1
       Niekada nemėgau tranzuoti. Net jaunystėje tatai mane žemindavo: stovėti iškėlus ranką, akimis ryti atlekiantį automobilį, o paskui žvilgsniu lydėti nunyrantį tolyn. O ypač pastaruoju metu, kai žmogus, neturintis kokios nors transporto priemonės, paprasčiausiai laikomas skurdžiumi: sėdėk namuose arba kulniuok pėsčias, tarytum sako abejingi vairuotojų veidai. Kur velnias neša?
       Bet štai stoviu užmiestyje ir kilnoju ranką. Merginoms geriau sekasi: ką tik atėjo, užtraukė po porą dūmų, kilstelėjo rankas, išsišiepė iki ausų – ir nurūko. Pro mane automobiliai prašvilpia, tarsi būčiau pakelės stulpas – mosuok nemosavęs.
       Nebūčiau ryžęsis šiai kelionei, jeigu ne telefono skambutis – nelauktas, netikėtas. „Radom jūsų pavardę tėčio užrašuose, – pasakė moteriškas balsas. – Vakar jis mirė. Gal atvažiuosit?“ Ant popieriaus skiautės užsirašiau adresą, nors tą valandėlę neketinau judėti iš namų.
       Kai išgirsti tokią nesmagią naujieną, beveik visada atrodo, kad mirtis ką tik praėjo pro šalį. Kuo artimesnis žmogus miršta, tuo arčiau tavęs ji prakėblina: žemės kvapas, puvėsių dvokas, senų, užsigulėjusių drabužių tvaikas, kruvini vakaro atšvaitai ant dalgio ašmenų. Valandėlę sulaikai kvapą, suvoki: praėjo, šį kartą praėjo. Tik tamsus mirties žvilgsnis nuslydo tavo veidu. Gal jau įsidėmėjo? Turi jai nusilenkti, pamąstyti apie ją, nelyg apie seniai mylėtą moterį, kurios atvaizdas metams bėgant dyla, blėsta, pasimiršta, o šios nekviestos viešnios – vis ryškėja. Tad, norom nenorom, privalai užmegzti su ja ryšį, pradėti komunikuoti, kaip sako jaunimas, kad prisijaukintum ją, neklaiktum ir nešiurptum kiekvieną sykį, kai ji praeina pro šalį. Gal net supratingai šyptelėtum. Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, į miegą belaikį ji rengia mane…
       Su Albertu Žadeikiu labai artimi draugai nebuvome. Tiesa, kadaise studijuodami, beveik prieš penkiasdešimt metų, gyvenome viename kambaryje pas tokią atklydėlę iš Baltarusijos Subačiaus gatvėje, Vilniuje. Čia pat Filharmonija, Aušros Vartai, stiklinė turgaus halė, dieną naktį dunksinti traukinių stotis, pravoslavų vienuolynas, Dailės muziejus. Kai anuos metus prisimenu, nežinia, kodėl prieš akis sušmėžuoja pilka spalva. Tik ankstų žiemos rytą Aušros Vartuose žibėdavo žvakės. Bet mūsų ten netraukė. Praeidavome pro senutes, klūpančias ant šaligatvio, tarsi pro purvino sniego gurvolius. Už Aušros Vartų trinksėdami lėkdavo sunkvežimiai, siautėdavo drėgni vėjai, dvelkdavo pabėgių derva, sklisdavo turgaus kvapai.
       Niekaip negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau sutikęs Albertą. Tikriausiai prieš kokius dešimt metų kur nors Vilniuje. Tąsyk turbūt ir užsirašė knygelėje mano telefono numerį. O štai dabar jo dukra, kurios niekada nesu matęs, paskambina ir praneša negerą žinią. Kodėl turėčiau trenktis į kažkokį miestelį netoli Veisiejų? Kad pasižiūrėčiau į svetimą skausmą? Juk jau seniai niekas manęs su Žadeikiu nebesieja. O ar kada siejo?
       Kol taip svarsčiau, atslinko ir pietų metas. Ir tada į galvą tvokstelėjo mintis – turiu važiuoti! Juk ne veltui toji, kuri išsivedė Albertą, užsiminė jam apie mane! Ką jai reiškia šimtas ar pusantro šimto kilometrų? Turiu nulenkti jai galvą, turiu pabuvoti ten, kur ji neseniai stabtelėjo savo kelyje.
       Paskambinau į stotį. Informatorė pasakė, jog ką tik išvažiavo paskutinis autobusas, kitas bus rytoj anksti rytą. Mane apėmė pyktis – turiu būtinai šiandien važiuoti! Kad ir tranzu! Joks atsitiktinumas negali sumaišyti kortų, kai žaidi su giltine!
       Ir štai aš tranzuoju kartu su jaunimu. Gerai dar, kad oras puikus: pavasariop žaluma. Gal dešimt jos atspalvių: kiekvienas sprogstantis miško medis skirtingai žalsvas, smaragdinis pasėlių laukas, ant kalvelių, kur daugiau pašildo saulė, sodriai žaliuoja žolė, įlomėlėse – retesnė, pramaišiui su rusvais pernykščiais kuokštais. Pakelės liepos – vėl kitokios: mat jos alsuoja automobilių išmetamomis dujomis. Aš irgi kvėpuoju smogu, – net akys ašaroja.
       Nuo miesto atkaukši dar trys mergiotės. Kažin kodėl jos taip mėgsta tranzuoti: labai skuba, neturi pinigų, ieško pažinčių? Kvatoja net susilenkdamos. Gal joms patinka provokuoti? Bet kuris vyras, net toks kaip aš, pirma paims jas, o ne mane. Sako, pasaulyje įsivyrauja jaunystės kultas: akys, lūpos, nosytė, vešlūs plaukai, daili figūra, ilgos kojos. Ką gali sudominti žilas pensininkas, storastikliais akiniais pasibalnojęs nosį?
       Staiga pro mane pralėkęs prinokusių vyšnių spalvos automobilis sucypė stabdžiais, stabtelėjo ir ėmė riedėti atgal. Mergiotės šoko prie jo, stvėrė už durelių rankenų ketindamos suvirsti į vidų. Tuojau atšlijo: matyt, vairuotojas joms kažką pasakė. Prabangus fordas sustojo ties manimi, durys plačiai atsivėrė.
       – Prašau!
       Prie vairo sėdėjo ne koks įmitęs raudonskruostis vyriškis, o liesutė mergina – beveik tokia pat kaip ir šitos, trypčiojančios šalikelėje. O gal dar jaunesnė.
       – Prašau, – pakartojo, – nuvešiu, kur jums reikia.
       – Ar čia taksi? – sutrikęs paklausiau.
       – Ne. Bet vis tiek sėskitės.
       Kai įsirabždinau į vidų, ji pridūrė:
       – Užsisekite diržą. Štai čia. – Po valandėlės atsisuko ir labai rimtai į mane žiūrėdama pasiteiravo: – Kur jums reikia?
       – Toli. Į Lazdijų rajoną.
       Mergina linktelėjo galvą:
       – Nuvešiu.
       Vis dar negalėdamas atsikvošėti, pamėginau išsiaiškinti situaciją:
       – Gal aš jums negalėsiu sumokėti tiek, kiek paprašysite. Žinote…
       – Man irgi ten reikia!
       Iš jaunos mergaitės negalėjai tikėtis tokio rimtumo. O gal buvo labai susikaupusi? Netrukus įsitikinau, kad ji neprityrusi vairuotoja – visą laiką žiūri į kelią, tvirtai spaudžia vairą, kojos įtemptos, nugara nesiremia į sėdynės atlošą. Gerai, kad nelėkė kaip akis išdegusi.
       – Nesirūpinkite, viskas bus gerai, – pajutusi, kaip nepatikliai žiūriu į ją, pasakė mergina. – Užsinorėjau pasivažinėti, tad man vis vien kur traukti. – Ji žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo – tą akimirką atrodė visiškai vaikiška: – Mano vardas Sesilė.
       – O mano – Kleopas.
       – Įdomus vardas, bet aš jūsų taip nevadinsiu. Gerai?
       Atmosfera, regis, atšilo; įsitaisiau kiek įmanoma patogiau. Svarbiausia, kad važiuoju; kokia šlykšti būtų buvusi nuotaika, jeigu būtų tekę grįžti namo.
       – O jūsų tėvai? Ar jie nepasiges? – žinojau, kad galiu įžeisti merginą, bet vis tiek pasidomėjau.
       – Jie – Maldyvuose.
       – Kur jie yra?
       – Indijos vandenyne.
       – O tu ten važiuot nenorėjai? – paklausiau jau daug familiariau.
       Sesilė turbūt pamanė, kad mano amžius leidžia taip kalbėti ir net būti šiek tiek įkyriam.
       – Man po poros savaičių – abitūros egzaminai. Turiu mokytis. – Mergina įtariai nužvelgė mane. – Tikiuosi, jūs ne mokytojas? Mano tėvai norėjo pailsėti nuo visko… ir nuo manęs.
       – Kiekvienam savi malonumai, – sumurmėjau neva tolerantiškai.
       Sesilė nieko neatsakė, tik kaire ranka brūkštelėjo ant kaktos užkritusius plaukus. Reikia manyti, kad ji turi vairuotojos pažymėjimą, pagalvojau.
       Tolumoje žaluma pradeda tamsėti, mes lekiame į ją, dangus miglojasi, oras pakvimpa drėgme, ir štai pirmieji lietaus lašai jau kerta į automobilio stiklą. Netrukus ūžteli liūtis: ji priartėjo teškėdama į asfaltą, sutratėjo ant fordo stogo ir užliejo iš visų pusių. Vanduo žliaugia langais, pašėlusiai šoka ant kapoto, šniokščia po padangomis. Mus užkritusią prieblandą tik retkarčiais praplėšia priešais atlekiančių automobilių žibintai. Santėmis ir fordo salone. Šią valandėlę esame atskirti nuo pasaulio. Gal todėl artimesni?
       – Sustokime, – siūlau.
       Mano nuostabai, mergina sukteli į šalikelę ir išjungia variklį. Sėdi nuleidusi akis, galbūt drovėdamasi, o gal nenorėdama, kad žvilgsnis nukryptų į mane. Šviesūs plaukai apkritę pečius ir skruostus, matau tik nosies galiuką. Ant pakaušio supintos kelios koketiškos kasytės.
       – Ar dažnai taip darai?
       – Ką darau? – pasižiūrėdama į lietų, paklausė.
       – Vežioji keleivius… tokius pensininkus?
       – Pirmą kartą. – Sesilė atsisuko ir nusišypsojo. Jos dantukai reti, veidas pablyškęs, lūpos plonos. Iš tiesų ji – ne gražuolė. Gal tik mano akims maloni. Ypač jos plaukai.
       Bet staiga mane nusmelkė mintis: šią mergiotę, dar beveik vaiką, kažkas graužia.
       Pamėginau atidžiau į ją įsižiūrėti. Sesilė neramiai krustelėjo, tačiau neatsigręžė.
       Gal po dešimties minučių pradėjo giedrytis. Liūtis turbūt prarado jėgą. Išsisiautė jaunatviškai, išsidūko, sumaišė visas žalias spalvas į vieną, priplakė žiemkenčius, nuplovė asfaltą, nuprausė neseniai išsprogusius medžius. Dar valandėlę tvyro pilkšvai žalsva migla, bet netrukus prayra, ir smagiai šokinėdami per lauką siaura juosta atlekia mūsų link saulės spinduliai.
       Sesilė įjungia variklį, mes vėl važiuojame. Padangos čiuža šlapiu asfaltu, užsilikęs vanduo žaidžia su atidumiančių mašinų ratais: lašai kyla aukštyn, blyksi, lekia lanku į šonus. Dangus vis šviesėja, skaistėja, ima krištoliškai spindėti, tarsi būtų ką tik rūpestingos rankos nušveistas.
       – Kodėl neklausi, kur važiuoju?
       – Turbūt kažkas svarbaus atsitiko.
       – Mirė mano senas draugas.
       – Taip ir pagalvojau.
       – Kodėl? – iš tikrųjų šiek tiek nustebau.
       – Vyresni žmonės be svarbaus reikalo nekeliauja. Ir dar po pietų.
       – Dėl to ir sustojai?
       – Na… gal ne visai dėl to, – nutęsė mergina.
       Man pasirodė, kad ji kažko nepasakė. Arba nenorėjo pasakyti.
       Valandėlę įsižiūrėjau į tolumą. Ten vėl plytėjo miškas. Ir tada mintimis persikėliau į savo jaunystės miestą. Tiesiog nejučiom, be pastangų. Vilnius, kai į jį įvažiuodavai iš Ukmergės pusės, būdavo raudonas. Autobusas pupsėdamas leisdavosi žemyn į centrą, ir vis daugiau būdavo raudonų mūrinių pastatų. Paskui perkirsdavo dalį senamiesčio ir, tvoksdamas karščiu bei virpėdamas, sustodavo senoviškoje ankštoje stotyje. Joje visada būdavo pilna žmonių, pasirengusių kur nors keliauti. Tamsiaveidžiai vyrai, netgi vasarą užsimaukšlinę storo audeklo kepures, rusiškas skaras apsimuturiavusios moterys, čigonai su rudaakiais plikabambiais vaikais, lenkiškai murmančios senutės, burnojantys apskurę paaugliai, tikriausiai besitaikstantys ką nors nugvelbti, o ne kur nors keliauti. Ir kvapai: dulkių, prakaito, trūnijančių plytų, ankštumos, troškintų kopūstų, dienąnakt nenusivelkamų drabužių, kerzinių batų. Rėksminga, šaiži kalba ragindavo kuo greičiau palikti šį babiloną.
