|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
GIEDRĖ ŠMITIENĖ
Prigimtinė erdvė Alfonso
Nykos-Niliūno poezijoje
Alfonso Nykos-Niliūno poezija išsiskiria teksto
koncentruotumu. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški,
metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik
nurodoma tuo pačiu metoniminiu principu. Neaprėpiamo poezijos pasaulio įspūdį
stiprina galybė nežinomų kultūrinių nuorodų bei tikriniais žodžiais pavadintų
negirdėtų realijų. Tačiau ilgainiui neaprėpiamoje A. Nykos-Niliūno poezijoje galima
pastebėti nuolatinį trumpučių segmentų kartojimąsi.
Pasikartojimai šioje poezijoje aptinkami žvelgiant
ne į vieną tekstą, bet į visą kūrybą. Daugybė atskirų motyvų nesiduoda
aiškinami vienu eilėraščiu. Teksto visuma jų tarsi neatitinka, ir jie atrodo
vieniši. Tačiau jų prasmė aiškėja per pasikartojimus, kurie
atskleidžia intensyvius tarptekstinius ryšius1.
Viena dominuojančių kartočių – erdvės
fragmentai. Visų pirma dėmesį atkreipia nuolat pasirodančių medžių ratas. Kartotės
įspūdį sukelia ne tiek tų pačių vardų minėjimas (nes Lietuvoje nėra daug medžių
rūšių), kiek vis taip pat įvardijamos konkrečių medžių ypatybės. Jie turi savo
augimo vietas, savo garsus ir spalvas. Eilėraščiuose kartojasi kelios gėlės, kurių
apskritai A. Nykos-Niliūno poezijoje tėra vos kelios. Visai nežymiai kinta paukščio
ir jo balso motyvas.
A. Nykos-Niliūno tekstuose daug upių ir mažai
ežerų. Rinktinėje „Eilėraščiai“ upės motyvas penkis kartus dažnesnis nei
ežero. Skirtinguose eilėraščiuose išsibarstę fragmentiški upės apibūdinimai vieni
prie kitų dera ir sukuria konkretų upės vaizdinį. Tai ne Nemuno pločio upė, per ją
galima pereiti lieptu, ant kurio sėdint matosi skaidrus vanduo, galima perbristi brasta.
Upės krantai apaugę alksniais, karklais, purienomis. Minimos konkrečios žuvys. Viskas
fitogeografiškai pagrįsta.
Eilėraščiuose nuolat pasirodo kalnas, paprastai
kaip žemės pakiluma, kuria lipama aukštyn ar leidžiamasi. Įkalnėje – namai,
slėnyje teka upė arba plyti miestas.
Įvardyti erdvės fragmentai tarpusavyje junglūs.
Eilėraščiuose kartojasi jų išdėstymas: purienos paupiuose, beržas pakluonėje,
gluosnis slėnyje etc. Pastovūs sąryšiai leidžia suvokti, kad pasirodantys fragmentai
yra vieni nuo kitų priklausomi, kad jų padėtis yra apibrėžta. Jie jungiasi į
nuoseklią erdvės visumą.
Skaitančiojo sąmonei aiškėjanti visuma padeda
suprasti elipsinius teksto segmentus. Antai eilėraščio „Himnas
Mistiškajai Rožei“ eilutė – „Karaliene gluosnių ir skenduolių kūnų“2 – atrodo nesuprantama. Į klausimą, kodėl jungiami du
skirtingi dalykai – skenduoliai ir gluosniai, gali atsakyti eilėraščiai, kuriuose
kartojasi prie upės augančio gluosnio motyvas: gluosnis auga ant upės kranto („Pažinimo
raudos motinai. Antroji“), jo siluetas atsispindi upės vandeny („Vigilia nona“),
gluosniai subridę vandenin („Praradimo simfonija“). Tad skenduolių motyvą
paaiškina upė, kurios vanduo gali pasiglemžti gyvybes. Prie upės augantys gluosniai
taptų tokių įvykių liudytojais. Tad upė kreipinyje „Karaliene gluosnių ir
skenduolių kūnų“ yra elipsiškai praleista, nutylėta.
