|
<< Atgal
VALDAS KUKULAS
Trys dešimtmečiai per žolynus
|
|
Stasys Jonauskas. ŽOLĖS BALSAS. Vilnius: Vaga,
2004. 311 p. |
|
Pagaliau atėjo ir Stasio Jonausko valanda:
įteiktos Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos premijos, išleista pirmoji didelė
rinktinė Žolės balsas ir pasirodė pirmosios rimtesnės jo kūrybos
interpretacijos (galbūt tik po V. Sventicko išsamios, kvalifikuotos recenzijos,
palydėjusios rinkinį Širdis plaka delčią, 1998). Sakau pagaliau, nes tiems,
kurie šio poeto kūrybą seka štai jau trisdešimt metų, S. Jonausko pavardė ir
kūryba niekad nebuvo išsprūdusi iš atminties ir dėmesio lauko. Skaitant Žolės
balsą, man buvo skaudžiausia, kad neįtraukti pirmos jo knygos Didelis laukas
(1973) eilėraščiai: anuomet tai vienas skaidriausių ir, kas tada buvo gana reta,
žaismingiausių poetinių debiutų. Kita vertus, nesunku racionaliai motyvuoti ir
rinktinės sudarymo principus, ir atrankos kriterijus (pirmos knygos eilėraščių visai
neliko, iš Darbų vardų atrinkta maždaug trečdalis tekstų, o rinkinių Lekia
kaip metai ir Spindulys po žeme eilėraščiai sutraukti į vieną
skyrių, o jie šios dienos leidybinės konjunktūros masteliais matuojant
sudarytų labai jau nedidelį eilių rinkinuką). Reikalas tas, kad ties ankstyvąja S.
Jonausko kūryba kryžiuojasi keli poetui nebūtinai palankūs literatūriniai ir
neliteratūriniai, tarkim, paraliteratūriniai kontekstai, lėmę jo kūrybos anuometinius
vertinimus ir gal palikę nuosėdų kūrybinėje savivokoje, taigi šiek tiek koregavę ir
požiūrį į save, savo kūrybą.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje abipus S.
Jonausko Didelio lauko pasirodė tokios pirmosios knygos: O. Baliukonytės
Laukinės vaivorykštės, D. Saukaitytės Rugpjūčio žemuogės, S.
Bucevičienės Žalios žolės žaidimai, M. Karčiausko Klevo medus. Dabar,
praėjus trims dešimtmečiams, drąsiai galima tvirtinti, kad jos buvo daug kuo
panašios: labai išskaidrėjusi, iššviesėjusi gamta ir dar labiau skaidrus,
iškristalizuotas liūdesys, kažkoks sunkiai nusakomas pastovumo, amžinumo, o gal
paprasčiausio žmogiško tikrumo ilgesys, paradoksaliai išreikštas keliasluoksne, bet
labai perregima metafora, šiek tiek valiūkišku ritmu, primenančiu miesto folklorą
(kurio atšvaitų vėliau lietuvių poezijoje taip ir nebeteko užtikti, nors anuomet,
tarkim, beveik visą D. Saukaitytės knygą V. Kernagis pavertė populiariomis
dainomis; keistoka, kodėl taip nenutiko su S. Jonausko eilėraščiais, nes aš pats, po
daugelio metų atmintinai kartodamas pasąmonėje išlikusias tekstų nuotrupas, dažnai
nebegaliu atskirti, kuri kuriam poetui priklauso). Ir šitas panašumas, bent jau
šiandienos akimis žiūrint, nebuvo atsitiktinis. Visi žinojo, ką sako, kai deklamavo
S. Jonausko Žiemos pradžią: Nei manęs, nei tavęs nebėra adresuos, / O
ieškoti tarp raidžių nelieka drąsos. // <...> // Toli šitos naktys, kur ėjo
ratu, / Tik stovi sargyba ant jūros krantų. Arba: Laikas kalbančiam žinoti, /
Ką apauga žolės, / Ir kad, tarus pirmą žodį, / Lieka antras žodis. // O ištarus
antrą žodį, / Pasilieka trečias, / Ir jau lengva prasižioti / Tarsi būtum
svečias. Šiandieninis postmodernas visas prasmes ištiesintų ir pereitų į
elementariausią tiesosaką, tad anos generacijos kūrybos reikšmė ir yra
sugebėjimas svarbiausia pasakyti lyg tarp kitko, prisidengti lengvu ritmu ir tariamu
tautosakiškumu. Ir drauge šituo tariamu lengvumu anas prasmes labai lengvai
įmušti į skaitytojo atmintį. Prieš tris dešimtmečius to dar buvo siekiama...
