TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

JAROSLAVAS MELNIKAS

 
 
Skambink man,
kalbėk su manimi

 
 
A p y s a k a

 
       1

       Snigo didžiuliais kąsniais, aš stovėjau prieš jį, susikūprinęs, spaudžiau rankomis prie smakro pakeltą apykaklę. Mano tėvas. Taip ir nesupratau, kas jis toks. Ir niekada nesuprasiu. Kas jis buvo, kas yra. Jo paslapties. Jis buvo, jis yra. Visas pasaulis jo pilnas.
       Tai keista girdėti: iš manęs, niekada apie jį, regis, negalvojusį. Kaip negalvojama apie orą, apie drabužius ant kūno: tiesiog einama per pūgą, kvėpuojama šaltu oru. Nors ne, netgi ne tai: tėvas nebuvo man gyvenimiškai svarbus. Dėl to retai jį prisimindavau. Jis ir nerašė man: kažkodėl. Nesurado, negalėjo rasti „reikiamo tono“. Mokyti – nesiryžo, į „draugus“ taikyti – tai buvo ne jam. Kokiu tonu galima rašyti savo sūnui? Nežinau.
       Kaip neįprasta: sūnus. Sūnus ir Tėvas. Tėvas ir Sūnus. Kodėl niekada nebuvau Sūnumi iš didžiosios raidės? O jis – mano Tėvu? Jokio Sūnaus savyje nejaučiau: net kreipdamasis į jį ragelyje „Tėte? Tu?“ – į tą žodį nieko neįdėdavau. Jis atsiliepdavo į „tėte“ – štai ir viskas. Tai buvo tik jo vardas: antrasis vardas. Tėtė. Tėtė Paša. Vardo „Pavelas“ kažkodėl niekada nemėgau, netiko man nei „Pavelas“, nei „Paša“: galbūt todėl, kad mane, dar mokykloje, vis skriausdavo vienas sadistas tokiu pat vardu. Paskui jį vienose muštynėse mirtinai subadė peiliu. Jį subadė, jo nebėra, o to, kad jis mane pažemino septintoje klasėje merginos, su kuria draugavau, akyse, – jam niekada neatleisiu. Nors apskritai myliu žmones ir esu pasirengęs viską atleisti. Bet šitam kažkodėl negaliu.
       „Tėtė“ – tai buvo vardas: vardas, ir tiek. Kai jis man duodavo pinigų, kai negrabiai gailėdavosi ir kartais taip pat negrabiai širsdavo, susierzindavo dėl manęs, – kaip jis man egzistuodavo? Jam puoselėdavau įvairius jausmus: jis buvo realybė, gyvenusi šalia manęs daugiau negu dvidešimt metų, ir negalėjau į ją nereaguoti, kažkaip į ją nežiūrėti. Jis egzistavo man, tėtė. Kaip kažkas savaime suprantama, kaip mano kūnas, nuo kurio niekur nepabėgsi, kaip tas namas, iš kurio niekur (kol neateis laikas) nedingsi. Bet apskritai... taip, apskritai juo bodėjausi. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Apskritai jis buvo tarsi nereikalingas: mano gyvenime. Nereikalingi buvo visi tie jausmai, kuriuos jam puoselėjau: tai nesuprantamą gailestį, tai susierzinimą, tai susitaikymą, tai gėdą. Gėdą dėl jo, dėl kai kurių jo charakterio bruožų. Taip, gyvenau tais jausmais, jie – kartu su kitais – mane užpildydavo. Bet kai išvažiavau į kitą miestą ir su jais atsisveikinau (nes realaus žmogaus jau nebebuvo šalia), su palengvėjimu atsidusau. Pats nežinau kodėl. Tėvas tarsi liovėsi man egzistavęs: ir aš apsidžiaugiau. Tai buvo jausmas, ne mintis. Protu suvokiau, kad „taip negalima“. Protas kalbėjo man apie neteisybę, nedėkingumą – ir tučtuojau žadino kaltės jausmą. Bet aš nieko negalėjau pakeisti. Papriekaištavęs sau, vėl lengvai alsavau: šalia nieko nebuvo. Man nereikėjo tėvo.
       Motina buvo visai kas kita. Ji buvo iš kitokiais matais matuojamos erdvės, iš kitos stichijos. Ji net kalbėdavo daugiau negu tėvas: ir net mokė. Bet aš tik šypsodavausi. Pavargdavau nuo motinos, bet ji manęs neatimdavo iš savęs paties. Jos nebijojau. Nebijojau jos žvilgsnio, jos priekaišto. Kaip galima buvo bijoti savo tėvo? Palikusio mane „pačiam sau“, nebaudžiančio, nesmerkiančio, amžinai gero linkinčio? Motina kalbėdavo, atvažiuodavo, jos buvo daug, ji buvo reali: žinojau, su kuo bendrauju. Bet tėvas, tas buvo toli: labai toli. Visada. Jis mylėjo mane? Jo meilė buvo kažkokia tyli: neegzistuojanti. Jis niekada „gyvai nesidomėjo“ mano reikalais. Taip, jis tikėjo manimi, tikėjo mano ateitimi. Jis buvo ramus dėl manęs! Ir žiūrėjo į mane, į mano gyvenimą iš tolo: iš savo kampelio. Tylėdamas: taip, kad aš nė nejaučiau to žvilgsnio. Bet kartais, nubudęs naktį, imdavau jį jausti, taip man atrodė. Ir darydavosi kažkodėl nejauku.
       Nors galbūt visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Galbūt – o kaip dažnai taip galvodavau! – tėvas buvo tas Paša inžinierius, mėgstantis alų ir gerą kompaniją, pavyzdingas šeimos žmogus ir šaunus vyrukas, toks, kokį jį visi pažinojo. Kartą, kai man buvo blogai ir kai pasirodė, kad turiu Tėvą, – parašiau jam laišką. Apie gyvenimą, apie save, apie jį. Man atrodė, kad man atsakys Tėvo balsas, išmintingas ir griežtas Tėvo balsas: juk kone pirmą kartą asmeniškai kreipiausi į jį, Sūnaus tonu. Aš turiu Tėvą – jis pritars ar pasmerks mane, patars, palaikys, suteiks vilties... Turiu dangų, virš galvos. Bet to nesulaukiau. Taip ir nežinau, ar jis gavo tą laišką. Laiškų rašyti tėvas nemėgo, o kalbėtis „aukštomis temomis“, apie gyvenimą, – nemokėjo, o ir, ko gero, laikė tokias kalbas nereikalingomis. Taip, sakiau sau, žinoma, mano tėvas visada buvo Paška, Paška, kuris mane pradėjo, maitino – paskui nuo manęs atsitolino, pasiliko savo gyvenime.
       Pradėjau mokytis kitame mieste ir ten vedžiau: ir taip pradėjome gyventi toli vienas nuo kito. Matėmės retai, dažniausiai susiskambindavome. „Kaip gyveni? Viskas gerai?“ Apie ką čia pasakosi? Išgirdau balsą – ir gana.
       Pastaraisiais metais jis pas mane nebeatvažiuodavo. Ne, mes nesusipykome, mes apskritai iki barnių niekada nebuvome priėję. Tiesiog „reikalai“ – ir jo, ir mano. Man šeima, du vaikai, jam – jis tada jau gyveno vienas, po mamos mirties – darbas, kuriam kažkodėl atiduodavo daugiau laiko negu jaunystėje. Jis visuomet buvo keistokas: darbas jį savaime domino. Dėl to jį mažai kas suprato: ir pažįstami, ir bendradarbiai, ir aš. „Jis – ką? Nesupranta, kiek jam moka? – ne kartą man sakė žmona, sužinojusi, kad eilinį kartą tėvas neatvažiuos pas mus. – Dėl tokių pinigų atsisakyti atostogų?“ – „Jis gauna neblogus pinigus“, – bandžiau užstoti tėvą. „Ką čia dabar šneki, Sergejau, – užsivesdavo Liusė. – Jis gauna neblogus pinigus už normalų darbą“. – „O anot tavęs, normalus darbas – tai nieko neveikimas?“ – „Sergejau, – Liusė prieidavo ir imdavo mane už rankos. – Tu juk pats viską supranti, kam ginčijiesi? Tu atbeldi savo valandas. Dėl atlyginimo. O tavo tėvas – neriasi iš kailio. Ir už tai turėtų gyventi kaip ministras“. – „Jis neblogai gyvena“. – „Serioža, kodėl tu, viską suprasdamas, dar ginčijiesi?“
       Ne, aš kaip tik nieko nesupratau. Nes ir aš, ir mano žmona, ir mano vaikai – buvom kitokie žmonės. Nenoriu pasakyti, kad mes taip jau nemėgome savo darbo: man patiko užsiimti šiltnamiais, inspektuoti, sekti temperatūros režimą. Mano žmonai patiko sukirpinėti drabužius siuvykloje. Bet tai buvo visai ne ta „meilė“: tai ir nebuvo meilė – tiesiog „patiko“. Tiesiog nebuvo kur dėtis, turėjome užsikabinti už ko nors gyvenime, ko nors išmokti, kur nors dirbti. Žmona išsimokė sukirpėja, aš – želdinių inžinieriumi. Ir jau sėdę, kaip dera, į savo šiltas vieteles, ėmėme dairytis: ir aptikome, negalėjome neaptikti daug tokių gerų pusių, kurių nebuvo kitose vietose. Tai ir reiškė – „patikti“, „mylėti savo darbą“. Patiko jaukumas žalumoje, kai už stiklo – sniegas (kas dar turi tokią vietelę?). Įsigilinimas į save, kai sukirpinėji: pabandytų į save įsigilinti ir nervų nesusigadinti mokytoja ar pardavėja! Taip, mes mylėjome savo darbą.
       Bet tėvas, jis buvo truputį... Ne, nenoriu pasakyti „trenktas“. Kiek pamenu – jis amžinai sėdi prie radijo schemos. Namie neveikia radijas, mirguliuoja televizorius, o jis užsiima nežinia kuo. Taip ir nesužinojau kuo. Nenutuokiau radiotechnikoje, elektronikoje, viskas joje man buvo svetima. Nesupratau, kaip galima mėgti tuos gelžgalius, ir čia įžvelgiau kažką net iškrypėliško: žmogus turi mylėti tai, kas gyva – gamtą, gyvūnus, žmones. Galbūt aš pavyduliavau? Galbūt. Laisvą laiką tėvas leisdavo laboratorijoje, darbe, arba namie su lituokliu. Ir tik kartais pakeldavo galvą ir kaltai šypsodavosi: „Nori ant keliukų, Serioža? Eikš“. Kartą supykęs net išmečiau jo mikroschemą į šiukšlių vamzdį, ir jis ilgai ir nesėkmingai jos ieškojo. O aš dar labiau – dėl to, ką padariau, – nemylėjau jo.
       Bet ne, ką čia šneku, slapta aš jį gerbiau. Jis buvo vyriškas: atsidavęs tikslui. Galbūt slapta jam to net pavydėjau. Mano aplinkoje daugiau tokių „fanatų“ nebuvo. Aš pats nežinojau, kas tai: turėti kažkokį tikslą, susijusį su tavo profesija, tikslą, kuris neturi nieko bendro su pinigais, užmokesčiu. Atrodė, kad jei tėvui nieko nebūtų mokėję, jis vis tiek būtų kažką litavęs. „Sau.“ Aš šito nesupratau. Nors, kartoju, kažkaip nenoromis šį jo bruožą gerbiau. Tai glūdėjo jame giliai.
       Sako, jis buvo aukščiausios klasės elektronikas. Būna tokių ir tarp eilinių. Paskutinės, pačios aukščiausios kvalifikacinės kategorijos. Niekas iš jo viršininkų tokios kategorijos neturėjo. Jis dirbo karinėje pramonėje, mano tėvas.
       Kartą kažkaip pastebėjau, kad laikas greitai bėga ir štai jau sueis dveji metai, kai mes nesimatėme. Vis atrodė, kad užtenka skambučių: jiems negailėjau pinigų. Retus pasimatymus kompensuodavau dažnesniais pokalbiais telefonu. Bet staiga pajutau: mums laikas susitikti. Gyvenimas lekia. Ir mano žmona, protinga moteris, tai pajuto. „Na kaip tu gali, – sakė ji man, kaip įprasta mosikuodama rankomis. – Tavo tikras tėvas. Dvejus metus nesimatyti“. – „Bet tu gi žinai, Liuse, – atsakydavau aš, taip pat iš įpročio gindamasis net kai sutikdavau su ja. – Planavome praėjusiais metais. Susirgo Tolikas“. – „Viskas. Skambink, – ji padėjo telefono aparatą man ant kelių. – Tegul atvažiuoja“. Surinkau numerį.
       – Tėte? Tu? – paklausiau kaip visada. – Kaip tau sekasi?
       – Normaliai, Serioža, – atsakė man žvalus pažįstamas balsas. – O kaip tavo šeima? Kaip tavo inkstai?
       – Irgi ačiū Dievui, klausyk, tėte, atvažiuok pas mus per Kalėdas. Mes jau per ilgai nesimatėme. Man net keista.
       – Serioža, negaliu.
       – Kodėl? Sergi?
       – Man viskas gerai, Sergejau.
       – Stenokardija?
       – Taip, truputį, – sutiko tėvas. – Gulėjau ligoninėje, dvi savaites.
       – Na matai. O tu sakai – „normaliai“. Kodėl nepranešei?
       – Menkniekis. Net ne priepuolis.
       – Kas tave lankė?
       – Taigi turiu čia draugų. Klausyk, Serioža.
       – Taip.
       – Aš ne dėl to negaliu atvažiuoti. Čia, matai, reikalai užsisuko. Ar seki politiką?
       – Truputį. O ką?
       – Aš juk pusiau kariškis – ir darbas slaptas. Tad niekaip negaliu, suprask. Neišleis. Niekas manęs nepakeis.
       – Gaila, – atsidusau.
       – Nedūsauk, būtinai susitiksim. Kitais metais.
       – Na gerai, – sutikau aš. – Bet tu man bent jau skambinsi? Dažnai.
       – Būtinai, Serioža. Ir žiūrėk – laikykis.
       – Laikausi.
       – Linkėjimai Liusei ir vaikučiams. Tolikui išsiųsiu radijo rinkinį, kurį žadėjau. Na viskas, bučiuoju.
       Jis padėjo ragelį. Tiesą sakant, man jo atvažiavimas buvo reikalingas, kad negraužtų sąžinė. Tai yra norėjau jį pamatyti – ką čia šneku: pasėdėtume, išgertume alaus. Paskui... būčiau palydėjęs jį į stotį, taip. Mes buvome svetimi žmonės, tai tiesa. Jis būtų paklausęs: „O kaip tavo darbo reikalai?“ O ką jam būčiau galėjęs atsakyti? Jis apie mano darbą neturėjo supratimo – vadinasi, ir ką nors pasakoti apie jį būtų buvę beprasmiška. Jis negyveno mano reikalais, mano gyvenimu (žmona dar šiek tiek gyveno) – kasdien, diena po dienos. Nes... Nes mes buvome toli vienas nuo kito. Kaip, beje, aš negyvenau jo reikalais, rūpesčiais: kaip galėjau jais gyventi? „Telefonu“, ar ką? Ne, jam siūliau – ir ne kartą – keltis pas mus gyventi, bet jis nenorėjo. Kažką kalbėjo apie naują projektą, apie darbą, kurį reikia pabaigti, atsiprašinėjo...
       Taigi jo atvažiavimas vargu ar būtų mus suartinęs. Tiesiog kažkas man galvoje sakė: „Na kaipgi šitaip – nesimatyti su tėvu dvejus metus, taip negalima, taip negalima, taip negalima“. Ir aš negalėjau nekreipti dėmesio į tą „kažką“: juolab, kai tie žodžiai nuskambėjo ne tik manyje, bet ir garsiai, iš mano žmonos lūpų. Žinojau, kad po mūsų susitikimo tas balsas nutils, kuriam laikui – ir man vėl niekas netrukdys gyventi. Bet kad nebūčiau įsivaizdavęs savo gyvenimo be to susitikimo, be savo tėvo – ne, nemeluosiu: to nebuvo. Aš puikiai apsiėjau be jo – mane supo pažįstami ir draugai, bendradarbiai, šeimos nariai. Jokio tėvo man nereikėjo. Tiesiog būčiau buvęs veidmainys, jei būčiau ėmęs tvirtinti, kad man trūko tėvo. Ne, to nebuvo. Dar studijų metais supratau, kad nejaučiu poreikio turėti tėvą (o kodėl?!). Gal tėvas tai jautė ir neskubėjo „važiuoti“...
       – Na ką jis pasakė? – Liusė pristojo prie manęs, kai tik padėjau telefoną ant grindų.
       – Jis-pa-sa-kė, – išskandavau skiemenimis, – kad-yra-ka-riš-kis.
       – Ką tai reiškia?
       – Nagi tai, kad jis paklūsta karinei disciplinai. Jis juk dirba karinėje gamykloje. Taigi, – sunkiai pakilau nuo kėdės. – Jis neatvažiuos Kalėdų, prašė atleisti. Strateginis užsakymas.
       – Vėl „didžioji politika“? – ironiškai palingavo galvą Liusė.
       – Tik įsivaizduok. Šiaip jam viskas O. K.
       Taigi užduotis atlikta. „Balsas“ kiek pritilo: na ką gi, garbės žodis, stosi prieš didžiąją politiką, ar ką? Juk neatvilksiu jo čionai jėga. Supratau, Liusė irgi pajuto tam tikrą palengvėjimą. Ji atsiduso ir nuėjo į virtuvę toliau kepti bulvių. Žinoma, galėjau pats nuvažiuoti. Ne, negalėjau – ką čia kalbu? Kas gi mane tokiam laikui būtų išleidęs? Vien kelionei, pirmyn ir atgal, sugaišiu keturias dienas. Nebent per kitas atostogas. Per kitas atostogas. Per kitas atostogas būtinai: jei jis vėl pradės apie didžiąją politiką postringauti.
       Taip prabėgo dar kone metai. Skambinėdavau tėvui, jis – tiesa, kur kas rečiau – man. Tai šis, tai tas, trumpai tariant – bendros frazės. Svarbiausia: balsas – vadinasi, gyvas. O dėl sveikatos – privertė tikėti jo patikinimais. Na nejaugi, jei būtų kas nors rimta, neprisipažintų? Vieninteliam sūnui.
       Artėjant vasarai paskambinau jam ir pakviečiau atvažiuoti. Ir ką gi: išgirdau tą patį atsakymą! Su nedidelėmis variacijomis. Pasirodė, jis apskritai su manimi kalbasi ne iš savo miesto, o iš užsienio, kur pervedė ir jo telefono numerį.
       – Bet kaip taip gali būti, tėte?
       Iš pradžių pamaniau, kad jis su manim pokštauja.
       – Nusiramink, girdi? – tėvo balsas skambėjo tvirtai. – Viskas labai paprasta: esame slaptame poligone. Girdi gausmą?
       – Taip, – atsakiau: iš tiesų ragelyje girdėjau kažkokį gausmą. – Projektas grandiozinis, – tėvo balse išgirdau susižavėjimo ir azarto gaideles: tarsi jam būtų buvę dvidešimt ar trisdešimt metų. – Iki kitų metų pabaigos norime jį pabaigti. Jau pusė kelio nueita.
       – Tėte, suprantu, – pasakiau. – Bet juk tu mus irgi turi, ar ne?
       – Viskas bus gerai, Serioža.
       – Mes juk tavęs laukiam.
       – Atvažiuosiu vėliau. Dabar niekaip negaliu.
       – Didžioji politika?
       – Taip, Serioža. Bet svarbiausia – sumanymas ir jo įgyvendinimas.
       – Tai tau taip svarbu?
       – Ir perduok linkėjimus mano anūkams. Aš juos labai myliu.
       Atrodė, jis mane blogai girdi. Kas, beje, ir nekeista, jei pagalvoji, kad jis Dievas žino kur užsienyje.
       – Bet, – pasakiau vaidindamas nuskriaustą, – bent jau galėsiu su tavimi palaikyti nuolatinį ryšį?
       – Bet kuriuo dienos ar nakties laiku. Tokia buvo mano dalyvavimo eksperimente sąlyga.
       – Tai nepavojinga, tėte?
       – Nė kiek. Aš juk ne su branduoliniu ginklu susijęs, tu gi žinai.
       – Na, saugok save.
       – Jūs irgi. Skambink.