Pasikartojanti erdvė padėtų suprasti ir
eilėraščio „Melancholija“ eilutes: „Slėnio karčioj vienumoj / Mirė po gluosniu
žuvis“. Vienumoje po gluosniu mirštančios žuvies vaizdas skaitančiojo suvokime
pagrįstai gali, anot Romano Ingardeno, realizuotis kaip simboliškas ar
siurrealistinis. Žuvies „netikrumo“ įspūdis atsiranda dėl jos buvimo neįprastoje
vietoje – po medžiu. Bet jis pasikeičia, kai iš junglių pasikartojimų pradedame
atpažinti vientisą erdvę. Iš jau aptartų kontekstų žinome, kad šioje erdvėje po
gluosniu teka vanduo. Tokiu atveju žuvis pasirodo mirštanti savo gyvenamajame
pasaulyje – slėniu tekančioje upėje. Erdvės atpažinimas keičia teksto suvokimo
galimybes: iš simbolinių, abstrahuotų jos tampa juslinės, kūniškos.
Poeziją suvokiančiojo sąmonėje susiklosčiusią
erdvę – namus, jų apsuptį, netoliese esantį miestelį – patvirtina ir dokumentuoja
A. Nykos-Niliūno dienoraščiai. Jie leidžia atpažinti šią aplinką kaip konkrečią
Nemeikščių, Utenos erdvę. Tačiau dienoraščius A. Nyka-Niliūnas rašo be istoriko
ar etnografo entuziazmo. Jis nesiekia pateikti dalykiško namų erdvės aprašo. Šią
erdvę poetas atskleidžia kaip savo buvimo aplinką: jis aprašo savo patirtį erdvėje.
Dienoraščiai liudija, kad gimtinės erdvė kalbančiajam ypatingai svarbi, bet jos
žemėlapyje lieka nemažai neužpildytų plotų. Juos užpildyti galime pabuvoję šioje
vietovėje. Šiandien nuvykę į Nemeikščius ar Uteną nerasime to, kas buvo daugiau
kaip prieš pusę šimtmečio. Žymius šios vietovės pakitimus padeda suvokti
kraštotyrinės knygos. Vienas didžiausių pokyčių Čipkų vienkiemio aplinkoje –
iškastas didžiulis tvenkinys, kuris užliejo dalį slėnio ir gerokai sumažino tiesiai
nuo sodybos besileidžiančios stačios pakalnės aukštį. Pievos
užlietos vandeniu „ne pavasario“3, – skaudžiai rašo
dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas, užsukęs į savo gimtinę 1998 metais (1998 vasario 9–24).
Nuo sodybos besileidžiantis šlaitas buvo apsodintas medžiais, kurie, vis labiau
suaugdami, baigia užstoti nuo pakriaušės atsiverdavusią vėjams atvirą erdvę.
Čipkų sodyba įsikūrusi savitoje vietoje – į
vieną pusę nuo namų leidžiasi ramiam Aukštaitijos peizažui nebūdingas skardis, nuo
kurio atsiveria plati kalvotų laukų panorama ir slėnis su vinguriuojančia upele
apačioje, o kitoje sodybos pusėje dar kiek kyla aukštuma. Kelias iš sodybos
nuožulniai leidžiasi nuo kalno. Norint patekti į miestą, kuris yra kone ranka
pasiekiamas, reikia nuolaidžia kalvos puse nusileisti į slėnį.
Realus šios erdvės pažinimas padeda atsakyti į
likusius klausimus. Antai slėnis eilėraščiuose pasirodo dviem pavidalais – kartais
jame teka upė, o kartais stūkso miestas, tačiau regime, kad abiem atvejais tai susiję
su gimtinės erdve. Savita namų padėtis pagrindžia tokį varijavimą, nes išties
galima kalbėti apie du slėnius – į pirmąjį nusileidi stačiu šlaitu tiesiai nuo
namų, antrasis su miestu tolumoje atsiveria pamažu, leidžiantis nuo aukštumos,
pakeliui į Uteną pralenkiant nuokalniau esančius Nemeikščius. Atpažįstama, reali
pasirodo ir eilėraščiuose minima Utenos miesto erdvė: gatvės, aikštės, bažnyčia
su Mykolu Archangelu ant frontono, dvaras, sinagoga.
