|
<< Atgal
Apie autorių, parašiusį vieną
įspūdingiausių literatūrinių filosofinių kūrinių Trijų žingsnių trobelė,
duomenų yra mažai. Manoma, jog jis gimė 1154 ar 1155 m. sostinėje Kiote, tais laikais
žinomoje šeimoje. Pasak kai kurių šaltinių, autoriaus senelė iš tėvo pusės
tarnavo imperatoriaus rūmuose, o tėvas buvo paveldėjęs garsios Kamo šintoistų
maldyklos dvasininko postą.
Senelės pastangų ir padėties dėka (beje, ji
auklėjo nuo mažens) Kamo no Chōmei nuo jaunų dienų pradėjo lankytis imperatoriaus
rūmuose. Patekęs į dvarą, kuris dar gyveno Heiano epochos (IXXII a.) tradicijomis,
troškimais ir nuotaikomis, pradėjo domėtis tuo, kuo domėjosi visa imperatoriaus
aplinka, menais, ypač poezija ir muzika. Neabejojama, jog šiose dviejose srityse
Kamo no Chōmei pasiekė puikių rezultatų, nes buvo laikomas vienu ryškiausių ano meto
poetų ir muzikantų. Nemaža jo kūrybos dalis buvo įtraukta į Shinkokinwakashū
(Naujasis ankstesnių ir vėlesnių eilių rinkinys, XIII a. pr.). Jis taip pat
sudarė budistinių novelių setsuwa rinkinį Dvasiniai atradimai
(Hosshinshū), parašė apybraižų apie japonų poetiką.
Įžengęs į ketvirtąją dešimtį, Kamo no Chōmei
palieka namus, paveldėtus iš senelės (tai mes sužinom iš jo kūrinio), ir pasirenka
atsiskyrėlio gyvenimą. Apsistoja lapinėje trobelėje Kioto apylinkėse netoli Kamo
upės ir išgyvena ten daugiau nei dešimt metų.
Ilgametis Kamo no Chōmei patronas eksimperatorius
Gotoba (11801239) bando susigrąžinti didį poetą ir muzikantą į visuomeninį
gyvenimą. Jo raginamas, Kamo no Chōmei ryžtasi tęsti giminės vyrų tradiciją ir
pretenduoja gauti šintoistų dvasininko vietą, tačiau dėl užkulisinių intrigų į
maldyklą nepriimamas. Ši nesėkmė tampa lemtingu gyvenimo įvykiu poetui, kurio galvoje
pamažu bręsta idėja visiškai atsiriboti nuo pasaulio, pasilikti vienumoje ir
atsisakyti žemiškųjų rūpesčių. Jausdamas polinkį į budizmą, jis palieka senąjį
būstą ir apsigyvena nedideliame namelyje Ohara kalnuose, Kioto šiaurės rytuose. 1207
m. tapęs vienuoliu, gauna naują budistinį vardą Ren'in. Paskutinius savo gyvenimo
metus praleidžia visiškai atsiskyręs mažoje trijų žingsnių kalnų trobelėje
sostinės priemiestyje Hino. Čia jis ir parašo savo garsiausią kūrinį Hōjōki,
kurį, jo paties teigimu, baigia 1212 m. trečio mėnesio paskutinę dieną pagal Mėnulio
kalendorių. Kamo no Chōmei mirė 1216 m.
Senaisiais amžiais viena
mėgstamiausių Japonijoje literatūros formų buvo zuihitsu (paskui
teptuką). Ką gi reiškia šis žodis? Ne daugiau nei tai, kad autorius atsisėda prie
stalo, išmaišo tušą, merkia į jį teptuką ir paliečia popierių. Teptukas popieriuj
palieka ženklą, paskui kitą tartum pats bėga nuo vienos eilutės prie kitos, o
įkandin jo plaukia mintys, svajos, jausmai, nuotaikos.
Kamo no Chōmei Trijų žingsnių trobelėje,
kuri laikoma įdomiu, nors ir ne visai tipišku zuihitsu pavyzdžiu ir vienu iš
trijų svarbiausių japonų klasikinės literatūros tekstų, pasakoja apie savo
vienuolišką gyvenimą, žemiškosios būties netvarumą, ieško gyvenimo prasmės
budizmo tiesose.
Čia publikuojamos kūrinio ištraukos.
KAMO NO CHŌMEI
Trijų žingsnių trobelė
Iš senosios japonų k. vertė OKSANA
MUSTEPANENKO
Sruvenančios upės tėkmė yra nenutrūkstanti, ir
todėl tai ne tas pats vanduo, kuris tekėjo iš pradžių. Užutėkiuose plūduriuojantys
burbulai tai sprogsta, tai vėl išsipučia niekada ilgai nepabūna sustingę.