       Kelionė į Vilnių prasidėdavo kaime. Vakarėjant tėvas kinkydavo arklį į ratus, į juos įkeldavo kartoninį lagaminą, kuriame būdavo paltis lašinių, kepalas naminės duonos ir daug obuolių; tekdavo vieškeliu, o kai kur ir šunkeliais nukramenti dvidešimt kelis kilometrus iki Biržų. Pakeliui sutemdavo, arklys vis taikstydavosi eiti žingine, kur nors miško keliūkštyje ratai imdavo šliurpti valkas, medžiuose kažkas juoduodavo ir krebždėdavo, retkarčiais pasigirsdavo tolimas stūgavimas, gal ir vilko, arba čia pat, pagriovyje, kaži kas verksmingai sukniurkdavo. Tėvas sakydavo, kad taip šnekasi kadaise čia gyvenusių žmonių vėlės, tik nereikia jų išsigąsti arba kaip nors kitaip su jomis prasidėti.
       Biržuose autobusų stotis būdavo užrakinta, tekdavo lauke ant suoliuko laukti. Sėdėdavau apsikabinęs lagaminą, dar kupiną namų jaukumo ir atminties, ir klausydavausi tamsos: netoliese pliuškendavo ežeras, kažkur grodavo akordeonas ir dainuodavo liūdnas girtas balsas, šlamėdavo seni ligoninės medžiai, po cementiniais antkapiais gulėdavo rusų kareiviai, vaiduokliškai juoduodavo evangelikų reformatų maldos namų bokštas. Po gerų dviejų valandų pradėdavo rinktis laimingieji vietiniai keleiviai. Atšniokšdavo rasotas autobusas, viduje užsidegdavo šviesos, pagyvėdavo daugiausia jauni balsai. Paskui visą likusią naktį tekdavo trinksėti per Lietuvą: Vabalninkas, Kupiškis, Anykščiai, Utena, Ukmergė. Kol ryto šviesoje suraudonuodavo upių santakoje glūdintis Vilnius...
       „Padėk man! Gelbėk!“ – staiga išgirdau tęvą prislopintą balsą. Apstulbęs apsidairiau. Kas čia galėjo šaukti? Nejaugi Sesilė? Ji atidžiai žiūrėjo į kelią, regis, net nemirksėdama, jos mažytės rankos tvirtai spaudė vairą. Net negrįžtelėjo į mane. Nejaugi tas balsas – iš praeities? Keturiasdešimt šešerių metų senumo? Neįtikėtina! Gal praradau laiko nuovoką, pasiklydau nežinia kur nugarmėjusiuose metuose? Nerandu kelio sugrįžti? O gal ir nenoriu…

       2
       Paskui pasigirdo styginių kvarteto muzika. Ne, tai negalėjo būti praeitis: pavasario popietė, per Dzūkijos pušynus lekiantis fordas, šviesiaplaukė, mėlynus džinsus mūvinti mergina, atkakliai žiūrinti į kelią, ir aš kaip ir visi vyresnio amžiaus žmonės, balansuojantis ant laiko ribos, – visiškai lengva sugrįžti į vaikystę arba įsivaizduoti save mirusį ir palaidotą, gal net po dešimties ar trisdešimties metų. Atrodo, muzika – kažkurio romantiko, tikriausiai Franco Šūberto.
       – Mėgsti tokią muziką?
       Sesilė kryptelėjo petį.
       – Čia jums, kad nenuobodžiautumėte.
       – Ačiū. Ar čia „Mirtis ir mergelė“?
       – Gal. Reikėtų pažiūrėti.
       Veikiausiai ir toliau turėjau kalbinti merginą, bet tylėjau. Ne, nebijojau, kad palaikys be paliovos tarškančiu suvaikėjusiu seniu. Tiesiog vis dar nepajėgiau suprasti, kodėl ji mane veža. O gal norėjau, kad pati pasakotų. Apie save, draugus, pažįstamus. Kad ir nevisišką teisybę. Juk taip netikėtai susitikus, visai nebūtina sakyti vien tik tiesą. Galima ir pašmaikštauti. Parodyti save geresnį, išmintingesnį, patrauklesnį. Arba atvirkščiai. Gal ji visai ne Sesilė, o Marytė arba Aldutė? Jeigu paklausiu, o ji atkirs: „Žmogau, kas tau rūpi, ko domiesi mano draugais ir pažįstamais?“ Ne, neatrodo, kad supyktų.
       – Seneliui labai patikdavo tokia muzika, – Sesilė atsargiai žvilgtelėjo į mane ir vėl sužiuro į kelią.
       – Patikdavo? O dabar?
       – Žiemą jis mirė.
       – Aha.
       Naujas mirties priminimas man buvo visiškai neskausmingas, tolimas, abstraktus, neįgijęs individualių bruožų. Kai kuriems žmonėms mirtis yra beveidė, jie nė nenori į ją įsižiūrėti: tegu sau kiūto kur nors pasąmonės kertėje nelyg koks džinas senoviškame butelyje.
       – Tuo metu gulėjau ligoninėje, sirgau plaučių uždegimu, ir į laidotuves manęs neišleido. Užtat kartais atrodo, kad senelis nemiręs.
       – Gal taip ir geriau.
       Mergina nieko neatsakė. Styginių kvartetas vis dar grojo Šūbertą, man praėjo noras klausinėti Sesilę apie jos draugus bei pažįstamus ir palengva ėmiau smegti gilyn, gal į save, kol vėl išnirau jaunystės Vilniuje. Valandėlę nieko nemačiau, regėjau kažkokias ūkanas, girdėjau tuščio butelio, paridento akmeniniu grindiniu, kaukšėjimą.
       Ketvirtame kurse komjaunimas ir profsąjunga nusprendė, kad bendrabutis man nebepriklauso, nes nesu labai geras studentas, be to, retkarčiais piktnaudžiauju alkoholiu, vadinasi, turiu pinigų ir galiu išsinuomoti kur nors kampą. Kurso autoritetai žinojo, ką kalba. Kažkas pasakė, kad trečiakursio romanisto Alberto Žadeikio būste yra laisva vieta. Susitikome Skargos kieme, – Alberto anksčiau nebuvau įsidėmėjęs.
       Jis buvo čigoniško gymio vaikinas, kažkodėl visą laiką dviprasmiškai šypsojosi, tarsi žinotų tai, ko kiti nežino. Nužingsniavome į Subačiaus gatvę, pakeliui nupirkau vyno butelį, kuris labai suminkštino buto šeimininkės, keturiasdešimtmetės baltarusės, širdį.
       Albertas Žadeikis buvo kupinas puikybės arba, kaip anais laikais sakydavome, „sirgo didybės manija“. Jam patikdavo niekinti kitus, žiauriai neapkęsdavo rusų, keikdavo juos susiriesdamas (iš tiesų turėjo tam pamatą: jo tėvas mirė Sibiro tremtyje), o man dažnai kartodavo: „Pamatysi, tavo vaikai mokysis skaityti iš elementoriaus, kuriame puikuosis mano eilėraščiai! Ir jie kals juos atmintinai!“ – „Ar nenorėtum palaukti, kol paaugs mano būsimieji vaikaičiai?“ – nusišaipydavau. Nelaikiau jo nė per nago juodymą talentingesniu už save. Gal net atvirkščiai. Ir tai jį baisiai žeidė. Kartą „Naručio“ viešbučio kavinėje begerdami vyną ne juokais susipykome: neištvėręs išrėžiau, kad jis toks pat vidutiniškas žmogelis kaip ir daugelis, ir gana jam pūstis lyg anai antikinei varlei Plauto komedijoje. Čigoniškose Alberto akyse plykstelėjo negraži ugnis. Jis sugriebė nebaigtą gerti butelį ir užsimojo. Dar akimirka, ir būtų tvojęs per galvą. „Liaukis!“ – riktelėjau pašokdamas. Staiga Žadeikis pastatė butelį ant stalo ir paniekinamai mane nužvelgė. Nuo jo marškinių rankovės lašnojo sodriai raudonas moldaviškas vynas. „Eime namo! – sušvokštė. – Išsiaiškinsime vyriškai!“ – „Eime, – nusišiepiau per prievartą, – dar pasigailėsi savo grasinimo, čigone!“ Net blaivus įniršdavo pavadintas čigonu, bet dabar tik žagtelėjo ir trenkė stiklinę į stalą. Prie bufeto tvarkingai susimokėjome už vyną ir, šnirpšdami bei negražiai dėbčiodami vienas į kitą, tarsi jaučiai, varomi į ganyklą, patraukėme Gorkio gatve aukštyn, link buvusio Vilniaus geto.
       Albertas Žadeikis neabejojo, kad yra už mane stipresnis, o aš maniau, kad esu pranašesnis už jį. „Šūdžius!“ – šnypštė jis, o aš jam atkirtau: „Vidutinybė!“ Albertui tai buvo įžeidžiau už visus keiksmažodžius, aš tuo naudojausi. Namuose pirmiausia tvarkingai nusirengėme ir tik tada stojome į mūšį: juk buvome studentai, būsimieji tautos žiedai, o ne šiaip kokie kaimo bernai, tūžmingai daužantys vienas kitam snukius.
       Iš pradžių į šalis išlakstė kėdės, paskui apvirto stalas, ėmė svirduliuoti drabužių spinta, dzingsėti stiklais prieškarinė, lenkų palikta indauja, vėliau pagavo po kambarį lakstyti ir verksmingai girkšėti geležinės lovos, o mes vis negalėjome vienas antro paristi. Staiga į vidų įlėkė dvylikametė šeimininkės dukra, mostaguodama rankomis pradėjo išgąstingai cypti. „Dink iš čia!“ – riktelėjome abu. Tada į kambarį įgriuvo apgirtusi šeimininkė ir paleido keiksmažodžių seriją. Iš jos įnirtingo šūkavimo ir išraiškingo rankų gestų supratom, kad ji savo namuose nepakęs bardako ir kad mudu tuoj pat privalome nešdintis po velnių, kur akys mato. Tai mus gerokai atšaldė, norom nenorom, prižiūrimi Veros Pavlovnos, ėmėmės atstatomojo darbo. Tačiau neišlieta energija kibirkščiavo, kiekvieną akimirką vėl galėjo įvykti trumpas sujungimas. O labiausiai mus kankino neaiškumo jausmas: kuris gi, po galais, turime švęsti pergalę.
       Po kelių dienų, pamiršę nubrozdinimus ir mėlynes, susitaikėme ir nei iš šio, nei iš to įnikome mokytis italų kalbos. Ši buvo energinga, gyva, čiauškanti, nors ir neskambėjo taip tauriai kaip lotynų. Tačiau tai, žinoma, buvo laikinas susižavėjimas: mokantis svetimų kalbų tik pirmos pamokos būna lengvos ir įdomios.
       Žiemą mūsų senamiesčio kieme būdavo niūru: siaučiant pūgai sniegas lėkdavo nuo stogų, užversdavo lauko duris, užlipdydavo langus, pro plyšius skverbdavosi į vidų, netgi vidurdienį kambaryje tvyrodavo pilkšva prieblanda; šeimininkė pamiršdavo pakurti krosnį, nes jai nuo išgerto „vaisiuko“ ir taip būdavo šilta, jos mergiotė pamėlynavusi sėdėdavo kampe prie neatverstų vadovėlių ir retkarčiais imdavo delnais sau per kelius ir šonus ploti. Mudu su Albertu buvome užsigrūdinę, tačiau jis vis dėlto sugebėjo „pasigauti“ gripą: karščiuodamas gulėjo lovoje, o aš jį slaugiau kaip mokėdamas – iš pradžių karštu vynu su gvazdikėliais, vėliau arbatomis ir tabletėmis.
       Vieną vakarą, kai grįžau iš universiteto bibliotekos, kur būdavo šilta ir ramu, Albertas kyštelėjo popieriaus lapą. „Paskaityk“, – sumurmėjo. Pamatęs, kad tai – eilėraštis, nusišaipiau: „Ar čia ne vienas iš tų, kuriuos atmintinai mokysis mano vaikai ir vaikaičiai?“ Žadeikis piktai dėbtelėjo, bet šį kartą nesupyko. Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, / Į miegą belaikį ji rengia mane; / Ji užvelka baltą marškonį, akis man užspaudžia, / Atšalusią kaktą bučiuoja karštai.
       Kelissyk perskaičiau eilėraštį. Mano galva, jis buvo neblogas, tačiau negalėjau taip besąlygiškai pripažinti, kad Albertui šį sykį pavyko. „Pirmas posmas pakenčiamas, – pasakiau, – o toliau dar reikėtų pagalvoti. Aš tau siūlyčiau…“ – „Ką siūlytum?“ – staiga susidomėjo kambario draugas.
       Ir aš pradėjau siūlyti variantus. Albertas priimdavo juos arba atmesdavo ir pateikdavo savuosius. Sėdėjau prie jo lovos su bloknotu rankoje, rašiau ir braukiau, vėl rašiau ir vėl braukiau. Mus, regis, pagavo transas. Buvome du naivūs berniokai, prisiskaitę įvairiausių literatūrų, tačiau beveik dar nieko nepatyrę gyvenime ir staiga įsimylėję mirtį. Tarsi šviesiaplaukę gražuolę, universiteto pažibą, praėjusią kita gatvės puse ir net nežvilgtelėjusią į mus. Bet mes pajutome ją, įsidėmėjome jos kaktą, skruostus ir lūpas, išgirdome, kaip skambtelėjo nematomas, nerūpestingai ant peties užsimestas įrankis. Jos, mirties, įrankis. Ir taip iki vidurnakčio, kol Vera Pavlovna į kambarį kyštelėjo galvą ir pareikalavo baigti bazarą bei tuoj pat užgesinti šviesą.