Suvokęs eilėraščiuose pasikartojančių erdvės
detalių sąsajas su dienoraščių įrašais ir pažinęs realią aplinką, skaitantysis
bent iš dalies įgyja tai, ką turi kalbantysis. Turima medžiaga
leidžia teigti: už A. Nykos-Niliūno eilėraščių yra pasaulis, kuris kildina atskirus
teksto segmentus, struktūruoja ir nustato „teksto sintaksę“4.
Žinant apie šią erdvę, poezija pradeda atrodyti aiškesnė. Atsirandančio aiškumo
pojūtis primena vyriausio poeto brolio Petro Čipkaus recepciją. Vytautas
Aleksandras Jonynas buvo artimiau susibičiuliavęs su juo Monrealyje ir yra atpasakojęs
vieną pokalbį: „Sykį aš įsidrąsinau užklausti jį, ar jam nesunku suprasti
giliamintišką brolio kūrybą? – „Jokių“, – tarė jis nesusvyravęs. „Tai
Nemeikščiai… mūsų tėviškė“5. Iš V. A. Jonyno
pasakojimo aišku, kad jam pačiam A. Nykos-Niliūno poezija atrodo sudėtinga.
Priešingas poeto brolio, tiesa, išsilavinusio, bet ne literato, atsakymas nustebina
klaususį. Poezijos suvokimas pasirodo aiškus ne dėl kultūros išmanymo, erudicijos,
bet dėl egzistencinės erdvės patirties.
A. Nykos-Niliūno poezijoje išskirtume du erdvės
kartojimosi būdus: prigimtinė erdvė kartojasi kaip natūrali apsuptis ir kaip juslinio
suvokimo matrica. Pirmuoju atveju erdvė pasirodo kaip įprasta poetinio vyksmo vieta,
kaip kalbančiojo buvimo laukas. Ji palyginti išsamiai atsiskleidžia kaip aplinka,
kurioje eilėraščio subjektas veikia (dažniausiai kur nors eina), kurią patiria,
stebi, aprašo. Šiuo pirmuoju būdu pasirodanti erdvė yra ganėtinai vientisa; ji
paprastai išlieka visame eilėraštyje.
Natūralios apsupties fiksavimas yra būdingesnis
ankstyviesiems A. Nykos-Niliūno tekstams. Erdvė juose yra ne tik tema, bet ir impulsas
kalbėti. Ankstyvoji kūryba erdvės požiūriu pasirodo kaip uvertiūra, kurioje nuskamba
daugybė vėliau pasikartosiančių motyvų.
Gimtinės erdvė gali būti
įvairiai transformuota. Joje gali veikti antropomorfizuotas pavasaris, antikinės
mitologijos personažai etc.6. Antai „Pavasario
simfonijoje“ konkrečioje upės, liepto, juodalksnių ir purienų aplinkoje pasirodo
faunas:
|
Smėly, po juodalksniais su pūvančiais lizdais,
Gulėjo apneštas gelsvais žiedais
Žibuoklę įsikandęs girtas faunas. |
Tokie teksto estetizavimo principai nepakeičia
erdvės suvokimo. Kad fauno pasirodymas yra tik estetinis efektas, rodo kalbančiojo
santykis su juo. Nors kalbantysis „stovi“ šalia šio dioniziško sutvėrimo, ryšys
tarp jų neužsimezga, jie lieka skirtingose plotmėse.
