Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.
       – Vaikščiojau po senamiestį, nusipirkau paveikslą.
       – Parodoj?
       – Ne, prie tos geležinės tvoros.
       – Prie cerkvės?
       – Nu.
       – Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.
       – Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?
       – Baisus iš manęs supratėjas…
       – Vis tiek pažvelk.
       Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.
       Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejis metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..
       Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.
       Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejis metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė… Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę, – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?
       Pasisukau į savo kaimyną:
       – Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?
       – Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba…
       – O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?
       – Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.
       Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.
       – Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?
       – Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?
       – Matai… Toks paveikslas gal ir yra…
       – Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?
       – Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet… Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas…
       – Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?
       – Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra… Keista… Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.
       – Kokio er?
       – Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.
       – Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?
       – Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.
       – Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?
       – Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.
       – Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!
       Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.
       Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.
       Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?
       Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė?
       Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotõs burnõs įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.
       Ir tada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejis metus. Kaune. Tuščiame apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai… Bet atvirkščiai nebūna.
       Ką aš ten pasakojau tam kaimynui apie paveikslo dvasią? Kaži, suprato jis ką ar ne? O gal ji visai jam ir nerūpėjo. Ėjo pro tą cerkvės tvorą, vienas paveikslas kažkuo patraukė akį, tada paklausė, kiek prašo, prisiminęs, kad namuose ant sienų daug tuščios vietos… Ir aš pats apie „paveikslo dvasią“ pirmą kartą išgirdau Kaune iš R., kai jis mane nusitempė į kažkokią parodą. Ten daug buvo darbų, keliolikos autorių, visokio žanro, įvairiausiom temom. Prie vienų jis tik trumpam stabteldavo, mesdavo akį, susumuodavo: „Visai be dvasios…“ ir eidavo toliau. Ir prie trečio šitaip, ir prie dešimto. Aš tada dar tegalėjau tik pats savyje jausti, patinka man ar nepatinka. Kodėl patinka – niekaip nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl ne – taip pat. Prie vieno, visai nedidelio, R. sustojo ir stovėjo kaip įkaltas. Stovėjau ir aš. Kažkokie rudens medžiai, nesuprasi – klevai ar kaštonai, po jais – kreiva šleiva žmogaus figūra, nei veido, nei rankų, nei kojų, ilgu apsiaustu, dar su kapišonu ant galvos, trimis teptuko brūkštelėjimais teptelta atmestinai, ne, vis dėlto ten sena moteris (bet iš kur aš tai suprantu?), apgriuvusio mūrinio namo kampas, virš to visko – brūkštelta žalia plati juosta, turinti reikšti dangų… Kai įsižiūrėjau – ir man tartum pradėjo patikti, bet prieš tai vienas toks didelis labiau patiko.
       – Rupūže!.. Kaip juda spalvos!.. – garsiai pasakė R.
       Man jos nejudėjo. Judėti man galėjo žodžiai eilėrašty ar geroj novelėj, – ne patys žodžiai, suprantama, o jų reikšmės, prasmės, kurios, susidurdamos viena su kita, sukurdavo dar kitas, ir dar, ir dar, ir tuose susidūrimuose, tuose persipynimuose, persimainymuose ir buvo visas gražumas. Matyt, jam šitaip buvo su spalvomis. Ir judina jas ta iš paveikslo sklindanti dvasia, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais, nes tik pasąmonėj, o ne pačiam prote visuomet slypi supratimas. Paklausk žmogaus, kas yra gyvenimas, – akis pastatys: kaip – kas? Gyvenimas yra gyvenimas, kas daugiau jis gali būti? O dvasia… Menininko širdyje jos tikrai nėra. Juk kaip dažnai menininkas būna piktas, atšiaurus, net nuožmus su kitais žmonėmis, net pačiais artimiausiais. Savo meilę jiems gali išreikšti tik per kūrinį, per tą, kurio dabar dar nėra, bet kuris bus, kuriam jis ruošiasi, kurį puoselėja savy, apie kurį svajoja, ir labai dažnai būna, kad ir pats nustemba, kai eilėraštis tartum pasirašo pats, o teptukas nutapo paveikslą, tereikia jį tiktai laisvai laikyti rankoje. Kas tada vedžioja jo ranką? Dvasia ir vedžioja, o paskui abejingai palieka kūrėją, amžinai apsigyvendama tame, ką jis sukūrė.
       Bet kūrėjas kažkodėl nepasijunta dėl to nei apviltas, nei apgautas, nes juk ne iš pačios širdies ta dvasia išskrido. Savo širdies jis dažniausiai nė kiek nevertina, visaip tik alina, drasko, plėšo dėl niekų, dėl kasdienybės smulkmenų. Brangiausia jam yra visai kas kita, paslėpta³ krūtinėje greta širdies, tokia, anot vieno poeto, skrynelė dvasioms gaudyti. Skrynelėje jų daug, ne viena, jos ten gali tūnoti ilgai nekrusteldamos, ir kūrėjas niekuomet nežino, kuri iš jų, kaip koks drugelis, staiga išskris ir nusileis ant porėmio, ant popieriaus lapo ar atsitūps ant juodo pianino klavišo (kažkodėl ant juodųjų mėgsta tūptis dažniau). Ir taip yra todėl, kad tos skrynelės antvožėlis visuomet šiek tiek pravertas: vienoms – išskristi, kitoms – įskristi. Tad ir negaila, kad viena dabar tave amžiams paliko, – ta pati atgal juk niekados nebesugrįžta, gali tik kita, visuomet tik kita. Būna, kad kūrinys ir kūrėjas po daugelio metų kur nors kaip nors netyčia vėl susitinka, ir kūrėjas dažniausiai atpažįsta išskridėlę, o ji jo – niekada. Nebent tik dėl šito neatpažinimo užeina ant širdies lengvas mėlynas liūdesys, savotiškai malonus, galėtų ir ilgiau pabūti, bet ilgiau jis neužsilaiko. Gal kad per lengvas, kad per mėlynas, gal dėl to, jog pačiam norėtųsi ilgiau paliūdėti.
       Nuo pat to laiko, kai išėjo kaimynas, nešinas man nematyto paveikslo kopija, kažkokia neaiški mintis ėmė suktis apie galvą kaip įkyri musė. Mintimi nepavadinsi, nes net tau pačiam ji nėra tokia aiški, jog galėtum išreikšti žodžiais, jausmu – irgi, tai lyg koks tarpinis dalykas tarp minties, jausmo ir nuojautos. Matyt, šitokių dalykų žmoguje visuomet būna, tik niekas nežino, kaip tai vadinasi. Kažkas atsiranda tavyje ir užima kažkokią vietą, – tartum prie viso to, ką savo galvoje iki tol turėjai, būtų prisidėjęs dar kas nors, toks lengvas, beveik nejaučiamas, tačiau pajustas, – pajustas vien iš to, kad kažką dar pajutai.
       Sekmadienį pats nuvažiavau į Pilies gatvę prie tos cerkvės. Juoda geležinė tvora buvo visa nukabinėta paveikslais su rėmais ir be jų, antra tiek buvo pastatyta ant žemės, šitų beveik ir nesimatė pro parduodančiųjų ir perkančiųjų kojas. Prieš kelerius metus ir aš buvau priėjęs arčiau, probėgom pasižiūrėjau, bet nei ką nusipirkau, nei daugiau ten lankiausi.
       Tie, kurie stovėjo nugaromis į tvorą, aišku, parduoda, o lėtai vaikštantieji palei tvorą ir atsisukusieji į ją veidais – renkasi. Pati tvora iš tolo atrodė gražiai, lyg ant jos virbų būtų sutūpę daug įvairiaspalvių plaštakių keturkampiais sparnais. Tačiau šiandien man rūpėjo kas kita. Pradėjau kairėje nuo paties kraštinio paveikslo ir ėjau palei tvorą dešinėn, ieškodamas to vieno. Nuėjau iki galo, pastovėjau, parūkiau, nusprendžiau grįžti dabar jau žiūrėdamas į tuos paveikslus, kurie buvo pastatyti ant šaligatvio ir užstoti judančių kojų. Arba nejudančių. Stengiausi prasibrauti kuo arčiau ir nepraleisti nė vieno. Tik tada, kai pirmą kartą širdį žnybtelėjo nusivylimas, kaip tik tada pro kažkieno pražergtas kojas man į akis it kokiu prožektoriumi švystelėjo anoji rėkianti apelsino žievės spalva. Paveikslą buvo užstojęs maždaug keturiasdešimties metų pragerto veido žmogus, čiulpė jau visai lūpas deginantį nuorūkos galiuką.
