|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Pavargusio žodžio erdvė
|
|
Romualdas Granauskas.
KENOTAFAS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 172 p. |
|
Naujasis Romualdo Granausko romanas
Kenotafas anotacijoje įvardijamas kaip žodžio paminklas. Ši reikšmė
tinka ne tik pačiai kūrinio temai (sudėtingų pokario mokytojų likimų vaizdavimas),
ji atveria ir kūrinio potekstes numanomas interpretacijas. Romanas rašytas tarsi
destruktyvios ir konstruktyvios žodžio galios ir funkcijos, įtakos tekstui ir žmogaus
likimui, gyvenimo ir kūrybos prasmės patikrinimas (Kokia viso tavo rašymo prasmė?..
<...> Ar žmonės taps kitokie <...> ?.., p. 19). Kenotafo tekstą
kuria itin paprasti, rupūs, tarmiškosios frazeologijos veikiami žodžiai, tačiau jais
aprašomos situacijos nekasdieniškos, galima sakyti, metafizinės, atveriančios
būties klausimus, į kuriuos atsakoma ne žodžiais, o pačia būtimi. Tai pabrėžia
autoriaus pasitelkta žmogaus ir medžio paralelė: sunkiai sergantis rašytojas prašo
beržo, kad šis nelapotų tol, kol jis neužbaigsiąs savo misijos. To prašoma ir iš
supančių žmogaus būtį sferų, kurias nuo senų senovės įkūnija medis, trimis savo
dimensijomis sujungiantis stichijas, pasaulius ir dievybes. Galima netgi teigti, kad 22
puslapyje kursyvu išskirtas tekstas (...Dieve, didelis Dieve dirvų, dirvonų ir
akmenynų...) tai laiko prašymas, gyvasties pratęsimo maldavimas. Tirštas,
gaivališkas teksto grožis, pirmapradžio kalbos ritmo valdoma struktūra, sakralinės
reikšmės, kuriose labai ryški pagoniškosios jausenos dominantė, tačiau potekstėje
(antrajame semantiniame Kenotafo lauke, kurį susikurti turi pats skaitytojas)
atsiskleidžia ir krikščioniškosios būties aspektai nugrimzdusi mitiniame laike
kaltė, atgaila, prisikėlimo viltis.
Paradoksali šįsyk ir rašytojo misija kurdamas
knygą jis ne rašo, o perskaito kito žmogaus gyvenimą. Jis netgi išplėšiamas iš
mirties nagų, kad tą likimą ne tik perskaitytų, bet ir suvoktų. (Galima pasakyti, kad
tai aliuzija į žmogaus gyvenimo prasmės perskaitymą apskritai.) O tam
literatūrinės raiškos priemonių ne visada pakanka veikiausiai reikia už
žodžio ribų sukuriamo lauko, kurį tikrintų ne paradigminių tiesų ir taisyklių
valdomas protas, ne vaizduotė ir netgi ne meninė intuicija, o gyvenimo patirtis ir tos
būties tiesos, kurios visados lieka mįslėmis. Galbūt dėl to nukenčia tai, ką
vadiname teksto faktūra galima pajusti išraiškingesnių žodžio ir siužeto
spalvų, reikšmių, metaforų trūkumą. Regis, šiame romane autoriui tai nebėra
svarbiausia. Žodžiui, kaip vienam iš Būties medžio dvasių, prireikia savotiško
poilsio. Senatvėj ir su pačiais žodžiais kažkas atsitinka. <...> kiekvienas,
pirmąsyk tavo lūpų ištartas, yra tartum iš jų išskridęs raibaspalvis nematytas
paukštelis. <...> Senatvėje <...> bijai net vieno iš jų netekti, nes pro
lūpas, pro tavo sukąstus plastmasinius dantis jau niekada nebeišsprūs tas nuostabusis
raibaspalvis paukštelis (p. 1920). 22 puslapio tekstas malda, kontrastuojanti
su kitais teksto segmentais, atrodanti netgi kaip svetimkūnis neatsitiktinis, kaip
neatsitiktinė yra beržorašytojo paralelė. Per paprastus, lietuvio mitinei savivokai
artimus paukščio ir medžio įvaizdžius perteikiamos visuotinės būties tiesos
mįslės. Šių įvaizdžių aprėptyje telpa bene visos Kenotafo prasmės ir
interpretacijos. Laisvės, vergijos, beprotybės, gyvuliškumo temos priklauso ne tik
erdvinei Būties medžio struktūrai (žemei ir žmogaus gyvenimui), bet ir
kasdieniškajai, tai, kurią galima pačiupinėti. Rąsto siena su joje įkalta
gembe veršiui ir beprotei Mockienės mergelei, lopšio ir karsto lentos, medžio
drožlės Mockaus vaikų plaukuose ir lubos, į kurias pamėtėta mergelė susitrenkia
galvą ir išprotėja baugios ir paslaptingos Būties medžio dimensijos, iš
kasdieniškos medžiaginės sferos peraugančios į metafizinę erdvę, kur susipina
tėvų kaltės, Dievo bausmės, aklo atsitiktinumo motyvai.
Suprasti, suvokti, pagrįsti neretai beprasmiškus ir
žiaurius likimo poelgius įmanoma galbūt žvelgiant tik iš ten, kur baugiosios žemės
(medžio) dimensijos nebeturi galios iš Didžiosios šviesos. Bet pagrindinis romano
personažas rašytojas grąžinamas į žemiškąją dimensiją suprasti kančios
prigimtį turime ten, kur kenčiame. Šviesa erdvė, kurioje nebeveiksmingas žodis,
vienas iš destruktyvių žmogaus įrankių. Ar aš pajėgsiu suprasti daugiau negu
tada supratau?.. (p. 11) klausia rašytojas, ironiškai žvelgdamas į savo
reinkarnaciją. Vienas esmingųjų Kenotafo klausimų ar reikia gimti
antrą (trečią etc.) kartą, jog suvoktumei, kad tobulo gyvenimo, gyvenimo be klaidų,
nebūna?.. Matyt, ne reikia tik suvokti, koks vienintelis buvo tavasis likimas šalia
kitų. Ir ne tik žmonių. Bene įspūdingiausios romane veršio gyvenimo peripetijos.