Vėlesniuose eilėraščiuose – „Pavasario
antistrofa“, „Kovas“ – erdvė, kaip natūrali apsuptis, kartais pasirodo
prisiminimų pavidalu. Nepaisant nežymių transformacijų, galima lengvai atpažinti
pasikartojančią geografiją. Antai eilėraštyje „Rytas Nemeikščiuose“ kalbama
apie pakalnę, kuria moteris leidžiasi su kultuve ir skalbiniais, apie slėnyje
tekančią upę, akmenį ir kuojas, kelią, sidabrines liepų viršūnes ant kalno ir
slėnyje girdimą dalgių staccato.
Šalia vientisos erdvės kontūrus išlaikančių
tekstų paminėtini ir tie, kuriuos manytume esant šios taktikos nuotrupomis. Turime
omenyje eilėraščius, kuriuose prigimtinė erdvė pasirodo tik akimirką – tiesiog
įsiterpia keliomis eilutėmis. Kaip tik šiuose įterpiniuose išryškėja kalbantis
asmuo. Iš tokių trumpų epizodų akivaizdžiau matosi, kad erdvė reiškiasi ne pati
savaime, bet kartu su kalbančiuoju. Maurice'o Merleau-Ponty žodžiais, ji atsiskleidžia
kaip „inkrustuota į kūną“.
Ypač įdomu, kad pasirodanti erdvė gali atstoti
kalbantįjį ir jo patirtis, pavyzdžiui, eilėraštyje „Susitikimai ir išsiskyrimai“.
Susitikimai ir išsiskyrimai –
Mirties ir gyvenimo ritmas.
Traukinys Utenos stotyje ir Kančių
Kelias mistiška Kauno gatve… |
Pirmas sakinys yra apibendrinimas:
susitikimai ir išsiskyrimai suvokiami kaip mirtis ir gyvenimas. Trečiąja ir ketvirtąja
eilute pasirodo konkreti erdvė – traukinių stotis ir Kauno vardu pavadinta gatvė,
kuria prasideda plentas iš Utenos į Kauną. Asmuo lieka nebylus iki eilėraščio
pabaigos. Jo išgyventus susitikimo ir išsiskyrimo įvykius yra sugėrusi stoties erdvė,
iš kurios išvažiuojama, į kurią sugrįžtama, ir kelias – Kauno gatvė. Kalbantysis
skaitančiojo sąmonei pasirodo per jo patirtį įėmusią erdvę.
Erdvė ir kalbantysis atsiskleidžia vienu ypu. Asmuo
tekste suaugęs su pastovia savo erdve lyg namus besinešiojanti sraigė. Panašių
vietos vaidmens atvejų Marcelio Prousto romanuose yra pastebėjęs Georges'as Poulet7. M. Prousto tekstuose, anot jo, esama erdvių, kurios yra
susijusios su veikėjais ir puslapis iš puslapio seka paskui juos. A. Nykos-Niliūno
tekstų analizės leidžia teigti, kad erdvė suauga su veikiančiuoju asmeniu per jo
patirtį. Atsiskleidžianti erdvės ir asmens sąauga neleidžia vienprasmiškai pasakyti,
kad sava erdvė yra asmeniui išoriška. Tai atveda prie antrojo erdvės kartojimosi būdo
– kai prigimtinė erdvė veikia kaip juslinio suvokimo matrica (M. Merleau-Ponty
sąvoka).
Erdvė, kaip natūrali apsuptis, rodosi atvirai ir
yra lengvai įvardijama. Antruoju atveju erdvė rodosi imanentiniu būdu. Ją sunkiau
pastebėti, nes tiesiogiai nekalbama nei apie ją pačią, nei apie buvimą joje. Ji
prasiveržia į teksto paviršių kalbančiojo suvokimais ir įsivaizdavimais. Šitaip
pasirodanti prigimtinė erdvė supa kultūros tekstų personažus.
Mitų ar literatūros kūrinių siužetai juos
suvokiančioje sąmonėje gali įgyti įvairias įvietinimo formas. Dažnai sunku
pasakyti, kodėl mūsų vaizduotė pasiūlo vieną ar kitą „geografiją“ įvykiams,
kurių vieta mums nenurodyta. A. Nykos-Niliūno tekstai į šį klausimą siūlytų savo
atsakymą. Prigimtinė erdvė juose tampa pasaulio įvairovės suvokimo schema.