       – Galiu pažiūrėti?..
       Numetė nuorūką, nusigręžė, pasilenkė ir atsisuko į mane laikydamas paveikslą už kraštų ir spausdamas prie krūtinės kaip kokią ikoną. Iš karto pamačiau – tokia pat kopija, potėpis į potėpį.
       – Jis dabar dar nėra toks gražus, kadangi be rėmų. Su rėmais aš nepardavinėju, nes vienam patinka paveikslas – nepatinka rėmai, kitam – rėmai labai gražūs, o paveikslas – nelabai…
       Paklausiau, nors iš anksto žinojau, koks bus atsakymas:
       – Jūs – dailininkas?
       – N-ne-e-e… Šiaip žmogus. Bedarbis.
       – O tai kas… jį… tapo?
       – Kodėl jį?.. Aš ir dar vieną pardavinėju!
       Jis pasitraukė kiek į šoną. Tikrai, ant šaligatvio stovėjo dar vienas. Atsitūpiau priešais ir ilgokai žiūrėjau vis labiau įsitikindamas, kad ir tas, antrasis, kažkada buvo tapytas R. ranka. Jame matėsi keistas kiemas ir…
       – Jums kažkas atveža juos iš Kauno?
       Jis sutriko, galvoj sumetė, gal aš iš kokios policijos, gal negalima čia, Vilniuj, pardavinėti paveikslų iš Kauno?..
       Pasistengiau jį nuraminti:
       – Matot, čia nutapyta Pažaislio vienuolyno varpinė, todėl ir pagalvojau, kad…
       – Nežinau. Pažaisly niekada nesu buvęs… A! Dabar supratau!.. Tas kaunietis, kuris juos tapo, sakė, jog kažkada pats dirbo Pažaisly. Tik jis nėra tikras dailininkas, o restauratorius. Dabar jau visai senas, reikia iš kažkur prisidurti prie pensijos… Bet jis tiktai du paveikslus ir temoka tapyti. Šitą, – jis kyštelėjo link manęs prie krūtinės prispaustą paveikslą, – ir aną, su varpine…
       – Ir perka?
       – Perka.
       – Ar daug esat pardavęs?
       – Gal po dvidešimt tų ir tų.
       – Tai kiek jums pačiam lieka?
       – Po penkis litus nuo kiekvieno.
       – Ir seniai pardavinėjat?
       – Nuo Naujųjų metų.
       – Štai kaip.
       Aš pradėjau raustis kišenėse. Žmogus nuleido paveikslą žemyn, dabar belaikė viena ranka:
       – Pirksit?
       – Ne, – ir atkišau jam penklitį.
       – Tai kam man duodat?
       – Manykit, jog nupirkau…
       Jis taip sutriko, jog nepasakė net ačiū. Aš nupėdinau šalin. Sereikiškių parke radau tuščią suoliuką ir atsisėdau.
       Taip, aš gerai prisimenu tą ankstyvą balandžio rytą Kaune prieš trisdešimt trejis metus. Sutapimas ar ne, bet prieš trisdešimt trejis metus ir man pačiam buvo trisdešimt treji. Prisimenu ir tą naktį, nes pusę jos praleidau geležinkelio stoty, bandydamas nusnausti nors kelias valandas ant fanerinio suolo, bet mane pakėlė milicija ir aš nuėjau į autobusų stotį. Kaip gerai, kad stotys visai netoli viena nuo kitos! Bet po geros valandos milicija išprašė ir iš ten. Jau aušo, jau net gerokai buvo praaušę, tad teko sėdėti lauke. Pasidarė šalta. Ką tik atidarė stoties bufetą, tad sukrapščiau paskutines kapeikas, išgėriau pienu pabalintos miežių kavos su pačia pigiausia bandele, nusipirkau pakelį „Primos“ – ir viskas. Liko viena gelsva monetėlė kišenėj. Darbą aš Kaune turėjau, o namų – ne. Baisus dalykas neturėti namų, kokio prasčiausio kampo, kur galėtum pareiti ir bent išsimiegoti, – nors ant pliko čiužinio, nors ant plikų grindų, nors tiek. O ar ilgai aš taip tempsiu, nežinojau.
       Dar prieš dvi savaites aš gyvenau kaip žmogus – ten, tolimame mažame Žemaitijos miestelyje. Tik ten buvo atvirkščiai: turėjau butą, bet nebeturėjau darbo. Valdiško, žinoma. Verčiausi apylinkėje grodamas vestuvėms, krikštynoms, miestelio kultūros namuose – šokiams; buvau subūręs lyg ir kokią, kaip dabar sakytų, kaimo kapelą. Ir dirbau, dirbau, dirbau, t. y. rašiau, rašiau, rašiau.
       Prieš trejis metus, kai abu su žmona dar dirbom to miestelio vidurinėj, išėjo pirmoji plona mano apsakymų knygelė. Man dėl to galva neapsisuko, bet aš gerai žinojau, kas joje dedasi, – ji net ūžė nuo dar neparašytų apsakymų. Ūžė ir dieną, ir naktį, ir net per pamokas, o mokiniai negalėjo suprasti, kodėl aš, nebejausdamas nei laiko, nei vietos, vis dažniau nutylu pusėj sakinio ir įsižiūriu pro langą kažkur į tolį, – virš miestelio stogų, pro bažnyčios bokštus, nieko ten, tolumoje, žinoma, nematydamas, net skrendančios nušiurusios varnos. Žinojau tik viena: aš galiu rašyti, aš privalau rašyti, už mane to nepadarys niekas, bet niekas man vėliau ir neatleis. O pats bijojau tik vieno: kas gali atsitikti, jeigu visko dabar neišrašysiu. Geriausiu atveju – mirtinai prasigersiu, o blogiausiu… Kaip šimtai tokių. Gerai žinojau, kokią kainą turiu už tai sumokėti. Per tą laiką kelis apsakymus išspausdino vienas žurnalas, o iš „Nemuno“ gavau net pirmąją premiją. Vis šis tas. Matyt, tai ir nulėmė, kad vėliau atsidūriau Kaune, apie kurį nei kada galvojau, nei svajojau. Po metų leidyklai įteikiau jau kitą apsakymų rinkinį, jau storą, solidų, tikrą, ir širdyje žinojau, kad jis – geras. O leidyklos vyriausiasis redaktorius sėdėjo priešais, vis čiaupstė lūpas, pastūmė per stalą lapelį, jame buvo surašyti mano apsakymų pavadinimai – gal dešimt, gal daugiau.
       – Šituos iš rinkinio turėsit išimti. Jei norit, kad išeitų antra jūsų knygelė.
       Dar sykį, dabar atidžiau, perskaičiau tą sąrašą ant lapelio.
       – Ne!.. – atkirtau. – Be šitų nebus rinkinio!
       – Bet nebus ir rašytojo… Rašytojų sąjungos nario… – kreivai šyptelėjo. – Su viena išleista knygele niekas jūsų nepriims.
       Pačiam sau netikėtai ištiesiau virš stalo abi rankas, tą storą savo aplankalą patraukiau jam iš po nosies, užverčiau ir pasikišau po pažasčia, tada atsistojau ir išėjau nepasakęs net viso gero. Grįžęs dvi dienas gėriau. Bet tik dvi. Paskui vėl sėdaus rašyti. Kažkuo tikėjau. Ne savim. Savim – aš tik neabejojau, o tikėjau kažkuo kitu, apie ką žodžiais nebūčiau galėjęs pasakyti. Gal tuo, kad menas – didesnis už visas santvarkas. Ar panašiai. Ir kad rašydamas neturi teisės net viena mintele apie jas pagalvoti. Maksimalistas buvau. (Įdomu, ar dabar toks besu?)
