|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Sapnų šalies logika
Artūras Imbrasas. KLAJŪNAS.
Vilnius: Vaga, 2005. 297 p.
Debiutinis Artūro Imbraso romanas Klajūnas
kiek netikėtas kaip literatūros kūrinys (savitas medžiagos fragmentavimas, temų
pateikimas ir traktuotė), bet kaip literatūros reiškinys visiškai dėsningas.
Klajūnas parašytas ne profesionalaus literato, nesusaistytas išankstiniais
nusistatymais ir, regis, nepaveiktas literatūrinės rinkos madų (išskyrus knygos
pabaigą ji atrodo parašyta pagal tipiškiausias lietuvių naujojo romano
tendencijas, viena jų sugadinti pasakojimo slinktį netikėtu finalu).
Žvelgiant plačiau, netikėtumas literatūrai turi daugiau reikšmės nei dėsningumas,
nes pastarasis įtvirtina taisyklę (normą), o pirmasis ją laužo. Klajūne yra
temų, kurios sukelia nepasitikėjimą ir sukuria tam tikrą distanciją (viena jų
nemotyvuotas pagrindinio veikėjo hiperseksualumas, tą jau pažymėjo L. Jonušys savo
recenzijoje Šiaurės Atėnuose). Ir kadangi pasakotojo tonas veikiau lyriškas,
sakmiškas, pasyvus nei ironizuojantis, dinamiškas, toji nepasitikėjimo distancija
ilgėja ir darosi panaši į bėgimo takelį, kur skaitytojas turi vytis pasakotoją. Su
ironija A. Imbrasui, regis, reiktų elgtis atsargiau, nes kaip tik familiarus sarkazmas ir
sugadino šiaip jau vykusios knygos pabaigą. Mįslingas, poetiškas knygos turinys,
trumpai drūtai perpasakotas pagrindinio herojaus brolio dvynio (bepročio? Bandito?
Tamsiosios veikėjo pusės savotiško misterio Haido?..), virsta nešvankiomis
blevyzgomis. Galima suprasti autoriaus intenciją būti šiuolaikiniu (vadinasi,
sarkastišku, kietu), bet ar tai tikrai yra tiltas, jungiantis du krantus laikus
ir protėvius?.. Gal norėta ne sujungti, o atskirti?.. Kūrybos ir gyvenimo paralelės
šiuo atveju dvi nepriklausomos erdvės. Ir kūryba kaip erdvė kur kas
racionalesnė ir pasižymi gilesne logika, nors tą logiką galima pavadinti sapnų
šalies tvarka. Kur žolė ne žalia, o raudona, tik reikia mokėti tai įrodyti.
Savitais argumentais.
Sapno ir realybės kaip laiko linijas jungiančių ir
dalijančių erdvių samprata Klajūne, sakyčiau, yra esminė. Nekart pabrėžiamas
dviejų krantų, dviejų sapnų dėžutės skyrių, dviejų moterų
(Giedrės ir Kaukės), pagaliau netgi dviejų pagrindinių veikėjų (!) motyvas.
Dvejetas įkūnija ne tik porą, bet ir priešpriešą. Ne tik realybėje, bet ir sapnų
erdvėje jos ryškios ir kontrastingos, tik nepaaiškinamos sveika nuovoka. Galbūt dėl
to, kad sapnas, viduramžių gnostikų nuomone, gyvūno, augalo sąmonė, ribota
savivoka, įteisinanti savo egzistenciją visiškai kitokiais principais. Priešpriešos
ir jungtys čia iškyla dažniausiai instinktų pavidalu. Pagoniškoji žmogaus sąmonė,
išaugusi iš gyvūninės (augalinės), pasiekė krikščioniškąją (civilizuotą), bet
pirmojo sąmoningumo lygmens niekada nepamiršo. Ryškiausiai tai atsiskleidžia sapnuose,
kur belaikė gamtos padaro sąmonė priešinasi apibrėžtai laike ir erdvėje žmogaus
būčiai ir taisyklių (normų) koreguojamam gyvenimui. Daugelis Klajūno fabulos
fragmentų įvardijami kaip diena (Pirmoji diena, Trečia diena,
Paskutinė diena, Ta pati diena etc.) ir, matyt, turi reikšti naratyvinio
pasakojimo slinktį. Sapnas, atvirkščiai slinkties sustabdymą, grįžimą
atgalios ar tiesiog sustingimą belaikėje būsenoje, tarpe (Pirmas sapnas etc.).