       Sesilė kažką pasakė ir sugrąžino mane iš klajonių po praeitį. Turbūt klausė, kur važiuoti. Plentas leidosi žemyn, jį kirto kitas, tad iš tiesų reikėjo rinktis. Apsižvalgęs pažinau Merkinės kryžkelę. Akimirką vėl sušmėžavo pažadinta praeitis. Kiek joje visko! Tarsi būčiau išsiruošęs ne į draugo laidotuves, o praėjusio laiko ieškoti. Tačiau artėjanti kryžkelė neleido nugrimzti į prisiminimus.
       – Suk į dešinę, – pasakiau. – Pervažiuosim Merkinę ir kirsim Nemuną. Ten labai gražu: piliakalnis, upė, o joje – Meilės sala.
       – Atrodo, vaikystėje čia buvau su ekskursija.
       Vaikystėje, šyptelėjau. Tave, vaikeli, nuo vaikystės skiria penkeri ar šešeri metai, – tai nelyg geras sprindis. O vis tiek tau tatai atrodo jau tolimas metas. Kažkas prarasta, bet kol kas dar neskausmingai.
       – O paskui užsuksim į Liškiavą.
       – Atrodo, ir ten tąsyk buvome.
       Turėjau pasakyti, kas mane verčia išsukti iš kelio:
       – Norėčiau pasikalbėti su buvusiais uošviais. Ilgai neužtrukčiau.
       Mergina linktelėjo galvą ir tuoj pat žvilgtelėjo į mane: kiek man metų, jei dar turiu uošvius. Turbūt jai atrodžiau galudienis senelis.
       Kai prieš akis sujuodavo Liškiavos kapinių kryžiai, paprašiau sustoti.
       – Važiuok į miestelį ir apsižvalgyk, – pasakiau Sesilei. – Ten iš tikrųjų labai gražu. O aš čia – greitai.
       Mergina dairėsi, matyt, nesuvokdama, kur ketinu eiti: aplinkui daugiau nieko nebuvo, tik kapinės. Patraukiau tiesiai prie apgriuvusios akmenų tvoros, perlipau per ją ir ėmiau akimis bėgioti nuo kryžiaus prie kryžiaus, nuo paminklo prie paminklo. Kaip seniai čia bebuvau!.. Pralėkė gal jau dvidešimt metų. Tačiau senos kapinės mažai keičiasi: turėčiau surasti. Laikas užvertė kelis mano gyvenimo lapus, ėjimas į pakalnę toks nepastebimas. Apie buvusią žmoną nieko nežinau, mūsų ryšys buvo tartum lynas perkėloje – visą laiką įtemptas, kol galiausiai nutrūko, o mudu likome kiekvienas savo krante. Tikriausiai dar gyva, tikriausiai dar nerasiu čia jos kapo – vaikai būtų pasakę; tikriausiai kur nors glaudžiasi, turi pastogę virš galvos. Bet kodėl panorau pasikalbėti su jos tėvais?
       Po valandėlės stovėjau prie jų kapo; motinos mirties datos taip niekas ir neiškalė. Aš ją vadindavau mama. Turėjau dvi motinas. Nežinau, katrą labiau mylėjau. Atrodo, niekada negalvodavo apie mane – tik apie mus ir vaikaičius. Ir mirdama apgailestavo, kad jiems bus labai liūdna jos netekus. Ačiū, pasakiau, kad mylėjote ir gerbėte mane, ačiū, kad niekada iš jūsų negirdėjau blogo žodžio. Mama, aš nesutikau kito tokio žmogaus kaip tu. Jei ne tavo gerumas, argi būčiau taip ilgai ištvėręs su tavo dukterimi?
       Nuroviau nuo kapo kelias prasikalusias žoles, nurankiojau pušų spyglius. Ar gera ir ramu jums ilsėtis? Ar nebeskaudina prisiminimai? Ar nepasmerkėte manęs, kad pritrūkau kantrybės, nebepajėgiau atleisti pykčio ir melo? O gal visa tai, žiūrint iš amžinatvės, tik beprasmiškos smulkmenos?
       Kas prižiūri jų kapą? – jau eidamas į miestelį pagalvojau. Ponas Dievas? O gal pati mirtis? Juk ji – ne kokia vėjavaikė. Mirtis – mano brolis, ji nusega kardą nuo šono ir ašmenis lūpom bekraujėm nušluosto…
       Prašmatnus prinokusių vyšnių spalvos fordas stovėjo prie šventoriaus, o Sesilės niekur nesimatė. Miestelis buvo tuščias, baroko stiliaus bažnyčia su aukštu kupolu ir keturkampiais bokšteliais stūksojo užrakinta, tik kažkur pupsėjo traktorius. Nukiūtinau įlomin ir staiga pamačiau mergaitę: ji buvo įkopusi į piliakalnį – aplinkos žalumoje ryškiai raudonavo jos vyriški marškiniai, mėlynavo džinsai. Atrodė, kad Sesilė žvalgosi. Bet kodėl nemato manęs? Ar todėl, kad esu lomoje, o jos žvilgsnis klaidžioja aukštybėse? Palengva ėmiau kopti į viršų. Kai stabtelėjau pailsėti, man vėl pasivaideno, lyg kas šauktų: „Padėk man! Gelbėk!“ Vos paspartinau žingsnį, tuoj uždusau, – kad ją kur galas tą senatvę! Ūmai išvydau, kaip mergina iškėlė aukštyn rankas ir pasistiebė. Ką ji ten daro?
       – Sesile! – šūktelėjau.
       Mergina stovėjo vis taip pat ištiesusi rankas ir išsitempusi. Turėjo išgirsti mano šauksmą, bet neišgirdo. Puoliau į priekį, tačiau kluptelėjau ir pargriuvau.
       – Ką darai, Sesile?
       Mergina, vis dar iškėlusi rankas, palengva atsigręžė. Akimirką man pasivaimėjo, kad jos veidas visiškai baltas, o lūpose – debiliška šypsena. Gal ji beprotė? Vakarėjant nei iš šio, nei iš to važiuoja automobiliu per Lietuvą, įsisodina pirmąsyk sutiktą senį, nieko nekalba, nepasakoja nei apie save, nei apie draugus. O ką ji daro dabar?
       Kol atsikėliau nuo žemės, mergaitė priėjo prie manęs. Jos veidas buvo išblyškęs. Atrodė, tartum būtų verkusi.
       – Nemaniau, kad lipsit įkandin manęs.
       – Sesile, ką buvai sugalvojusi? – nosine valydamas žolėtas rankas paklausiau.
       – Norėjau paskraidyti. Juk skraidyt nuostabu, ar ne? – mergina lyg ir paniekinamai vyptelėjo. Tarsi būtų norėjusi pasakyti atvirkščiai.
       Sugrįžome į Liškiavos kryžkelę ir vėl riedėjome į priekį. Man vis nedavė ramybės tas pagalbos šauksmas.
       – Ar tave kas nors įžeidė, paniekino, pažemino?
       – Kodėl? – nusistebėjo Sesilė.
       – Juk nei iš šio, nei iš to nesumanei skraidyti?
       – Ar būtinai reikia, kad kažkas žiauriai nuviltų? Gal aš iš džiaugsmo, – mergina grįžtelėjo ir pamėgino kuo žaismingiau nusišypsoti.
       – Neatrodo, kad tavyje būtų daug džiaugsmo.
       – Tikriausiai jis labai giliai. Gal esu iš tų, kurių kiaurai nepermatysi?
       Gal ir taip, pagalvojau. Juk būna tamsaus stiklo žmogiukų; iš pažiūros jie panašūs į lėles, o iš tikrųjų…

       3
       Kai privažiavome miestelį, jau vakarėjo. Netoli bažnyčios, kaip aiškiausio orientyro, stabtelėjome, ir aš juodai apsitaisiusios moters paklausiau, kur yra Šermukšnių gatvė.
       – Ten, – mostelėjo ji ranka, – važiuokit palei parką, o paskui – dešinėn.
       – Kur gauti gėlių? – paklausė Sesilė.
       – Toj pačioj gatvėj. Dviejų aukštų silikatinių plytų namas. Rasit. Tapilia augina, – ir tuoj pat pasidomėjo: – Ar tik ne į laidotuves?
       Kai galvos linktelėjimu patvirtinau jos spėjimą, moteris pasiteiravo:
       – Ar ne giminaitis būsit?
       – Ne. Senų laikų draugas.
       – Vargšas mokytojaitis, – suaimanavo moteriškė, o aš jos balse nugirdau kažką liūdnesnio ir mįslingesnio nei pati mirtis.
       Šermukšnių gatvėj prie balto silikatinių plytų namo Sesilė sustabdė fordą.
       – Jūs palaukit, o aš nueisiu.
       – Kodėl? – nustebau. – Juk…
       – Man patinka pirkti gėles.
       – Tada paimk pinigų, – ištraukiau iš piniginės dvidešimt litų.
       – Nereikia, – paprieštaravo mergina, – nupirksiu už savus. Jums tikriausiai tai nemaži pinigai, o man jie nieko nereiškia.
       Sesilė nužingsniavo cementinėmis plokštėmis grįstu taku. Pasigirdo šuns lojimas, bet jį tuoj pat nutildė moteriškas balsas.
       Mano galva, mergiotė elgėsi nesuvokiamai: lyg ją kas tampytų už virvučių. Kuriam galui vežiočiau senį, pirkčiau jam reikalingų gėlių? O ką reiškė jos noras nuskristi nuo Liškiavos piliakalnio?
       Prisiminęs, kad teks susitikti su žmogumi, kurį neseniai aplankė kaulėtoji viešnia, pajutau nerimą. Gal nereikėjo važiuoti? – vėl kažkodėl suabejojau. Maža kas buvo veik prieš penkiasdešimt metų… jie čia vieni kitus pažįsta, o nežinia iš kur atsiranda kažkoks žioplinėtojas… svetimų niekas nemėgsta, nes reikia būti santūresniam, jausti, kad tave stebi…
       Išlipau iš automobilio ir ėmiau palei jį vaikščioti. Nenorėjau čia būti, nenorėjau ieškoti keturioliktojo namo. Kam knaisiotis po praeitį, jeigu ji pasidarė skaudi? Kokia prasmė žiūrėti į veidą tam, kuris jau seniai man svetimas? Nesu didelis katalikas, veikiau esu pagonis, nepajėgiantis suvokti žmogaus pabaigos. Mirtis – mano tėvas, jis kala man karstą pušinį, į patalą kietą jis guldo mane…
       Netrukus pamačiau grįžtančią Sesilę. Ji nešėsi glėbį purpurinių rožių. Tamsesnių nei jos raudoni marškiniai. Dešimt, o gal ir daugiau.
       – Dabar aš eisiu vienas: turėtų būti netoli. Ačiū tau, Sesile, nežinau, kaip atsilyginsiu.
       – Būsiu su jumis! – staiga neleidžiančiu prieštarauti balsu pasakė mergina.
       – Kodėl, Sesile? – labai nustebau. – Tu ir taip jau daug gero man padarei…
       – Man reikia čia būti! Nežinau kodėl, bet reikia, – nuleidusi akis pakartojo lyg užsispyręs vaikas.
       Suglumęs patylėjau: nesuvokiama, kad normalus žmogus veržtųsi į laidotuves. Dėl manęs? Juolab…
       Kai sulipome į fordą, tarstelėjau:
       – Susišukuok. Taip netinka.
       – Aaa, – numykė Sesilė ir išsitraukusi šukas kelis kartus brūkštelėjo per plaukus. Bet, regis, mano žodžius suprato kaip leidimą ir toliau būti kartu, nes tuoj pat įjungė variklį.
       Riedėjome gal tik porą šimtų metrų.
       – Kaip tave pristatyti? – paklausiau, kai sustojome prie keturioliktojo namo.
       – Sakykit – anūkė. Manau, kad laidotuvėse niekas per daug neklausinėja.
       – Ne, ne vaikaitė, – paprieštaravau prisiminęs mudviejų su Albertu jaunystės pokalbius. – Geriau dukterėčia, jauniausiojo brolio dukra.
       Sesilė dėbtelėjo į mane draugiškai, tačiau nusišypsojo visiškai nelinksmai.
       Niekas nepriėjo mūsų pasitikti, nors palei prieangį rūkė keli vyrai. Jie tik smalsiai žvilgčiojo į prašmatnų automobilį.
       – Eime, – pasakiau, – į laidotuves nereikia kvietimo.
       Kiemas buvo gerokai apleistas, pakraštyje griūvantis atlapomis durimis tvartelis, papuvusiomis lentomis apkaltas šulinys; kažkas neseniai nupjovė užsilikusią pernykštę žolę, antraip būtų atrodę, kad čia niekas negyvena. Vyrai, nutraukę kalbą, nesislapstydami spoksojo į mus, ypač į Sesilę, vis dėlto kažkuris atsakė į pasveikinimą.
       Viduje tvyrojo prieblanda: vienas langas užtrauktas užuolaida, kitas uždengtas tamsia lovatiese – ant jos pakabintas kryžius ir Kristaus paveikslas. Paprastas rudas karstas, galvūgalyje – dvi degančios žvakės, kurių liepsnelės, mums įėjus į kambarį, pradėjo blaškytis tarsi ketindamos užgesti. Viskas, ką galėjau, – tai stovėdamas persižegnoti. Albertas Žadeikis buvo neatpažįstamai pasikeitęs: nuplikęs, pajuodęs, susitraukusiomis raukšlėtomis lūpomis; nežinodamas net nebūtum pasakęs, kad tai jis. Aha, maištautojau, pagalvojau, štai kas liko iš tavo čigoniško gymio ir temperamento, iš garbanų ir nepatiklios šypsenos! Šmėstelėjo vaizdas iš Vilniaus laikų, iš jaunystės – rudos Alberto akys spinduliuoja neapykanta, jis gniauždamas kumščius rėkia ir kažkam grasina; girtas prancūziškai deklamuoja Rembo ar Bodlero eilėraštį ir tyčiojasi, kad nieko nesuprantu. „Primityvas!“ Nurimai, drauguži, beveik piktdžiugiškai pasakiau mintyse. Mirtis ir ne tokius pašėlėlius ištiesina; kur tavo andainykštė puikybė? Kur talentas, kuriuo taip beatodairiškai tikėjai? Esi vargšų vargšas, išsekęs, bedvasis. Niekingesnis nei tos senutės prie Aušros Vartų, kurias apeidavome nelyg sniego gurvolius.
