|
<< Atgal
|
JAROSLAVAS MELNIKAS
Skambink man,
kalbėk su manimi
A p y s a k a |
1
Snigo didžiuliais kąsniais, aš stovėjau prieš
jį, susikūprinęs, spaudžiau rankomis prie smakro pakeltą apykaklę. Mano tėvas. Taip
ir nesupratau, kas jis toks. Ir niekada nesuprasiu. Kas jis buvo, kas yra. Jo paslapties.
Jis buvo, jis yra. Visas pasaulis jo pilnas.
Tai keista girdėti: iš manęs, niekada apie jį,
regis, negalvojusį. Kaip negalvojama apie orą, apie drabužius ant kūno: tiesiog einama
per pūgą, kvėpuojama šaltu oru. Nors ne, netgi ne tai: tėvas nebuvo man gyvenimiškai
svarbus. Dėl to retai jį prisimindavau. Jis ir nerašė man: kažkodėl. Nesurado,
negalėjo rasti reikiamo tono. Mokyti nesiryžo, į draugus taikyti
tai buvo ne jam. Kokiu tonu galima rašyti savo sūnui? Nežinau.
Kaip neįprasta: sūnus. Sūnus ir Tėvas. Tėvas ir
Sūnus. Kodėl niekada nebuvau Sūnumi iš didžiosios raidės? O jis mano Tėvu?
Jokio Sūnaus savyje nejaučiau: net kreipdamasis į jį ragelyje Tėte? Tu? į
tą žodį nieko neįdėdavau. Jis atsiliepdavo į tėte štai ir viskas. Tai
buvo tik jo vardas: antrasis vardas. Tėtė. Tėtė Paša. Vardo Pavelas kažkodėl
niekada nemėgau, netiko man nei Pavelas, nei Paša: galbūt todėl, kad mane,
dar mokykloje, vis skriausdavo vienas sadistas tokiu pat vardu. Paskui jį vienose
muštynėse mirtinai subadė peiliu. Jį subadė, jo nebėra, o to, kad jis mane pažemino
septintoje klasėje merginos, su kuria draugavau, akyse, jam niekada neatleisiu. Nors
apskritai myliu žmones ir esu pasirengęs viską atleisti. Bet šitam kažkodėl negaliu.
Tėtė tai buvo vardas: vardas, ir tiek.
Kai jis man duodavo pinigų, kai negrabiai gailėdavosi ir kartais taip pat negrabiai
širsdavo, susierzindavo dėl manęs, kaip jis man egzistuodavo? Jam puoselėdavau
įvairius jausmus: jis buvo realybė, gyvenusi šalia manęs daugiau negu dvidešimt
metų, ir negalėjau į ją nereaguoti, kažkaip į ją nežiūrėti. Jis egzistavo
man, tėtė. Kaip kažkas savaime suprantama, kaip mano kūnas, nuo kurio niekur
nepabėgsi, kaip tas namas, iš kurio niekur (kol neateis laikas) nedingsi. Bet
apskritai... taip, apskritai juo bodėjausi. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Apskritai jis
buvo tarsi nereikalingas: mano gyvenime. Nereikalingi buvo visi tie jausmai, kuriuos jam
puoselėjau: tai nesuprantamą gailestį, tai susierzinimą, tai susitaikymą, tai gėdą.
Gėdą dėl jo, dėl kai kurių jo charakterio bruožų. Taip, gyvenau tais jausmais, jie
kartu su kitais mane užpildydavo. Bet kai išvažiavau į kitą miestą ir su
jais atsisveikinau (nes realaus žmogaus jau nebebuvo šalia), su palengvėjimu atsidusau.
Pats nežinau kodėl. Tėvas tarsi liovėsi man egzistavęs: ir aš apsidžiaugiau. Tai
buvo jausmas, ne mintis. Protu suvokiau, kad taip negalima. Protas kalbėjo man apie
neteisybę, nedėkingumą ir tučtuojau žadino kaltės jausmą. Bet aš nieko
negalėjau pakeisti. Papriekaištavęs sau, vėl lengvai alsavau: šalia nieko nebuvo. Man
nereikėjo tėvo.
Motina buvo visai kas kita. Ji buvo iš kitokiais
matais matuojamos erdvės, iš kitos stichijos. Ji net kalbėdavo daugiau negu tėvas: ir
net mokė. Bet aš tik šypsodavausi. Pavargdavau nuo motinos, bet ji manęs neatimdavo
iš savęs paties. Jos nebijojau. Nebijojau jos žvilgsnio, jos priekaišto. Kaip galima
buvo bijoti savo tėvo? Palikusio mane pačiam sau, nebaudžiančio, nesmerkiančio,
amžinai gero linkinčio? Motina kalbėdavo, atvažiuodavo, jos buvo daug, ji buvo reali:
žinojau, su kuo bendrauju. Bet tėvas, tas buvo toli: labai toli. Visada. Jis mylėjo
mane? Jo meilė buvo kažkokia tyli: neegzistuojanti. Jis niekada gyvai nesidomėjo
mano reikalais. Taip, jis tikėjo manimi, tikėjo mano ateitimi. Jis buvo ramus dėl
manęs! Ir žiūrėjo į mane, į mano gyvenimą iš tolo: iš savo kampelio. Tylėdamas:
taip, kad aš nė nejaučiau to žvilgsnio. Bet kartais, nubudęs naktį, imdavau jį
jausti, taip man atrodė. Ir darydavosi kažkodėl nejauku.
Nors galbūt visa tai tik mano vaizduotės
vaisius. Galbūt o kaip dažnai taip galvodavau! tėvas buvo tas Paša
inžinierius, mėgstantis alų ir gerą kompaniją, pavyzdingas šeimos žmogus ir šaunus
vyrukas, toks, kokį jį visi pažinojo. Kartą, kai man buvo blogai ir kai pasirodė, kad
turiu Tėvą, parašiau jam laišką. Apie gyvenimą, apie save, apie jį. Man
atrodė, kad man atsakys Tėvo balsas, išmintingas ir griežtas Tėvo balsas: juk kone
pirmą kartą asmeniškai kreipiausi į jį, Sūnaus tonu. Aš turiu Tėvą jis
pritars ar pasmerks mane, patars, palaikys, suteiks vilties... Turiu dangų, virš galvos.
Bet to nesulaukiau. Taip ir nežinau, ar jis gavo tą laišką. Laiškų rašyti tėvas
nemėgo, o kalbėtis aukštomis temomis, apie gyvenimą, nemokėjo, o ir, ko
gero, laikė tokias kalbas nereikalingomis. Taip, sakiau sau, žinoma, mano tėvas visada
buvo Paška, Paška, kuris mane pradėjo, maitino paskui nuo manęs atsitolino,
pasiliko savo gyvenime.
Pradėjau mokytis kitame mieste ir ten vedžiau: ir
taip pradėjome gyventi toli vienas nuo kito. Matėmės retai, dažniausiai
susiskambindavome. Kaip gyveni? Viskas gerai? Apie ką čia pasakosi? Išgirdau
balsą ir gana.
Pastaraisiais metais jis pas mane nebeatvažiuodavo.
Ne, mes nesusipykome, mes apskritai iki barnių niekada nebuvome priėję. Tiesiog
reikalai ir jo, ir mano. Man šeima, du vaikai, jam jis tada jau gyveno
vienas, po mamos mirties darbas, kuriam kažkodėl atiduodavo daugiau laiko negu
jaunystėje. Jis visuomet buvo keistokas: darbas jį savaime domino. Dėl to jį mažai
kas suprato: ir pažįstami, ir bendradarbiai, ir aš. Jis ką? Nesupranta, kiek
jam moka? ne kartą man sakė žmona, sužinojusi, kad eilinį kartą tėvas
neatvažiuos pas mus. Dėl tokių pinigų atsisakyti atostogų? Jis gauna
neblogus pinigus, bandžiau užstoti tėvą. Ką čia dabar šneki, Sergejau,
užsivesdavo Liusė. Jis gauna neblogus pinigus už normalų darbą.
O anot tavęs, normalus darbas tai nieko neveikimas? Sergejau, Liusė
prieidavo ir imdavo mane už rankos. Tu juk pats viską supranti, kam ginčijiesi? Tu atbeldi
savo valandas. Dėl atlyginimo. O tavo tėvas neriasi iš kailio. Ir už tai
turėtų gyventi kaip ministras. Jis neblogai gyvena. Serioža, kodėl
tu, viską suprasdamas, dar ginčijiesi?
Ne, aš kaip tik nieko nesupratau. Nes ir aš, ir
mano žmona, ir mano vaikai buvom kitokie žmonės. Nenoriu pasakyti, kad mes taip jau
nemėgome savo darbo: man patiko užsiimti šiltnamiais, inspektuoti, sekti temperatūros
režimą. Mano žmonai patiko sukirpinėti drabužius siuvykloje. Bet tai buvo visai ne ta
meilė: tai ir nebuvo meilė tiesiog patiko. Tiesiog nebuvo kur dėtis,
turėjome užsikabinti už ko nors gyvenime, ko nors išmokti, kur nors dirbti. Žmona
išsimokė sukirpėja, aš želdinių inžinieriumi. Ir jau sėdę, kaip dera, į savo
šiltas vieteles, ėmėme dairytis: ir aptikome, negalėjome neaptikti daug tokių gerų
pusių, kurių nebuvo kitose vietose. Tai ir reiškė patikti, mylėti savo
darbą. Patiko jaukumas žalumoje, kai už stiklo sniegas (kas dar turi tokią
vietelę?). Įsigilinimas į save, kai sukirpinėji: pabandytų į save įsigilinti ir
nervų nesusigadinti mokytoja ar pardavėja! Taip, mes mylėjome savo darbą.
Bet tėvas, jis buvo truputį... Ne, nenoriu pasakyti
trenktas. Kiek pamenu jis amžinai sėdi prie radijo schemos. Namie neveikia
radijas, mirguliuoja televizorius, o jis užsiima nežinia kuo. Taip ir nesužinojau kuo.
Nenutuokiau radiotechnikoje, elektronikoje, viskas joje man buvo svetima. Nesupratau, kaip
galima mėgti tuos gelžgalius, ir čia įžvelgiau kažką net iškrypėliško: žmogus
turi mylėti tai, kas gyva gamtą, gyvūnus, žmones. Galbūt aš pavyduliavau?
Galbūt. Laisvą laiką tėvas leisdavo laboratorijoje, darbe, arba namie su lituokliu. Ir
tik kartais pakeldavo galvą ir kaltai šypsodavosi: Nori ant keliukų, Serioža?
Eikš. Kartą supykęs net išmečiau jo mikroschemą į šiukšlių vamzdį, ir jis
ilgai ir nesėkmingai jos ieškojo. O aš dar labiau dėl to, ką padariau,
nemylėjau jo.
Bet ne, ką čia šneku, slapta aš jį gerbiau. Jis
buvo vyriškas: atsidavęs tikslui. Galbūt slapta jam to net pavydėjau. Mano aplinkoje
daugiau tokių fanatų nebuvo. Aš pats nežinojau, kas tai: turėti kažkokį
tikslą, susijusį su tavo profesija, tikslą, kuris neturi nieko bendro su pinigais,
užmokesčiu. Atrodė, kad jei tėvui nieko nebūtų mokėję, jis vis tiek būtų kažką
litavęs. Sau. Aš šito nesupratau. Nors, kartoju, kažkaip nenoromis šį jo
bruožą gerbiau. Tai glūdėjo jame giliai.
Sako, jis buvo aukščiausios klasės elektronikas.
Būna tokių ir tarp eilinių. Paskutinės, pačios aukščiausios kvalifikacinės
kategorijos. Niekas iš jo viršininkų tokios kategorijos neturėjo. Jis dirbo karinėje
pramonėje, mano tėvas.
Kartą kažkaip pastebėjau, kad laikas greitai bėga
ir štai jau sueis dveji metai, kai mes nesimatėme. Vis atrodė, kad užtenka
skambučių: jiems negailėjau pinigų. Retus pasimatymus kompensuodavau dažnesniais
pokalbiais telefonu. Bet staiga pajutau: mums laikas susitikti. Gyvenimas lekia. Ir mano
žmona, protinga moteris, tai pajuto. Na kaip tu gali, sakė ji man, kaip įprasta
mosikuodama rankomis. Tavo tikras tėvas. Dvejus metus nesimatyti. Bet tu gi
žinai, Liuse, atsakydavau aš, taip pat iš įpročio gindamasis net kai sutikdavau
su ja. Planavome praėjusiais metais. Susirgo Tolikas. Viskas. Skambink,
ji padėjo telefono aparatą man ant kelių. Tegul atvažiuoja. Surinkau numerį.
Tėte? Tu? paklausiau kaip visada. Kaip
tau sekasi?
Normaliai, Serioža, atsakė man žvalus
pažįstamas balsas. O kaip tavo šeima? Kaip tavo inkstai?
Irgi ačiū Dievui, klausyk, tėte, atvažiuok
pas mus per Kalėdas. Mes jau per ilgai nesimatėme. Man net keista.
Serioža, negaliu.
Kodėl? Sergi?
Man viskas gerai, Sergejau.
Stenokardija?
Taip, truputį, sutiko tėvas. Gulėjau
ligoninėje, dvi savaites.