Teikdama tam tikras jutimines ir kinestetines galimybes, ji kuria mūsų kūniškąją
patirtį. Tai, ką patiriame, ypač gyvenimo pradžioje, formuoja mūsų jutimines
galimybes. Kaip polaidžio vanduo išgraužia vagas, kuriomis ima tekėti, taip ir patirta
patirtis jutimo struktūrose išgraužia takus, kuriais po to srūva.
Grįžkime prie slėnio vaizdinio ir aiškinkimės,
kaip kalbančiajam sava slėnio geografija kartojasi A. Nykos-Niliūno pasitelkiamuose
mitologiniuose, literatūriniuose, istoriniuose siužetuose, kurie niekuo nėra susiję su
sava egzistencine erdve. Skirtingų kultūros tekstų įvietinimas nuolat
pasikartojančioje erdvėje lyg neigia pasaulio reljefų įvairovę ir neribotas
vaizduotės galimybes.
Eilėraštis „Emmaus keleiviai“ parašytas pagal
Evangelijos pasakojimą. Pasak Kęstučio Nastopkos, analizavusio
šio siužeto atgarsius pokarinėje lietuvių poezijoje ir dailėje, A. Nykos-Niliūno
eilėraštis laikosi itin arti Evangelijos8.
Literatūrologas pabrėžia tiksliai atkuriamą pasakojimo sandarą: eilėraštis, kaip ir
Evangelijos siužetas, susideda iš dviejų sekvencijų – kelionės ir valgymo. Poetas,
nenukrypdamas nuo Evangelijos istorijos, priima ir jos siūlomą erdvę. Tačiau
evangelistas veiksmo vietą apibūdina itin taupiai: iš jo tesužinome, kad keliautojų
kelias driekiasi nuo Jeruzalės iki Emausu vadinamo kaimo ir kad vietoves skiria
šešiasdešimt stadijų9. Ši spraga eilėraštyje
užpildoma tapybišku slėnio vaizdiniu, kurį atveria keliaujančiųjų erdvę
nusakančios pirmosios A. Nykos-Niliūno eilėraščio eilutės:
Didžiulis medis, linkdamas į slėnį,
Gelsvais žiedais dabino kelio dulkes… |
Nors eilėraštis atitinka Evangelijos
pasakojimo segmentaciją, išlaiko parabolės pobūdį, jo siužetas, kaip
pažymi K. Nastopka, yra lokalizuojamas „valstietiškos kultūros kontekste“10. Mūsų analizė leistų patikslinti, kad A. Nykos-Niliūno
atveju lietuviškas kontekstas yra itin individualus – prigimtinis.
Bizantiškai ištaiginga eilėraščio „L'offrande
à Vénus“ aplinka neprimena lietuviško gamtovaizdžio. „Puošni bizantiškos nakties
tyla / Kaip milžiniška amarilio kekė / Jau skleidėsi virš kiparisų girios…“
Kiparisų giria, uolų urvai, liaunų mimozų žiedai – tai aplinka, deranti
eilėraštyje pasirodančiai Venerai ir ypatingoms mergaitėms skambančiomis koralo
rankomis, kurios nori „viską iki dugno jai [Venerai] atverti“.
Tik prasiskverbę pro cinquecento kultūros
blizgesį (eilėraštis priklauso diptikui „Cinquecento“), kuris svaigina ne tik
eilėraščio mergaites, bet ir skaitantįjį, atpažįstame tas pačias topografinio
reljefo linijas. Laimingos mergaitės sustoja po liepomis ir klausosi slėnyje skambančio
juoko. „…Tąsyk jos / Skubėdamos be garso ėmė leistis / Stačiu šlaitu žemyn.“
Iš paminėto smėlio su sraigėmis galima numanyti slėnyje esant upę. Liepų
pasirodymas kiparisų bei uolų kaimynystėje kiek netikėtas, tačiau jų buvimas ant
kalno tiksliai atitinka vietą, kurioje jos auga kalbančiojo gimtinėje.