       Kažkas palietė alkūnę. Dar nespėjęs sugrįžti iš jaunystės Vilniaus, žvilgtelėjau į merginą, stovinčią šalia, ir mane nusmelkė idiotiškiausia mintis: tai ji, persikūnijusi į Sesilę, atsibastė pagerbti savo aukos – važiavo prabangiu fordu per pusę Lietuvos, privertė mane klausytis Šūberto, pirko purpurines rožes. O dabar kabinasi man į parankę.
       Girgžtelėjo vidinės durys, ir aš pamačiau einančią mūsų link moterį. Ji paėmė iš Sesilės gėles ir pamerkė į litrinį stiklainį. O man pusbalsiu pasakė:
       – Prašom į kitą kambarį. Ką nors užkąsit. Juk po kelionės.
       Nemačiau reikalo vangstytis, nors nebuvau alkanas. Paprastai per laidotuves nevalgau: argi ne šventvagiška ką nors gromuliuoti, lyg būtume kapo kirmėlės, aklos, valdomos vien tik instinktų. O kiti dažnai atvirkščiai – kerta, kad net ausys linksta, tartum būtų išbadėję.
       Mus pasodino už stalo, prie kurio jau buvo valgyta. Įsipyliau alaus, o Sesilė paprašė kavos, tačiau gavo kažkokio birzgalo, kuriuo turbūt girdomi veršeliai. Negalėjau nė žiūrėti į riebias mėsas, siūlomas šeimininkės; mergina, matyt, iš mandagumo šakute rakinėjo kepsnį.
       – Tai jūs man skambinote? – paklausiau apkūnios keturiasdešimtmetės moteriškės.
       – Vadinasi, jūs – ponas Kliopas? Taip ir maniau. O čia tikriausiai jūsų anūkė? Labai panaši.
       – Ne, – paprieštaravau, – čia mano jauniausiojo brolio dukra Sesilė.
       Mergina blankiai šyptelėjo ir linktelėjo galvą. Jai turbūt buvo keista, kad net per šermenis žmonės meluoja.
       – O aš Vanda, buvusi Žadeikytė, – moteris per stalą atkišo stambius nuo plovimo ar skalbimo paraudusius pirštus. Atsistojau ir spustelėjau jos ranką. Man pasirodė, kad duktė nieko nepaveldėjo iš tėvo.
       – Radau tėčio parašyta, kad būtinai turiu jums paskambinti, – tarė šeimininkė. – Jis jums kažką paliko.
       Juokinga, pagalvojau, ką jis galėjo palikti? Bene kokį baldą? Rašomąjį stalą? Tikriausiai įsivaizdavo esąs poetas.
       – Ar jis vis dar rašydavo?
       – Ne. Pastaruoju metu – ne.
       – O anksčiau? Kai buvote maža?
       Moteris valandėlę tylėjo. Gal jai atrodė, kad nedera apie tėvą pasakoti tokių dalykų, o ypač per šermenis, kai dar velionis guli karste už sienos. Bet netrukus pasiryžo.
       – Kiek prisimenu, tėvas visą laiką rašydavo. Užsirakindavo duris, neįsileisdavo nei manęs, nei mamos, būdavo piktas, keikdavosi, šūkaudavo, kartais trankydavo kumščiu stalą arba spardydavo sienas. Mamos kviečiamas neidavo valgyti, sėdėdavo per naktis, o rytą, kai reikėdavo eiti į mokyklą, rasdavome jį užsikniaubusį ant stalo ir miegantį. Mama jį vadindavo „poezijos kankiniu“.
       – Nejaugi nepaskaitydavo, ką parašęs?
       – Kelis kartus esu mačiusi, kaip mama skaito, gūžčioja pečiais ir kraipo galvą. Tėtis dar labiau įniršdavo, vadindavo visus bukagalviais, rėkaudavo apie kažkokias intrigas ir susimokymus, grasindavo parašyti taip, kaip dar niekas neparašė.
       – O jūs niekada neskaitėte?
       – Tėtis neprileisdavo manęs prie savo popierių, – Vanda nuleido akis, – jis nelaikė manęs protinga. Net kai baigiau vidurinę. O kai neįstojau į universitetą ir pradėjau dirbti Druskininkuose sanatorijoje, numojo į mane ranka.
       Įsipyliau antrą stiklinę alaus. Sesilė susiraukusi siurbčiojo gėralą ir, atrodo, šiek tiek nustebusi dirsčiojo į mane.
       – Kai prieš trejus metus mirė mama, tėtis visiškai sukvailėjo, nakvodavo kieme, norėjo pakurti namus. – Moteris vėl patylėjo gniaužydama stambias rankas. – Geriau išgirskit iš manęs, o ne iš kitų. Paskui ėmė gerti. Kartais gal ir per daug. Apsileido, nebesueidavo su žmonėmis. – Ir lyg teisindamasi pridūrė: – Aš gyvenu Druskininkuose, darbas, vaikai, vyras, negali žmogus visur suspėti…
       Man nušvito atmintis. Audronė, Audronė, pakartojau mintyse. Tikrai – Audronė.
       – Ar kartais ne Audronė buvo jūsų mama? – paklausiau.
       – Audronė. Audronė Daujėnaitė, – patvirtino šeimininkė. – Ar ją pažinojote?
       – Šiek tiek… jei ko nemaišau. Pavardės tikrai neprisimenu. Tokia aukšta, šviesiaplaukė, juodomis akimis. Studijavo matematiką. Daug juokdavosi. Kaip susiklostė jos likimas?
       Moteris pasitaisė nuo galvos nuslydusią šilkinę krepo skarelę. Galėjai suprasti, kad ji neryšėdavo skarų, tikriausiai tik atvažiavusi į miestelį apsigobė.
       – Visą gyvenimą mokė vaikus matematikos, o paskui įsisirgo. Nelengvas buvo jos gyvenimas, oi, nelengvas… Vien jau dėl tėvo…
       Šeimininkė nutilo. Prisiminti tėvų santykius jai galėjo būti pernelyg skaudu. Be to, visos šeimos turi visiems neatskleidžiamų paslapčių.
       – Eisime į kiemą, kol dar nesutemo, – pasakiau atsistodamas, – čia pas jus labai gražu.
       – Gražu? – gailiai vyptelėjo moteriškė. – Visi kampai yra, viskas apleista… gėda prieš žmones…
       Saulė jau buvo nusileidusi už namų ir sodų, bet gležni pavasario lapai vis dar švytėjo žalumu. Vakarinis dangaus skliautas geltonavo, turbūt prieš giedrą. Vyrų nebebuvo; liko tik sumindžiota žolė ir nuorūkos.
       – Man reikėtų už tvartelio, – drovėdamasi sumurmėjo Sesilė.
       – Eik, tikriausiai rasi, – pasakiau kaip vaikui.
       Grįžo dvelkdama cigaretėmis.
       – Rūkei? – nustebau.
       – Ar jums gaila? – burbtelėjo, o jos lūpos nervingai krusčiojo. Turbūt ir tėvai už rūkymą bardavo. – Pusę dienos kentėjau.
       – Rūkančios moterys greičiau pasensta, pasidaro negražios, – norėjau ją paerzinti.
       – Aš ir taip negraži, – ironiškai vyptelėjo Sesilė. – O ko jaudintis dėl senatvės? Aš jos nesulauksiu… – ji nusisuko, neva norėdama apžiūrėti kaimynų sode žydinčią akaciją. – O jūs… tą Audronę… mylėjot?
       – Kas tau šovė į galvą?
       – Na… man taip pasirodė… kitaip argi būtumėt ją prisiminęs?
       Vėl buvau priverstas – šiandien jau kelintą kartą – sugrįžti į jaunystės Vilnių. Paprastai vengiu klaidžioti po praeitį: ten neįmanoma ką nors pakeisti; žmogus, žvilgčiojantis per petį atgal, man panašus į astronomą, kuris teleskopu stebi dangaus gilybę, – nesitiki ten nukeliauti, nemano, jog ten kas nors nuo jo priklauso, tačiau kartais gali gėrėtis šviesa, dar atsklindančia nuo seniai užgesusio dangaus kūno. Taip, praeities šviesa, dažnai tik jos spindulys, juodas, smerkiantis ir provokuojantis atgailą, daug ką iškreipia, sukeičia įvykius ir vaidmenis, išblukina arba išryškina spalvas.
       Atrodo, buvo vasaros pradžia, netrukus turėjo prasidėti egzaminų sesija. Norėdamas šiek tiek prasiblaškyti užsukau į universiteto Aktų salę. Grojo fizmatų orkestrėlis, šokėjų buvo nedaug, viduje tvyrojo maloni prieblanda: saulė ką tik nusileidusi, už aukštų langų mėlynuoja vakaro dangus, oras pritvinkęs besibaigiančio pavasario žalumos. Nemaniau čia pasilikti, ketinau traukti kitur, galbūt į Vingio parką, todėl įsitaisiau salės gale, prie palangės. Žvilgčiojau į medžių viršūnes, nejudančias, žvilgantys jų lapai tirpo tirštėjančiose sutemose. Kartkartėm pasidairydavau į šokėjus; pažįstamų veidų nebuvo. Staiga pamačiau link manęs einančią merginą. Vyrukų mažai, tad sugalvojo mane išjudinti, šyptelėjau. Drąsuolė! Ji buvo visai daili: aukšta, šviesiaplaukė, raudona suknele, šiek tiek trumpesne nei kitų merginų. „O aš jus pažįstu!“ – pasakė per šokio pertraukėlę. „Iš kur?“ – nustebau. „Man labai patiko jūsų eilėraščiai „Jaunimo gretose“. Parašiau jums laišką. O jūs neatsakėte. Kodėl?“ – „Jei būčiau žinojęs, kad jūs tokia gražuolė, nedvejodamas būčiau parašęs. Kitos merginos atsiunčia ir savo nuotraukas“. Komplimentas jai, matyt, patiko, mergina žybtelėjo juodomis akimis ir nusijuokė. „Pasikuklinau“, – tarstelėjo. Kai paėmiau jos ranką, pajutau, kaip neramiai krustelėjo pirštai.
       Iš Aktų salės išėjome kartu. Audronė nubėgo į bendrabutį persiauti aukštakulnių batelių; galėjo nesugrįžti, tačiau sugrįžo. Pasukome į Vingio parką. Oras kvepėjo vasara. Mergina vis bandė nusiskinti kaštono žiedą: atsiremdavo man į petį ir šokteldavo aukštyn. Mane svaigino jos artumas. Kai ji dar kartą pašoko, sugriebiau į glėbį ir mėginau pabučiuoti. „Paleisk! Nebūk toks greitas!“ – ji abiem rankom stūmėsi nuo manęs.
       Tą svaigią naktį mus, atrodo, buvo pagavusi misteriška nuotaika; retkarčiais kalbėdavome labai prakilniai, atidžiai klausėmės vienas kito, Audronė iš atminties paskaitė beveik visą mano eilėraštį. Tamsa buvo švelni, maloni, šilta, tarsi merginos rankos, apglėbusios mano kaklą. Namo grįžau švintant. Rytą pabudau šypsodamasis.
       Kitą dieną pamačiau, kokios juodos Audronės akys – tarsi angliukai. Jos visiškai nesiderino su natūraliai šviesiais plaukais. Man atrodė, kad tai turėtų ką nors reikšti, bet mergina tik juokėsi iš mano išvedžiojimų. Nuo ryto iki vakaro sėdėdavome universiteto bibliotekoje ir mokydavomės. Audra pavydėdavo, kad man nereikia kalti nei Dekarto koordinačių sistemos, nei integralų, nei diferencialų, o galiu poniškai skaityti vieną po kito romanus. Albertas Žadeikis niekaip nesuprato, kas mane taip traukia į biblioteką, kol vieną dieną nepamatė Audronės…
       – Mane puola uodai, – pasiskundė Sesilė.
       Ji vilkėjo tik trumpomis rankovėmis vyriškais marškiniais.
       – Ar mašinoje neturi kokio megztinio?
       – Ne. Nemaniau, kad prireiks.
       – Paprašyk ponios Vandos.
       – Geriau paprašykit jūs.
       Šeimininkė suaimanavo nieko čia neturinti, gyvenanti Druskininkuose, bet paprašysianti kaimynės Antasios. Ji išbėgo pro duris, o mes nuėjome prie velionio. Žmonių buvo nedaug, kiti tikriausiai išsiskirstė prie namų ruošos. Paprašiau Sesilės nukarpyti žvakių dagčius, nes jie buvo pradėję smilkti. Žiūrėjau į jos susikaupusį veiduką; atrodė, ji prisibijojo Alberto. Išties jo išvaizda darė slegiantį įspūdį. Mirtis – mano motė, ji rauda mane apkabinus, lyg kūdikį geldoj ji prausia mane…
       Netrukus grįžo ponia Vanda, padavė Sesilei džiovintomis žolelėmis kvepiantį storą megztinį; mergina suraukė nosytę, betgi apsigobė juo. Laikas beveik sustojo; jei ne plastančios žvakių liepsnelės, galėjai pamanyti, kad mes – nupiešti. O šio niūraus vėlyvųjų viduramžių paveikslo pavadinimas – „Budynės“.