Klajonė mitologiniame laike (sapne) įkūnija žmogaus gyvenimo patirtis. A. Imbraso
romane savitai atsiskleidžia nomadiškasis ir sėslusis, agrarinis lietuvio mentalitetas.
Kario ir žemdirbio. Auginančio javus ir juos trypiančio, siaubiančio. Tai
priešprieša, atkeliavusi iš matriarchatinės kultūros (deivė Gimdytoja deivė
Gadintoja) ir iš mitologinės virtusi istorine, vadinasi, aktyviai veikianti ir
šiandien. Romane daug išmoningai parašytų šios priešpriešos stimuliuojamų epizodų
(švedai, rusai, Napoleono kareiviai, raudonųjų armija etc.). Ir kai susiduriama su
gyvos istorijos epizodu (kad ir prie kryžiaus rusų prikaltu kunigu), sapniškosios
būties audinys įplyšta, ir žmogaus dvasiai pasidaro svarbios gėrio ir blogio
sąvokos, Dievo ir Šėtono personalijos, kurių sapnuojanti sąmonė neidentifikuoja, nes
niekados iš to sapno neprabunda. O Dievo ir Šėtono susidūrimas vyksta ne sapno, o
realybės erdvėje. Nors autoriaus ekskursai į sapno šalį gražūs (vaikai žiemą
priskina lauko gėlių, siurrealistiškai dega miestai, kuriais grožisi turistai,
plaukdami kruiziniu laivu), jie blanksta ryškioje dienos šviesoje. Nes diena ir Dievas
žodžiai, siejami ne tik etimologiškai. Tai institucijos, reikalaujančios ne
instinktyvios, o dvasinės žmogaus veiklos. Atskiriančios tas priešpriešas, kurių
jungtis dirbtinoka (asketiškumą ir gyvulišką gašlumą (Kaukė), p. 59;
budelį ir auką, p. 173).
Vienas subtiliausių ir gražiausių knygos bruožų
apibrėžtų istorijos ir neapibrėžtų (belaikių) mitologijos fragmentų kūrimas.
Istorinis įvykis atveria slėpiningas mito, legendos erdves. Istorija atveria
ikiistorinės Būties atmintį. Kai Žodis (Dievas) turėjo galią kurti pasaulius, o
vyksmas (Šėtonas) juos keisti. Žmogus niekada to neturi pamiršti, net jei realybė
iškreipia atminties palikimą, kūrimo dovaną pakeisdama destrukcija kaip norma,
taisykle. Gimiau laimingas, miriau liūdnas (p. 90) šią epitafiją romane
randame kaip antkapinį užrašą ant istoriko kapo. Vadinasi, kuo daugiau svetimo
pažinimo, tuo mažiau laimės ir tik tau skirto žinojimo. Pagrindinis Klajūno
veikėjas norėtų ne tik sujungti savo protėvius ir du laiko krantus, bet ir pats
grįžti ten, kur nėra antrosios epitafijos dalies, tos, po kablelio. Simboliškas
laisvės pirkimas romane ir dar simboliškesnis jos grąžinimas karaliui, iš kurio ta
laisvė nupirkta: <
> atėjom grąžinti laisvės. Mums jos gana. Mes ja
pasisotinom. Mes ištroškom viską, ko troškome (p. 184). Karalius, suteikiantis
amžiną laisvę, yra mirtis, neretai įsivaizduojama kaip tas pats sapnas. Žemė su itin
giliu sapnų podirviu. Galbūt todėl tokie svarbūs romane medaus aukso gintaro
įvaizdžiai, stipriai išreikšta žemės dimensija, jungianti požemio gyslas (auksas)
ir gėlių šaknis (medus), sustingstanti sakuose (gintaras). Bitės įvaizdis (moteris su
bičių apsiaustu) antropomorfizuota gyvastingoji žemės jėga, dviejų pasaulių
tarpininkė.