       Tokios tokelės. Trečius metus negaliu susitikti su savo tėvu. Pokalbis, žinoma, kiek nuramino. Bet vis tiek liko kažkoks kartėlis. Tarsi tėvui, užsiėmusiam savo reikalais, savo profesija, būtų nusispjaut į mane, į mano gyvenimą, į mano sūniškus jausmus. Nors ar turiu teisę jį smerkti? Veikiau jis mane galėtų už daug ką pasmerkti. Bet juk nesmerkia. Taip, dabar negaliu pas jį nuvažiuoti, jis kažkur užsienyje, negali man net adreso pranešti. Bet kodėl taip lengvai atsidusau išgirdęs šitą naujieną: tarsi jis būtų man nuo pečių nuritinęs akmenį? O jei būčiau galėjęs nuvažiuoti? Ar būčiau nuvažiavęs? Manau, kad taip. „Manau“: va būtent. Neskubu, man kažkoks stresas (kodėl, tiesą sakant?). Aš taip gerai įaugau į savo kasdieninį gyvenimą-bėgiojimą: jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. O čia – mesk viską, važiuok. Noriu pamatyti tėvą, labai, netiesa, kad nenoriu: bet ir nepasakyčiau, kad manęs negąsdina ši kelionė. Man kažkodėl truputį baisu: truputį nesinori. O jei tik jis atvažiuotų pats!
       – Na ką?
       Liusė vėl stovi ir žiūri man į akis.
       – Vėl.
       – Didžioji politika?
       – Įsivaizduok, taip. Ir apskritai – jis dabar kažkur už spygliuotos vielos.
       – Apie ką čia kalbi? – ji išplečia dideles akis.
       – Nusiramink, kažkur užsienyje, kažkokiame poligone. Bandymai ten, visus metus.
       – Na suprantama.
       Šįkart Liusė kažkodėl pikta. Ji linksi galvą ir nueina. Mes abu dabar truputį pikti: galėtų pagaliau ir atvažiuoti, tėvas. Suprantame: darbas, savi interesai. Bet ar ne per ilgai jis nevažiuoja?
       – Na ką tu dabar, – sakau sustodamas virtuvės tarpduryje. – Jam tai svarbu. Pagaliau mums ką, reikalinga jo pagalba?
       – Apie ką tu čia? – pakelia galvą žmona.
       – Mes jį kviečiamės jo labui, ar ne? Norime jam padaryti malonumą?
       – Galbūt ir sau taip pat, – sako Liusė, plaudama lėkštes.
       – Taip, – sutinku, – ir sau. Bet mums ir taip gerai, ir taip mes jaukiai gyvename, ar ne? Esame laimingi ir be jo atvažiavimo? Mes juk visi drauge, o jis...
       – Ką tu nori pasakyti, nesuprantu.
       – Noriu pasakyti tik tiek, kad svarbiausia – tai jo, o ne mūsų gerovė, taip?
       – Na taip, – sutinka žmona.
       – Na o jam dabar geriausia – stirksoti poligone, nejau tai neaišku?
       – Na.
       – Na, vadinasi, atsižvelgiame į jo interesus: aukodami savo poreikį dar kartą atsipalaiduoti prie šventinio stalo.
       – Na mes ir taip atsipalaiduosime. Mes atsipalaiduojame kiekvieną savaitgalį. Nejaugi pamiršai, kad šeštadienį pas mus ateis Klava su Mitia?
       – Na matai, – sakau. – Mums gerai – ir jam ten gerai.
       – Na ir ką tu nori tuo pasakyti? – Liusė net pamiršta savo lėkštes. – Kur link tu suki, nesuprantu.
       – Niekur nesuku. Tik noriu pasakyti, kad nereikia iš to daryti tragedijos.
       – Gerai, – sako Liusė. – Tu viską gerai paaiškinai, bet nesusitikti su tėvu trejus metus – tai irgi nenormalu.
       – Bet jei...
       – Viskas, nenoriu iš naujo pradėt šnekos.
       Mano Liusės charakteris – tvirtas.
       – Manau, – sakau aš, – būna išimčių, būna rimtų kliūčių ir rimtų paaiškinimų. Darau viską, ką galiu. Bet jis juk, pati matai...
       – Gerai, Serioža, – Liusė suminkštėja, – nesikompleksuok. Iš tiesų – nedarykim problemų. Jei jam taip geriau – galime tik pasidžiaugti.
       – Tai yra ne pasidžiaugti, – pataisau ją, – o susitaikyti.
       – Taip, susitaikyti. O kurgi mūsų Tolikas?