       4
       Buvau vėl bepradedąs prisiminti studentavimo laikų Vilnių, Katedros varpinės laikrodį, senąjį paštą, Stuokynę, universiteto kiemus, paslaptingus ženklus ant Observatorijos pastato sienos, biblioteką, didžiąją filologijos auditoriją, kai Sesilė pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
       – Man vėl reikia už tvartelio.
       Išėjome į tamsų kiemą, oras buvo atvėsęs, medžių lapuose šiugždėjo vėjūkštis, bet dangus buvo giedras.
       – Tik nepakurk sodybos, – paironizavau ir prisiminiau, ką sakė Žadeikio dukra Vanda.
       Mergina ilgokai negrįžo. Prie kaimynų laukųjų durų degė šviesa: įžiūrėjau palei tvorą suolelį ir atsisėdau. Suolelis sugirgždėjo, pasviro. Ėmė rinktis žmonės – po vieną, po du, lyg paslapčiomis į mįslingas, uždraustas apeigas. Bet štai apygarsiai šnekėdamiesi atėjo trise. Palei prieangį sustojo parūkyti. Prie jų pritapo dar vienas.
       – Tai pasikabino tavo uošvulis, – pasakė jis.
       Vyriškis, kuriam buvo skirti šie žodžiai, patylėjo, išpūtė dūmus. Jis buvo truputį aukštesnis už kitus, vilkėjo tamsiu kostiumu. Jau vakare buvau jį įsidėmėjęs.
       – Aš taip ir sakydavau Vandai: anksčiau ar vėliau jis… pamatysi… o ji netikėjo.
       – Kas gali šitaip gerdamas ilgai tverti? – įsiterpė kažkuris iš kitų vyrų. – Kaimynai nuo jo prisikentėjo.
       Pašiurpau supratęs, kad Albertas Žadeikis gyvenimą baigė savo noru. Po galais, dar to betrūko?! Argi ir senatvėje jam vis dar užeidavo pašėlimas? Nusižudyti jis galėjo tik protestuodamas. Tačiau prieš ką? Kas nuo to pasikeitė? Gyvendamas žmogus turėtų įgyti išminties…
       Pagaliau sugrįžo Sesilė. Atrodė tarsi vėl būtų verkusi.
       – Pasiklydai?
       – Žiūrėjau į žvaigždes.
       Jos balsas paliudijo mano įtarimą.
       Kai įžengėme į vidų, dvi moterys ir du vyrai prie kampe pastatyto staliuko vartė giesmynus. Kambarys buvo pilnas žmonių; ant suolo pasislinkusios senutės mus priėmė sėstis. Dabar prie karsto degė keturios žvakės; Kristaus veidas buvo sopulingas. Reikėjo priprasti prie sunkaus gėlių ir žmonių kvapo. Tikriausiai ir lavono. Stebėjausi, kaip ištveria Sesilė. Nuvilnijo giesmė, moterų balsais kildama aukštyn. Joje buvo tikro graudulio ir nemeluoto nuolankumo. „Viešpatie, arčiau tavęs…“ Ar Albertui būtų patikusi ši giesmė? Jaunystėje jis neigdavo autoritetus ir net patį Dievą; skaitydavo Senąjį Testamentą ir juokdavosi iš jo. Anuo metu manėme, kad galima gyventi be religijos. „Religija – tai liaudies opiumas“, – tvirtino proletariato vadas. O mes buvome aukščiau liaudies. Kažin, ar Albertas pakęstų tokias apeigas? Juk jis sulyginamas su visais, yra vienas iš daugelio. O jį tai žemino; įsivaizdavo esąs išrinktasis, vienintelis toks, neprilygstamas. Savižudybė patvirtina, kad nepasikeitė, neįveikė savęs, liko, koks buvęs. Arba įsivaizdavo esąs… O juk galėjo būti puikus prancūzų kalbos mokytojas; apsiskaitęs, daug žinantis, mokantis atmintinai eilėraščių, turintis visoje Lietuvoje išsilavinusių draugų – tokius mokiniai įsimyli, prisimena iki senatvės, kai kurie gal pasiekia tai, ko nepavyko jų mokytojui. Argi tai mažiau nei būti eiliniu eiliakaliu? Kokia prasmė užsisklęsti savyje, liepsnoti neapykanta, neigti, niekuo netikėti? Nelyg būtum A. Puškino šykštusis riteris, vienas gūdų vidurnaktį su žvake rankoje paslapčiom skaičiuojąs lobius. O jeigu tie lobiai tik įsivaizduojami, ryto šviesoje pavirstantys dulkėmis, spaliais, tuščiais saldainių popierėliais? Stumdyti kitus alkūnėmis, artistiškai siekti to, kas, atrodo, ranka pasiekiama, ir kaskart matyti tuščią savo saują… O ką randa kaulėtoji viešnia, atėjusi tavęs? Biblinę tuštybių tuštybę, vėjų vėjus laukuose?
       Giedoriai užvertė giesmynus, persižegnojo ir po vieną išslinko į kitą kambarį vakarieniauti: ten skambtelėjo stiklinės, sutarškėjo lėkštės. Žmonės palengva pradėjo skirstytis – priklaupdavo prieš karstą, persižegnodavo ir išeidavo. Po pusvalandžio likome vienu du su Sesile. Galėjome atsisveikinti su šeimininkais ir grįžti į Kauną. Žinoma, būtume parsiradę gerokai po vidurnakčio. Bet mergina, regis, nė nepagalvojo, kad reiktų išvažiuoti. Kas ją traukė čia pasilikti? Nejaugi mirties artumas? Juk jai turėtų būti be galo nuobodu… viskas turėtų neapsakomai varginti…
       Ponia Vanda kyštelėjo iš kito kambario galvą ir garsiai paklausė:
       – Gal ir jūs vakarieniausite?
       Atrodė, ji visiškai pamiršo, kad mes sėdime prie velionio.
       – Ne, – atsakiau už abu.
       – Antasia jus apnakvins. Aš su ja susitariau.
       Mes išėjome į gatvelę ir pasukome prie kaimynų namo, kur prie durų degė žibintas. Pagyvenusi moteriškė virtuvėje gėrė arbatą. Ji pasitiko mus tarsi lauktus svečius. Kalbėjo dzūkuodama, jos veidas švietė meilumu.
       – Būk rami, aš jais pasirūpinsiu, – pasakė Vandai.
       Nepaisydama mūsų prieštaravimų, užplikė arbatos, ištraukė iš spintelės lėkštę su naminiu pyragu. Norom nenorom, turėjome sėstis prie stalo. Sesilę ji lepino tarsi sergantį vaiką: siūlė medaus, uogienės, čiulpiamųjų saldainių. Mergina droviai šypsojosi, bet jai patiko toks meilumas. Mačiau, kaip Sesilė lyg žolė po lietaus ima tiestis.
       – Jūs – Žadeikio giminaitis? O gal pusbrolis? – pasmalsavo moteris.
       – Ne. Kadaise Vilniuje kartu mokėmės, kartu gyvenome. – Ir pritardamas žaismingam šeimininkės tonui pridūriau: – Mylėjome tas pačias gražuoles.
       Antasia ėmė juoktis ir pagrasė man pirštu – girdi, prie vaikų nedera taip kalbėti. Sesilė supratingai šypsodamasi žiūrėjo į mane. O turbūt buvo patikėjusi, kad esu griežtas ir nuobodus senis.
       – Iš tiesų mes seniai nebebendravome, bet ponia Vanda paskambino ir pakvietė atvažiuoti. Tikriausiai toks buvo priešmirtinis Alberto noras.
       – Tai jūs nieko apie jį nežinote? – moteris apsidžiaugė galėsianti daug ką paporinti. – Vanda jau turbūt sakė, kad jis pasikorė?
       Sesilė įkvėpė oro ir valandėlę nekvėpavo, tartum būtų praradusi žadą. Jos akys maldavo, kad paneigčiau tai, ką pasakė šeimininkė. Savižudybė jai turbūt tiesiog netilpo galvoje. Bet aš vis dėlto porą kartų linktelėjau.
       – Man tai buvo labai netikėta, – pasakiau.
       – Visi žmonės kaip galėdami kabinasi į gyvenimą, o jis pasikabino ant virvės, – nelauktai metaforiškai prašneko šeimininkė. – Dievas jam protą sumaišė. Kai išėjo į pensiją, visiškai sudurniavo: sėdi savo kambaryje įsiknisęs į popierius, švampia cigaretę po cigaretės, kažką murma; jei užsukdavau pas kaimynę, neleisdavo mums garsiai pasikalbėti – tik pašnibždomis: išlįs iš kambario akis pabalinęs ir kad suriks: „Bobos, baikit turgų!“
       Turbūt Antasia, ar Antosė, Antanina, neperdėjo: iš Alberto Žadeikio visko galėjai tikėtis. O ypač senatvėje, kai pajuto, jog iš saujos byra paskutiniai laiko trupiniai.
       – Ką veikdavo su tais savo popieriais? – pasidomėjau, kai moteris gurkštelėjo arbatos.
       – Ogi nieko! Baisi jų krūva ant stalo kūpsojo. Net Audronei neleisdavo sutvarkyti. Sakė, kad jo kūryba bus bomba, kuri susprogdins visą pasaulį, – kaimietiškai nuoširdžiai nusijuokė Antasia. – Niekur neidavo: nei į miestelį, nei į bažnyčią, nei į parduotuvę. Kaip gali žmogus atsiskirti nuo viso svieto?
       – O kur dabar tie popieriai? – neiškentęs pasiteiravau.
       – Nežinau. Paklauskit Vandos. Kai mirė amžinatilsį Audrutė, aš ten nebeidavau.
       Sesilė dirstelėjo į mane, matyt, tikėdamasi kokios nors reakcijos: juk žinojo šiokią tokią mudviejų paslaptį. Man nelabai patiko, kad ji čia sėdi ir klausosi, – kam jaunai gležnai sielai toks gyvenimo purvas?
       – O toji Audronė… kaip jinai… kaip ištverdavo? – visiškai netikėtai paklausė mergina.
       – Kaip, kaip, – nelinksmai palingavo galvą šeimininkė. – Kol jauna buvo, numodavo ranka – tegu sėdi, tegu rašo. Ne toks kaip visi vyrai, ale ką padarysi. Mokykla, vaikas, daržas, miestelio gyvenimas – tik spėk suktis. O kai liko dviese, prasidėjo tikras pragaras. Įsimetė kvaraba kažkokia: pradėjo mūsų Audrulia nusišnekėti, vis pro šalį žiūri, apie angelaicius klega, – turbūt užsimiršusi ėmė dzūkuoti Antasia. – Gal dukters patarta važinėjo į Lazdijus, Druskininkus, Vilnių. Paskui ten kasmet ligoninėj gulėdavo. Paliego, pražilo, kaip smilgelė liko, cik akys tamsyn ir tamsyn… Kad ir kantri, labai kantri moteriškaitė buvo, bet kiek gali kentėc? Vieną dieną Vandulią parvežė, apgiedojom, palaidojom kapinaitėse. Visi labai užjaucėm. Cikra kankinė buvo…
       Šiek tiek užkrimtome, puodeliai jau tušti buvo, galėjome eiti gulti, tačiau Antasiai atrodė, jog dar ne viską pasakė. Keisčiausia, kad ir Sesilė vis dar kažko tikėjosi. Sušilusi nuo karštos arbatos, o gal ir nuo namų jaukumo, nusimetė megztinį, patogiai atsilošė į kėdės atkaltę. O juk, be abejonės, pavargusi buvo. Man staiga pasirodė: jei pažiūrėtum į jos delną, pakeltą prieš elektros lemputę, išvystum rausvus kauliukus ir kraujagysles – tokia ji buvo trapi, sakytum, porcelianinė.
       – O kai Žadeikis liko vienas, mes jį pojeta vadindavom. Išeidavo po vidurnakčio į kiemą ir pradėdavo kažką murmėt. Tolyn – garsyn, rėkaudavo, šūkaudavo, mostaguodavo rankom, lyg su nelabuoju šnekėtųsi. Žmonės sakė, kad prancūskai. Paskui imdavo keiktis – tai jau rusiškai. Baisiausiais žodžiais, sakytum, vidurius per gerklę išversdavo… Dieną niekur nesirodydavo, nebent į parduotuvę. Kepurė ant akių, apšepęs, nesiprausęs, dvokiantis. Kaip gali mokytas žmogus taip apsileisti? Pirmiausia pirkdavo šnapšo, kelis butelius, paskui duonos, kruopų, miltų. Gerdavo vienas, nieko vidun neįsileisdavo. Sakau, gal jam kokia nečysta dvasia padėdavo gerti? – nusijuokė moteris netikėdama savo žodžiais.
       – O kaip jis baigė… kaip?.. – vėl nustebino mane mergina.
       – Kaip, kaip? – tartum pamėgdžiojo ją šeimininkė. – Vakar ankstų rytą žiūriu ir savo akimis netikiu: pro pojetos langus dūmai vinguriuoja! Rytas gražus, saulėtas, o čia – dūmai. Nulėkiau prie lango, – o bijau, o bijau, kad jis iš kur nors išlindęs netvotų kirviu per galvą, širdis per gerklę šoka, – žiūriu, žiūriu, nieko nematau, kol įsižiūrėjau. Jėzau Marija, koks jis baisus man pasirodė: didelis, aukštas, lig pat lubų… niekad toks didelis nebūdavo. Apačioj ugnis kūrenasi, o viršuj – dūmai, juodi, lyg iš paties pragaro. Tikra Sodoma ir Gomora. Kol nukrypsėjau, kol prišaukiau žmonių, jau vėlu buvo. Užgesino vyrai ugnį, ištraukė iš kilpos Albertulią, bet jau negyvą… Ai, ar čia reikia prieš naktį tokius dzyvus jums pasakot?