Esama aliuzijų ir į graikų mitologiją. Laivės
statyba, panaši į Pigmalijono ir Galatėjos mitą, moters veido metamorfozės (Kaukė),
Ikaro skrydį primenantis Juozo skrydis oro balionu ir nukritimas į akmenų lauką.
Senvagės undinės, gelbstinčios kaimą savo liūdna giesme sirenų mito parafrazė.
Mitų transformacija (romane nėra specifiškai lietuviškų ar graikiškų mitų bei
legendų) čia turi ne tik savitą logiką, bet ir priežastį. Giliausioji mitinė
sąmonė kaip ikiistorinė Būtis neturi nacionalumo, ji yra bendra. Bendros ne tik
pasakojimų slinktys, bet netgi detalės, įvaizdžiai. Medaus aukso gintaro,
medžio, akmens, dangaus šviesulių įvaizdžiai, nors galbūt juos riboja konkrečios
lokalizacijos, vis dėlto įgyja savus atitikmenis. Juozo gondola, nukritusi į akmenimis
grįstą lauką, pramuša sunkų riedulių klojinį, ir pro išmuštą skylę kaipmat
išdygsta milžiniškas ąžuolas. Šiuo atveju akmuo pakeičia Ikarą prarijusią jūrą.
Girios ir jūros dugno mitinės prasmės yra labai artimos. Tai ypač atsiskleidžia P.
Dirgėlos istoriniuose romanuose (Litorina, Litorina! bei Giria).
Ir vis dėlto kyla įspūdis, kad autorius knygos
pabaigoje (apokrifuose) sumano suvesti sąskaitas su mitais ir fantazijomis.
Įvesti aiškumą, kaip sako politikai. Parodyti, kad viskas tebuvo mirksnis ir
akių apgaulė. Tačiau sapniškasis, ikiapokrifinis knygos tekstas jos pabaigą
neigia kaip nevykusį tikrovės įrodymo argumentą. Sapno pasaulio logika ir etika
pasirodo esanti ne tik stipresnė, bet ir paslaptingesnė, ir aiškumo čia neįvesi kaip
kokio kovos dramblio, kad sutryptų visa, kas prieštarauja sarkastiškai realybės
logikai.
Todėl kaip baigiamąjį akcentą norėčiau
išskirti ne nustebinti skaitytoją turėjusius apokrifus, primenančius G.
Grajausko Ereziją, bet epizodą su kartoteka. Restauruojamos bažnyčios
požeminėje menėje randama kartoteka, kurioje ir sudegusios Aleksandrijos
bibliotekos visas nuorašas, ir dingusių Homero originalų tikslios kopijos, ir
<
> net etruskų lotynų kalbų žodynai, išsamūs šumerų legendų
vertimai (p. 200). Vos pagrindinis herojus spėja pasibaisėti, kad tai sunaikins
mūsų, Vakarų, civilizaciją, kažkoks žioplys užkliudo lentynas, jos virsta
kaip kortų namelis, ir visa kartoteka akimirksniu pavirsta dulkėmis. Ir tai jau ne
sapnas, o daugiareikšmis simbolis, liudijantis, koks trapus yra knygose užfiksuotas
mūsų pažinimas, sukurtos teorijos, nušlifuotos eilutės. Pavirtimas į dulkes yra
paskutinė mitinė metamorfozė.
Ar dulkei reikia įkvėpti dvasią?..
Mitas baigiasi ir mitas vėl prasideda.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|