Na matai. O tu sakai normaliai. Kodėl
nepranešei?
Menkniekis. Net ne priepuolis.
Kas tave lankė?
Taigi turiu čia draugų. Klausyk, Serioža.
Taip.
Aš ne dėl to negaliu atvažiuoti. Čia, matai,
reikalai užsisuko. Ar seki politiką?
Truputį. O ką?
Aš juk pusiau kariškis ir darbas slaptas.
Tad niekaip negaliu, suprask. Neišleis. Niekas manęs nepakeis.
Gaila, atsidusau.
Nedūsauk, būtinai susitiksim. Kitais metais.
Na gerai, sutikau aš. Bet tu man bent
jau skambinsi? Dažnai.
Būtinai, Serioža. Ir žiūrėk laikykis.
Laikausi.
Linkėjimai Liusei ir vaikučiams. Tolikui
išsiųsiu radijo rinkinį, kurį žadėjau. Na viskas, bučiuoju.
Jis padėjo ragelį. Tiesą sakant, man jo
atvažiavimas buvo reikalingas, kad negraužtų sąžinė. Tai yra norėjau jį pamatyti
ką čia šneku: pasėdėtume, išgertume alaus. Paskui... būčiau palydėjęs jį į
stotį, taip. Mes buvome svetimi žmonės, tai tiesa. Jis būtų paklausęs: O kaip
tavo darbo reikalai? O ką jam būčiau galėjęs atsakyti? Jis apie mano darbą
neturėjo supratimo vadinasi, ir ką nors pasakoti apie jį būtų buvę beprasmiška.
Jis negyveno mano reikalais, mano gyvenimu (žmona dar šiek tiek gyveno) kasdien,
diena po dienos. Nes... Nes mes buvome toli vienas nuo kito. Kaip, beje, aš negyvenau jo
reikalais, rūpesčiais: kaip galėjau jais gyventi? Telefonu, ar ką? Ne, jam
siūliau ir ne kartą keltis pas mus gyventi, bet jis nenorėjo. Kažką kalbėjo
apie naują projektą, apie darbą, kurį reikia pabaigti, atsiprašinėjo...
Taigi jo atvažiavimas vargu ar būtų mus
suartinęs. Tiesiog kažkas man galvoje sakė: Na kaipgi šitaip nesimatyti su
tėvu dvejus metus, taip negalima, taip negalima, taip negalima. Ir aš negalėjau
nekreipti dėmesio į tą kažką: juolab, kai tie žodžiai nuskambėjo ne tik
manyje, bet ir garsiai, iš mano žmonos lūpų. Žinojau, kad po mūsų susitikimo tas
balsas nutils, kuriam laikui ir man vėl niekas netrukdys gyventi. Bet kad nebūčiau
įsivaizdavęs savo gyvenimo be to susitikimo, be savo tėvo ne, nemeluosiu: to
nebuvo. Aš puikiai apsiėjau be jo mane supo pažįstami ir draugai,
bendradarbiai, šeimos nariai. Jokio tėvo man nereikėjo. Tiesiog būčiau buvęs
veidmainys, jei būčiau ėmęs tvirtinti, kad man trūko tėvo. Ne, to nebuvo. Dar
studijų metais supratau, kad nejaučiu poreikio turėti tėvą (o kodėl?!). Gal tėvas
tai jautė ir neskubėjo važiuoti...
Na ką jis pasakė? Liusė pristojo prie
manęs, kai tik padėjau telefoną ant grindų.
Jis-pa-sa-kė, išskandavau skiemenimis,
kad-yra-ka-riš-kis.
Ką tai reiškia?
Nagi tai, kad jis paklūsta karinei disciplinai.
Jis juk dirba karinėje gamykloje. Taigi, sunkiai pakilau nuo kėdės. Jis
neatvažiuos Kalėdų, prašė atleisti. Strateginis užsakymas.
Vėl didžioji politika? ironiškai
palingavo galvą Liusė.
Tik įsivaizduok. Šiaip jam viskas O. K.
Taigi užduotis atlikta. Balsas kiek pritilo:
na ką gi, garbės žodis, stosi prieš didžiąją politiką, ar ką? Juk neatvilksiu jo
čionai jėga. Supratau, Liusė irgi pajuto tam tikrą palengvėjimą. Ji atsiduso ir
nuėjo į virtuvę toliau kepti bulvių. Žinoma, galėjau pats nuvažiuoti. Ne,
negalėjau ką čia kalbu? Kas gi mane tokiam laikui būtų išleidęs? Vien kelionei,
pirmyn ir atgal, sugaišiu keturias dienas. Nebent per kitas atostogas. Per kitas
atostogas. Per kitas atostogas būtinai: jei jis vėl pradės apie didžiąją politiką
postringauti.
Taip prabėgo dar kone metai. Skambinėdavau tėvui,
jis tiesa, kur kas rečiau man. Tai šis, tai tas, trumpai tariant bendros
frazės. Svarbiausia: balsas vadinasi, gyvas. O dėl sveikatos privertė tikėti
jo patikinimais. Na nejaugi, jei būtų kas nors rimta, neprisipažintų? Vieninteliam
sūnui.
Artėjant vasarai paskambinau jam ir pakviečiau
atvažiuoti. Ir ką gi: išgirdau tą patį atsakymą! Su nedidelėmis variacijomis.
Pasirodė, jis apskritai su manimi kalbasi ne iš savo miesto, o iš užsienio, kur
pervedė ir jo telefono numerį.
Bet kaip taip gali būti, tėte?
Iš pradžių pamaniau, kad jis su manim pokštauja.
Nusiramink, girdi? tėvo balsas skambėjo
tvirtai. Viskas labai paprasta: esame slaptame poligone. Girdi gausmą?
Taip, atsakiau: iš tiesų ragelyje girdėjau
kažkokį gausmą. Projektas grandiozinis, tėvo balse išgirdau susižavėjimo ir
azarto gaideles: tarsi jam būtų buvę dvidešimt ar trisdešimt metų. Iki kitų
metų pabaigos norime jį pabaigti. Jau pusė kelio nueita.
Tėte, suprantu, pasakiau. Bet juk tu mus
irgi turi, ar ne?
Viskas bus gerai, Serioža.
Mes juk tavęs laukiam.
Atvažiuosiu vėliau. Dabar niekaip negaliu.
Didžioji politika?
Taip, Serioža. Bet svarbiausia sumanymas ir
jo įgyvendinimas.
Tai tau taip svarbu?
Ir perduok linkėjimus mano anūkams. Aš juos
labai myliu.
Atrodė, jis mane blogai girdi. Kas, beje, ir
nekeista, jei pagalvoji, kad jis Dievas žino kur užsienyje.
Bet, pasakiau vaidindamas nuskriaustą,
bent jau galėsiu su tavimi palaikyti nuolatinį ryšį?
Bet kuriuo dienos ar nakties laiku. Tokia buvo
mano dalyvavimo eksperimente sąlyga.
Tai nepavojinga, tėte?
Nė kiek. Aš juk ne su branduoliniu ginklu
susijęs, tu gi žinai.
Na, saugok save.
Jūs irgi. Skambink.
Tokios tokelės. Trečius metus negaliu susitikti
su savo tėvu. Pokalbis, žinoma, kiek nuramino. Bet vis tiek liko kažkoks kartėlis.
Tarsi tėvui, užsiėmusiam savo reikalais, savo profesija, būtų nusispjaut į mane, į
mano gyvenimą, į mano sūniškus jausmus. Nors ar turiu teisę jį smerkti? Veikiau jis
mane galėtų už daug ką pasmerkti. Bet juk nesmerkia. Taip, dabar negaliu pas jį
nuvažiuoti, jis kažkur užsienyje, negali man net adreso pranešti. Bet kodėl taip
lengvai atsidusau išgirdęs šitą naujieną: tarsi jis būtų man nuo pečių nuritinęs
akmenį? O jei būčiau galėjęs nuvažiuoti? Ar būčiau nuvažiavęs? Manau, kad taip.
Manau: va būtent. Neskubu, man kažkoks stresas (kodėl, tiesą sakant?). Aš taip
gerai įaugau į savo kasdieninį gyvenimą-bėgiojimą: jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
O čia mesk viską, važiuok. Noriu pamatyti tėvą, labai, netiesa, kad nenoriu: bet
ir nepasakyčiau, kad manęs negąsdina ši kelionė. Man kažkodėl truputį baisu:
truputį nesinori. O jei tik jis atvažiuotų pats!
Na ką?
Liusė vėl stovi ir žiūri man į akis.
Vėl.
Didžioji politika?
Įsivaizduok, taip. Ir apskritai jis dabar
kažkur už spygliuotos vielos.
Apie ką čia kalbi? ji išplečia dideles
akis.
Nusiramink, kažkur užsienyje, kažkokiame
poligone. Bandymai ten, visus metus.
Na suprantama.
Šįkart Liusė kažkodėl pikta. Ji linksi galvą ir
nueina. Mes abu dabar truputį pikti: galėtų pagaliau ir atvažiuoti, tėvas.
Suprantame: darbas, savi interesai. Bet ar ne per ilgai jis nevažiuoja?
Na ką tu dabar, sakau sustodamas virtuvės
tarpduryje. Jam tai svarbu. Pagaliau mums ką, reikalinga jo pagalba?
Apie ką tu čia? pakelia galvą žmona.
Mes jį kviečiamės jo labui, ar ne? Norime jam
padaryti malonumą?
Galbūt ir sau taip pat, sako Liusė,
plaudama lėkštes.
Taip, sutinku, ir sau. Bet mums ir taip
gerai, ir taip mes jaukiai gyvename, ar ne? Esame laimingi ir be jo atvažiavimo? Mes juk
visi drauge, o jis...
Ką tu nori pasakyti, nesuprantu.
Noriu pasakyti tik tiek, kad svarbiausia tai
jo, o ne mūsų gerovė, taip?
Na taip, sutinka žmona.
Na o jam dabar geriausia stirksoti poligone,
nejau tai neaišku?
Na.
Na, vadinasi, atsižvelgiame į jo interesus:
aukodami savo poreikį dar kartą atsipalaiduoti prie šventinio stalo.
Na mes ir taip atsipalaiduosime. Mes
atsipalaiduojame kiekvieną savaitgalį. Nejaugi pamiršai, kad šeštadienį pas mus
ateis Klava su Mitia?
Na matai, sakau. Mums gerai ir jam
ten gerai.
Na ir ką tu nori tuo pasakyti? Liusė net
pamiršta savo lėkštes. Kur link tu suki, nesuprantu.
Niekur nesuku. Tik noriu pasakyti, kad nereikia
iš to daryti tragedijos.
Gerai, sako Liusė. Tu viską gerai
paaiškinai, bet nesusitikti su tėvu trejus metus tai irgi nenormalu.
Bet jei...
Viskas, nenoriu iš naujo pradėt šnekos.
Mano Liusės charakteris tvirtas.
Manau, sakau aš, būna išimčių, būna
rimtų kliūčių ir rimtų paaiškinimų. Darau viską, ką galiu. Bet jis juk, pati
matai...
Gerai, Serioža, Liusė suminkštėja,
nesikompleksuok. Iš tiesų nedarykim problemų. Jei jam taip geriau galime tik
pasidžiaugti.
Tai yra ne pasidžiaugti, pataisau ją, o
susitaikyti.
Taip, susitaikyti. O kurgi mūsų Tolikas?
Nenoriu perpasakoti visų savo skambučių tėvui,
kai jį kviečiausi, ir visų po jų sekusių pokalbių su žmona. Bet tik pasakysiu, kad
jų buvo nemažai. Ir kaskart tėvas tonu ir žodžiais sugebėjo įtikinti mane.
Tiksliau jis pateikdavo faktus: ir tai įtikindavo. O kadangi kviesdavau arba pats
siūlydavausi atvažiuoti maždaug kartą ar du per metus tai kalbame apie metų
metus.
Taip, mūsų šeima gyveno savo gyvenimą: augo
vaikai, Tolikas jau buvo paauglys, Valečka vijosi jį. Mes baigėme statyti sodo namelį:
dviaukštį! Tai buvo mūsų gyvenimo reikalas. Galvojome palaipsniui buities
centrą perkelti iš mūsų dviejų kambarių butelio ten. Tai buvo šis tas. Šis tas
šioje žemėje. Mane pakėlė į aukštesnes pareigas, o Liusė ėmė papildomai
užsidirbinėti namuose, siuvimu. Ir automobilį nusipirkome, taip. Kad važinėtume į
sodą.
Kartą, tai buvo vėlyvą pavasarį, Liusė
pribloškė mane keista fraze. Mes, pamenu, sėdėjome terasoje, savo sode kaip tik
šildė gegužės saulė ir gėrėme arbatą. Aš, Liusė, Tolikas ir Valečka.
Tolikas netrukus išėjo žaisti futbolo su vietiniais kaimo vaikinais, o Valečka ji
mūsų gudruolė skaitė Lorencą, netoliese (nors aš maniau, kad tokias knygas jai
skaityti ankstoka).
Klausyk, pasakė man žmona, man regis,
tu apskritai neturi tėvo.
Apie ką tu čia? atitraukiau puodelį nuo
lūpų ir pastačiau ant lėkštutės.