       Ir vėl beveik metus rašiau, rašiau, rašiau… Pajutau, kad baigiu išrašyti tai, ką privalėjau. Kas bus toliau? To nežinojau, stengiausi apie tai negalvoti, bet vieną dieną reikės, nes po kambarį tapena dvi mano mažos žvitrios mergytės.
       Ir tada atėjo išsigelbėjimas. (Man tikrai atrodė, kad – išsigelbėjimas. Kaip žalias ilgas vilties spindulys.) Laiško pavidalu. Rašė žemietis, su kuriuo kartu mokėmės vidurinėj. Jis dirbo „Nemune“, buvo prozos skyriaus redaktorius, nors pats labai sparčiai garsėjo kaip poetas. Maždaug taip: aš išeinu į kitą darbą, o apie tave kalbėjau su vyriausiuoju redaktorium, kelkis į Kauną, galėsi dirbti mano vietoj.
       Lengva pasakyti – kelkis į Kauną. Kur? Su šeima? Be jos? Kaip nors užsikabinti vienam? Apie tai ilgai kalbėjomės su žmona. Jos motina gyveno čia pat, miestelyje, laikė karvę, kiaulę, turėjo arus, abi mergytės lankė darželį, tereikėjo ryte nuvesti, vakare – parsivesti. Blogiausia, kad žmona dirbo ne tik dieninėj, bet ir vakarinėj mokykloj. Iš ten grįžta apie vienuoliktą vakaro. Kur jas, tokias mažas, palikti?.. Bet ji kažką sugalvojo. Taip aš atsidūriau Kaune. Atrodė, viskas paprasta: jos vyresnysis brolis turėjo trijų kambarių butą Kaune, Gedimino gatvėj, kaip tik priešais spaustuvę. Pernakvoti sulankstomojoj lovelėj visada priims. Viešpatie, ar geriau bereikia!.. Turi kur nakčiai galvą priglausti – ir gerai, po darbo gali sau sėdėti bibliotekoj ir skaityti, greitosiomis ką perkandęs, arbatos vakare duos ir svainė. Į Kauną atvažiavom abudu, aš nešiaus lagaminą, ji – dar vieną, tiktai mažesnį. Ir kas galėjo pagalvoti, kad po savaitės svainiai patys turės iš čia išsikraustyti į kažkokį rezervinį baraką Šančiuose, nes valdžia remontuos visą tą namą, kurio apačioje – parduotuvė, o viršuje – du nedideli butai: vienas žmonos brolio, kitas kažkokio pensininko. Iki rudens, jiems sakė. Jei ne ta parduotuvė apačioje – nebūt patikėję. Į tą Šančių baraką jie susivežė visus baldus, visus daiktus, ir pasirodė, kad ne tik man, bet ir tiems mano pusantro lagamino ten nėra vietos. Įgrūdo juos kažkur, pats girdėjau, kaip net traškėjo grūdami, o ką jau ten su manim? Mielai padėtų žmonės, bet kad niekaip negali. Visa viltis beliko redakcija. Bet ir ten – kita istorija, kurios pabaigoj ir vėl likau tos su manim niekaip nesusijusios istorijos auka.
       Dalykas tas, kad prieš mano žemietį poetą ten dirbo kitas jaunas rašantis vyrukas, kuris atvažiuodavo iš Vilniaus. Redaktoriui jis pasirodė rimtas žmogus, nes jau buvo partijos narys, todėl tvirtas morališkai, ir dėl to tvirtumo jam buvo duotas raktas nuo laukujų durų kaip ir visiems kitiems. (Gerai visos šitos istorijos nebepamenu, nes ji manęs tartum ir nelietė.) Po vieno gauto atlyginimo naujas darbuotojas vakare negrįžo traukiniu į Vilnių. Grįžti tai jis grįžo, tik ne į Vilnių ir ne traukiniu, o į redakciją prieš vidurnaktį pėsčias ir svirdinėjantis su grupe tokių pat draugų, nes redakcijos hole, kur dieną visi gerdavo sekretorės išvirtą kavą, stovėjo ir žemas staliukas, ir sofa, ir keli minkšti foteliai, o dar viena sofa – paties vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Susidarius tokioms palankioms sąlygoms, viskas ligi paskutinio lašo buvo tam hole išgerta ir dar pritrūkta. Tada kažkas prisiminė nežinąs Lietuvoje tokio vyriausiojo redaktoriaus, kurio rašomajame stale, patraukęs apatinį stalčių, nerastum poros butelių konjako ir bent vieno butelio vyno. Nežinau, kokiu būdu, bet kabineto durų užraktas buvo atrakintas ar atkrapštytas. Grobis buvo pasidalytas ir jo užteko, kad vienas užmigtų ten pat, redaktoriaus kabinete ant sofos, kitas – jo minkštam krėsle už stalo, dar kiti – hole. Viskas baigėsi iš kabineto virstančiais dūmais ir puse rusenančio redaktoriaus kilimo. Į nelaimės vietą staigiai buvo mestos visos dar sugebančios pastovėti pajėgos, susirastas valytojos kibiras ir vandens čiaupas. Vandens negailėta, jo užteko ir gaisro židiniui likviduoti, ir tvanui padaryti apačioj esančios įstaigos kažkokiam kabinete, atrodo, irgi paties viršininko. Rytą išvados buvo paskelbtos griežtos ir neapskundžiamos: redakcijos raktus gali gauti tiktai tie darbuotojai, kurie gyvena Kaune, turi čia ir butus, ir žmonas. Partiškumo klausimas jau nebebuvo keliamas, bet aš ir be jo netilpau į šias kategorijas. Visiems buvo prisakyta nepatikėti man savojo rakto net dviem valandoms, kad nepasidaryčiau kopijos. Štai todėl tokį ankstų šeštadienio rytą aš ir pėdinau Laisvės alėja, kurioje, be kelių kiemsargių, kitų žmonių dar nesimatė.
       Gerai žinojau, koks ilgas ir sunkus bus šitas balandžio šeštadienis. Laimei, nešalta, nelyja, nepučia žvarbus vėjas, kokių dažnai pasitaiko balandį. Pasėdinėsiu Laisvės alėjoj ant suoliukų, paskaitysiu laik… Ne, nepaskaitysiu, – už tą vienintelę monetėlę, kuri liko kišenėj, nenusipirksi net sumauto laikraštpalaikio. Kaip nors ištversiu, o į Šančius teks dūlinti pėsčiom, nieko baisaus, laiko turiu tiek, jog nežinau, kur dėti. Pas svainį užeisiu per pat pietus, lėkštę sriubos tikrai duos, bet prieš tai nors nusiprausiu, nusiskusiu, persivilksiu marškinius. Teks prašyti jo žmonos, kad dar kartą paskolintų dešimt rublių. Gėda, kai vėl prašai paskolinti, o dar anos dešimties nesi atidavęs. Algelė tokia, kad niekaip jos neužteksi valgydamas valgyklose ar nors porą parų per savaitę nakvodamas viešbutyje. Niekaip. Vyriausiasis redaktorius galėtų suveikti nors kokį statybininkų bendrabutį, juk ne tokius dalykus suveikia, bet jis pasakė: „Pažiūrėsim po mėnesio kito, jei gerai užsirekomenduosi…“ O užvis blogiau, kad neturėjau net žalio supratimo, kaip reikia „rekomenduotis“. Todėl šį ankstų rytą pėdindamas tuščia Laisvės alėja aiškiai supratau: neužsirekomenduosiu aš, neužsirekomenduosiu. Ir neužsikabinsiu Kaune, teks grįžti atgal, prašytis vasarai į melioraciją, į kokias statybas plytų nešioti ar dar kur, tik to „dar kur“ tokiame mažame miestelyje nebuvo. Nejaugi teks pasakyti rašymui „sudiev ant amžių“ ir prasigerti pačiam puikiai suvokiant, kaip pamažu smunki žemyn, kaip degraduoja tavo valia, jausmai, protas… Tas suvokimas ilgai nesitęs, metus, antrus, o paskui jau viskas taps nebesvarbu: nei rašymas, nei vaikai, nei niekas.
