kur kas labiau nei Europoje
– jau neįmanoma nuneigti liberalios rinkos įtakos – pozityvios ir negatyvios –
kultūros gyvenimui ir gyvenimo kultūrai, tačiau esminis skirtumas tarp Europos ir
Amerikos ne tik išlieka, bet ir pastebimai didėja. Europoje, skirtingai nei Amerikoje,
kultūros politika visada buvo, yra ir, kaip patvirtina Europos Sąjungos patirtis,
išliks neatskiriama valstybės politikos dalis, nacionalinio orumo pamatas, kad ir
kieno vardu ir autoritetu – monarchijos, respublikos ar demokratijos – būtų skelbta
toji politika, kad ir kokios – dešinės, kairės ar bet kurios kitos – pakraipos
politiniai subjektai deklaruotų ir įgyvendintų šią politiką.
Nacionalinė atsakomybė už kultūros padėtį kaip
istorinė atsakomybė už tautos dvasios išsaugojimą ir jos puoselėjimą yra Europos
dvasios dalis lygiai kaip nacionalinių kultūrų įvairovė, jos išsaugojimas ir
puoselėjimas yra Europos Sąjungos projekto esmių esmė. Iš čia ir politinė bet
kurios valdžios atsakomybė: ne kas kita, o kultūra lemia gyvenimo kultūrą, t. y.
ūkio, politinių, teisinių ir socialinių santykių, saugumo, žmogaus teisių ir
laisvių, tarpvalstybinių santykių, pagaliau žmogaus ir gamtos santykių kultūrą.
Štai kodėl nuo antikos laikų Europos istorijoje, o
dabar Europos Sąjungos istorijoje, politiko pripažinimą lėmė ir lemia ne jo pareigos,
ne jo padėtis politinės valdžios piramidėje, o jo pripažinimas kultūros pasaulyje.
Būti pripažintam kultūros pasaulyje reiškia aukščiausią politiko, kaip ir
verslininko, pripažinimo laipsnį. Tol, kol gyva Europos dvasia, politikui ar
verslininkui nebuvo, nėra ir niekada nebus aukštesnio pripažinimo nei būti
pripažintam kultūros žmonių. Taigi kalbama apie pripažinimą ne už postą, ne už
pareigas, ne už vietą tarp šio pasaulio galingųjų, bet už darbą, už nuopelnus
tautos kultūrai, už rūpestį tautos dvasia, už konkretų įnašą į gyvenimo
kultūrą. Už rūpestį ir įnašą ne kaip politiko ar verslininko malonę, bet kaip
pareigą, kaip garbę tarnauti tautai ir galimybę patiems gyventi kultūros aplinkoje,
kuriančioje visas kitas aplinkas.
Kitas klausimas, – ar visada politikams reikia
tokios aplinkos? Ar jie pajėgia suvokti jiems tenkančią atsakomybę už kultūros
politiką kaip valstybės politikos pamatą? Į šį klausimą kiekviena Europos Sąjungos
šalis šiandien atsako individualiai.
Beje, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo
kultūros žmonių – mokslininkų, menininkų, visų kultūros kūrėjų, jos
darbininkų ir skleidėjų, nuo jų savimonės, nuo to, kaip jie suvokia savo padėtį
visuomenėje – kaip valdžios pavaldiniai ar kaip jos ir tautos vedliai? Kuris –
mokslininkas ar politikas – jaučiasi pamalonintas bendravimu vienas su kitu, ar tas
ryšys yra abipusis – visa tai didžia dalimi lemia ir kultūros padėtį visuomenėje.
Pastarųjų penkiolikos metų Lietuvos istorija,
deja, patvirtina du nerimą keliančius faktus. Pirma, nepaisant susigrąžintos ne tik
fizinės, bet ir dvasios laisvės, nepaisant tiek politikams, tiek kultūros žmonėms
atsivėrusių Europos vartų, pačioje šalyje politinio elito, valdžios ir kultūros
žmonių santykis išlieka neeuropietiškas, apverstas, iškreiptas kultūros pasaulio
nenaudai tiek materialiu, tiek dvasiniu požiūriais.
Fasadinis, nedalykiškas, nesusietas bendru
rūpesčiu politikos elito ir kultūros žmonių bendravimas tik pabrėžia šio santykio
nenatūralumą. Dar blogiau: šis iškreiptas santykis daugelį kultūros žmonių savaime
vertė atsiriboti nuo politikų ir nuo jų demagogijos, o politikus – šlietis prie kaip
niekad nūnai suvešėjusių kultūros surogatų, kurie šiandien jau beveik užpildė
visą viešąją Lietuvos kultūros erdvę. Toks politikos ir kultūros pasaulio
atitolimas, menkavertės, žemiausius poreikius tenkinančios pseudokultūros
įsigalėjimas negalėjo atnešti nieko, išskyrus žalą gyvenimo kultūrai, tautos
dvasiai. Nieko, išskyrus žalą, jis neatnešė ir Europos dvasiai.
Kita vertus, jei nėra nacionalinės kultūros
politikos, vieno ar kito kultūros žmogaus – mokslininko, menininko, švietėjo,
ištisų kolektyvų ar kultūros institucijų kūrybinė europinė ar net pasaulinė
sėkmė negali nei paveikti, nei tuo labiau sustabdyti bendro tautos dvasios nuosmukio.