       – Nereikia, – patvirtinau. – Kas galėjo žinot, kad taip nelaimingai susiklostys jų gyvenimas.
       – Vis per tas mandrybes, per tą kitoniškumą, – sakytum, apibendrino pokalbį moteris. – Galėjo kap visi žmonės gyvenc, ir nebūtų buvę tokių dzyvų…
       Mes užkopėme į mansardą, Antosė atidarė duris ir uždegė šviesą didokame skliautuotame kambaryje.
       – Čia visada miega mano svečiai. Išsiteksite? Vandulia sakė, kad čia jūsų dukterėčia. Labanakt!
       Kambaryje stovėjo dvi naujai paklotos sofos. Kvepėjo pernykščiais obuoliais, bet pačių obuolių nesimatė; turbūt buvo likęs tik jų kvapas.
       – Katrą renkiesi lovą? – paklausiau.
       – Bet kurią, – murmtelėjo kažko apniukusi Sesilė.
       – Pavargai? Išeisiu į koridorių, o tu – gulk.
       – O kodėl viename kambaryje? – suraukė kaktą mergina. – Argi nėra vietos kur nors kitur?
       – Nepiktnaudžiaukim šeimininkės gerumu. Per vestuves ir laidotuves žmonės miega kur vietos randa ir vienas kitam neužkliūva. – Iš tiesų man net nedingtelėjo negera mintis.
       Sesilė patempė lūpą, nieko neatsakė. Išėjau į koridoriuką ir valandėlę pastoviniavau. Tik išsiruošk, žmogau, kur nors, ir apsiverčia pasaulis aukštyn kojom. Albertas ir Audronė – kas galėjo pagalvoti? Laukiau, kol „dukterėčia“ šūktels, bet ji tylėjo. Pravėriau duris ir pamačiau, kad mergina guli net galvą užsiklojusi, tik šviesių plaukų sruoga tysojo ant pagalvės. Paskubom pakabinau drabužius ant kėdės, užgesinau šviesą ir apgraibomis tamsoje ėmiau ieškoti gulto. Atsitrenkiau į sofą ir tuojau pat išgirdau:
       – Jūsų lova kitoj pusėj! Nemėginkit lįsti! Aš – lesbietė!
       Pirmą kartą šiandien nuoširdžiai nusijuokiau:
       – Sesile, koks tu dar vaikas!
       – Ir visai ne vaikas! – atkirto mergina. – Man jau aštuoniolika!
       – Pašėlusiai daug! – pasakiau atsisėsdamas ant savosios sofos. – O man – šešiasdešimt šešeri. Šėtono amžius.
       – Tokie seniai ir būna bjauriausi.
       – Ir aš toks pat?
       – Ne toks, bet…
       – Miegokim, – nutraukiau ją ir išsitiesiau ant sofos. Nuo ilgo sėdėjimo skaudėjo visus kaulus. Lesbietė, pakartojau mintyse. Vaikeli, tu dar pati nežinai, kas esi. Matai, kaip likimas žmones pamėto, pakočioja, papurto. Ne visiems pasiseka garbingai ir gražiai nugyventi savo amželį. Tai, kas jaunystėje atrodo tik nekalta išdaiga, vėliau tampa sunkiu presu, svambalu, griaunančiu sienas ir gyvenimus.
       Sesilė pradėjo garsiai alsuoti, o gal tik vaidino miegančią. Kas ją vertė trenktis tokį kelią, kantriai sėdėti prie karsto, nakvoti viename kambaryje su pirmąsyk sutiktu vyriškiu? Nesveikas smalsumas? Rizikos ir nuotykių ieškojimas? Jaunatviškas pašėlimas? Ne, turbūt ne. Gal ir ji sprendžia kokią nors šaradą, antraip iš kur būtų sklidęs tas pagalbos šauksmas? Negalėjau jo išsigalvoti, klaidingai nugirsti… Kodėl mes manome, kad vaikų – vaikiškos problemos: nelaiminga pirmoji meilė, dėmesio stoka, egzaminų baimė? Dabartiniams vaikams pasaulis su savo mįslėmis atsiveria daug anksčiau.
       Kelionės, priverstinis bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, netikrumas mane visada išblaško, tad, nors ir būdamas pavargęs, nesitikėjau greitai užmigti. Nesipriešinau mintims, vedančioms į praeitį. Pavasariški pakelės vaizdai, matyti važiuojant su Sesile, palengva ėmė keistis; pasigirdo apgirtę balsai, vyno kliuksėjimas į stiklinę, prieš akis išniro dažytų koklių krosnis, rudas kvadratinis stalas, gerai užuodžiau prasto kotleto ir marinuotų burokėlių kvapą, degtinės tvaiką. Ne, tai nebuvo šio vakaro šermenys. Lyg pro miglą ryškėjo jauni veidai, mėginau prisiminti, kas sėdi aplink stalą. Virgis, Antanas, aha, ir Valdas. Kuris iš jų esu aš? Ne, yra dar vienas, su mėlynu languotu švarku. Kleopas? Tikriausiai aš. Dievai, kada tai nutiko? Beveik prieš pusę amžiaus, Vilniuje, „Naručio“ viešbučio kavinėje. Viešbutis veikiausiai buvo bjaurus, nes ir kavinę vadindavome „arklide“, ten galėjai išgerti tiesiog prie bufeto stačiomis – kaip arklys. Tačiau tą dieną ji mums tiko: keli žingsniai nuo universiteto, vidurdienis, gali po skvernu įsinešti degtinės. Ką tik buvome išlaikę tarybinės rusų literatūros egzaminą. Dėstytoja mūsų nemėgo, nes mes atvirai šaipėmės iš jos dėstomos literatūros: mūsų nuomone, ji buvo tarybinė, bet ne literatūra. Aš per daug nesijaudinau dėl trejetuko, buvau įsitikinęs, kad turėti iš tokios disciplinos gerą pažymį – tiesiog negarbinga. O štai Valdas dėl ketverto tiesiog šėlo: trypė kojomis, trankė kumščiu universiteto sienas. „Šitiek metų variau vien tik penketais, o šita višta drįso parašyti ketvertą! Dabar papūsk į uodegą lenininei stipendijai!“ Tad, suprantama, Valdas buvo didžiausias šių išgertuvių iniciatorius ir negailėjo pinigų.
       Net neįsivaizduoju, kaip atsidūriau namuose, savo lovoje. Prisimenu, kaip sukišome tuščius degtinės butelius į koklių krosnį, o daugiau – nieko. Tamsu. Lyg būčiau apkvaišęs nuo narkozės. Žinoma, ėjau per saulėtą popietės Vilnių be sąmonės. Lyg koks lunatikas arba zombis. Albertas Žadeikis tai vadindavo nutrūkusia plionka. Pabudau nuo bjauraus pykinimo. Vos spėjau nubėgti į kiemo išvietę. Gokčiojau apsikabinęs surūdijusį vamzdį ir atrodė, kad išvemsiu vidurius: skrandį, kepenis, žarnas, inkstus. Iš akių tekėjo, nosis bėgo, galva virė ir kunkuliavo. Nuo vidurio kiemo dar kartą turėjau grįžti atgal. Buvau ne žmogus, o žmogiena. Besiraitantis sliekas. Mėšlo krūva.
       Asile nelaimingas! – keikiau save. Kuriam velniui viską maišei: alų, vyną, degtinę? Kaip galima taip prisisprogti? Juk vieną dieną gali galą gauti. O gal čia nuo to šlykštaus kotleto, iškepto, žinoma, iš vakarykščių atliekų? – mėginau bent šiek tiek apmaldyti pavėluotai pabudusią sąžinę. Juk gali žmogus apsinuodyti nuo seno, vartoti netinkamo maisto.
       Ir staiga prisiminiau, kad aštuntą valandą prie „Kronikos“ turiu susitikti su Audrone: tarėmės pažiūrėti „Kelionių almanachą“ – dokumentinį filmą apie Afriką. Niekaip negalėjau ten nukėblinti: kiekvienas judesys, kiekvienas kvapas kėlė baisų šleikštulį, be paliovos prakaitavau, buvau silpnas, lyg ką tik išsilukštenęs viščiukas. Po velnių, ką daryti? Net nenuroposiu iki automato paskambinti. Be to, niekas jos neieškos bendrabuty…
       Parėjo Albertas. Ironiškai į mane pažvelgė: „Padauginai?“ – „Narutyje“ suvalgiau jau kartą valgytą kotletą“. – „Nemeluok, dvoki arielka iš tolo“.
       Nepaisydamas pašaipios Žadeikio šypsenos, turėjau prašyti jo pagalbos. Gal pusvalandį erzino, tvirtino, kad niekur neis, man per daug garbės turėti tokį pasiuntinį. Jam, be abejonės, labai patiko mano nusižeminimas, mano nuolankus prašymas pasakyti Audronei, kad ūmai susirgau, glostė jo savimeilę. Galiausiai iki soties prisityčiojęs paskubom išlėkė.
       Grįžo vėlai. Man pasivaideno, kad jo šypsena tapo dar piktdžiugiškesnė nei visada. „Neatėjo tavo gražuolė, – nusiviepė, – gavai balioną, Kliopai. Turėjau vienas žiūrėti filmą.“ Žaltys! Net mano aristokratiško vardo neišmoko žmoniškai ištarti: vis Kliopai ir Kliopai.
       Viskas paaiškėjo po kelių dienų, kai, praradęs kantrybę, – Audronė nebeateidavo į biblioteką, – įsibroviau į bendrabutį. Mano meilė buvo kaip širšė pikta: „Prisilaki, į pasimatymą atsiunti tą pusgalvį Albertą, o jis per kiną man kelius čiupinėja!“ Nepadėjo nei apgailestavimai, nei atsiprašinėjimai, nei nuolankiausi pažadai. Dūlinau namo it musę kandęs.
       O štai dabar, po keturiasdešimt ketverių metų, sužinau, kad juodu buvo susimylėję – nežinia, nei kaip, nei kada, nei kur. O gal jau tada vaidino komediją? Patiko vienas antram, tik pristigo drąsos prisipažinti: sąmokslas ne toks didelis, tačiau vis tiek gėda. Rudenį nebegrįžau į universitetą, pradėjau dirbti Kaune. Taip viskas ir pasimiršo. Prieš dešimt metų, kai buvome susitikę Vilniuje, Žadeikis gal ir užsiminė, kad jo žmona – Audronė Daujėnaitė, tačiau tuomet jos pavardė man nieko nebepriminė.
       Pamėginau nustumti užgriuvusią praeities sieną ir man beveik pavyko. Perbėgau mintimis Subačiaus, Muziejaus, Basanavičiaus, Čiurlionio gatves, pasukau į Gerosios Vilties prospektą, ten valandėlę stabtelėjau, nes šmėstelėjo tuteišės Danutos šešėlis: ji čia kažkur gyveno, dirbo kioske, kartą vidury dienos jį uždarėme, prisinešėme vyno ir apgirtę ėmėme garsiai dainuoti; padauginusi Danuta beprotiškai mėgo bučiuotis, ir ne tik su manim; atrodo, vargšė mirė Velykų rytą kartu su vyresniąja seserimi, apsinuodijusios smalkėmis savo kaime netoli Riešės. Aplenkiau Lazdynus, kurių anuo metu nebuvo nė kvapo, ir patraukiau į Kauną. Kažkur čia būdavo neregima riba, kuri, sakytum, atskirdavo mane nuo Vilniaus jaunystės.
       Sesilė per miegus kelissyk suaimanavo, atsisėdo ir vėl griuvo į patalą. Staiga pajutau, kad esu atsakingas už ją, turiu ja rūpintis. Bet tuoj pat paprieštaravau pats sau: ji turi tėvus, be abejo, draugų ir pažįstamų, gal jai visiškai nereikia tavo pagalbos rankos? Gal tu pats nori įsikibti į kažkieno jaunystę? O jeigu ji pabėgo iš namų, tėvams nežinant pasiėmė fordą ir dabar nuo jų slapstosi? – staiga nusmelkė nemaloni mintis. Įkliūsiu kartu su Sesile kaip sąmokslininkas arba net kaip jos suvedžiotojas. Kokia būtų gėda! O jeigu ji visiškai ne Sesilė, o galai žino kas? Kokia nors nusikaltėlė, aferistė, pavogusi automobilį ir besiblaškanti po visą Lietuvą? Kaip sukrustų visos televizijos, užuodusiuos tokią sensacingą istoriją: nepilnametė ir solidus pensininkas nuvaro mašiną ir slapstosi provincijos miesteliuose. Gal net ištvirkauja, nes mergiotė yra nimfetė – kaip kokiame Nabokovo romane.
       Sesilė – nusikaltėlė, nimfetė? Ką tu galvoji, žmogau?! Čia jau būtų iš fantazijos srities, kaip sako jaunimas… Aš – lesbietė! – prisiminiau jos išgąstingą šūktelėjimą ir vėl nusišypsojau.
       Niekaip negalėdamas užmigti, varčiausi nuo šono ant šono, atviromis akimis žiūrėjau į tamsą, nes vos tik užsimerkdavau, galvoje imdavo spiestis mintys, užplūsdavo vaizdai, neturintys aiškesnių laiko ribų, man būdavo ir dvidešimt dveji, ir šešiasdešimt šešeri metai, girdėdavau vaikų balsus, vaikaičių krykštavimą ir kartu jaunystės Vilniaus kavinių bei šokių salių muzikos nuotrupas, sėdėdavome su Albertu kur nors prie baro, varinėdavom intelektualias kalbas bandydami nusakyti tai, ką pagaudavome dar jautriais receptoriais, bet vos už kelių žingsnių jis gulėdavo miręs, susiraukšlėjęs, praplikęs, perkreiptu veidu, aplūžinėjusiais geltonais dantimis, kuriuos atidengdavo dviprasmiška šypsena. Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, rašė jis, sėdėdamas ant girgždančios geležinės lovos Subačiaus gatvėje ir springdamas stiprios cigaretės dūmais. Netrukus tie patys dūmai imdavo skverbtis iš baltų popierių krūvos, sumestos ant grindų, ir aš suprasdavau, kad dega Žadeikio rankraščiai, o iš jų išsivertusi ugnis svilina jam papades. Albertas keikiasi, mostaguoja kumščiais ir šaukia žodžius, kurių nesuprantu. Gal net itališkai. Ir aš skubėdavau atsimerkti, kad vėl matyčiau tuščią neperregimą tamsą.