Aš jo nemačiau devynerius metus. Devynerius
metus.
Tarsi man kas peiliu būtų dūręs į širdį.
Stengiausi negalvoti apie skaičius. Kai manęs kas nors klausdavo apie tėvus,
sakydavau, kad neseniai skambinau tėvui. Arba kad šiandien turiu paskambinti
tėvui. Tai buvo tiesa. Mūsų ryšys nenutrūko. Bet aš visuomet bijojau šio
klausimo: Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu? Bijojau, kad kažkas manęs
paklaus. Blogiausiu atveju... būčiau atsakęs: Seniai jau. Žinai, tiek reikalų
ir jam, ir man. Tai dar pusė bėdos. Bet įvardyti skaičių? Įvardyti
skaičių buvo negalima. Įvardytame skaičiuje šįkart slypėjo kažkas baisaus.
Taip, baisaus. Negalėjau suprasti. Tiesiog tai kažkaip keistai skambėjo: Nesimačiau
su tėvu devynerius metus. Nors viską buvo galima paaiškinti: pirmiausia nesuprantamu
mano tėvo priešinimusi. Nors ne... išeidavo, kad ir ne tėvas trukdė: jis nuolat
sakė, telefonu, kad nori mane pamatyti ir pasirengęs atvažiuoti arba priimti mane savo
namuose. Tik va... vėl tas jo darbas, vėl viskas prieš jo ir mano valią. Eksperimentas
užsitęsė, taip: niekas nesitikėjo. Bet tai jau paskutiniai metai, viskas jau eina prie
pabaigos. Tiek laukėme nejau pusė metų nebepalauksim? Juk esame suaugę žmonės? O
paskui kas svarbiausia? Mūsų susitikimai ar mūsų jausmai, mūsų norai
matyti vienas kitą? O aš jutau tokį tėvo norą. Juk tai svarbiausia? Ne visada žmogus
gali nugalėti aplinkybes. Bet svarbiausia tas dar gyvas, nepastebimas artumas, tas
vos jaučiamas, bet, pasirodo, esminis ryšys.
Ir taip gyvenau laukdamas kitų metų. Negalvodamas
apie skaičius. (Kaip negalėjau galvoti, konkrečiais skaičiais, apie savo
amžių: nenorėjau tikėti.) Ačiū Dievui beveik niekam nerūpėjo mano tėvas:
ką tai galėjo dominti? Kas galėjo uždavinėti tokius klausimus: Kada paskutinį
kartą mateisi su tėvu? Bet Liusė, ji galėjo. Ji žinojo. Tik ji galėjo įvardyti
skaičių ir taip viską sugadinti: ne sugadinti, ne. Tiesiog
perplėšti malonaus užsimiršimo, malonaus egzistavimo už laiko ribų skraistę.
Egzistavimo, panašaus kažkada domėjausi daile į Gogeno čiabuvių
egzistavimą. Taip, pamečiau skaičių: penkeri septyneri metai... Nenorėjau apie tai
galvoti apie skaičius, apie laiką. Buvo baisu apie tai galvoti.
Kas čia tau dabar užėjo?
Tai viskas, ką galėjau atsakyti žmonai. Nors man,
tiesą sakant, norėjosi jai kailį iškaršti už tokią frazę. Kam ji tai ištarė
devyneri metai? Kam įvardijo?
Aš jo jau nebeprisimenu visai, pasakė
žiūrėdama kažkur į šalį, taip nervingai, Liusė.
Bet kas tau? Nei iš šio, nei iš to...
Tai buvo mano vyriškas elgsenos stereotipas:
neparodydavau, kai ji mane užgaudavo, stengdavausi neparodyti. Tik ištiesindavau
nugarą, pakeldavau pečius. Ji buvo moteris, turinti teisę nervintis, aš vyras,
uola, kuri reikalinga, kad į ją atsidaužtų ir išsikvėptų silpnesnės būtybės
emocijų bangos.
Neabejoju ir šiais metais jūs
nesusitiksite.
Susitiksime kitais.
Aš vis dar laikiausi.
Esi tuo tikras?
Jis žadėjo.
Tu juk pats netiki, ji pažvelgė man į
akis. Pats save apgaudinėji. Dar negirdėjau, kad žmogų dešimt metų laikytų
kažkokiame poligone. Gal jis kalėjime sėdi?
Ir aš su juo, kada panorėjęs, kalbuosi
telefonu? ironiškai nusišypsojau. Neplepėk kvailysčių, Liuse. Ir iš kur
ištraukei, kad jis ten dešimt metų sėdi? Jis dvejus metus gyveno namuose. Paskui vėl
iškvietė.
Tai kodėl jūs nesusitikote?
Liuse, juk tu žinai, stengiausi įtikinti ne
ją, o save patį. Patekau į ligoninę, juk negalėjau važiuoti ištiktas inkstų
priepuolio.
Tu gulėjai tik tris mėnesius.
Tu teisi, sutikau. Bet paskui
išvažiavai pas sergančią tetą.
Negalėjau nevažiuoti.
Aš ir nesmerkiu. Ir tėvas, beje, nesmerkia. Nei
tavęs, nei manęs. Žinai, ką jis pasakė paskutinį kartą?
Ką?
Svarbiausia, kad turime vienas kitą.
T-turime! kažkaip keistai ištarė žmona.
O ką ne?
Jis jau kažkokia tuščia vieta.
Ką čia paistai? mano kantrybė trūko.
Nagi jo išvis nėra!
Kaip nėra? įsistebeilijau į ją.
Nėra. Nėra. Kur jis? Kur? ji apsižvalgė,
tarsi būtų jo ieškojusi čia, prie mūsų namo. Jo nėra, supranti?
Jis yra, pasakiau susitvardydamas. Jis
yra, tiesiog negali atvažiuoti.
Devynerius metus?
Nejau taip nebūna?
Na žinai, ji pakilo.
Nežinau, kas jai įgėlė. Paaiškinti pokalbio
pradžią, na ir visą pokalbį buvo neįmanoma. Tik supratau, kad jos moteriški nervai
užsivedė ir stengiausi skubiai sutvirtinti savo vyriškus stabdžius: nes
mane irgi galėjo pradėti nešti. Ir tuomet, žinojau, sunkus nesantaikos
periodas. O man to nesinorėjo: ir taip gyvenimas sunkus, nervus reikia saugoti.
Ko tu užsivedi? atsistojau ir priėjau prie
jos: stengiausi išlaikyti draugišką toną. Jis juk mano tėvas.
Va būtent, pažvelgė ji į mane: rankos
sudėtos ant krūtinės.
Nesuprantu.
Jei jis būtų mano tėvas man būtų
lengviau.
Bet kodėl?
Man gėda kam nors pasakyti, kad štai jau
devyneri metai tu nesimatei su tėvu.
O tavęs kas nors to klausė?
Ne, prisipažino žmona.
Va matai. Liuse, paėmiau jos ranką.
Manai, man lengva? Bet ką daryti? Kaip tyčia, viskas taip susiklosto: jei ne viena, tai
kita. Kiekvienais metais viliesi, tiki...
O gyvenimas praeina.
Taip, tu teisi.
Štai dabar paskambink ir pasakyk, kad kitą
savaitę atvažiuosi.
Tu ką? įsistebeilijau į ją. Kaip
galiu važiuoti kitą savaitę?
O kodėl ne?
Na... pirma, trečiame sektoriuje pratrūko
vamzdis, sakiau tau. Žinai, kas ten dabar darosi? Kas mane išleis? O paskui
Valečka...
Ką Valečka?
Na ji ir tas vaikinas...
Kuo čia dėtas tas?
Pažadėjau klasės auklėtojai, kad penktadienį
ateisiu į tėvų susirinkimą.
Serioža, ji pasisuko į mane visu kūnu.
Tu tai rimtai?
Ką?
Tu kokius dalykus gretini?
Apie ką tu?
Tu tėvo nematei devynerius metus. Ar tą
suvoki?
Ji taip ir pasakė: ne supranti, o
suvoki.
Na.
Apie ką tu čia dabar kalbi? Apie kokius
vamzdžius?
Bet juk manęs niekas neišleis! įpuoliau
kone į isteriją.
Te prasmenga skradžiai tas tavo darbas!
O ėsim ką?!
Elgiausi kaip kvailys, kaip idiotas, tai
pripažįstu. Man kažkas užėjo. Bet jai irgi kažkokia širšė įgėlė.
Še, skambink.
Dabar?
Ji atnešė į terasą telefono aparatą, įgrūdo
man į rankas.
Aš negaliu, kitą savaitę. Turiu nusiteikti,
Liuse.
Ilgai tu nusiteikinėji.
Liuse, tavo logika grynai moteriška. Negaliu tau
amžinai aiškinti, kad esu pasirengęs važiuoti į pasaulio kraštą. Yra aplinkybės,
Liuse. Su jomis negalima nesiskaityti.
Tu tiesiog niekšas.
Netekau žado, garbės žodis. Aš apskritai iš jos
niekada nebuvau girdėjęs tokių žodžių. Nebegalėjau jos atpažinti. Gerai, kad ji
iškart po tų žodžių išėjo, o tai nežinau, kaip būčiau pasielgęs. Su telefonu
rankose prisėdau ant šezlongo. Reikia nusiraminti. Reikia suimti save į rankas.
Pasielgti vyriškai, kaip dera. Užgesinti isteriją (man norėjosi trenkti telefoną į
žemę). Apskritai ji teisi, ar ne? Iš esmės? Pas savo motiną ji važinėja kas tris
mėnesius. Jos sampratos labai aiškios. Visais atžvilgiais jai tinku, mūsų šeima
puiki. O šis sunkumas mums abiem. Dabar tai pasidarė aišku. Tuos žodžius ištarė
spontaniškai: nes nenori apie mane blogai galvoti. Kaip tik dėl to ji juos ir ištarė:
kad nenori manęs laikyti niekšu ir nori pastūmėti mane prie veiksmų, kurie įrodytų,
kad nesu niekšas. Iš tiesų, kiek galima atidėlioti? Ko jai prišnekėjau kokios
čia priežastys? Juk labai panorėjus tai netiesa, kad nebūčiau susitvarkęs dėl
darbo. Kai reikėjo važiuoti verslo reikalais (vežiau Liusės pasiūtus sijonus tolimam
užsakovui) manęs darbe nebuvo keturias dienas. Išsisukau.
Taigi pyktį greitai pakeitė kaltės jausmas. Taip,
žinoma, dabar paskambinsiu tėvui, aptarsiu visas detales.
Surinkau numerį. Ragelį pakėlė tučtuojau (matyt,
tai buvo kažkoks telefono numeris tik ryšiui su manimi).
Sveikas, tėte.
Sveikas, Serioža.
Man atlėgo širdis, kai tik išgirdau pažįstamą
balsą.
Kaip gyvuoji?
Viskas gerai.
Tėte, kur tu?
Tik dabar prisiminiau, kad jis ne savo bute, o
poligone, neaišku kur: kaip aš pas jį nuvažiuosiu?
Ten pat, Serioža. Baiginėjame tą
eksperimentą.
Dar ilgai?
Daugiausia aštuonis mėnesius.
Tu tikras?
Na taip.
Tėte, mes turime susitikti.
Taip, Serioža, būtinai.
Tėte, ar žinai, kiek metų nesimatėme?
Taip, Serioža.
Jau devynerius metus. Įsivaizduoji?
Nejau?
Tėte, turiu tave pamatyti.
Bet svarbiausia tu turi mane.
Žinoma. Tai svarbiausia. Bet mes gyvename,
kiekvienas savo reikalais. O gyvenimas praeina.
Po aštuonių mėnesių būsiu laisvas. Labai
noriu tave pamatyti. Kaip tavo inkstai?
Dabar nevargina.
Kaip Liusė, vaikai?
Jie jau visai suaugę. Tu jų nepažinsi.
Tolikas gavo magnetofoną?
Taip, ačiū už dovaną. Norėčiau išvysti
bent tavo braižą. Adresas užrašytas mašinėle.
Braižą? Juk žinai, nemoku rašyti laiškų.
Pakentėk dar truputį. Susitiksim.
Aš niekaip negaliu pas tave atvažiuoti? Ar
negali bent pasakyti, kokioje šalyje esi?
Serioža, atleisk, ne. Pasižadėjau. Tai labai
slapta. Mums įvedė specialų ryšį su giminaičiais, tiesioginį. Kad tik niekas pas
mus nevažinėtų.
Tai mes per palydovą kalbamės? Tu kur
Afrikoje?
Neklausinėk, Serioža. Labai tavęs ilgiuosi.
Kaip sekasi naujose pareigose?
Pripratau. Na gerai, tėte. Aš tau dar kartą
paskambinsiu šį mėnesį.
Okay. Laukiu. Žiūrėk, laikykis.
Trumpi signalai.
Atsilošiau šezlonge. Na ką galiu padaryti? Kuo
nusikaltau?