       Taip galvodamas pamačiau tolokai iš už kampo į Laisvės alėją įsukantį dailininką R. Kur jis išeina iš savo namų dar saulei netekėjus? Kad iš namų – aišku, nes įsuko nuo Žaliakalnio pusės, kur gyveno kažkokio buvusio generolo (gal Nagevičiaus) gražiame dviejų aukštų name, pastatytame prie pat skardžio. Ne, ne visai dviejų aukštų, nes gyveno lyg ir trečiame – pačioj palėpėj, mažyčiuose dviejuose kambarėliuose, į kuriuos vieną kartą buvo parsivedęs. Pro mažą murziną langą tada ir pamačiau tą rėkiančią oranžinę apelsino žievę ant baigiančio ištirpti murzino sniego lopinio. Aš tik tris dailininkus tada Kaune ir tepažinojau, K., U. ir R., pačius talentingiausius, nors jų darbų beveik nepriimdavo į jokias parodas. Bent dukart per savaitę patys užeidavo į redakciją pasikalbėti, pasidalyti naujienomis, tai iš jų aš pirmąsyk ir išgirdau, kaip paslaptingai ir gražiai skamba dažų pavadinimai: umbra, Prahos žaluma, Paryžiaus mėlis… Čia tau ne nuobodus prozos rašymas mažo miestelio vidurnakčiais, nepatogiai susirietus virtuvėlėj prie klibančio stalo…
       Jis ėjo nieko nematydamas, nebent pilkas šaligatvio plyteles po kojų. Buvo apsivilkęs senu rudu lietpalčiu nublizgusiais atlapais, iki pat akių užsimaukšlinęs juodą beretę, rankas giliai susigrūdęs į kišenes. Ant veido parašyta: vakar gėrė. Būtų pramoklinęs pro šalį, jei nebūčiau pastojęs kelio.
       – Kur tu dabar?.. – paklausiau.
       – Aš?.. – net nustebo, tartum pirmąsyk būtų supratęs, kad tas „tu“ ir yra „aš“. – Nežinau… Gal šliaušiu į dirbtuvę…
       – Tu turi dirbtuvę?
       – Lyg turiu, lyg neturiu. Lyg dirbtuvę, lyg ne… Kas man duos tikrą? Aš juk plačiųjų kolūkio laukų nepaišau. O tu?
       – Aš – laisvas kaip vėjas. Tuose tavo nenupaišytuose kolūkio laukuose…
       – Gal važiuojam į Pažaislį?
       – Mielai.
       Pačiu pirmuoju autobusu ir nuvažiavom. Zuikiais. Niekada nebuvau ten buvęs nei kaip zuikis, nei kaip žmogus. Tik žinojau, kad yra toks nepaprasto gražumo ansamblis, apleistas, neprižiūrimas, kuriame buvo laikomi uždaryti bepročiai. Neseniai juos iš ten iškėlė. Prieš mums įsukant į alėją, jis dūrė pirštu į raudono granito akmenį:
       – Matai?
       O aš jo net nepastebėjau. Kai įsižiūrėjau – čia juk akmeninis falas! Prie vienuolyno!..
       – Pažiūrėk, kaip nevaisingų bobų subinėm visas viršus nupoliruotas. Visos tiki: jeigu ant jo pasėdėsi – būtinai pastosi!.. – sukrizeno.
       – Kam tu taip ciniškai?
       – Man galima.
       – Kodėl?
       – Aš pats ant jo ne kartą sėdėjau visų bobų pajuokai. Gal, sakau, ir aš čia, Pažaisly, ką nors pagimdysiu, kad nebūtų gėda žmonėms parodyti.
       – Tu rimtai?
       – Rimtai.
       – Tada ir aš ant jo pasėdėsiu. Gal ir man išsipildys.
       – Pasėdėk, pasėdėk. Pašaldyk kiaušius. Aš jau žinau: kol kiaušiai šalti – galva gerai dirba, o vos atšilo – tuojau ir nebe menai galvoj.
       Gerai, kad aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Pagaliau tegu sau būna. Durniai ir yra durniai, jie nesupranta, kaip iš šalies atrodo.
       Jau saulė buvo patekėjus.
       – Gal parodyk man tą ansamblį? – paprašiau.
       – Šiandien – ne. Ant dūšios prišikta.
       Ta jo dirbtuvė ne dirbtuvė buvo didelis dulkėtas kambarys su dviem langais ir labai aukštom lubom. Arčiau lango – stalas ir tuščias molbertas, pora senų taburečių, o palei dvi ilgas sienas – nusukti į jas ant grindų sustatyti R. paveikslai, visi dar be rėmų.
       – Pasėdėk, aš nueisiu pas Šilą.
       – Kokį dar šilą?
       – Vienakojis sargas toks, tremtinys iš Sibiro. Su tokia keista lazda vaikšto. Paspaudžia kažką, iš galo aštrus plieninis smaigas – kyšt!.. Nieko nebijo: iš vakaro tinklus upėj užmeta, paryčiais ištraukia, valtį turi, o per naktį samogoną verda.
       – Kur jis čia verda?
       – Kažkur apačioj, rūsiuos… Velnias, aš jam už anuos du butelius tebesu skolingas, bet gal duos. Tik užkandos neduoda. Kol aš grįšiu – pažiūrėk stalčiuj, druskos ir svogūnas turėtų būti.
       Pirma pasižiūrėjau į rudą stalą. Ant jo mėtėsi nenuvalyta stačiakampė paletė, šalia – senas skustuvas. Tai prie pat lango, o kitame stalo gale – konservų skardinė su kyšančiais iš jos padrožtais pieštukais, vatmano lapo skiautė. Valgomo nesimatė nieko, bet stalčiuje tikrai radau svogūną, o molinės vazelės šukėj – nuo dulkių papilkėjusios rupios druskos. Ir duonos kriaukšlę. Patį papentį, bet taip sudžiūvusį, kad net skustuvas nepjovė. Sulaužiau rankomis į kelis gabalus, kaip nors sugraušim.
       Sugrįžo R. nebe toks niūrus, nes iš abiejų lietpalčio kišenių kyšojo po butelį, užkimštą susuktu laikraščiu.
       – Dar pažiūrėk stalčiuj, turi būti stiklinė.
       – Neradau.
       – Ištrauk iki galo, gal nusirito tolyn.
       Radau. Bet lietpalčių nenusivilkom, per žiemą įšalęs mūras tiesiog alsavo į mudu drėgme ir šalčiu. Kampe stovėjo krosnis, tačiau kada ją R. kūrena ir kuo?
       Sėdėjom ant tų taburečių priešais prie stalo kampo. R. paėmė skustuvą, nulupo svogūną, mesdamas lukštus ant grindų, apvertė paletę, atpjovė tuo skustuvu du plonus griežinėlius:
       – Tik neryk kaip smakas! Turim to vieno svogūno užtekti ir antram buteliui.
       – Parodysi savo darbus?
       – Vėliau.
       Išgėręs nusipurtė, įpylė man. O stiprumas to Šilo naminės, o bjaurumas!.. Bet svogūno griežinėlis, stipriai baksteltas į rupią druską su dulkėmis, nuvarė tą bjaurumą žemyn. Sėdėjom, tylėjom, kiekvienas klausėmės savęs, kokias perturbacijas dabar ta naminė išdarinėja viduriuose. Mačiau, kad R. nuotaika dar nesitaiso. Aš jo nekalbinau, laukiau, kol pakils nuo taburetės ir pats apgręš savo paveikslus pasieniuose. Išgėrėm ir dar po pusę. Bandžiau atsikąsti tos duonos, bet nieko neišėjo. Gausiai apseilėjau ir pasidėjau šalia alkūnės, gal nuo seilių kiek apminkštės. Dabar buvo kietesnė ir už pernykštį džiovintą sūrį. Vaikystėj juk taip ir grauždavom. Pajutau, kad svaigstu, pradedu girtėti, bet nesistebėjau. Kelias naktis stotyse po kelias valandas pasnaudęs, o dar tos Šilo naminės stiprumas, o dar užkandai – tik plonas griežinėlis svogūno. Todėl ir girtėjimas negeras, dar labiau varantis į liūdnumą. R. sėdėjo priešais, alkūnę pasidėjęs ant pat stalo krašto, į plaštakos briauną atrėmęs galvą. Atsitiesė, paklausė:
       – O tu Dievo pirštą ar esi kada matęs?
