|
<< Atgal
LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS
Pergalių metai užriby
Kai Pergalės mėnraštį Juozas Aputis
perkrikštijo į Metus, pamenu, pasigirdo ir samprotavimų, o kuo gi buvo blogas
senasis pavadinimas, esą žodis Pergalė ir lietuviškas, o pats savaime lyg ir
neturi to sovietinio atspalvio. Buvo juk ir Saulės, ir Žalgirio mūšiai, buvo ir
žygiai iki Juodosios jūros, į Smolenską ir Maskvą, buvo Nepriklausomybės kovos
visokių pergalių buvo. Tad žodis neutralus, niekuo dėtas, svarbu leidinio turinys,
tačiau buvo ir kalbama, kad su skaitytojo įpratimu skaityti Pergales reikia
skaitytis. Pavadinimas pasikeitė 1991 metais, taigi, jau gyvenant antruosius
Nepriklausomybės metus, siekiant, kad ji taptų realia, o ne tik Kovo 11-osios Akte
užrašyta pergale. Atšventėme Nepriklausomybės Akto penkiolikos metų jubiliejų,
aikštėse jaunimas pasidainavo ir pasišoko ne blogiau kaip per Kalėdinių eglučių
įžiebimus. Paryčiais miestų komunalininkai surinko stiklo šukes ir šiukšles, tad
gyvenimas tęsiasi, plaukia vaga, kurios vingių ir trajektorijų niekas nežino ir
nebesiryžta spėlioti.
Šiemet kovo 11 dieną ištrūkau iš Vilniaus su
draugais švęsti jubiliejų į Salaką. Oras puikus, reto grožio pakelės peizažai
kiek tik akys užmato sidabru ar auksu blizguriuojantys į kalvas laukai, nelygu ar
saulė už debesies, ar jau lenda pro kraštą. Žodžiu, Dievo parėdymu turėkite sau ir
gražią saulėtą dieną. Pro apsupusias Uteną automobilių prekyvietes (kalbama, kad
čia padėvėtų automobilių Meka visoje Rytų Europoje) įvažiuojame į Aukštaitijos
sostinę. Keista, bet per visą miestą vos ant vieno kito namo matai iškeltą
trispalvę, dažniausiai ant pastatų su valdiškomis ar komercinėmis iškabomis. Jie
kelia vėliavas, nes pagal įstatymą juos gali nubausti piniginėmis baudomis, sako
vairuodamas automobilį mano krikšto sūnus, teisės studentas. O paprastas žmogus
gali elgtis savo nuožiūra kelti vėliavą arba nekelti. Mano galvoje vėl sukirba
straipsnelio pradžios leitmotyvas Metai ar Pergalė? Jei tokį reginį
imčiau aprašinėti Pergalės žurnalui, ne vienas sakytų, kad rašau groteską,
ironizuoju, ieškodamas neatitikimų ir nedermių, dėl pasišaipymo su paslėptu moralu.
Metai visai kas kita. Prieš septyniolika metų, draugovininkų, milicininkų,
KGB darbuotojų įsiūčiui, Vasario 16 naktį kaži koks nacionalistas, matyt, LRT
darbuotojas, prikabino trispalvę ant šios įstaigos rūmų forposte, kuris saugojo
visuomenę nuo nacionalistinių išpuolių ir skleidė teisingiausias pasauly idėjas.
Linksmas buvo pasityčiojimas ir iš tų uniformuotų vargšų, kurie rytą su apmokytais
vilkšuniais šniukštinėjo ir uostinėjo rūmų koridorius, į juos neįsileisdami
darbuotojų. Kiekvienas buvo įtariamasis. Tai istorija labiau tinkanti Metams. Per
septyniolika metų išbluko Sąjūdžio laikų vėliavų spalvos, o lietūs ir vėjai jas
gerokai pakedeno ir padraskė. Tokią vėliavą gali saugoti namie kaip relikviją iki
kitos dainuojančios revoliucijos, bet kelti prie namo gonkų ją šiandien
nebetinka. Nauja trispalvė, sako, kainuoja apie 60 litų. Ir kas gi ryšis dabar tokioms
nenumatytoms išlaidoms, kai nėra sutaupytų kojinėj pinigų nekompensuojamiesiems
vaistams, švirkštams, tvarsliavai, gydytojui, gydymui ir laidotuvėms su šermenimis.
Prieš septyniolika metų buvo tad anokia čia ir Pergalė? Greičiau
Metai laikas, savaip perstatęs ir pergrupavęs vertybes ir nuostatas. Jei
norite, kad būtų juokingiau, tai Pergalė. Įžvalgus buvo J. Aputis, nors kai
apsuki klausimą dar ir trečiaip išnyra vėl visai kitos mintys.
Įvažiuojam į Salaką, prie kaimyno trobos
pristatyta mašinėlių, kaip vaikystėj žemaičiai vadindavo lengvąsias,
snieguotu keliu atklibinkščiuoja seniokas įraudusiu veidu, vilkintis nubrizgusiais
avikailių puskailiniais, nebepamenu jo vardo Petras ar Rapolas, sveikinasi ir kalba
lyg su senu pažįstamu. Manau, apsipažinęs, bet ne, nori pabendraut su miesčioniu, ir
tiek. Klausiu, kas čia pas kaimynus atsitikę, ir tik tada, vėl atsigręžęs į jų
trobą, pamatau ant tako pabarstytų eglišakių. Numirė, sako, tuoj išneš.