       Nenoriu perpasakoti visų savo skambučių tėvui, kai jį kviečiausi, ir visų po jų sekusių pokalbių su žmona. Bet tik pasakysiu, kad jų buvo nemažai. Ir kaskart tėvas – tonu ir žodžiais – sugebėjo įtikinti mane. Tiksliau – jis pateikdavo faktus: ir tai įtikindavo. O kadangi kviesdavau arba pats siūlydavausi atvažiuoti maždaug kartą ar du per metus – tai kalbame apie metų metus.
       Taip, mūsų šeima gyveno savo gyvenimą: augo vaikai, Tolikas jau buvo paauglys, Valečka vijosi jį. Mes baigėme statyti sodo namelį: dviaukštį! Tai buvo mūsų „gyvenimo reikalas“. Galvojome palaipsniui buities centrą perkelti iš mūsų dviejų kambarių butelio – ten. Tai buvo šis tas. Šis tas šioje žemėje. Mane pakėlė į aukštesnes pareigas, o Liusė ėmė papildomai užsidirbinėti namuose, siuvimu. Ir automobilį nusipirkome, taip. Kad važinėtume į sodą.
       Kartą, tai buvo vėlyvą pavasarį, Liusė pribloškė mane keista fraze. Mes, pamenu, sėdėjome terasoje, savo sode – kaip tik šildė gegužės saulė – ir gėrėme arbatą. Aš, Liusė, Tolikas ir Valečka. Tolikas netrukus išėjo žaisti futbolo su vietiniais kaimo vaikinais, o Valečka – ji mūsų gudruolė – skaitė Lorencą, netoliese (nors aš maniau, kad tokias knygas jai skaityti ankstoka).
       – Klausyk, – pasakė man žmona, – man regis, tu apskritai neturi tėvo.
       – Apie ką tu čia? – atitraukiau puodelį nuo lūpų ir pastačiau ant lėkštutės.
       – Aš jo nemačiau devynerius metus. Devynerius metus.
       Tarsi man kas peiliu būtų dūręs į širdį. Stengiausi negalvoti apie skaičius. Kai manęs kas nors klausdavo apie tėvus, sakydavau, kad neseniai skambinau tėvui. Arba kad „šiandien turiu paskambinti tėvui“. Tai buvo tiesa. Mūsų ryšys nenutrūko. Bet aš visuomet bijojau šio klausimo: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bijojau, kad kažkas manęs paklaus. Blogiausiu atveju... būčiau atsakęs: „Seniai jau. Žinai, tiek reikalų – ir jam, ir man“. Tai dar pusė bėdos. Bet įvardyti skaičių? Įvardyti skaičių – buvo negalima. Įvardytame skaičiuje šįkart slypėjo kažkas baisaus. Taip, baisaus. Negalėjau suprasti. Tiesiog tai kažkaip keistai skambėjo: „Nesimačiau su tėvu devynerius metus“. Nors viską buvo galima paaiškinti: pirmiausia nesuprantamu mano tėvo priešinimusi. Nors ne... išeidavo, kad ir ne tėvas trukdė: jis nuolat sakė, telefonu, kad nori mane pamatyti ir pasirengęs atvažiuoti arba priimti mane savo namuose. Tik va... vėl tas jo darbas, vėl viskas prieš jo ir mano valią. Eksperimentas užsitęsė, taip: niekas nesitikėjo. Bet tai jau paskutiniai metai, viskas jau eina prie pabaigos. Tiek laukėme – nejau pusė metų nebepalauksim? Juk esame suaugę žmonės? O paskui – kas svarbiausia? Mūsų susitikimai ar mūsų jausmai, mūsų norai matyti vienas kitą? O aš jutau tokį tėvo norą. Juk tai svarbiausia? Ne visada žmogus gali nugalėti aplinkybes. Bet svarbiausia – tas dar gyvas, nepastebimas artumas, tas vos jaučiamas, bet, pasirodo, esminis ryšys.
       Ir taip gyvenau laukdamas kitų metų. Negalvodamas apie skaičius. (Kaip negalėjau galvoti, konkrečiais skaičiais, apie savo amžių: nenorėjau tikėti.) Ačiū Dievui – beveik niekam nerūpėjo mano tėvas: ką tai galėjo dominti? Kas galėjo uždavinėti tokius klausimus: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bet Liusė, ji galėjo. Ji žinojo. Tik ji galėjo įvardyti skaičių – ir taip „viską sugadinti“: ne sugadinti, ne. Tiesiog – perplėšti malonaus užsimiršimo, malonaus egzistavimo už laiko ribų skraistę. Egzistavimo, panašaus – kažkada domėjausi daile – į Gogeno čiabuvių egzistavimą. Taip, pamečiau skaičių: penkeri septyneri metai... Nenorėjau apie tai galvoti – apie skaičius, apie laiką. Buvo baisu apie tai galvoti.
       – Kas čia tau dabar užėjo?
       Tai viskas, ką galėjau atsakyti žmonai. Nors man, tiesą sakant, norėjosi jai kailį iškaršti už tokią frazę. Kam ji tai ištarė – „devyneri metai“? Kam įvardijo?
       – Aš jo jau nebeprisimenu visai, – pasakė žiūrėdama kažkur į šalį, taip nervingai, Liusė.
       – Bet kas tau? Nei iš šio, nei iš to...
       Tai buvo mano vyriškas elgsenos stereotipas: neparodydavau, kai ji mane užgaudavo, stengdavausi neparodyti. Tik ištiesindavau nugarą, pakeldavau pečius. Ji buvo moteris, turinti teisę nervintis, aš – vyras, uola, kuri reikalinga, kad į ją atsidaužtų ir išsikvėptų silpnesnės būtybės emocijų bangos.
       – Neabejoju – ir šiais metais jūs nesusitiksite.
       – Susitiksime kitais.
       Aš vis dar laikiausi.
       – Esi tuo tikras?
       – Jis žadėjo.
       – Tu juk pats netiki, – ji pažvelgė man į akis. – Pats save apgaudinėji. Dar negirdėjau, kad žmogų dešimt metų laikytų kažkokiame poligone. Gal jis kalėjime sėdi?
       – Ir aš su juo, kada panorėjęs, kalbuosi telefonu? – ironiškai nusišypsojau. – Neplepėk kvailysčių, Liuse. Ir iš kur ištraukei, kad jis ten dešimt metų sėdi? Jis dvejus metus gyveno namuose. Paskui vėl iškvietė.
       – Tai kodėl jūs nesusitikote?
       – Liuse, juk tu žinai, – stengiausi įtikinti ne ją, o save patį. – Patekau į ligoninę, juk negalėjau važiuoti ištiktas inkstų priepuolio.
       – Tu gulėjai tik tris mėnesius.
       – Tu teisi, – sutikau. – Bet paskui išvažiavai pas sergančią tetą.
       – Negalėjau nevažiuoti.
       – Aš ir nesmerkiu. Ir tėvas, beje, nesmerkia. Nei tavęs, nei manęs. Žinai, ką jis pasakė paskutinį kartą?
       – Ką?
       – „Svarbiausia, kad turime vienas kitą.“
       – T-turime! – kažkaip keistai ištarė žmona.
       – O ką – ne?
       – Jis jau kažkokia tuščia vieta.
       – Ką čia paistai? – mano kantrybė trūko.
       – Nagi jo išvis nėra!
       – Kaip – nėra? – įsistebeilijau į ją.
       – Nėra. Nėra. Kur jis? Kur? – ji apsižvalgė, tarsi būtų jo ieškojusi čia, prie mūsų namo. – Jo nėra, supranti?
       – Jis yra, – pasakiau susitvardydamas. – Jis yra, tiesiog negali atvažiuoti.
       – Devynerius metus?
       – Nejau taip nebūna?
       – Na žinai, – ji pakilo.
       Nežinau, kas jai įgėlė. Paaiškinti pokalbio pradžią, na ir visą pokalbį buvo neįmanoma. Tik supratau, kad jos moteriški nervai „užsivedė“ ir stengiausi skubiai sutvirtinti savo vyriškus „stabdžius“: nes mane irgi galėjo pradėti „nešti“. Ir tuomet, žinojau, – sunkus nesantaikos periodas. O man to nesinorėjo: ir taip gyvenimas sunkus, nervus reikia saugoti.
       – Ko tu užsivedi? – atsistojau ir priėjau prie jos: stengiausi išlaikyti „draugišką toną“. – Jis juk mano tėvas.
       – Va būtent, – pažvelgė ji į mane: rankos sudėtos ant krūtinės.
       – Nesuprantu.
       – Jei jis būtų mano tėvas – man būtų lengviau.
       – Bet kodėl?
       – Man gėda kam nors pasakyti, kad štai jau devyneri metai tu nesimatei su tėvu.
       – O tavęs kas nors to klausė?
       – Ne, – prisipažino žmona.
       – Va matai. Liuse, – paėmiau jos ranką. – Manai, man lengva? Bet ką daryti? Kaip tyčia, viskas taip susiklosto: jei ne viena, tai kita. Kiekvienais metais viliesi, tiki...
       – O gyvenimas praeina.
       – Taip, tu teisi.
       – Štai dabar paskambink ir pasakyk, kad kitą savaitę atvažiuosi.
       – Tu ką? – įsistebeilijau į ją. – Kaip galiu važiuoti kitą savaitę?
       – O kodėl ne?
       – Na... pirma, trečiame sektoriuje pratrūko vamzdis, sakiau tau. Žinai, kas ten dabar darosi? Kas mane išleis? O paskui – Valečka...
       – Ką – Valečka?
       – Na ji ir tas vaikinas...
       – Kuo čia dėtas tas?
       – Pažadėjau klasės auklėtojai, kad penktadienį ateisiu į tėvų susirinkimą.
       – Serioža, – ji pasisuko į mane visu kūnu. – Tu tai rimtai?
       – Ką?
       – Tu kokius dalykus gretini?
       – Apie ką tu?
       – Tu tėvo nematei devynerius metus. Ar tą suvoki?
       Ji taip ir pasakė: ne „supranti“, o „suvoki“.
       – Na.
       – Apie ką tu čia dabar kalbi? Apie kokius vamzdžius?
       – Bet juk manęs niekas neišleis! – įpuoliau kone į isteriją.
       – Te prasmenga skradžiai tas tavo darbas!
       – O ėsim – ką?!
       Elgiausi kaip kvailys, kaip idiotas, tai pripažįstu. Man kažkas užėjo. Bet jai irgi kažkokia širšė įgėlė.
       – Še, skambink.
       – Dabar?
       Ji atnešė į terasą telefono aparatą, įgrūdo man į rankas.
       – Aš negaliu, kitą savaitę. Turiu nusiteikti, Liuse.
       – Ilgai tu nusiteikinėji.
       – Liuse, tavo logika grynai moteriška. Negaliu tau amžinai aiškinti, kad esu pasirengęs važiuoti į pasaulio kraštą. Yra aplinkybės, Liuse. Su jomis negalima nesiskaityti.
       – Tu tiesiog niekšas.
       Netekau žado, garbės žodis. Aš apskritai iš jos niekada nebuvau girdėjęs tokių žodžių. Nebegalėjau jos atpažinti. Gerai, kad ji iškart po tų žodžių išėjo, o tai nežinau, kaip būčiau pasielgęs. Su telefonu rankose prisėdau ant šezlongo. Reikia nusiraminti. Reikia suimti save į rankas. Pasielgti vyriškai, kaip dera. Užgesinti isteriją (man norėjosi trenkti telefoną į žemę). Apskritai ji teisi, ar ne? Iš esmės? Pas savo motiną ji važinėja kas tris mėnesius. Jos sampratos labai aiškios. Visais atžvilgiais jai tinku, mūsų šeima puiki. O šis sunkumas – mums abiem. Dabar tai pasidarė aišku. Tuos žodžius ištarė spontaniškai: nes nenori apie mane blogai galvoti. Kaip tik dėl to ji juos ir ištarė: kad nenori manęs laikyti niekšu ir nori pastūmėti mane prie veiksmų, kurie įrodytų, kad nesu niekšas. Iš tiesų, kiek galima atidėlioti? Ko jai prišnekėjau – kokios čia priežastys? Juk labai panorėjus – tai netiesa, kad nebūčiau susitvarkęs dėl darbo. Kai reikėjo važiuoti verslo reikalais (vežiau Liusės pasiūtus sijonus tolimam užsakovui) – manęs darbe nebuvo keturias dienas. Išsisukau.
       Taigi pyktį greitai pakeitė kaltės jausmas. Taip, žinoma, dabar paskambinsiu tėvui, aptarsiu visas detales.
       Surinkau numerį. Ragelį pakėlė tučtuojau (matyt, tai buvo kažkoks telefono numeris tik ryšiui su manimi).
       – Sveikas, tėte.
       – Sveikas, Serioža.
       Man atlėgo širdis, kai tik išgirdau pažįstamą balsą.
       – Kaip gyvuoji?
       – Viskas gerai.
       – Tėte, kur tu?
       Tik dabar prisiminiau, kad jis – ne savo bute, o poligone, neaišku kur: kaip aš pas jį nuvažiuosiu?
       – Ten pat, Serioža. Baiginėjame tą eksperimentą.
       – Dar ilgai?
       – Daugiausia aštuonis mėnesius.
       – Tu tikras?
       – Na taip.
       – Tėte, mes turime susitikti.
       – Taip, Serioža, būtinai.
       – Tėte, ar žinai, kiek metų nesimatėme?
       – Taip, Serioža.
       – Jau devynerius metus. Įsivaizduoji?
       – Nejau?
       – Tėte, turiu tave pamatyti.
       – Bet svarbiausia – tu turi mane.
       – Žinoma. Tai – svarbiausia. Bet mes gyvename, kiekvienas savo reikalais. O gyvenimas praeina.
       – Po aštuonių mėnesių būsiu laisvas. Labai noriu tave pamatyti. Kaip tavo inkstai?
       – Dabar nevargina.
       – Kaip Liusė, vaikai?
       – Jie jau visai suaugę. Tu jų nepažinsi.
       – Tolikas gavo magnetofoną?
       – Taip, ačiū už dovaną. Norėčiau išvysti bent tavo braižą. Adresas užrašytas mašinėle.
       – Braižą? Juk žinai, nemoku rašyti laiškų. Pakentėk dar truputį. Susitiksim.
       – Aš niekaip negaliu pas tave atvažiuoti? Ar negali bent pasakyti, kokioje šalyje esi?
       – Serioža, atleisk, ne. Pasižadėjau. Tai labai slapta. Mums įvedė specialų ryšį su giminaičiais, tiesioginį. Kad tik niekas pas mus nevažinėtų.
       – Tai mes per palydovą kalbamės? Tu kur – Afrikoje?
       – Neklausinėk, Serioža. Labai tavęs ilgiuosi. Kaip sekasi naujose pareigose?
       – Pripratau. Na gerai, tėte. Aš tau dar kartą paskambinsiu šį mėnesį.
       – Okay. Laukiu. Žiūrėk, laikykis.
       Trumpi signalai.
       Atsilošiau šezlonge. Na ką galiu padaryti? Kuo nusikaltau?