       – Kad gal ne.
       – Tai aš tau parodysiu.
       Jo kakta buvo išpilta stambiais prakaito lašais kaip kokiais pabirais karoliais, pro dvi ar tris dienas (kaip ir mano) neskustą barzdą prasišvietė papilkėję žandai. Jis atsisegė viršutinę marškinių sagą, kyštelėjo ranką užantin, nusimovė per galvą raudoną lininį siūlą. Laikė po stalu, dar nerodė. Įdomu, kur tokį sukriai suktą ir gavo? A, jo žmona tekstilininkė!.. Kas ant jo parišta, gal koks laumės pirštas, juk tikrai ne Dievo? Atkišo delną į mane, paėmiau, iš pradžių pasirodė, kad kokia senovinė monetėlė su išdurta skylute pasirišti. Prisikišau prie pat akių, atpažinau. Abejingai atkišau atgal:
       – Jis tau nepadės.
       – Rupūžė!.. – užpyko R. – Dar nežino, kas čia yra, o jau karksi: nepadės!.. nepadės!..
       – Kodėl nežinau? Žinau!
       – Tai kas čia yra?
       – Valančiaus laikų blaivybės draugijos agnasas. Jam smarkiai daugiau nei šimtas metų.
       – O kodėl nepadės?.. Kodėl?..
       – Tai kad ir šiandien nepadeda.
       – Šiandien nesiskaito!
       – Matai, kai mano senelis susiruošdavo į turgų ar jomarką, bobutė tokį pat agnasą jam visuomet ant kaklo užmaudavo. Ir visuomet jis grįždavo prieš vidurnaktį pagelžkele iš visos gerklės bliaudamas bjauriausias blevyzgas! Iš to ir žinau.
       R. nuliūdo. Išgėrėm dar.
       – Žinai, ne pats agnasas yra Dievo pirštas, o tos aplinkybės, kuriomis aš jį radau. Va kas yra Dievo pirštas!
       – Aplinkybių aš tikrai nežinau. Papasakok.
       – Manai, kad aš galiu su šeima pragyventi iš tų prikleckiotų maišinės drobės gabalų?.. Kurgi ne! Kai man jau kelerius metus neleidžia surengt nė vienos personalinės parodos? Net kokios užmiesčio gamyklos salėj?! Rupūžės!.. Dabar tu įpilk!..
       Padalijau per pusę tai, kas bebuvo likę pirmame butelyje, antrasis stovėjo ant grindų, šalia R. kojų. Kol aš purčiausi, kol traškinau tarp dantų druską, R. laukė. Bet pradėjo ne nuo to, nuo ko tikėjausi.
       – Sakai, ne Dievo pirštas… Pasižiūrėk pro langą!
       Vidury kiemo pamačiau aukštyn kylančią varpinę, mūro sienos galą ir prie jo prigludusius du ar tris visai mažyčius namukus. Supratau, jog kažkada juose po vieną gyveno vienuoliai.
       – O dabar ištiesk priešais save dešinės rankos smilių, kad varpinė matytųsi šalia jo. Palygink varpinės ir savo piršto proporcijas.
       Net apšalau. Tikrai Dievo pirštas! Tiek dar supratau, nors jau kaip reikiant girtėjau. Pats nežinau, kas man užėjo, aš juk ne poetas, bet ištraukiau iš skardinės pieštuką, pasiekiau toliau gulinčią vatmano skiautę. Ir parašiau:

       R. nekreipė dėmesio į tai, ką ten pakeverzojau. Galvojo savo. Vėl plaštakos briauna pasirėmęs galvą. Iš po tos plaštakos ir kalbėjo:
       – Užpernai pavasarį, kai neturėjau pinigų ne tik dažams, bet ir cigaretėms… Na taip, ką tik buvau paslaptom įsikraustęs čia. Nei man kas leido, nei aš kieno klausiaus. Paprašiau Šilo, ir viskas. Geras žmogus, nors atrodo žiauriai, žiauriau už patiltės plėšiką… Atsivežiau molbertą, o dažų neturiu, drobės neturiu, sėdžiu prie lango, nors galvą į stalą daužyk. Tada ir įsižiūrėjau į tą varpinę… O kitą dieną atvažiavo pas mane į namus kunigas. Iš pat Šiaurės Lietuvos, iš mažo bažnytkaimio. Paklausė, ar neapsiimčiau atnaujinti iš vidaus jo mažos medinės bažnytėlės. Ir valgį pasiūlė, ir nakvynę. Susiradau tokį pagalbininką, išmestą teatro dekoratorių, visą vasarą ten dirbom. Kam nereikėjo – tas ir nesužinojo. Užmokėjo – geriau nenorėk. Iš to visus metus maitinomės, per tą laiką žmona ir savo gobeleną užbaigė, o aš gerų dažų prisipirkau, teptukų… Pirmą kartą tikru dailininku pasijutau. Pernai atvažiavo kitas, klebonai greitai susižino. Ir vėl buvo gerai. O prieš tris dienas…
       Staiga jis nutilo. Pasilenkė, nuo žemės pakėlė antrą butelį:
       – Dabar pilstyk tu, – ir vėl atsirėmė kakta į plaštakos briauną.
       Kol jis gėrė, purtėsi, kramtė svogūną, aš spėliojau, kas jam atsitiko prieš tris dienas. Sužinojo Kaune, ką dvi vasaras bažnyčiose veikė tarybinis dailininkas?.. Baigiau purtytis ir aš.
       – O prieš tris dienas, – tęsė R. nuo tos pačios vietos, matyt, nebuvo dar toks girtas, kad nebeatsimintų, kur nutilo, – atvažiavo dar vienas, paklausė, ar negalėčiau nutapyti paveikslų Kryžiaus kelio stotims. O jų, kaip žinai, keturiolika. Keturiolika paveikslų, – o jei dar didelių… Atmestinai nedarysi. Pasakiau, kad vietoj neapžiūrėjęs nieko negaliu pasakyti. Žinai, bažnytinė tapyba, – tai ne pačiam sau ką paišyti… Nedarysi, kas tau galvon šauna. Yra griežtos taisyklės, kanonai, netapysi Marijos geltonu apsiaustu, nors paveikslui, atrodo, kaip tik geltono ir reikėtų. Atvažiavo jis anksti rytą, su jo mašinėle išvažiavom atgal. Apvaikščiojom, apžiūrėjom. Jis nenorėjo naujų… t. y. norėjo naujų, bet lygiai tokių pat, kokie buvo… O tų, kur buvo, tai iš tų… ir įžiūrėt nieko negalėjai, supuvę, sutrešę, kitur didžiausiais lopais visai dažai nukritę… – jam jau pradėjo trūkinėti kalba, aš paraginau:
       – Na ir?..
       – Ir!.. Ir!.. Pasakiau, kad chaltūros nedarysiu, gerai, jei per vasarą įveiksiu septynis. Jis tik apsidžiaugė: ir nereikia man chaltūros, nereikia!.. Kitą vasarą užbaigsit!.. Suprantu, viską suprantu!.. Ir ačiū Dievui, kad radau tikrą menininką!.. – R. graudžiai šyptelėjo, nes iš po plaštakos matėsi lūpos. – Rado tikrą menininką!.. Girtuoklį nelaimingą!..
       – Tai tu pas jį labai pasigėrei?
       – Nieko aš pas jį nepasigėriau!.. Pavalgydino vėlyvais pietumis, ne, ne pietumis, puspiečiais… Kitaip reikėtų sakyti… Ne… Žodžiu, saulė jau buvo visai žemai. Išgėriau aš porą kleboniškų ir užsikabinau… Malonus, žilas žmogus… Avanso įdavė tūkstantį rublių…
       – Oho!
       – Šudõ, ne oho!.. Parodė, kur autobuso stotelė, pasakė, kad paskutinis į Kauną pravažiuos po pusvalandžio, bet geriau palaukti, nelabai jis grafiko laikosi… Peržegnojo išeinant… – norėjo parodyti kaip, bet kažkodėl persižegnojo pats. – O ta stotelė miestelio aikštėj – cementinis stulpas su geltonos skardos tvarkaraščiu, nei suoliuko, nei ko… Galvoju, ko aš čia stypsosiu pusvalandį ar ilgiau… Priešais – užkandinė… Kelios bobos atėjo su krepšiais… Kol jos įstenės į vidų – suspėsiu aš iš tos užkandinės… Pro langą matysiu… Išgėriau šimtą gramų, paskui dar šimtą… Galvojau apie tuos Kryžiaus stotelių paveikslus…
       – Tik nemeluok! Nieko tu apie juos negalvojai!..
       – Nesakyk, iš pradžių biškį galvojau…
       – Na gerai, iš pradžių biškį galvojai, o paskui?
       – Prisėdo prie manęs du tokie malonūs vyrai su vienu alaus buteliu, antram, mačiau, jau ir kapeikų neturi… Nuėjau, nupirkau jiems visą butelį degtinės… Gaila pasidarė… Paskui mes kažkur ėjom, į kažkieno namus… Dar du nematyti veidai… Paskui nieko neatsimenu… Pradedu atsiminti tik nuo šitos vietos: aušta, aš stoviu už miestelio ant plento, kišenėse – nė kapeikos… Pats supranti…
       – Negalėjai tu pragerti tūkstančio rublių! Tau girtam ištraukė!..
       – Dabar jau atgal nebeįkiš… Silpna, bloga, plente – nė pasiutusios pakeleivingos mašinos, o saulė kaip neteka, taip neteka… Atsisėdau ant griovio krašto, radau šakaliuką, krapščiau, krapščiau akmenukus… Žiūriu, kad ne akmenukas!.. Dabar pasakyk – Dievo pirštas čia ar ne?..
       – Gal ir Dievo… – numykiau. – Ką žmona sakė? Baisus pragaras buvo?
       – Ji to niekada nedaro. Žiūriu, tik akys pilnos ašarų… Paskui į miestą išėjo, grįžusi prieš nosį pastatė du butelius alaus…
       – Auksą tu turi, o ne žmoną!
       – Užtat ji šūdą turi, o ne vyrą!.. Negaliu matyti tokių jos akių!.. O dar vaikas atsikels… Įpilk po pusę!..
       – Palaukim kiek. Parodyk man savo darbus.
       – Žiūrėk, kad taip nori…
       Atsistojo, nuėjo pasieniu, kiekvieną drobę atsukdamas tapytąja puse į akis. Visus atsuko. Aš ir taip sėdėjau veidu į juos ant taburetės, dabar perkėliau ją gal per metrą į šoną, atsisėdau prieš pirmąjį. Labai geras žiūrėjimo taškas sėdint, kai paveikslas pastatytas ant grindų ir kiek nuožulniai atremtas į sieną. Taip aš juos ir apžiūrinėsiu, vis pasislinkdamas su taburete į šoną: nuo vieno – prie kito, nuo antro – prie trečio…
       R. stovėjo kažkur už mano nugaros, gal prie tuščio molberto. Atsisėdęs prieš ketvirtąjį, supratau: visuose juose labai aiškiai matosi R. ranka. Noriu pasakyti, kad tik vienam R. Dievas davė tokią ranką, nė vienam kitam daugiau tokios pat niekada neduos. Dabar, pamatęs ką nutapytą nors ir tarp šimto kitų paveikslų, visuomet atpažinsiu R. ranką. (Įdomu, o man pačiam Dievas ar davė kokią ranką?..) Grįžtelėjau atgal: R. tikrai stovėjo prie molberto ir, panarinęs sprandą, jaučio žvilgsniu spoksojo į kažkokį savo paveikslą prie kitos sienos. Susikaupiau ties tuo ketvirtuoju. Pirmas įspūdis toks, lyg stovėtum tamsioj priemenėj ir žiūrėtum pro neplačiai atvertas duris į apšviesto kambario vidų nedrįsdamas nei slenksčio peržengti, nei tyliai pasitraukti atgal į tamsą, iš kurios, atrodo, ką tik ir atėjai. O ten, viduje, pro tas neplačiai atvertas duris, neplačiai ir matėsi: pilka tinkuota siena, į kurią atremtas juodas karsto antvožas, arčiau – apvalus stalas, apie kurį po palubėj pakabinta lempa geltonoj šviesoj sėdėjo keturios senės ir aižė žirnius. Gal nuo ankščių spalvos jų – tų bjaurių moirų – veidai irgi atrodė žalsvi, atšiaurūs ir abejingi. Ir viskas.
       – Kaip tu pavadinai šitą paveikslą? – paklausiau neatsigręždamas.
       – Laidotuvės.
       – Klausyk, nejaugi mes taip visuomet ir gyvensim?.. Jeigu kuomet turėsiu pinigų, aš iš tavęs tikrai nusipirksiu šitą paveikslą. Kol galėsi neparduot – neparduok niekam, gerai?
       – Kol galėsiu.
       Išgirdau, kad R. prie stalo pats pilasi naminės. Aš vis dar tebesėdėjau priešais tas „Laidotuves“. Jis, bilsnodamas batais, perėjo skersai dirbtuvę iki pat anos sienos. Kas guli tame karste, kurio nesimato? Vyras? Moteris? Tu?.. Aš?.. O gal tai mūsų visų karsto antvožas? Ir ką reiškia tas žalsvas atšiaurumas keturių senių veiduose?.. Kad pasaulis visiškai abejingas mums – tiek gyviems, tiek mirusiems?.. Ir mes patys jam jo jaukioje geltonoje šviesoje nieko nereiškiam: mūsų mintys, jausmai, skausmai, visas mūsų buvimas?
       Staiga už nugaros išgirdau skaudžiai aštrų čirkštelėjimą. Pašokau nuo taburetės. R. tebebuvo pasilenkęs prie vieno savo paveikslo, tik pro kojas nemačiau kokio, o dabar tiesėsi atgal, aukštyn keldamas ranką su atlenktu skustuvu. Kol prišokau, jis čirkštelėjo pasilenkęs ir per antrą: plačiu mostu, nuo dešiniojo viršutinio kampo ligi pat kairiojo apatinio.
       Sugriebiau jį už riešo, trūktelėjau į save, bet skustuvo jis nepaleido. Pradėjo man tiesiai į veidą rėkti:
       – Šūdai čia!.. Supranti, šūdai!.. Jie neturi teisės būti pasauly!..
       O akys buvo tokios, tartum, iškėlus iš Pažaislio visus bepročius, jį vieną čia užmiršo. Sukomės ratu prieš tuos supjaustytus paveikslus, jis vis dar kažką rėkė, o aš tik stengiausi nepaleisti jo riešo. Jeigu jis – paskutinis užsilikęs čia Pažaislio beprotis, tai atitinkamai jį reikia ir kalbinti.
       – Jeigu čia šūdai, tai kodėl tu juos pjaustai skustuvu? Kaip mes tokiu šūdinu dabar pjaustysim svogūną?.. Šūdinu, taip?..
       Jis trumpai žvilgtelėjo stalo pusėn, ten dar turėjo būti beveik pusė butelio Šilo naminės. Kažką savy pagalvojo, pajutau, kaip atsileidžia stipriai susispaudę pirštai. Atėmiau skustuvą, sulenkiau ir įsikišau į lietpalčio kišenę.
       Abu grįžom prie stalo, aš dar atsinešiau jau tolokai atitrauktą savo taburetę. Prisipyliau pusę stiklinės, o skustuvą ilgai ir demonstratyviai valiau nosine, vis pakeldamas į R. akis. Tada ant jo savadarbės paletės, kaip ant virtuvinės lentelės, supjausčiau likusią svogūno pusę. Skustuvą įsikišau atgal, R. to ir nepastebėjo, nes pro langą žiūrėjo į varpinę.
       Pribaigėm butelį. Dar kartą atidžiai pasižiūrėjau į R. veidą. Joks ne užsilikęs beprotis, tik gerokai pagėręs žmogus ir nuo to gėrimo anei kiek nepralinksmėjęs – ir tiek. Jau buvo prieš pat vidurdienį, man reikėjo į Šančius.
       – Tu negrįžti į centrą? – paklausiau.
       – Ne! Jau bus atsikėlęs Šilas, gersiu su juo iki vakaro…
       Skustuvas išėjo kartu su manim, ramiai gulėdamas užlenktas pačiam lietpalčio kišenės dugne.
       Kitą – dabar jau sekmadienio – rytą, šiaip ne taip vėl jo sulaukęs tai geležinkelio, tai autobusų stoty, nusėdėjęs gal dešimt suoliukų ir prie Karo muziejaus, ir Laisvės alėjoj, su vienu alaus buteliu kišenėj virš skustuvo (kitą jau buvau išgėręs) lipau laiptais į R. palėpę. Duris atidarė jo žmona.
       – Labas rytas. Atsiprašau, kad aš toks ankstyvas.
       – Nieko, nieko.
       – Na… kaip?..
       Ji truputį primerkė akis ir žiūrėjo įsitempusi kažkur pro mano petį, lyg ten, už mano nugaros, laiptinės ore, kabėtų koks skelbimas, o ji stengtųsi perskaityti, kas parašyta. Matyt, perskaitė, nes pasakė pašnibždom ir didžiosiom raidėm:
       – GULI… NEKALBA…
       Pasitraukė atgal į koridorių praleisdama mane. Nepasibeldęs pastūmiau duris į jo kambarį, priėjau prie stalo, atsisėdau, tyliai pastačiau alaus butelį, dar tyliau šalia paguldžiau skustuvą. Tada ėmiau žiūrėti, kaipgi jis ten GULI. O gulėjo jis ant kairiojo šono, veidu į sieną, ant galvos užsitraukęs antklodę. Taip aukštai, jog nesimatė net plaukų kuokšto ant viršugalvio. Tik abi kojos buvo iškištos per lovos kraštą ir kybojo ore. Kairė buvo be bato, matėsi susismaukusi ruda kojinė ir kelnių kiškos galas, o dešinė – dar vis su batu.
       Sėdėjau, tylėjau, žiūrėjau pro langą į piestu pasistojusį skardį, jau buvo ištirpęs paskutinis sniego lopas ir oranžinė apelsino žievė taip garsiai neberėkė.
       Pamačiau, kad R. kairės kojos nykščiu bando nusispirti ir dešinės kojos batą, o tas taip garsiai dunkstelėjo į grindis, kad R. visas po ta antklode krūptelėjo.
       – Tik nemokyk manęs!.. – suriko, bet juk nelabai ką po antklode suriksi perdžiūvusia, Šilo naminės išplikyta gerkle, todėl sakyčiau, jog ne suriko, o kažkaip skausmingai išgergždė.
       – Aš tyliu.
       – Ar aš negirdžiu, kaip tu tyli?! Mauk tik iš čia!..
       Atsistojau ir išėjau. Manęs tikrai čia nereikėjo. Ateiti gal ir reikėjo, o sėdėti – ne. Žmonos koridoriuke nepamačiau, tad tik užstūmiau laiptinėj duris, kol trakštelėjo užraktas.
       Daugiau R. Kaune nebesutikau. Į redakciją neužėjo, gal išvažiavo į Lietuvos Šiaurę pas tą kleboną. Ir aš pats teištvėriau Kaune tik ligi penktadienio, kol išmokėjo atlyginimą. Nieko nepasakiau nei vyriausiajam redaktoriui, nei bendradarbiams, juk nelabai man jie ir bendradarbiai, jeigu taip trumpai kartu tedirbom. Ne, neužsikabinau aš Kaune. Neužsirekomendavau. Žinojau tiktai, jog ir ateityje niekur ir niekada neužsirekomenduosiu. Tačiau vos išlipęs ryte iš autobuso, nešinas tais savo pusantro lagamino ir pastatęs juos lauke prie pašto durų, išsiunčiau vyriausiajam redaktoriui laišką: „Daugiau negrįšiu. R. Gr.“ Taip baigėsi mano darbai ir žygiai Kaune, bet nesibaigė istorija su R. paveikslais.
       Nuo to laiko jau buvo praėję dvylika, gal trylika metų. Perkopiau per keturiasdešimt penkeris, pradėjo žilti smilkiniai, bet pasigirti neturėjau kuo, – tebuvo išėjusios tik trys nestoros mano knygelės. Ir čia neužsirekomendavau, bet dabar tai man nelabai rūpėjo: vis tiek ištrūkau iš to mažo Žemaitijos miestelio, jau turėjau čia, Vilniuje, butą, nors ir nediduką, ir savo rašomąjį stalą, ir lempą su gaubtu ant jo. Ir visas savo dienas, visas naktis, – tiek, kiek man Dievas jų buvo numatęs.
       Atsitiko taip, kad vienas gyvas mūsų klasikas už savo romaną gavo Lenino premiją. Buvo daug visokio sujudimo, kino studija tuoj griebėsi statyti dviejų serijų filmą, vyko derybos su autoriumi, bet šis pasirodė besąs užsispyręs: ir vienas, ir antras, ir trečias prozininkas jam į ekranizacijos autorius netiko. Pasirinko kažkodėl mane, nors mes su juo tik iš tolo pasisveikindavom. Gal buvo skaitęs tas tris plonas mano knygeles, gal ką, negalėčiau pasakyti. Aš sutikau, nes sėdėjau gilioj bepinigėj, nors apie kino meną, juo labiau apie romanų ekranizacijas, teišmaniau kaip kiaulė apie debesis. Tiesa, prieš dvejis ar trejis metus buvau parašęs vieną savo kino scenarijų, kurį mažiau nei per pusvalandį sudirbo į skutus meno taryba, neleidusi man net prasižioti. Pats nesuprantu, iš kur tada atsirado mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės…
       Rytais, kai atsibusdavau jau ant savo sofos, savo kambary (jame ir tetilpo tik ta sofutė ir nedidelis rašomasis stalas), žiūrėdavau priešais save į tapetais išklijuotą sieną, vaizduodamasis ant jos kabančias R. „Laidotuves“. Per tiek metų taip ir neužmiršau to paveikslo, nė vienos jo detalės, neišbluko atminty nei spalvos, nei tų keturių senių veidai.
       Prieš kelerius metus, kalbėdamasis su vienu dailininku, sužinojau, jog R. irgi jau senokai gyvena Vilniuje, gavo net valdiškai paskirtą, ne tokią kaip Pažaisly dirbtuvę, į kurią vagišnai buvo įsikraustęs. Vilniaus valdžiai tiesiog nebuvo kur dėtis, – vis tiek tuo metu vargu ar buvo Lietuvoj kitas jam prilygstantis tapytojas. Tačiau per tą laiką aš niekur ir niekada mieste jo nesutikau.
       – Taigi pernai rudenį jo personalinė paroda buvo, labai gera.
       Ką aš veikiau pernai rudenį? Nagi rašiau tą ekranizaciją. Neskaičiau knygų, laikraščių, nesiklausiau radijo, o televizoriaus išvis neturėjau. Ir dar mane nuolat ragino, skubino. Pražiopsojau R. parodą, kaip dabar gaila!..
       – Gal žinai, kur gyvena? Gal telefoną žinai?
       Nei vieno, nei antro jis nežinojo, bet pasakė, kad R. dirba vakarinėj dailės mokykloj. To man užteko. Aš jį susirasiu, vos tik gausiu tuos tūkstančius. „Laidotuvės“ pagaliau kabės mano kambaryje ant sienos.