Tautai geriausiu atveju paliekama elito, jo žaidimų, dramų ir intrigų stebėtojos,
žiūrovės ir drauge dvasinio irimo subjektės vieta. Todėl fizinį nykimą natūraliai
papildo dvasinis. Prisiminę anksčiau išsakytą išsilavinimo kaip tautiškumo turinio
metaforą, galime pagrįstai, remdamiesi aibe gyvenimo faktų, klausti, ar lietuvių tauta
per pastaruosius penkiolika metų intelektualiai šviesėjo? Daugeliui – tarp jų ir man
pačiam – susidaro priešingas, tautos tamsėjimo, vaizdas.
Todėl nenustebčiau, jei jau ne tik eilinis,
paprastas lietuvis, bet ir iškilus Seimo politikas, atsidūręs Atėnuose, pirmiausia
juose ieškotų Akropolio, kuriame galėtų apsipirkti, pasimėgauti „Coca-Cola“ ar
Čilės pica.
Ar tai ir yra mūsų indėlis į Europos dvasią?
Nacionalinės kultūros politikos rezultatas?
Neminėsiu skaičių, kurie rodo, kaip dvasiškai
atsiliekame nuo kitų Europos Sąjungos šalių, tarp jų – ir nuo naujųjų jos narių
pagal investicijas, skiriamas kultūrai, t. y. mokslui, švietimui, tautai lavinti,
bibliotekoms, kultūros įstaigoms, kiek jų jau praradome arba numarinome ir kas jas
pakeitė, kam šiuo unikaliu, galimo pozityvaus lūžio tautos gyvenime metu valstybės
politikai numatė skirti didžiausią Europos Sąjungos paramą.
Jūs patys gerai žinote, kaip nunyko spausdintas
žodis ir kaip žodžių ir vaizdų masė, sklindanti iš naujųjų kultūros židinių
– radijo ir televizijos, – sėkmingai naikina paskutinius tautos smegenų vingius, o
tokios veiklos vaisius rodo rinkimų į aukščiausius šalies politinius postus
rezultatai.
Pakaktų šia proga priminti tik vieną, vos prieš
pusmetį pasirašytą memorandumą, kurį Prezidento rūmuose, šviečiant keliolikai
televizijos kamerų, pasirašė visų šalies politinių partijų, tarp jų – ir
šiandien Lietuvą valdančiosios koalicijos vadovai. Minėtieji politikai, remdamiesi
Lisabonos strategija, privaloma visoms Europos Sąjungos šalims, labai konkrečiai
įsipareigojo remti mokslą, tyrimus ir studijas, tačiau šio memorandumo ir jame
surašytų valstybės įsipareigojimų naujoji Vyriausybės programa šiandien net nemini.
Lygiai kaip ir prieš ketverius metus Seimo beveik vienbalsiai priimtas Mokslo ir
švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymas, kurį, kaip antikonstitucinį, atmetė
žymusis Konstitucinis Teismas ir kuris jau šiandien būtų leidęs Lietuvai bent
priartėti prie Lisabonos tikslų.
Tačiau kitaip būti ir negalėjo. Kitaip ir nebus,
kol šalį valdys politikai, intelektualiai nepasirengę šiam darbui, kol iškilūs
akademikai, mokslininkai, profesoriai, kūrėjai taikstysis su apverstu politikos ir
kultūros santykiu, kol kultūros žmonės patys nesiims atsakomybės už tautos dvasios
likimą ne pareiškimais ir deklaracijomis, ne valdžios malonės prašymais, o
apeliuodami į nacionalinę politinės valdžios atsakomybę tautai, kol patys
neparengs ir nepateiks tautai ir politinei valdžiai visa apimančios, konkrečia analize,
skaičiavimais ir prognozėmis paremtos tautos dvasinio atgimimo ir puoselėjimo programos,
kuri apimtų visą Lietuvą, visus jos miestus, miestelius ir kaimus, visus Lietuvos
kultūros židinius.
Tokią programą turėtų inicijuoti ne kas kitas, o
Lietuvos mokslų akademija, pasitelkus visus, kurie neabejingi tautos dvasios, Europos
dvasios išlikimui šiame nuostabiame Europos kampelyje. Kitos ir geresnės progos,
leidžiančios siekti Europos Sąjungos paramos, mes jau neturėsime. Kaip tik dabar
išryškėja ir milžiniška politinės valdžios ir mūsų pačių atsakomybė. Pozityvus
lūžis įvyks arba dabar, arba niekada. Jo neverta tikėtis, dešimčia procentų
padidinus mokslininko ar mokytojo atlyginimą. Permainos galima laukti tik kruopščiai
parengus ir pasiryžus įgyvendinti nevienadienę tautos dvasinio atgimimo programą.
Tokia programa būtų ne tik alternatyva Vyriausybės
teiktai, tačiau jokių vilčių nebepaliekančiai, greičiau į neviltį varančiai
programai. Tokia programa būtų alternatyva tautos dvasios nunykimui. Alternatyva tamsai.
Alternatyva mūsų dvasiniam išnykimui. Alternatyva, kuriai kitos alternatyvos nėra.
ROLANDAS PAVILIONIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|