 
       2

       Nuo to laiko, kai Liusė įvardijo skaičių, jau nebegalėjau jo užmiršti. Retkarčiais dabar imdavau galvoti apie devynerius metus. Nenorėjau tuo tikėti. Nejau devyneri metai? Kada jie praskriejo? Kaip tai galėjo atsitikti? Tai man buvo baisus skaičius. Nuo jo dvelkė siaubu. Kažkas grėsmingo dingojosi man. Liusei aš dar kartą viską paaiškinau, ir ji susitaikė, bet ankstesnė nedrumsčiama ramybė nebesugrįžo. Mes ir toliau gyvenome savo įprastą gyvenimą – perspektyvų turėjome. Jos buvo susijusios su mūsų sodo nameliu ir, žinoma, su vaikais. Rūpesčių pakako, ir mes, azartiškai atsikratę vienu, puldavome į glėbį kitam. Ir nors kartais būdavo sunku, daug kas pykino ir erzino, mes vis tiek puldavome į rūpesčių glėbį su nepaaiškinamu džiaugsmu. Taip, su džiaugsmu. Tarsi užsiversdami ant pečių dar vieną naštą, atsikratydavome kažko, dar labiau nepakeliamo: kažkokios tuštumos, būties vakuumo. Šiame apskritai beprasmiškame pasaulyje – žvaigždės, mėnulis, žemė ir vanduo – mes surasdavome kitą prasmę: smulkmenose, pavyzdžiui, ypač svarbiame žygyje į batų taisyklą (nuolat nulėkdavo užkulniai nuo Liusės ir Valios aulinukų). Taip, tai buvo masinantis dalykas: gyventi tūkstančiais smulkmeniškų reikalų, kurie mus nuolatos vaikėsi. Žinoma, pavargdavome: ir neretai norėdavosi pasiųsti tuos reikalus po velnių, ir širsdavome ant „sumaišties“. Bet ne taip, kad labai. Ne taip, kad visai jos nebūtų. Jau nežinau, kas būtų Liusei gyvenimas – be jos virtuvės, maisto gaminimo, skalbimo ir siuvimo mašinos. Kažkas siaubingo. Štai ir išeidavo, kad jos (na ir mano) nusiskundimai dėl „nuovargio“, „nuovargio nuo buities, sumaišties“ – tai viena, o slaptas noras ir toliau būti pasislėpus buityje (nuo žvaigždžių, mirtino šalčio) – visai kas kita.
       Kartoju, mes ir toliau gyvenome savo gyvenimą. Ir mėgavomės nugalėdami kasdienines mažesnes ar didesnes kliūtis. Per dieną mes daug ką pakeisdavome pasaulyje. Numinti užkulniai tapdavo naujintelaičiais, ir buvo galima vėl dėvėti aulinukus. Tuščias šaldytuvas prisipildydavo maisto atsargų. Atsirasdavo kažkokių daiktų. Būdavo uždirbami kažkokie pinigai: rytą jų nebuvo, o vakare – štai jie. Prie senų pažįstamų prisidėdavo nauji. Visa tai viliojo: būtent šitas žodis. Tai suteikdavo stabilumo jausmą: paskendimas „detalėse“. Nė nekalbu, kad mūsų Tolikas su Valečka ištįso į vaikiną ir kone į merginą, į kuriuos miela buvo pažiūrėti. Mums džiaugsminga buvo „kapanotis gyvenime“, kasdien siekti mažos, o kai kada – ir nemažos pergalės. Didžiulė pergalė buvo mūsų dviejų aukštų namas ir vaikai. Ir sustyguotas siuvimo verslas, buvęs gera parama mūsų namams, mūsų šeimai (iš atlyginimo namo nepasistatysi). Ir štai visa tai – visas tas apskritai ramus ir laimingas gyvenimas – tarsi susvyravo. Keisčiausia, kad nieko juk neįvyko. Tai buvo sunku suprasti. Tiesiog kažkaip staiga, po to mūsų pokalbio su Liuse apie devynerius metus, manyje apsigyveno maudžiantis, man nereikalingas, nepraeinantis neramumas. Negalėjau jo nusakyti, to keisto jausmo. Ar tai „baimė“, ar tai „įtampa“, ar tai „nerimas“. Stengiausi negalvoti, bet ūmai gatvės viduryje mane supurtydavo tarsi elektros srovė: devyneri metai! Kažkas neįtikėtino: štai kaip. Būtent „neįtikėtino“, nepaaiškinamo. Neįmanomo. Nors, kita vertus, viskas juk buvo paaiškinama labai lengvai.
       Aštuoni tėvo pažadėti mėnesiai ėjo į pabaigą, Liusė daugiau nebeprabildavo šia tema. Bet iš visko buvo matyti, kad ji turi ką pasakyti. Ir aš bijojau pokalbio. Mačiau, kad tėvo paaiškinimai, nepaisant jų logikos, liovėsi ją veikę. O mane? Kai eilinį kartą skambindavau tėvui, kalbėdavausi su juo – tikėdavau tais paaiškinimais. Viskas atrodydavo paprasta ir suprantama: ko čia nesuprasti. Žmogus fanatiškai atsidavęs profesijai, darbui, o be to, išskirtinės išorinės aplinkybės. Juk kiti apskritai meta šeimą dėl darbo! Bet vos tik padėdavau ragelį, vėl sugrįždavo kažkoks įtarumas dėl visa ko, kas vyksta. Taip man anksčiau nebūdavo. Kad viską suprasčiau ir tuo pat metu – nesuprasčiau, „nenorėčiau suprasti“. Manau, kažkas panašaus darėsi ir Liusei: gyvenome su ja (nors ir ne visiškai) paralelinį sielų gyvenimą.
       Kartą, kai nebedaug buvo likę iki „aštuonių mėnesių termino“ pabaigos, ji neištvėrė. Ar pavargusi buvo tą dieną, ar tiesiog buvo, kaip aš vadinau, „jos nervingos dienos“. Bet tik tą dieną ji „nebesusivaldė“.
       – O jei ir šįkart jis atidės susitikimą?
       Tai jau tapo jos įpročiu, pastaruoju metu: nei iš šio, nei iš to prašnekti apie tėvą. Štai taip – tyli tyli ir staiga – pritrenks. Aš tiesiog susitraukiau nujausdamas nemalonias emocijas.
       – Jis sakė, kad „tiksliai“.
       – Kiek kartų jis tarė šį žodį? – ji net liovėsi valgius.
       – Gal ramiai pavakarieniaukim, Liuse.
       – Pavakarieniaukim.
       Ji taip pasakė kiek patylėjus. Matyt, pajuto, kaip ir aš, kad tema jau liguista. Tačiau po penkių minučių ji, žiūrėdama į lėkštę, tiesa, labai ramiu, abejingu tonu tarė:
       – Galbūt tavo tėvo iš viso nėra.
       Iš jos tai girdėjau jau ne pirmą kartą ir nusprendžiau nereaguoti: moteris. Maža kas jai stuktelės į galvą. Neimsiu gi jai įrodinėti, kad tėvas yra.
       – Jis kažkoks nerealus, tavo tėvas.
       – Palauk, kitą mėnesį pasidarys realus.
       – O aš jau nebetikiu.
       Pažiūrėjau į ją ir palingavęs galvą tik atsidusau.
       – Tau tiesiog pairo nervai.
       – O tau?
       Mes nusprendėme atidėti šį pokalbį. Artėjo Kalėdos.

       Kalėdų švęsti, nors mes buvome ir labai nusiteikę, tėvas vėl neatvažiavo. Aiškino man ilgai ir nuobodžiai kodėl, bet aš jau nebesuvokiau. Negalėjau suvokti. Norint suprasti mūsų, mano ir Liusės, reakcijas, reikia suvokti, ką mums reiškė jo atvažiavimas per šias Kalėdas (kaip tik baigėsi „aštuonių mėnesių terminas“). Suprantu, kad tai kvaila, bet mus su Liuse jau purtė vien nuo minties, kad susitikimas vėl neįvyks. Likus mėnesiui iki Kalėdų, Liusė pasidarė kažkokia nervinga, viskas jai krito iš rankų. Daugiau tylėjo, negu kalbėjosi su manimi. Aš taip pat stingau nuo minties, kad tėvas vėl apeliuos į „aplinkybes“. Svarbiausia – neslėpsiu to – buvo suduotas stiprus smūgis mūsų laimei. Mes liovėmės taip svaiginančiai užsiėminėti gyvenimu, kaip juo užsiėminėjome iki šiol. Jėgas, energiją, o pastaruoju metu ir mintis susiurbdavo kažkokia juodoji skylė. Ir ta skylė vadinosi „mano tėvas“. Na taip, jis tampė mums nervus – galbūt pats to nenorėdamas. Na žinoma – nenorėdamas. Jis juk nepasikeitė, nepasakė nieko naujo, tik tai, ką kalbėjo jau devynerius metus. Kažkas mums pasidarė po ano pokalbio namo terasoje. Išseko kantrybė? Nežinau. Tai buvo iš tiesų baisu: tik dabar iki galo tai suvokiau. Nesusitikinėti su žmogumi devynerius metus. Tai, kartoju, buvo siaubinga, nepriimtina.
       – Taip ir žinojau! Taip ir žinojau! – pirmąkart mačiau tokią pakrikusią žmoną. – Jo nėra, sakau tau! Tai ne jis. Tai ne tavo tėvas!
       Man pasidarė taip negera nuo jos riksmo, nuo jos žodžių, dar nuo kažko, kad atsisėdau ant kėdės prie telefono: kad nenugriūčiau. Kokias nesąmones ji čia šneka?
       – Liaukis! – trenkiau kumščiu į kelį. – Tučtuojau liaukis!
       – Jis niekada pas tave neatvažiuos, niekada! Nejau tu to nesupratai? Per dešimt metų?
       Ji kaip pamišusi blaškėsi po virtuvę.
       – Nusiraminkim, Liuse, – pasakiau aš. – Ar suvoki, ką kalbi?
       – Kalbu tai, ką jaučiu!
       – Pati matai, kokie dabar tavo jausmai.
       – O tavo?
       – Kuo čia dėtas aš?
       – Tu – ką? Mane viskuo kaltini? Aš, tavo manymu, kvaiša, o tu protingas?
       Pasekti jos logiką buvo ne mano jėgoms. Ją tiesiog „nešė“.
       – Liuse, sustok, nelakstyk, – pasakiau. – Aš juk nelakstau. Sėsk ir tu, pasikalbėkim normaliai.
       – Aš stovėsiu.
       Ji stovėjo virtuvės tarpduryje – rankos ant krūtinės, pečiu atsirėmusi į staktą.
       – Suprantu, kad tai nebetelpa į jokius rėmus, – pasakiau. – Žadėti ir netesėti. Bet pas juos iš tiesų atvyko kontroliuojanti komisija iš Karo ministerijos. Ministro pavaduotojas, tas, na kaip ten jį, jo pavardė nuolat šmėkščioja...
       – Nieko nenoriu žinoti, – pasakė Liusė. – Arba kas nors kitas su tavimi kalba, arba tavo tėvui tiesiog nusispjaut į tave, į mane, į anūkus. Taip. Ką žinai apie jo gyvenimą? – ji atsikvėpė. – Jis, ko gero, seniausiai turi naują šeimą. Naujus vaikus.
       – Liuse, ar suvoki, ką kalbi?
       – Ne, išklausyk. Kas poligone žmogų laikys dešimt metų?
       – Jis gi ne visą laiką ten, – bandžiau kažkodėl ginti tėvą.
       – Na ką čia man kalbi – iš tavęs tik ir girdžiu: poligonas, poligonas. Joks poligonas nesulaikys žmogaus, kuris nori pamatyti savo sūnų. O kita šeima, kiti vaikai – sulaikys. Juolab, kad jis niekada tau neskyrė ypatingo dėmesio, pats sakei.
       Ji nuteikinėjo mane prieš tėvą, ji tai darė. Ji žadino mano nuoskaudos jausmą. Man staiga pasidarė baisu nuo minties, kad galbūt esu nereikalingas tėvui.
       – Liuse, kodėl tu taip kalbi?
       – Atleisk. Bet taip yra. Tu nori su juo susitikti, jau esi pasirengęs viską mesti, o jis nenori.
       – Taip nėra.
       – Iš kur tu žinai?
       – Ką tik jis mane tikino, kad...
       – Serioža, atsipeikėk, – ji priėjo prie manęs, pritūpė. – Apie žmogų sprendžiama iš jo poelgių, o ne iš žodžių.
       – Negaliu tuo patikėti. Jis ne toks žmogus.
       – Koks? – ji paėmė mane už rankos. – Ar tu įsitikinęs, kad su tavim kalba tavo tėvas?
       – Liuse, tu mane varai iš proto. Gal aš savo tėvo balso nepažįstu? Ką tu visąlaik čia paistai?
       – Nežinau... Tiesiog man kartais atrodo... Visa tai labai keista.
       – Liuse, ar tu nori mane nugąsdinti?
       – Ne. Tiesiog jis visada dirbo tame institute: ir atvažiuodavo. Tegul kartą per metus. Tu pas jį važinėdavai.
       – Na taip.
       – Tai kas gi nutiko? Tik nekalbėk man apie „ypatingą projektą“, jau girdėjau.
       – Gerai, nekalbėsiu. Einam valgyti.