Per šventes trys duobės. Anam kaimo gale kaži kokia moterėlė, o už bažnyčios
dar vienas. Iškask tu per dieną kad gudrus tris duobes, kai tiek sniego ir toks
įšalas... Jaunas buvo, sako, tik septyniasdešimt metų, tiesa, invalidas,
prieglaudoj jau kelinti metai gyveno, bet palaidot giminės pasiėmė. Jei ne per brangios
laidotuvės, tai dar ir apsimoka. Žodis po žodžio ir išsikalbėjo žmogus, kol iš
namų išnešė karstą. Grabas ką grabas? 350 litų, nu, vainikui,
duobkasiams, bažnyčiai, gedulingai vakarienei taupiai laidodamas trijų pensijų
neišleisi. Tai jau Pergalė. Įsijungė žmogelis į laidotuvių procesiją ir
nulingavo paskui katafalką giedodamas: Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie,
ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Iš tikrųjų amžinoji šviesa nepripažįsta
dienos ir nakties, nepripažįsta laiko, nebepripažįsta metų, nes tai yra kiekvieno
mirtingojo pergalė prieš kasdienybę kokiuose nors rajono prieglaudos namuose, prieš
nepagydomą ligą ir nepakeliamą skausmą. Sakytum, ne taip dar blogai surėdytas šis
pasaulis, gailestinga ir sesuo Giltinė, jei pasigaili žmogaus, kuris nesikviečia
daktaro su eutanazijos švirkštu. Šie žmonės gyvena ir nugyvena savo gyvenimus visai
kitu ritmu, nei mes miestuose. Salako ir panašių į jį miestelių pašto niekad nėra
pasiekę Metai, Literatūra ir menas, Nemunas, 7 meno dienos,
juose nėra interneto kavinės, nors kone kiekvienoje troboje yra keturi TV kanalai, per
kuriuos prieš rinkimus žmogelis išgirsta nuostabių dalykų, lyg iš kokių vaikystėje
girdėtų stebuklinių pasakų, kuriomis malonu patikėti. Tad suprantamas ir tas
raudonveidžio žmogelio didelis noras išsipasakoti ir pasišnekėti su savaitgaliui
atvažiavusiu miesčionim. Tik, gink Dieve, nepradėk jo mokyti, aiškinti jam savo tiesų
ar moralizuoti, kas buvo daroma visą mūsų naujosios istorijos laikotarpį. Dėl to
atotrūkis tarp vadinamųjų elito žmonių ir tų, kurie užpustytuose kaimuose ištisą
pusmetį zuja tarp savo namų, daržinės, tvarto ir krautuvės, nenumaldomai plėtėsi ir
gilėjo.
Kaip tik tada, kai Lietuva, Latvija ir Estija
rugpjūčio 23-iąją išėjo į Baltijos kelią, netyčia man nusišypsojo laimė nuvykti
į Paryžių švęsti Prancūzijos didžiosios revoliucijos 200-ųjų metinių. Jaučiausi
tos šventės ir daugybės konferencijų dalyvis, tačiau sykiu ir turistas, nes be galo
norėjosi apžiūrėti, apvaikščioti ir patirti miesto, kuris nuo vaikystės man buvo
mitas, dvasią. Ir kiekvieną mano turistavimo dieną viena iš būtinai aplankytinų
maršruto vietų buvo Notre-Dame katedra. Užversdavau galvą į vitražus, prieš
altorius klaupdavausi ir stodavau, kaip nuo vaikystės buvau išmokytas, paskui vėl
sukdavau ratus aplink stacijas, ir staiga visai netikėtai išvydau neįprastą mums,
lietuvių katalikams, vaizdą. Šoninėje koplyčioje vienas prieš kitą sėdi du
žmonės ir šnekučiuojasi kunigas ir solidaus amžiaus vyras. Vėliau vieno
paryžiečio paklausiau, kas tai per ritualas. Sako: Na, žmogus atlikinėjo
išpažintį. Ir tada aš perkandau psichoanalitikų atradimo prasmę, kad
išpažinties esmė yra visai ne nuodėmės prisipažinimas, bijant atpildo, Dievo
rūstybės ir Pragaro. Tai greičiau nuodėmingo, vargšo ar vienišo žmogaus poreikis ir
galimybė išsikalbėti, išsipasakoti girdinčiam ir suprantančiam, beje, ir noras bei
troškimas būti suprastam ir išklausytam. Tai ne kas kita kaip psichoterapija, kurios
negausi šiandien niekur, pro jokį viešojo diskurso kanalą. Iš šios tolimos
digresijos grįžtu prie iškeltos temos. Tokio nuoširdaus pašnekesio stygius, kai nesi
mokomas, kaip turėtum suprasti realybę, kaip turėtum elgtis per rinkimus, ir atvedė
paprastą žmogų prie to, kad gražiai sulankstęs Sąjūdžio laikų vėliavą jis vėl
pakišo į tą vietą, kur anų laikų trispalvė penkiasdešimt metų buvo paslėpta
laukiant geresnių laikų. Metai padarė savo.