Egzotiška aplinka supa mergaites iš tolo, glėbia
ar stebi jas. Priešingai, prigimtinė aplinka yra arti jų kūno. Kaip tik su ja
yra susijęs judantis (besileidžiantis šlaitu) ir juntantis (girdintis garsus slėny)
mergaičių kūnas. Mergaitės kartoja veiksmus, kuriuos kalbantysis ne kartą matė
atliekamus jo prigimtinės aplinkos žmonių (einančių skalbti moterų,
besileidžiančios Uršulės) ir kuriuos pats yra atlikęs. Slėnis susijęs su jutimine
(šlaitu besileidžiančiųjų regėjimo) ir kinestetine (savo leidimosi šlaitu judesio)
patirtimi. Reljefas iškyla iš patirties, kūno vidaus. Tad analizė atveria
kūniškąjį pasikartojimo poetikos pagrindą.
Eilėraščiuose „L'offrande à Vénus“ ir „Emmaus
keleiviai“ slėnis iškyla vaizduojant kultūros personažus. Kalbantysis šiuose
tekstuose tiesiogiai nepasirodo, ir mes jį „matome“ tik per jam savą, jo vaizduotę
struktūruojančią erdvę. Kituose eilėraščiuose prabilęs apie kultūros tekstus
kalbantysis prisijungia prie veikėjų. Tokiais atvejais prigimtinės erdvės sąsaja su
jutimine patirtimi yra dar aiškesnė. Antai eilėraštyje „Barbarai“ kalbantysis
veikia kartu su tais, kurie, „nuo klyksmo ir žirgų žvengimo aižėjant dangaus
kristalui“, puola miestą, o vėliau, apimti aistros „įforminti ir pavadinti savo
būtį“, ima jį statyti. Miestą, kurio nuniokoti atklysta, barbarai (o kartu ir su
jais esantis kalbantysis) pamato vėlgi slėnyje. Susiduriame su antruoju slėnio, kuriame
plyti miestas, pavidalu – jis taip pat atitinka konkrečią Nemeikščių, Utenos
erdvę:
<…> Prieš mus, žaliam slėny,
Rubinais spindi išsvajotas miestas. |
Prie besileidžiančio į slėnį
kolektyvinio subjekto („mes“) kalbantysis prisideda ir eilėraštyje „Euridikės
kapas“. Šį sykį slėnyje driekiasi renesansinis miestas „su varpinėm, piliastrais
ir donžonais“. Mieste vykstančio karnavalinio veiksmo centras, dinamiška jėga yra
upė, kuri svarbi ir gimtojo miesto erdvėje. Nusileidimo į slėnį judesys ir miesto
klegesio aprašymas pateikiamas kaip sapnas. Tai pasakoma pirmąja eilėraščio eilute
– „Nubudęs aš atsiminiau tik tiek…“. Kalbantysis sapnuoja prigimtinės erdvės
kontūrus, su ja susijusius judesius – tai dar labiau išryškina erdvės įsiskverbimo
į sąmonę fenomeną.
Skaitomos knygos slėnio peizažas ir skaitančiojo
patirties erdvė susijungia eilėraštyje „Naktį skaitant La Chanson de Roland“.
Visame tekste išlieka pavadinime pasirodantis ir juo motyvuojamas nakties ir
švintančių paryčių laikas.
Eilėraštis yra dvigubos struktūros. Pirmu asmeniu
pasirodo kalbantysis, kuris kartoja transformuotus „Rolando giesmės“ veiksmus; šiuos
teksto segmentus interpretuotume kaip „Giesmę“ suvokiančios vaizduotės tekstą.