Jau ankstesniame romane Duburyje autorius pateikė kraupokų, zoomorfiškais
virtusių likimų pavyzdžių (šunų ėdikas), kurie liudija veikiau ne žmogaus
degradaciją, o iniciaciją į baugiąsias mitines gelmes, tapimą ne žmogumi, o veikiau
mitine būtybe, kuriai artimesnė ne žmogaus sąmonė, bet gyvulio instinktai. Tokia
iniciacija, nulemta aklo atsitiktinumo, atitenka Mockienės mergelei. Tik dar
šiurpesnė, kadangi iš mergelės atimamas bene pagrindinis žmogaus sąmoningumo lygmuo
kalba. (Beprotė tegali staugti kaip žvėris.)
Todėl paradoksaliai nuskamba mokytojos D. žodžiai
apie laisvę (Žmogus be laisvės irgi tampa gyvuliu, p. 123). Jie iliustruoja ne
tik to laikotarpio politinę sistemą (be sistemų neįsivaizduojama jokia santvarka
jokiais laikais) veikiau pabrėžia, koks svarbus žmogui yra šviesus protas, etinė
laikysena, humaniškumas. Šie dalykai ir sudaro laisvės esmę. Mockienės mergelė,
prikaustyta grandine prie sienos, ir veršelis kitame trobos gale dvi kraupios
laisvės vergijos, žmogausgyvulio paralelės, o reikėtų, kad tai būtų
ryškios, nesutaikomos opozicijos. Nelaisvė atima ne tik protą ji paralyžiuoja
jausmus, juoką keičia baime, dėsningumus paradoksais (Visos grindys stalinais
nuklotos!.. Jeigu kas pamatys, kad jūsų veršis ant Stalino šika baisu ir pamislyt,
kas gali būti!.., p. 122). Minėtas pavyzdys liudija, kad nutrinama riba tarp
gyvuliškosios ir žmogiškosios sąmonės: protu nebesuvokiami tabu virsta viena iš
tamsiųjų ir pačių giliausių būties dimensijų, kur valdo ne sąmonės, o pats
stipriausias baimės instinktas.
Kenotafas tai ir romanas apie meilę. Čia
tiktų žodžiai iš vieno kino filmo, irgi pasakojančio apie šį taurų jausmą:
Jeigu meilė būtų pasirinkimas, kas rinktųsi tokį nepaprastą skausmą?.. Meilė
Kenotafe ne pasirinkimas ir ne atsitiktinumas, o tiesiog būties duotybė, tokia
pat natūrali kaip ir kančia. Galima tik nuspėti, koks tragiškas mokytojos D. ir
mokytojo Č. meilės grožis slepiasi už šykščių pasakotojo žodžių. Skaitytojui
duodama užduotis ne peržvelgti tekstą, o įžvelgti tai, kas neparašyta.
Šiuo atžvilgiu verta paminėti vieną sceną šokį mėnesienoje ant ledo ir dviejų
akių dvikovą: spindintį mokytojos D. žvilgsnį ir piktą mokytojo Č.
žmonos. Akių motyvas romane neša visą kūniškumo naštą. Žmogaus akys,
kuriose nebešvietė nė menka proto švieselė( Mockienės mergelė, p. 110) ir
slyvų spalvos veršio akys, kuriomis jis lydėdavo savo mamą mokytoją D. pro
langą. Meilė, kuriai užtenka akių žvilgsnio (Nejaugi mylėti žmogų galima tiktai
atsigulus šalia?.. <...> Į akis vienas kitam pasižiūrėdavo. Mylimo žmogaus
akys tau pasako viską, p. 148149). Laikais, kai žmogaus kūnas yra tik organinė
medžiaga, tik gabalas mėsos, tik pigus (ar brangus) daiktas, akių žvilgsnyje kaip
niekad skausmingai atsispindi paniekinta siela. Paralelė su nūdiena: kokios veršio
ar žmogaus akys šiandien žvelgia pro kūno langą? Kaip laisvas žmogus suvokia
savo laisvę? Ką šiandien jam reikštų vienam trobos gale už lenciūgo
pririštas žmogus, kitame gyvulys? Perfrazuojant autorių, ar mes šiandien
suprasime daugiau, nei anąsyk žmonės suprato? Juk visa tai, kas vyko, gali
pasirodyti kai kam ir lėkšta, ir sentimentalu, tačiau tada, kai viskas tas vyko, kas
būtų drįsęs taip pasakyti? (p. 97). Lėkšti sentimentai, banalybės, žiaurumas,
protu suvokiami ir nesuvokiami dalykai yra gyvenimo kasdiena, jo autentika. Perteikti tai
(ir nepasiduoti tam) rašytojui visada kainuoja daug jėgų. Kenotafe daug kas
palikta geranoriško skaitytojo interpretacijoms. Bet jei skaitytojas toks nėra?..
Romanui teks susidurti su kritiškomis intencijomis. Ir nieko čia nepadarysi. Rašytojas
žmogus, kuriam jokiame amžiuje netaikomos nuolaidos. Kai žodžių paukščiai vis
rečiau palieka Būties medžio šakas, skrydis išlieka amžinas, jokioms madoms
nepasiduodantis instinktas. Ir nors sparnai nebe kelia, o sveria, vis vien reikia
skristi...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|