       Liusė buvo manasis blogio genijus. Ji įmesdavo į išpurentą dirvą mintis, kurių aš nepriimdavau, tačiau jos paskui mano galvoje sudygdavo blogio daigais. Kaip čia dabar – netikėti tėvu, galvoti, kad jis turi kitą šeimą, kitus vaikus? Tokiu atveju, žinoma, daug kas pasidaro aišku. Galbūt jis bijo mano pasmerkimo? Jam gėda? Bet aš jį būčiau supratęs. Arba jis iš tiesų manęs nemyli, nereikalingas aš jam? Tai ko dar skambinti, atsakinėti tokiu šiltu tonu į mano skambučius? Siuntinėti dovanas anūkams? Paprastos mandagumo taisyklės? Regis, jis nebuvo pernelyg sudėtingas, pernelyg aukštuomenės žmogus. Aš ėmiau primiršti, koks jis buvo, bet, kiek pamenu, jis buvo paprastas. Taip, paprastas. O ką ji čia paistė apie jo „nebūtį“? Tai jau visai protu neaprėpiama. Kas gi dar galėtų kalbėtis su manimi vietoj jo? Kur tada jis pats? Netikėjau panašiomis nesąmonėmis. Netikėjau ir netikiu jokia mistika, jokiomis dvasiomis.
       Tačiau, kai žmona išėjo pas draugę (atsiimdavo iš jos sijonus, kuriuos žmona tik sukirpinėdavo ir susiūdavo pagrindines siūles), aš staiga siaubingai panorau paskambinti tėvui dar kartą. Aš tiesiog visai susipainiojau mintyse, spėjimuose ir kažkokiose kvailose baimėse. Na kaip – ne mano tėvo balsas?
       Jau po pirmo jo sakinio aš, kaip paprastai, atsipalaidavau: tėvo balsą būčiau atpažinęs iš milijono balsų. Joks kitas balsas neturėjo tokio aksominio tembro.
       – Tėte, atleisk, kad vėl trukdau.
       – Taip, Serioža, klausau, kalbėk.
       – Tiesiog pagalvojau... – aš atsikvėpiau. – Man nemalonu apie tai kalbėti...
       – Apie ką tu? Kalbėk.
       – Galbūt... galbūt, tu esi ne vienas. Gal tave ten sulaiko dar kažkas, ne vien darbas. Turiu omenyje tavo asmeninį gyvenimą. Nemanyk, aš nebūčiau prieš, jei tu vestum.
       – Na ne, Serioža, visa tai – nesąmonė.
       – Tiesiog pagalvojau, galbūt esama kitų priežasčių atidėlioti atvažiavimą. Jeigu nėra, aš atvažiuočiau pas tave – nors šią savaitę.
       – Tai kaipgi tu atvažiuosi, jei aš – poligone? Atleisk, niekaip negaliu per šias Kalėdas.
       – Tėte, – sukaupiau visą dvasios tvirtybę, – mes su tavimi nesimatėme dešimt metų.
       – Žinau, sūneli. Tai liūdna. Bet tu neliūdėk. Viskas bus gerai.
       Apskritai ši ryšio linija visada veikė nepriekaištingai, bet dabar pokalbis nutrūko. Tais keistais žodžiais. Man taip ir knietėjo paklausti: „Tai tu, tėte?“ Bet bijojau pasirodyti jo akyse beprotis. Taip, tai mano tėvas. Jis visada buvo ištikimas darbui, profesijai – ypač, kai liko vienas. Viešpatie, na kodėl viską reikia aiškinti, aiškinti, aiškinti... Galbūt ir ne viską galima paaiškinti. Galbūt ir ne viską reikia. Nejau man neužtenka to šilto pokalbio, to jo „sūneli“, tų jo gerų žodžių – „liūdna, bet tu neliūdėk, viskas bus gerai“. Anksčiau nepuoselėjau tokių jausmų tėvui.

 
       3

       Prisiverčiau daugiau „nebesitikėti“. Ne, aš nė pagalvot negalėjau, kad mes nesusitiksime (nors Liusė ir išmušdavo mane iš vėžių dygiais žodžiais „jei nesimatėte dešimt metų, tai lygiai taip pat galite nesimatyti ir dvidešimt, ir trisdešimt!“). Tikėjau, kad ateityje mūsų laukia susitikimas – galbūt jau artimiausiais mėnesiais. Na taip, visai galimas dalykas. Tiesiog nereikia taip stipriai trokšti susitikimo: antraip daug nervų išeikvosi. Kai tik jis galės – atvažiuos: arba praneš adresą, kur galiu atvažiuoti pas jį. Tėvas susijęs su paslaptimi, valstybine. Galbūt jis visai ir ne poligone: jam tiesiog negalima sakyti tiesos. Net man. Jis gali sumokėti už tai savo gyvybe. Taip, jis žvalgas – o kodėl ne? Tarp žvalgų būtinai yra radistų, žmonių, nusimanančių radijo technikoje. O jis – aukščiausios klasės specialistas. Jam jau, žinoma, nieko nereiškia priešiškos valstybės ministro mašinoje įtaisyti pasiklausymo aparatūrą. Atsimenu, kaip jis man padarė elektroninę papūgą: nupirko tikrą iškamšą ir prigrūdo į ją elektronikos. Papūga kalbėjo aštuoniomis kalbomis ir į klausimą atsakydavo klausimu: „Kaip tau sekasi, papūgėle?“ – „O tau kaip?“ Tai būdavo juoko. O jei kas nors kambaryje atsidusdavo, papūga prabusdavo ir sakydavo: „Nejau taip liūdna gyventi?“ Ir neįmanoma būdavo nesijuokti. Paskui ją nuo spintos numetė katė, o tėvas taip ir nesurado laiko pataisyti.
       Žinoma, man jau buvo truputį „kvankt“, jei jau ėmiau tėvą laikyti „šnipu“. Tačiau tai daug ką, jei ne viską, paaiškino. Visą jo pernelyg jau didelį „slaptumą“ ir „priklausomybę“. Kas čia keisto, kad žmogų, juolab dirbantį Karo ministerijoje, verbuoja? O gal jis kalėjime?! Na ne, ši versija neįtikima. Už kokius gi nuopelnus jam kameroje įrengė telefoną? Reikia gultis, nes šitaip gal? ir iš proto išsikraustyti.
       Nuėjau į vonią išsimaudyti. Maudytis mėgau, maudydamasis gelbėdavau save – „savo pasaulį“, savo ramybę, savo psichiką. Tikėti stebuklais, skraidančiomis lėkštėmis – nenorėjau ir negalėjau. O rimtai paaiškinti, kas iš tiesų vyksta, irgi negalėjau. Tai ar dėl to turėjau išsikraustyti iš proto? Sugriauti visą savo gyvenimo statinį, kurį kūriau šitiek metų? Galutinai prarasti save? Ir taip jau atmosfera šeimoje per pastaruosius mėnesius pasikeitė: tapo svetimesnė, niūri. Užgulė kažkoks sunkumas. Priežastis – keistas tėvo elgesys. Keistas tam, kas negali suvokti, jog žmogus ne viską nori ir gali papasakoti net savo tikram sūnui.
       Trumpai tariant, raminau save, kaip galėjau. Stengiausi atsijungti: laimei, gyvenimas visokeriopai man padėjo. Tik spėk spręsti problemas, byrančias ant tavęs lyg iš maišo. Sugalvojome name keisti pečius į centrinio šildymo sistemą – vildamiesi, kad prie mūsų prives dujotiekio, kurį tiesė už dviejų kilometrų, atšaką: tai būtų buvę nuostabu. Tolikas baigė mokyklą, reikėjo galvoti apie jo ateitį. Valečka įsimylėjo kažkokį bitniką, kuris kartkartėm mušė ją. Tai tokia, pasirodo, šiuolaikinio jaunimo meilė: tegul jis mane muša, vis tiek jį myliu. Ir kad mano dukrą muštų kažkoks pienburnis? Ačiū Dievui, ji čia susipažino su vienu vaikinu, atvažiavusiu atostogauti pas tetą. Iš sostinės. Toks išauklėtas. Su šiuo susipažino, o jausmai anam, kudlotajam, atšalo. Štai tau ir „gyventi negaliu“. Jau nė nekalbu apie savo inkstus, Liusės artritą, apie vagystę su įsilaužimu (į mano garažą – gerai, kad mašina buvo nuvežta remontuoti). Tai „atjungdavo“ mane. Ir aš buvau net patenkintas tais rūpesčiais – nes pasaulis vėl man tapo suprantamas, paaiškinamas. Ir aš džiaugiausi rytu, džiaugiausi saule, tuo, kad kvėpuoju. Jei tai yra egoizmas – nesuprantu, kam iš viso žmogui duotas gyvenimas. Kad eitų iš proto telefonu spręsdamas uždavinius, kuriuos jam užduoda keistuolis tėvas?
       Anksčiau nepatirtas jaukaus suartėjimo su tėvu jausmas – kad tik kiek ir virsdavo susierzinimu: tėvas buvo ir tuo, kas staiga man tapo pernelyg realu, – dabar jam eikvojau tiek daug laiko ir nervų! – ir tuo pat metu kažkokia pamėkliška priešiška jėga, grasinančia sugriauti pagrindą, ant kurio stovėjau.

       Metai prabėgo – nė nepastebėjau kaip. Po jų – dar vieni. Ir dar... kai pavargdavau nuo gyvenimo (ne „apskritai“, o „nuo gyvenimo“) – o su amžiumi vis labiau pavargdavau, – ūmai savo pyktį tėvui pakeisdavau į malonę. Seniau nežinojau, ką reiškia vienatvė. Bet dabar vis dažniau norėdavau pasijusti ne vienišas: ne, ne taip, kaip jaučiausi su Liuse, vaikais. Kitaip. Visai kitaip. Užsidaręs miegamajame, kalbėdavausi su tėvu.
       – Ar atvažiuosi? – klausdavau aš, jau beviltiškai.
       – Esu tau labai nusikaltęs, Serioža. Labai. Atleisk man.
       Keista, bet kai tik jis liovėsi kalbėjęs apie „poligoną“ (supratęs mano susierzinimą jau dėl paties šio žodžio), ėmiau labiau jį suprasti. Nesuprasdamas. To „Esu tau labai nusikaltęs. Labai. Atleisk man“ – man visiškai gana. Jis neatvažiuoja dėl kažkokių savo labai svarbių, nuo jo nepriklausomų priežasčių. Na ką gi. Bet jis jaučia visą savo kaltės gilumą.
       – Tėte, nurimk, – man pasirodė, kad jis net verkia.
       – Labai norėčiau būti su tavimi.
       – Tikiu.
       Ir aš iš tiesų tikėjau: jo balsas ragelyje vis dažniau drebėdavo.
       – Svarbiausia, kad tave turiu.
       – Aš visuomet būsiu su tavimi.
       Apskritai aš pamažu pripratau prie tokių pokalbių su juo. Liusė jų nesuprato, bet man netrukdė. Tik po kiekvieno mano skambinimo tėvui ilgai tylėdavo.
       Pagaliau supratau jos žodžius – aš „neturiu tėvo“. Tai iš tiesų taip atrodė: jis buvo ir jo nebuvo. Jis buvo, žinoma, bet buvo kažkaip ypatingai, keistai. Ir man buvo geriau, kad jis buvo bent taip, negu niekaip.
       – Tėte, tu niekada pas mane neatvažiuosi? – paklausiau kartą.
       – Ką tu, Serioža? – nustebo jis. – Kaip galėjai taip pagalvoti? Sutvarkysiu visus reikalus ir atvažiuosiu. Būtinai.
       – Tėte, jau praėjo ne dešimt, praėjo labai daug metų.
       – Žinau. Nereikėjo man susisieti su tuo kvailu darbu.
       – Tu sau nepriklausai?
       – Matai gi – taip išeina.
       – Tai labai slapta?
       – Tai be galo slapta. Apie tai žino tik septyni žmonės.
       – Tėte, bet juk tu ne kalėjime?
       – Ne, mesk tai iš galvos. Aš savotiškai laimingas.
       – Gerai.

       Aš norėjau juo tikėti, norėjau. Kiek metų praėjo? Tą rudenį man užplanavo komandiruotę į tėtės miestą. Aš taip išsigandau, kad iš pradžių net atsisakiau. Negaliu suprasti kodėl. Telefonas, pokalbiai su tėvu, jo retos dovanos anūkams – tai buvo ta realybė, su kuria pagaliau susitaikiau, susigyvenau, kurią priėmiau. Stengiausi negalvoti apie tėvo buvimo vietą: taip buvo lengviau. Pripratau prie tokios jo egzistavimo formos.
       Tėvo mieste ant šaligatvių gulėjo lapai. Buvo vėlyvas spalis.

 
       Suradau jo namą. Tyliai užlipau laiptais. Kažkodėl paskambinau. Kam? Juk tėvas buvo toli nuo čia. Duris atidarė kažkokia jauna moteris.
       – Jūs... – pasakiau.
       – Ko jums reikia?
       – Jūs... e... e... Pavelo... Leonidovičiaus... žmona?
       – Ne ne, – papurtė galvą moteris.
       – Jūs... Jūs... – nurijau seilę. – Jūs – duktė?
       – Nežinau, apie ką kalbate.
       – Bet čia Skvorcovo butas? – pagaliau paklausiau.
       – Ne, – atsakė moteris. – Čia Motrošilovų butas.
       – Atleiskite.
       Išėjau į gatvę. Galbūt aš kraustaus iš proto? Patikrinau gatvę, namo numerį.
       – Atleiskite, – pasakiau dar kartą paskambinęs į tėvo butą. – Čia... čia turi gyventi mano tėvas.
       – Mes čia gyvename jau penkiolika metų, – pasakė moteris. – Mama! Nagi eikš čionai! Kažkoks žmogus ieško savo tėvo.
       Duryse pasirodė sulinkusi senutė švarutėlaite prijuoste.
       – Jūs ko ieškot? – paklausė senutė.
       – Ieškau Pavelo Skvorcovo.
       – Pavelo Skvorcovo? – ji kažkaip įtartinai į mane pažiūrėjo. – Pavelas Leonidovičius mirė, prieš šešiolika metų.