Trečiu asmeniu, jau nesitapatinant, kalbama apie Rolandą kiekvienos strofos pabaigoje,
skliausteliuose; eilėraščio tekstas čia pasirodo tarsi „Rolando giesmės“
fragmentai. Suvokianti sąmonė ir skaitoma „Giesmė“ atsiskleidžia kaip atskiros,
bet lygiagrečios tikrovės.
Erdvė tampa viena teksto ir gyvenimo jungčių.
Slėnis minimas paskutiniame menamame giesmės fragmente: „<…> (Rolandui Plyšo
smilkinys) <…> (Gedėkite! Rolandas miršta po Roncevaux pušim!) <…>
(Imperatorius joja į slėnį; liekni prancūzai / Nusėda nuo žirgų. Bet per vėlai
<…>)“. Rolandas kaunasi ir miršta toje pačioje vietoje, į kurią vėluodamas
atjoja Karolis Didysis. Tad „Rolando giesmę“ skaitančio eilėraščio subjekto
vaizduotėje slėnis pasirodo dar anksčiau, nei paminimas eilėraštyje.
Pagrindiniame tekste ant Rolando žirgo jojantis
kalbantysis prašo nunešti jį po alksniais, į lomą.
Nešk mane, Veillantif, nesustok! AOI.
Nejaugi aš sapnuoju? Nešk, kur po alksniais
Su raganos šluotom viršūnėse guli
Kruvinomis krūtimis naktis…
<…>
Nešk mane, Veillantif, kur vienakė ugnis
Plevena ir vandenys šniokščia lomoj ir kur mes,
Sudeginę namus, ilgai nuogi gulėjom |
Jei prisiminsime prigimtinę geografiją,
lomą (kitas slėnio ar slėnios vietos pavadinimas) ir alksnius galėsime suvokti kaip
vieną erdvę (alksniai A. Nykos-Niliūno gimtinėje auga slėnyje prie upės).
Erdvių analizė kelia klausimą, kas yra lomoje
gulintys mes. „Rolando giesmėje“ imperatoriui atjojus į slėnį, jis buvo
nuklotas žuvusių riterių kūnais. Nepaisant to, vargu ar kalbantysis, kuris čia
pasirodo daugiskaitiniu subjektu mes, prisijungė prie nukautųjų. Jau pirmoje
strofoje yra moters kūno metaforų: naktis kruvinomis krūtimis, mergaitė palaidais
plaukais. Lomoje gulima balandžio naktį. Pavasaris, o ypač balandis – tai
eilėraščiuose pasikartojantis meilės laikas. Interpretaciją, kad kalbantysis guli ne
tarp nukautų riterių, bet su moterimi, patvirtintų eilėraščio pabaigoje
atsirandantis Tu. „Rolando giesmės“ tekste randama galimybė sutapatinti
viduramžių kūrinio erdvę su prigimtine ir taip sulieti visiškai skirtingas Rolando ir
savo istorijas. Prigimtinės erdvės raišką, matyt, intensyvina ir kartu su herojumi
išgyvenama mirties akivaizda. Tokiomis akimirkomis iškyla tai, kas brangiausia:
prigimtinės erdvės ilgesys išsiveržia šauksmu: „Nešk, mane, Veillantif, nesustok!“
Skaitant, sapnuojant, įsivaizduojant A.
Nykos-Niliūno poezijoje vis grįžtama į prigimtinę erdvę, iš kurios šiame
straipsnyje išsamiau buvo atskleistas slėnio vaizdinys. Jis pasirodė kaip bendrasis
kontūras, turintis savitos pamatinės struktūros, substrato statusą.
Prigimtinė erdvė prasimuša į poetinio teksto
paviršių patirties rakursais; slėnis nepasirodo kaip suvokiamas ar apdainuojamas
objektas, jis iškyla per buvimo jame patirtį ir jo jutimo konkretiką. Erdvė pasirodo
glūdinti pačiuose kalbančiojo asmens jutimuose, ji lemia, formuoja potyrių galimybes.