Pasaulyje esantys žmonės ir jų gyvenamosios vietos kaip tie burbulai. Puikiojoje
sostinėje kraigas į kraigą išsirikiavę kilmingųjų ir prasčiokų namai, kurie
rungiasi stogų aukščiu, ir sakoma, kad jie niekada neišnyks nuo žemės paviršiaus.
Tačiau jei pabandai išsiaiškinti, ar tai tiesa, sužinai, kad reta yra namų, kurie
stovėtų nuo senų laikų. Vieni sudegė praėjusiais metais, o šiais iš naujo buvo
atstatyti. Kitiems dideliems atėjo blogos dienos ir jie virto mažais nameliais.
Ten įsikūrę žmonės irgi tokie patys. Rodos, ir vieta, kurioje kadaise gyvenai,
nepasikeitė, ir tenykščių žmonių tebėra daug, o seniau pažinotų atsirastų vos
vienas ar du iš dvidešimties trisdešimties.
Pasaulio dėsniai, kai žmonės ryte miršta, vakare
gimsta, panašūs nebent į vandens burbulus. Žmonės gimsta ir miršta nežinodami, iš
kur ateina ir kur nueina. Ir nesuprasi, dėl ko šiame pasaulyje, tapusiame mūsų laikinu
prieglobsčiu, širdis verčiama kentėti ar kas nors pradžiugina mūsų akį.
Šeimininkas ir jo būstas galėtų pasivaržyti vienas su kitu, katras yra netvaresnis,
nes jie niekuo nesiskiria nuo rasos, iškritusios ant vijoklio gėlės. Kartais rasa
pražūva, o gėlė lieka. Nors tuokart ji lieka, ryto saulėje vis tiek nuvysta. Kartais
gėlė nuleidžia galvutę, o rasa nenurieda. Tačiau net jei tuokart nenurieda, vis tiek
ištirpsta vakare.
<
>
Aš ilgai gyvenau senelės iš tėvo pusės
paliktuose namuose. Paskui praradau ryšį su namu, patyriau nuosmukį. Nors daug
prisiminimų liko širdyje, namų turėti nebegalėjau. Man buvo daugiau nei trisdešimt
metų, kai savo likimą vėl susiejau su brangia man vieta lapine trobele, kurią pats
nusipyniau. Palyginti su buvusiu namu, lapinė tebuvo verta jo dešimtosios dalies. Tik
pasirūpinau sau virš galvos stogą, o vėliau nieko rimto nė nesiėmiau statyti. Dar
tvorą nusidrėbiau, bet vartams pastatyti nebeužteko lėšų. Iš bambuko kamienų
pasidariau stulpus, kad turėčiau pašiūrę vežimui įstumti. Kaskart, kai pūsdavo
vėjas ar lydavo lietus, jausdavausi ne per saugiausiai. Mat arti buvo upė, todėl vanduo
dažnai patvindavo, o ir apiplėšimų baimė nedavė ramybės. Taip vargdamas gyvenimą,
kuriame viskas man buvo nemiela, kankinau save ilgiau nei trisdešimt metų. Per tą
laiką aš išgyvenau daug nemalonių dalykų ir savaime supratau, koks trumpas likimo
mums skirtas laikas. Todėl, sulaukęs penkiasdešimtojo pavasario, išėjau iš namų ir
atsisakiau pasaulietinio gyvenimo. Kadangi neturėjau šeimos, nebuvo saitų, kuriuos
sunku sutraukyti. Neturėjau tarnybos, negaudavau atlyginimo, todėl nebuvau niekam
įsipareigojęs. Penkis kartus keitėsi pavasariai ir rudenys, kol tuščiai leidau dienas
pasiklojęs po galva Ohara kalno debesis. Čia ir buvo benudžiūstanti
šešiasdešimtmetė rasa, bet užsikabino už lapo kraštelio ir vėl susirado
prieglobstį po žolių stogu. Taip pat kaip keliauninkas, prigulęs nakvynei, ar senas
šilkaverpis, susisukęs kokoną. Jo nepalyginsi su būstu, kurį
turėjau savo gyvenimo viduriniu tarpsniu1, naujasis nebuvo
vertas nė šimtosios ano dalies; paprasčiau tariant, kuo metų daugiau, tuo būstas
ankštesnis. Naujasis mano namelis neįprastas: trys žingsniai nuo
vienos sienos iki kitos2, aukštis ne didesnis kaip septynios
pėdos.
<
>
Tiesą sakant, kai pradėjau gyventi šioje
pastogėje, maniau, jog čia tik truputį pabūsiu, o praėjo penkeri metai. Palengva
pripratau prie savo laikinos, nebe pirmos jaunystės trobelės. Ant stogo atbrailų storu
sluoksniu prikrito supuvusių lapų, pamatai apsamanojo. Atsitiktinai išgirdęs naujienas
iš sostinės, sužinojau, kad nuo to laiko, kai apsigyvenau šiuose kalnuose, mirė
daugybė svarbių asmenų. O kur dar žmonės, kurių ir vardus minėti per menka,
visko nesužinosi. Ir kiek dar namų, sudegusių per dažnus gaisrus. Taigi tik laikinoje
trobelėje gyveni sau be rūpesčių ir niekas tau negresia. Nors mano namelio plotas
mažas, bet čia yra gultas naktį galvai priglausti ir kampas dieną atsisėsti. Vienam
žmogui gyventi vietos nestinga. Vėžiams vienuoliams patinka mažos kriauklytės, nes
jie žino, kas kam tinka. Erelis žuvininkas gyvena ant uolėtų krantų. Taip yra dėl
to, kad erelis žuvininkas bijo žmonių. Ir aš toks pat. Žinau, kas kam tinka,
pažįstu pasaulį, todėl nieko netrokštu ir niekur nesiveržiu. Mano noras ramiai
gyventi, mano džiaugsmas nejausti liūdesio.
Galima sakyti, kad žmonės statydami namus
nebūtinai tai daro sau. Stato žmonai su vaikais ir šeimynykščiams. Arba mylimam
žmogui, draugui. Dar kiti stato ponui ar mokytojui, arba tam, kad turėtų, kur turtus
krauti, kad turėtų, kur jaučius, arklius laikyti. O aš štai lapinę sau nusipyniau,
ne kitiems. Jei paklausite kodėl, atsakysiu, kad mano gyvenimas sutvarkytas kitaip nei
visas šis pasaulis, nes nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų šalia, nėra nė vieno
tarno, kuris mane šeimininku pasirinktų. Net jei pasistatyčiau didesnius namus,
neturėčiau ką juose nakvynei priglausti, ką visam laikui po savo stogu priimti.
Iš tikrųjų asmenys, kurie yra mūsų draugai,
lenkiasi turtuoliams ir labiausiai vertina saldų lipšnumą. Jie ne visada mėgsta
jautrumą ir tiesumą. Geriausia, jei tavo draugais tampa kanklės ir fleitos, mėnulis ir
gėlės. Žmonėms, kurie mums tarnauja, rūpi tik atlygis už darbą kuo didesnis,
tuo geriau, ir šeimininko malonės kuo gausesnės, tuo mielesnės. Nereikia jiems nei
meilės, nei gailesčio, nei ramaus ir taikaus gyvenimo. Tad nėra nieko geriau, kaip
pačiam tapti savo tarnu. Paklausit: ką tai reiškia? Atsakysiu: prireikus kokį darbą
padirbti, geriausia pasinaudoti savo jėgomis. Net jeigu dirbti nebūtų lengva, vis tiek
geriau nei kam nors paklusti ar rūpintis kitų reikalais. Jeigu reikia kur nors nueiti
pats ir einu. Aišku, sunku, bet ne taip sunku, kaip rūpintis arkliais ir jų
balnais, jaučiais ir jų kinkiniais. Dabar mano laimei nieko nestinga, nes padalijau save
į dvi dalis ir abiem daviau darbo. Rankos mano tarnaitės, kojos vežėčios.
Kadangi esu pažinęs kūno ir jo vidaus skausmus, pajutęs juos, leidžiu sau
atsikvėpti, o kai jėgas atgaunu, vėl stoju prie darbo. Dirbdamas ribos dažniausiai
neperžengiu. Kad ir vangiai darbai eina, savęs neprievartauju. Aišku, kai nuolat judi,
dirbi, tai tik į sveikatą, ir išvis kodėl turėčiau be reikalo dykinėti? Nuodėmė
varginti žmones, tai kam man kitų pagalba? Tas pat ir su drabužiais bei maistu. Štai
marškiniai iš vijoklių žievės. Mano antklodės drobinės jomis apsikloju savo
nuogą kūną. O gyvybei palaikyti turiu astrų žiedų iš laukų ir medžių vaisių iš
kalnų viršūnių, ir man gana. Nejaučiu nei gėdos, nei savigraužos dėl savo
išvaizdos, nes su žmonėmis nesusitinku. Prastas mano pietų stalas, bet tam, kuriam
geresnė dalia neskirta, saldus ir toks. Visi šie malonumai neturtingiems
žmonėms. Ir mano kalbos ne jiems. Aš kalbu tik su savimi tokiu, koks buvau
anksčiau ir koks esu dabar.
Išties sakau, kad trys
pasauliai3 yra ta pati viena siela. Jei siela nerimsta, ir
drambliai, ir žirgai, ir septyni gražiausi pasaulio brangakmeniai netenka vertės, o
rūmai ir pilių bokštai neatrodo viliojantys. O aš turiu savo vienatvę, turiu savo
mažą kambarėlį ir juos myliu. Kai užklystu į sostinę, gėdijuosi savo elgetiškos
išvaizdos. Bet kai grįžtu į namus, pasidaro gaila man tų žmonių, kurie dėl savo
žemiškų rūpesčių kelia dulkes. Jeigu koks nors žmogus suabejos tuo, ką kalbu,
tegul pasižiūri į žuvis ir paukščius. Žuviai vandens niekada
nebus per daug tokia jos siela, bet negalėsi žuvies suprasti, jei nepabūsi žuvimi4. Paukštis ieško miško tokia jo siela, bet negalėsi
paukščio suprasti, jei nepabūsi paukščiu. Tas pat yra ir su atsiskyrėlio jausmais.
Kas juos supras, jei pats taip nepagyvens?
Ką gi, mėnulis mano gyvenimo skliaute juda
žemyn artėdamas prie paskutinių man dar likusių kalnų viršūnių. Ruošiuosi
išeiti trimis keliais, kurie veda į trijų pragarų5
tamsą. Ir nežinau, kokiu likimu galėčiau skųstis, juk pati Budos mokymo esmė slypi
žodžiuose: Prie nieko, ką sutiksi, neprisirišk. Tad ir tai, kad aš myliu savo
trobelę ir kad negaliu gyventi be mane supančios tylos, tikriausiai taps kliūtimi
siekiant nušvitimo. Bet argi verta tuščiai leisti laiką kalbant apie nereikšmingus
malonumus? Aušros tyloje nepaliauju galvoti apie priežastis ir pasekmes, užduodamas
savo sielai klausimus: Taip, pabėgai nuo žmonių ir susiliejai su kalnais bei
miškais. Visa tai kam? Kad širdį numaldytum, kad savuoju keliu eitum. Bet kas iš to,
kad iš veido esi panašus į šventąjį, jeigu siela žemiškumo purvu sutepta? Būstą pasistatei bandydamas pataikyti į išmintingojo Vilamakirti6 įmintas pėdas, bet juk darbais
neprilygsti nė kvailiui Cūdapanthakai7. Iš kur toji
kankynė? Ar tai vargetos ir prasčioko vertas atpildas už ankstesnes nuodėmes, ar
protą drumsčiančios tavo paties aistros? Klausiu sielos, tačiau atsakymo
neišgirstu. Kas man beliko, jei sielos neturiu? Teks pasikliauti liežuviu ir iš savos
tikėjimo menkystės į gailestingąjį Budą Amitabhą kreiptis malda kassyk po du ar
tris kartus.
Versta iš:
Shintei Hōjōki / Pataisytas
Trijų žingsnių trobelės leidimas. Tōkyō:
Iwanami shoten, 2002
1 Turimas
omenyje būstas prie Kamo upės, kur autorius apsigyveno palikęs senelės namus. (Atgal>>>)
2 Tikslus
Kamo no Chōmei trobelės plotas kvadratinis jo (1 jo lygus 3,03 m).
(Atgal>>>)
3 Trys
pasauliai (aistrų pasaulis, pavidalo pasaulis, pavidalo neturintis pasaulis) tai
sferos, kuriose gimimo ir mirties ciklą pakartoja visos gyvos būtybės. Tai ir trys
žmogiškojo pasaulio apraiškos. Čia Kamo no Chōmei cituoja Avatamasaka sutrą.
(Atgal>>>)
4 Užuomina
į Kinijos kariaujančių kunigaikštysčių epochos filosofo daoisto Zhuang Zhou
(369286 m. pr. Kr.) traktato Zhuangzi ištrauką: Tu nesi žuvis, tai iš kur
žinai, kas žuviai malonu? (Zhuangzi, II dalis, Rudens vandenys). (Atgal>>>)
5 Trys
pragarai tai ugnies pragaras (žemiausias lygmuo), kraujo pragaras (arba gyvūnų
pasaulis), ginklų pragaras (arba alkstančiųjų dvasių pasaulis). (Atgal>>>)
6 Vilamakīrti
turtingas Indijos miesto valdytojas, tapęs Budos Šakjamunio sekėju, davęs
vienuolio įžadus, bet gyvenęs ne vienuolyne, o devynių kvadratinių metrų
atsiskyrėlio būste. Kamo no Chōmei trobelė buvo tokio pat dydžio. (Atgal>>>)
7 Cūdapanthaka
Budos Šakjamunio mokinys, garsėjęs savo kvailumu, tačiau vėliau palaimintas ir
nušvitęs. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|