       Paskui... Taip, paskui, regis, buvo kapinės. Tiesiog mano galvoje viskas susimaišė, blogai prisimenu savo veiksmų seką. Stovėjau kapinėse, prieš pajuodusį kryžių, ant kurio buvo užrašyta: „Skvorcovas Pavelas Leonidovičius“. Ir gimimo bei mirties datos. Krito lapai. Senutė apsiriko: praėjo ne šešiolika, o aštuoniolika metų.
       Lapai krito kaip sniegas: matyt, tą naktį pašalo. Apžėlęs kapas ir kryžius – viskas apkritę geltonais lapais.
       – Ne! Ne! To negali būti!
       Įbėgau į pirmą pasitaikiusią telefono būdelę, drebančia ranka surinkau numerį.
       – Tėte! Tėte, tu mane girdi?! Atsakyk?!
       – Kas atsitiko, Serioža? – išgirdau pažįstamą balsą.

 
       4

       Kai Liusė vežė mane į psichiatrinę ligoninę, man vis tebedrebėjo dešinė ranka. Girdėjau, kaip daktaras, sėdėdamas su žmona virtuvėje, klausinėjo:
       – O jūs pati nors kartą kalbėjotės su jo tėvu?
       – Regis, ne, – atsakė mano žmona.
       – Liuse, – negalėjau tylėti, – tu juk puikiai žinai, kad iš tiesų visus tuo metus kalbėjausi su tėvu.
       – Iš kur aš žinau, su kuo tu kalbėjaisi? – staiga pareiškė žmona.
       – Kaipgi su kuo?
       – O ką – gal girdėjau tavo tėvo balsą?
       Ji visa drebėjo, pagauta kažkokios baimės, mano Liusė.
       – Jūs! – žengiau daktaro link. – Ką jūs padarėte mano žmonai? Paleiskite mane! – ištraukiau ranką iš sanitaro pirštų. – Ko jūs mane bepročiu darote? Liuse, kaip tu gali? Kodėl netiki manimi?
       – Bijau, Serioža, – pravirko Liusė.
       – Ko tu bijai?
       – Dėl tavęs.
       – Man viskas gerai.
       – Tau dreba ranka.
       Mano ranka iš tiesų drebėjo.
       – Paklausykite, – pasakiau daktarui. – Sutikau su jumis važiuoti, nes noriu vėl pasijusti savimi. Man pairo nervai, taip. Bet nedarykite iš manęs bepročio. Liuse, aš dabar paskambinsiu. – Žengiau prie staliuko, ant kurio buvo padėtas telefono aparatas. – Norite pasikalbėti su mano tėvu? – pažiūrėjau į daktarą.
       Ragelį pakėlė iškart: kaip visada.
       – Tėte, – pasakiau. – Sveikas. Kaip gyveni?
       – Viskas gerai, sūneli. Turi nemalonumų?
       – Kaip sužinojai?
       – Iš balso.
       – Taip, žinai... Tėte, tu juk esi. Na pasakyk, tėte.
       – Kas per mintys, Serioža? O kas gi su tavimi kalba? Kas tau?
       – Štai, klausykite – kalbėkite su juo.
       Padaviau ragelį daktarui.
       – Alio, jūs mane girdite? Alio? – daktaras papūtė į ragelį. – Ten nieko nėra.
       Paėmiau ragelį.
       – Tėte, kodėl tu tyli?
       – Kas čia buvo?
       – Tai... tai vienas žmogus. Jis norėjo su tavimi pasikalbėti.
       – Apie ką?
       – Jis norėjo išgirsti tavo balsą.
       – Kam, Serioža? Negaliu su niekuo kalbėtis, tik su tavimi, tu juk žinai.
       – Tėte, nejau tai taip slapta?
       – Taip, Serioža.
       – Bet, tėte... – kramčiau lūpas (atrodė, kad kiek ir pratrūksiu verkti). – Jie netiki, kad esi gyvas. Jie visi įtikinėja mane, kad man stogas nuvažiavo.
       – Vargšas. Vargšas mano berniukas. Tikėk manim. Manimi vienu.
       Kažkas išplėšė iš mano rankų ragelį ir metė ant sverto. Pakėliau galvą. Tai buvo Liusė.
       – Serioža, liaukis, – pasakė ji. – Negaliu daugiau to girdėti.
       – Kaip aš kalbuosi su tėvu?
       – Kaip tu kalbiesi pats su savim!
       – T-tu... Vadinasi, tu galvoji, kad aš dvidešimt metų kalbėjausi su savimi?
       – Serioža, maldauju, važiuok į ligoninę, – ji tiesiog pratrūko raudoti.
       – Einam, Sergejau Pavlovičiau, – pasakė daktaras. – Reikia pagailėti žmonos. Jai būtina nusiraminti. Duokite jai tablečių, – kreipėsi į sanitarą.

       Kitą dieną Chmurovo – tokia buvo gydytojo pavardė – kabinete bandžiau papasakoti viską, kaip buvo.
       – Ir jūs tvirtinate, kad tėvas jums atsakė, kaip visada?
       – Na žinoma! – aš net pamiršau savo kvailą pižamą, kuri mane visą dieną trikdė. – Buvau kone benualpstąs, kai įlėkiau į būdelę. Tėvas...
       – Ką?
       Nurijau seilę.
       – Tėvas, kaip visada, išklausė mane. Ir viską paaiškino.
       – Ką – paaiškino?
       – Šiaip neturiu teisės to pasakoti...
       – Valstybinė paslaptis?
       – Gerai, pasakysiu. O tai dar nesuprasite. Jis pasakė... taip, jis pasakė, kad visa tai – fikcija.
       – Kas – fikcija?
       – Na viskas. Butas, kapas. Taip reikėjo.
       – Aha, – pasakė daktaras. – Toliau.
       – Toliau jūs žinote.
       – O kur nakvojote tą naktį?
       – Išėjęs iš kapinių? – patraukiau pečiais. – Viešbutyje, kurgi dar.
       – Ar jis nebuvo pas jus atėjęs į viešbutį?
       – Kaip? – aš pašokau. – Darote iš manęs psichą?
       – Jokiu būdu, Sergejau Pavlovičiau. Tiesiog, – daktaras vartė rankose savo akinius, – jis galėjo atsitiktinai atsidurti mieste, tą naktį.
       – Jūs turbūt juokaujate!
       – Nė kiek. Jei jis, kaip sakėte, yra užverbuotas žvalgybos, tai jį galėjo pasiųsti užduoties atlikti.
       – Į savo miestą? Kam?
       – Na... to negalima paaiškinti. Žvalgybininkai turi savo taktiką. Tai ar naktį užėjo pas jus tėvas į viešbutį, ar ne?
       Neatsakiau. Tik dabar supratau visą savo padėties siaubą. Esu beprotnamyje, uždarytas: ir tas daktariūkštis netiki nė vienu mano žodžiu. Kokio velnio pasidaviau įkalbinėjamas? Na ir įklimpau. Liusė irgi gera. Patikėjo, kad esu psichas.
       – Tai ko gi nutilote?
       – Aš viską pasakiau.
       – Gerai – norite užsirūkyti? – jis ištiesė man pakelį cigarečių. – Čia galima.
       – Ne.
       – Galbūt prisiminsite – su jumis niekada piktai nejuokavo?
       – Kaip?
       – Na, tarkim, nesiuntė jums telegramų, sakykim... apie jūsų tėvo mirtį?
       – Užduodate kažkokius keistus klausimus, – pasakiau aš.
       – Ne, taip būna, – daktaras užsitraukė dūmą. – Štai praėjusiais metais mano pažįstamam kažkas atsiuntė telegramą, kad jo vasarnamis sudegė.
       – Paklausykite, daktare, – pasilenkiau ir pažvelgiau jam į veidą. – Aš jūsų nesuprantu. Žaiskime atviromis kortomis. Jūs manote, kad aš kuoktelėjau?
       – Kas per žodis? Jūs patyrėte dideles psichines perkrovas.
       – Manote, kad nieko negirdžiu ragelyje?
       – Kodėl gi ne. Visai ne, – jis apie kažką galvojo. – Gerai, Sergejau Pavlovičiau. Matau, esate protingas žmogus, ne kvailesnis už mane. Aš kreipsiuosi į jūsų protą. Taip galbūt ir geriau. Vis dėlto užsirūkykite. Juk rūkote?
       Paėmiau iš jo cigaretę.
       – Žinoma, esate girdėjęs apie haliucinacijas, – tęsė daktaras. – Patikėti tuo, ką jūs sakote, – pripažinkite, labai sunku. Prieš valandėlę čia sėdėjo solidus vyriškis, instituto docentas. Jis tvirtino, visiškai rimtai, kad jo pilve yra siųstuvas, kuris jam perduoda komandas. Jis tas komandas visiškai aiškiai girdi: na kaip jūs mane. Įtikinti tą vyrą, kad siųstuvo nėra, – neįmanoma.
       – Norite pasakyti...
       – Aš tik noriu pasakyti, Sergejau Pavlovičiau, kad psichika – subtilus ir sudėtingiausias dalykas. Tą docentą mes gydome jau treti metai.
       – „Nuo balsų“?
       – Taip.
       Daktaras nutilo. Aš tarsi jį supratau. Bet nuo to man pasidarė dar blogiau. Atsidūriau tikriausiuose spąstuose. Supratau, kad atakuojama paskutinė tvirtovė – mano asmeninis tikėjimas savo proto blaivumu. Visiems jau aišku, kas man, – reikia dar palaužti mano tikėjimą, ir tada... Kas – tada? „Gydymas bus sėkmingesnis?“ Nuo ko mane čia gydys?
       – Kodėl tylite, Sergejau Pavlovičiau?
       – Ar galiu iš čia išeiti?
       – Tik po mėnesio ir tik pagal ypatingą jūsų žmonos pareikalavimą.
       – Ką jūs sakote?
       – Tokia tvarka.
       Prikandau apatinę lūpą.
       – Vadinasi, jūs galvojate, kad aš dvidešimt metų klausiausi haliucinacijų?
       – Na gerai. Pasakysiu, ką aš spėju. Esu turėjęs tokių atvejų. Matote, esu su jumis nuoširdus, ir be reikalo prieš mane nusiteikinėjate. Aš noriu tik padėti. Taigi klausykitės atidžiai, – jis nukratė pelenus nuo cigaretės į peleninę. – Viena mergina, mano pacientė, labai mylėjo vaikiną. Staiga tas vaikinas žuvo, ir jai apie tai pranešė. Paprastai žmonės labai išgyvena tokiais atvejais – ir išgyvena todėl, kad neabejoja įvykio realumu. O tosios merginos psichika buvo per silpna, kad į ją įeitų ir ten liktų štai tokia realybė. Tą dieną, kai sužinojo, ji ir pamiršo.
       – Pamiršo?
       – Taip, pamiršo, – linktelėjo daktaras. – Ir pati to nepastebėjo. Tai automatiniai procesai, supraskite. Mintis apie mylimojo mirtį jai buvo nepakeliama, štai ji ir pamiršo. O vietoj to susigalvojo visą istoriją. Norite, papasakosiu?
       Aš nieko neatsakiau.
       – Jos vaikinas tiesiog jai buvo neištikimas, pats inscenizavo žmogžudystę. Permiegojo su kita ir išvažiavo su ja. Kam inscenizavo? Na kad jos neįskaudintų. Dėl to ji ir išmetė iš galvos mintį apie mirtį – juk jis gyvas! Tik, kaip ji sakė, „toli toli“. Kad palaikytų savo tikėjimą išsigalvota istorija, ji važinėjo į įvairius miestus tarsi į susitikimus su juo: gavusi atitinkamas telegramas iš jo. Bet jis vis nepasirodydavo, dėl įvairių priežasčių.
       – Ji pati telegramas siuntinėjo?
       – Neaišku. Niekas jų nematė. Ji tik pranešdavo, kad atėjo telegrama, ir išvažiuodavo.
       Nežinojau, ką besakyti.
       – Bet... bet tai juk visai kas kita.
       – Psichiatrijoje apskritai nebūna dviejų vienodų atvejų.
       Nebenorėjau jo ilgiau klausytis. Jis veikė gudriai, daktaras, nespaudė: bandydamas palaužti mano tikėjimą. Koks pasibaisėtinas mokslas: tik kas – pagal išorinio panašumo principą – įtarinėti visus proto sutrikimu.
       – Daktare, – pasakiau. – Noriu surinkti tėvo numerį.
       – Prašau, – jis pastūmė man telefono aparatą.
       – Tėte, – pasakiau į ragelį išgirdęs jo balsą. – Atsidūriau kvailoje situacijoje.
       – Kas nutiko, Serioža?
       – Aš net negaliu normaliai paaiškinti. Tėte, tu esi, aš žinau.
       – Serioža, neabejok dėl to. Galbūt greitai pas tave atvažiuosiu. Mes pasimatysime.
       – Tikrai? – mano širdis džiaugsmingai suspurdėjo. – O tu iš tiesų užsienyje?
       – Kol kas – taip. O tu kur? Iš kur tu kalbi?
       – Iš vienos vietos, tėte.
       – Kad ir kas nutiktų, būk ramus, sūneli. Viskas bus gerai, pamatysi. Skambink man bet kada. Aš visada su tavimi.
       Padėjau ragelį ir paniekinamai pažvelgiau į daktarą.
       – Eisiu į savo palatą, – pasakiau atsistodamas. – Ir noriu pamatyti savo žmoną, šiandien pat.