Pavyzdžiui, slėnio patirtis persmelkia moters kūno regėjimą. Eilėraštyje „Madona
su žuvimi“ kalbama apie moters „kūno slėnį“; „Aštuntojoj vienatvėj“ –
apie „mergaitės slėnį“; „Cinquecento“ – „pirštai – / Lyg kurtai
begalinių sodų slėniu – / Nervingai slydo karšta pilvo bronza“. Matant moterį,
dalyvauja kalbančiojo akiai gerai pažįstamos slėnio linijos.
Asmenį supanti erdvė formuoja jo kūno galimybes.
Jis, sakytume, įgyja buvimo slėnyje kūną – slėnį juntantį kūną, slėnyje
judantį kūną etc. Kūniška patirtis pasirodo kaip persmelkianti visas asmens veiklas
– jutimus, suvokimus, įsivaizdavimus, sapnus. Ji kyla iš pačios pažemės, bet
pasirodo kaip sutvirtinanti, sukabinanti ir išlaikanti poezijos vaizdus. Ji teikia
įsivaizduojamiems dalykams tikrumo pojūtį. Kaip galėtume vaizduotėje matyti
keliaujančius į Emausą, jei neturėtume kūniškos kelių ir kelionės patirties?
Eilėraščiuose erdvė pasirodo kaip turinti galią
kartotis. Kartodamasi ji veikia kaip vienas A. Nykos-Niliūno poetikos principų. Poetinė
vaizduotė juda pagal kūno užduotas galimybes, ji nukreipiama juslinės patirties. Jos
judesiai, dažniausiai niekam to nepastebint, yra kūno motyvuoti.
1 Atkreiptinas dėmesys į
A. Nykos-Niliūno rinkinių struktūras: eilėraščių seka juose yra aiškiai motyvuota.
Sauliaus Žuko įžvalga, kad „Metmenyse“ išspausdintą poeto eilėraščių
pluoštą galima skaityti kaip ciklą, yra tiksli ir galiojanti platesnei kūrybos
visumai. Ž u k a s S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje. –
Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 332–348. (Atgal>>>)
2 N y k a - N i l i ū n a
s A. Eilėraščiai, 1937–1996. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. Toliau
cituojant iš šio rinkinio nurodomas tik eilėraščio pavadinimas. (Atgal>>>)
3 N y k a - N i l i ū n a
s A. Dienoraščio fragmentai 1976–2000. – Vilnius: Baltos lankos, 2003.
Toliau cituojant nurodoma tik dienoraščio įrašo data. (Atgal>>>)
4 „Teksto sintaksė“
– Viktorijos Daujotytės formuluotė, vartota R. Granausko apsakymų analizėje. Autorė
atskleidžia, kaip tekste veikia rašytojui prigimtinis žemaitiškas reljefas. Sintaksė,
galime sakyti, nėra pats tekstas, jo pagrindas, bet kartu yra tai, kas tekstui suteikia
galimybę būti. R. Granausko apsakymuose pasirodantis peizažo reljefas nėra kūrinio
pagrindas, daug galima suprasti į jį nekreipiant dėmesio. Tačiau reljefas yra tai, kas
pasakojimui leidžia įsikūnyti. D a u j o t y t ė V. Literatūros
fenomenologija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. – P. 157–164.
(Atgal>>>)
5 J o n y n a s V.
A. Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj // Metmenys. – 1998. – Nr.
75. – P. 156. (Atgal>>>)
6 Žr. „Vasaros simfonija“,
„Pavasario simfonija“, „Vasara“. (Atgal>>>)
7 P o u l e t G.
Proustian space / Transl. by Elliott Coleman. – Baltimore, London: The Johns
Hopkins University Press, 1977. (Atgal>>>)
8 N a s t o p k a K.
Lietuviškasis Emaus: Keletas Evangelijos parafrazių // N a s t o p k
a K. Reikšmių poetika, semiotikos bandymai. – Vilnius: Baltos lankos,
2002. – P 171. (Atgal>>>)
9 Šventasis Raštas /
Vertė A. Rubšys. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – Lk 24. (Atgal>>>)
10 N a s t o p k a K.
Min. veik. – P. 173. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|