2
Nuo to laiko, kai Liusė įvardijo skaičių,
jau nebegalėjau jo užmiršti. Retkarčiais dabar imdavau galvoti apie devynerius
metus. Nenorėjau tuo tikėti. Nejau devyneri metai? Kada jie praskriejo? Kaip tai
galėjo atsitikti? Tai man buvo baisus skaičius. Nuo jo dvelkė siaubu. Kažkas
grėsmingo dingojosi man. Liusei aš dar kartą viską paaiškinau, ir ji susitaikė, bet
ankstesnė nedrumsčiama ramybė nebesugrįžo. Mes ir toliau gyvenome savo įprastą
gyvenimą perspektyvų turėjome. Jos buvo susijusios su mūsų sodo nameliu ir,
žinoma, su vaikais. Rūpesčių pakako, ir mes, azartiškai atsikratę vienu, puldavome
į glėbį kitam. Ir nors kartais būdavo sunku, daug kas pykino ir erzino, mes vis tiek
puldavome į rūpesčių glėbį su nepaaiškinamu džiaugsmu. Taip, su džiaugsmu. Tarsi
užsiversdami ant pečių dar vieną naštą, atsikratydavome kažko, dar labiau
nepakeliamo: kažkokios tuštumos, būties vakuumo. Šiame apskritai beprasmiškame
pasaulyje žvaigždės, mėnulis, žemė ir vanduo mes surasdavome kitą prasmę:
smulkmenose, pavyzdžiui, ypač svarbiame žygyje į batų taisyklą (nuolat nulėkdavo
užkulniai nuo Liusės ir Valios aulinukų). Taip, tai buvo masinantis dalykas: gyventi
tūkstančiais smulkmeniškų reikalų, kurie mus nuolatos vaikėsi. Žinoma,
pavargdavome: ir neretai norėdavosi pasiųsti tuos reikalus po velnių, ir širsdavome
ant sumaišties. Bet ne taip, kad labai. Ne taip, kad visai jos nebūtų. Jau
nežinau, kas būtų Liusei gyvenimas be jos virtuvės, maisto gaminimo, skalbimo ir
siuvimo mašinos. Kažkas siaubingo. Štai ir išeidavo, kad jos (na ir mano)
nusiskundimai dėl nuovargio, nuovargio nuo buities, sumaišties tai
viena, o slaptas noras ir toliau būti pasislėpus buityje (nuo žvaigždžių, mirtino
šalčio) visai kas kita.
Kartoju, mes ir toliau gyvenome savo gyvenimą. Ir
mėgavomės nugalėdami kasdienines mažesnes ar didesnes kliūtis. Per dieną mes daug
ką pakeisdavome pasaulyje. Numinti užkulniai tapdavo naujintelaičiais, ir buvo galima
vėl dėvėti aulinukus. Tuščias šaldytuvas prisipildydavo maisto atsargų. Atsirasdavo
kažkokių daiktų. Būdavo uždirbami kažkokie pinigai: rytą jų nebuvo, o vakare
štai jie. Prie senų pažįstamų prisidėdavo nauji. Visa tai viliojo: būtent šitas
žodis. Tai suteikdavo stabilumo jausmą: paskendimas detalėse. Nė nekalbu, kad
mūsų Tolikas su Valečka ištįso į vaikiną ir kone į merginą, į kuriuos miela buvo
pažiūrėti. Mums džiaugsminga buvo kapanotis gyvenime, kasdien siekti mažos, o
kai kada ir nemažos pergalės. Didžiulė pergalė buvo mūsų dviejų aukštų namas
ir vaikai. Ir sustyguotas siuvimo verslas, buvęs gera parama mūsų namams, mūsų
šeimai (iš atlyginimo namo nepasistatysi). Ir štai visa tai visas tas apskritai
ramus ir laimingas gyvenimas tarsi susvyravo. Keisčiausia, kad nieko juk
neįvyko. Tai buvo sunku suprasti. Tiesiog kažkaip staiga, po to mūsų pokalbio su Liuse
apie devynerius metus, manyje apsigyveno maudžiantis, man nereikalingas,
nepraeinantis neramumas. Negalėjau jo nusakyti, to keisto jausmo. Ar tai baimė, ar
tai įtampa, ar tai nerimas. Stengiausi negalvoti, bet ūmai gatvės viduryje
mane supurtydavo tarsi elektros srovė: devyneri metai! Kažkas neįtikėtino: štai
kaip. Būtent neįtikėtino, nepaaiškinamo. Neįmanomo. Nors, kita
vertus, viskas juk buvo paaiškinama labai lengvai.
Aštuoni tėvo pažadėti mėnesiai ėjo į pabaigą,
Liusė daugiau nebeprabildavo šia tema. Bet iš visko buvo matyti, kad ji turi ką
pasakyti. Ir aš bijojau pokalbio. Mačiau, kad tėvo paaiškinimai, nepaisant jų
logikos, liovėsi ją veikę. O mane? Kai eilinį kartą skambindavau tėvui,
kalbėdavausi su juo tikėdavau tais paaiškinimais. Viskas atrodydavo paprasta ir
suprantama: ko čia nesuprasti. Žmogus fanatiškai atsidavęs profesijai, darbui, o be
to, išskirtinės išorinės aplinkybės. Juk kiti apskritai meta šeimą dėl darbo! Bet
vos tik padėdavau ragelį, vėl sugrįždavo kažkoks įtarumas dėl visa ko, kas
vyksta. Taip man anksčiau nebūdavo. Kad viską suprasčiau ir tuo pat metu
nesuprasčiau, nenorėčiau suprasti. Manau, kažkas panašaus darėsi ir Liusei:
gyvenome su ja (nors ir ne visiškai) paralelinį sielų gyvenimą.
Kartą, kai nebedaug buvo likę iki aštuonių
mėnesių termino pabaigos, ji neištvėrė. Ar pavargusi buvo tą dieną, ar tiesiog
buvo, kaip aš vadinau, jos nervingos dienos. Bet tik tą dieną ji
nebesusivaldė.
O jei ir šįkart jis atidės susitikimą?
Tai jau tapo jos įpročiu, pastaruoju metu: nei iš
šio, nei iš to prašnekti apie tėvą. Štai taip tyli tyli ir staiga pritrenks.
Aš tiesiog susitraukiau nujausdamas nemalonias emocijas.
Jis sakė, kad tiksliai.
Kiek kartų jis tarė šį žodį? ji net
liovėsi valgius.
Gal ramiai pavakarieniaukim, Liuse.
Pavakarieniaukim.
Ji taip pasakė kiek patylėjus. Matyt, pajuto, kaip
ir aš, kad tema jau liguista. Tačiau po penkių minučių ji, žiūrėdama į lėkštę,
tiesa, labai ramiu, abejingu tonu tarė:
Galbūt tavo tėvo iš viso nėra.
Iš jos tai girdėjau jau ne pirmą kartą ir
nusprendžiau nereaguoti: moteris. Maža kas jai stuktelės į galvą. Neimsiu gi jai
įrodinėti, kad tėvas yra.
Jis kažkoks nerealus, tavo tėvas.
Palauk, kitą mėnesį pasidarys realus.
O aš jau nebetikiu.
Pažiūrėjau į ją ir palingavęs galvą tik
atsidusau.
Tau tiesiog pairo nervai.
O tau?
Mes nusprendėme atidėti šį pokalbį. Artėjo
Kalėdos.
Kalėdų švęsti, nors mes buvome ir labai
nusiteikę, tėvas vėl neatvažiavo. Aiškino man ilgai ir nuobodžiai kodėl, bet aš
jau nebesuvokiau. Negalėjau suvokti. Norint suprasti mūsų, mano ir Liusės, reakcijas,
reikia suvokti, ką mums reiškė jo atvažiavimas per šias Kalėdas (kaip tik baigėsi
aštuonių mėnesių terminas). Suprantu, kad tai kvaila, bet mus su Liuse jau
purtė vien nuo minties, kad susitikimas vėl neįvyks. Likus mėnesiui iki Kalėdų,
Liusė pasidarė kažkokia nervinga, viskas jai krito iš rankų. Daugiau tylėjo, negu
kalbėjosi su manimi. Aš taip pat stingau nuo minties, kad tėvas vėl apeliuos į
aplinkybes. Svarbiausia neslėpsiu to buvo suduotas stiprus smūgis mūsų
laimei. Mes liovėmės taip svaiginančiai užsiėminėti gyvenimu, kaip juo
užsiėminėjome iki šiol. Jėgas, energiją, o pastaruoju metu ir mintis susiurbdavo
kažkokia juodoji skylė. Ir ta skylė vadinosi mano tėvas. Na taip, jis tampė
mums nervus galbūt pats to nenorėdamas. Na žinoma nenorėdamas. Jis juk
nepasikeitė, nepasakė nieko naujo, tik tai, ką kalbėjo jau devynerius metus. Kažkas
mums pasidarė po ano pokalbio namo terasoje. Išseko kantrybė? Nežinau. Tai buvo iš
tiesų baisu: tik dabar iki galo tai suvokiau. Nesusitikinėti su žmogumi devynerius
metus. Tai, kartoju, buvo siaubinga, nepriimtina.
Taip ir žinojau! Taip ir žinojau!
pirmąkart mačiau tokią pakrikusią žmoną. Jo nėra, sakau tau! Tai ne
jis. Tai ne tavo tėvas!
Man pasidarė taip negera nuo jos riksmo, nuo jos
žodžių, dar nuo kažko, kad atsisėdau ant kėdės prie telefono: kad nenugriūčiau.
Kokias nesąmones ji čia šneka?
Liaukis! trenkiau kumščiu į kelį.
Tučtuojau liaukis!
Jis niekada pas tave neatvažiuos, niekada!
Nejau tu to nesupratai? Per dešimt metų?
Ji kaip pamišusi blaškėsi po virtuvę.
Nusiraminkim, Liuse, pasakiau aš. Ar
suvoki, ką kalbi?
Kalbu tai, ką jaučiu!
Pati matai, kokie dabar tavo jausmai.
O tavo?
Kuo čia dėtas aš?
Tu ką? Mane viskuo kaltini? Aš, tavo
manymu, kvaiša, o tu protingas?
Pasekti jos logiką buvo ne mano jėgoms. Ją tiesiog
nešė.
Liuse, sustok, nelakstyk, pasakiau. Aš
juk nelakstau. Sėsk ir tu, pasikalbėkim normaliai.
Aš stovėsiu.
Ji stovėjo virtuvės tarpduryje rankos ant
krūtinės, pečiu atsirėmusi į staktą.
Suprantu, kad tai nebetelpa į jokius rėmus,
pasakiau. Žadėti ir netesėti. Bet pas juos iš tiesų atvyko kontroliuojanti
komisija iš Karo ministerijos. Ministro pavaduotojas, tas, na kaip ten jį, jo pavardė
nuolat šmėkščioja...
Nieko nenoriu žinoti, pasakė Liusė.
Arba kas nors kitas su tavimi kalba, arba tavo tėvui tiesiog nusispjaut į tave, į mane,
į anūkus. Taip. Ką žinai apie jo gyvenimą? ji atsikvėpė. Jis, ko gero,
seniausiai turi naują šeimą. Naujus vaikus.
Liuse, ar suvoki, ką kalbi?
Ne, išklausyk. Kas poligone žmogų laikys
dešimt metų?
Jis gi ne visą laiką ten, bandžiau
kažkodėl ginti tėvą.
Na ką čia man kalbi iš tavęs tik ir
girdžiu: poligonas, poligonas. Joks poligonas nesulaikys žmogaus, kuris nori pamatyti
savo sūnų. O kita šeima, kiti vaikai sulaikys. Juolab, kad jis niekada tau neskyrė
ypatingo dėmesio, pats sakei.
Ji nuteikinėjo mane prieš tėvą, ji tai darė. Ji
žadino mano nuoskaudos jausmą. Man staiga pasidarė baisu nuo minties, kad galbūt esu nereikalingas
tėvui.
Liuse, kodėl tu taip kalbi?
Atleisk. Bet taip yra. Tu nori su juo susitikti,
jau esi pasirengęs viską mesti, o jis nenori.
Taip nėra.
Iš kur tu žinai?
Ką tik jis mane tikino, kad...
Serioža, atsipeikėk, ji priėjo prie
manęs, pritūpė. Apie žmogų sprendžiama iš jo poelgių, o ne iš žodžių.
Negaliu tuo patikėti. Jis ne toks žmogus.
Koks? ji paėmė mane už rankos. Ar tu
įsitikinęs, kad su tavim kalba tavo tėvas?
Liuse, tu mane varai iš proto. Gal aš savo
tėvo balso nepažįstu? Ką tu visąlaik čia paistai?
Nežinau... Tiesiog man kartais atrodo... Visa
tai labai keista.
Liuse, ar tu nori mane nugąsdinti?
Ne. Tiesiog jis visada dirbo tame institute: ir
atvažiuodavo. Tegul kartą per metus. Tu pas jį važinėdavai.
Na taip.
Tai kas gi nutiko? Tik nekalbėk man apie
ypatingą projektą, jau girdėjau.
Gerai, nekalbėsiu. Einam valgyti.