Dar už kelių dienų su paliegusiu tėvu
užpustytais keliais važiuoju į Mielitilčio kaimą maitinti mūsų bites. Kaimas tarp
Ignalinos ir Visagino, sovietmečiu išdegęs, iš keturiolikos likę tik trys žiemomis
negyvenamos, iki langų užpustytos trobos. Iš vienos pusės per kiemus teka Dysna, už
tvartų pušynas, už pušyno pelkė, susijungianti su upe, visas miškas nusėtas
XI a. pilkapiais ir pačiam smaigaly, kur upė susisiekia su pelke, piliakalnis. Gali
būti, kad tuomet čia Dauguva atplaukdavo vikingai, kuriems ši medinė pilis ir
gyvenvietė buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Klausiau Alfredo Bumblausko, tačiau jis man
apie šią vietovę tepasakė tiek, kad čia buvo gausiai apgyvendinta teritorija,
degtiniai kapai, kurių didžioji dauguma archeologų mėgėjų, aukso ir senienų
ieškotojų jau iškasinėta.
Sniego tiek, kad automobiliu net neketink sukti į
mišką. Sentikis Aleksandras pakinko į roges savo trimetę kumelę ir veja ją miško
keliuku, šokinėdamas per nugriuvusius medžius porą kilometrų mūsų sodybos link.
Tačiau pusiaukelėj stabteli, ir aš netikiu savo akimis skersai miško plačiausia,
gal penkiasdešimties metrų pločio, proskyna, į stirtas sukrauti plastikiniai
vamzdžiai ir tolumoj didžiuliai rūkstantys kelmų laužai. Sako: Va, matot, kaip
viskas greitai keičiasi, tiesia dujotiekį vos ne per jūsų kiemą ir maudyklę.
Iš tikrųjų tiesia. Suprantu, kad ne haliucinacija. Pergalė.
Klausiu: O kieno buvo miškas? Na,
miško nespėjo savininkui grąžinti, išvežė visą miškovežiais.
Gal prieš dvidešimt metų, pamenu, kai Vilniuje
Tilto gatvėje mėgino kaži kokie partiniai savivaldybės gudragalviai nugriauti namą ir
pasistatyti sau kitokį, Marcelijus Martinaitis atsistojo po ekskavatoriaus kaušu.
Jis parodė pilietinį sąmoningumą ir valią pasipriešinti nomenklatūros savivalei.
Tada valdžia tokio žmogaus kaip Martinaitis dar bijojo, ir Tilto gatvė buvo išsaugota.
Dabar, kai po penkiolikos Nepriklausomybės metų per pilkapius, upelius ir senąsias
baltų gyvenvietes neaišku kokios bendrovės varo dujų trasas, istoriniuose piliakalnių
landšaftuose planuoja sąvartynus, nelabai beliko, kas po ekskavatoriaus kaušu
atsistotų. O jei ir atsistotų, ar pasikeistų kas nors?.. Kas tai? Pergalė ar
Metai po penkiolikos Nepriklausomybės metų? Per tuos metus siekėme ir pasiekėme
keliamų valstybei tikslų, tapome Europos bendrijos ir NATO nariai, tačiau per tą patį
laiką išsiugdėme ir naująją nomenklatūrą godžią ir cinišką, kuri niekados
neatsisės kaip tas Notre-Dame kunigas su paprastu žmogumi vienas prieš kitą
pasišnekėti apie jo nelaimes, nusivylimus, paklydimus ir skausmą.
Kiekvienas futbolo komandos vartininkas tyliai
džiaugiasi, kai kamuolys išspiriamas į užribį kuo toliau nuo jo vartų, jis
nesąmoningai trina pirštinėmis, kai neštuvais už aikštės ribų išnešamas
mušantis įvarčius puolėjas, tačiau ateina diena, kai jis savo sportinius batelius ir
marškinėlius pakabina ant kablio, ir jam truputį gėda dėl to savo tylaus džiaugsmo,
nes jis nebuvo iki galo kilnus ir garbingas sportininkas. Tai tik šio rašinėlio
pabaigos metafora, jungianti savin kelias prasmines dimensijas pergalės, metų ir
užribio, vietos, kurioje anksčiau ar vėliau atsidursime neiškėlę nei baltos, nei
trispalvės vėliavos. Prieglaudos, kapai, Airija, Anglija vis besiplečiantis
užribis.
Salako kapinėse, matau iš tolo, žybsi saulėje
viena po kitos kastuvų geležtės, praskrenda šarkų būrys sidabriniais sparnais,
puslankiu sustojęs žmonių būrelis dar sugieda porą giesmių ir Lietuva brangi,
paskui sėda į mašinas, užveda variklius, ir šarkos visu būriu pakyla nuo laidų,
apsuka kelis ratus ir nuskrenda.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|