       O kai gavau – pirmiausia nulėkiau į mažą knygynėlį prie Rotušės. Prisipirkau pilną plastmasinį krepšį knygų, tik bijojau, kad nešantis rankenos nenutrūktų. Žengiau pro duris, kurios atsidarydavo tiesiai į šaligatvį, ir ten, po Repšio daryta iškaba, kaktomušais – ir vėl ar ne Dievo pirštas! – susidūriau su R. Jis, apsivilkęs švarku ir užsimovęs juodą beretę, pėdino turbūt į Dailės parodų rūmus, o šie nuo mažojo knygynėlio – tiesiai kitoj gatvės pusėj. Švarkas buvo naujas, o beretė… Neguldyčiau galvos, jog tai ne ta pati, kurią užsitraukęs ant akių jis auštant ėjo Laisvės alėja nieko aplinkui nematydamas. Tokį susitikimą – tokioj vietoj po tiek metų – turėjom aplaistyti. Tą mes ir padarėm ten, kavinukėj, kur kasdien rinkdavosi vos ne visi Vilniaus dailininkai. Aš ir pats dažnai ten „rinkdavausi“. Todėl dailininkų pažinojau neką mažiau nei plunksnos brolių. Tik vieno R. kažkodėl joje niekada nebuvau sutikęs. Apie daug ką mes kalbėjomės, bet labiausiai man rūpėjo tos „Laidotuvės“.
       – Ar tebeturi jas?
       R. lyg sumišo, lyg susigėdo:
       – Rodos, kad tebėr. Bet kai krausčiaus į Vilnių, kažkur nukišau. Gal namuos, gal dirbtuvėj, reikės ilgai verstis. O kiek duosi?
       – Dabar galiu sumokėti kaip klebonas!.. – buvau pagėręs, todėl jaučiausi turtingesnis, nei iš tikrųjų buvau.
       Jis užrašė man telefoną.
       – Tu net dirbtuvėse telefoną turi?
       – Kad man ir davė tokias su telefonu.
       – Kada tau paskambinti?..
       – Už… už… gal už dešimties dienų.
       – Kodėl taip ilgai?
       – Na gerai… Už savaitės.
       Paskambinau. Vieną dieną niekas neatsiliepė, antrą, tiktai trečią R. pakėlė ragelį.
       – Galiu šiandien atvažiuoti?
       – Žinai… aš… aš jo dar neieškojau. Užmiršau…
       – Tai kada surasi?
       – Atvažiuok poryt.
       Atvažiavau. Nupirkau du butelius gero vyno, pačio geriausio, koks buvo parduotuvėj, tačiau pirkdamas pajutau lyg kokį ilgesį: drumzlina Šilo naminė, rupi apdulkėjusi druska molinės vazelės šukėj, svogūnas, skustuvas, tas Dievo pirštas, į kažką mums rodantis už lango…
       Nors nedidelė, bet gera, šviesi dabar buvo jo dirbtuvė. Ir vėl kaip ten paveikslai pastatyti ant grindų ir nusukti į sieną. Tik nebe tiek daug. Kokie šeši ar septyni. Pastačiau butelius ant stalo:
       – Kamščiatraukį turi?
       – Turiu, bet dabar negerkim. Paskui. Po to.
       Jis man pasirodė kažkoks netoks. Ką padarysi, kad praėjo šitiek metų, bet gal ne metuose buvo tas netokumas, ne metuose, ne veide, ne apyžiliuos plaukuos.
       – Tai kur tos mano laidotuvės?.. – paklausiau ir pats pajutau, kad pasakytas, o ne parašytas šis sakinys nuskambėjo nei šiaip, nei taip.
       – Neskubėk mirti… – šyptelėjo. – Tavo laidotuvių nieks nepaišys, o fotografuos.
       Atnešė iš pasienio ir pastatė ant molberto. Sėdėjau priešais, žiūrėjau, žiūrėjau ir taip liūdna pasidarė ant širdies, taip liūdna… Nejaučiau nei apmaudo, nei pykčio, tik tą liūdnumą karsto antvožo spalvos.
       – Kodėl tu norėjai mane apgauti?.. – paklausiau.
       – Argi aš apgavau tave?
       – Neapgavai, bet apgauti norėjai. Čia ne tos laidotuvės, ne tos!
       – Kodėl ne tos? Pažiūrėk į parašą pačioj apačioj, dešiniajame kampe. Ar ne mano pasirašyta?
       – Aš ne tavo parašą tiek metų norėjau nusipirkti, o anas laidotuves!.. O čia tiktai kopija, ir ta pati tapyta iš atminties. Todėl tiek dienų ir tempei gumą laukdamas, kol nudžius dažai. Šita tavo kopija be dvasios. Jokioj kopijoj jos nebūna, net autorinėj. Kam tu jį pardavei? Kada?
       – Seniai, dar Kaune, vienam tokiam architektui.
       – Gal galima iš jo atpirkti?
       – Jis kolekcionierius, iš tokio neatpirksi. Gal jau seniai išmainė į kitą…
       Dabar abudu tylėjom, daugiau nebežiūrėjau į tą šviežią paveikslą. Nereikėjo man jo.
       – Matai… – pasakiau. – Taip, kaip tu tada tapei, dabar jau nebetapysi. Gal dabar tapai dar geriau, aš nebuvau tavo parodoj, bet žinau, kad taip – jau nie-ka-da!
       Jis priėjo, uždėjo man ant peties ranką:
       – Nepyk, Romka… Aš ir dabar sunkiai verčiuosi. O kai tu pasakei, kad aš niekada taip nebetapysiu kaip Kaune… Eik, išsirink kokį tik nori paveikslą pasieny ir neškis. Tik nepyk!..
       – Ačiū, – pakilau nuo kėdės. – Kitų man nereikia.
       – Tada neškis ir vyną.
       – Nesinešiu. Nes kai aš išeisiu, tau pasidarys dar liūdniau negu man dabar, o neturėsi po ranka nė gurkšnio…
       Ir išėjau. Negerai išėjau. Kažkaip kitaip reikėjo išeiti.
       Apie tą savo išėjimą aš dabar ir prisiminiau sėdėdamas Sereikiškių parke ant tuščio suolo. Pro medžių kamienus vis prasišviesdavo balta Katedros siena. Buvau iš kažko girdėjęs, kad tais pačiais metais, kai buvo pradėtas rengti Pažaislio ansamblio restauravimo projektas, R. dirbtuvė buvo aptikta, o jis mikliai iš ten išgrūstas su visais savo paveikslais. Anie du, supjaustytieji, matyt, ten taip ir liko, kol juos atrado tas restauratorius. Tada, besigrumdamas dėl skustuvo, nespėjau net pamatyti, kas juose buvo nutapyta, nes R. vis tiek suspėjo abu paspirti koja, ir jie kniūbsti krito ant grindų. Dabar jau žinau. Šįryt sužinojau, ir man buvo labai jų gaila. Juk juose, katrame iš jų, liko jų dvasia, kokia buvo ir visuose tada tapytuose R. paveiksluose. Ir kas yra paveikslo dvasia? Gal tai koks labai suspaustas erdvės gumulėlis, slypintis dažuose, tarp jų, po jais ar dar kažkur. Bet juk ji yra, jeigu mes ją jaučiam, jeigu ji tiesia iš ten į mus lyg kokias plonas, šiltas, nematomas rankytes ir nelyginant kūdikių piršteliais liečia mūsų sielas. Ir tada mes netikėtai pajuntam, kad esam geresni nei anksčiau, bent jau tol, kol dvasia jas lyti. Jos gyvos, ir joms taip pat skauda, o skauda juk nebūtinai tik tada, kai bėga kraujas.
       Kvaila mintis atėjo į galvą, gal todėl, jog netoliese baltavo Katedra. Užpirkti mišias. Tačiau kokiam kunigui apie tai pasakysi? Nebėr Monsinjoro, jis suprastų... Gal nelaikytų, bet ir jam pasidarytų gaila kūrinių, kuriuos, aptemus protui, patys kūrėjai supjausto skustuvu, sudaužo plaktuku ar – surašytus lapuose – sumėto į ugnį.
       Kur jūs dabar kenčiat, dvi supjaustytų paveikslų dvaselės?..

       2005 m. sausis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt