TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

VACYS REIMERIS

 

Tas kalnas
yra gyvenimas

 
Iki saulėlydžio
Apie viršukalnę
…Ir gamtoje
Horizonto likimas
Aukštyn – žemyn…
„Kaip su šiaurės žvaigžde...“
Dialogai
O kodėl, kodėl?

Į viršų

Iki saulėlydžio

Na taip, – neilga ta mūsų gyvenimo šventė…
Kol saulė leisis – gal elnio šuoliais gyventi?
Bet aušrą ir tamsą tik dangui leista nulemti,
o žemėj išminčiai pataria: festina lente*…

Lėtinam tempą, tačiau Zodiako ženklai
šviečia ir buria – ar jiems patikėti aklai?
Įžvelgti paslaptį – kas už dienos pabaigos –
neužtenka ribotos mūsų akių regos.

Mums abejojant, kažkas iš aukštybių prižada:
jums šis gyvenimas – tiktai gyvenimo įžanga…
Diena kiekviena pilna amžinybės vertės,
tik gyvendamas stenkis nenumirti anksčiau mirties.

Nors žinau: saulėlydžio atšaukt neįmanoma,
aš kaip Pavarotis šaukiu: saule mano!
Aš garbinu saulę, lyg gobšas valiutą,
tą saulę auksinę, tą saulę Liūto.

Ir niekam jos iš manęs neatimt,
neatimt, nors gimiau užsikrėtęs mirtim,
keliu jos taurę, lyg antikos amforą, –
gerkim! O saule, amžinybės metafora.

* Skubėk lėtai... (lot.) (Atgal>>>)

Į viršų

Apie viršukalnę

Tas kalnas yra gyvenimas.
Gyvenimas – kaip Everestas.
Jis kartais lieka menamas,
lyg burtų kauliukas mestas.

Lemtis – reginys ne viešas
ir drobėse nenutapoma;
pasaulis – žmogiškas, dieviškas –
paini absoliuto metafora.

Viršukalnėj lyg sniego senis –
kalną įveikęs žmogus…
Gal žemėj jis buvo benamis,
bet jam priklausė dangus.

Į viršų

…Ir gamtoje

Kovas taikliais varveklių lašais
šaudo į kietą priebučio akmenį,
vėjas debesimis palšais
neša lauktą žiemos atsisakymą
karaliaut.
               Kas gyvas – laukan išropoja
ir šildosi saulės pusėje…
Gamtoj, kaip ir daug kur Rytų Europoje,
ir vėl smarki revoliucija.

Po dainuojančios ir po rožinės,
po oranžinės – koksai ryt bus grožis?
Atrodo, – tokia ir dangaus valia –
neišvengiamai ji bus žalia.

Į viršų

Horizonto likimas

Burės plevena jūros vėduokle gaivia –
balta peteliškė dykynėj erdvės plynos;
jaučiu tave esant už aklos tolumos,
horizontas be reikalo slepia tave.

Peteliškė ant stiebo nutūpė, tapo debesiu, –
ar burė į jį panaši, ar jis į burę? –
lemtis vis tiek mus suvesti turi,
horizontas išnyks – ir aš nenustebsiu.

Nepasuko burlaivis į negyvenamą salą,
burės būties panoramoj įgijo naujų reikšmių;
Aš tave sutikau, aš myliu tave be galo…
Horizontas lieka tik praeities brūkšniu.

Į viršų

Aukštyn – žemyn…

Kad meilė ir gyvenimas – sūpuoklės,
kad – kol užsups – jos linksmins ir graudens,
žvaigždėtą naktį mąstė dar Sofoklis,
medinėj valty supamas vandens.

Vaidenos jam Edipas ir Jokastė,
jų meilė, o ir Antigonė toj nakty,
išėjus brolio žuvusio užkasti,
kad žemėn greitai gultų ir pati.

Kiek dramų ir tragedijų, kiek antigonių,
kiek meilės skrydžių, kiek jausmų agonijų!
Juos amžiai užkasa, bet ainiams jų dvasia –
tuščių sūpuoklių šuorai širdyse.

Į viršų

Ŗ

Kaip su šiaurės žvaigžde
negaliu su tavim išsiskirti,
Tyliai Grįžulo Ratuose dek
ir gyvenimą rodyk, ne mirtį.

Neskubėk, prie to kelio palauki,
kur širdis kitą širdį pažino…
Teprimins lūpos mirusią kriauklę,
pilną meilės jūros ošimo.

Dar pabūkim svajonių krašte,
atlaikykim likimo kirtį…
Kaip su šiaurės žvaigžde
negaliu su tavim išsiskirti.

Į viršų

Dialogai

Dega laužas.
Šakų ar gyvenimo?
Dažnai atskirt neįmanoma.
Dialogas dangaus ir dūmo –
amžinybės ir laikinumo.

O ir kibirkštys šauna erdvėn,
lyg norėtų tapti žvaigždėm…
Blyksniai jų – tik vilties ruoželis, –
dialogas dangaus ir žemės.

Į viršų

O kodėl, kodėl?

Nors ir dieviški ar šiaip sau susidievinę,
nuo trinties su kasdienybe susidėvime,
ir lyg bomžai, apgailėtinai apšepę,
braidom po būties tėvynę šlapią,
varganą nuo nesėkmių ir rietenų,
prieštarišką nuo kančių ir prietarų,
piktą nuo šmeižtų ir paskalų,
bankrutuojančią dėl dvasinių skolų…

O kodėl, kodėl tu taip – be džiugesio?
Kad gyvename – tai jomarke, tai džiunglėse…
Sau, o ir kitiems sakyt ne gėda man:
noris jaustis taip, kaip himne giedame.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]