       Kai naktis pradėjo pilkšvėti, rodos, užsnūdau, nes nežinia kaip atsidūriau amerikietiškame filme. Stovėjome mudu su Sesile ant kanjono krašto, uolos leidosi tiesiai žemyn, apačioje šniokštė srauni kalnų upė. Tai galėjo būti ir ne Sesilė, o kokia nors Holivudo gražuolė, gal net Džulija Roberts. Iš tiesų jos nemačiau, gal ten buvo tik merginos siela, mažesnė ir lengvesnė už drugelį, bet vis dėlto jaučiau ją esant. Staiga ji pakėlė sparnus ir šoko aukštyn, kelias akimirkas plastėjo virš prarajos, paskui ėmė kristi. „Kleopai! Gelbėk!“ – šaukė vaikišku cypiu balsu. Tada iš tikrųjų pamačiau, kad tai – ne drugelis ir ne Džulija Roberts, o Sesilė. Išvydau iš baimės paklaikusias jos akis. Ir tai buvo ne Holivudo trileris, o tikrovė: Sesilė nuo Liškiavos piliakalnio nušoko į Nemuną. Laikas ciksėjo, tarsi būtų pavirtęs kalno didumo laikrodžiu, – garsiai, neskubėdamas, gal net praleisdamas vieną kitą sekundę. Vienas, du, trys, keturi… dešimt… šešiolika… dvidešimt, skaičiavau kartu su juo. Sesilė pasiekė vandenį ir išnyko, negirdėjau jokio pūkštelėjimo, tik laiko tiksėjimą. Ūmai, lyg kieno pastūmėtas į nugarą, ir aš ėmiau kristi. Laikrodis sudžeržgė ir sustojo, laikas išnyko, pavirto į aguonos grūdą, prarado nesuvokiamą savo galią. Buvau nuo jo nepriklausomas, tačiau vis tiek kritau žemyn, tarsi iš lėktuvo matydamas žemę, vandenį, miškus… gal net visą vakar nuvažiuotą kelią. O gal tai buvo mano kelias nuo jaunystės Vilniaus iki vakarykščio vakaro, kai pamačiau Albertą Žadeikį, neseniai susitikusį su mirtimi (sese, broliu, tėvu, motina), neigusį pasaulio tvarką ir blaivų protą, bet vis tiek praradusį save…
       Tą akimirką, kai turėjau trenktis į akmeningos upės vandenį, užgniaužtu balsu riktelėjau ir nukritęs nuo sofos ant grindų staiga pabudau.

       5
       Rytas žadėjo gražią dieną. Stoviniavau prie lango laukdamas, kol pabus Sesilė. Gatve retkarčiais praeidavo žmogus. Trinktelėjo Žadeikių namo durys, ir į kiemą iškrypavo neišsimiegojusi Vanda. Ji žiūrėjo į saulę, rąžėsi ir žiovavo neprisidengdama burnos. Nė kiek nepanaši nei į motiną, nei į tėvą. Stamboka vidutinio amžiaus moteris, nesimpatiška, netgi jaunystėje tikriausiai nebuvusi patraukli. Kaip galėjo tokia Alberto ir Audronės šeimoje atsirasti? Gegužiukas svetimame lizde, ir tiek. Akivaizdus regresas, apie kurį neseniai prabilta: vaikai labiau apsnūdę už savo tėvus, abejingi, nebeturintys užsispyrimo ir tikslų.
       Nakties mintys ir paryčio sapnas nedavė ramybės: norėjau įsitikinti, kad Sesilė – ne kokia aferistė, ne nusikaltėlė, be pabėgėlė iš namų, kad ji sveika, kad jai nieko blogo neatsitiko. Nenorėjau prie jos lįsti, kad staiga pabudusi neišsigąstų. Tačiau, ačiū Dievui, netikėtai išgirdau smagų „labą rytą“, mergina atrodė gerai išsimiegojusi ir nebe tokia išblyškusi. Kokia iš jos nusikaltėlė? Maištaujanti paauglė, ir tiek.
       – Einu į kiemą pasigrožėti rytu, – pasakiau. – Jei nori, palauksiu tavęs.
       – Jūs nemiegojot? – šiek tiek nustebusi dirstelėjo į mano tvarkingai paklotą sofą.
       – Miegojau. Senam mažiau reikia miego, – šyptelėjau prisiminęs vakarykščią Sesilės baimę ir atžarų šūktelėjimą „Aš – lesbietė!“
       Apačioje sutikau Antosę ar Antaniną, kuri pareikalavo niekur nedingti, nes jau dengianti stalą. Po valandėlės į kiemą išbildėjo ir Sesilė. Ji žvilgtelėjo man į akis.
       – Jūs kažko susikrimtęs. Kokie rūpesčiai slegia?
       – Et, Sesile, ar nejauti, kas aplinkui sukinėjasi?
       – Ji jau kažin kur nukeliavo, – perpratusi mano mįslingą šneką, nusijuokė mergina. – Mes jai neįdomūs.
       Man iš karto palengvėjo: vadinasi, vakardienos slogutis paleido Sesilę iš savo gniaužtų.
       Pusryčiavome toje pačioje erdvioje virtuvėje. Antasia buvo prikepusi blynų ir dzūkiškos pautienės su lašinukais. Gavome po didelį kruzą visiškai neblogos kavos.
       – Tik tu valgyk, slūgela, – ragino šeimininkė merginą. – Visai sublogusi. Jūs man kaip mieliausi svečiai.
       – Ar niekas jūsų neaplanko? – paklausiau daugiau iš mandagumo.
       – Aplanko. Vaikai kaip neaplankys? Jaunėlis iš Klaipėdos kartą per metus ar dvejus atvažiuoja. Ale vienas. Martelei kaime nepatinka. Jų vaikai kažkur užsieniuos, nesuprasi, mokosi ar dirba…
       – O vyresnysis?
       – Vyresnysis? – palingavo galvą moteris. – Dar anais laikais tarnaudamas kariuomenėj apsiženijo kazachę. Ten ir liko. O dabar net laiško nebeparašo. Gal tie čiurkos jį, kaip svetimą, gyvą suėdė? Sako, ten badas, pjautynės…
       Po pusryčių išėjome į miestelį. Pavaikščiojome po parką, apžiūrėjome pseudogotikinę bažnyčią. Kiek daug čia žalumos! Kai pripranti prie miesto mūrų, toks pavasarinis pasižvalgymas po miškus ir miestelius – lyg kelionė į žaliąjį pasaulį, kur turėtų galioti kitokios taisyklės, būti kitoks suvokimas, kitoks laiko pojūtis. Deja, netgi čia neįmanoma pabėgti nuo mus valdančio determinizmo: norom nenorom, turėjome grįžti į liūdesio namus. Ačiū Dievui, kad liūdesio buvo ne per daug. Netgi velionio dukra pernelyg nesielvartavo. Šiaip jau emocingi ir linkę į teatriškumą dzūkai šįsyk buvo nusiteikę beveik kasdieniškai: iš šalies žiūrint atrodė, kad jie atlieka tik pareigą. Gal taip ir buvo: miestelio žmonės šnairomis žiūrėjo į Albertą Žadeikį, jis nenusipelnė jų pagarbos, nepritapo, nors pragyveno čia daug metų; retai pasitaiko, kad kas mėgtų save išrinktuoju laikantį žmogų. Kvaištelėjęs vienišius, nevykėlis viduramžių alchemikas. Galbūt jam reikėjo gyventi dideliame mieste, ten tokie ištirpsta minioje, tampa nepastebimi, niekam per daug neužkliūva. Tikriausiai nepritapimas ir buvo viena priežasčių, paskatinusių užsinerti kilpą? Gal sveikas kaimiečių požiūris giliai jį žeidė? Bent iki tol, kol nebuvo nužmogėjęs, paniręs į gyvulišką būvį. O gal tai buvo nesuprasto, paniekinto ir pažeminto žmogaus – jam galėjo taip atrodyti – desperatiškas iššūkis? Ne, jis nebuvo šviesos spindulys tamsos karalystėje, greičiau atvirkščiai – tamsą ir sumaištį skleidžiantis įprastoje, jaukioje aplinkoje. O jeigu Albertas Žadeikis suvokė, kad puikybė ir panieka jį galutinai atskyrė nuo žmonių, nustūmė į animalinį gyvenimo lygį (šiaip ar taip, šiuolaikinis žmogus nebepajėgia gyventi vienas, be visuomenės) ir kad jis yra ne išrinktasis, o dvasios raupsuotasis? Pasirinkimas nedidelis: beprasmis egzistavimas, keliąs aplinkinių pasibjaurėjimą, arba susinaikinimas. Miestelio gyventojams, matyt, nepriimtina nei viena, nei kita. Tačiau prigimtinis krikščioniškasis gailestingumas neleidžia visiškai nusigręžti nuo buvusio mokytojo, nors jis ir paniekino jų bendruomenę. Be abejo, jie suprato, kad Albertas pralaimėjo; dažnai pralaimėjusysis sulaukia didesnės užuojautos. O gal tai – paprasčiausia pagarba mirčiai?
       Buvo graži pavasario diena, čiulbėjo paukščiai, augo žolė, vešėjo lapai, stogai lyg būtų veidrodiniai atspindėjo šviesą, ore sklandė gyvybės kvapas, tad beveik visi laidotojai stoviniavo kieme arba gatvelėje. Sesilė, rodės, surado bendrą kalbą su keliais vienmečiais. Toks jos pasikeitimas mirties artumoje mane šiek tiek stebino, bet kartu ir džiugino, – gal kartais jai kaip tik to ir reikėjo? Gal ji pati kažką sau išsiaiškino?
       Atvažiavo kunigas, jam iš paskos į vidų nukurnėjo kelios senyvo amžiaus moterys. Tokioje ryškioje pavasario šviesoje turėjo išnykti šmėkliški mirties atšvaitai, deja, taip nebuvo – kuo skaistesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai. Vieną akimirką pasivaideno, kad pro duris išėjo Albertas Žadeikis – juodas šešėlis, netikėtai įgijęs jaunatviškų kontūrų, pasuko už tvartelio, nulėkė pro medžių šakas tolyn ir dingo horizonte. Kas tai buvo? Metafizinis blogis? Tas, kuris visą laiką gyvena tarp mūsų arba mumyse? Nesenstantis, neišnykstantis. O gal tai tik mano sumišusios, senatviškai krinkančios vaizduotės padarinys? Nes, atrodo, niekas, išskyrus mane, to nepastebėjo. Netgi Sesilė ramiai šnekučiavosi su rudaplauke vietine mergiote. Nejaugi tai būtų neaiškus ženklas tau, Kleopai Vizgirda?
       Artėjant pusiaudieniui per miestelį atslinko katafalkas, tikriausiai iš Druskininkų arba Lazdijų. Viduje pasigirdo giesmės, vyrai ant pečių išnešė karstą; paskui jį išlingavo gėlės ir keli vainikai. Į Sesilės automobilį suvirto ir nauji jos pažįstami. Iš tikrųjų jiems tai buvo beveik pramoga: garsiai sušneko, pareikalavo, kad Sesilė įjungtų smagią muziką. Ak tu jaunyste, kokia tu! Koks turėtų būti puikus jausmas, kai prieš akis – beveik amžinybė… Sesilė sąmokslininkiškai žvilgtelėjo į mane, ir staiga pasigirdo Šūbertas. Jo „Mirtis ir mergelė“. Jaunuoliai iš netikėtumo nutilo, susižvalgė, jau maniau, kad pratrūks juoku, tačiau neišdrįso: galbūt varžėsi manęs. O gal kažkas krustelėjo jų širdyse?
       Kapinės buvo už parko, netoli bažnyčios. Kunigo nesimatė, jis turbūt nevažiavo kartu – juk Žadeikis nebuvo nei doras, nei pamaldus parapijietis. Šalia duobės stovėjo kuklus medinis kryžius: be abejo, čia palaidota Audronė Daujėnaitė – simpatinga ano Vilniaus pavasario studenčiokė, kadaise Vingio parke su manimi skynusi kaštonų žiedus. Štai kaip vėl visi trys susitikome po pusės amžiaus! Kiek daug tada reiškė neištikimybė arba išdavystė! O dabar? Žengtelėjau arčiau duobės tikėdamasis pamatyti bent dalį Audronės karsto. Bet nepamačiau: matyt, duobkasiams buvo pakankamai vietos.
       Kunigo nebuvo, niekas nekalbėjo prie kapo duobės kaip įprasta mieste, giesmininkai sugiedojo „Amžiną atilsį“, vyrai nuleido karstą, duobkasiai jį užkasė. Viskas vyko kasdieniškai ir net šiek tiek skubant. Niekas neraudojo, tik Vanda ir kelios moterėlės šluostėsi ašaras. Net paukščiai nesiliovė pavasariškai čiulbėti.
       Į gedulingus pietus norinčiųjų buvo nemažai. Jautėsi šioks toks pagyvėjimas, lyg atlikus nelabai malonų, tačiau būtiną darbą. Didžiajame kambaryje, kur neseniai stovėjo karstas, buvo dengiami stalai. Mudu su Sesile nusprendėme nebelaukti, atsisveikinome su šeimininkais, dar kartą pareikšdami jiems užuojautą, ir dairėmės Antasios – norėjome padėkoti už pastogę. Kai jau sėdėjome prašmatniame forde, – man net truputį buvo nejauku prieš miestelio žmones, – mosuodama mėlynu aplankalu pro vartelius atskubėjo Vanda.
       – Vos nepamiršau atiduoti, – sušvargždė pridususiu balsu. – Čia jums tėvas paliko.
       Iš tikrųjų ant aplankalo buvo užrašyta „Kliopui Vizgirdai“ ir mano telefono numeris.
       – Nesudegė? – šiek tiek nustebau.
       – Buvo atskirai padėta, prie dokumentų. Visa kita sudegė.
       Galiausiai pajudėjome. Dar kartą žvilgtelėjau į sodybą, kur gyveno mano jaunystės draugai. Galima pamanyti, kad „čia jų nei būta, nei gyventa“, tik šiaip pabandyta įsikibti į šį žemės lopinėlį. Laikinai apsistota ilgos kelionės metu. Kieme pypkiavo vyrai, klegėjo kelios moterys, mojavo rankomis nauji Sesilės pažįstami. Niekas per daug Žadeikių nepasigedo; gal tik aš, apniktas prisiminimų, vis dar apie juos galvojau.
       Kai išvažiavome iš miestelio, atrišau aplankalą. Beveik apstulbau pamatęs, kad jame tik vienas pageltęs popieriaus lapas; eilėraštis, rašytas mėlynu rašalu; be abejonės, mano ranka. Ne, vis dėlto apačioje kitokiu braižu parašytos kelios eilutės – tikriausiai pridurtos paties Alberto. Paskubom permečiau akimis. Ir vėl prisiminiau tą vakarą, kai Albertas sirgo, aš sėdėjau prie jo lovos ir abu iki vidurnakčio rašėme „Odę mirčiai“. Senamiesčio kieme siautėjo pūga, blausiai švietė lemputė be gaubto, kitame kambaryje narnėjo šeimininkė su dukra, retkarčiais visai pritemdavo, o mes, du jauni pakvaišėliai, mėginome suvokti tai, ko žmogui nelemta suvokti. Skaityti nereikėjo, nes beveik visą eilėraštį mokėjau atmintinai.

       O štai tos Alberto juodu tušinuku – gal daug vėliau – prirašytos eilutės.

       – Kas čia? – pasidomėjo Sesilė, matyt, negalėdama suprasti, ko aš taip įkniubau į popieriaus lapą.
       – Mudviejų su Žadeikiu jaunystės eilėraštis. Vienintelis daiktas, liudijąs mūsų jaunystę.
       – Su dukra kalbėjote, kad jis daug rašė. Argi tik tiek?
       – Nieko daugiau neišliko, Sesile. Laikas sudegina mūsų gyvenimus ir net pelenus išžarsto. Štai tiek liko iš Alberto Žadeikio gyvenimo! – pakėliau ir parodžiau nedidelį languotą popieriaus lapą.
       – Turbūt ir jo žmonos?
       – Tu teisi, Sesile. Nes, rodos, Audronė neturėjo savo gyvenimo, visą jį atidavė savo vyrui.
       O tu, Kleopai, pagalvojau, tu niekam neatidavei savo gyvenimo, o kas iš jo liko? Nematerialūs prisiminimai, kurie išnyks kartu su tavimi. O juk iš tiesų buvai toks pat kaip ir Albertas Žadeikis: pilnas puikybės, nepagrįsto pasitikėjimo savimi; irgi manei esąs išrinktasis, ne toks kaip visi, apdovanotas neeiliniu talentu, gebėjimu geriau jausti ir suvokti būties paslaptis. Tik negalvojai, kad reikia visiems apie tai šaukti. Atrodo, niekam apie tai neprasitarei; o nepasakyta mintis – ne tokia pavojinga. Laiku metęs rašyti, palengva pasijutai esąs toks kaip visi, atsisakei nepagrįstų pretenzijų, tavo puikybė neskaudžiai supliuško, nugyvenai normalų gyvenimą be beprotybės priepuolių, be kritimų ir kėlimųsi. Bet ar nenorėjai būti pakvaišėlis, nepaisantis sąlygotumų, nepripažįstąs dorovės normų, neigiąs konformizmą? Žinoma, norėjai! Bet neišdrįsai. Išsišėlai kartu su jaunyste, o toliau – baigta. Kaip ir visi padorūs žmogėnai suvokiantys, kad nėra ko rabždintis į stiklo kalną, nes ne tau, Martynai, gražioji, išmintingoji karalaitė. Gal jos ten apskritai nėra? Tegu kiti kopia į viršūnes ir krinta į prarajas, jei tokie bepročiai… Mums patinka ramybė ir tyla, vos girdimas niekur neskubančio laikrodžio ciksėjimas, vakaro sutemos virš miesto, laikraštis po ranka ir televizorius prieš akis. Ar ne, Sesile? Tau ne? Tikrai? Ak, tiesa, tu norėtum skraidyti, norėtum pulti į prarajas, atsimušti į deimantu žvilgančius upės akmenis… Kaip romantiška, kaip jaunatviškai maksimalistiška… kad net verčia šypsotis…
       Sesilė nekalbino manęs, nes turbūt galvojo, kad panirau į prisiminimus, į tai, kas kadaise buvo gražu. Gražu? Ar tau taip neatrodo, Kleopai? Tu norėtum sakyti, kad tai būta, ir nieko daugiau? Kad nėra ko į praeitį gręžiotis ir traukyti pakulinių siūlų? Kad tik paskutinis nelaimėlis gali žarstyti praeities pelenus, tikėdamas rasti nesurūdijusius, vis dar žvilgančius ašmenis? Ir kad dažniausiai jis susitinka su kitokiais ašmenimis, pjaunančiais lig pašaknų, lig pat šerdies…
       Mes lėkėme per pušynus saulės nutviekstu asfaltu; spalvos nebebuvo tokios ryškios, jos, sakytum, prigeso per vieną naktį; o gal tik akys prie jų priprato. Vienur kitur stūksojo apleistos sodybos, driekėsi ištuštėję laukai, nugulti pernykštės žolės; lyg sargybiniai stovėjo elektros stulpai, nežinia ką saugantys. Dabar, žinoma, ką nors keisti beprasmiška, pagalvojau, kai smėlio laikrodyje liko kelios smiltelės. O ir nėra reikalo. Senatviškas šėlsmas visada atrodo juokingas arba panašus į skerdyklon varomo galvijo blaškymąsi. Dalgis išpustytas, Kleopai, ar verta lyg varlei prieš jį šokti?
       Užsukome į Alytų. Laidotuvių nuotaika išsisklaidė, ir mes vėl galėjome būti kasdieniški; apytuštėje kavinėje sėdėjome vienas priešais kitą. Didžiadvasiškai pasiūliau Sesilei rinktis ką tik nori.
       – Norėčiau taurės vyno, – pasakė mergina, – bet žinau, kad negalima.
       Jau norėjau paauklėti Sesilę, primindamas jos amžių ir svaigalų žalą, tačiau laiku prikandau liežuvį.
       – Kodėl? – pasidomėjau.
       – Dabar tokia mano nuotaika – keistas palengvėjimas.
       – Po laidotuvių visada taip būna, – linktelėjau ir tuojau pat paklausiau: – O kas tau vakar buvo nutikę?
       Mergina ėmė gręžioti akis į šalį, kad tik nesutiktų mano žvilgsnio.
       – Nieko… nenoriu to prisiminti… aš jums pasirodžiau labai negraži ir neįdomi?
       Pastaruosiuose žodžiuose galėjau jausti bręstančią moterį, bandančią koketuoti, kad tik nereikėtų sakyti teisybės.
       – Na ką tu, Sesile! Tavo atjauta ir rūpestingumas mane tikrai pribloškė. Šiais laikais mes įpratę nedaug tikėtis vienas iš kito. Tu buvai nuostabi. Bet vis dėlto…
       Mergina valandėlę delsė apsimesdama, kad žiūri į virtuvės pusę, lyg labai lauktų vištienos kepsnio.
       – Vakar buvo mano gimimo diena.
       – Iš tikrųjų? Ir tu nesakei? Sveikinu, nors ir pavėluotai! Gaila, kad čia nėra gėlių. Bet, tikiuosi, rasime jų pakeliui. Tokia proga užsigeidei pasivažinėti, ar ne?
       – Taip… – merginos veidą iškreipė grimasa: akys skausmingai primerktos, šypsena nenuoširdi ir paniekinanti. Bet tai nebuvo skirta man, greičiau pačiai sau. – Pasivažinėti ir trenktis į pakelės medį. Arba apsiversti upelyje.
       – Kodėl, Sesile?
       – Niekas neprisiminė mano gimimo dienos.
       – Ir vien tik dėl to?
       – Ne, ne vien dėl to. Yra daug priežasčių. Bet kam jums mano rūpesčiai?
       – Sesile, tu manimi nepasitiki?
       Ji pradėjo neramiai sukiotis, tarsi būtų nusikaltusi ir stovėtų klasėje prieš mokytoją. Tačiau mano žvilgsnis buvo atkaklus ir raginantis.
       – Pasijutau niekam nereikalinga… bjauri išsižiojėlė, atkari nykybė… lauko pelė, kurią bet kas gali paspirti, nutvoti… Supratau, kad gyvenimas nusigręžė nuo manęs. Nebežinojau kitos išeities…
       Turėjau kuo rimčiausiai reaguoti, kad tik dar labiau neįskaudinčiau Sesilės. Tai, ką aš vertinau ironiškai arba elegiškai šypsodamasis, jai tikriausiai kėlė daugybę niūrių minčių.
       – Išeičių yra daug ir įvairių, – paprieštaravau.
       – Ne, – užsispyrusiai papurtė galvą mergina. – Yra tik dvi: arba taip, arba taip! Iš tikrųjų būčiau tėškusi į kokį medį… mane galėjo išgelbėti tik stebuklas. Ir tada pamačiau žmogų, kaip du vandens lašai panašų į mano senelį. Bent man taip pasivaideno, kai pralėkiau pro jus. Senelis vienintelis mane mylėjo, jis visada turėdavo man laiko…
       Atnešė kepsnius, mes neskubėdami valgėme, mergina nužvelgdavo įeinančiuosius arba išeinančiuosius. Nenorėdamas sureikšminti neprotingų Sesilės ketinimų, tyčia nebeklausinėjau apie vakardieną. Tačiau ji vėl apie tai prabilo:
       – Važiuodama su jumis negalėjau to padaryti, tad Liškiavoje nutariau „skristi“ nuo piliakalnio… Bet paskui, kai pamačiau jūsų draugą, tokį baisų, sudarkytą mirties… kai sužinojau, kad jis pats prisišaukė giltinę, kai išgirdau, kaip netolerantiškai apie jį kalba… kai suvokiau, kaip nejaukiai žmonės tyli nepritardami, o kiti net smerkdami, pradėjau suprasti, kad tai – ne protestas, o paprasčiausias pralaimėjimas, silpnumas…
       Merginos balsas virto šnibždesiu, paskui – visiškai nutilo. Atrodė, kad ji niekaip negali atsipjauti gabalėlio mėsos – net prikandusi lūpą brūžino peiliu kepsnį. Sesilė beveik pakartojo mano samprotavimus, kuriuos įsivaizdavau esant giliamintiškus ir pasiekiamus tik įgijus didelę gyvenimišką patirtį. Truputį susigėdau suvokęs, kad vis dar tikiu, jog mano amžius ir intelektas teikia man šiokio tokio išskirtinumo.
       – Kada grįš tavo tėvai? – paklausiau kuo kasdieniškiau, tarsi norėdamas pabrėžti, kad tai, ką kalbėjo mergina, yra savaime suprantamas dalykas ir taip gali atsitikti kiekvienam žmogui.
       – Gal rytoj, – sumurmėjo Sesilė ir, atrodo, pati suprato per daug apie save pasakiusi.
       Mums išvažiuojant iš Alytaus pamačiau gėlių kioską ir parodžiau merginai.
       – Ne, – atkirto ji, – čia negalima sustoti!
       – Jausiuosi tau labai skolingas.
       – O man patinka turėti skolininkų, – šyptelėjo Sesilė ir padidino greitį.
       Važiavome tiesiai į Šiaurę. Tolumoje sudūluodavo miškas, pamažu artėdavo, įnerdavome į jį, garsiau imdavo šniokšti padangos, mirguliuodavo saulės nutviekstas kelias; kitur mus pasitikdavo šešėliai, medžiai lėkdavo atgal vienas paskui kitą, atsiverdavo vešliai sužaliavusios laukymės.
       Kai perriedėjome Aleksoto tiltą, norėjau atsisveikinti su Sesile, bet ji užsispyrė nuvežti mane tiesiai į kiemą. Kol sukiojomės Senamiesčio gatviūkštėmis, piniginėje suradau užsilikusią vizitinę kortelę ir kitoje pusėje stambiomis raidėmis užrašiau: senelis Kleopas.
       – Jei užslinktų tamsesnis debesėlis, skambink, – pratariau dėdamas kortelę ant panelio. – Visada rasiu laisvą pusdienį.
       – O be debesėlio galima? – sąmokslininkiškai šyptelėjo mergina.
       – Galima, – nusijuokiau lipdamas iš automobilio.
       Sesilė padavė mažą siauru delnu ranką. Tačiau jos paspaudimas buvo tvirtas.
       Žiūrėjau, kaip ji norėdama apsisukti neįgudusiai manevruoja.
       Et, pasakiau pats sau, verta keliauti. Net į pamiršto draugo laidotuves.

       2003

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt