|
<< Atgal
LITERATŪRA TARP KITŲ MENŲ
Mokslinė konferencija Literatūros ir kitų
menų sąveika: teorinės komparatyvistikos problemos, kurią organizavo Lietuvos
lyginamosios literatūros asociacija, t. y. Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas kartu su Vilniaus pedagoginiu universitetu, įvyko 2004 m. gruodžio 3 d.
Konferencijoje pranešimai buvo suskirstyti į įvairias teorinių svarstymų,
literatūros ir dailės, literatūros ir muzikos, literatūros ir teatro, tarpdalykinių
ir tarptekstinių ryšių sekcijas.
Plenarinį posėdį, skirtą teoriniams svarstymams,
pradėjo prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas (KFMI) pranešimu Dabartinės
komparatyvistinės metodologijos metamorfozės, kuriame aptarė dabar vykstančią
globalią transformaciją judėjimą nuo teksto prie vaizdo. Kuriamos naujos
metodologijos, perimama didelė lyginamųjų civilizacijų mokslo patirtis, tačiau
metodologiniam pliuralizmui vis dėlto keliami aukšti profesionalumo bei precizijos
reikalavimai, siekiama išvadų patikimumo ir tikslumo. Kultūrų skirtumai nėra
kliūtis, nes visų religijų pamatiniai mokymai sutampa, įmanomas vaisingas skirtingų
kultūrų dialogas.
Doc. dr. Vytautas Martinkus (Vertybių
transcendentalumas: šiapus ir anapus literatūros, VPU) prisipažino, kad jam kelia
nerimą aksiologijos sumenkinimas literatūrologijoje: meniškumo klausimai paradoksaliai
subjektyvizuojami arba apskritai apeinami, vengiama vertinti. Ar tebeegzistuoja vertybių
transcendentalumas, ar tai esąs tik vidinis interpretatoriaus reikalas? Kita vertus, kaip
nustatyti, ar kūrinys geras? Kaip įrodoma jo vertė? V. Martinkui atrodo, jog dabar
vengiama kelti tokį klausimą.
Doc. dr. Jadvyga Bajarūnienė (Menų sąveikos
idėja vokiečių romantizmo estetikoje, VU) priminė, jog vokiečių romantikų
estetikoje menų sąveikos idėja ypač suklestėjo. Griaunami kanonai, siekiama
universalumo, skirtingi menai laikomi tik skirtingais to paties choro balsais, o menai
vienas kitą paaiškina. F. Schellingas plėtojo teoriją apie gamtos ir dvasios
tapatumą, broliai F. ir A. Schlegeliai samprotavo apie universalią poeziją; kilo ir
pirminės kalbos (Ursprache) idėja, tai turėtų būti gamtos kalba... Arti
tokios kalbos esanti giesmė. Apskritai muzika tampa svarbiausia iš visų menų (muzikos
ir filosofijos artimumo idėją plėtos A. Schopenhaueris). Netrukus gimsta ir
sinestezijos magiškos sferų vienovės idėja, kuri dabar vėl aktualizuojama
moderniomis formomis.
Daktarė Pillė Veljataga (Dailės ir literatūros
raidos perspektyvų klausimai XX a. pirmos pusės lietuvių estetinėje mintyje:
panašumai ir skirtumai, KMFI) dalijosi mintimis apie XX a. pradžios lietuvių
kultūros etapą modernizmą. Lengviau ir sparčiau modernizmas įsiviešpatauja
dailėje, nes jos kalba universalesnė. Vilniuje parodas rengė skirtingos tautinės
grupuotės, tai buvo impulsas lietuviams neatsilikti. Dar prieš pirmąją lietuvių
parodą pasklinda gandas apie M. K. Čiurlionį, jo pripažinimą Petrapilyje. Anot P.
Veljatagos, lietuviškasis modernizmas rutuliojasi po M. K. Čiurlionio ženklu.
Netrukus jau buvo teigiama, jog realizmas yra svetimas lietuvių kultūrai, jos
tautosakai. Daug kalbama apie simbolių daugiaprasmiškumą; net ir M. K. Čiurlionio
paveikslai buvę nesuprasti. Filosofas Ramūnas Bytautas išaiškinęs kai kurias
sąvokas, o kritika ieškojusi kompromisų, kaip suderinti sena ir nauja.
Doc. dr. Jonas Bruveris savo pranešime (M. K.
Čiurlionis: vaizdinių paralelės, LMTA) pratęsė M. K. Čiurlionio temą,
atkreipdamas dėmesį į menininko literatūrinius tekstus, kurie daug ką paaiškina. M.
K. Čiurlioniui dailė sielos išraiška, ne muzika. Lenkų tyrinėtojai teigia, jog
čia J. Słowackio įtaka, bet J. Bruveris nesutinka. Sustojama prie įvairių,
kartais netgi komiškų simfoninės poemos Jūra interpretacijų, pavyzdžiui,
vienoje jų lenkų autorius kelia mintį jūrą suprasti kaip pasyvią materiją, o vėją
kaip aktyvią dvasią virš jos; tai esą išreikšta garsais ir konkrečiais
intervalais. Muzikologo įsitikinimu, M. K. Čiurlionis ypač vertinęs Šventąjį
Raštą ir daug kur juo rėmėsi (paveikslai Tvanas, Kelionė, Psalmė,
garsusis Rex). M. K. Čiurlionio pasaulėjauta iš esmės krikščioniška tokia
buvo pagrindinė pranešimo mintis. Iš salės replikavęs prof. A. Andrijauskas su tuo
visiškai nesutiko, jo nuomone, sunku surasti didesnį pagonį nei M. K. Čiurlionis:
pagoniškieji simboliai esą universalūs religiniai simboliai.
Literatūros ir muzikos sekcijoje doc. dr. Silvestras
Gaižiūnas (Richardas Wagneris ir latvių literatūra, LLTI) supažindino su
didžiuliu R. Wagnerio populiarumu XIX a. pab.XX a. pr. Latvijoje, pabrėžė jo
įtaką latvių literatūrai. R. Wagnerio operų pastatymai Rygoje ir neabejotinas jo
triumfas sutapo su F. Nietzsche's veikalų bei J. W. Goethe's Fausto vertimu į
latvių kalbą. Šie kūrėjai, ypač R. Wagneris, įkvėpė latviams neoromantizmą, o
Parsifalio muzika latvio sielai esanti itin artima. Janis Rainis buvo užsimojęs
sukurti pentalogiją apie pasaulio istoriją (parašė tik pirmą dalį dramą
Ugnis ir naktis, kurioje siekiama muzikos ir dramos sintezės).
Doktorantė Salomėja Jastrumskytė (VDA) perskaitė
pranešimą Sinestezinis menų saitas ir jo virsmai meno filosofijos požiūriu ir
apžvelgė šio reiškinio recepcijas Rytų ir Vakarų kultūrose. Dabartinės
technologijos ir virtualios realybės kūrimas patvirtina, kad visas mūsų patyrimas iš
esmės esąs sinestezinis.
Doc. dr. Rūta Brūzgienė (Tematizmo samprata:
muzika ir literatūra, LLTI) dalijosi mintimis apie galimus struktūrinius atitikmenis
muzikos ir literatūros kūrinyje, sustodama daugiau prie pasikartojimo problemos; muzikos
kūrinyje pasikartojimas nekelia abejonių, o literatūros kūrinyje jis jau gali turėti
kitą prasmę, nėra adekvatus.
Arti R. Brūzgienės keliamų problemų pasirodė
esanti ir LMTA magistrantė Vita Česnulevičiūtė, aptarusi simfoninio mąstymo raišką
Alfonso Nykos-Niliūno Vasaros simfonijoje.
LLTI doktorantas Eugenijus Žmuida kalbėjo apie
filosofijos ir muzikos kontekstą V. Mykolaičio-Putino poezijoje; jis atkreipė dėmesį
į šio konteksto svarbą ir pastovumą visoje kūryboje.
Dr. Vytis Valatka (Mykolo Romerio universitetas)
interpretavo V. Mykolaičio-Putino eilėraštį Tarp dviejų aušrų kaip subjekto
stipraus mistinio išgyvenimo pasireiškimą.
Sekcijoje svečiavęsi doc. dr. J. Bruveris bei prof.
A. Andrijauskas gyvai domėjosi pranešimais ir inspiravo diskusijas.
E. ŽMUIDA
Literatūros ir teatro sąveikoms skirtos sekcijos
darbą pradėjo doktorantė Agnė Jurčiukonytė (VPU) pranešimu Literatūra kaip
teatras. Ji aptarė teorinės teatrinių struktūrų pritaikymo literatūros diskurse
prielaidas. Teatrinė literatūros raiška pateikta kaip itin ryškus modernizmo
reiškinys. Šį teiginį pranešėja grindė avangardiniais bei moderniais lietuvių
literatūros tekstais (Petras Tarulis, Jurgis Savickis, Antanas Škėma ir kt.). Be to,
buvo išryškinta moderniojo teatro teorijų įtaka literatūrai (teatriškumo
akcentavimas, atsiribojimo efekto siekimas ir pan.).
Doc. dr. Reda Pabarčienė (VPU) nagrinėjo
renesansinio meno stilizaciją B. Sruogos dramoje Barbora Radvilaitė. Ji atkreipė
dėmesį, kad nors šioje dramoje svarbiausia yra kalbėjimas, o vaizdinė įtampa, kaip
buvo būdinga lietuvių dramai, vis dar menka, dramos raiškos perspektyva yra praturtinta
renesansinio meno elementų kuriamu vizualumu. B. Sruogos pasirinktas Renesanso meninis
kodas raktas šios dramos vizualumui atskleisti. Tapomas Barboros Radvilaitės
paveikslas centrinis dramos vaizdų elementas. Renesansui būdingas meno ir tikrovės
susiliejimas įvyksta ir B. Sruogos dramoje šviesus, meninis Barboros paveikslas
pakeičia tamsią, dramatišką Barboros tikrovę, nušviečia ją atgaline seka.
Doc. dr. Natalija Arlauskaitė (VU), remdamasi
recepcijos teorijos atstovo Roberto Jausso straipsniu Literatūros mokslas kaip
literatūros istorijos provokacija, nagrinėjo provokuojantį rusų filmą Durnių
namai, pastatytą pagal F. Dostojevskio Idiotą ir svarstė, kaip šį filmą
suvokė ir įvertino rusų visuomenė. Siekdama analizuoti literatūros kūrinį jo
ekranizacijų pagrindu ir sykiu įvertinti ekranizacijos suvokimą, ji rėmėsi žanro
samprata (architekstiniais kūrinio ryšiais) bei žiūrovų reakcijomis. Pasitelkusi M.
Bachtino darbą apie F. Dostojevskį pranešėja nustatė, kad pagrindinė romano ir filmo
sąsaja menipėja, užaštrinta juodojo anekdoto pavidalu. Šio architekstinio
ryšio neatpažinusi rusų visuomenė (sakralizuojanti klasikinį kūrinį) filmą
įvertino labai priešiškai. Šį atvejį interpretavus pagal R. Jausso modelį,
paaiškėja, kad rusų visuomenės literatūrinę kompetenciją visiškai nuslopina
sociokultūrinė kompetencija.
Doktorantė Kristina Sakalavičiūtė (VDU) aptarė
sceną kaip eilėraščio erdvę, ją interpretuodama kaip užtekstinį eilėraščio
gyvavimą. Pranešime atskleista, kaip Konstantino Balmonto eilėraščių vertimą bei jo
tobulinimą veikė sceninis jų atlikimas eilėraščių melodeklamacijos bei romansų
pagal Jurgio Karnavičiaus muziką populiarumas.
Gausias teorines komparatyvistikos komplikacijas
iškėlė doc. dr. Elina Naujokaitienė (VDU), nagrinėdama prancūzų naujosios
bangos filmus. Pranešėjos teigimu, teorinis požiūris į šį kinematografinį
fenomeną reikalauja komparatyvistikos, lyginančios ne tik meno, bet ir mokslo šakas.
Tai esąs postmodernistinis tarpdisciplininis pliuralizmas, begalinis diskurso
mirgėjimas.
Dr. Egidijus Mažintas (VPU) pranešime Turinio ir
vaizdo transformacijos muzikinėje-teatrinėje kultūroje akcentavo praktines
muzikinių kūrinių sceninio pastatymo problemas. Pranešėjas kritikavo lietuvių
teatralų vadovavimąsi vien muzikinio kūrinio libretu bei atskleidė jų muzikinę
nekompetenciją negebėjimą perskaityti bei tinkamai interpretuoti muzikinių
kūrinio reikšmių.
A. JURČIUKONYTĖ
Literatūros ir dailės sekcijoje buvo perskaityti
septyni pranešimai, kuriuose mėginta žodinio teksto prasmę sieti su ją
praturtinančia vizualumo raiška. Pasirinktos temos įvairavo nuo teorinių estetikos
aspektų iki konkrečių kūrinių analitinės apžvalgos, buvo aptiktos analogijos tarp
literatūros ir vaizduojamojo meno problematikos, įžvelgtos jų susidūrimo ir sąveikos
galimybės.
Doktorantė Agnieška Juzefovič (KFMI) literatūros
ir dailės skirtybes siejo su laiko ir erdvės priešprieša. Remdamasi fenomenologinėmis
teorijomis, ji siekė apibūdinti estetinę funkciją, skiriančią meno kūrinį nuo
daikto. Tapyboje tema ir siužetas suvokiami greičiau negu skaitant tekstus, tačiau ir
čia slypi daug prasmių, kurios išryškėja tik per tam tikrą laiką, tad sunku
apibrėžti meno kūrinio vertę vien stebint jį iš skirtingų perspektyvų (anot
pranešėjos, galime apžiūrėti paveikslą, tačiau neįmanoma vien keičiant poziciją
erdvėje priartėti prie drobėje vaizduojamo siužeto).
Doc. dr. Sigutė Radzevičienė (VPU) pristatė Igno
Šeiniaus švediškąją kūrybą, supažindindama lietuvių skaitytojus su dar menkai
tyrinėtu dvikultūrio autoriaus palikimu ir atskleisdama, kaip XX a. pradžioje
susiformavusios ir per keturiasdešimt intelektualinės veiklos metų beveik nepakitusios
jo filosofinės pažiūros pasireiškė kūryboje. Mozaikiškos, eklektiškos I. Šeiniaus
idėjos atsispindėjo ir jo grafikos etiuduose knygų vinjetėse, kur veltui
ieškotume suskaidytą moderniojo žmogaus sąmonę išreiškiančio ekspresionizmo
ženklų. Tenka apgailestauti, kad didelė klasiko kūrybos dalis nėra prieinama
platesniems skaitytojų sluoksniams, dar tebeguli užsienio archyvuose.
Poeto ir dailininko kompetencijos susidūrimas
dr. Gintarės Bernotienės (LLTI), pateikusios Leonardo Gutausko kūrybos interpretaciją,
pranešimo tema. Jame buvo akcentuotas orientaciją į vaizduojamąjį meną
išduodantis L. Gutausko eilėraščių dekoratyvumas, polinkis į stilizaciją.
Doktorantas Manfredas Žvirgždas (VPU) mėgino
atskleisti, kaip dailės įvaizdžiai ir intertekstinės citatos funkcionuoja A.
Nykos-Niliūno, vieno didžiausio erudito dailės siužetus reflektuojančių poetų
tekstuose.
Keli pranešimai buvo skirti konkretaus įvaizdžio
semantiniams aspektams literatūroje ir dailėje. Doc. dr. Leonarda Jekentaitė (VU)
pristatė savitą mūsų laikų herojaus interpretaciją, kurioje šiuolaikinio
žmogaus vaizdavimas mene buvo grindžiamas ne vien estetiniais, bet ir psichologiniais
argumentais: gražius ir taurius herojus iš knygų puslapių ir paveikslų išstūmė
visuomenės autsaiderių, nevykėlių, aplinką ironizuojančių, vien savimi
susidomėjusių narcizų figūros. Pranešėja pabrėžė pakitusį požiūrį į
erotiką, šiuolaikinių kūrėjų perdėtą siekį išryškinti patologišką, pažinimui
nepavaldžią žmogaus prigimties gelmę. Dailė ir literatūra, iškeldama šią
problematiką, papildo viena kitą, nes tai, kas žodiniame diskurse atsiskleidžia kaip
siužeto nykimas (mūsų dienų literatūros manifestu pranešime laikoma esė knyga
reikšmingu pavadinimu Siužetą siūlau nušauti), vaizduojamajame mene
išreiškiama sąlygiškais, nemotyvuotais, šokiruojančiais, ironiškai paradoksaliais
vaizdais.
Tradiciškesnę, į klasikines vertybes orientuotą
vieno įvaizdžio apžvalgą pateikė doc. dr. Vida Gudonienė (VPU), aptarusi
mitologinių konotacijų gausa išsiskiriantį gulbės motyvą rusų ir Vakarų Europos
dailėje ir poezijoje. Leonardo da Vinčio, M. Vrubelio ir rusų klasikinės poezijos (nuo
V. Žukovskio iki K. Balmonto) gulbės susijusios su Ledos mitu, folklorine karalienės
gulbės, romantine gulbės giesmės interpretacija. Dalyviai priminė, kad kitos
kultūrinės tradicijos turi kitokių pasakojimų apie gulbę, tad šis universalus
įvaizdis kūrėjų sąmonėje iškyla įvairiais pavidalais.
Paskutinis pranešimas, perskaitytas anglų kalba,
buvo skirtas emblemos žanro raidai XVII a. Anglijoje. Doc. dr. Jadvyga Krūminienė (VU
KHF) apžvelgė anuomet madingų emblemų simboliką ir jas papildančius užrašus,
poetinius komentarus, iš kurių ryškėja tuometinės visuomenės poreikis sieti žodį
ir vaizdą kaip kultūros universalijas, skirtingomis priemonėmis įvardijančias
simboliškais ženklais pažymėtas prasmes. Galbūt toks tyrinėjimas paskatintų
filologus bei kultūrologus susidomėti ir panašaus laikotarpio LDK emblematika.
M. ŽVIRGŽDAS
Tarpdalykinių ir tarptekstinių ryšių sekcija
buvo mažiausia, perskaityti vos keturi pranešimai. Tačiau pateikti tyrinėjimai bei
svarstymai buvo gana netradiciniai ir intriguojantys. Šiaulių universiteto doc. dr.
Irena Klimašauskienė ir doc. dr. Džuljeta Maskoliūnienė pranešime Didaktinės ir
normatyvinės lietuvių prozos modeliai: įtakos ir vietinės modifikacijos pateikė
įdomių ir kartais netikėtų XIX a. trečiojo ir aštuntojo dešimtmečio raštų,
vadinamosios didaktinės prozos, sugretinimų su XX a. penktojo šeštojo dešimtmečio
literatūra, kurią autorės apibūdino kaip normatyvinę. Paminėti modelių komponavimo
principai, jų retorika, kolektyvinio veikėjo svarba, šablono kelias, elementarios
sąrangos tekstų skolinimasis iš kitų literatūrų. Daug auditorijos dėmesio,
papildomų klausimų sulaukė pavyzdžiams pateiktų tekstų, ypač Jono Marcinkevičiaus
Audronės Narmontaitės, nagrinėjimas. Doc. dr. Dalia Satkauskytė (LLTI) išsakė
abejonių dėl kai kurių antrosios pranešimo dalies formuluočių: ar vadinamasis
skolinimasis nėra visuomeninės ideologijos veikimo mechanizmas, ar terminas
normatyvinė literatūra tiksliai ir išsamiai atspindi aptartąją situaciją? Dėl
pastarojo klausimo išsirutuliojusią diskusiją vertėtų tęsti.
Šiaulių universiteto asist. Danguolė
Šakavičiūtė pranešime Literatūros vaikams raida: bendrųjų pasaulinių
tendencijų lietuviški variantai išsamiai aptarė įvairių modelių literatūros
vaikams galimybes. Vaiko koncepcijos raida nuo žiūrėjimo suaugusiojo akimis per
pateikimą vaiko akimis iki pačių vaikų kuriamos literatūros apima chronologinę
erdvę nuo seniausių kūrinių iki šių dienų. Pranešėja pažymėjo berniukiškos ir
mergaitiškos literatūros atmainas, šeimos modelio irimo, tabu sferų siaurėjimo,
literatūros asocialėjimo tendencijas. Teigiamai įvertinusi klasikines literatūrines
pasakas (A. Giedriaus, V. Tamulaičio), tyrinėtoja anaiptol nėra patenkinta folklorinių
pasakų rinkiniais. Anot D. Šakavičiūtės, gryni folkloriniai tekstai, kurie nėra
adaptuoti pagal literatūros modelius, yra sunkoki ir nuobodoki skaityti, vaikams nelengva
juos sklandžiai perpasakoti. Pasakų literatūrinimas yra viena iš galimybių susieti
folklorą su vaikų literatūra, įtraukti šį paveldą į šiandieninę vartoseną.
Dr. Loreta Mačianskaitė (LLTI), vadovavusi sekcijos
darbui, pabrėžė, jog šiuolaikinė komparatyvistika tarsi nesidomi šaltiniais ir
įtakomis, tačiau kūrinio aplinkybės, šaltinių problema išlieka. Tai buvo
įžanga į jos skaitytą pranešimą Intertekstualumas Icchoko Mero romane
Lygiosios trunka akimirką. Šiam kūriniui, parodančiam kasdienybės
didvyriškumą, anot mokslininkės, tinka dvi skaitymo galimybės: linijinė ir
šachmatinė, iš viso penkiasdešimt trys partijos, kurias žaidžia geto viršininkas ir
kalinys, ėjimai nėra manifestuojami, tačiau šešiolika skyrių, šešiolika veikėjų,
šešiolika figūrų gali būti laikytini tam tikru kodu. Romano konstrukcija,
perspektyviai žvelgiant, gali suteikti įvairių jo skaitymo galimybių, tarkim, paversti
tai kompiuteriniais interaktyviais tekstais, juolab kad jo aktualumas ir populiarumas auga
pasauliniu mastu: ką tik išėjo du romano leidimai Barselonoje ir vienas Niujorke.
Gražina Kadžytė (LLTI) pranešime Kalendorinio
paprotyno ritualai ir teksto integralumas aptarė per kalendorines šventes
vykstančių misterijų veikėjų keliamus reikalavimus dėl personažo išvaizdos, jo
atliekamų veiksmų ir šiuos veiksmus palydinčių aktyvių tekstų arba muzikinės
asistos vientisumo. Didžiausią auditorijos susidomėjimą sukėlė pastabos apie Trijų
karalių išvakarėse daug kur neteisingai atliekamą būsto durų pašventinimo ritualą.
Klaida daroma kaip tik tekste: parašytą K+M+B iš tiesų galima perskaityti
Kasparas plius Merkelis plius Baltazaras, taigi kaip paprastą matematinę sudėties
formuluotę. Nors kryželis prieš kiekvieno vardo raidę apibūdina minėtus karalius
kaip šventuosius: +K+M+B. Dar senesnis, tikrasis, pradinis variantas buvo rašomas
kryželiais virš kiekvienos raidės, ir tai reiškė ne tik kryžiaus šventumą, bet ir
karaliaus karūną.
Po konferencijos vyko diskusijos, kurioms vadovavo
prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka, buvo aptartos aktualiausios kiekvienos sekcijos
problemos, nutarta toliau burti atskirų meno krypčių entuziastus ir rengti tarptautinę
konferenciją menų sąveikos tema.
G. KADŽYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|