|
<< Atgal
PAGERBTAS AKADEMIKO JONO LANKUČIO
ATMINIMAS
Šių metų vasario 24 d. Vilniuje vyko akademiko
Jono Lankučio 80-mečiui skirti renginiai, kuriuos organizavo Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, Rašytojų klubas ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.
Pradėdamas mokslinę konferenciją Literatūros
realybė: kasdienė ir poetiška Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
direktorius Algis Kalėda priminė, kad susirinkta tarpulaikiu tarp 80-osios J. Lankučio
gimimo datos (vasario 8) ir 10-ųjų jo mirties metinių (kovo 5). A. Kalėda pabrėžė
J. Lankučio asmeninį indėlį į lietuvių kultūros plėtrą, teigė, kad jis priklauso
tai kartai, kuri formavo lietuvių literatūros, kultūros sklaidą sovietmečiu. Tai
žmonės V. Galinis, V. Kubilius, J. Lankutis ir kt., padėję išlaikyti
literatūros, kultūros tautiškumą. Dabartinės lietuvių literatūros procesą J.
Lankutis ėmė programuoti kaip nacionalinių tradicijų ir tautinės savimonės
išraiškos tęsinį. Dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tarybinės
literatūros skyriaus vadovu (nuo 1957 m.), nuo 1984 m. šio, o nuo 1990 Lietuvių
literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, J. Lankutis daug pastangų pridėjo,
kad būtų suformuota nauja literatūrologų karta, kuriai dabar priklauso E. Baliutytė,
S. Gaižiūnas, A. Krasnovas, J. Sprindytė, S. Žukas ir kt.
Elena Baliutytė pranešime Estetinės ir etinės
vertybės Jono Lankučio literatūros kritikoje teigė, kad neneigdamas estetinių
vertybių svarbos J. Lankutis didesnį dėmesį skyrė etinių vertybių paieškoms bei
komentarams. J. Lankutis, galima sakyti, yra kritikas-moralistas plačiąja prasme. Jo
estetiką galima apibūdinti antikos laikų kalokagatijos terminu, įvardijančiu gėrio,
grožio ir tiesos vienovės principą. Akivaizdu, kad ši vienovė artima ir kritiko
pasirinktiems autoriams: Vincui Mykolaičiui-Putinui, Justinui Marcinkevičiui, Juozui
Grušui. Tam tikra prasme šių autorių kūryba J. Lankučio tyrinėjimuose sudaro
savotišką triadą: V. Mykolaičio-Putino kūrybos centre individualioji sąmonė,
Just. Marcinkevičiaus tautiškumas, J. Grušo bendražmogiškumas. Anot
literatūrologės, šiandien J. Lankučio kritikos akcentai bendražmogiškoms etinėms
vertybėms, nacionalinei tradicijai, tautos istorijai, dramatiškiems būties pradams gali
atrodyti pernelyg bendri, savaime suprantami dalykai, bet sovietmečiu tokia literatūros
proceso orientacija buvo pakankamai rizikinga.
Aušros Martišiūtės nuomone, J. Lankučio
dramaturgijos tyrinėjimai padėjo fundamentalius pagrindus lietuvių dramaturgijos
istorijai. J. Lankutis esmingai koreguoja lietuvių dramaturgijos istorijos akcentus,
įtvirtintus teatrologų darbuose, daugelį populiarių kūrinių, atliepiančių tam
tikro laikotarpio teatro estetiką, jis traktuoja tik kaip dramaturgijos istorijos foną,
kuriame išryškėja autentiškoji, vertingiausioji kūrybos dalis. J. Lankutis
išryškina novatoriškus Vydūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, J.
Grušo, Just. Marcinkevičiaus, K. Sajos, S. Šaltenio, J. Glinskio, A. Škėmos, A.
Landsbergio, K. Ostrausko dramų bruožus. Monografijose apie J. Grušo, Just.
Marcinkevičiaus dramaturgiją pratęsiamas B. Sruogos (Vaičiūno dramaturgija) bei
V. Mykolaičio-Putino (Vydūno dramaturgija) pradėtas darbas, formuluojant esminius
XX a. lietuvių dramaturgijos poetikos pokyčius. Greta iškiliausių kūrėjų J.
Lankutis fiksuoja ir mažiau reikšmingų autorių kūrybos įnašą į lietuvių
dramaturgijos istoriją (aprašyta per 700 kūrinių). Jo darbuose, be konceptualių
apibendrinimų, visada jaučiama ir meilė tyrinėjamam objektui, pozityvus žvilgsnis net
į menkiausius kūrybos pasiekimus. J. Lankutis sukūrė spalvingą lietuviško
dramatizmo paveikslą, nepalikdamas jame baltų dėmių (paskutinis veikalas
studija apie egzodo dramaturgiją).
Gražina Mareckaitė savo pranešimą J. Lankutis
lietuvių dramaturgijos tyrinėtojas pavadino subjektyviais samprotavimais.
Pranešėja prisiminė, kad jos veiklos teatre metais, kai prasidėjo gyvenimo teatre
pokyčiai, atrodė, kad J. Lankutis uola, atstovaujanti tam, prieš ką teatro procese
dalyvavę žmonės lyg ir kovojo (teatro literatūriškumo pamatai, H. Vancevičiaus
teatras, kuris atrodė gerokai atgyvenęs, nes prasidėjo režisūrinio teatro,
teatriškumo epocha). Tačiau kai teko imtis rašyti lietuvių teatro istoriją, G.
Mareckaitė supratusi, kad J. Lankutis fundamentalus autorius, padaręs viską, ką
šioje sferoje reikėjo padaryti. Jo darbai tai savotiška teatralų Biblija: visa,
kas jiems aktualu ir reikalinga, čia surinkta, ištirta, apibūdinta.
Viktorijos Daujotytės pranešimas buvo skirtas J.
Lankučio veikaluose išreikštai vėlyvosios V. Mykolaičio-Putino kūrybos recepcijai.
Tyrinėtojas buvo įgijęs poeto pasitikėjimą. Jis, anot pranešėjos, atkūrė
sovietiniais laikais ignoruotą poeto kūrybos ryšį su prieškarine tradicija ir su
prieškarine paties V. Mykolaičio-Putino kūryba, tačiau ideologiniai rėmai varžė
tyrinėtojo laisvę. To meto kritikos fone buvo neįmanoma adekvačiai kalbėti,
pavyzdžiui, apie V. Mykolaičio-Putino eilėraštį Bachas (Ši naktis kaip
bažnyčia be Dievo...). Tai, apie ką negalima kalbėti, J. Lankučio raštuose
apeinama, skaitytojas turi numanyti, kas apeinama, ir suvokti kodėl. Pats J. Lankutis
suprato, apie ką kalba V. Mykolaitis-Putinas, tačiau nesileido giliai į tos kalbos
turinį. Jis užėmė poetą ginančią ir poezijos galimybių lauką praplečiančią
poziciją.
Konferencijoje buvo perskaitytas ir vienas
pranešimas, nesisiejantis su akademiko veikla. Latvijos mokslų akademijos akademikė
Vera Vaverė, pagerbdama J. Lankutį, su kuriuo jai yra tekę bendrauti, perskaitė
pranešimą Viktoras Eglitis pirmasis latvių modernistas. Pranešėja kalbėjo
apie prieštaringą latvių rašytojo asmenybę ir tragišką jo likimą, pabrėždama jo
nuopelnus atnaujinant latvių poezijos kalbą, keičiant aiškiai suprantamus vaizdus
simbolių, ženklų, kartais sunkiai suvokiamų kodų kalba.
Konferencijos dalyviai aplankė akademiko J.
Lankučio kapą Antakalnio kapinėse, o po pietų Mokslų akademijos bibliotekoje buvo
atidaryta jo 80-mečiui skirta paroda Prie didžiojo knygos kelio, kurioje
eksponuojami J. Lankučio veikalai, daug įvairius gyvenimo etapus atspindinčių
nuotraukų. Parodos atidaryme kalbėjęs akademikas L. Sauka pabrėžė jo kaip Lietuvių
literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus geranoriškumą, supratingumą, jam
vadovaujant viešpatavusią kolegišką atmosferą.
Vakarop Rašytojų klube vyko J. Lankučiui skirtas
atsiminimų vakaras. Petras Bražėnas, prie Rašytojų sąjungos posėdžių stalo kartu
su J. Lankučiu prasėdėjęs, kaip jis pats suskaičiavo, apie 500 valandų, teigė, kad
į akademiką, kaip ir į Just. Marcinkevičių, visą laiką žiūrėjęs nepaprastai
pagarbiai. Šių dviejų žmonių buvimas šalia P. Bražėną yra apsaugojęs nuo
daugelio neapgalvotų ir neprotingų poelgių. Su pagarba, dėkingumu J. Lankutį, kaip
savo disertacijos vadovą, prisiminė Elena Nijolė Bukelienė. Be kita ko, ji pacitavo ir
ką tik gautą Icchoko Mero elektroninį laišką, kuriame rašytojas prisimena J.
Lankutį parašius, kad jo romanas Lygiosios trunka akimirką praplėtė
socialistinio realizmo ribas. Anot rašytojo, šie žodžiai buvę savotiškas jį
pridengęs skydas.
Dovydas Judelevičius, jaunystėje kartu su J.
Lankučiu įveikęs ne vieną rizikingą savo pačių susigalvotą turistinį maršrutą
(turėdami fiktyvią Rašytojų sąjungos komandiruotę, kartą buvo nusigavę net į
uždarą VolgosDono kanalo statybos zoną, kur dirbo kaliniai), teigė, kad jo
charakteris buvo labiau avantiūrinis, negu galėjo atrodyti iš jo įprastinio ramaus
akademiško tono. D. Judelevičius priminė J. Lankučio nuopelnus grąžinant į
kasdienę kultūros apyvartą P. Vaičiūno kūrybą, atveriant kelią K. Binkio
Generalinei repeticijai. Jam buvo svarbu nedeklaratyviai grįžti prie sovietmečiu
prarastų vertybių. Tai buvo nuosekli jo darbų kryptis.
A. Maldonis sakęs, kad jaunesniems kolegoms J.
Lankutis atrodydavęs kaip savotiškas nepermatomas sfinksas (tai turbūt buvę lemta
istorinio laiko, tuomet vyravusio žmonių tarpusavio nepasitikėjimo, atviresnio
bendravimo būta tik uždaruose rateliuose), ypač pažymėjo jo nuopelnus leidžiant J.
Baltrušaičio poeziją, lietuvių poezijos dvitomį, Lituanistinės bibliotekos
knygas ir kitus leidinius, kurie sovietiniams ideologams atrodė esą gerokai įtartini.
Povilas Mataitis prisiminė J. Lankučio bendravimą
su lietuvių folkloro teatru, L. Sauka studentiškų metų epizodą, kai vyresnio
kurso studentas J. Lankutis jam patarė užversti ir užmiršti itin kritišką pjesės
Kalvio Ignoto teisybė recenziją. Tai recenzijos autorių apsaugojo nuo tuo metu
dar itin pavojingo A. Gudaičio-Guzevičiaus pykčio, kuris nežinia kaip galėjo baigtis.
Margaritra Lankutytė-Dautartienė pasakojo apie tai, kaip Tėvas ją įpratino nuosekliai
dirbti, skaityti, įvedė į kultūros pasaulį.
Atsiminimų vakare iškilo tauraus, lietuvių
literatūrai, lietuvių kultūrai dirbusio žmogaus paveikslas.
Kovo 18 d. J. Lankutis buvo prisimintas ir savo
gimtinėje. Gargždų J. Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko jubiliejui skirta
konferencija, kurioje dalyvavo E. Baliutytė, E. N. Bukelienė, M.
Lankutytė-Dautartienė, D. Mitaitė, A. Žalys, bei atsiminimų vakaras. Atsiminimais
dalijosi akademiko sesuo Marytė Mažeikienė, duktė M. Lankutytė-Dautartienė ir
gimtojo miesto žmonės.
D. MITAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|