 
       5

       Liusė atėjo kitą dieną, nešina krepšiais maisto, tarsi aš būčiau buvęs Šiaurės ašigalyje.
       – Liuse, – pasakiau jai, – nedelsdama atsiimk mane iš čia. Padaryk viską, ką gali.
       – Bet...
       – Tylėk. Kvaila tu moteris. Aš irgi kvailys.
       – Serioža...
       – Suprask, aš viso proto. O iš manęs čia padarys psichą. Čia aplink tikri idiotai. Liuse, aš reikalauju.
       – Serioža...
       – Ko žliumbi?
       – Aš bijau...
       Kuo toliau, tuo sunkiau ją galėjau atpažinti. Kur dingo jos ryžtingumas: vien tik prislėgtumas ir sutrikimas.
       – Liaukis. Prisiekiu tau, viską išsiaiškinsiu. Pasiimsiu atostogų, mėnesį, ir viską išsiaiškinsiu. Nuvažiuosiu į Karo ministeriją, išpešiu informaciją. Prisiekiu tau, kad kaskart kalbuosi su tėvu.
       – Bet... Bet jis gi... jis gi mirė, Serioža!
       – Iš kur ištraukei? Kodėl esi tokia tikra?
       – Seriožečka, – ji apkabino mane, – ten jo kapelis, pats sakei. Seriožečka, ką tu kalbi?
       Sukandau dantis.
       – Aš tau aiškinau, Liuse. Remdamasis tėvo žodžiais. Visa tai padaryta dėl konspiracijos. Kad visi galvotų, jog jo nėra.
       – Bet... kam jis su tuo sutiko?
       – Nežinau, Liuse. Galbūt jį privertė. Iš kur man žinoti? Aš tuomet mažai domėjausi jo gyvenimu. Prisimink – jis su tuo sutiko, kai liko vienas. Visiškai vienas tame mieste. Galbūt jis neturėjo ko griebtis?
       – Nežinau, Serioža, – Liusė vis dar kūkčiojo. – Noriu tavimi tikėti.
       – Jei tu manimi netikėsi... Mes negalėsime gyventi, jei tu manimi netikėsi!
       Riksmas ją paveikė.
       – Gerai, Serioža. Aš dabar viską padarysiu. Nueisiu pas vyriausiąjį gydytoją.
       – Tu išgirsi jį, pamatysi, – sulaikiau ją už suknelės rankovės. – Aš įkalbėsiu jį pasikalbėti su tavimi, viską paaiškinsiu ir įkalbėsiu.

       Išleido mane tik po penkių dienų. Bet ir dėl to Liusei teko apsilankyti merijoje, parašyti skundą deputatui.
       – Be reikalo tai darote, – pasakė mano žmonai Chmurovas išrašydamas (pats to negirdėjau). – Jis kliedi, jo būklė bloga. Jei jis rytoj nužudys jus arba jūsų kaimyną...
       Tai šunsnukis. Liusei teko jam pakloti gerą sumelę: o juk mes – ne milijonieriai.
       – Tėte, – pasakiau į ragelį, kai tik užsidariau mūsų miegamajame. – Aš tavęs prašau – pasikalbėk su mano žmona. Nors kartą. To labai reikia.
       – Man negalima, Serioža, – atsakė tėvas. – Dabar negalima. Man uždrausta.
       – Bet juk ji mano žmona, tėte. Liusė – tu turi ją prisiminti.
       – Prisimenu, – pasakė tėvas. – Atsiprašyk jos ir viską paaiškink. Galbūt greitai man leis kalbėtis ne tik su tavimi. Bet dabar negaliu, Serioža, suprask.
       Balsas jo sudrebėjo: ko aš jį kankinu? Neturiu jo daugiau jaudinti. Aišku gi, kad jis tiesiog negali nieko padaryti. Turbūt palaužė jo valią, aš nežinau. Jis negali elgtis kaip nori, taip būna. Jį pajungė savo valiai, taip. Labai galimas dalykas. Tai kas iš to? Jis liovėsi buvęs mano tėvas? Aš turiu jį kaltinti tuo, kad nevykdo mano pageidavimų? Negi esu jo situacijoje, jo kailyje, kad manyčiau, jog jis galėjo, gali kažką padaryti, bet nenori? Negi žinau jo situaciją? Juk neturiu menkiausio supratimo! Sprendžiu pagal save: nors ir aš pats, būdamas iš esmės laisvas žmogus, stirksau šiame mieste neišvažiuodamas metų metus.
       Ne, grįžęs iš beprotnamio ir supratęs, kad dalykas pernelyg rimtas, nusprendžiau veikti. Taip, kartą ir visiems laikams šią istoriją pabaigti! Nes... Nes mano, mūsų su Liuse stabilus gyvenimas – sutriko. Viskas sutriko mūsų gyvenime. Vaikai nebegavo tiek mūsų dėmesio kaip anksčiau: nors dabar, kai jie darėsi suaugę, negalima buvo apleisti santykių su jais. Mūsų sodo namelyje išardytos krosnys, o centrinis šildymas dar nesutvarkytas. Visu tuo reikėjo užsiimti, reikėjo gyventi. Bet į mūsų gyvenimą įsiveržė nežinia kas, neaišku iš kur: ir mes gyvenome tuo. O kaip norėjau ankstesniojo gyvenimo! Koks rojus jis man atrodė! Turiu pabaigti tą reikalą, pabaigti, ir viskas. Galų gale man, man pačiam reikalinga išsami informacija, reikalingas visiškas tikėjimas savimi, savo jėgomis, savo proto blaivumu.

       Po pusmečio man pavyko pasiimti atostogų savo sąskaita ir nuvykti į sostinę, į Karo ministeriją. Praleidau ten visą savaitę vaikščiodamas iš kabineto į kabinetą. Kaip šiandien menu karpą ant pulkininko veido. Ji judėjo kaip gyva būtybė, kai šis, laikydamas popierius rankose, man kalbėjo:
       – Jūsų tėvas mirė prieš devyniolika metų, nuo plaučių vėžio. Jis dirbo viename iš mūsų institutų. Priimkite mano užuojautą, Sergejau Pavlovičiau.
       Aš nepatikėjau: nuėjau į žvalgybos valdybą, išsikovojau, kad mane priimtų. Apie mano tėvą ten nieko nežinojo.
       – Tėte, – kalbėjau apimtas nevilties telefono būdelėje prie pat ministerijos pastato. – Ką tik buvau Karo ministerijoje.
       – Tu sostinėje, Serioža?
       – Taip. Norėjau sužinoti apie tave.
       – Kam?
       – Aš... Tėte, nežinau, kaip tau paaiškinti. Aš... Aš norėjau patikrinti, kad tu... Kad tas kapas... – visai susipainiojau. – Kad tu nenumirei, tėte.
       Nežinau, kaip man išsprūdo tie žodžiai.
       – Ką tu kalbi, Serioža? Kaip aš galėjau numirti?
       – Tavęs nemačiau jau dvidešimt metų.
       – Bet aš juk esu, Serioža. Skambinu tau, ir tu man skambini.
       – Taip. Bet... mane visi įtikinėja, kad tu mirei. Visi, supranti? Aš tik vienas tikiu. Vienas, supranti?
       – Gerai. Gerai, kad tiki, Serioža. Taip ir turi būti.
       – Kas turi būti? – suspaudžiau iki mėlynumo laikančius ragelį pirštus.
       – Kad visi turi būti įsitikinę dėl mano „mirties“. Kitaip – nė sudilusio skatiko neverta ta konspiracija.
       – Bet ministerijoje man pasakė...
       – Pasakė tai, ką turėjo pasakyti. Ten irgi beveik niekas nežino. Jie juk žiūri į popierius, o visi popieriai surašyti atitinkamai.
       – Tėte, tai tu esi?
       – Esu, Serioža. Aš kalbu su tavimi.
       Padėjau ragelį ir pravirkau.
       Kaip turėjau gyventi toliau? Netikėti savo ausimis? Ką ten kalbėjo tas šunsnukis? Kad haliucinacijų neatskirsi nuo tikrovės? Nesąmonė! Psichiatrinė nesąmonė. Kažkoks košmaras. Kodėl va ta minia gatvėje tiki tuo, ką mato? Kodėl aš tikiu, kad esu – čia, sostinėje? Jei balsas, kurį ką tik girdėjau ragelyje, – haliucinacija, tai kodėl turiu tikėti savo akimis? Kur aš iš tiesų, kas aš? Psichiatrinė nesąmonė, štai kas visa tai. Jie kaip tik ir išveda iš proto, susirenka sau kontingentą.
       Išėjau iš kabinos sudrėkusiomis akimis. Kur eiti? Kaip gyventi?

 
       6

       Dubovas pasitiko mane prie durų: į laboratoriją užėjome kartu. Tai buvo pats tikriausias kelias, kuriuo reikėjo eiti iš pat pradžių: susirasti gyvus žmones, pažinojusius tėvą, su juo dirbusius. O aš puoliau pas gydytojus ir valdininkėlius. Tik gyvas žmogus galėjo atsiverti man, pajausti mane, pranešti tiesą. Dubovas, nepaisant savo santūrumo, buvo gyvas žmogus, susitikau su juo antrą dieną po atvykimo, jis sėdėjo ant suoliuko prie instituto, nedideliame skverelyje, kažką kramtė, kažkokį sumuštinį, ir spoksojo į šokinėjančius prie jo kojų paukščiukus.
       – Tai jūs, vadinasi, Pavelo Leonidovičiaus sūnus?
       Jis iškart suprato mano padėtį. Jis buvo pirmas žmogus, kuris nesuabejojo mano sveiku protu!
       Bet iš pradžių... iš pradžių mane šokiravo jo frazė, ištarta tyliai, ramiai – ir tai baisiausia – su nuoširdžia užuojauta ir supratimu.
       – Man labai gaila, bet galvoju, kad jūsų tėvo nebėra tarp gyvųjų.
       O Viešpatie! Ir jis – tą patį.
       – Bet aš kalbuosi su juo, suprantat? Telefonu. Štai jau dvidešimt metų. Jūs netikite?
       – Aš galiu jumis patikėti, – jis baigė valgyti sumuštinį ir numetė trupinius paukščiams. – Regis, galėsiu jums kai ką paaiškinti.
       – Bet kaip? Jūs tikite, kad aš kalbu su tėvu ir čia pat tvirtinate, kad jo nėra tarp gyvųjų? – man vėl ėmė drebėti dešinė ranka: nuo to laiko taip ir nesugebėjau sugrąžinti nervų į ankstesnę būklę.
       – Taip. Nagi ateikite rytoj, prie tų va durų, devintą. Pamatęs daugiau suprasite, negu aš jums čia paskaityčiau paskaitą. – Jis patylėjo, atsiduso ir palingavęs galvą pasakė: – Na ir Paša, kas galėjo pagalvoti.
       Nesupratau jo. Visą naktį nemiegojau, o kitą rytą mes įėjome į didžiulę salę. Patalpoje, panašioje į angarą ir suskirstytoje į sekcijas, buvo daug tokių salių su lentelėmis ant durų.
       – Čia jis dirbo, – pasakė Dubovas. – Štai jo instrumentai. Eikite šen.
       Tą dieną ėmė kristi sniegas: tankus, nesibaigiantis, drėgnas. Jis lipdė langus, akis ir gražiai gulė ant nepridengtų moterų plaukų. Tame mieste neprisiminiau Liusės, savo vaikų, staiga man pasirodė, kad aš – tas jaunas dvidešimtmetis studentas, kuris svaigsta nuo laisvės atsidūręs toli nuo gyvenimo, kurį traukė kaip jungą. Aš buvau, tame mieste. Aš ir mano tėvas.
       – Štai aparatas, – pasakė Dubovas. – Ar įsivaizduojate, kuo užsiiminėjo jūsų tėvas?
       – Ne, – atsakiau.
       – Tai nauja elektronikos sritis. Tuojau viską suprasite.
       Jis priėjo prie dėžės su tumbleriais ir lemputėmis ir kažką įjungė.
       – Norite pasikalbėti su savo žmona? – paklausė Dubovas.
       – Ją retai pakviečia prie telefono, – atsakiau aš. – Ji dabar darbe.
       – Tai nesvarbu. Jūs galėsite su ja pasikalbėti jos nesutrukdydamas.
       Ką jis norėjo tuo pasakyti?
       – Kiek jūsų žmonai metų?
       – Keturiasdešimt aštuoneri.
       – Koks jos balsas – žemas, aukštas? Pasiklausykite ir išsirinkite panašiausią.
       Jis paspaudė mygtuką, ir aš krūptelėjau. Kažkas manęs paklausė: „Sveikas, kaip sekasi?“ Paskui dar kartą: kitu balsu. Ir dar kartą, ir dar.
       – Tas? – Dubovas sekė mano veido išraišką.
       – Taip, turbūt.
       – Dabar reikalinga nedidelė informacija apie jus, apie jūsų sveikatą, jūsų gyvenimišką situaciją. Apie jūsų šeimą. Kiek turite vaikų ir kiek jiems metų?
       Atsakiau į visus jo klausimus suvokdamas, kad vyksta kažkas siaubinga ir neišvengiama. Aš to norėjau! Būtent norėjau, daugiau negu tėvo gyvybės norėjau tiesos, galutinio visko paaiškinimo. Buvau pasirengęs pakelti bet kokią kančią: kad tik likčiau savimi, išsaugočiau tikėjimą savimi ir savo protu. Tvirtu pagrindu.
       – O dabar – pasikalbėkite su savo žmona. Nagi. Pasisveikinkite.
       – Sveika, Liuse, – pasakiau akmeniniu balsu.
       – Serioža, tai tu? Gerai nuvažiavai?
       – Taip, gerai, – atsakiau. – Kaip vaikai?
       – Tolečka išėjo į institutą, Valečka mokykloje. Viskas gerai, Serioža. Kaip tu? Sužinojai apie tėvą?
       – Taip, Liuse, – atsakiau. – Sužinojau.
       – Ir kaipgi? Kaip?
       – Jis mirė, tu buvai teisi.
       – Serioža, tu gerai jautiesi?
       – Taip.
       – Inkstų neskauda? Kaip tavo ranka?
       – Kaip tu?
       – Viskas normaliai. Laukiam tavęs. Mes labai tavęs laukiam. Grįžk greičiau, mes visada su tavimi.
       Pasaulis prieš mano akis ėmė plaukti, ir aš atsipeikėjau krėsle, kampe. Prieš mane stovėjo Dubovas ir dar kažkas.
       – Tai – Skvorcovo sūnus, – išgirdau šnabždesį.
       – Jums geriau, Sergejau Pavlovičiau?
       – Taip.
       Kažkas suvilgė man kaktą.
       – Štai, išgerkite.
       Mechaniškai nurijau tabletę, užgėriau vandeniu.
       – Jūsų tėvas, kai jis su jumis kalbėdavosi… – Dubovas atsisėdo į krėslą priešais. – Ar jūs kartais nepastebėdavote sutrikimų? Na – nesupratimo. Sakykim, jūs vieno klausiate, o jis kita atsako?
       – Maniau, kad tai – dėl blogo girdimumo, dėl didelių atstumų.
       – Aš nieko negaliu tvirtinti šimtu procentų, – pasakė Dubovas. – Neturiu faktų. Bet jūs pats įsitikinote, kad iš esmės įmanoma kalbėtis su automatu.
       – Su automatu? Aš...
       – Nusiraminkite. Žinau, esu tiesmukas žmogus. Visada sakau tiesą, ką galvoju.
       – Jūs manote, kad mano tėvas, jis...
       – Jis visą gyvenimą užsiėminėjo kalbančiais automatais, – pasakė Dubovas. – Tiesa, tai nebuvo jo pagrindinis darbas. Pagrindiniu jis tapo jo gyvenimo pabaigoje. Staiga, likus dviem metams iki mirties, jis ėmė mindyti slenksčius ir prašytis į mūsų skyrių.
       – Ir...
       – Jis čia tūnodavo kiauras naktis.
       – Kas gi su manimi visą laiką kalba?
       – Jūsų tėvas, – atsakė Dubovas.
       Mano smegenys intensyviai dirbo, bandė sulaikyti „stogą“, suprasti. „Suprasti“ – tai buvo viskas: visas mano išsigelbėjimas. Arba suprasti, arba... nežinojau, kas bus.
       – Išeikim į skverą. Ten pasišnekėsim.