Bet gerai, kad gerokai suploninti Darbų vardai
(1977). Prisimenu, kokį nusivylimą žadino ši knyga mums, aniems, pirmos S. Jonausko
knygos fanams (nors tokio žodžio lietuvių kalbos leksika dar nebuvo girdėjusi).
Dabar suprantu ir ano nusivylimo priežastis. Pirma, erzino S. Jonausko kūrybai svetimi
martinaitizmai ir prozaizmai (Kartą, grįždamas temstant iš patalkio, /
Linksmai nusiteikęs žmogelis / Užsiklausė, kaip skrenda plūgai, / Ir išbarstė
darbų pavadinimus). Antra, kaip tik šioje knygoje prasidėjo visas šiandieninis S.
Jonauskas, todėl ir rinktinė pradedama nuo jos; tačiau anuomet prie tokios naujos
poetikos, tokios vaizdo ir metaforos struktūros dar reikėjo priprasti. Nes čia poetas
jau nebeįsijunginėjo į kokius nors kontekstus, o ėmė kurti savo poetinį kontekstą,
į kurį savo ruožtu niekas vėliau taip pat nebandė nei įsijungti, nei įsilieti. Be
to, anuomet vargu ar kas išvis buvo girdėjęs tokias sąvokas kaip natūrfilosofija,
antropologija ir pan. Keistas tas dalykas kūrybos skaitymas atgaline, atbuline
tvarka: tai, kas iš karto nepriimama todėl, kad neatpažįstama, kad nerandama sąvokų,
kategorijų tiems neatpažintiems dalykams įvardyti, vėliau to paties poeto kūryboje
ima erzinti kaip pasikartojimas, kūrybos automatizmas. Ir dar keistesnis dalykas
įvyksta, kai tai suvokia pats poetas: rinkiniu Spaliai (1986) jam pavyko aplenkti
ir save, ir visas tuomet vyravusias poezijos tendencijas. Naujasis panašus bandymas
(turiu galvoje naujausių eilėraščių skyrių rinktinėje Žolės balsas)
Spalių šuolio nebepakartoja. Aštuoneilius rašė V. Rudokas, J. Strielkūnas, M.
Martinaitis, A. Mikuta ir daugybė kitų poetų, ir kur tarp jų įterpti šiandien nuo
savęs bėgantį S. Jonauską?
Vėjas bėga tolyn vasarojais,
Juos pakėlęs nuo žemės per sprindį,
Ir jo veidas, rytais aprasojęs,
Tik žmonių akyse atsispindi.Ir, pažvelgę į bėgantį vėją,
Jie gyvenimą savo pamato:
Viskas buvo ir viskas praėjo
Ten per du tūkstančius metų.
|
|
(Vėjas bėga tolyn, p. 292) |
Beje, šioje vietoje reikėtų pakoreguoti
tarsi netyčiom prasprūdusį martinaitizmų apibūdinimą. Žemaitiška kalbėsena,
žemaitiško mentaliteto atšvaitai nėra vien M. Martinaičio nuosavybė. S. Jonauskas
gimė gerokai gilesnėj Žemaitijoj, o jei turėsime galvoje ir paribio su Latvija
padėtį (poetas verčia nemažai latvių regioninės, kitaip tariant, tarminės
poezijos), tai ir universalesnėj. Be to, tai retos poetinės auros kraštas: tuo pačiu
metu tais pačiais paupiais čia klaidžiojo ne tik S. Jonauskas, bet ir S. Lygutaitė, R.
Granauskas, D. Paulauskaitė, R. Pakalniškis ir dar ne vienas gal kiek mažiau žinomas
literatas. Taigi tokia aplinka ne tik tonizuojanti, mobilizuojanti, bet ir stabdanti,
tramdanti (tarkim, akivaizdu, kad savo pirmose knygose S. Bucevičienė ir S. Jonauskas
buvo kiek per arti vienas kito) negalėjo nelemti ir kai kurių poetikos dalykų.
Bandymas atsiriboti yra drauge ir nevalingas postūmis užsikonservuoti, kiek
hipertrofuotai trauktis į savo atrastą poetinę teritoriją. Ir kai kalbame apie
pernelyg tylų S. Jonausko ligšiolinį dalyvavimą lietuvių poezijos kontekstuose,
tikriausiai turime omenyje ne tai, kad jis vienintelis iš bendragenčių liko gyventi
Skuode. Tikriausiai kalbame apie žmogiškąjį žemaitiško mentaliteto ir specifiškai
žemaitiško eilėraščio sakymo, kieto žemaitiško skiemens tarimo
sutapimą (net naujausiuose eilėraščiuose: Ten, tarytum kieno paprašyti, / Būtų
slėniais per vasarą ėję, /Paupy pulkas būdvardžių žydi / Ir iš lėto
daiktavardėja), kuris tolydžio vis stiprėjo. Ir gal savotiškai veržė ir varžė
poetą. Viename interviu jis prisipažino, kad jei ne literatūros studijos Maskvoje,
tikriausiai ir nebūtų parašęs Spalių, embleminės savo knygos. Kitaip tariant,
gyvenimo būdo ir skaitomos lektūros kaita keitė ir santykį su žodžiu, su sava
poetika. Ir išties Spaliuose visai kitas žodynas, kitos intonacijos ir kitas
santykis su pasauliu:
Gyventi reikia teisingai. Taip daro žmonės.
Gyvuliai irgi stengiasi taip, tik ne visiems išeina...
Ne visada mes galim pateisinti kiškio ar vilko poelgius,
O bakterijų arba virusų nesuprantam iš viso.
|
|
(Gyventi, p. 126) |
Būdinga, kad šitas nejonauskiškas
naujumas, ne vieną nustebinęs, tęsėsi neilgai. Poetas grįžo į savo Gėsalus, o jo
eilėraštis į įprastinę savo vagą. Beje, rašant apie S. Jonauską, atsiranda
proga pamąstyti: kodėl geri jauni poetai, likę provincijoj arba likimo ten nublokšti,
išgyvena tokius skirtingus kūrybinius likimus? Vieni pamažu supanašėja su vietos
eiliuotojais mėgėjais, nors Vilniuje būna išleidę kokią itin daug žadančią knygą
ar net ir kelias (čia būtų galima suminėti begales pavardžių), o kiti
priešingai vis autentiškėja ir artėja savęsp (be S. Jonausko, kad ir D. Bozytė).
Banalu ir senamadiška kalbėti apie poeto charakterio ir kūrybos temperamento sutapimus
ir prieštaravimus arba intravertiškumo ir ekstravertiškumo įtaką kūrybinei
laikysenai ir kūrybiniam likimui, ir vis dėlto apie S. Jonausko kūrybos visumą
galėtume beveik neklysdami pasakyti: tokie eilėraščiai tegali būti parašomi tik
nuošalėj, vienumoj, tyloj, taigi provincijoj. Kita vertus, kodėl tai, kas S.
Jonauską grūdino, žiedė kaip kokį molio indą, D. Paulauskaitę žeidė ir žudė? O
juk jų biografijos turėjo nemažai sąlyčio taškų ne tik darbas vienadienėj
spaudoj, bet ir studijos toje pačioje Maskvos aukštojoje...
Žolės, žolyno semantika... B. Baltrušaitytė
poezijoje debiutavo rinkiniu Žolynų prieglaudoj, H. A. Čigriejaus rinktinė
vadinosi Kaip žolės, dabar S. Jonausko Žolės balsas. Žolės metaforos
skaitymas, bent jau lietuvių poezijos kontekste, manding, yra pirmiausia amžinybės
sąvokos, sampratos skaidymas. B. Baltrušaitytės prūsiškąją tematiką užklojo
istorijos dulkės, todėl ir kalbantysis apie ją kalba tarsi iš žolynų prieblandos. H.
A. Čigriejaus gamta yra gera, prijaukinta ir prijaukinanti, bet poetui svarbiausia tai,
kad ji moka visada atsitiesti, su pirmąja rasa atsigauti net numinta, vežimo ratų
perspausta. S. Jonausko gamta dar kitokia, turbūt pirmiausia kalbinė, lingvistinė, jei
apskritai galima taip sakyti apie gamtą. Bet juk ir gamta, ir kalba mažne
lygiaverčiai žmogiškosios būties išliekamybės, amžinumo ženklai, ir menka
nuodėmė teigti, kad gamtos pasaulis, jo įvaizdžiai kuo toliau, tuo labiau S. Jonauskui
reikalingi spekuliatyvaus, racionalaus patyrimo, supratimo, žinojimo lytims ir
formuluotėms skleisti, tirpdyti. Tarkim: Tyla yra niekas, bet niekas / Mažesnis yra
kaip tyla (Tylėti II). Arba jau iš kitos pusės: Jis eina, kai prisuktas
būna, / Visur, su visais kartu / Per vagą, kapus, tribūną / Gyvenimą savo
ratu (Angliškai tiksintis laikrodis). Čia ypač įsidėmėtina trečioji
eilutė: kapų amžinybė, vagos maitintojos archetipas, valdžia. Ir viską šluojantis
rodyklės ėjimas r a t u. Taip pat įsidėmėtina, kad eilėraščio impulsas ne koks
nors sukrečiantis išgyvenimas, nutvilkanti mintis, o daiktas paprasčiausias
laikrodis. Ir tai tik nedidelė dalis tikrovių, kosmosų, erdvių, kurias į save lengvai
sugeria S. Jonausko ketureilis. Lengvai, nes ketureilis jau vien kaip forma harmonizuoja
ir kanonizuoja. Todėl jam nebaisios skirtingiausios, niekad nesusiliečiančios
semantinės ir filosofinės sritys. Gamta šio poeto kūryboje susijusi su pačiais
universaliausiais, metafiziškiausiais klausimais ir jų svarstymais (tiesiog provokuoja
juos: Kinivarpa lenda į sieną / Ar tave įsives?), ji kelia aliuzijas su pačių
netikėčiausių, techniškiausių mokslų įžvalgomis ir atradimais (Ima
slinkti žvaigždynai, ir dvi/ Begalybės staiga susitinka), ji gali atspindėti ir
buitiškiausią, materialiausią, ir dvasingiausią, meniškiausią tikrovę (Gimti
namai: Atsiranda taip, kaip laikas, / O iš kur ir nežinai. / Šimto metų
neišlaiko, / O atrodo: amžinai.). Bet pirmiausia ji yra ritmas ir kalba. Tiesa, O.
Baliukonė šį teiginį apverčia, bet ir apverstame jame prasmės tik susikeičia
vietomis: Ilgai spėliojau, kame gi slypi unikalios šio poeto lyrikos (ir filosofijos)
esmė, atsakymą staiga pakuždėjo Vladimiras Mikuševičius: čia kalba idealiai
susilieja su gamta. Taigi tarsi išeitų, kad gamtos ritmas lemia ir tą gana
monotonišką ar monochronišką (O. Baliukonės apibūdinimas) S. Jonausko
eilėraščio ritmą.
Dabar bandau atspėti, kodėl rinktinėje naujausių
eilėraščių skyrius ne tik pats mažiausias, bet ir mažiausiai intriguojantis. Juk ne
dėl atsirandančio socialinio, politinio podirvio (Po rudens švilpimo ilgo / Tarsi
laikas ėjo. / Ir kas antras šapą vilko / Žmonija verslėjo). Ir ne dėl visoje
šiandieninėje mūsų poezijoje paplitusio aštuoneilio eilėraščio. Ar nebus tik taip,
kad S. Jonauskas, išsigandęs savo monotonijos ir monochromijos, sumanė grįžti
į nūdienę lyriką apskritai, t. y. į tas teritorijas, kur taip saugiai jaučiasi A.
Bernotas, J. Strielkūnas, iš jaunesnių R. Stankevičius. Keičiasi net įvaizdžių
sistema, net pavadinimai kaip nuorodos į vienokį ar kitokį poetinį kontekstą:
<
>
Upių vingiais nutolsta šiaudiniai stogai,
Gal jie vejasi amžiną žydą?
Naktį jaujose dega seni pinigai,
Ar bent knygose taip užrašyta.
|
|
(Paskui debesis tolsta šiaudiniai stogai, p. 286) |
Ką iš populiarių poetų tai primena?
Jei tokie mano įtarimai ko nors verti, tuomet
išties rinktinė Žolės balsas pasirodė pačiu laiku ir visos premijos S.
Jonauskui įteiktos tada, kai reikėjo, nes tokia kūryba negali likti neapibendrinta ir
neįvertinta. Vis dėlto vienas jos etapas jau baigėsi ir kitą, prasidėsiantį, reikės
vertinti jau iš naujo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|