Liusė buvo manasis blogio genijus. Ji įmesdavo
į išpurentą dirvą mintis, kurių aš nepriimdavau, tačiau jos paskui mano galvoje
sudygdavo blogio daigais. Kaip čia dabar netikėti tėvu, galvoti, kad jis turi kitą
šeimą, kitus vaikus? Tokiu atveju, žinoma, daug kas pasidaro aišku. Galbūt jis bijo
mano pasmerkimo? Jam gėda? Bet aš jį būčiau supratęs. Arba jis iš tiesų manęs
nemyli, nereikalingas aš jam? Tai ko dar skambinti, atsakinėti tokiu šiltu tonu į mano
skambučius? Siuntinėti dovanas anūkams? Paprastos mandagumo taisyklės? Regis, jis
nebuvo pernelyg sudėtingas, pernelyg aukštuomenės žmogus. Aš ėmiau primiršti, koks
jis buvo, bet, kiek pamenu, jis buvo paprastas. Taip, paprastas. O ką ji čia paistė
apie jo nebūtį? Tai jau visai protu neaprėpiama. Kas gi dar galėtų kalbėtis su
manimi vietoj jo? Kur tada jis pats? Netikėjau panašiomis nesąmonėmis. Netikėjau ir
netikiu jokia mistika, jokiomis dvasiomis.
Tačiau, kai žmona išėjo pas draugę (atsiimdavo
iš jos sijonus, kuriuos žmona tik sukirpinėdavo ir susiūdavo pagrindines siūles), aš
staiga siaubingai panorau paskambinti tėvui dar kartą. Aš tiesiog visai susipainiojau
mintyse, spėjimuose ir kažkokiose kvailose baimėse. Na kaip ne mano tėvo balsas?
Jau po pirmo jo sakinio aš, kaip paprastai,
atsipalaidavau: tėvo balsą būčiau atpažinęs iš milijono balsų. Joks kitas balsas
neturėjo tokio aksominio tembro.
Tėte, atleisk, kad vėl trukdau.
Taip, Serioža, klausau, kalbėk.
Tiesiog pagalvojau... aš atsikvėpiau.
Man nemalonu apie tai kalbėti...
Apie ką tu? Kalbėk.
Galbūt... galbūt, tu esi ne vienas. Gal tave
ten sulaiko dar kažkas, ne vien darbas. Turiu omenyje tavo asmeninį gyvenimą. Nemanyk,
aš nebūčiau prieš, jei tu vestum.
Na ne, Serioža, visa tai nesąmonė.
Tiesiog pagalvojau, galbūt esama kitų
priežasčių atidėlioti atvažiavimą. Jeigu nėra, aš atvažiuočiau pas tave nors
šią savaitę.
Tai kaipgi tu atvažiuosi, jei aš poligone?
Atleisk, niekaip negaliu per šias Kalėdas.
Tėte, sukaupiau visą dvasios tvirtybę,
mes su tavimi nesimatėme dešimt metų.
Žinau, sūneli. Tai liūdna. Bet tu neliūdėk.
Viskas bus gerai.
Apskritai ši ryšio linija visada veikė
nepriekaištingai, bet dabar pokalbis nutrūko. Tais keistais žodžiais. Man taip ir
knietėjo paklausti: Tai tu, tėte? Bet bijojau pasirodyti jo akyse beprotis. Taip,
tai mano tėvas. Jis visada buvo ištikimas darbui, profesijai ypač, kai liko vienas.
Viešpatie, na kodėl viską reikia aiškinti, aiškinti, aiškinti... Galbūt ir ne
viską galima paaiškinti. Galbūt ir ne viską reikia. Nejau man neužtenka to šilto
pokalbio, to jo sūneli, tų jo gerų žodžių liūdna, bet tu neliūdėk,
viskas bus gerai. Anksčiau nepuoselėjau tokių jausmų tėvui.
3
Prisiverčiau daugiau nebesitikėti. Ne, aš
nė pagalvot negalėjau, kad mes nesusitiksime (nors Liusė ir išmušdavo mane iš
vėžių dygiais žodžiais jei nesimatėte dešimt metų, tai lygiai taip pat galite
nesimatyti ir dvidešimt, ir trisdešimt!). Tikėjau, kad ateityje mūsų laukia
susitikimas galbūt jau artimiausiais mėnesiais. Na taip, visai galimas dalykas.
Tiesiog nereikia taip stipriai trokšti susitikimo: antraip daug nervų išeikvosi.
Kai tik jis galės atvažiuos: arba praneš adresą, kur galiu atvažiuoti pas jį.
Tėvas susijęs su paslaptimi, valstybine. Galbūt jis visai ir ne poligone: jam tiesiog
negalima sakyti tiesos. Net man. Jis gali sumokėti už tai savo gyvybe. Taip, jis
žvalgas o kodėl ne? Tarp žvalgų būtinai yra radistų, žmonių, nusimanančių
radijo technikoje. O jis aukščiausios klasės specialistas. Jam jau, žinoma, nieko
nereiškia priešiškos valstybės ministro mašinoje įtaisyti pasiklausymo aparatūrą.
Atsimenu, kaip jis man padarė elektroninę papūgą: nupirko tikrą iškamšą ir
prigrūdo į ją elektronikos. Papūga kalbėjo aštuoniomis kalbomis ir į klausimą
atsakydavo klausimu: Kaip tau sekasi, papūgėle? O tau kaip? Tai būdavo
juoko. O jei kas nors kambaryje atsidusdavo, papūga prabusdavo ir sakydavo: Nejau taip
liūdna gyventi? Ir neįmanoma būdavo nesijuokti. Paskui ją nuo spintos numetė
katė, o tėvas taip ir nesurado laiko pataisyti.
Žinoma, man jau buvo truputį kvankt, jei jau
ėmiau tėvą laikyti šnipu. Tačiau tai daug ką, jei ne viską, paaiškino. Visą
jo pernelyg jau didelį slaptumą ir priklausomybę. Kas čia keisto, kad
žmogų, juolab dirbantį Karo ministerijoje, verbuoja? O gal jis kalėjime?! Na ne, ši
versija neįtikima. Už kokius gi nuopelnus jam kameroje įrengė telefoną? Reikia
gultis, nes šitaip gal? ir iš proto išsikraustyti.
Nuėjau į vonią išsimaudyti. Maudytis mėgau,
maudydamasis gelbėdavau save savo pasaulį, savo ramybę, savo psichiką.
Tikėti stebuklais, skraidančiomis lėkštėmis nenorėjau ir negalėjau. O rimtai
paaiškinti, kas iš tiesų vyksta, irgi negalėjau. Tai ar dėl to turėjau
išsikraustyti iš proto? Sugriauti visą savo gyvenimo statinį, kurį kūriau šitiek
metų? Galutinai prarasti save? Ir taip jau atmosfera šeimoje per pastaruosius mėnesius
pasikeitė: tapo svetimesnė, niūri. Užgulė kažkoks sunkumas. Priežastis keistas
tėvo elgesys. Keistas tam, kas negali suvokti, jog žmogus ne viską nori ir gali
papasakoti net savo tikram sūnui.
Trumpai tariant, raminau save, kaip galėjau.
Stengiausi atsijungti: laimei, gyvenimas visokeriopai man padėjo. Tik spėk spręsti
problemas, byrančias ant tavęs lyg iš maišo. Sugalvojome name keisti pečius į
centrinio šildymo sistemą vildamiesi, kad prie mūsų prives dujotiekio, kurį
tiesė už dviejų kilometrų, atšaką: tai būtų buvę nuostabu. Tolikas baigė
mokyklą, reikėjo galvoti apie jo ateitį. Valečka įsimylėjo kažkokį bitniką, kuris
kartkartėm mušė ją. Tai tokia, pasirodo, šiuolaikinio jaunimo meilė: tegul
jis mane muša, vis tiek jį myliu. Ir kad mano dukrą muštų kažkoks pienburnis? Ačiū
Dievui, ji čia susipažino su vienu vaikinu, atvažiavusiu atostogauti pas tetą. Iš
sostinės. Toks išauklėtas. Su šiuo susipažino, o jausmai anam, kudlotajam, atšalo.
Štai tau ir gyventi negaliu. Jau nė nekalbu apie savo inkstus, Liusės artritą,
apie vagystę su įsilaužimu (į mano garažą gerai, kad mašina buvo nuvežta
remontuoti). Tai atjungdavo mane. Ir aš buvau net patenkintas tais rūpesčiais
nes pasaulis vėl man tapo suprantamas, paaiškinamas. Ir aš džiaugiausi rytu,
džiaugiausi saule, tuo, kad kvėpuoju. Jei tai yra egoizmas nesuprantu, kam iš viso
žmogui duotas gyvenimas. Kad eitų iš proto telefonu spręsdamas uždavinius, kuriuos
jam užduoda keistuolis tėvas?
Anksčiau nepatirtas jaukaus suartėjimo su tėvu
jausmas kad tik kiek ir virsdavo susierzinimu: tėvas buvo ir tuo, kas staiga man tapo
pernelyg realu, dabar jam eikvojau tiek daug laiko ir nervų! ir tuo pat metu
kažkokia pamėkliška priešiška jėga, grasinančia sugriauti pagrindą, ant kurio
stovėjau.
Metai prabėgo nė nepastebėjau kaip. Po jų
dar vieni. Ir dar... kai pavargdavau nuo gyvenimo (ne apskritai, o nuo
gyvenimo) o su amžiumi vis labiau pavargdavau, ūmai savo pyktį tėvui
pakeisdavau į malonę. Seniau nežinojau, ką reiškia vienatvė. Bet dabar vis dažniau
norėdavau pasijusti ne vienišas: ne, ne taip, kaip jaučiausi su Liuse, vaikais. Kitaip.
Visai kitaip. Užsidaręs miegamajame, kalbėdavausi su tėvu.
Ar atvažiuosi? klausdavau aš, jau
beviltiškai.
Esu tau labai nusikaltęs, Serioža. Labai.
Atleisk man.
Keista, bet kai tik jis liovėsi kalbėjęs apie
poligoną (supratęs mano susierzinimą jau dėl paties šio žodžio), ėmiau
labiau jį suprasti. Nesuprasdamas. To Esu tau labai nusikaltęs. Labai. Atleisk man
man visiškai gana. Jis neatvažiuoja dėl kažkokių savo labai svarbių, nuo jo
nepriklausomų priežasčių. Na ką gi. Bet jis jaučia visą savo kaltės gilumą.
Tėte, nurimk, man pasirodė, kad jis net
verkia.
Labai norėčiau būti su tavimi.
Tikiu.
Ir aš iš tiesų tikėjau: jo balsas ragelyje vis
dažniau drebėdavo.
Svarbiausia, kad tave turiu.
Aš visuomet būsiu su tavimi.
Apskritai aš pamažu pripratau prie tokių pokalbių
su juo. Liusė jų nesuprato, bet man netrukdė. Tik po kiekvieno mano skambinimo tėvui
ilgai tylėdavo.
Pagaliau supratau jos žodžius aš neturiu
tėvo. Tai iš tiesų taip atrodė: jis buvo ir jo nebuvo. Jis buvo, žinoma, bet buvo
kažkaip ypatingai, keistai. Ir man buvo geriau, kad jis buvo bent taip, negu niekaip.
Tėte, tu niekada pas mane neatvažiuosi?
paklausiau kartą.
Ką tu, Serioža? nustebo jis. Kaip
galėjai taip pagalvoti? Sutvarkysiu visus reikalus ir atvažiuosiu. Būtinai.
Tėte, jau praėjo ne dešimt, praėjo labai daug
metų.
Žinau. Nereikėjo man susisieti su tuo kvailu
darbu.
Tu sau nepriklausai?
Matai gi taip išeina.
Tai labai slapta?
Tai be galo slapta. Apie tai žino tik septyni
žmonės.
Tėte, bet juk tu ne kalėjime?
Ne, mesk tai iš galvos. Aš savotiškai
laimingas.
Gerai.
Aš norėjau juo tikėti, norėjau. Kiek metų
praėjo? Tą rudenį man užplanavo komandiruotę į tėtės miestą. Aš taip
išsigandau, kad iš pradžių net atsisakiau. Negaliu suprasti kodėl. Telefonas,
pokalbiai su tėvu, jo retos dovanos anūkams tai buvo ta realybė, su kuria pagaliau
susitaikiau, susigyvenau, kurią priėmiau. Stengiausi negalvoti apie tėvo buvimo vietą:
taip buvo lengviau. Pripratau prie tokios jo egzistavimo formos.
Tėvo mieste ant šaligatvių gulėjo lapai. Buvo
vėlyvas spalis.
Suradau jo namą. Tyliai užlipau laiptais.
Kažkodėl paskambinau. Kam? Juk tėvas buvo toli nuo čia. Duris atidarė kažkokia jauna
moteris.
Jūs... pasakiau.
Ko jums reikia?
Jūs... e... e... Pavelo... Leonidovičiaus...
žmona?
Ne ne, papurtė galvą moteris.
Jūs... Jūs... nurijau seilę. Jūs
duktė?
Nežinau, apie ką kalbate.
Bet čia Skvorcovo butas? pagaliau
paklausiau.
Ne, atsakė moteris. Čia Motrošilovų
butas.
Atleiskite.
Išėjau į gatvę. Galbūt aš kraustaus iš proto?
Patikrinau gatvę, namo numerį.
Atleiskite, pasakiau dar kartą paskambinęs
į tėvo butą. Čia... čia turi gyventi mano tėvas.
Mes čia gyvename jau penkiolika metų,
pasakė moteris. Mama! Nagi eikš čionai! Kažkoks žmogus ieško savo tėvo.
Duryse pasirodė sulinkusi senutė švarutėlaite
prijuoste.
Jūs ko ieškot? paklausė senutė.
Ieškau Pavelo Skvorcovo.
Pavelo Skvorcovo? ji kažkaip įtartinai į
mane pažiūrėjo. Pavelas Leonidovičius mirė, prieš šešiolika metų.
Paskui... Taip, paskui, regis, buvo kapinės.
Tiesiog mano galvoje viskas susimaišė, blogai prisimenu savo veiksmų seką. Stovėjau
kapinėse, prieš pajuodusį kryžių, ant kurio buvo užrašyta: Skvorcovas Pavelas
Leonidovičius. Ir gimimo bei mirties datos. Krito lapai. Senutė apsiriko: praėjo ne
šešiolika, o aštuoniolika metų.
Lapai krito kaip sniegas: matyt, tą naktį pašalo.
Apžėlęs kapas ir kryžius viskas apkritę geltonais lapais.
Ne! Ne! To negali būti!
Įbėgau į pirmą pasitaikiusią telefono būdelę,
drebančia ranka surinkau numerį.
Tėte! Tėte, tu mane girdi?! Atsakyk?!
Kas atsitiko, Serioža? išgirdau
pažįstamą balsą.
4
Kai Liusė vežė mane į psichiatrinę ligoninę,
man vis tebedrebėjo dešinė ranka. Girdėjau, kaip daktaras, sėdėdamas su žmona
virtuvėje, klausinėjo:
O jūs pati nors kartą kalbėjotės su jo tėvu?
Regis, ne, atsakė mano žmona.
Liuse, negalėjau tylėti, tu juk puikiai
žinai, kad iš tiesų visus tuo metus kalbėjausi su tėvu.
Iš kur aš žinau, su kuo tu kalbėjaisi?
staiga pareiškė žmona.
Kaipgi su kuo?
O ką gal girdėjau tavo tėvo balsą?
Ji visa drebėjo, pagauta kažkokios baimės, mano
Liusė.
Jūs! žengiau daktaro link. Ką jūs
padarėte mano žmonai? Paleiskite mane! ištraukiau ranką iš sanitaro pirštų.
Ko jūs mane bepročiu darote? Liuse, kaip tu gali? Kodėl netiki manimi?
Bijau, Serioža, pravirko Liusė.
Ko tu bijai?
Dėl tavęs.
Man viskas gerai.
Tau dreba ranka.
Mano ranka iš tiesų drebėjo.
Paklausykite, pasakiau daktarui. Sutikau
su jumis važiuoti, nes noriu vėl pasijusti savimi. Man pairo nervai, taip. Bet
nedarykite iš manęs bepročio. Liuse, aš dabar paskambinsiu. Žengiau prie
staliuko, ant kurio buvo padėtas telefono aparatas. Norite pasikalbėti su mano
tėvu? pažiūrėjau į daktarą.
Ragelį pakėlė iškart: kaip visada.
Tėte, pasakiau. Sveikas. Kaip gyveni?
Viskas gerai, sūneli. Turi nemalonumų?
Kaip sužinojai?
Iš balso.
Taip, žinai... Tėte, tu juk esi. Na pasakyk,
tėte.
Kas per mintys, Serioža? O kas gi su tavimi
kalba? Kas tau?
Štai, klausykite kalbėkite su juo.
Padaviau ragelį daktarui.
Alio, jūs mane girdite? Alio? daktaras
papūtė į ragelį. Ten nieko nėra.
Paėmiau ragelį.
Tėte, kodėl tu tyli?
Kas čia buvo?
Tai... tai vienas žmogus. Jis norėjo su tavimi
pasikalbėti.
Apie ką?
Jis norėjo išgirsti tavo balsą.
Kam, Serioža? Negaliu su niekuo kalbėtis, tik
su tavimi, tu juk žinai.
Tėte, nejau tai taip slapta?
Taip, Serioža.
Bet, tėte... kramčiau lūpas (atrodė, kad
kiek ir pratrūksiu verkti). Jie netiki, kad esi gyvas. Jie visi įtikinėja mane, kad
man stogas nuvažiavo.
Vargšas. Vargšas mano berniukas. Tikėk manim.
Manimi vienu.
Kažkas išplėšė iš mano rankų ragelį ir metė
ant sverto. Pakėliau galvą. Tai buvo Liusė.
Serioža, liaukis, pasakė ji. Negaliu
daugiau to girdėti.
Kaip aš kalbuosi su tėvu?
Kaip tu kalbiesi pats su savim!
T-tu... Vadinasi, tu galvoji, kad aš dvidešimt
metų kalbėjausi su savimi?
Serioža, maldauju, važiuok į ligoninę, ji
tiesiog pratrūko raudoti.
Einam, Sergejau Pavlovičiau, pasakė
daktaras. Reikia pagailėti žmonos. Jai būtina nusiraminti. Duokite jai tablečių,
kreipėsi į sanitarą.
Kitą dieną Chmurovo tokia buvo gydytojo
pavardė kabinete bandžiau papasakoti viską, kaip buvo.
Ir jūs tvirtinate, kad tėvas jums atsakė, kaip
visada?
Na žinoma! aš net pamiršau savo kvailą
pižamą, kuri mane visą dieną trikdė. Buvau kone benualpstąs, kai įlėkiau į
būdelę. Tėvas...
Ką?
Nurijau seilę.
Tėvas, kaip visada, išklausė mane. Ir viską
paaiškino.
Ką paaiškino?
Šiaip neturiu teisės to pasakoti...
Valstybinė paslaptis?
Gerai, pasakysiu. O tai dar nesuprasite. Jis
pasakė... taip, jis pasakė, kad visa tai fikcija.
Kas fikcija?
Na viskas. Butas, kapas. Taip reikėjo.
Aha, pasakė daktaras. Toliau.
Toliau jūs žinote.
O kur nakvojote tą naktį?
Išėjęs iš kapinių? patraukiau pečiais.
Viešbutyje, kurgi dar.
Ar jis nebuvo pas jus atėjęs į viešbutį?
Kaip? aš pašokau. Darote iš manęs
psichą?
Jokiu būdu, Sergejau Pavlovičiau. Tiesiog,
daktaras vartė rankose savo akinius, jis galėjo atsitiktinai atsidurti mieste, tą
naktį.
Jūs turbūt juokaujate!
Nė kiek. Jei jis, kaip sakėte, yra užverbuotas
žvalgybos, tai jį galėjo pasiųsti užduoties atlikti.
Į savo miestą? Kam?
Na... to negalima paaiškinti. Žvalgybininkai
turi savo taktiką. Tai ar naktį užėjo pas jus tėvas į viešbutį, ar ne?
Neatsakiau. Tik dabar supratau visą savo padėties
siaubą. Esu beprotnamyje, uždarytas: ir tas daktariūkštis netiki nė vienu mano
žodžiu. Kokio velnio pasidaviau įkalbinėjamas? Na ir įklimpau. Liusė irgi gera.
Patikėjo, kad esu psichas.
Tai ko gi nutilote?
Aš viską pasakiau.
Gerai norite užsirūkyti? jis ištiesė
man pakelį cigarečių. Čia galima.
Ne.
Galbūt prisiminsite su jumis niekada piktai
nejuokavo?
Kaip?
Na, tarkim, nesiuntė jums telegramų, sakykim...
apie jūsų tėvo mirtį?
Užduodate kažkokius keistus klausimus,
pasakiau aš.
Ne, taip būna, daktaras užsitraukė dūmą.
Štai praėjusiais metais mano pažįstamam kažkas atsiuntė telegramą, kad jo
vasarnamis sudegė.
Paklausykite, daktare, pasilenkiau ir
pažvelgiau jam į veidą. Aš jūsų nesuprantu. Žaiskime atviromis kortomis. Jūs
manote, kad aš kuoktelėjau?
Kas per žodis? Jūs patyrėte dideles psichines
perkrovas.
Manote, kad nieko negirdžiu ragelyje?
Kodėl gi ne. Visai ne, jis apie kažką
galvojo. Gerai, Sergejau Pavlovičiau. Matau, esate protingas žmogus, ne kvailesnis
už mane. Aš kreipsiuosi į jūsų protą. Taip galbūt ir geriau. Vis dėlto
užsirūkykite. Juk rūkote?
Paėmiau iš jo cigaretę.
Žinoma, esate girdėjęs apie haliucinacijas,
tęsė daktaras. Patikėti tuo, ką jūs sakote, pripažinkite, labai sunku.
Prieš valandėlę čia sėdėjo solidus vyriškis, instituto docentas. Jis tvirtino,
visiškai rimtai, kad jo pilve yra siųstuvas, kuris jam perduoda komandas. Jis tas
komandas visiškai aiškiai girdi: na kaip jūs mane. Įtikinti tą vyrą, kad siųstuvo
nėra, neįmanoma.
Norite pasakyti...
Aš tik noriu pasakyti, Sergejau Pavlovičiau,
kad psichika subtilus ir sudėtingiausias dalykas. Tą docentą mes gydome jau treti
metai.
Nuo balsų?
Taip.
Daktaras nutilo. Aš tarsi jį supratau. Bet nuo to
man pasidarė dar blogiau. Atsidūriau tikriausiuose spąstuose. Supratau, kad atakuojama
paskutinė tvirtovė mano asmeninis tikėjimas savo proto blaivumu. Visiems jau
aišku, kas man, reikia dar palaužti mano tikėjimą, ir tada... Kas tada?
Gydymas bus sėkmingesnis? Nuo ko mane čia gydys?
Kodėl tylite, Sergejau Pavlovičiau?
Ar galiu iš čia išeiti?
Tik po mėnesio ir tik pagal ypatingą jūsų
žmonos pareikalavimą.
Ką jūs sakote?
Tokia tvarka.
Prikandau apatinę lūpą.
Vadinasi, jūs galvojate, kad aš dvidešimt
metų klausiausi haliucinacijų?
Na gerai. Pasakysiu, ką aš spėju. Esu
turėjęs tokių atvejų. Matote, esu su jumis nuoširdus, ir be reikalo prieš mane
nusiteikinėjate. Aš noriu tik padėti. Taigi klausykitės atidžiai, jis nukratė
pelenus nuo cigaretės į peleninę. Viena mergina, mano pacientė, labai mylėjo
vaikiną. Staiga tas vaikinas žuvo, ir jai apie tai pranešė. Paprastai žmonės labai
išgyvena tokiais atvejais ir išgyvena todėl, kad neabejoja įvykio realumu. O
tosios merginos psichika buvo per silpna, kad į ją įeitų ir ten liktų štai tokia
realybė. Tą dieną, kai sužinojo, ji ir pamiršo.
Pamiršo?
Taip, pamiršo, linktelėjo daktaras. Ir pati
to nepastebėjo. Tai automatiniai procesai, supraskite. Mintis apie mylimojo mirtį jai
buvo nepakeliama, štai ji ir pamiršo. O vietoj to susigalvojo visą istoriją. Norite,
papasakosiu?
Aš nieko neatsakiau.
Jos vaikinas tiesiog jai buvo neištikimas, pats
inscenizavo žmogžudystę. Permiegojo su kita ir išvažiavo su ja. Kam inscenizavo? Na
kad jos neįskaudintų. Dėl to ji ir išmetė iš galvos mintį apie mirtį juk jis
gyvas! Tik, kaip ji sakė, toli toli. Kad palaikytų savo tikėjimą išsigalvota
istorija, ji važinėjo į įvairius miestus tarsi į susitikimus su juo: gavusi
atitinkamas telegramas iš jo. Bet jis vis nepasirodydavo, dėl įvairių priežasčių.
Ji pati telegramas siuntinėjo?
Neaišku. Niekas jų nematė. Ji tik pranešdavo,
kad atėjo telegrama, ir išvažiuodavo.
Nežinojau, ką besakyti.
Bet... bet tai juk visai kas kita.
Psichiatrijoje apskritai nebūna dviejų vienodų
atvejų.
Nebenorėjau jo ilgiau klausytis. Jis veikė gudriai,
daktaras, nespaudė: bandydamas palaužti mano tikėjimą. Koks pasibaisėtinas mokslas:
tik kas pagal išorinio panašumo principą įtarinėti visus proto sutrikimu.
Daktare, pasakiau. Noriu surinkti tėvo
numerį.
Prašau, jis pastūmė man telefono aparatą.
Tėte, pasakiau į ragelį išgirdęs jo
balsą. Atsidūriau kvailoje situacijoje.
Kas nutiko, Serioža?
Aš net negaliu normaliai paaiškinti. Tėte, tu
esi, aš žinau.
Serioža, neabejok dėl to. Galbūt greitai pas
tave atvažiuosiu. Mes pasimatysime.
Tikrai? mano širdis džiaugsmingai
suspurdėjo. O tu iš tiesų užsienyje?
Kol kas taip. O tu kur? Iš kur tu kalbi?
Iš vienos vietos, tėte.
Kad ir kas nutiktų, būk ramus, sūneli. Viskas
bus gerai, pamatysi. Skambink man bet kada. Aš visada su tavimi.
Padėjau ragelį ir paniekinamai pažvelgiau į
daktarą.
Eisiu į savo palatą, pasakiau atsistodamas.
Ir noriu pamatyti savo žmoną, šiandien pat.
5
Liusė atėjo kitą dieną, nešina krepšiais
maisto, tarsi aš būčiau buvęs Šiaurės ašigalyje.
Liuse, pasakiau jai, nedelsdama atsiimk
mane iš čia. Padaryk viską, ką gali.
Bet...
Tylėk. Kvaila tu moteris. Aš irgi kvailys.
Serioža...
Suprask, aš viso proto. O iš manęs čia
padarys psichą. Čia aplink tikri idiotai. Liuse, aš reikalauju.
Serioža...
Ko žliumbi?
Aš bijau...
Kuo toliau, tuo sunkiau ją galėjau atpažinti. Kur
dingo jos ryžtingumas: vien tik prislėgtumas ir sutrikimas.
Liaukis. Prisiekiu tau, viską išsiaiškinsiu.
Pasiimsiu atostogų, mėnesį, ir viską išsiaiškinsiu. Nuvažiuosiu į Karo
ministeriją, išpešiu informaciją. Prisiekiu tau, kad kaskart kalbuosi su tėvu.
Bet... Bet jis gi... jis gi mirė, Serioža!
Iš kur ištraukei? Kodėl esi tokia tikra?
Seriožečka, ji apkabino mane, ten jo
kapelis, pats sakei. Seriožečka, ką tu kalbi?
Sukandau dantis.
Aš tau aiškinau, Liuse. Remdamasis tėvo
žodžiais. Visa tai padaryta dėl konspiracijos. Kad visi galvotų, jog jo nėra.
Bet... kam jis su tuo sutiko?
Nežinau, Liuse. Galbūt jį privertė. Iš kur
man žinoti? Aš tuomet mažai domėjausi jo gyvenimu. Prisimink jis su tuo sutiko,
kai liko vienas. Visiškai vienas tame mieste. Galbūt jis neturėjo ko griebtis?
Nežinau, Serioža, Liusė vis dar
kūkčiojo. Noriu tavimi tikėti.
Jei tu manimi netikėsi... Mes negalėsime
gyventi, jei tu manimi netikėsi!
Riksmas ją paveikė.
Gerai, Serioža. Aš dabar viską padarysiu.
Nueisiu pas vyriausiąjį gydytoją.
Tu išgirsi jį, pamatysi, sulaikiau ją už
suknelės rankovės. Aš įkalbėsiu jį pasikalbėti su tavimi, viską paaiškinsiu
ir įkalbėsiu.
Išleido mane tik po penkių dienų. Bet ir dėl
to Liusei teko apsilankyti merijoje, parašyti skundą deputatui.
Be reikalo tai darote, pasakė mano žmonai
Chmurovas išrašydamas (pats to negirdėjau). Jis kliedi, jo būklė bloga. Jei jis
rytoj nužudys jus arba jūsų kaimyną...
Tai šunsnukis. Liusei teko jam pakloti gerą
sumelę: o juk mes ne milijonieriai.
Tėte, pasakiau į ragelį, kai tik
užsidariau mūsų miegamajame. Aš tavęs prašau pasikalbėk su mano žmona.
Nors kartą. To labai reikia.
Man negalima, Serioža, atsakė tėvas.
Dabar negalima. Man uždrausta.
Bet juk ji mano žmona, tėte. Liusė tu turi
ją prisiminti.
Prisimenu, pasakė tėvas. Atsiprašyk
jos ir viską paaiškink. Galbūt greitai man leis kalbėtis ne tik su tavimi. Bet dabar
negaliu, Serioža, suprask.
Balsas jo sudrebėjo: ko aš jį kankinu? Neturiu jo
daugiau jaudinti. Aišku gi, kad jis tiesiog negali nieko padaryti. Turbūt palaužė jo
valią, aš nežinau. Jis negali elgtis kaip nori, taip būna. Jį pajungė savo valiai,
taip. Labai galimas dalykas. Tai kas iš to? Jis liovėsi buvęs mano tėvas? Aš turiu
jį kaltinti tuo, kad nevykdo mano pageidavimų? Negi esu jo situacijoje, jo kailyje, kad
manyčiau, jog jis galėjo, gali kažką padaryti, bet nenori? Negi žinau jo situaciją?
Juk neturiu menkiausio supratimo! Sprendžiu pagal save: nors ir aš pats, būdamas iš
esmės laisvas žmogus, stirksau šiame mieste neišvažiuodamas metų metus.
Ne, grįžęs iš beprotnamio ir supratęs, kad
dalykas pernelyg rimtas, nusprendžiau veikti. Taip, kartą ir visiems laikams šią
istoriją pabaigti! Nes... Nes mano, mūsų su Liuse stabilus gyvenimas sutriko.
Viskas sutriko mūsų gyvenime. Vaikai nebegavo tiek mūsų dėmesio kaip anksčiau: nors
dabar, kai jie darėsi suaugę, negalima buvo apleisti santykių su jais. Mūsų sodo
namelyje išardytos krosnys, o centrinis šildymas dar nesutvarkytas. Visu tuo reikėjo
užsiimti, reikėjo gyventi. Bet į mūsų gyvenimą įsiveržė nežinia kas, neaišku
iš kur: ir mes gyvenome tuo. O kaip norėjau ankstesniojo gyvenimo! Koks rojus jis
man atrodė! Turiu pabaigti tą reikalą, pabaigti, ir viskas. Galų gale man, man pačiam
reikalinga išsami informacija, reikalingas visiškas tikėjimas savimi, savo jėgomis,
savo proto blaivumu.
Po pusmečio man pavyko pasiimti atostogų savo
sąskaita ir nuvykti į sostinę, į Karo ministeriją. Praleidau ten visą savaitę
vaikščiodamas iš kabineto į kabinetą. Kaip šiandien menu karpą ant pulkininko
veido. Ji judėjo kaip gyva būtybė, kai šis, laikydamas popierius rankose, man
kalbėjo:
Jūsų tėvas mirė prieš devyniolika metų, nuo
plaučių vėžio. Jis dirbo viename iš mūsų institutų. Priimkite mano užuojautą,
Sergejau Pavlovičiau.
Aš nepatikėjau: nuėjau į žvalgybos valdybą,
išsikovojau, kad mane priimtų. Apie mano tėvą ten nieko nežinojo.
Tėte, kalbėjau apimtas nevilties telefono
būdelėje prie pat ministerijos pastato. Ką tik buvau Karo ministerijoje.
Tu sostinėje, Serioža?
Taip. Norėjau sužinoti apie tave.
Kam?
Aš... Tėte, nežinau, kaip tau paaiškinti.
Aš... Aš norėjau patikrinti, kad tu... Kad tas kapas... visai susipainiojau.
Kad tu nenumirei, tėte.
Nežinau, kaip man išsprūdo tie žodžiai.
Ką tu kalbi, Serioža? Kaip aš galėjau
numirti?
Tavęs nemačiau jau dvidešimt metų.
Bet aš juk esu, Serioža. Skambinu tau, ir tu
man skambini.
Taip. Bet... mane visi įtikinėja, kad tu mirei.
Visi, supranti? Aš tik vienas tikiu. Vienas, supranti?
Gerai. Gerai, kad tiki, Serioža. Taip ir turi
būti.
Kas turi būti? suspaudžiau iki mėlynumo
laikančius ragelį pirštus.
Kad visi turi būti įsitikinę dėl mano
mirties. Kitaip nė sudilusio skatiko neverta ta konspiracija.
Bet ministerijoje man pasakė...
Pasakė tai, ką turėjo pasakyti. Ten irgi
beveik niekas nežino. Jie juk žiūri į popierius, o visi popieriai surašyti
atitinkamai.
Tėte, tai tu esi?
Esu, Serioža. Aš kalbu su tavimi.
Padėjau ragelį ir pravirkau.
Kaip turėjau gyventi toliau? Netikėti savo ausimis?
Ką ten kalbėjo tas šunsnukis? Kad haliucinacijų neatskirsi nuo tikrovės? Nesąmonė!
Psichiatrinė nesąmonė. Kažkoks košmaras. Kodėl va ta minia gatvėje tiki tuo, ką
mato? Kodėl aš tikiu, kad esu čia, sostinėje? Jei balsas, kurį ką tik girdėjau
ragelyje, haliucinacija, tai kodėl turiu tikėti savo akimis? Kur aš iš tiesų, kas
aš? Psichiatrinė nesąmonė, štai kas visa tai. Jie kaip tik ir išveda iš proto,
susirenka sau kontingentą.
Išėjau iš kabinos sudrėkusiomis akimis. Kur eiti?
Kaip gyventi?
6
Dubovas pasitiko mane prie durų: į laboratoriją
užėjome kartu. Tai buvo pats tikriausias kelias, kuriuo reikėjo eiti iš pat pradžių:
susirasti gyvus žmones, pažinojusius tėvą, su juo dirbusius. O aš puoliau pas
gydytojus ir valdininkėlius. Tik gyvas žmogus galėjo atsiverti man, pajausti
mane, pranešti tiesą. Dubovas, nepaisant savo santūrumo, buvo gyvas žmogus,
susitikau su juo antrą dieną po atvykimo, jis sėdėjo ant suoliuko prie instituto,
nedideliame skverelyje, kažką kramtė, kažkokį sumuštinį, ir spoksojo į
šokinėjančius prie jo kojų paukščiukus.
Tai jūs, vadinasi, Pavelo Leonidovičiaus
sūnus?
Jis iškart suprato mano padėtį. Jis buvo pirmas
žmogus, kuris nesuabejojo mano sveiku protu!
Bet iš pradžių... iš pradžių mane šokiravo jo
frazė, ištarta tyliai, ramiai ir tai baisiausia su nuoširdžia užuojauta ir
supratimu.
Man labai gaila, bet galvoju, kad jūsų tėvo
nebėra tarp gyvųjų.
O Viešpatie! Ir jis tą patį.
Bet aš kalbuosi su juo, suprantat? Telefonu.
Štai jau dvidešimt metų. Jūs netikite?
Aš galiu jumis patikėti, jis baigė valgyti
sumuštinį ir numetė trupinius paukščiams. Regis, galėsiu jums kai ką
paaiškinti.
Bet kaip? Jūs tikite, kad aš kalbu su tėvu ir
čia pat tvirtinate, kad jo nėra tarp gyvųjų? man vėl ėmė drebėti dešinė
ranka: nuo to laiko taip ir nesugebėjau sugrąžinti nervų į ankstesnę būklę.
Taip. Nagi ateikite rytoj, prie tų va durų,
devintą. Pamatęs daugiau suprasite, negu aš jums čia paskaityčiau paskaitą. Jis
patylėjo, atsiduso ir palingavęs galvą pasakė: Na ir Paša, kas galėjo pagalvoti.
Nesupratau jo. Visą naktį nemiegojau, o kitą rytą
mes įėjome į didžiulę salę. Patalpoje, panašioje į angarą ir suskirstytoje į
sekcijas, buvo daug tokių salių su lentelėmis ant durų.
Čia jis dirbo, pasakė Dubovas. Štai jo
instrumentai. Eikite šen.
Tą dieną ėmė kristi sniegas: tankus,
nesibaigiantis, drėgnas. Jis lipdė langus, akis ir gražiai gulė ant nepridengtų
moterų plaukų. Tame mieste neprisiminiau Liusės, savo vaikų, staiga man pasirodė, kad
aš tas jaunas dvidešimtmetis studentas, kuris svaigsta nuo laisvės atsidūręs toli
nuo gyvenimo, kurį traukė kaip jungą. Aš buvau, tame mieste. Aš ir mano tėvas.
Štai aparatas, pasakė Dubovas. Ar
įsivaizduojate, kuo užsiiminėjo jūsų tėvas?
Ne, atsakiau.
Tai nauja elektronikos sritis. Tuojau viską
suprasite.
Jis priėjo prie dėžės su tumbleriais ir
lemputėmis ir kažką įjungė.
Norite pasikalbėti su savo žmona? paklausė
Dubovas.
Ją retai pakviečia prie telefono, atsakiau
aš. Ji dabar darbe.
Tai nesvarbu. Jūs galėsite su ja pasikalbėti
jos nesutrukdydamas.
Ką jis norėjo tuo pasakyti?
Kiek jūsų žmonai metų?
Keturiasdešimt aštuoneri.
Koks jos balsas žemas, aukštas?
Pasiklausykite ir išsirinkite panašiausią.
Jis paspaudė mygtuką, ir aš krūptelėjau. Kažkas
manęs paklausė: Sveikas, kaip sekasi? Paskui dar kartą: kitu balsu. Ir dar
kartą, ir dar.
Tas? Dubovas sekė mano veido išraišką.
Taip, turbūt.
Dabar reikalinga nedidelė informacija apie jus,
apie jūsų sveikatą, jūsų gyvenimišką situaciją. Apie jūsų šeimą. Kiek turite
vaikų ir kiek jiems metų?
Atsakiau į visus jo klausimus suvokdamas, kad vyksta
kažkas siaubinga ir neišvengiama. Aš to norėjau! Būtent norėjau, daugiau negu tėvo
gyvybės norėjau tiesos, galutinio visko paaiškinimo. Buvau pasirengęs pakelti bet
kokią kančią: kad tik likčiau savimi, išsaugočiau tikėjimą savimi ir savo protu.
Tvirtu pagrindu.
O dabar pasikalbėkite su savo žmona. Nagi.
Pasisveikinkite.
Sveika, Liuse, pasakiau akmeniniu balsu.
Serioža, tai tu? Gerai nuvažiavai?
Taip, gerai, atsakiau. Kaip vaikai?
Tolečka išėjo į institutą, Valečka
mokykloje. Viskas gerai, Serioža. Kaip tu? Sužinojai apie tėvą?
Taip, Liuse, atsakiau. Sužinojau.
Ir kaipgi? Kaip?
Jis mirė, tu buvai teisi.
Serioža, tu gerai jautiesi?
Taip.
Inkstų neskauda? Kaip tavo ranka?
Kaip tu?
Viskas normaliai. Laukiam tavęs. Mes labai
tavęs laukiam. Grįžk greičiau, mes visada su tavimi.
Pasaulis prieš mano akis ėmė plaukti, ir aš
atsipeikėjau krėsle, kampe. Prieš mane stovėjo Dubovas ir dar kažkas.
Tai Skvorcovo sūnus, išgirdau
šnabždesį.
Jums geriau, Sergejau Pavlovičiau?
Taip.
Kažkas suvilgė man kaktą.
Štai, išgerkite.
Mechaniškai nurijau tabletę, užgėriau vandeniu.
Jūsų tėvas, kai jis su jumis kalbėdavosi
Dubovas atsisėdo į krėslą priešais. Ar jūs kartais nepastebėdavote
sutrikimų? Na nesupratimo. Sakykim, jūs vieno klausiate, o jis kita atsako?
Maniau, kad tai dėl blogo girdimumo, dėl
didelių atstumų.
Aš nieko negaliu tvirtinti šimtu procentų,
pasakė Dubovas. Neturiu faktų. Bet jūs pats įsitikinote, kad iš esmės įmanoma
kalbėtis su automatu.
Su automatu? Aš...
Nusiraminkite. Žinau, esu tiesmukas žmogus.
Visada sakau tiesą, ką galvoju.
Jūs manote, kad mano tėvas, jis...
Jis visą gyvenimą užsiėminėjo kalbančiais
automatais, pasakė Dubovas. Tiesa, tai nebuvo jo pagrindinis darbas. Pagrindiniu
jis tapo jo gyvenimo pabaigoje. Staiga, likus dviem metams iki mirties, jis ėmė mindyti
slenksčius ir prašytis į mūsų skyrių.
Ir...
Jis čia tūnodavo kiauras naktis.
Kas gi su manimi visą laiką kalba?
Jūsų tėvas, atsakė Dubovas.
Mano smegenys intensyviai dirbo, bandė sulaikyti
stogą, suprasti. Suprasti tai buvo viskas: visas mano išsigelbėjimas.
Arba suprasti, arba... nežinojau, kas bus.
Išeikim į skverą. Ten pasišnekėsim.
Jis pakilo pirmas, ir aš pasekiau įkandin jo.
Snigti liovėsi.
Pastovėkime čia, parodė jis man vietą po
stogeliu. Jums geriau?
Taip, grynas oras, atsakiau.
Štai ką aš galvoju, pasakė Dubovas.
Tuos dvejus metus pas mus laboratorijoje jis darė aparatą jums. Jis žinojo, kad serga
vėžiu.
Bet kam? Kodėl jis man nepasakė apie ligą?
man staiga pasidarė trošku gryname ore.
Tai jums geriau žinoti.
Kaip tai apskritai įmanoma? Susijungiu su juo
iš bet kurio taško, iš bet kurio automato.
Mūsų institutas dirba armijai, pasakė
Dubovas: jis nežiūrėjo į mane, kažkur į tolį. Galime išeiti tiesiai į
palydovus. Jis visą gyvenimą dirbo su palydovais, kosminio ryšio skyriuje.
Mane tiesiog nupurtė.
Aš ką kalbu su juo per palydovą?
Galbūt, pasakė Dubovas. Jūsų tėvas
buvo keistas žmogus. Jo niekas iki galo nepažino. Nors iš pažiūros atrodė prieinamas
ir paprastas. Jis buvo idėjos žmogus. Tokių jau nebėra.
Dubovas kažkaip sunkiai asmeniškai
atsiduso.
Bet juk tai Karo ministerija, pasakiau.
Kaip jis galėjo pasinaudoti kariniu palydovu be leidimo?
Tai įmanoma, ramiai atsakė Dubovas.
Žiūrėkite, štai skrenda paukštis.
Nuo medžio ant medžio iš tiesų skraidė kažkoks
paukštis.
Jūs jį matote ir galite net nustatyti jo
skrydžio kryptį. Bet kas darosi jo viduje, organizme, kiekvienoje ląstelėje,
nustatyti ne taip paprasta. Šiuolaikinė elektronika tai supersudėtinga struktūra,
tokia sudėtinga, kad kontrolė, smulkmeniška, tapo problemiška. Nesakau, kad jos nėra.
Bet toje struktūroje visada galima surasti silpną vietelę, nepavaldžią kontrolei,
ypač jei žinai struktūrą iki smulkmenų. O jūsų tėvas buvo elektronikos genijus.
Pasakėte genijus?
Taip, tuo neabejoju. Jis tiesiog negalėjo
išplėtoti savo veiklos visu pajėgumu. Pagal savo galimybes, kurias jam davė Dievas,
jis buvo ne tas žmogus, eilinis elektronikas, prie kurio visi priprato. Jis tai buvo tai,
ką jis galėjo. Tai supratau per dvejus darbo su juo metus. Jo smegenys dirbo
kažkaip ypatingai. Buvome konkrečių užduočių vykdytojai, o jis...
Bet aš noriu žinoti, nutraukiau jį,
kaip tai įmanoma. Kaip visa tai galima?
Praktiškai aš irgi nežinau. Žinau tik,
kad įmanoma teoriškai, iš principo. Tarkim, tarp supersudėtingų palydovų susirasti
tokį, kuriame vienas iš tūkstančių kanalų nėra kontroliuojamas. Neabejoju, kad toks
žmogus, kaip jūsų tėvas, galėjo išspręsti šį uždavinį.
Bet, nurijau seilę, kurgi tas...
aparatas? Kas jį aptarnauja?
Tai gali būti visiškai automatinis aparatas ir
stovėti bet kur kad ir šitame pastate, bet kuriame rūsyje. Jei jam pavyko
nepastebimai jį prijungti prie vieno iš kosminio ryšio kanalų sustiprinimas ir
perdavimas per atstumą vyksta savaime. Pakanka paties silpniausio signalo, pasiųsto
priimti.
Palūkėkit, man atrodė, kad mano smegenys
neišlaikys įtampos. Jis žinojo apie visus mano kasdieninius reikalus. Jei jis ne
gyvas žmogus, kaip visus tuos metus galėjo kalbėti apie mano reikalus?
Jūs niekada nesate susidūręs su elektronika?
Dubovas vos pastebimai šypsojosi. Mašina irgi turi atmintį. Kaip ir žmogus.
Viskas, ką sakote, įsimenama, sudaromas klausimynas kitam seansui. Mašina dirba pagal
atitinkamą programą. Dieve mano! staiga atsiduso Dubovas. Tik genijus galėjo
šitaip sugalvoti. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai genialiai paprasta.
Kas?
Viskas, jis palingavo galvą, velniškai
paprasta. Viskas, ką jis padarė.
Esu įsitikinęs, kad girdžiu jo balsą,
pasakiau aš.
Aš ir nesiginčiju. Jūs girdite jo balsą. Jis
tiesiog įrašė visas reikiamas frazes, kol gyvas buvo. Pagal programą. Kokius du ar
tris tūkstančius sakinių, iš kurių mašina sudarinėja variantus, atitinkančius
jūsų frazes. Jas galima įkalbėti per savaitę.
Aš negaliu patikėti.
Tai paprasta. Tai labai paprasta, Sergejau
Pavlovičiau. Nepatikėsite, bet bendraudami žmonės naudojasi šimtu kitu sakinių,
ypač pokalbiuose telefonu. Tai apskaičiuota. Tik poetų kalba individuali, bet ir tai
tik iš dalies. O paprastas bendravimas susideda iš stereotipų. Aš juk lingvistas pagal
išsilavinimą. Sveikas, tėte taip pradedate kiekvieną pokalbį?
Taip, sutikau aš.
Štai jums pirmas štampas, pasakė Dubovas.
Į jį atsakas: Sveikas, Serioža. Kaip sekasi? Arba: Sveikas, Serioža. Tu
iš kur skambini? Tokie variantai buvo?
Taip.
O jeigu jūsų frazė ilgesnė, klausimo formos
Sveikas, tėte. Kaip gyveni? tai seka atsakas Sveikas, Serioža. Man viskas
gerai. O tu? Kaip anūkai? Tai elementaru, Sergejau Pavlovičiau. Jis įkalbėjo
frazes, o mašina kuria jų kombinacijas.
O dovanos? Jis siunčia dovanas mano vaikams!
Tai gali daryti pasamdytas žmogus, firma, kuriai
sumokėta. Visa tai galėjo įeiti į programą. Kaip ir versija su poligonu.
Bet... Tai tik jūsų spėjimai? Jūs gi neturite
įrodymų?
Jų ir negali būti. Jūsų tėvas pasistengė,
kad jų nebūtų. Kad jūs niekada tikrai nesužinotumėt, kad jo nėra šiame pasaulyje.
Tai buvo programoje numatyta, net tai, kad anksčiau ar vėliau surasite jo kapą. Niekas,
beje, nematė jo mirusio. Viskas padaryta, kad jūs netikėtumėt jo mirtimi.
Bet kam jis tai padarė?
Nejaugi iki šiol nieko nesupratote? pasisuko
į mane Dubovas: jo veidas pasidarė rūstus ir svetimas. Jis jus mylėjo.
7
Jau buvo tamsu, kai pasukau atgal į viešbutį.
Ėjau per pūgą, ji lipdė veidą, ir, žinoma, greitai pasiklydau. Nieko nemačiau
aplink save. Aš buvau ne aš: neturėjau nei žmonos, nei vaikų, nieko. Aš nenorėjau
gyventi.
Nepažinojau to miesto. Nepažinojau to rajono.
Namuose jau švietė langai už jų virė kažkieno gyvenimas. Šiame mieste nieko
nepažinojau. Sniegas, apšviestas retų gatvės žibintų, dribo tankiai ir gausiai.
Pasukau į kažkokį skersgatvį, paskui į dar
vieną. Nebuvo net žmonių, kad galėčiau paklausti, kur aš. Pasukau dar ir dar, kol
neišėjau į kažkokią dykvietę: nuėjau per ją, grimzdamas į sniegą. Čia jau
nebebuvo namų, augo tik kažkokie krūmokšniai. Netrukus atsirėmiau į tvorą ir
nuėjau palei ją. Veikiai kelią pastojo kita tvora. Susmukau ant žemės, mano kepurė
nuslydo nuo galvos. Iš kažkur krentanti šviesa apšvietė virš tvoros sniego juostą.
Ten, aukščiau, irgi buvo sniegas, beveik nematomas. O toliau, aukščiau sniego,
šaltame kosmose skriejo palydovai. Nemačiau jų. Kodėl turėčiau tikėti Dubovu?
Kodėl turėčiau tikėti psichiatrais? Tėte, nejau tu guli dviejų metrų gylyje
įšalusioje žemėje?
Beveik sustingęs (širdis vos plakė) prisiverčiau
atsistoti. Pamačiau tolumoje kažką geltoną. Tai buvo telefono būdelė. Aprūdijusi,
be stiklų; aišku gi su sulaužytu telefonu. Netoliese turbūt yra gyvenamasis namas.
Ne, apsirikau. Iš pradžių kažkas sutraškėjo ragelyje, paskui įsijungė ilgas
signalas. Pakvėpavęs į saują, surinkau numerį. Ragelyje grojo muzika lengvutė,
kaip debesėlis. Itališkas balsas dainavo apie meilę. Ar man tik vaidenosi?
Tėte, sušnabždėjau verkdamas. Tėte.
Tu verki, sūneli?
Tėte, visi mane tikina, kad tu mirei.
Netikėk niekuo, prašau tavęs.
Tėte, tai juk ne programa?
Kas, Serioža?
Tavo atsakymas. Tu esi dabar?
Sūneli, aš esu.
Tu esi šiame pasaulyje, tėte?
Netikėk niekuo. Aš nemiriau. Tu juk girdi mane?
Dabar jis pasakys: Aš visada būsiu su tavimi.
Aš visada būsiu su tavimi.
Tėte, pasakyk: aš visą gyvenimą mylėjau tik
tave vieną.
Aš visą gyvenimą mylėjau tik tave vieną.
................................................................................
................................................................................
Tėte, tu verki?
Taip.
Neverk, prašau tavęs.
Mes greitai susitiksime, Serioža.
Greitai, tėte.
Gyvenimas sudėtingas dalykas.
Sudėtingas, tėte.
Mes turime vienas kitą.
Visada.
.....................................................
....................................................
Skambink man, kalbėk su manimi.
Kur tu? Aplinkui sniegas. Aš toks vienišas,
tėte.
......................................................................
......................................................................
Aš su tavimi, Serioža.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|