       Jis pakilo pirmas, ir aš pasekiau įkandin jo. Snigti liovėsi.
       – Pastovėkime čia, – parodė jis man vietą po stogeliu. – Jums geriau?
       – Taip, grynas oras, – atsakiau.
       – Štai ką aš galvoju, – pasakė Dubovas. – Tuos dvejus metus pas mus laboratorijoje jis darė aparatą jums. Jis žinojo, kad serga vėžiu.
       – Bet kam? Kodėl jis man nepasakė apie ligą? – man staiga pasidarė trošku gryname ore.
       – Tai jums geriau žinoti.
       – Kaip tai apskritai įmanoma? Susijungiu su juo iš bet kurio taško, iš bet kurio automato.
       – Mūsų institutas dirba armijai, – pasakė Dubovas: jis nežiūrėjo į mane, kažkur į tolį. – Galime išeiti tiesiai į palydovus. Jis visą gyvenimą dirbo su palydovais, kosminio ryšio skyriuje.
       Mane tiesiog nupurtė.
       – Aš ką – kalbu su juo per palydovą?
       – Galbūt, – pasakė Dubovas. – Jūsų tėvas buvo keistas žmogus. Jo niekas iki galo nepažino. Nors iš pažiūros atrodė prieinamas ir paprastas. Jis buvo idėjos žmogus. Tokių jau nebėra.
       Dubovas kažkaip sunkiai – „asmeniškai“ – atsiduso.
       – Bet juk tai Karo ministerija, – pasakiau. – Kaip jis galėjo pasinaudoti kariniu palydovu be leidimo?
       – Tai įmanoma, – ramiai atsakė Dubovas. – Žiūrėkite, štai skrenda paukštis.
       Nuo medžio ant medžio iš tiesų skraidė kažkoks paukštis.
       – Jūs jį matote ir galite net nustatyti jo skrydžio kryptį. Bet kas darosi jo viduje, organizme, kiekvienoje ląstelėje, – nustatyti ne taip paprasta. Šiuolaikinė elektronika – tai supersudėtinga struktūra, tokia sudėtinga, kad kontrolė, smulkmeniška, tapo problemiška. Nesakau, kad jos nėra. Bet toje struktūroje visada galima surasti silpną vietelę, nepavaldžią kontrolei, ypač jei žinai struktūrą iki smulkmenų. O jūsų tėvas buvo elektronikos genijus.
       – Pasakėte – genijus?
       – Taip, tuo neabejoju. Jis tiesiog negalėjo išplėtoti savo veiklos visu pajėgumu. Pagal savo galimybes, kurias jam davė Dievas, jis buvo ne tas žmogus, eilinis elektronikas, prie kurio visi priprato. Jis – tai buvo tai, ką jis galėjo. Tai supratau per dvejus darbo su juo metus. Jo smegenys dirbo kažkaip ypatingai. Buvome konkrečių užduočių vykdytojai, o jis...
       – Bet aš noriu žinoti, – nutraukiau jį, – kaip tai įmanoma. Kaip visa tai galima?
       – Praktiškai – aš irgi nežinau. Žinau tik, kad įmanoma teoriškai, iš principo. Tarkim, tarp supersudėtingų palydovų susirasti tokį, kuriame vienas iš tūkstančių kanalų nėra kontroliuojamas. Neabejoju, kad toks žmogus, kaip jūsų tėvas, galėjo išspręsti šį uždavinį.
       – Bet, – nurijau seilę, – kurgi tas... aparatas? Kas jį aptarnauja?
       – Tai gali būti visiškai automatinis aparatas ir stovėti bet kur – kad ir šitame pastate, bet kuriame rūsyje. Jei jam pavyko nepastebimai jį prijungti prie vieno iš kosminio ryšio kanalų – sustiprinimas ir perdavimas per atstumą vyksta savaime. Pakanka paties silpniausio signalo, pasiųsto priimti.
       – Palūkėkit, – man atrodė, kad mano smegenys neišlaikys įtampos. – Jis žinojo apie visus mano kasdieninius reikalus. Jei jis ne gyvas žmogus, kaip visus tuos metus galėjo kalbėti apie mano reikalus?
       – Jūs niekada nesate susidūręs su elektronika? – Dubovas vos pastebimai šypsojosi. – Mašina irgi turi atmintį. Kaip ir žmogus. Viskas, ką sakote, įsimenama, sudaromas klausimynas kitam seansui. Mašina dirba pagal atitinkamą programą. Dieve mano! – staiga atsiduso Dubovas. – Tik genijus galėjo šitaip sugalvoti. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai genialiai paprasta.
       – Kas?
       – Viskas, – jis palingavo galvą, – velniškai paprasta. Viskas, ką jis padarė.
       – Esu įsitikinęs, kad girdžiu jo balsą, – pasakiau aš.
       – Aš ir nesiginčiju. Jūs girdite jo balsą. Jis tiesiog įrašė visas reikiamas frazes, kol gyvas buvo. Pagal programą. Kokius du ar tris tūkstančius sakinių, iš kurių mašina sudarinėja variantus, atitinkančius jūsų frazes. Jas galima įkalbėti per savaitę.
       – Aš negaliu patikėti.
       – Tai paprasta. Tai labai paprasta, Sergejau Pavlovičiau. Nepatikėsite, bet bendraudami žmonės naudojasi šimtu kitu sakinių, ypač pokalbiuose telefonu. Tai apskaičiuota. Tik poetų kalba individuali, bet ir tai tik iš dalies. O paprastas bendravimas susideda iš stereotipų. Aš juk lingvistas pagal išsilavinimą. „Sveikas, tėte“ – taip pradedate kiekvieną pokalbį?
       – Taip, – sutikau aš.
       – Štai jums pirmas štampas, – pasakė Dubovas. – Į jį atsakas: „Sveikas, Serioža. Kaip sekasi?“ Arba: „Sveikas, Serioža. Tu iš kur skambini?“ Tokie variantai buvo?
       – Taip.
       – O jeigu jūsų frazė ilgesnė, klausimo formos „Sveikas, tėte. Kaip gyveni?“ – tai seka atsakas „Sveikas, Serioža. Man viskas gerai. O tu? Kaip anūkai?“ Tai – elementaru, Sergejau Pavlovičiau. Jis įkalbėjo frazes, o mašina kuria jų kombinacijas.
       – O dovanos? Jis siunčia dovanas mano vaikams!
       – Tai gali daryti pasamdytas žmogus, firma, kuriai sumokėta. Visa tai galėjo įeiti į programą. Kaip ir versija su poligonu.
       – Bet... Tai tik jūsų spėjimai? Jūs gi neturite įrodymų?
       – Jų ir negali būti. Jūsų tėvas pasistengė, kad jų nebūtų. Kad jūs niekada tikrai nesužinotumėt, kad jo nėra šiame pasaulyje. Tai buvo programoje numatyta, net tai, kad anksčiau ar vėliau surasite jo kapą. Niekas, beje, nematė jo mirusio. Viskas padaryta, kad jūs netikėtumėt jo mirtimi.
       – Bet kam jis tai padarė?
       – Nejaugi iki šiol nieko nesupratote? – pasisuko į mane Dubovas: jo veidas pasidarė rūstus ir svetimas. – Jis jus mylėjo.

 
       7

       Jau buvo tamsu, kai pasukau atgal į viešbutį. Ėjau per pūgą, ji lipdė veidą, ir, žinoma, greitai pasiklydau. Nieko nemačiau aplink save. Aš buvau ne aš: neturėjau nei žmonos, nei vaikų, nieko. Aš nenorėjau gyventi.
       Nepažinojau to miesto. Nepažinojau to rajono. Namuose jau švietė langai – už jų virė kažkieno gyvenimas. Šiame mieste nieko nepažinojau. Sniegas, apšviestas retų gatvės žibintų, dribo tankiai ir gausiai.
       Pasukau į kažkokį skersgatvį, paskui į dar vieną. Nebuvo net žmonių, kad galėčiau paklausti, kur aš. Pasukau dar ir dar, kol neišėjau į kažkokią dykvietę: nuėjau per ją, grimzdamas į sniegą. Čia jau nebebuvo namų, augo tik kažkokie krūmokšniai. Netrukus atsirėmiau į tvorą ir nuėjau palei ją. Veikiai kelią pastojo kita tvora. Susmukau ant žemės, mano kepurė nuslydo nuo galvos. Iš kažkur krentanti šviesa apšvietė virš tvoros sniego juostą. Ten, aukščiau, irgi buvo sniegas, beveik nematomas. O toliau, aukščiau sniego, šaltame kosmose skriejo palydovai. Nemačiau jų. Kodėl turėčiau tikėti Dubovu? Kodėl turėčiau tikėti psichiatrais? Tėte, nejau tu guli dviejų metrų gylyje įšalusioje žemėje?
       Beveik sustingęs (širdis vos plakė) prisiverčiau atsistoti. Pamačiau tolumoje kažką geltoną. Tai buvo telefono būdelė. Aprūdijusi, be stiklų; aišku gi – su sulaužytu telefonu. Netoliese turbūt yra gyvenamasis namas. Ne, apsirikau. Iš pradžių kažkas sutraškėjo ragelyje, paskui įsijungė ilgas signalas. Pakvėpavęs į saują, surinkau numerį. Ragelyje grojo muzika – lengvutė, kaip debesėlis. Itališkas balsas dainavo apie meilę. Ar man tik vaidenosi?
       – Tėte, – sušnabždėjau verkdamas. – Tėte.
       – Tu verki, sūneli?
       – Tėte, visi mane tikina, kad tu mirei.
       – Netikėk niekuo, prašau tavęs.
       – Tėte, tai juk ne programa?
       – Kas, Serioža?
       – Tavo atsakymas. Tu esi dabar?
       – Sūneli, aš esu.
       – Tu esi šiame pasaulyje, tėte?
       – Netikėk niekuo. Aš nemiriau. Tu juk girdi mane?
       Dabar jis pasakys: „Aš visada būsiu su tavimi“.
       – Aš visada būsiu su tavimi.
       – Tėte, pasakyk: aš visą gyvenimą mylėjau tik tave vieną.
       – Aš visą gyvenimą mylėjau tik tave vieną.
       – ................................................................................
       – ................................................................................
       – Tėte, tu verki?
       – Taip.
       – Neverk, prašau tavęs.
       – Mes greitai susitiksime, Serioža.
       – Greitai, tėte.
       – Gyvenimas – sudėtingas dalykas.
       – Sudėtingas, tėte.
       – Mes turime vienas kitą.
       – Visada.
       – .....................................................
       – ....................................................
       – Skambink man, kalbėk su manimi.
       – Kur tu? Aplinkui sniegas. Aš toks vienišas, tėte.
       – ......................................................................
       – ......................................................................
       – Aš su tavimi, Serioža.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt